Esė

VIDURAMŽIŲ ŽMOGUS
(Pagal Gurevičiaus ,,Viduramžių kultūros kategorijos“ Vilnius, 1989)

A.Gurevičiaus knygoje ,,Viduramžių kultūros kategorijos“ nagrinėjama viduramžių visuomenė. Čia mėginama giliau prasiskverbti į viduramžių žmogaus sąmonę ir pasaulėjautą, bandoma išsiaiškinti jos struktūrą ir vaidmuo bendrame istorijos procese. ,, Viduramžių visuomenė – tai feodalų ir valstiečių, miestiečių ir kaimiečių, išsilavinusių ir beraščių, klierikų ir pasauliečių ortodoksų ir eretikų visuomenė.“(35 psl.) Čia A.Gurevičius žiūri į viduramžius ne kaip į niūriausią ir tamsiausią laikotarpį žmonijos istorijoje, o pamažu mėgina išryškinti ,,kitokių viduramžių“ kontūrus, bando atskleisti šių žmonių amžiaus ,,sąmonės įpročius“(26 psl.), at tskleisti slaptus kultūros klodus. Todėl čia viduramžių kultūra ima skambėti naujoviškai.

Autorius nagrinėja tik kelis viduramžių ,,pasaulio modelio“ komponentus: laiką, erdvę, turtą, teisę, darbą ir nuosavybę. Visuose komponentuose pasireiškia Dievas ir Bažnyčia. Krikščionybė pasireiškia visose gyvenimo srityse: architektūroje, tapyboje, literatūroje, visuomenėje.bei įtakoja jas.

Šioje knygoje autorius lygina krikščionybę su barbarizmu kiekviename skyriuje, bet skirtingai remdamasis menu, literatūra, kalba, filosofų ir mokslo istorijos tyrinėtojų rezultatais. O pagrindinis objektas – tai gyvas, jaučiantis ir mąstantis visuomenės žmogus.

Erdvė ir laikas. Pagrindiniai pasaulio egzistavimo parametrai, žmogaus pa atirties formos.

Ir senovėje ir dabar buvo ir yra žmonių , mąstančių apie greit bėgančio laiko negrįžtamumą. Šiais laikais žmogus nuolatos skuba ir, rodos, niekur nespėja. Viduramžiais žmogaus laiką apėmė artima ateitis, netolima praeitis ir dabartinė veikla. Pakito požiūris ir į erdvę.,, Pa

asaulis pasidarė gerokai mažesnis“(39psl.) – dėl naujų judėjimo ir susisiekimo priemonių.

Iki tam tikro laiko viduramžiškam erdvės ir laiko išgyvenimui vis dėlto buvo būdinga apibrėžta vienovė. Laikas ir erdvė literatūros ir meno kūriniuose turi specifinių ypatumų, susijusių ne tiesiog su pasaulio ir istorijos suvokimu, o su ypatingais ideologiniais ir meniniais uždaviniais, iškylančiais rašytojams, poetams ir dailininkams. Meno kūriniuose laiko kategorija buvo vartojama spontaniškai, neįsisąmonintai. Čia laikas juda šuoliais. Drąsuolis riteris – amžinai jaunas ir stiprus. Viename paveiksle vaizduojami kelios laiko atkarpos, keli veiksmai. Laikas tampa lyg viena visuma. Viduramžiais laikas – Dievo nuosavybė. Viduramžių žmogaus laiką, kaip ir visą kitur kontroliuodavo bažnyčia. Bažnyčia varpais skelbdavo apie prisikėlimą, pamaldas ir t.t. Bažnyčia kontroliuodavo ne tik dienos, artimos ateities laiką, bet ir šventines bei darbo dienas. Ba arbariškas žemės darbų kalendorius buvo sukrikščionintas, papildytas krikščioniškomis šventėmis. Viduramžiams būdinga ,, finalistinė koncepcija, kad pasaulis juda nuo jo sukūrimo pabaigos link“(86psl.). Todėl viduramžių žmogui ne toks svarbus buvo laikas šioje ašarų pakalnėje, kaip svarbus laikas amžinybėje, šalia Dievo. Pereinant nuo pagonybės prie krikščionybės buvo pertvarkyta visa viduramžių Europos laiko vaizdinių struktūra. Tačiau archaiškas požiūris į laiką neišnyko – jis tik buvo nustumtas į antrą vietą, lyg į ,,žemesnį“ liaudies sąmonės klodą. Pagrindinės viduramžių laiko kategorijos buvo metai, sezonas, mėnuo, diena, o ne valanda ir ju
uolab ne minutė. Viduramžių laikas – tai paprastai ilgai trukęs, lėtas, epinis laikas.

