Išteklių referatas

Turinys

Turinys..............................2
1. Prienų rajono pažintinio turizmo objektai.........................3
2. Prienų rajonas..............................4
3. Prienų apylinkės..............................5
4. Prienų šilas..............................6
5. Prienų gamta..............................7
6. Prienų architektūros paminklai..............................8

Literatūra..............................10

Prienų rajono pažintinio turizmo objektai

ARCHEOLOGIJOS PAMINKLAI
Piliakalniai: Bačkininkėlių; Pašventupio (2); Prienlaukio; Pagaršvio; Mačiūnų (Prienų š. dalyje, prie Kauno g.); Bagrėno; Pelekonių (4); Medžionių; Žarijų (2); Paukščių (prie Dukurnonių, Surmiaus ež. p. v. krante); Pašlavančio; Noreikiškių; Pieštuvėnų (vad. Didžiuliu kalnu); Naravių; Stakliškių (2); Napoleono Kepurė (prie Lepelionių); Šilėnų; Gerulių; Norkūnų (2); Kieliškio; Paverknių (vad. Ginkaus kalnu; sen. gyvenvietė);
Pilkapynai: Pažarsčio (didžiausias rajone);

ARCHITEKTŪROS PAMINKLAI
Pastatai:
• Veiverių arklių pašto stoties rūmai (past. 1820-1829; 1866-1915 veikė mokyt. seminarija);
• Veiverių šv. Liudviko bažnyčia;
• Pakuonio švč. Mergelės Marijos į dangų ėmmimo bažnyčia;
• Jundeliškių dvarvietė (Birštono vienkiemio sen.);
• Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia (past. 1750, per. 1850; yra dailės pam.);
• Prienų dvarvietė ir parkas (dabar Revuonos parkas, kuriame ekspon. tarptaut. medžio drožėjų simpoziumo „Gamta – kultūrų versmė” skulptūros);
• Prienų „popiernia” (buv. popierinė; Prienai, F. Vaitkaus g. 155);
• Jiezno šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (past. 1670; rek. 1768-1772; yra dailės pam.);
• Jiezno Pacų dvaro rūmų liekanos (past. apie 1770);
• Stakliškių šv. Trejybės bažnyčia (past. 1760-1776; yra dailės pam.), šventoriaus tvora su vartais (past. 1776), koplytėlė (past. XVIII a., rek. 1856 ir 1928);
• Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčia;
• Šilavoto šv. Jėėzaus Širdies bažnyčia;
• Naujosios Ūtos šv. Vincento bažnyčia;
• Užuguosčio šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia;
• Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia;
• Balbieriškio šv. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia;

ISTORIJOS PAMINKLAI
Pastatai:
• Buvusi Prienų popieriaus dirbtuvė (Prienai, F. Vaitkaus g. 111; viena didžiausių XVIII-XIX a. Lietuvoje);
Žymių žmonių tėviškės:
• Rašytojo V. My

ykolaičio-Putino (g. 1893, Pilotiškėse) sodyba, memorialinis muziejus;
• M. Šalčiaus tėviškė, memorialinis muziejus (Čiudiškių k.);

GAMTOS PAMINKLAI
• Ožkų pečius (Medeikonių k., Birštono vienkiemio sen.);
• Ginkaus kalnas (Paverknių k., Prienų sen.);
• Balbieriškio atodanga (Balbieriškio sen.; atsiveria ypatingo grožio kraštovaizdis).

PRIENŲ RAJONAS

Prienų rajonas yra Lietuvos Respublikos pietuose. Rajono teritorija šiaurėje ribojasi su Kauno ir Kaišiadorių rajonais, rytuose – su Trakų, Birštono savivaldybėmis, pietuose – su Alytaus rajonu, iš vakarų pusės – su Marijampolės savivaldybe. Teritorijos plotas – 1031 kv.km, gyventojų skaičius – 35500.

Rajono centras – Prienų miestas (12 000 gyventojų). Taip pat rajone yra Jiezno miestas, Balbieriškio, Pakuonio, Stakliškių ir Veiverių miesteliai, apie 400 kaimų. Teritorija suskirstyta į 10 seniūnijų, ją kerta valstybinės reikšmės autokeliai (Kaunas – Marijampolė, Kaunas – Alytus, Vilnius – Marijampolė) bei magistralė Via-Baltica.

