Lietuvos makroekonomikos analizė 2004m

LIETUVOS MAKRO EKONOMINĖS APLINKOS ANALIZĖ

Lietuvos ketinimai kaip galima greičiau įstoti į euro zoną jau daro esminę įtaką dabartiniams ekonominės politikos sprendimams. Naujausias šio teiginio patvirtinimas – sausio mėn. viduryje Vyriausybės patvirtinta Konvergencijos programa, skirta valstybei pasirengti nuo 2007 m. sausio l d. tapti visateise Europos ekonominės ir pinigų sąjungos nare. Šioje programoje numatyta 2005-2007 m. nuosekliai mažinti fiskalinio deficito dydį: 2005 m. iki 2,5 proc. BVP, 2006 m. – 1,8 proc. BVP ir 2007 m. – 1,5 proc. BVP.
Galima pasidžiaugti, kad ankstyvas Lietuvos įstojimas į euro zoną perkeltas į oficialios politikos lygį ir jo neetemdys atskirų (nors ir labai aukšto rango) politikų pareiškimai, kad „skubėti neverta” ir pan.
Kita vertus, ši programa vertinama kontroversiškai ne tik ekonomikos ekspertų, bet ir valdančiosios koalicijos partnerių. Esmė ta, kad fiskalinės politikos griežtinimas suprantamas tiesmukai, t. y. įvedant naujus mokesčius. Ypač daug „kritikos strėlių” nukreipta į 2005-2006 m. numatytą įvesti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams. Jei bus siekiama išvengti plačiosios visuomenės nepasitenkinimo nustatant mažą mokesčio tarifą ir didelį neapmokestinamojo turto minimumą, šio mokesčio įplaukos padidės nedaug ir nepateisins smarkiai išaugusių administracinių kaštų. Nuustačius griežtesnes nekilnojamojo turto apmokestinimo sąlygas, valdančioji koalicija patirs didelių politinių nuostolių, o tai gali lemti net jos skilimą. Tiek Darbo partija, tiek Naujoji sąjunga (socialliberalai) ėjo į rinkimus be mokesčių didinimo idėjų, todėl dabar jaučiasi prieš savo rinkėjus nepatogiai.
Finansų ministras A.

. Butkevičius pareiškė, kad Lietuva netrukus taps Europos Sąjungos valstybe, kurioje mokesčiai, palyginti su BVP, yra mažiausi. Jo nuomone, tai reiškia, jog mūsų šalyje bus žemiausias mokesčių lygis Europoje. Manytume, kad tai yra iš esmės klaidinga pozicija. Mokesčių pajamų ir BVP santykis priklauso ne tik nuo mokesčių lygio, bet ir nuo mokesčių administravimo. Net ir esant dideliems mokesčių tarifams, valstybės biudžeto įplaukų ir BVP santykis gali būti labai žemas dėl mokesčių vengimo. Tokia sistema yra blogiausia iš visų įmanomų, nes demoralizuoja verslininkus ir iškreipia lygias konkurencijos sąlygas. Kita Konvergencijos programos yda – įsitikinimas, kad biudžeto pajamų ir BVP santykio didinimas automatiškai lemia didesnį fiskalinį stabilumą. Pavyzdžiui, didinant mokesčius galima trumpam pasiekti aukštesnį mokesčių pajamų ir BVP santykį, tačiau kartu bus sutrikdyta ekkonomikos plėtra ir finansų stabilumas vidutiniu laikotarpiu.
Naujų mokesčių įdiegimo kontekste smarkiai nublanksta Vyriausybės siūlymas sumažinti gyventojų pajamų mokestį ir sušvelninti darbo pajamų ir kapitalo apmokestinimo disproporciją. Šis siūlymas pagrįstai visuomenės traktuojamas kaip būdas nukreipti dėmesį nuo mokesčių naštos didinimo priemonių. Deja, Vyriausybei niekaip nepavyksta nuspręsti, koks yra galutinis gyventojų pajamų mokesčio reformos tikslas, kokia yra jo mažinimo strategija ir taktika. Beveik visi specialistai sutinka, kad pajamų mokesčio tarifo sumažinimas nuo 33 proc. iki 30 proc. iš esmės nepakeistų nei įmonių, nei darbuotojų mo
otyvacijos, tuo tarpu ryžto sumažinti tarifą iki 25-26 proc. (kad ir per kelerius metus) akivaizdžiai stinga.
