Britų rašytojas Džordžas Orvelas (tikras vardas – Erikas Bleras) iškilo 1940-ųjų pabaigoje, kaip dviejų puikių satyrų autorius. Jis rašė dokumentiką, apybraižas, o jo rašyta kritika 1930-aisiais ir vėliau iškėlė jį kaip vieną svarbiausių ir įtakingiausių šimtmečio balsų.—————————————————————–Erikas Arturas Bleras (vėliau Džordžas Orvelas) gimė 1903-aisiais Indijos kaimelyje Motiharyje, kuris yra netoli Nepalo sienos. Tuo metu Indija buvo Britų Imperijos dalis ir Blero tėvas Ričardas buvo Opiumo departamento darbuotojas. Blero senelis iš tėvo pusės taip pat dirbo Britų Radžoje ir tarnavo Indijos kariuomenėje. Eriko motina, Ida Mabelė Bler, Prancūzų prekeivio duktė, buvo maždaug 18 metų jaunesnė už savo vyrą Ričardą. Erikas turėjo vyresnę seserį Mardžorę. Blerai gyveno paprastą, teisingą gyvenimą, padėjo administruoti Imperiją. Jie nebuvo labai turtingi – neturėjo nei nuosavybės, nei didesnių investicijų. Jie buvo visiškai priklausomi nuo Britų imperijos, kaip daugelis viduriniosios klasės anglų šeimų tuo metu. 1907-aisiais, kai Erikas buvo maždaug aštuonerių metų, šeima sugrįžo į Angliją ir apsigyveno Henlyje. Tėvas pasiliko ir toliau dirbo Indijoje iki pat 1912-ųjų. Blero tėvai išsiuntė savo sūnų į parengiamąją mokyklą Sasekse, kai jam buvo aštuoneri. Trylikos jis laimėjo stipendiją Velingtone, ir iškart po to stipendiją Etone, gerai žinomoje privačioje vidurinėje mokykloje.
Eriko tėvai vertė jį sunkiai dirbti niūrioje pradinėje mokykloje, ir laimėjęs stipendiją jis nebesidomėjo niekuo, kas nebuvo susiję su jo siekiais tapti rašytoju. Savo pranešime “Kodėl aš rašau?” jis aiškina, jog jau penkerių ar šešerių metų jis žinojo, kad bus, privalo būti rašytoju. Bet norėdamas tapti rašytoju, jis turėjo skaityti daug knygų, o Anglų literatūra nebuvo ypatingai svarbus dalykas Etone, kur daugelis mokinių buvo arba visai literatūriškai neišprusę, arba taip išsilavinę, jog mokyti juos Anglų literatūros būtų absurdas. Erikas mokėsi rašytojo amato iš tokių Anglų prozos meistrų, kaip Sviftas, Sternas ir Džekas Londonas.
Šiaip ar taip, jis išlaikė egzaminus Etone 138-uoju rezultatu iš 167-ių. Jam nerūpėjo laimėti universiteto stipendiją, ir 1922-aisiais Erikas Bleras užsirašė į Indijos Imperinę Policiją.Tokiu būdu jis patraukė kitu keliu, nei daugelis jo mokyklos draugų, stojusių į Oksfordą ar Kembridžą. Jis pasirinko gyvenimą, pilną kelionių ir veiksmo. Erikas treniravosi ir tarnavo policijai Burmoje penkerius metus. 1927-aisiais jis atsisakė šių pareigų. Tam buvo mažiausiai dvi priežastys: jo tarnyba policijoje buvo nesuderinama su troškimu tapti rašytoju; antra, būdamas policininku, jis palaikė politinę sistemą, kuria pats nebetikėjo. Orvelo idėjos apie rašymą ir jo politinės idėjos buvo glaudžiai susijusios. Pasitraukti iš Britiško Imperializmo Indijoje nebuvo taip lengva, kaip jis tikėjosi. Jis troško “išsigelbėti iš… bet kokios valdymo formos, kai vienas žmogus yra aukštesnis už kitą”.