Rajono kraštovaizdį puošia didžiausia Lietuvos upė Nemunas su šiais intakais: Jiesia, Peršėke, Verkne. Taip pat yra 32 ežerai (GGuostaus, Jiezno, Prienlaukio ir kt.), 5 tvenkiniai. Rajone įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas.

Prienų miestas įsikūręs abipus Nemuno, 30 km nuo Kauno ir 100 km nuo Vilniaus. Istoriniai šaltiniai apie Prienus prabyla tik 1502 m., kai DLK Aleksandras šią žemę padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Vėliau Lietuvos valdžia jo visus turtus konfiskavo. Prienų miestas pradėjo augti XVII a. prie dvaro. 1609 m. jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės, o 1791 m. Seimas atnaujino savivaldos teises, suteikė antspaudą ir herbą (1996 m. dar kartą atnaujintas).

Istorinę Prienų praeitį liudija išlikusi da

augybė kultūros paminklų. Vien tik archeologijos paminklų – piliakalnių, senkapių, pilkapių, mitologinių akmenų – suskaičiuojama 48. Iš 33 žinomų piliakalnių kai kurie apaugę miškais, sunkiai prieinami, kiti stūkso lygumose, pastebimi iš tolo. Labai įspūdingai atrodo Paverknių, Klebiškio, Pašlavančio, Lepelionių, Pieštuvėnų piliakalniai. Savo architektūra pasižymi Prienų, Jiezno, Stakliškių katalikų bažnyčios, kuriose, kaip ir visose rajono bažnyčiose, yra daug vertingų dailės kūrinių. Iš istorijos paminklų būtina paminėti XVIII amžiaus popieriaus dirbtuves Prienuose, Veiverių pašto rūmus (vėliau mokytojų seminarija), žymių žmonių tėviškes – poeto V.Mykolaičio – Putino, keliautojo ir rašytojo, Šaulių sąjungos įkūrėjo M.Šalčiaus.
Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis XVII a. gale, kai buvo įkurtas popieriaus fabrikas – malūnas. 1868 m. Prienuose įsteigiamas alaus bravoras, kuris tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis veikė iki 1941 m.

2002 m. sausio 1 d. rajone veikė 608 įmonės. Iš jų – 429 personalinės įmonės, 135 uždarosios akcinės bendrovės, 12 žemės ūkio bendrovių, 10 akcinių bendrovių, 83 biudžetinės įstaigos, 72 nevyriausybinės organizacijos. Didžiojoje dalyje įmonių įstatinį kapitalą sudaro privatus kapitalas, yra 1 savivaldybės įmonė. Rajono savivaldybė taip pat yra 10 įmonių pagrindinis akcininkas. Pagrindinės vystomos vietos ūkio šakos – drabužių siuvimas, medienos perdirbimas, žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimas, statyba, gyventojų aptarnavimo ir paslaugų sfera.

Netoli Prienų, Pociūnuose, veikia sklandytuvų gamykla – AB „Sportinė aviacija“, kurioje projektuojami ir gaminami sklandytuvai.

Garsėja savo produkcija Stakliškėse įsikūrusi UAB „Lietuviškas midus“, gaminanti al
lkoholinius midaus gėrimus bei įvairius vaisvandenius.

Rajono kultūrinį gyvenimą puošia Prienų kultūros centro liaudies dainų ir šokių ansamblis „Trapukas“, senas tradicijas turintis Skriaudžių kanklių ansamblis, kiti pramoginiai kolektyvai. Istorinę krašto praeitį mena 1995 m. atidarytas Prienų krašto muziejus.

Senyvo ir garbingo amžiaus sulaukusių bei žmonių su negalia gyvenimui pastatyti ir veikia 160 vietų Prienų senelių globos namai.

Sportinė veikla plėtojama švietimo įstaigose, sporto klubuose (krepšinio, oro balionų ir kt.). Prienai turi savo krepšinio klubą, vietinis aeroklubas rengia įvairias aviacijos sporto varžybas.

