Įžanga. SenovėjeSkaičiavimo metodų ir technikos raida prasidėjo prieš daugelį amžių. Mūsų amžininkui, nusimanančiam ir dirbančiam su kompiuteriais, gali būti keista, kad net paprasčiausias daiktų suskaičiavimas, nekalbant apie sunkesnę abstrakčią skaičiaus sąvoką, buvo sunkiai įkandamas pirmykščiam žmogui. Ilgainiui, kaupiantis aritmetinėms žinioms, ypač svarbiu mūsų protėviams tapo pats seniausias Žemėje skaičiavimo instrumentas – žmogaus pirštai. Skaičiavimas ant pirštų sudarė primityvaus matematikinio mokymo, aptikto pačiose seniausiose civilizacijose, pagrindą. Išlikę iki mūsų dienų senovės Egipto „Piramidžių tekstai“, kuriuose skaičiavimas ant pirštų turbūt yra paminėtas anksčiausiai, liudija, kad tuo laiku skaičiavimas ant pirštų buvo laikomas sunkia žinojimo dalimi, kuri turėjo magišką reikšmę, panašią į Dievo vardo žinojimą ir mokėjimą jį parašyti. Daugkartiniai mažai išsivysčiusių genčių etnografiniai tyrinėjimai, pradėti jau didžiausių geografinių atradimų laikais, parodė, kad daugeliu atvejų pirmykštis žmogus žinojo skaičių pavadinimus tik iki dviejų, trijų, keturių, penkių arba šešių, kad skaičiuojant visos be išimties pirmykštės tautos naudojo kūno dalis – visų pirma rankų ir kojų pirštus. Be to, skaičiuojant žmogui reikėjo kokiu nors būdu fiksuoti skaičiavimo rezultatus. Kadangi pačiuose ankstyviausiuose civilizacijos vystymosi etapuose rašto nebuvo, o vėliau medžiaga, ant kurios būtų galima rašyti skaičius, buvo brangi ir sunkiai pasiekiama, žmonės naudojo labiau prieinamą, šalia esančią medžiagą – akmenėlius, kriaukleles, vaisių kaulelius, pagaliukus, medines lenteles su įpjovomis, virves su mazgeliais ir t. t. Skaičiavimą ant pirštų pakeitė įvairūs instrumentai. Vienu iš seniausių žmogaus sukurtų skaičiavimo instrumentų yra abakas. Jis buvo naudojamas senovės Egipte, Babilone ir kitose Artimųjų Rytų šalyse, iš kurių pakliuvo į Graikiją, Romą, Kiniją ir kitas šalis. Akmenėlius, kuriais buvo skaičiuojama, senovės romėnai vadino lotynišku žodžiu calculus – akmenėlis. Vėliaus šis žodis pradėjo reikšti skaičiavimą ir viena arba kita forma prasiskverbė į kitų tautų kalbas. Plačiai abakas pasklido Kinijoje. Čia jis buvo vadinamas suan – pan – „skaičiavimo lenta“, ir Japonijoje – soroban. Rusijoje savotišku abako patobulinimu yra skaitytuvai. Abakas ir jo atmainos baigė ilgą skaičiavimo mašinų ikimechaninio vystymosi istoriją. 1623 m. vokiečių mokslininkas V. Šikardas (W. Schickard) sukonstravo pirmą paprasčiausią mechaninę skaičiavimo mašiną, galėjusią sudėti ir atimti skaičius. Gaila, bet nei pačios V. Šikardo mašinos, nei jos aprašymo neišliko. Pirmą išlikusią iki mūsų dienų mechaninę skaičiavimo mašiną ( ją galima pamatyti keliuose Europos muziejuose ) 1641 metais sukūrė prancūzų matematikas ir filosofas B.Paskalis ( B.Pascal, 1623 – 1662 ). Šia skaičiavimo mašina skaičius buvo galima tik sudėti ir atimti. Vėliau buvo sukurta daug įvairių sumavimo prietaisų. XVIII a. atsirado pirmieji aritmometrai – mechaninės skaičiavimo mašinos, kuriomis buvo galima atlikti keturis aritmetinius veiksmus. Dar neseniai aritmometrai buvo plačiai naudojami visose šalyse. Nemažą indėlį į mechaninių mašinų raidą įnešė mūsų šalies mokslininkai ir išradėjai E. Jakobsonas, H. Z. Slonimskis, E. Kumeris, V. Odneris, P. Čebyševas, V. Buniakovskis.