Kai grįžo į Londoną, Erikas apsistojo miegamajame prie Portabello kelio. Čia, kai jam buvo 24-eri, jis pradėjo rašyti. Eriko kaimynai buvo sužavėti jo ryžtu. Savaitė po savaitės jis pasilikdavo savo šaltame kambaryje, šildydamasis rankas prie žvakės, kai jos pasidarydavo tokios sustingusios, jog nebegalėdavo rašyti. 1928-ųjų pavasarį jis atsuko nugarą savo paveldėtoms vertybėms, ir žengė drastišką žingsnį. Daugiau nei metus jis gyveno tarp vargšų, pirmiausia Londone, vėliau Paryžiuje. Vargšai jam – neteisingumo aukos. Orvelas gyveno tarp vargšų, nes norėjo įveikti pasibjaurėjimą. Jis manė, kad pasibjaurėjimas vargšais yra būdingas visiems jo klasės atstovams. Paryžiuje jis dirbo ir gyveno darbininkų klasės kvartale. Tuo metu šis miestas buvo pilnas menininkų ir norinčių jais tapti. Ten Orvelas gyveno gyvenimą, kuris buvo toli gražu ne bohemiškas; kai pagaliau gavo darbą, jis dirbo indų plovėju.
Kai vėl grįžo į Londoną, jis keletą metų vėl pragyveno tarp vargšų ir valkatų. 1929-ųjų žiemą Erikas šventė Kalėdas su savo šeima. Jis pranešė jiems, kad žada parašyti knygą apie savo gyvenimą Paryžiuje. “Down and Out in Paris and London” originali versija, tuo metu besivadinusi “Indų plovėjo dienoraštis”, buvo baigta 1930-ųjų spalį ir ją sudarė tik 35 000 žodžių, nes Džordžas Orvelas panaudojo tik dalį savo užrašų. Jis du kartus nunešė šį rankraštį leidėjams ir abu kartus jie jį atmetė, todėl Orvelas parašė “Birmesian days” (išleista 1934-aisiais), paremtą savo išgyvenimais kolonijinėje tarnyboje.
Už “Down and Out” išgelbėjimą mes turime būti dėkingi Mabelei Firez: nors ji buvo paprašyta sunaikinti rankraštį, ji jo ne tik nesunaikino, bet netgi nunešė literatūros agentui Leonardui Monro, kuris atstovavo Golančo leidybos firmai, ir privertė jį perskaityti rankraštį. Greitai jis buvo priimtas, su sąlyga, jog bus pašalinti keiksmažodžiai ir pakeisti vardai. Atlikęs šiuos pataisymus Erikas parašė Viktorui Golančui: “Aš norėčiau, kad knyga būtų išleista ne mano vardu, nes per tuos metus aš praradau savo vardo reputaciją. Ir jeigu knyga išpopuliarės, aš galėsiu ir toliau naudoti tą patį pseudonimą.”. Bet priežastys, dėl kurių Erikas pasirinko Džordžo Orvelo pseudonimą, yra daug labiau komplikuotos, nei kitų pseudonimus išgalvojusių rašytojų. Jis norėjo pakeisti savo tapatybę iš Eriko Blero, kolonijinio policininko į Džordžo Orvelo, žmogaus, nepriklausančio jokiam visuomeniniam sluoksniui.
“Down and Out in Paris and London” nėra novelė; tai gyvenimo, nežinomo ir nesuprantamo daugumai skaitytojų, dokumentinis aprašymas. Šiuo kūriniu Orvelas norėjo parodyti Anglų vidutiniokų klasei, kurios narys jis buvo, kad gyvenimas, kurį jie gyvena ir džiaugiasi, yra paremtas žemesnės klasės vargais ir sunkumais. Orvelas yra atskleidėjas graudžios tiesos, kurios dėl įvairių priežasčių nemato ar nenori matyti daugelis žmonių.