Sausio mėn. viduryje premjeras A. Brazauskas, siekdamas išjudinti įstrigusį mokesčių reformos vežimą, surengė pirmąją apvalaus stalo diskusiją tarp politikų, ekonomistų ir finansininkų. Vyravo nuomonė, kad tikslinga gyventojų pajamų mokesčio naštą sumažinti iš esmės, tačiau tam reikia politinės valios, o jei ketinama apsiriboti mažais žingsneliais į skirtingas puses, geriau reformos iš viso atsisakyti. Minėtoje diskusijoje išryškėjo skirtingas valdančiosios koalicijos partnerių požiūris į naujų mokesčių įgyvendinimą ir kitus mokesčių politikos klausimus. Deja, laiko šiems nesutarimams pašalinti liko nedaug – netrukus bus pradėtas rengti 2006 m. valstybės biudžeto planas, todėl teks apsispręsti.
Lietuvos bankas pastaruoju metu ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo pratinti visuomenę prie ankstyvo euro įvedimo mūsų šalyje idėjos. Centrinis bankas oficialiai pareiškė, kad 2007 m. sausio l diena yra tinkamiausia data įstoti į euro zoną. Įsipareigota šių metų pirmąjį pusmetį parengti Euro įvedimo Lietuvoje įstatymo projektą, kuriame būtų išdėstyti gyventojų ir įmonių sąskaitų bankuo še, balansų, vertybinių popierių, akcijų, socialinių ir kitų išmokų perskaičiavimo į eurus principai, nustatytas lygiagretaus lito ir euro cirkuliavimo pereinamasis laikotarpis, litų išėmimo iš apyvartos tvarka ir kt.
Lietuvos banko siūlymu, nuo 2007 m. sausio l d. iki sausio 14 d. mokėti už prekes ir paslaugas būtų galima eurais ir litais, o vėliau euras taptų vi
ienintele teisėta mokėjimo priemone. Centrinis bankas ketina kreiptis į komercinius bankus, rekomenduodamas jiems 3-6 mėn. po euro įvedimo litų banknotus ir monetas į eurus keisti nemokamai. Po to bankai šią paslaugą teiktų dar tam tikrą laiką, tačiau jau už komisinį atlygį.
Šių metų sausio mėn., palyginti su tuo pačiu 2004 m. mėnesiu, įvairių pasitikėjimo rodiklių tendencijos buvo prieštaringos – pagerėjo statybos ir vartotojų pasitikėjimo rodikliai, tačiau smuktelėjo pramonės pasitikėjimas (žr. 1.1 lentelę). Pramonės pasitikėjimo rodiklio sumažėjimą lėmė smuktelėjusi paklausa ir padidėjusios atsargos. Jei laikytume pastarąjį rodiklį reprezentatyviu, galėtume padaryti išvadą apie pasunkėjusias prekių pardavimo galimybes ir pradėjusį mažėti Lietuvos įmonių konkurencingumą vidaus bei tarptautinėje rinkoje. Kita vertus, pokytis nėra toks ryškus, kad galėtume tai kategoriškai teigti.
Vartotojų apklausos duomenimis, 2005 m. sausio mėn. 20 proc. (2004 m. spalio mėn. – 23 proc.) respondentų teigė, kad jų namų ūkio finansinė padėtis praėjusiais metais pagerėjo, 21 proc. (spalio mėn. – 19 proc.) – kad pablogėjo, o 59 proc. (57 proc.) apklaustųjų atsakė, kad ji nepasikeitė. Numatydami savo šeimos finansų būklės pokyčius per artimiausius 12 mėnesių, 24 proc. (spalio mėn. – 27 proc.) respondentų nurodė, jog ji pagerės, 14 proc. (12 proc.) tikėjosi pablogėjimo, o 56 proc. (56 proc.) nelaukė esminių pokyčių.