,,Nauja viduramžių laiko samprata remiasi trimis lemiamais momentais – pasaulio pradžia, kulminacija ir žmonių giminės pabaiga. Žmogus ir pasaulis grįžta į kūrėją, laikas – į amžinybę.“(101psl.). Pesimistinis dabarties suvokimas viduramžiais buvo labai populiarus: geriausi, patys laimingiausi žmonijos gyvenimo metai liko tolimoje praeityje, moralinio nuopolio atmosferoje artėja pasaulio pabaiga.

Viduramžiais žmogaus amžius buvo neilgas. Keturiasdešimtmečiai buvo laikomi jau pagyvenusiais. Idealus amžius 35m. amžius, kurį pasiekęs ,,Kristus panoro užbaigti savo žemiškąjį gyvenimą“. Viduramžiais buvo paplitęs įsitikinimas, kad bet koks pasikeitimas neišvengiamai veda į nuopolį. Požiūris, kad pasaulis yra baigiamojoje istorijos stadijoje, turėjo įtakos visoms viduramžio žmogaus gyvenimo sritims, tai pat ir politikoje.

Viduramžiais nebuvo suvokiama, kad pasaulis kinta. Manyta, kad jis stabilus ir iš esmės nejudrus. Viduramžių žmogus egzistavo ne vieningame laike: šalia gamtiškosios buvo antgamtiškoji būtis, todėl mene reikalauta pavaizduoti tiek žemiškąjį gyvenimą, tiek aukštesniąją realybę. Prekyba laiku(kalbant apie skolas ) arba ,,laiko viltimi“ buvo neteisėta, nes laikas priklausė visoms būtybėms ir buvo duotas Dievo. H. Belis pastebėjo: ,,Kai dievas sukūrė laiką – jis sukūrė jo pakankamai“. Krikščionybė nesitenkino biblinės praeities atgaivinimu maldose ir sakramentuose, bet sukūrė perspektyvą. Krikščionybės atraštas laikų ryšys suteikė istorijai teologinę, finalistinę prasmę. Dabartis šiuo aspektu neturėjo savarankiškos reikšmės. Todėl viduramžių žmonės nebuvo abejingi laikui –
jie tik nejautrūs buvo permainoms ir vystymuisi. Viduramžių žmogus bijojo būti originalus. Jis stengėsi gyventi ir įtikti Dievui.

Viduramžių kraštovaizdis visiškai skiriasi nuo dabartinio pasaulio vaizdo. Viduramžiais – miškai daugiausia, domino atskiri kaimeliai, vienkiemiai, išsimėtę tarp miškų. Didesnės gyvenvietės būdavo prie upių. Ryšiai tarp gyventojų – paviršutiniški. Senieji Romos keliai rajonuose, pamažu sunyko, nauji buvo tiesiami retai, o ir juos išlaikyti buvo labai sunku. Kelias tarp gyvenviečių buvo matuojamas laiku (savaitėmis, dienomis). Todėl viduramžių žmogaus erdvė buvo labai siaura. Bet tačiau ir dvilypė – jungianti šį žemiškąjį pasaulį su dangiškuoju.

Viduramžių žmogus jau netapatina savęs su gamta, bet dar ir nepriešpriešina jai savęs. Jis sugretina save su visu likusiu pasauliu ir matuoja jį savo motu, kurį randa savo kūne, savo veikloje, savyje. Erdvė buvo matuojama žmogaus kūnu, jo judėjimu, gebėjimu veikti materiją. Alkūnė, sprindis, pirštas – tai patys natūraliausi ir labiausiai paplitę matai. Viduramžių matas, ypač žemės matas buvo nebendramatis, o skirtingose vietovėse jis skirdavosi.