Vėlesnės jo knygos buvo “A Clergyman’s Daughter” (1935-ieji) ir “Keep Aspidistra Flying” (1936-ieji). 1936-aisiais jis atidarė kaimo parduotuvę Valingtone, kur jis tvarkė verslo reikalus rytais ir rašė per popietes. Tais pačiais metais jis vedė Eilyną O’Šaunezę ir taip pat iš Knygų Klubo gavo įgaliojimą ištirti vargšų ir bedarbių padėtį. Tai lėmė kitą jo knygą – “The Road to Wigan Pier”. Jis pradėjo gyventi tarp vargšų. Ir vėl tai buvo kelionė iš komfortiškos viduriniosios klasės į skurdžią darbininkų klasę. Knygoje Orvelas aprašo, ką reiškia leistis žemyn į angliakasių šachtą. Kai Knygų Klubas perskaitė, ką Orvelas parašė apie Anglišką klasių sistemą ir Anglų socializmą, jie nebuvo patenkinti, ir knyga buvo išleista su įvadu, kuriame Viktoras Golančas ginčijo pagrindines Orvelo mintis. Knygų Klubas buvo nepatenkintas, nes antroje knygos dalyje Orvelas aktyviai kritikuoja Anglų socializmą, jis taip pat kritikavo tą faktą, jog dauguma socialistų siekė tapti viduriniosios klasės atstovais. Socialistų tipas, kurį pajuokia Orvelas, yra rėkiantys frazes kaip “proletarų solidarumas”, ir tie, kurie nusikrato paprastų, kuklių žmonių, tokių, kuriems Orvelas ir nori rašyti.
Kai pabaigė “The Road to Wigan Pier”, Džordžas Orvelas 1936-ųjų pabaigoje išvažiavo į Ispaniją, norėdamas rašyti straipsnius apie ten įsiliepsnojusį pilietinį karą. Ispanijoje konfliktavo komunistai, socialistai ir Generolo Frenko fašistai. Kai Orvelas atvyko į Barseloną, jis buvo nustebintas tenykštės atmosferos: tai, kas atrodė neįmanoma Anglijoje, Ispanijoje buvo kasdienybė. Čia nebuvo klasių skirtumų. Čia buvo daug ko trūkumas, bet buvo lygybė. Orvelas įsijungė į mūšius įsirašydamas į POUM (Partido Obrero de Unificación de Marxista), kuri buvo susijusi su Britų Darbo Partija. Pirmą kartą socializmas jam pasirodė ranka pasiekiamas dalykas, tai, už ką verta kovoti. Orvelas perėjo minimalią karinę parengtį ir buvo išsiųstas į frontą Aragone, netoli Zaragozos. Ten jis praleido daug nuobodžių mėnesių, ir buvo sužeistas į gerklę. Po trijų su puse mėnesio, kai Orvelas grįžo į Barseloną, ji buvo pasikeitusi. Tai daugiau nebebuvo miestas, kur socialistų žodis “draugas” tikrai kažką reiškė, tai buvo miestas, grįžtantis į “normalią” padėtį. Dar blogiau, jis sužinojo, kad POUM buvo apkaltinta slapta pagelbėjusi fašistams. Orvelui pavyko su žmona pabėgti į Prancūziją. Jo užrašai apie laiką, praleistą Ispanijoje, yra sutalpinti knygoje “Homage to Catalonia” (1938-ieji). Jis niekada nepamiršo džiugių pirmųjų dienų Barselonoje, kai nauja visuomeninė santvarka atrodė įmanoma, kai “draugiški santykiai” buvo ne vien socialistų terminas, tai buvo realybė.
1938-aisiais Orvelas susirgo tuberkulioze ir praleido žiemą Maroke. Ten būdamas parašė dar vieną knygą, novelę, pavadintą “Coming up for Air”. Ji buvo paviešinta 1939-aisiais. 1943-aisiais Orvelas pradėjo rašyti “Gyvulių ūkį”. 1945-aisiais jis išvyko į Juros salą netoli Škotijos krantų, ir apsistojo ten 1946-aisiais. Čia jis parašė geriausią savo kūrinį “1984”. Vėliau tais pačiais metais jis vedė Sonią Brownell. Džordžas Orvelas mirė 1950-ųjų sausį.
Versta iš anglų kalbos