Lietuvos ekonomikos situacija respondentams atrodė patrauklesnė nei jų namų ūkio: 36 proc. (2004 m. spalį- 34 proc.) dalyvavusiųjųapklausoje teigė, kad šalies ūkio padėtis praėjusiais metais pagerėjo, 20 proc. (21 proc.) – kad pablogėjo, tuo tarpu 42
2 proc. (43 proc.) neįžvelgė aiškių tendencijų. 2005 m. sausio mėn. 42 proc. (spalio mėn. – 45 proc.) respondentų tikėjosi, kad šalies ekonomikos būklė per artimiausius metus pagerės, 18 proc. (13 proc.) prognozavo pablogėjimą, o 35 proc. (38 proc.) manė, jog situacija išliks tokia pat.
Tenka pripažinti, kad praėjusių metų pabaigoje gyventojų lūkesčiai dėl savo namų ūkio ir visos Lietuvos ekonomikos perspektyvų truputį pablo gėjo. Tam galėjo turėti įtakos ir objektyvūs veiksniai, ir žiniasklaidoje vis dažnėjantys pranešimai apie lėtėjančią šalies ūkio raidą, kylančias makroekonomikos problemas, Vyriausybės blaškymąsi ir pan.

Makroekonominių rodiklių apžvalga

Ekonomikos plėtra trečiąjį 2004 m. ketvirtį buvo lėčiausia, palyginti su analogiškais trejų ankstesnių metų ketvirčiais (žr. 2.1 lentelę). Kita vertus, BVP galiojusiomis kainomis apžvelgiamąjį ketvirtį ūgtelėjo daugiausiai per analizuojamą laikotarpį – net 11,2 proc., netiesiogiai atspindėdamas beįsiplieskiančią infliaciją. Ypač įspūdingai padidėjo gamintojų kainos, kurioms tiesiogiai atsiliepė tarptautinės naftos rinkos pasiūlos ir paklausos „žirklės”. Nors šį ūkio kilimo sulėtėjimą galima aiškinti tuo, kad Lietuvos dar nebuvo pasiekusios Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, tai nekeičia esmės – svarbiausi veiksniai nebėra tokie palankūs šalies ekonomikai kaip prieš 1-2 metus. 2003-2004 m. BVP kilimo tempams turėjo didžiulės įtakos kreditavimo ir vartojimo bumas. Deja, anksčiau ar vėliau jis pradės blėsti ir lems esminius namų ūkių vartojimo ir verslo investicijų struktūros pokyčius. Kitas iššūkis – darbo jėgos stygius daugelyje rinkos segmentų. Mes nemanome, kad kvalifikuotų darbuotojų stoka tiesiogiai atsiliepia gamybos lygiui, kadangi tik retais atvejais įmonės nesugeba atlikti užsakymų dėl to, kad pritrūksta darbuotojų. . Antai trečiąjį 2004 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, vidutinis darbo užmokestis ūgtelėjo 7,3 proc. ir tai tikrai dar ne riba.
Visiškai neabejotina, kad artimiausiais metais bus itin aktyviai investuojama į darbą taupančias technologijas, tačiau sunkoka numatyti, kaip verslas susidoros su šia užduotimi. Juk ne visuose ūkio sektoriuose darbo sąnaudų dalis yra vienoda, be to, smarkiai skiriasi darbo jėgos kompensavimo kitais gamybos veiksniais galimybės.

BVP palyginamosiomis kainomis apžvelgiamąjį ketvirtį, palyginti su trečiuoju 2003 m. ketvirčiu, padidėjo 6,0 proc., o sausio-rugsėjo mėn. – 6,7 proc. Trečiąjį ketvirtį sparčiausiai augo į vidaus rinką orientuotų ūkio sektorių pridėtinė vertė: mažmeninės ir didmeninės prekybos – 9,8 proc.; transporto ir ryšių – 9,0 proc.; viešbučių ir res toranų – 8,4 proc. ir pan. Jau tapo įprasta, kad vieni iš nepaslankiausių buvo viešieji sektoriai – valstybės valdymas ir gynimas (4,8 proc. padidėjimas) bei sveikata ir socialinis aprūpinimas (3,6 proc.). Išgaunamosios pramonės ir žemės ūkio sukurta pridėtinė vertė per metus absoliučiai sumažėjo.