Pirmieji kompiuteriaiUniversalios skaičiavimo mašinos sukūrimo idėja priklauso anglų mokslininkui Č. Babidžui ( Ch. Babbage, 1792 – 1871 ). Jis manė, kad skaičiavimo mašina turi turėti šias sąveikaujančias dalis: „malūną“, skirtą aritmetinėms opertacijoms su skaičiais atlikti, „sandėlį“ – skaičiams saugoti, įrenginį operacijų vykdymo tvarkai valdyti ir įvedimo bei išvedimo įrenginius. Jei naudosime šių dienų terminologiją, tai „malūnu“ bus aritmetinis loginis įtaisas, o „sandėliu“ – atminties įtaisas ( ypač svarbi reikšmė Babidžio sumanyme buvo teikiama mašinos valdymo mechanizmui, pagrįstam perfokortų naudojimu). Panašus mechanizmas iki tol buvo panaudotas XIX a. pradžioje prancūzų savamokslio išradėjo Ž. M. Žakardo ( J. M. Jacquard, 1752 – 1834) sukurtose audimo staklėse. Č. Babidžas mašiną kūrė 40 metų. Ji turėjo svarbiausias būsimų universalių skaičiavimo mašinų dalių užuomazgas. Sumanymo iki galo įgyvendinti Č. Babidžui nepavyko, nes tuo metu elektronikos nebuvo, o mechaninės dalys, iš kurių buvo padaryta mašina, negalėjo garantuoti reikalingo tikslumo.Naujas skaičiavimo technikos vystymosi etapas – analitinių skaičiavimo mašinų atsiradimas. Informacija šioms mašinoms buvo pateikiama perfokortomis, kurių antrasis gimimas susijęs su amerikiečių išradėju H. Holeritu. Mūsų šalyje analitines skaičiavimo mašinas plačiau pradėjo naudoti nuo 20-jų metų pabaigos. 1944 m. JAV buvo sukonstruota elektromechaninė relinė skaičiavimo mašina „MARK-1“, kurioje maždaug po 100 metų buvo įgyvendinta universalios mašinos idėja. Svarbiausias šios mašinos elementas buvo elektromagnetinės relės, atliekančios operacijas su skaičiais. Komandos į mašiną buvo įvedamos iš perfojuostos. Skaičiavimo greitis, matuojant dabartiniais matais, buvo mažas. Dviejų skaičių sudėtis truko 0,3 s, daugyba – 5,7s, o dalyba – 15,3 s.Elektroninių skaičiavimo mašinų era prasidėjo 1945 m. kai JAV, vadovaujant mokslininkams D. Moučliui ir D. Ekertui, buvo sukurta pirmoji veikianti ESM ENIAC. Ji susidėjo iš 18000 elektroninių lempų, naudojo 150 KW elektros energijos, turėjo 20 ląstelių atmintį, kurioje buvo saugomi tik skaičiai. Sudėtis truko 0,0002s, daugyba – 2,8 ms. Programuojama buvo keičiant kištukų ir perjungiklių padėtį.
