Lietuvos pramonės plėtros kryptys

Lietuvos pramonės plėtros kryptys
1. ĮVADAS

Lietuvos pramonės plėtros strategija rengiama atsižvelgiant į procesus, vykusius šalyje po nepriklausomybės atkūrimo, kad būtų įvertinti teigiami pasiekimai ir nekartojamos buvusios klaidos. Tačiau tai nėra iki šiol vykusių tendencijų ekstrapoliacija, nes būtini radikalūs strateginiai pramonės raidos pokyčiai. Svarbiausias orientyras, į kurį bandoma orientuotis šioje strategijoje, yra analogiški daugelio OECD ir ES šalių dokumentai ir ES pramonės politika. Pramonės plėtros strategija yra tąsa 2000 m. parengtos ir patvirtintos Lietuvos pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos ir jos realizavimo strategijos
ES ir OECD šaalyse nėra vieningos pozicijos dėl pramonės strategijos paskirties, pobūdžio ir vyriausybės vaidmens, tačiau visur pagrindinis orientyras yra konkurencingumo didinimas. Visų šalių vyriausybės savo svarbiausia misija laiko verslo aplinkos gerinimą, o veiklos strategijas sau kuria pačios įmonės. Akivaizdu, jog kokia bebūtų pramonės politika šalyje, jos visuotinai diegti yra neįmanoma, nes strateginius sprendimus apie konkrečios įmonės tikslus bei jų siekimo būdus priima pačios įmonės. Tačiau pasaulinė praktika rodo, jog neturint pastovios veikiančios politikos ir strategijos, stabdoma pramonės plėtra, įmonės praranda konkurencingumą.
Nesant sisteminės poolitikos, pagrindinis vyriausybės dėmesys ir parama paprastai skiriami brandžioms ar net neperspektyvioms šakoms stiprinti. Taip yra dėl to, jog tokios šakos jau turi pakankamai susiformavusias interesų reiškimo struktūras, ryšius ir stiprų lobi. Dėl šios priežasties nukenčia naujos, besiformuojančios šakos, įmonės ar

r ekonominiu požiūriu atsilikę regionai, nes įmonių sėkmingai veiklai reikalinga savita infrastruktūra, kurią savomis jėgomis sukurti sunku. Todėl parengtoje pramonės plėtros strategijoje siekiama išvengti bet kurios interesų grupės, atstovaujančios konkrečią pramonės šaką, poveikio. Čia išskiriami objektyviai vykstantys procesai, jų potencialios pasekmės pramonei bei šalies pramonės ir konkrečių įmonių tarptautinį konkurencingumą didinantys veiksniai.
Pramonės plėtros strategijos principinė paskirtis yra sukurti patikimą veiklos karkasą efektyviems rinkos subjektams ir pakoreguoti tas sritis, kuriose rinka nėra pakankamai efektyvi. Kadangi verslas ir pramonė yra pagrindiniai ekonominės gerovės kūrėjai, pramonės plėtros strategijoje apibrėžiami tokie veiklos principai, kurie leis jiems efektyviausiai veikti. Tarp tokių principų svarbūs yra administracinio reguliavimo mažinimas, valstybės dėmesys ir investicijos į mokslinius tyrimus, žmonių kompetencijos didinimas, verslo paslaugų ir pramonės infrastruktūros kūrimas, t. y. vaalstybės parama tokioms sritims, kur pačios įmonės to padaryti dažnai negali.
Vyriausybė savo politiką šiame dokumente grindžia vieningos rinkos kūrimo principais, kurdama vienodas sąlygas konkurencijai, eliminuodama prekybos barjerus ir skatindama inovacijas. Tokie principai deklaruojami daugelyje šios strategijos dalių ir atsispindi bendros verslo aplinkos gerinimo priemonėse.
Ši pramonės plėtros strategija rengiama įvertinant daugelį susijusių konkurencingumo didinimo priemonių. Lietuvos pramonės orientavimas į šioje strategijoje suformuluotus orientyrus bei principus įmonėms bei vyriausybei bus nemažas iššūkis. Didėjant konkurencijai ir atsiveriant naujoms veiklos galimybėms, teks perskirstyti atsakomybes, kurios ko
ol kas tradiciškai priskiriamos valstybiniam administravimui. Plėsis įmonių dalyvavimas valstybinių sprendimų priėmime, standartizacijoje, sertifikavime, rinkos priežiūroje.
Šios strategijos tikslai, uždaviniai bei dauguma jos įgyvendinimo instrumentų pilnai atitinka ES šalių politikoje taikomas priemones ir reikalavimus šalims, norinčioms tapti jos narėmis, ir yra orientuoti į perspektyvą.