Apdirbamosios pramonės pridėtinė vertė trečiąjį ketvirtį ūgtelėjo 7,9 proc., t. y. daugiau nei visas ūkis. Ketvirtasis 2004 m. ketvirtis šiam ūkio sektoriui taip pat neturėjo būti daug blogesnis. To nepasakysi apie 2005 metus, kurie bus su Mažeikių nafta susijusio didelio neapibrėžtumo laikotarpis. Jei pavyktų sklandžiai pakeisti Jukos bendrovę kitu patikimu žalios naftos tiekėju, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla galėtų toliau pelningai dirbti. Deja, naftos tiekimo problemos neįmanoma išspręsti izoliuotai nuo Mažeikių naftos nuosavybės klausimo. Kol kas Vyriausybė neturi aiškaus plano, kaip elgtis toliau, tuo tarpu laikas nelaukia.
Praėjusių metų pabaigoje pasaulinės naftos kainos pradėjo smukti ir Lietuvos verslas turėjo šiokį tokį atokvėpį. Gamybos kaštai truputį sumažėjo dėl smarkiai sustiprėjusio dolerio atžvilgiu lito. Šiuo metu gerokai pritilo verslininkų ketinimai perkelti degalų pabrangimą į kainas, tačiau dėti tašką dar ankstoka.

Mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito problema šiais metais yra opesnė, tačiau to ir buvo galima tikėtis vidaus rinkos bumo sąlygomis. Tiesa, trečiąjį ketvirtį paspartėjus prekių eksporto augimo tempams, palyginti su importu, einamosios sąskaitos deficitas tapo 25,2 proc. mažesnis nei antrąjį ketvirtį ir sudarė 7,7 proc. BVP. Praėjusių metų sausio-rugsėjo mėn. ESD sudarė 9,2 proc. BVP, t. y. kur kas daugiau nei ankstesniais metais.
Išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, pernai nacionalinis biudžetas gavo 431,4 mln. Lt daugiau pajamų nei buvo patvirtinta plane. To priežastis buvo, viena vertus, objektyviai nebloga šalies ekonomikos būklė, kita vertus, itin atsargus biudžeto įplaukų iš tiesioginių mokesčių planavimas (žr. sk. „Valstybės skola ir biudžetas”). Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis buvo lengviau valdyti biudžeto deficito dydį. Tiesa, gruodžio mėn. centrinės valdžios sektoriaus deficitas buvo 499,6 mln. Lt ir sudarė 0,8 proc. prognozuojamo šių metų BVP, tačiau 2004 metų bendras deficitas sudarė 2,4 proc. BVP. Tai leidžia optimistiškiau nei anksčiau vertinti praėjusių metų fiskalinio deficito lygį.
Vidutinė paskolų litais palūkanų norma 2004 m. (dvylikos mėnesių vidurkis – 5,73 proc.) buvo maždaug tokia pat kaip ir 2003 m., tačiau veikiausiai tai ir yra tas „dugnas”, nuo kurio atsispyręs palūkanų normų lygis gali tik kilti. Analitikai nesutaria dėl šio kilimo spartos 2005 m. ir 2006 m. – vieni tvirtina, kad ir šiais metais neverta tikėtis esminių pokyčių, kiti prognozuoja vidutinį paskolų pabrangimą 25-50 baziniais punktais. Federalinis rezervų bankas (Fed) jau pakėlė bazinę palūkanų normą iki 2,50 proc. ir ketina ją šiais metais didinti toliau.
Kur kas daugiau abejonių kelia galimi Europos centrinio banko (ECB) pinigų politikos pokyčiai. Kol kas tebesilaikantis neutralios politikos, ECB gali imtis restrik-ciniųveiksmų, tačiau tam būtinos dvi prielaidos: ekonomikos plėtra turi paspartėti, palyginti su praėjusiais metais; infliacija turi iš esmės viršyti toleruojamą 2 proc. lygį. Galimas dalykas, kad ir 2005 metais taip neatsitiks, todėl palūkanų normų pauzė užtruks ilgiau. Vis dar nemažai analitikų laukia euro palūkanų normų lūžio šių metų pabaigoje. Kol kas vidutinės trukmės EURIBOR stokoja aiškiųtendencijų, o būtent šis rodiklis lemia kintamųjų palūkanų dydį. Nacionalinės valiutos palūkanų normos vietos rinkoje koreliuoja su palūkanų eurais pokyčiais ir, ECB perėjus prie aktyvių veiksmų, sureaguotų gana greitai.