Noras aprėpti pasaulį kaip vienovę persmelkia visas viduramžių ,,sumas“, enciklopedijas ir etimologijas. Viduramžių krikščionybės kosmologinėje teorijoje žmogus neturėjo savarankiškos reikšmės: savo būtimi jis šlovino viešpatį. Žmogaus požiūrį į gamtą daugiausia lėmė religingumas – pagrindinis viduramžių pasaulėžvalgos bruožas. Jei gamta neartino prie Dievo, tada išvis neturėjo vertės, o jei trukdė jį pažinti, buvo laikoma blogiu, pi
iktų jėgų apraiška. Tačiau buvo randama ir faktų, kad žmonės grožėjosi gamta. Vaizduodami rojų ir t.t. Į ,,žemės rato“ aprašymą(55psl.), be realių geografinių žinių fragmentų, įėjo bibliniai rojaus kaip pasaulio centro vaizdai. Gyvių aprašymai ,,bestijarijuose“ rodo didelį jų autorių pastabumą, bet kartu liudija, kad viduramžių žmogus aiškiai neskyrė savo tiesioginės patirties nuo fantastinių prasimanymų. Jam buvo svarbesni simboliai, nei pati gamta.

Viduramžių žmogaus nedidelis ir visiškai apžvelgiamas pasaulis buvo labai sodrus. Drauge su žemiškosiomis būtybėmis, daiktais ir reiškiniais jis apėmė dar ir kitą pasaulį, kurį kūrė religinė sąmonė ir prietarai.

Viduramžių erdvės vaizdiniai neatskiriami nuo suvokimo gamtos, su kuria žmogus specifiškai, intymiai bendravo ir kuriai jis dar nesugebėjo aiškiai priešpriešintis savęs. Kad geriau būtų suprasta erdvė, iš pradžių reikia suprasti gotiką. Katedrose erdvė sukelia judėjimo įspūdį, tarsi nuolat atsirasdama ir kisdama. Erdvė čia suvokiama kaip tam tikra realybė su savo struktūra ir tvarka.

Žmogaus padėtį visuomenėje daug lėmė ir reguliavo joje veikianti TEISĖ. ,,Visos žmogaus veiklos formos feodalinėje visuomenėje buvo pavaldžios taisyklėms, kurioms nusižengti buvo draudžiama, o nusižengę – smerkiami“(139psl.). Barbarų visuomenėje viską reguliavo paprotys. Bažnyčia nemažai pertvarkė ir teisę. Bažnyčia ir feodalinė praktika barbarų teisės visiškai nepanaikino ir neįveikė,- šiek tiek pakeista forma ji įėjo į viduramžių teisę kaip jos sudėtinis elementas. Viduramžiais teisė – negali būti naujovė. Ji egzistuoja nuo amžių kaip amžinasis teisingumas.,, Didieji viduramžių įstatymų leidėjai nekūrė įstatymų, jie tik ,,rado“ senąją teisę, atkūrė ją, grąžindami teisingumo spindesį ; kartu ankščiau veikusi teisė buvo nepanaikinama , o papildoma, ir galios netekdavo tik žmonių padaryti teisės iškraipymai“(149psl.). Priedermė laikytis teisės buvo susijusi ne su susitarimu, o su teisės universalia galia, kuriai paklūsta visi. Statiškumas – pagrindinis viduramžių sąmonės bruožas. Todėl ir teisė – pasaulėtvarkos sudėtinė dalis – buvo suvokiama kaip nekintanti. Ji ne atsiranda, o tik fiksuojama , negalima jos ir panaikinti. Ji – anapus laiko.