1949 m. Anglijoje buvo sukurta pirmoji ESM (elektroninė skaičiavimo mašina), kurios atmintyje buvo galima saugoti programą. Veikimo sparta ji ne ką tesiskyrė nuo ENIAC, bet turėjo 512 ląstelių atmintį. Vėlesniais metais atsirado ir kitos ESM, kurios nuo pirmųjų skyrėsi tuo, kad jų veikimo sparta ir atminties talpa buvo didesnės, programų duomenų įvedimo bei išvedimo priemonės tobulesnės. Tarybų Sąjungoje ESM buvo kuriamos nuo 40-ųjų metų pabaigos. Kijeve buvo išbandyta pirmoji lempinė ESM – mažoji elektroninė skaičiavimo mašina (MESM). Ją suprojektavo akademiko S. Lebedovo vadovaujamos mokslininkų ir inžinierių grupės. Jam vadovaujant, 1952 m. buvo sukurta didžioji elektroninė skaičiavimo mašina BESM, kuri po 1954 m. modernizacijos tuo metu pasižymėjo didele veikimo sparta – 10000 operacijų/s. Kompiuterių tobulėjimasPagal struktūrą, elektroninių elementų galimybes ir gamybos technologiją ESM sąlygiškai skirstomos į kartas. Pirmos kartos ESM (pirmoji skaitmeninė ESM – ENIAC – pagaminta 1946 m. JAV) pagrindiniai elementai (elektroninės lempos, standartinės radijo detalės) buvo sujungti į schemas erdviniu montažu. Operatyvinės atminties įrenginių (specialių elektroninių vamzdžių, ultragarsinių vėlinimo sistemų) talpa retai siekė kelias dešimtis tūkstančius baitų. Išoriniai atminties įrenginiai – magnetiniai būgnai, magnetinės juostos. Programos buvo rašomos mašininiu kodu. Informacija įvedama perforacinėmis kortomis, juostomis. Pirmos kartos ESM darbo greitis – iki šimtų tūkstančių operacijų per sekundę. Šios kartos ESM sprendė pavienius, daugiausia mokslinius ir techninius uždavinius. Serijinė šių ESM gamyba šalyje su išvystyta pramone pradėta 6 dešimtmetyje. Antros kartos ESM pagrindiniai elementai – puslaidininkai. Jie montuojami spausdintu montažu. Operatyvinės atmintys – iki kelių šimtų tūkstančių baitų. Išorinėms atmintims, be magnetinių juostų ir būgnų vartojami magnetiniai diskai. Antros kartos ESM darbo greitis – šimtai tūkstančių operacijų per sekundę. Šios kartos ESM apdoroja didelius informacijos masyvus, susijusius ne tik su moksliniais techniniais skaičiavimais, bet ir su gamybos valdymu, planavimu, automatizavimu. 1949 m. – 1965 m. mašininis uždavinio sprendimo laikas sumažėjo apie milijoną, programos sudarymo laikas – 10 kartų. Trečios kartos ESM pagrindiniai elementai – integralinės schemos, montažas – spausdintas, paprastai daugiasluoksnis. Atminties įrenginių talpa – iki dešimčių milijonų baitų. Atlieka milijonus operacijų per sekundę. JAV nuo 1965 m., buvusioje TSRS nuo 1972 m. skaitmeninės trečios kartos ESM gaminamos šeimomis. Šeimos turi bendrą programinę įrangą, platų periferinių įrenginių tinklą, dirba multiprograminiu rėžimu (vienu metu gali spręsti kelis uždavinius). Ketvirtos kartos ESM, turinčios tobulesnę ir sudėtingesnę struktūrą, pradėtos kurti 8 dešimtmečio viduryje. Jų pagrindiniai elementai – labai didelio integracijos laipsnio schemos – naudojami superaukštais dažniais dirbantys elementai (fotoelektriniai, optiniai), atmintims naudojami plonieji magnetiniai sluoksniai holografijos, veikiantys domenų principais elementai.