2. Lietuvos pramonės struktūra

Lietuvos ūkio struktūra per pastarąjį dešimtmetį patyrė radikalius pokyčius. Joje žymiai padidėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos bei kitų paslaugų, o gerokai sumažėjo pramonės dalis. Pramonės dalis BPV 2000 m. buvo 23 proc. (1993 m. – 34,2 proc.), tame tarpe išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (IAP) – iki 18-19 proc. Pramonės dalis BVP šiuo metu yra 5-10 proc. mažesnė negu kai kuriose Vidurio Europos industrinėse valstybėse (Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija. Tačiau pastaraisiais metais pastebima tam tikra šios dalies didėjimo tendencija.
Pramonės struktūrą tikslinga vertinti pagal tai, kaip joje atsispindi pagrindiniai veiksniai, lemiantys pramonės konkurencingumą, tai yra, darbo jėgos kvalifikacija, mokslo ir žinių naudojimą, aukštas technologijas.

1 lentelė. Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikacijos reikalavimus 1998 m., %

Šalys Aukštos kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė Žemesnės nei aukšta kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė Aukštesnės nei žema kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė Žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė
Lietuva* 3,5 36,7 9,2 50,6
ES (15)** 16,75 31,06 21,76 30,43
JAV** 18,19 38,88 17,44 25,50
Japonija** 15,46 33,67 21,71 29,15

*apskaičiuota pagal produkcijos apimtis
** apskaičiuota pagal pridėtinę vertę (Šaltinis: The Competitiveness of European Industry. 1999 Report. EC, Luxembourg, 1999).

Duomenys rodo, kad Lietuvoje dominuoja že

emos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė (50,6%). Ji apima maisto, gėrimų, tekstilės, drabužių siuvimo, odos, guminių ir plastmasinių dirbinių ir kitus pramonės subsektorius. Antroje vietoje – žemesnės nei aukšta darbo jėgos kvalifikacijos pramonė, kurioje sukuriama daugiau nei trečdalis visos pramonės produkcijos. Į ją įeina celiuliozės, popieriaus, leidybos, elektros įrengimų, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų, medicininių ir tiksliųjų įrankių sektoriai, kai kurie cheminių produktų, naftos perdirbimo produktų subsektoriai. Tokią situaciją reikėtų vertinti teigimai, kadangi pagal EK skaičiavimus, tai didžiausią produktyvumą generuojantys sektoriai. Mažiausią dalį (tik 3,5%) sudaro aukštos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė, apimanti farmacijos, mašinų ir įrengimų, kompiuterių, laivų, lėktuvų ir kosminių aparatų pramonės subsektorius.
Lietuvoje dominuoja orientuota į reklamą (32%) (maisto, tabako, odų, avalynės, leidybos ir kitos pramonės), kapitalui imli (28,2%) (naftos perdirbimo, pagrindinių cheminių medžiagų ir kitos pramonės) bei darbui imli (20,9%) pramonė (kai kurie tekstilės, drabužių siuvimo, medienos dirbinių pramonės ir kiti subsektoriai).
Mažą dalį (5,9%) sudaro orientuota į mokslo tyrimus pramonė. Tam tikra problema yra ir tai, jog didžiausią dalį gaminamos produkcijos sudaro orientuota į reklamą produkcija. Konkurencinei sėkmei reikia itin aukštos verslo ir marketingo kompetencijos, o šalyje, kur rinkos ekonomika susiformavo neseniai, tai sudėtinga.
Lietuvoje dominuoja žemų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73% visos produkcijos, o aukštų technologijų pramonė tesudaro 4,4%. Tokia pramonės struktūra neleidžia daryti optimistinių prognozių ateičiai, ka
adangi žemų technologijų verslo sritys, net ir pasižyminčios gerais veiklos rezultatais, negali būti pagrindas pasiekti aukštą gyvenimo lygį šalyje, o tuo pačiu tikėtis didelio ekonomikos konkurencingumo.
Be darbo jėgos kvalifikacijos ir investicijų į mokslo tyrimus bei plėtrą, trečias lemiantis ekonomikos konkurencingumo lygį veiksnys yra investicijos į materialųjį turtą. Gamybos augimui, darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos. Materialinės investicijos kartu yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialaus turto atnaujinimą. Paprastai jos yra būtinos, siekiant pilnai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus, kuriant naujas darbo vietas. Turint omenyje, kad Lietuvoje didelę dalį sudaro kapitalui imli pramonė, šio veiksnio įtaka pramonės konkurencingumui yra akivaizdi.