PAPROTYS buvo neatsiejamas nuo teisės.,, Visiems svarbiausiems žmonių gyvenimo įvykiams – vedyboms ir priėmimui į giminę, įšventinimui ir t.t. – buvo sukurtos specialios apeigos, ypatingos ceremonijos, kurias pažeidus tekdavo anuliuoti aktą.“(155psl.) Ankstyvaisiais viduramžiais raštišku dokumentu, kurį apskritai mažai kas galėjo perskaityti, dauguma žmonių nepasitikėjo ir nesuprato jo teisinio pobūdžio. Todėl kaip ir ankščiau buvo metama arba įteikiama žemės sauja, velėna, šaka. Teisiniam aktui suteikti veiksmingumą galėjo tik magiškas ritualas. Būtų neteisinga manyti, kad viduramžių teisės rituališkumas buvo paprasta ankstesnės būklės atgyvena. Viduramžiais atsiranda ir paplinta daugybe naujų apeigų, papročių, formulių ir priesaikų. Žmonės gyveno stebuklo, laikomo kasdieniška tikrove, atmosferoje. Tačiau tai nereiškė, kad žmogus tikėjo viskuo. Nors ir buvo neraštingas, tamsus ir lengvatikis. Riba tarp teisybės ir melo neabejotinai buvo suvokiama, kaip ir buvo suvokiamas skirtumas tarp gamtiškų ir antgamtiškų reiškinių. Svarbiausias feodalinės visuomenės santykių formas reguliavo vietos paprotys, kuris arba išvis nebuvo užrašytas arba buvo užrašytas tik iš dalies ir labai vėlai. Ne įstatymas, bet paprotys, besikeičiantis priklausomai nuo vietos, laiko, asmenų ir gausybės aplinkybių, lėmė visus esmingiausius feodalinės teisinės praktikos bruožus. Įstatymų leidybos menkumas viduramžiais kaip tik ir paaiškinamas paprotinės teisės viešpatavimui. Paprotys apima visas gyvenimo sritis. Paprotinė teisė nebuvo atskirta nuo visuomenės ir todėl buvo galima ją keisti. Paprotys buvo teisės kūrybinis veiksnys, priemonė teikianti galimybę kurti teisę ir ją aiškinti. Paprotinė teisė buvo svarbesnė ir plačiau taikoma gyvenime nei rašytiniai įstatymai. Todėl prisidengus visuomeninės tvarkos nekintamumo ir tradiciškumo skraiste, paprotinė teisė formavosi toliau.

Viduramžiais – kaip laisvė neneigė priklausomybės, taip ir priklausomybė nereiškė teisių stokos. Tikrąją laisvę, pasak dvasininkų, galima pasiekti tik danguje, vadinasi, reikėjo nuolankiai tęsti šio gyvenimo negandas ir neteisingumą.

Ištikimybė – svarbiausia krikščionių dorybė. Tarnyba ir ištikimybė buvo pagrindinės socialinių politinių ir moralinių vertybių sistemos kategorijos.

Feodalinėje visuomenėje, suskirstytoje į klases, įvairių klasių ir visuomenės grupių nariai skirtingai žiūrėjo į DARBĄ.(188psl.). Riteris vis dėlto galėjo vidujai vystytis ir išreikšti save dvasinės kultūros sferoje, nors čia ir jo asmenybę ribojo tam tikros normos.

Miestiečio gamybinė veikla lėmė ypatingą požiūrį į gyvenimą. Nuo gamtos ir jos ritmų jis kur kas mažiau priklausė nei valstietis. Menas ir amatas viduramžiais buvo vieningi. Laisvas cecho meistro darbas – tai priemonė įtvirtinant jo žmoniškąją asmenybę ir ugdant visuomenę savimonę. Miestas tais laikais vis dar turėjo ir kaimo bruožų. Viduramžių biurgerių akiratis buvo siauras, o uždaros socialinės grupės kartu ir vienijo juos į cechus, gildijas, hamunas.

Valstietis dirbdavo žemę, todėl buvo manyta, kad jis lyg prakeiktas, lyg stovintis arčiau Dievo.

Pirma, būtinybė dirbti, bažnyčios požiūriu, yra žmogaus prigimties netobulumo padarinys ir apraiška. Žmonėms išvis reikėjo rūpintis ne tiek prasimaitinimu ir fizine gerove, kiek dvasiniu išsigelbėjimu, amžinu gyvenimu. Darbas buvo menkai vertinamas, kita vertus – darbas buvo laikomas būtinu žmogaus užsiėmimu. Darbas pažaboja kūną, ugdo pareigingumą ir stropumą. Pirmenybė buvo teikiama žemės ūkio darbams, o prekyba ir daugelis amatų buvo smerktini. Ėmę suvokti fizinio darbo privalumus, viduramžiai pamažu pradėjo suvokti ir protinio darbo svarbą. Pradžioje protas buvo vertinamas kaip Dievo dovana ir todėl ja buvo galima prekiauti. Viduramžių socialinė utopija buvo siejama su svajone apie palaimingą būsena, kurioje nebereikia dirbti. Gerai žinoma, kiek daug buvo nedarbo dienų: sekmadieniai, šventųjų dienos, bažnytinės šventės, kurios sudarė trečdalį ir daugiau dienų per metus. Viduramžiais visų pirma buvo vertinama darbo kokybė, o ne kiekybė. Viduramžiai naujoviškai įvertino darbo reikšmę. Iš slegiančio žmonių giminę prakeiksmo jis pamažu virto pašaukimu.