Lietuvoje pirmoji skaitmeninė lempinė ESM pagaminta 1960 m. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. 1964 m. čia pradėta gaminti puslaidininkė ESM ATE 80 ir EVP 80 2 „Rūta“, 1969 m. – „Rūta 110“; nuo 1973 m. gaminama trečios kartos ESM M-5000. Trys pastarosios suprojektuotos Skaičiavimo mašinų specialiame konstravimo biure „Sigma“ (Vilnius). Kompiuterių vystymosi istorija dar visai neilga, o personaliniai (asmeniniai) kompiuteriai atsirado tik daugiau kaip prieš 25 metus. Pirmasis personalinis kompiuteris „ALTAIR 8800“, pirmą kartą pasirodęs visuomenėje 1975 m. Jo kaina buvo apie 400 USD, RAM – 256 baitai. Įvedimas buvo atliekamas tumbleriais, išvedimas – šviesos diodų eilute. 1977 metais įžymusis Steve Vozniak ir Steve Jobs „tandemas“ pateikia „garaže išaugintą obuoliuką“ (Apple 2). Po metų atsiranda „Apple 2+“ kompiuteris su diskasukiu. Tais pačiais metais atsiranda ir pirmasis tikras dabartinių laptop,ų prototipas. Įžymus IBM atsirado 1981 m. Jame pirmą kartą panaudotas Intel 8088 procesorius. Šie metai esminio lūžio personalinių kompiuterių istorijoje laikotarpis. 1982 m. Peter Norton įsteigia savo firmą, kurios programiniai produktai ilgam taps standartu IBM tipo kompiuterių klasėje – Norton Commander, Norton Utilities ir daugelį kitų.1983 m. pasirodo IBM PC XT su 10 Mb kietu disku bei 4.77 MHz taktiniu dažniu. Personaliniuose kompiuteriuose iki tol nebuvo kietų diskų. Pirma Microsoft Windows versija atsirado dar 1985 m. 1986 m. Compaq išleidžia į rinką „Deskpro 386“ – pirmą kompiuterį su 80386 procesoriumi. Įžymieji SINCLAIR bei COMMODORE tipo kompiuteriai ypač paplito buityje ir daugiausia buvo naudojami žaidimams. 1987 m. pasirodo pirmasis TOSHIBA firmos, laikomos laptopų gamybos pradininke, laptopas T1000. Kompiuteriai su 80486 procesoriumi pradeda plisti apie1990 m. Įsigali „lanksčios konfigūracijos standartai“ – dauguma kompiuterių gaminami taip, kad juos lengva papildyti naujomis galimybėmis, papildyti atmintį. 1994 m. Lietuvoje atsiranda pirmieji kompiuteriai su Pentium procesoriumi. Anksčiau kompiuteris buvo griozdiškas, brangus ir prieinamas tik specialistams. Pasirodžius silicio kristalų mikroschemoms, jis pasidarė toks mažas, kad įrenginio dydį dažnai lemia tik informacijos įvedimo ir gavimo metodai. Kompiuteris atpigo ir jis pasidarė toks paprastas, jog net visai nepasirengęs žmogus greitai įgunda juo naudotis. Kompiuteriai dabarŠiais laikais, kai technika bei naujausios technologijos braunasi bemaž į visą mūsų kasdienybę, ko gero labiausiai linkę transformuotis mikroprocesoriai. Prieš tris dešimtmečius nebuvo įmanoma net numanyti, kad jie taip tvirtai įsišaknys mūsų gyvenime.
Jei gyvenate išsivysčiusioje šalyje, jūsų namų ūkiui talkina per šimtą mikroprocesorių, „įsikūrusių” įvairioje buitinėje technikoje, pramogoms skirtoje aparatūroje, filmavimo kamerose, bevielio ryšio įrenginiuose, asmeniniuose kompiuteriuose ir žaisluose. Vien į jūsų automobilį įmontuota galbūt apie 50 mikroprocesorių. Galima lažintis, kad jūs ir dirbdami, ir poilsiaudami sunkiai apsieinate be asmeninio kompiuterio – įrenginio, kurio veikimas be mikroprocesoriaus neįmanomas kaip automobilio – be vidaus degimo variklio.