Rajone leidžiami šie laikraščiai: „Gyvenimas“, „Naujasis Gėlupis“, „Krašto vitrina“

Prienų miesto puošmena ir pasididžiavimas – bažnyčia (pastatyta 1850 m.) yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Prienuose veikia gimnazija, dvi vidurinės ir viena speciali mokykla, pradinė mokykla, sporto ir muzikos mokyklos, biblioteka, krašto muziejus, yra ligoninė, trys vaistinės bei kitos gyventojus ir svečius aptarnaujančios įstaigos.

PRIENŲ APYLINKĖS

Prienų apylinkės – aukšti įspūdingi Nemuno slėnio šlaitai, apaugę medžiais bei krūmaisir didžiulės daubos. Ties Prienais Nemuno slėnis yra siauriausias. Sausame rytų slėnyje buvo Prienų dvaro likučiai.

Dešinėje Nemuno pusėje yra Birštono mažosios kilpos pusiasalis, Buchta arba Žvėrinčium vadinamas. Per Prienus nuo senų laikų eina Kauno – Trakų susisiekimo arterija, kurios dalis nuo kauno iki Prienų buvo vadinamas Kristoforo traktu.

Apie 1,5 km nuo Prienų, Mačiūnų kaime, yra piliakalnis ir senkapiai, kuriuose žmonės prancūzkapiais vadina. Tame kaime yr

ra įdomi dauba: aukšti krantai, apačioje liūnas. Dauba panaši į didžiulį dubenį, kuriam pietų pusėje trūksta šono. Tai buvęs ežeras, išplėšęs pietų kranta ir išbėgęs Tartoko upeliu į nemuną. Upelio žiotyse yra tvenkinys ir senas malūnas Tartoku vadinamas.

Iš Mačiūnų kaimo Kauno – Prienų plentas vingiuodamas leidžiasi nuo šlaito žemyn Prienų link. Tą kalną vadina Nuotakos kalnu.

Greta Mačiūnų kaimo iš rytų yra Strielčių kaimas; jo vardas liudija, kad kadaise ir čia bus buvę miškai, medžioklės. Kitas ta linkme yra Bagrėno kaimas. Priartėjusiam prie Nemuno šlaite yra Bagrėno piliakalnis., švedu šančiais vadinamas.

Tiesiu keliu apie 3 km nuo Bagrėno, Pošvenčio kaimo šlaite, yra aukštas status piliakalnis, o papėdėje senas kapynas, Medžiokų kapais vadinamas.

8 km nuo Prienų yra Bačkininkų kaimas. Apie 9 km nuo Prienų, už Bačkininkų miškelio, netoli plento rytų pusėje, yra pakopomis pakilęs kalnelis, Perkūnkalniu vadinamas.

Už 7 km į vakarus yra Skersbalio kaimas ir jo laukuose nedidelis įdubimas. Pasakojama, kad ten buvęs ežerėlis, bet jis „išėjęs‘.

Už 4 km nuo Prienų į šiaurės vakarus yra Prienlaukio kaimas, viena iš seniausių gyvenviečių . Tarp Prienlaukio ir Šiauliškių kaimu yra nedidelis ežeras, labai vėžingas. Per ežerą prateka Šventupės ( Jiesios intakas) aukšštupys.

Už Pienlaukio apie 2 km į vakarus yra buv. Klebiškio dvaras, Klebiškio valsčiaus centras. Prie nedidelio upelio tame kaime yra piliakalnis, siekias 43 metrus aukščio, iš rytų apsuptas grioviu. Piliakalnis kiek apardytas, šlaitai apaugę medžiais ir krūmais.

Prienų šilas

Nuo Prienų į vakarus ir į pietus, kairiajame Nemuno krante, yra didžiulis sauso pušyno masyvas, Prienų šilu arba tiesiog Šilu vadinamas. Tai liekanos didžiulės Birštono girios, kurią 1559m. yra aprašęs G. Valavičius. Tada ši giria buvo 37 km. pločio ir 148 km. ilgio, siekė Prūsų sieną, Punsko girią. Kolonizacijos metu ji buvo suskaldyta, praretėjo; jos ribose įsikūrė daug gyvenamųjų vietovių. Mūsų laikais su protarpiais giria dar siekė Sasnavos apylinkes ir vakaruose ir pietuose jungėsi su Balbieriškio miškais. Tą didžiulį Prienų šilą dailininkas Antanas Žmuidrinavičius taip aprašo:

“. Tai nepaprastas miškas. Prisiglaudęs prie visokių gamtos turtų ir grožybių. Prieš I pasaulinį karą iš Prienų ir iš Alytaus miškų anglai imdavo savo milžiniškiems jūros laivams burių stiebus. Dar seniau jų duburiai ir tankumynai teikė prieglobsčio kai kuriems tamsiems darbams – čia arkliavagiai slėpdavo pavogtus Dzūkijos arklius. Prienų miškas savo kalnais kalneliais, kirtimais, grioviais, prieinančių prie jų aukštu Nemuno krantu duoda dalininkui neužmirštamų įspūdžių, ir aš ne kartą naudojaus jo motyvais savo paveikslams. Aš kaip gyvas niekur nesu matęs tokio miškų gėlyno, kokį išvydau kartą išvykoje (1931) į Pienų mišką. Didingi devynmečiai (tubės), lelijinės spalvos kampanulės, kvepiantieji čebrai, baltos ir geltonos ramunės, taip pat balti ir geltoni barkūnai ir raudonieji dobilai ir eibės kitų man žinomais ir nežinomais vardais ir žydinčių žolynų pynė nuostabią spalvų ir kvapų simfonija. Sužavėtas sėdau piešti stebuklingą miško, Nemuno ir gėlių vaizdą, o gavau tik paprastą žmogaus akiplėšiškumo pavyzdį: kur tu čia Lietuvos grožį nupieši. Prienų šilo fauna buvo įvairi: dažna buvo lapė, barsukas, stirna, voverė, kiškis, rečiau šernas, vilkas, kuris žiemą aplankydavo ir patį miestą. Iš didesnių paukščių perėjo vanagai, krankliai, kartais palaukėse prie kirtimų ir netolimo vandens buvo galima sutikti tetervinų; kiek toliau į vakarus buvo žalvarnių.

Nuo popiernios į vakarus šilas nuo Nemuno kiek nutolsta, slėnis praplatėja ir duoda vietos buvusiems Prienų dvaro laukams, kurie tęsiasi iki Prienų – Balbieriškio plento. Šio slėnio pietuose labai graži šita vieta: šlaitai, daubos daubose kalvos. Šių daubų šlaituose auga stumbrinė žolė, vietos gyventojų zubrine vadinama. Prienų gyventojai tvirtina, kad ten, kur nėra stumbrinės, negalį gyventi nė stumbrai: ši žolė stumbrams prie maisto būtina. Iš to daroma išvada, kad Prienų šile kažkada laikėsi stumbrai.

Netoli į vakarus yra trys maži ežerėliai su labai tyru vandeniu. Jie tik Ežerėlių vardu vadinami. Iš jų išteka Revuonos upelis. Nors to upelio pradžia tik 2 km. nuo Nemuno, bet kol jį pasiekia, turi apsukti 6,6 km. ilgio lanką. Jis apibėga Prienų pietų aukštumas kurios iškilę 110 m. nuo jūros lygio. Grįždamas į Prienus upelis pasidaro lyg kalnų upeliu. Jame veisiasi upėtakiai.

Prienų šilas – didžiausias ir gražiausias miško masyvas mūsų rajone, vienintelis įeinantis į didžiųjų Lietuvos girių sąrašą. Dar praėjusiame šimtmetyje čia augo kukmedžiai, kurie buvo iškirsti dėl tvirtos medienos. Apie tai rašė senieji botanikai.Prienų šile vyrauja žaliasamaniai pušynai su eglių priemaiša. Jame augo aukščiausia Lietuvos eglė (aukštis 45 metrai). Ir ne tik ta viena eglė. Aukščiausi 33-35 metų etaloniniai pušynai rasti Prienų rajone. Važiuodami plentu visi gėrimės išlakiomis pušimis visi žinome, kad netoliese augo aukščiausia eglė. Tačiau Prienų šilą gali ištikti liūdnas likimas ir ateinančios kartos nepamatys aukščiausių ir gražiausių mūsų etaloninių pušynų dėl dviejų pagrindinių priežaščių: Sumažinus Nemuno vandens apsauginių juostų plotį, labai padidėjo pagrindinis miško kirtimas.