3. Pagrindinių Lietuvos pramonės sektorių sąlyginio svarbumo analizė

Pramonės sektorių perspektyvumą nulemia pasiektos pozicijos vidaus ir tarptautinėje rinkoje, vykstą pokyčiai užsienio rinkose ir gebėjimas prie jų prisitaikyti, bei jų lyginamieji pranašumai ir gebėjimas juos išlaikyti ir didinti.

Lyginant su kitomis Europos šalimis, dabar Lietuvos pramonės struktūroje santykinai didesni yra šie sektoriai:
• Maisto ir gėrimų pramonė;
• tekstilės ir drabužių pramonė;
• rafinuotų naftos produktų pramonė;
• elektronikos ir elektrotechnikos pramonė;
• medienos apdirbimo ir medienos gaminius naudojančios šakos;
• chemijos medžiagų ir produktų pramonė.

Šių šakų gamybos ir užimtumo apimtys santykinai yra didžiausios arba vienos didžiausių lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis. Žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvai tiek pat svarbus kiek ir, pvz., Danijai ar Olandijai. Tekstilės pramonės svarba Lietuvai prilygsta tik Italija, Portugalija ir Ispanija. Transporto sektorius savo dydžiu panašus į Belgijos ir Olandijos, kurios taip pat yra svarbios tarptautinio tranzito šalys. Medienos pramonė tiek pat svarbi kaip ir daug miško medžiagos apdirbančiai Suomijai ar baldų gamyboje pirmaujančiai Danijai.

Tokį Lietuvos pramonės struktūrinį išsivystymą lėmė dešimtmečiais vyravusi ekonominė politika ir darbo pasidalijimas. Maisto pramonė turi ilgas istorines tradicijas. Dideli tekstilės pramonės pajėgumai buvo pastatyti taip pat tarybiniais metais. Medienos gamyba gerokai padidėjo, nes ji žymia dalimi jau remiasi palyginti nebrangia vietine žaliava. Medžio apdirbimo pramonė taip pat turi gilias tradicijas. Transporto sektoriaus sėkmę lemia patogi geografinė padėtis ir gera infrastruktūra. Visos šios šakos Lietuvoje turi absoliutų konkurencinį pranašumą darbo jėgos kaštų prasme, lyginant su dauguma Europos šalių. Dėl šios priežasties nemažai įmonių dirba kaip subkontraktoriai. Verslo vertės/kaštų grandinės dalyse prasme Lietuva gali konkuruoti su daugeliu kaimyninių šalių.

Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva galės sėkmingai konkuruoti minėtose šakose su pirmaujančiomis Europos šalimis. Šiose šalyse vadinamasis žemų technologijų verslas iš tikrųjų yra aukštų technologijų, nes orientuojasi į tuos vertės grandinės elementus, kuriuose reikia specifinių sugebėjimų ir kuriama didesnė pridedamoji vertė. Tačiau maži darbo jėgos kaštai ir paveldėti dideli gamybiniai pajėgumai nėra pakankama konkurencingumo prielaida. Technologijų įvaldymas ir investicijos, aukšta kvalifikacija ir naujų produktų vystymas yra būtini, siekiant padidinti darbo našumą ir gaminti konkurencingą produktą.

Minėtų šakų produkcijos vartojimas yra gana stabilus. Tai reiškia, kad Lietuva turi padidinti savo rinkos dalį, kad galėtų pasiūlyti pakankamai darbo dabartiniam šiose šakose dirbančių žmonių skaičiui. Papildoma strategija galėtų būti diversifikavimasis į pagrindines konkurencingiausias šakas palaikančias ir susijusias sritis.

Statistiniai duomenys rodo, kad šiandien sąlyginį pranašumą pagal jų vidutinį augimą pridėtos vertės prasme 1994-1997 m.turi šios pramonės šakos:
• chemijos ir naftos produktų gamyba;
• tekstilė ir drabužių siuvimas;
• transporto įrenginių (ne automobilių ir sunkvežimių) gamyba;
• statybinių medžiagų gamyba;
• leidyba, spausdinimas ir spaudinių dauginimas;
• elektros įrengimų ir prietaisų gamyba;
• gatavų metalo dirbinių gamyba;
• radijo, televizijos ir ryšių įrengimų bei aparatūros pramonė;
• medienos ir medinių dirbinių ir baldų gamyba.

Tačiau jos jokiu būdu negali būti laikomos prioritetinėmis. Antra vertus, įvertinant realias valstybės ir įmonių galimybes, būtų klaidinga manyti, jog kitos, o ne šios šakos, kartu su kai kuriomis čia nenurodytomis, bus Lietuvos pramonės plėtros pagrindas.

Tokios šakos kaip programinės įrangos kūrimas, kompiuterių detalių gamyba, komunikacijos ir informacijos paslaugos yra globaliu mastu sparčiai augantys sektoriai. Juose nė viena šalis negali turėti gilių tradicijų, arba jei jas turi, šios tradicijos gali trukdyti kūrybiškumui. Čia Lietuva taip pat gali turėti galimybių, neinvestuojant į brangius įrengimus ir fizines gamybos priemones. Tačiau reikia daugiau investuoti į mokymą, mokslinius tyrimus, technologinius universitetus bei profesinio rengimo sistemą, plėsti tokių institucijų ryšius su naujai besikuriančiomis didelę vertę kuriančiomis vietinėmis firmomis bei šiose srityse Lietuvoje veikiančiomis stambiomis tarptautinėmis kompanijomis.

4. Lietuvos pramonės gaminių konkurencingumo lyginamoji analizė

Pramonės įmonių realų konkurencingumą geriausiai atspindi eksportuojamos produkcijos dalis, produktyvumas bei veiklos kaštai. Eksportas yra svarbus tarptautinio konkurencingumo rodiklis. Šiuo aspektu konkurencingiausios yra tokios pramonės šakos: tekstilės pramonė, eksportuojanti 77,4 proc. pagamintos produkcijos, drabužių siuvimo pramonė – 92,6 proc., medienos ir medinių dirbinių pramonė (išskyrus baldus) – 73,1 proc., naftos produktų perdirbimo ir chemijos pramonė – 80,7 proc., mašinų ir įrengimų pramonė – 65,8 proc., elektros įrengimų ir prietaisų pramonė – 84,8 proc., elektronikos – 81,4 proc., kitų transporto priemonių pramonė – 94,7 proc.

Visos produktų grupės, turinčios didesnę eksporto rinkos dalį ir teigiamą prekybos balansą, gali būti traktuojamos kaip tokios, kuriose Lietuva turi konkurencinį pranašumą. Galima pastebėti, kad aiškų konkurencinį pranašumą turi daugiausia produktai tų šakų, kurios apibūdintos kaip turinčios Lietuvoje lyginamąjį pranašumą. Be abejo, yra ir kitų sėkmingų produktų grupių. Didžiausią eksporto dalį sudaro trąšos.