Per visą savo istoriją mikroprocesorių verslas vystėsi pagal laisvosios rinkos dėsnius. Tokios galingos kompanijos kaip Intel, Motorola, Advanced Micro Devices, IBM, Sun Microsystems ir Hewlett Packard kasmet nuožmios konkurencijos sąlygomis naujausių ir galingiausių mikroprocesorių gamybai išleisdavo milijardus dolerių. Šiuolaikinių lustų integracijos laipsnis išties stulbina: viename jo kvadratiniame centimetre būna išsidėstę per 200 mln. tranzistorių, kurie tarpusavyje susiraizgę į sudėtingas grandines. Šie skaičiai liudija didelį juos gaminančių kompanijų techninį potencialą. Lustai naudojami asmeninių kompiuterių, vartotojo darbo vietų ir kitų sistemų, turinčių plačią pelningą rinką, gamyboje.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius mikroprocesorių, kaip ir kitų mikroelektronikos gaminių, našumas didėjo eksponentiškai; šis dėsnis buvo nustatytas Gordono E. Moore’o. Vienas Intel korporacijos steigėjų G. E. Moore’as, stebėdamas gamybos procesą, nustatė, kad to paties ploto luste maždaug per pusantrų metų tranzistorių skaičius padvigubėja, o lusto gamybos savikaina lieka nepakitusi. Per tuos pusantrų metų dvigubai padidėja mikroprocesorių našumas, o jų savikaina lieka ta pati. Ši ypatybė labai paranki ir vartotojams, ir gaminio kūrėjams, dėl to mikroprocesoriai tapo vienu reikšmingiausių nūdienos technikos išradimų.
1 pav. Iš vienos 200 mm skersmens silicio plokštelės kompanija Advanced Micro Devices savo Dresdene esančioje gamykloje pagamina šimtus “Athlon” mikroprocesorių. Jie skirti AK, kurių taktinis dažnis – 1 GHz. Daugumai asmeninių kompiuterių vartotojų toks našumas yra „per geras“.
Deja, ateityje ši įsišaknijusi mikroelektronikos vystymosi tendencija turėtų iš esmės pasikeisti. Taip sparčiai didėjant mikroprocesorių našumui, vis didesnės paklausos įvairiose srityse susilauks maži ir vidutinio dydžio mikroprocesoriai. Todėl tie jų gamintojai, kurie visomis išgalėmis stengsis tik neatsilikti nuo Moore’o dėsnio diktuojamų reikalavimų, iš šios sparčiai besikeičiančios rinkos rizikuoja būti išstumti. Manoma, jog kai kurios kompanijos bus nukonkuruotos firmų, kurios visą savo gamybos procesą pertvarkys taip, kad lustai būtų gaminami atsižvelgiant į vartotojų poreikius.
Mikroprocesorių rinka, kurios metų apyvarta vertinama 40 mlrd. dol., turi kelias pagrindines nišas. Pačią viršutinę yra užėmę galingiausieji mikroprocesoriai, naudojami serveriuose ir vartotojo darbo vietose. Toliau eina asmeninių kompiuterių rinka, kurioje dominuoja Intel mikroprocesoriai. Šie lustai pernai buvo pagrindinė rinkos prekė, kuri jų gamintojams atnešė 23 mlrd. dol.
2 pav. Naudojant pažangiausią ultravioletinės litografijos įrangą, galima pagaminti daug kartų galingesnius mikroprocesorius už dabartinius. Prieš metus tokią įrangą išbandė Sandia National Laboratories.
2001 m. buvo sėkmingai pardavinėjamas dar vienas gaminys – mikrovaldiklis, kuris pelnė 10 mlrd. dol. Mikrovaldikliai paprastai nėra tokio skaičiavimo pajėgumo, kaip bendros paskirties mikroprocesoriai, bet realiu laiku valdo kitų sistemų, tarkim, automobilio variklio, veikimą. Šią gaminių hierarchiją užbaigia skaitmeninių signalų procesoriai – pagrindiniai korinio ryšio telefonų, skaitmeninio vaizdo grotuvų ir kitų pramogų sistemų komponentai, kurių buvo parduota už 4 mlrd. dol.