Žvėrinčiaus miškas

Žvėrinčiaus miškas yra Prienų rajone į Šiaurės vakarus nuo Birštono, dešniajame Nemuno krante. Plotas 680 ha, mišku apaugę 620 ha.

Žvėrinčiaus miškas priklauso Prienų miškų ūkio Birštono girininkijai. Reljefas – pakili lyguma, šiaurinėje dalyje terasomis žemėjanti Nėmuno link. Per pietvakarių dalį teka sureguliuotas Druskupis (Nemuno dešnysis intakas). 82% miškų priklauso 2 kurortinių miškų zonai, 18% miestų miškams. Kultūrinės kilmės medynų 10%, pušynų 84%, eglynų 11%, beržynų 3%,juodalksnių ir baltalksnių po 1%. Jaunuolynai sudaro 17% medynų , pusamžiai sudaro 70%, pribręstantys 10%, brandūs 3%. Medynų vidutinis amžius 69 m, bonitetus 1,4, skalsumas 0,75, tūris 315 m3/ha, vidutinis prieaugis 4,6 m3/ha. Našiau šių medynų tūris 520 m3/ha. Per metus iškertama vidutiniškai 0,9 m3/ha. Žvėrinčiaus miškas užima 700 ha plotą, jame auga pušys, eglės, lapuočiai.

Čia yra ir gamtos paminklai – Žvėrinčiaus ąžuolas, kuris, kaip manoma, mena dar Vytauto laikus. Ąžuolas apie 20 metrų aukščio, kamienas 3 metrų storio, drevėtas, apsamanojęs. Laja reta, daug nudžiūvusių šakų, visos šakos pasvirę į pietryčius. Ąžuolas aptvertas medine tvorele. Spėjama, kad kunigaikštis Vytautas medžioklės metu prie šio ąžuolo ilsėdavosi, pūsdavo medžioklės ragą. Žvėrinčiaus miško pavadinimas susijęs su tolima praeitimi, su didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikais kada šiuose plotuose buvo įsteigtas žvėrynas (medžioklei). Tuo praeityje naudojosi Lietuvos kunigaikščiai: Vytautas, Jogailaičiai ir kiti vėlesnieji valdovai.

Degsnės maumedynas

Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje yra ir garsusis Degsnės Maumedynas. Maumedis Lietuvos miške išsikovojo lygias teises su savaime augančiomis rūšimis. Praėjusiame šimtmetyje sodinto Degsnės maumedyno 1 ha bręsta vos ne 1000 m3 medienos. Reikia mūsų miškams maumedžių. Kiek jų pasodino pastaraisiais metais – tik lašas jūroje. Daug sodintų maumedukų žuvo ar buvo užuiti menkaverčių lapuočių, nugraužti žvėrių.

Degsnės maumedynas yra Prienų rajone 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio. Plotas 440 ha, mišku apaugę 410 ha. Degsnės miško pietvakarinė dalis siekia Nemuną. Per mišką eina Kauno Alytaus plentas pietiniu pakraščiu teka Dūmė [Ringio intakas]. Miškas yra viršutinėse Nemuno terasose. Paviršius išvagotas nutįsusių link Nemuno ir Dūmės griovių.

Saugomas maumedynas [našiausias Lietuvoje]. 1ha maumedyno auga apytiksliai 280 medžių: jų amžius > 100 metų, vidutinis aukštis 43 metrai, vidutinis skersmuo 52,3 cm. Jaunuolynai sudaro 26 procentus, pusamžiai medynai 36 procentus, pribręstantys 20 procentų, brandūs 18 procentų. Kultūrinės kilmės medynų 12 procentų. Kasmet kertama 5,9 m3/ha. Medynų vidutinis amžius 61 metai.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio paminklas Prienuose

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Kęstutis valdė iš tėvo Gedimino paveldėtas žemes, tarp kurių buvo dabartinė Prienų teritorija. Didysis Lietuvos Kunigaikštis Kęstutis buvo narsus, taurus karys, išsilavinęs, mokėjo kalbų, humaniškas, Patriotas, karštas pagonybės šalininkas.