Daugiausia eksportuota naftos produktų, tačiau tuo pat metu šioje veikloje pažymėtinas vienas iš didžiausių neigiamas prekybos balansas.

Be abejo, viena iš pagrindinių darbo produktyvumo skirtumų priežasčių yra daug žemesnis gyvenimo lygis, kuris nulemia, jog Lietuvoje gaminama žymiai pigesnė produkcija dėl, visų pirma, pigesnės darbo jėgos ir pigesnių vietinių išteklių. Šie veiksniai turėjo didelę reikšmę produkcijos išlaidų struktūroje

Kita vertus, galima teigti, jog apskaičiuoti oficialūs Lietuvos pramonės darbo produktyvumo rodikliai ne visai atspindi realią padėtį, lyginant juos su ES šalimis. Lietuvoje 2000 m. gana daug įmonių nebeveikė ar bankrutavo, todėl jų darbuotojai praktiškai nebegamino produkcijos, tačiau skaičiuojant produktyvumą tokių įmonių darbuotojai buvo įtraukti į bendrą jų skaičių, tuo būdu dirbtinai sumažinant darbo produktyvumą. Kitas aspektas – nemažai žmonių dirbo nepilną darbo savaitę (t.y. mažiau darbo valandų), tačiau skaičiavimuose jie figūruoja kaip visu etatu dirbantys asmenys. Todėl tikslesni rezultatai gaunami, skaičiuojant per valandą pagamintą produkciją. Atsižvelgiant į šiuos faktus galima teigti, jog realus darbo produktyvumas Lietuvos apdirbamojoje pramonėje yra didesnis.

5. Šiuolaikinės tendencijos ir nauji iššūkiai Lietuvos pramonei

Lietuvos ūkiui integruojantis į pasaulinę ūkio sistemą, tenka susidurti su naujais iššūkiais, kuriuos lemia bendrosios raidos tendencijos.

Svarbiausios bendrosios raidos tendencijos ir iššūkiai yra:

Verslo globalizacija.

Pagrindinė ir svarbiausia įmonių strategija, kuri gali sukurti prielaidas panaudoti globalizacijos atveriamas galimybes bei atsilaikyti iššūkiams – konkurencingumą grįsti investicijomis į nematerialius išteklius (technologijas, vadybinę, profesinę bei verslo organizavimo kompetenciją, rinkų vystymą.). Tai neišvengiama, nes vis daugiau tenka konkuruoti su stipriomis, specializuotomis kompanijomis, turinčiomis turtingą tarptautinio verslo patirtį. Svarbia sėkmės prielaida tampa gebėjimas kooperuotis su tarptautiniais ir vietos partneriais.

Žinių ir informacijos visuomenės formavimasis.

Sugebėjimas prisitaikyti prie naujos veiklos paradigmos – gebėjimo panaudoti informaciją bei žiniomis grįstą gamybą, savo išskirtinę kompetenciją, bus esminė Lietuvos įmonių konkurencingumo ar net išlikimo sąlyga.

Svarbi technologijų kaita

Itin komplikuotu, ypač tokių šalių kaip Lietuva, atveju yra tai, jog žymaus technologinio atsilikimo atveju galima situacija, kuomet naujos kartos technologija bus per sudėtinga, kad specialistai ją gerai suprastų ir efektyviai panaudotų.