Mikroprocesoriai yra unikalūs tuo, kad praeityje nė viena pramonės šaka, rėmusis pažangia technologija, dar nebuvo išleidusi tokių gaminių, kurių eksploatacijos charakteristikos būtų taip sparčiai (pagal eksponentinį dėsnį) gerėjusios. Moore’o dėsnis – tai visoje pramonės istorijoje precedento neturintis reiškinys. Tačiau pastaruoju metu ryškėja požymiai, kad tų pačių raidos dėsningumų, būdingų kompiuterių gamybos, telekomunikacijos, bankų bei ligoninių kompiuterizavimo sritims ir plieno gavybos pramonei, neišvengs ir mikroprocesorių verslas.
Kad ir kaip būtų, šiuo metu specialios paskirties mikroprocesorių vartotojų būrys dar mažas, palyginti su ta vartotojų armija, kuri savo AK naudoja tekstams redaguoti, elektroniniam paštui ar naršyti po Internetą. Šiai didžiajai daugumai tokie galingi mikroprocesoriai kaip Intel kompanijos „Itanium” ir ,,Pentium – 4” bei Advanced Micro Device kompanijos ,,Athlon” yra neabejojamai per geri. Kompiuteriuos testuojant standartinėmis testavimo programomis, šie lustai gali atlikti daugiau kaip milijardą operacijų per sekundę, o kai kuriais atvejais – per du milijardus. Paskutinė visuotinai paplitusios ,,Windows” operacinės sistemos versija ,,Windows XP” puikiai apsieina su mikroprocesoriumi ,,Pentium III”, kuris už ,,Pentium – 4” yra dvigubai lėtesnis.
Kaipgi po šių numatomų permainų atrodys mikroprocesorių verslas? Prisiminkime, kaip per pastaruosius 25 m. asmeninių kompiuterių gamyba iš pavienių garažuose įrengtų dirbtuvėlių virto didžiuliu pasaulinės pramonės tinklu.
Aštunto dešimtmečio pradžioje Apple Computer, Tandy, Texas Instruments, Commodore ir Kaypro kompanijos sukūrė savo modelių kompiuterius ir savas jų programines įrangas. 1981 m. visą kompiuterių pramonę sudrebino IBM, sukūrusi savo pirmąjį originalųjį kompiuterį, kurio architektūra buvo modulizuota, o jo dalys ir programinė įranga tiekiamos Intelo, Microsofto ir Seagate’o.
Kompiuterių pramonės vystymosi pradžioje, visų nuomone, geriausi ir patikimiausi buvo firmos Apple kompiuterijos gaminiai. Tobulėjant mikroprocesoriams, programinei įrangai bei kitiems pagrindiniams kompiuterių komponentams, AK imta masiškai naudoti tekstams redaguoti ir įvairiems skaičiavimo uždaviniams spręsti.
Operacinė sistema
Pirmosios OS buvo pradėtos kurti jau 50-jų metų pabaigoje, siekiant pagerinti didžiųjų kompiuterių techninės įrangos išnaudojimą ir palengvinti jų operatorių darbą. Tuo metu pagrindinis OS uždavinys buvo automatizuoti paketu vadinamo mašininėse laikmenose parengto užduočių kompiuteriui srauto vykdymą. Taip buvo siekiama sumažinti laiko nuostolius pereinant nuo vienos užduoties prie kitos, todėl pirmosios OS buvo vadinamos paketinio apdorojimo operacinėmis sistemomis. Didelę įtaką paketinio apdorojimo principų populiarinimui turėjo 1965 m. firmos IBM sukurta OS/360. Ši operacinė sistema ne tik palengvino operatorių darbą, bet ir leido iš karto, lygiagrečiai vykdyti keletą duomenų apdorojimo užduočių, populiarino kitus pažangius informacinių procesų kompiuteriuose organizavimo principus.