Turtas ir nuosavybė labai svarbus, siekiant suprasti viešpatavusį viduramžių visuomenėje dvasinį klimatą. Turtas kaip ir darbas neatrodė nei savitikslis, nei sąlyga dykinėjimui.(188psl.) nuosavybė ir savarankiškas valdymas – ne Dievo duoti, o žmonių, išvytų iš rojaus, prigimties netobulumo ir gobšumo padarinys. Pagal krikščionybę žmogus turėjo gyventi taip, kaip ‚,padangių sparnuočiai“. Viduramžių krikščionis rimtai žiūrėjo į šį įsakymą. Didesnė feodalinės visuomenės dalis praktiškai negalėjo laikytis skurdo priesako. Turtas buvo būtinas, kad egzistuotų visuomene. Buvo smerkiamas glemžimas ir pelno vaikymasis, skirtumas tarp leistinos ir neleistinos nuosavybės. Kriterijus buvo ne jos dydis, o savininkų tikslai. O labdarybė buvo visokeriopai skatinama. Valdovai ir senjorai paprastai išlaikydavo daugybę elgetų, maitindami savo dvaruose ir dalindami jiems pinigus. Dažnai ne dėl gailestingumo vargšams, o norėdami užtikrinti savo vietą pomirtiniame gyvenime. Išmaldos dalijamos įgavo įprastines viduramžių visuomenei ritualines ir kodifikuotas formas. Todėl beturčių, dykaduonių egzistavimas atrodė būtinas, ir niekas nesirūpino, likviduoti skurdą. Viduramžių visuomenės idealas – tai vienuolis, šventasis, asketas, žmogus visiškai atsisakęs žemiškųjų interesų, rūpesčių ir pagundų ir todėl labiau nei kiti priartėjęs prie Dievo.
Žemė nuosavybės santykiai feodalizmo laikais yra visų pirma valdžios ir pavaldumo santykiai. Gyvenimas smarkiai skyrėsi nuo etinių principų ir idealų. Ir vienuolių ordinai, iš pradžių propagavo neturtą ir savo poreikių apribojimą, vėliau tapo didžiulių turtų savininkais ir stambiausiais žemvaldžiais. Taigi viduramžiais Dievas duoda, Dievas ir atima.

Viduramžių kultūros elementai – laikas, erdvė, teisė, darbas, turtas iškelia asmenybės problemą. Viduramžiais buvo suvokiama, kad žmogus yra asmenybė. Asmenybė – atsakinga dievui ir turinti sielą.

Perskaičius A. Gurevičiaus ,,viduramžių kultūros kategorijas“ išryškėja viduramžių žmogaus paveikslas. Šis žmogus turi tikėjimą ir gyvenimo tikslą, idealą. Jis gyvena gyvenimą kur laikas, erdvė, teisingumas, darbas ir turtas priklauso dievui, prieš kurį jis turės stoti pomirtiniame gyvenime ar atėjus pasaulio pabaigai – Apokalipsei. Amžinasis kankinys, kenčiantis šioje ašarų pakalnėje už Kristaus kančias, atgailaujantis už savo nuodėmes. .Tačiau jis tvirtai tiki to pasaulio vienove ir teisingumu..

Pagal Gurevičiaus ,,Individas viduramžių Europoje“. Vilnius 1999.

Iki šių dienų mažai tėra išlikę medžiagos, kuria remdamiesi istorikai galėtų tiksliai apibūdinti viduramžių epochos žmogų, jo individualybę. Tais laikais žmogus buvo retai kada raštingas. Jis neturėjo jokio noro ar būtinybės išskirti savęs iš kitų ir tai įamžinti istorijoje. Po mirties jo laukė – amžinybė. A.Gurevičius knygoje ,,Individas viduramžių Europoje“ mėgina atskleisti viduramžių individą pasitelkdamas įvairiais kultūros šaltiniais: skandinavų sagomis, Dantės ir Petrarcos poezija, pamokslais, religiniais paveikslais, Purreo Abelardo ir Bernardo Klerviecio autobiografijomis.