Valstybės skola. 2004 m. gruodžio mėn. centrinės valdžios skola sudarė 18,7 proc. BVP (žr. 4.1 lentelę). Nors per metus skola išaugo 161 mln. Lt, santykinis jos lygis smuktelėjo 1,6 proc. punkto. Skola augo kur kas lėčiau nei Finansų ministerija planavo praėjusių metų pradžioje. Iš tikrųjų, ekonomikai sparčiai kylant, biudžeto valdymo įtampa slūgsta, o pajamų planas ne tik įvykdomas, bet ir viršijamas. Tai padeda išvengti ir valstybės skolos valdymo problemų, kurias, be kita ko, švelnino ir patrauklios skolinimosi vidaus bei tarptautinėje rinkoje sąlygos.
Kaip minėjome, 2004 metais nacionalinis biudžetas buvo ne tik įvykdytas, bet ir viršytas. Į valstybės biudžetą, be Europos Sąjungos lėšų, buvo surinkta 10,404 mlrd. Lt, t. y. 69,3 mln. Lt arba 0,7 proc. daugiau nei planuota, tuo tarpu į savivaldybių biudžetus, išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, įplaukė 2,011 mlrd. Lt – 362,1 mln. Lt arba 22 proc. daugiau nei planuota. Kitaip ir negalėjo atsitikti, kadangi pajamų plano viršijimas buvo užprogramuotas daugiau kaip prieš metus patvirtinus 2004 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto įstatymą.
Kainų indeksai. 2004 metais po dviejų metų pertraukos buvo užfiksuota metinė infliacija – gruodžio mėn., palyginti su 2003 m. gruodžio mėn., vartotojų kainų indeksas pakilo 2,9 proc. Infliaciją pirmiausia lėmė 4,8 proc. Pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai; 7,7 proc. – transporto; 11,1 proc. – sveikatos priežiūros; 5,8 proc. – įvairių prekių ir paslaugų grupės prekės ir paslau gos. Vartotojų prekių ir paslaugų kainų didėjimą iš dalies kompensavo 2,7 proc. atpigusios poilsio ir kultūros,
2,8 proc. – būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros, 1,2 proc. – ryšių grupės prekės ir paslaugos. Atskirų 2004 m. mėnesių VKI pokyčius atspindi 8.1 diagrama.
Vartotojų krepšelį sudarančių prekių ir paslaugų grupių lyginamieji kainų pokyčiai 2003 m. ir 2004 m. pateikti 8.1 lentelėje.
Kaip matyti lentelėje, visų prekių ir paslaugų grupių, išskyrus švietimą, taip pat alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, kainos 2004 m. išaugo daugiau nei 2003 m. Keleto prekių grupių (drabužių ir avalynės, ryšių, būsto apstatymo) kainos mažėjo ir 2003, ir 2004 metais, tačiau 2003 m. jos smuktelėjo daugiau nei pernai. Kitų prekių grupių defliaciją 2003 m. pakeitė infliacija 2004 m. (maisto produktų ir ne alkoholi nių gėrimų, transporto, įvairių kitų prekių ir paslaugų). Mūsų nuomone, 2005 m. tokio radikalaus vartoto jų krepšelio skirtingų sudėtinių dalių kainų „lūžio” nebeturėtų būti, kadangi šiais metais tikėtinas panašus infliacijos lygis kaip ir praėjusiaismetais.