6. Lietuvos pramonės plėtros prielaidos

Galima išskirti tokias svarbiausias pramonės plėtotės prielaidas ir situacijos apibūdinimus, atspindinčius stipriuosius Lietuvos pramonės bruožus.
• Beveik visos įmonės yra privatizuotos, sukurta teisinė įmonių veiklą reglamentuojanti bazė ir realiai vyksta konkurencija;
• Įvyko ženklių ūkio struktūrinių pokyčių, nors restruktūrizacija toli gražu dar nebaigta;
• Daugelyje sektorių yra įmonių, sėkmingai konkuruojančių tarptautinėse rinkose;
• Pradeda naujai formuotis ir stiprėja klasteriai;
• Yra nemažai kvalifikuotų, tačiau neefektyviai panaudojamų specialistų, darbo jėgos kaina yra konkurentiška;
• Nemažai gamybinių pajėgumų dėl savo nepritaikymo gaminti, šiuo metu yra nenaudojami, bet jie nėra beverčiai ir gali būti naudojami kitokiai paskirčiai;
• Ekonominė, ypač fizinė infrastruktūra, nors ir neatitinka šiuolaikinių standartų, bet yra pakankamo lygio, kad galėtų sėkmingai palaikyti pramonės augimą;
• Pramonės įmonių vadovai turi sukaupę unikalią darbo NVS rinkoje ir pakankamą darbo Vakarų rinkoje patirtį.
Pramonės plėtotę ribojantys veiksniai – silpnieji bruožai:
• Nešiuolaikiška pramonės struktūra, maža mokslo imlius produktus gaminančių įmonių dalis.
• Menkas darbo našumas daugelyje sektorių;
• Alternatyvių šaltinių apsirūpinti pigiais ištekliais stoka;
• Neadekvati šiems laikams profesinė ir vadybinė kompetencija;
• Menka kompetencija tarp įvairių ūkio subjektų;
• Valstybinė mokslo, tyrimų ir rezultatų vertinimo sistema nėra orientuota ūkio ir pramonės reikmėms;
• Neskatinamos įmonių investicijos į technologijų plėtotę;
• Menkai susiformavusi verslo paslaugų infrastruktūra;
• Nepakankamai išplėtotas finansinių paslaugų sektorius, didelė skolinto kapitalo kaina;
• Įmonėse tiriamosios veiklos beveik nėra, o inovacinė veikla pasireiškia tik nedaugelyje, ypač menkas joje mokslinis potencialas, palyginti jį su panašiomis užsienio šalių įmonėmis;
• Bendra ekonominė ir socialinė padėtis šalyje neskatina investicijų į pramonės plėtotę
Galimybės spartinti Lietuvos pramonės plėtotę. Techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama gali gerokai paspartinti pramonės restruktūrizavimo procesą bei sistemišką jos infrastruktūros sutvarkymą.
Esama didelių galimybių pritraukti užsienio kapitalą ir naujausias technologijas bei žinias, bet tam reikia kur kas sistemiškesnių bei aiškesnę strateginę orientaciją turinčių pastangų ir didesnės kooperacijos tarp valstybės institucijų ir pramonės įmonių bei asociacijų.
Didėjanti įmonių vadovų kompetencija, sukaupta veiklos tarptautinėse rinkose patirtis leidžia tikėtis sėkmingesnės įmonių veiklos.

7. Potencialios grėsmės pramonės plėtrai

• Viena didžiausių potencialių grėsmių – neteisinga valstybės lygmeniu suvokta mokslo, žinių ir inovacijų svarba. Kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks, norint neatsilikti;
• Politinis nestabilumas šalyje ir užsienyje ar pakitę ES plėtros strateginiai prioritetai;
• Nepasirengimas pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis;
• Išaugusi energetinių resursų kaina dėl nesėkmingos energetinio ūkio restruktūrizacijos;
• Nebus sukurtos palankios sąlygos investicijoms.

Kadangi rinkoje konkuruoja ne valstybes, o įmonės, tai jų sėkmė daugiausia priklauso nuo pačių įmonių. Todėl ir grėsmių šių įmonių konkurencingumui šaltiniai gludi daugiausiai pačiose įmonėse, išskyrus makro procesus, kurie dažniausiai panašiai paliečia daugelį įmonių.