1933 metais buvo pašventintas, visų vietinių gyventojų aukomis ir jėgomis pastatytas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio paminklas. Projekto autorius ir darbų vykdytojas buvo menininkas Kipras Ausiejus. Apie 1954 metus paminklas buv nugriautas ir užkastas. Prienų kultūros fondo grupė, gyventojų padedama atkasė paminklą. Jis buvo labai suniokotas, todėl restauruoti nepavyko. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio paminklas perstatytas 1990. Vasario 16 dieną. Jo skulptorius – G. Kamarauskas, architektas – K.Lupeikis. Pats paminklas yra gelžbetonis, paviršius imituotas granitu.

Kristaus prisikėlimo bažnyčia

Kristaus Apsireiškimo bažnyčia yra Prienuose. Ji medinė, pastatyta 1750 metais. Turi neobaroko architektūros bruožų.

Pirmoji medinė bažnyčia Prienuose pastatyta 1604 metais. Spėjama, kad 1655 metais ji buvo sudeginta, todėl 1674 metais, klebono Vaitiekaus Szdebskio rūpesčiu, buvo iš naujo pastatyta. 1750 metais pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ji 1875 metais suremontuota, padidinta, pristatant iš šonų koplyčias. Ši bažnyčia statyta liaudiško baroko stiliumi; jos interjere yra rokokokinių elementų (sakykla, vargonai). Prienų bažnyčia kryžminio plano, dvibokštė, su trimis bokšteliais. Šventoriaus tvora akmeninė. Prienų bažnyčioje yra penki altoriai, papuošti medžio raižiniais, angelų kondignacijų (aukštų). Didysis altorius ir du šoniniai, esantys koplytėlėse, pastatyti atnaujinus bažnyčią apie 1875 metus. Du šoniniai altoriai, likę iš senosios bažnyčios, truputį skiriasi nuo pagrindinio altoriaus.

Nemajūnų bažnyčia

Tai šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia Prienų rajone, Nemajūnų kaime, Nemuno dešiniajame krante, 6 kilometrai į pietryčius nuo Birštono kurorto. Ji buvo medinė, pastatyta 1877 metais.

Ši bažnyčia neogotikinio stiliaus su dviem fasadiniais bokštais ir bokšteliu ant stogo. Vidus trijų navų, atskirtų kolonomis.

Pirmąją medinę bažnyčią Nemajūnuose pastatė 1786metais Kristina Kačanauskienė. XIX amžiaus viduryje senoji bažnyčia apiro. 1862 metais buvo patvirtintas mūrinės bažnyčios projektas, bet vyriausybė uždraudė ją statyti patardama restauruoti senąją. Kadangi senoji duvo per daug suirusi, klebonas Anzelmas Nonevičius nepaisydamas Valdžios draudimo pastatė naują medinę bažnyčią. Vėliau ji buvo perstatyta. Dabar tai akmeninė bažnyčia.

Kapai ir senkapiai

Nemuno kilpų regioniniame parke yra senkapių – tai kapinaičių pavadinimas, kai nebeprisimenama, kada tose vietose laidota, ir kapinių su turinčiais istorinę vertę paminklais ir kryžiais.

Vienos iš seniausių yra Nemajūnų kapinės. Kaip ir daugelyje kapinių, čia gausu senų kryžių. Tarp jų stūkso ir patys seniausi, maždaug prieš šimtą metų pastatyti ąžuoliniai kryžiai. Vieni jų pakrypę, apsamanoję. Daugelį metų jie kentė rudens darganas, šaltos žiemos speigus. Bėgant metams jų apatinės dalys nyko. Jie buvo įkasami giliau į žemę, todėl dabar kryžiai yra jau ne vienodo aukščio. Manoma, kad šie, gerą šimtmetį stovintys kryžiai dar ne vieną šimtmetį stūksos Nemajūnų kapinėse.

Literatūra:

1. Internetas:

◦ http://www. Prienai.lt

◦ http://www. Lietuva.lt

◦ http://www. Tourism.lt

◦ http://www. Viskasturizmui.lt

2. Enciklopedija

Leave a Comment