Investicijos. Pastarąjį dešimtmetį visų gamybos veiksnių bendro produktyvumo ir kapitalo didėjimas buvo šalies ekonomikos plėtros variklis, tuo tarpu darbo jėgos pokyčiai teigiamos įtakos neturėjo. Tokią išvadą pateikė Pasaulio banko analitikai, išskaidę 1996-2003 m. BVP augimą pagal neoklasikinę gamybos funkciją. Jų skaičiavimai rodo, kad šiuo laikotarpiu gamybos veiksnių bendro produktyvumo kilimas sudarė 60 proc. BVP augimo, kapitalo plėtra – 52 proc., o darbo jėgos įnašas buvo neigiamas (-12 proc.). Latvijos ir Estijos ekonomikos plėtros varomosios jėgos taip pat buvo gamybos veiksnių bendro produktyvumo ir kapitalo pokyčiai, tik čia kapitalo plėtrai teko pagrindinis vaidmuo.
Finansų rinka. Pastaruoju metu pastebima aiški tendencija -pinigų kiekis plačiąja prasme P2 auga kur kas sparčiau nei siaurieji pinigų kiekio rodikliai. Pavyzdžiui, 2004 metais pinigų kiekis P2 ūgtelėjo 24,1 proc., o pinigų bazė – tik 7,0 proc. (žr. 11.1 lentelę). Priežastis ta, kad komercinių bankų atsargos litais ir užsienio valiutomis centriniame banke santykinai (kai kuriais laikotarpiais ir absoliučiai) mažėja, tačiau didėja pinigų kiekio plačiąja prasme sudėtiniai elementai, t. y. indėliai iki pareikalavimo, terminuotieji ir taupomieji indėliai, indėliai užsienio valiutomis. Tam tikra dalimi taip atsitinka suaktyvėjus indėlių priėmimui komerciniuose bankuose, taip pat didėjant mažų palūkanų normų skatinamam pinigų multiplikatoriui.
Nors praėjusių metų pabaigoje komercinių bankų atsargos litais Lietuvos banke staiga padidėjo, iš to nederėtų daryti toli siekiančių išvadų. Kaip jau ne kartą minėjome, privalomosios atsargos litais nustatomos vidurkio metodu per kontroliuojamąjį laikotarpį, todėl skirtingomis dienomis lėšų dydis korespondentinėse sąskaitose kinta iš esmės. Taip buvo ir 2004 m. gruodžio mėnesį, kai bankų atsargų litais dydis gruodžio 31 d. smarkiai viršijo lėšų vidurkį gruodžio 24 d.-sausio 23 d. kontroliuojamuoju laikotarpiu – atitinkamai 885,1 mln. Lt ir 773,2 mln. Lt. Grynųjų pinigų kiekio padidėjimą praėjusių metų pabaigoje lėmė Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse kilęs pirkimo bumas.
Devynioliktajame „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos” numeryje atkreipėme skaitytojų dėmesį į bręstančius privalomųjų atsargų politikos pokyčius, siekiant suvienodinti ją su Europos centrinio banko reikalavimais. Netrukus po to Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas pareiškė, kad jau šiais metais privalomųjų atsargų norma gali būti sumažinta 1-2 proc. punktais, be to, už jas ketinama pradėti mokėti palūkanas. Tai pagerintųmūsų šalies komercinių bankų veiklos sąlygas ir padidintųjų konkurencingumą bei kreditavimo galimybes. Kita vertus, išaugtų Lietuvos banko išlaidos, tačiau ne iki tokio lygio, kuris sukeltų politines diskusijas.
Remiantis prielaida, kad už privalomąsias atsargas litais būtų mokamos maždaug 2 proc. metinės palūka nos, o vidutinės bankųatsargos litais centriniame banke pernai sudarė 730 mln. Lt, per metus tektų sumokėti komerciniams bankams maždaug 15 mln. Lt. Šios išlaidos padidėtų, jei Lietuvos bankas nuspręstų pakeisti privalomųjų atsargų užsienio valiutomis laikymo tvarką ir reikalautų jas laikyti litais vidurkio metodu, tačiau kol kas apie tai neturime oficialios informacijos.