8. Lietuvos pramonės vizija ir strateginiai tikslai
LIETUVOS PRAMONĖS VIZIJA

• Lietuva tampa patrauklia šalimi steigti savo būstines konkurencingoms tarptautinėse rinkose vietinio ir užsienio kapitalo gamybos ir paslaugų įmonėms, prioritetiškai naudojančioms aukštas technologijas ir mokslui imlius išteklius.
• Pramonė veikia aplinkoje, palankioje inovacijoms ir reikiamai kokybei pasiekti, skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją bei turinčioje veiklos kaštų mažinimui palankią infrastruktūrą.
• Pramonės plėtrą skatina įmonėms palanki teisinė aplinka, investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą.
• Lietuvos pramonės struktūra ir įmonių strategijos adekvačiai atspindi nuolat besikeičiantį globalinių konkurencinių jėgų poveikį.

Strateginis tikslas: pasiekti, jog iki 2015 metų galimai daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES šalyse esantiems rodikliams.
Svarbiausi uždaviniai:
1. Sukurti stabilią ir verslui palankią makroekonominę, teisinę bei infrastruktūrinę aplinką, skatinančią investuoti į šiuolaikinės pramonės plėtotę;
2. stiprinti bendruosius šalies pramonės konkurencingumą lemiančius veiksnius;
3. Sukurti efektyvią Nacionalinę inovacijų sistemą, garantuojančią palankias sąlygas mokslo ir gamybos integracijai, naujų technologijų bei veiklos metodų kūrimui ir sklaidai;
4. Parengti ir realizuoti užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvos pramonę bei jos infrastruktūrą strategiją, išreiškiančią Lietuvos pramonės viziją bei strateginį tikslą;
5. Garantuoti vienodas konkurencijos sąlygas šalies ir užsienio įmonėms tiek Lietuvos, tiek ir tarptautinėse rinkose, užtikrinti sąžiningą konkurenciją;
6. Parengti ir realizuoti tikslingą klasterių į šalies pramonę diegimo strategiją;
7. ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis skatinti įmonių vadovų bei specialistų kompetencijos tobulinimą;
8. Tobulinti korporacinį pramonės valdymą, skatinantį įmonių ir įvairių interesų grupių bendradarbiavimą;
9. Sukurti palankias teisines bei infrastruktūrines sąlygas plėtoti smulkiąsias ir vidutines įmones;

9. IŠVADOS:
Akivaizdu, jog kokia bebūtų pramonės politika šalyje, jos visuotinai diegti yra neįmanoma, nes strateginius sprendimus apie konkrečios įmonės tikslus bei jų siekimo būdus priima pačios įmonės. Tačiau pasaulinė praktika rodo, jog neturint pastovios veikiančios politikos ir strategijos, stabdoma pramonės plėtra, įmonės praranda konkurencingumą. Visų šalių vyriausybės savo svarbiausia misija laiko verslo aplinkos gerinimą.
Dažnai įmonėms, ypač smulkioms ir vidutinėms, reikia techninės pagalbos diegiant subalansuotos pramonės plėtros priemones (įskaitant techninę pagalbą rengiant subalansuotos plėtros technologijų finansavimui reikalingą dokumentaciją). Remiantis išsivysčiusių šalių patirtimi turi būti parengta ir įgyvendinta speciali techninės pagalbos sistema, kuri teiktų nemokamą techninę pagalbą įmonėms, ypač smulkioms ir vidutinėms, diegiant subalansuotos pramonės plėtros priemone.

TURINYS

1. Įvadas 1
2. Lietuvos pramonės struktūra 2
3. Pagrindinių Lietuvos pramonės sektorių sąlyginio svarbumo analizė 3
4. Lietuvos pramonės gaminių konkurencingumo lyginamoji analizė 4
5. Šiuolaikinės tendencijos ir nauji iššūkiai Lietuvos pramonei 5
6. Lietuvos pramonės plėtros prielaidos 5
7. Potencialios grėsmės pramonės plėtrai 6
8. Lietuvos pramonės vizija ir strateginiai tikslai 7
9. Išvados: 8

Leave a Comment