Lygiagretus duomenų apdorojimas, kiti nauji operacinėse sistemose įdiegti informacinių procesų valdymo būdai kėlė naujus reikalavimus kompiuterių architektūrai, skatino jų įrangos tobulinimą. Taip buvo parengti kompiuterinio distancinio ryšio principai, atsirado daugiaprocesorinės sistemos, kompiuterių tinklai.Pradėjus vartoti ryšiams su kompiuteriais dialoginius įtaisus, tapo aktuali kompiuterių darbo laiko paskirstymo iš karto keliems vartotojams problema. Tokio kompiuterių darbo organizavimo principai buvo parengti operacinėse sistemose THE (1967 m.) ir Multics (1964-70 m.). Pastarosios sistemos pagrindu firmoje Bell Telephone 1969 m. buvo pradėta kurti OS Unix, kuri 8-ajame dešimtmetyje tapo populiariausia mažųjų kompiuterių operacine sistema. Tai buvo pirmoji mobili, galinti dirbti su daugeliu įvairių tipų kompiuterių, operacinė sistema. Kuriant šią operacinę sistemą, taip pat buvo sukurta ir viena iš populiariausių programavimo kalbų. Šiuolaikiniai kompiuterių darbo laiko paskirstymo keliems vartotojams metodai, sudarant kiekvienam vartotojui įspūdį, kad jis dirba prie atskiros virtualios mašinos, buvo parengti ir įgyvendinti operacinėse sistemose VAX/VMS ir VM/370 (firma IBM).Viena iš pirmųjų (1975 m.) specialiai asmeniniams kompiuteriams sukurtų operacinių sistemų buvo CP/M (Control Program for Microcomputer). Dabar ši OS yra vartojama tik primityviuose žaidimams skirtuose kompiuteriuose (ZX Spectrum, Comodor). 1981 m., pasirodžius profesionaliam darbui skirtiems IBM firmos asmeniniams kompiuteriams, buvo sukurta ir nauja operacinė sistema – PC DOS, kurios pagrindu išsivystė dar viena labai populiari mobilių OS šeima MS DOS, ilgą laiką buvusi asmeninių kompiuterių operacinių sistemų standartu. Jos aplinkoje yra sukurta labai daug efektyvių taikomųjų programų paketų.
Grafinio interfeiso priemonės pirmiausiai buvo įdiegtos firmos Apple Macintosh serijos asmeniniuose kompiuteriuose, kurie ilgą laiką buvo geriausiai pritaikyti mokymo tikslams ir grafinių duomenų apdorojimui. 1987 m. firmoje IBM buvo pradėta kurti naujos kartos personaliniams kompiuteriams skirta operacinė sistema OS/2, siekiant pakeisti MS DOS. OS/2 turi grafinį interfeisą, efektyviau valdo kompiuterio įrenginius. Joje taip pat yra kompiuterinių tinklų organizavimo ir valdymo priemonės, palaikomas daugelio uždavinių lygiagretaus sprendimo darbo režimas. Ši operacinė sistema buvo labai populiari dešimto dešimtmečio pradžioje.
Lygiagrečiai su OS/2 buvo pradėta kurti ir operacinės sistemos MS DOS grafinė aplinka Windows (Windows – angliškai reiškia langai), kuri papildo šią OS ir išplečia jos galimybes, leisdama naudotis moderniomis grafinio interfeiso priemonėmis mažesnio galingumo asmeniniuose kompiuteriuose. Palaipsniui ši grafinė aplinka išsivystė į dabar plačiai vartojamą savarankišką grafinę asmeninių kompiuterių OS Windows 95.Siekiant standartizuoti įvairių tipų mažųjų kompiuterių operacines sistemas, dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo suprojektuota nauja OS – Windows NT (New Technology). Ši OS turi efektyvų grafinį interfeisą, patogias kompiuterių tinklų ir lygiagrečių procesų aptarnavimo priemones. Ji palaipsniui išstumia mažesniu universalumu pasižyminčią OS/2 ir tampa populiaria nedidelių kompiuterių tinklų valdymo priemone.