Pinigų kiekis plačiąja prasme P2 2004 metais išaugo daugiausiai per pastaruosius keletą metų (žr. 11.1 lentelę). Kaip jau minėjome, padidėjo visi pastarojo rodiklio sudėtiniai elementai, tačiau ypač smarkiai ūgtelėjo indėliai iki pareikalavimo ir terminuotieji indėliai -atitinkamai 24,5 proc. ir 39,1 proc. Tenka pripažinti, kad indėlių apimtis praėjusiais metais išaugo daugiau nei tikėtasi. Be objektyvių šio reiškinio priežasčių (spartus ekonomikos kilimas, įmonių generuojamos lėšos iš pagrindinės veiklos ir paskolų), paminėtinos ir subjektyvios, pavyzdžiui, suaktyvėjusios bankų pastangos pritraukti kredito išteklių vietos rinkoje. Artimiausioje ateityje indėlių bazę papildys ir Lietuvą pasieksiančios Europos Sąjungos struktūrinių fondų „siuntos”.
Lietuvos banko oficialios tarptautinės atsargos 2004 m. gruodžio mėn. pabaigoje buvo 9108,9 mln. Lt. Per mėnesį jos sumažėjo 506,7 mln. Lt, arba 5,3 proc., tuo tarpu per metus – 419,4 mln. Lt, arba 4,4 proc. Pagrindinė oficialių tarptautinių atsargų sumažėjimo priežastis buvo ta, kad praėjusiais metais komerciniai bankai nupirko iš Lietuvos banko 1,61 mlrd. Lt užsienio valiutos daugiau nei pardavė. Tai yra gana iškalbingas ekonominės politikos ir mokėjimų balanso vertinimo požiūriu faktas. Dėl šio veiksnio oficialios tarptautinės atsargos būtų sumažėjusios tiesiog dramatiškai, jei ne Lietuvos banko ir centrinės valdžios institucijų operacijos užsienio valiutomis, kurios padidino minėtąjį rodiklį 1,48 mlrd. Lt. Kiti veiksniai turėjo antraeilę reikšmę.
Litų kiekio padengimą oficialiomis tarptautinėmis atsargomis 2004 m. sausio-2005 m. sausio mėn. atspindi 11.1 diagrama.
Tarp bankinė rinka. 2004 m. lapkričio 25 d. Lietuvos banko valdyba nutarė papildyti centrinio banko interneto svetainėje teikiamą informaciją apie šalies bankų sistemos likvidumo būklę. Ketinama nuo šių metų sausio 24 d. skelbti 7 kalendorinių dienų ir viso privalomųjų atsargų kontroliuojamojo laikotarpio vidutinio bankų sistemos atsargų litais pertekliaus (trūkumo) prognozę. Tai turėtų padėti bankams apdairiau valdyti likvidumą ir lemtų didesnį tarpbankinės rinkos stabilumą. Paskutinį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su trečiuoju ketvirčiu, tarp bankų rezidentų sudarytų skolinimo sandorių litais apimtis sumažėjo net 29,7 proc., o užsienio valiuta – 19,3 proc. Atitinkamai sumenko sandorių nacionaline valiuta santykinė dalis bendroje sandorių apimtyje – nuo 65,3 proc. trečiąjį ketvirtį iki 62,2 proc. ketvirtąjį ketvirtį (žr. 11.2 diagramą).
Ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį tarpbankinės vidaus rinkos sandorių struktūroje truputį sumažėjo trumpiausios l dienos trukmės sandorių litais ir užsienio valiuta santykinė dalis – atitinkamai nuo 88,5 proc. iki 82,0 proc. ir nuo 94,5 proc. iki 89,2 proc. Kelerių ankstesnių ketvirčių analizė rodo, kad trumpiausios trukmės sandorių dalis dažniausiai sumažėdavo, kai smukdavo bendras vidaus rinkos aktyvumas ir, atvirkščiai, tarpbankinio skolinimo sandorių mastui ūgtelėjus, l dienos sandorių apimtis išaugdavo daugiau nei proporcingai. Kitaip tariant, tarpbankinės rinkos pakilimą paprastai lemdavo „karštųjų” sandorių poreikio padidėjimas.