Labai universali operacinė sistema, kuri gali aptarnauti visų klasių kompiuterius – nuo mikrokompiuterių iki didžiųjų supergalingų kompiuterių – yra OS UNIX. Ši operacinė sistema pasižymi ne tk universalumu ir mobilumu, bet ir didele vartotojams teikiamų paslaugų įvairove, palaiko daugelio uždavinių ir tinklo darbo režimus. UNIX yra pagrindinė globalių kompiuterių tinklų, pavyzdžiui Internet, organizavimo priemonė. Modernios šios OS modifikacijos taip pat yra aprūpintos efektyviais grafiniais interfeisais.Be universalių OS plačiai yra vartojamos ir specializuotos operacinės sistemos, kurios teikia siaurai specializuotas paslaugas. Pavyzdžiui, jungiant paprastų MS DOS operacinių sistemų arba OS Windows 95 aptarnaujamus kompiuterius į tinklą, galima pasinaudoti firmos Novell OS Advanced NetWare. Ji paskirsto kompiuterių tinklo vartotojų grupėms tinklo resursus, leidžia bendrai naudoti įrenginius, duomenis, programas. Čia taip pat centralizuotai yra vykdomi tinklo administravimas ir duomenų apsauga.
Kompiuterių naujovės
Vienintelis naujas komputeris, kurį kompanijos Apple šefas Steve Jobs parodė sausio 9 d. Sanfranciske prasidėjusioje parodoje “Macworld Expo” buvo nešiojamas kompiuteris Powerbook, turintis 500 MHz takto dažnio procesorių G-4 ir darbinę atmintį iki vieno gigabaito. Bet greta to buvo parodytos ir naujos stacionarių Apple kompiuterių versijos, dabar turinčios iki 733 MHz spartos procesorius.
Powerbook monitoriaus įstrižainė yra 12,5 colio, o jo masė yra 2,5 kg. Mažinant svorį korpusas buvo gaminamas iš titano. Viso kompiuterio storis yra 2,5 cm. Pasak Steve Jobs, kuomet kitą mėnesį šis gaminys pasirodys parduotuvėse, tai bus pats galingiausias pasaulyje nešiojamas kompiuteris. Nauji stacionarūs Powermac G-4 modeliai naudoja visiškai naują motininę plokštę, kurios grafinė šyna yra dvigubai spartesnė nei buvo ankstesniuose modeliuose. Sisteminės šynos taktinis dažnis nuo 100 MHz padidintas iki 133 MHz. Visuose naujuose Powermac dabar yra CD įrašymo įrenginys. Pats geriausias, 733 MHz procesorių turintis modelis netgi sugeba įrašinėti DVD filmus, kuriuos vėliau galima atkurti naudojant daugumą DVD grotuvų. DVD filmų kūrimui yra turima atskira nauja programa IDVD, galinti filmą užkoduoti DVD tinkamu formatu MPEG2. Valandos trukmės vaizdo filmo kodavimas užtrunka dvi valandas. Jei praeitais metais Apple daugiausiai investavo į skaitmeninę vaizdo techniką, tai šiemet – į skaitmeninį garsą. Dėl to į naujuosius Powermac ir buvo įmontuoti CD įrašo įrenginiai. Anot Steve Jobs, dabar vyksta muzikos revoliucija, kuomet savų įrašų gaminimas tampa masišku užsiėmimu. Pernai vien JAV buvo parduota 320 mln. įrašomų CD plokštelių. Steve Jobs taip pat pristatė naują programą Itunes, leidžiančią valdyti CDE įrašą, klausytis MP3 laikmenų ir iš Interneto atsisiunčiamos muzikos. Šią programą kalima parsisiųsdinti iš Apple tinklapio nemokamai. Ji taip pat greitai verčia įprastinių CD įrašus MP3 failais. Bet tie, kurie norės Itunes įrašytas plokšteles, turės naudoti kurį nors iš naujųjų Powermac su CD – plokštelių įrašymo įrenginiu.