Dėl anksčiau minėtų aplinkybių 2-7 d. trukmės sandorių litais santykinės dalies padidėjimo iki 12,2 proc. negalima laikyti naujos tendencijos pradžia, kadangi šis procesas gali nutrūkti vėl prasidėjus tarpbankinės vidaus rinkos bumui. Beje, pirmąjį praėjusių metų ketvirtį šios trukmės sandorių dalis sudarė beveik 15 proc., tačiau jau antrąjį ketvirtį smuktelėjo iki 6,6 proc. Tenka pripažinti, kad ilgesnės trukmės tarpbankiniai sandoriai „klasikinio” skolinimo rinkos segmente yra nepopuliarūs, beje, tai pasakytina tiek apie operacijas su bankais rezidentais, tiek su nerezidentais Tarpbankinio skolinimo(si) bankams nerezidentams aktyvumas taip pat truputį sumažėjo. Pavyzdžiui, trečiąjį 2004 m. ketvirtį Lietuvos bankai gavo iš užsienio bankų 2207,8 mln. Lt paskolų litais ir patys paskolino 2758,5 mln. Lt, tuo tarpu ketvirtąjį ketvirtį šie rodikliai buvo atitinkamai 2181,0 mln. Lt ir 2604,1 mln. Lt. Apžvelgiamąjį ketvirtį iš bankų nerezidentų pasiskolinta 8322,8 mln. Lt užsienio valiuta (trečiąjį ketvirtį – 11010,4 mln. Lt), tuo tarpu jiems paskolinta net 69642,5 mln. Lt (trečiąjį ketvirtį – 63612,3 mln. Lt).
Tarpbankinio skolinimo sandoriai litais ir užsienio valiuta šiek tiek skyrėsi savo vidutine kaina. Pavyzdžiui, mūsų šalies bankų skolinimosi iš užsienio bankų litais kaina 2004 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. buvo mažesnė nei skolinimo jiems – atitinkamai 2,02 proc., 2,03 proc., 1,93 proc. ir 2,16 proc., 2,10 proc., 2,02 proc. Užsienio valiuta iš bankų nerezidentų skolintasi brangiau nei jiems skolinta. Spalio mėn. vidutinė gautų lėšų palūkanų norma buvo 2,40 proc., lapkričio – 2,39 proc., gruodžio – 2,28 proc., o paskolintų lėšų – atitinkamai 1,97 proc., 2,08 proc. ir 2,16 proc.
Tradiciškai analizuojame tarpbankinio skolinimo operacijas kartu su išvestinių valiutos pirkimo-pardavimo sandoriais, kadangi jie yra vieni kitais pakeičiami. Tarpbankinio skolinimo finansinis instrumentas ypač panašus į valiutos apsikeitimo (swap) sandorį. Ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį mūsų šalies komerciniai bankai sudarė apsikeitimo sandorių vidaus tarpbankinėje rinkoje už 1239,4 mln. Lt, o su bankais nerezidentais -už 8415,2 mln. Lt, t. y. atitinkamai 10,7 proc. ir 16,6 proc. mažiau nei ankstesnį ketvirtį. Taigi metų pabaigoje ir šioje srityje tarpbankinių operacijų mastas šiek tiek sumenko.
Paskutinį praėjusių metų ketvirtį bankų likvidumo perteklius, palyginti su privalomosiomis atsargomis, buvo didesnis nei trečiąjį 2004 m. ketvirtį. Antai spalio 24 d.-lapkričio 23 d. kontroliuojamąjį laikotarpį bankų faktinių ir privalomųjų atsargų santykis sudarė 103,7 proc., lapkričio 24 d.-gruodžio 23 d. – 110,6 proc., 2004 m. gruodžio 24 d.-2005 m. sausio 23 d. – 103,5 proc. Kita vertus, didžiausias komercinių bankų lėšų perteklius susidarė „specifiniu” laikomą gruodžio mėnesį, todėl šis faktas nepaneigia ankstesnio mūsų teiginio apie racionalų ir efektyvų likvidumo valdymą.
Bankų faktinių ir privalomųjų atsargų santykio bei VILIBOR koreliaciją atspindi 11.3 diagrama

LENTELĖS

BEJA KAIP IKELTI DARBA SU GRAFIKAIS IR LENTELEMIS – PVZ JUS GI DABAR GAUSITE MANO DARBA BE PAVEIKSLELIU IR LENTELIU, VIENOJE IS JU BUVO SKAICIAVIMAI IR LITERATURA

Leave a Comment