Čia išryškėja kaip nuo ankstyvųjų kolektyvinės bendruomenės formų virstama universalia visuomene, kurioje dominuoja pažinimo trokštantis, savo tikslus suvokiantis individas.

Pirmiausia autorius remiasi Morriso (rašytojo) darbu. Čia tam tikrais etapais nagrinėjama viduramžių žmogaus asmenybė. Morisas ją atskleidžia aprašydamas teologų, mistikų ir kt. raštiškus liudijimus. Remdamasis šiais aprašymais mėgina suprasti to laikotarpio idėjas, santykį tarp Dievo ir žmogaus. Čia pagrindinis dėmesys orientuojamas ne į patį viduramžį žmogų, koks jis buvo visuomenėje, savo epochoje, bet naują žmogų, jo atsiradimo prielaidas. Didžiausią dėmesį istorikai teikia tekstams, kuriuose išryškėja asmenybės unikalumas, sugebėjimas pažvelgti į save.

Vėliau A. Gurevičius nagrinėja labai spalvingą senąją skandinavų literatūrą (edų gusinės, skaldų poezija, sagos). Nagrinėdamas ją rašytojas pastebi, kad galima šiek tiek priartėti prie viduramžių asmenybės. Ši skandinaviška literatūra buvo užrašyta XII a. Pab. ir XIIIa., o joje pasakojama apie IX _ XI šimtmečių žmones ir įvykius. Čia praeitis modernizuojama, jai suteikiamas epinis heroizmas ir idealizmas. Tačiau atmetus idealizmą galima išskirti šios literatūros charakterius, etiką, socialinę žmogaus elgseną,. Skandinavų literatūroje epo charakteris nepatiria raidos: herojus taurus arba klastingas nuo pradžios iki galo, jei jis taurus – tai būtinai jaunas ir stiprus, net praėjus daugeliui metų. Herojų charakterius čia atskleidžia vykstantys konfliktai.

Perskaičius, išnagrinėjus sagas galima pastebėti, kad viduramžių žmogaus santykiai su šeima, t. y., giminaičiais (šeimos tais laikai gausios) yra labai glaudžiai susiję. Giminaičiai turėjo pareigą padėti vieni kitiems, ginti vienas kitą, o jei reikalauja garbė – ir atkeršyti. Žmonės šeimoje buvo labai artimi, atsidavę ir pasiaukojantys vieni dėl kitų.

Saga – tai pasakojimas apie tai kaip buvo pažeista gyvenimo pusiausvyra, ir kodėl kilo nenugalimas troškimas ją atgauti. Sagose likimas aukštesnis už žmogų, sukrikščioninta fortūna valdo žmogų lyg marionetę. Kitaip tariant žmogaus gyvenimas – Dievo rankose.

,, Senovės skandinavų šaltiniai svarbūs ir todėl, kad juos tyrinėdami istorikai atskleidžia ankstesnę individualybės istorijos stadiją (senąjį viduramžį žmogų), nei kontinentinės Europos atveju.“(90psl.)

Viduramžių individas įtraukiamas į socialinę visuomenę priklausydamas mažesnėms grupėms – šeimai, giminaičių ratui, bažnyčios parapijai, religinei sektai ir t.t . kiekviena grupė išpažįsta tam tikras vertybes, kurios būdingos keletai grupių, o kartais visai visuomenei. Taigi individas, perimdamas ir suvokdamas šių vertybių reikšmę, tampa asmenybe.

Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir šis paveikslas sukurtas žmogui. Žmogus apdovanotas protu, loginiu mąstymu, tuo skiriasi nuo kitų žemės gyventojų, todėl gali save vadinti šio pasaulio šeimininku po Dievo ir kt. šventųjų. Viduramžiais žmogus, kaip ir kiekviename laikotarpyje gyveno, dirbo, meldėsi, mylėjo. Tačiau visus rūpesčius ir tikslus užgoždavo mirties paskutiniojo teismo baimė. Viduramžio žmogus nežinojo kada tai įvyks, tačiau galvojo, kad tai bus labai greitai, nes pasaulis jų pažiūrų jau buvo nusiritęs žemyn.

Viduramžiais žmogaus pasaulis, kad ir koks vieningas jis tada atrodė ir buvo, šiais laikais jį galima pavadinti dualistiniu. Vienas pasaulis žemiškasis – baigiasi mirtimi, o kitas – dangiškasis, prasideda amžinybe. Ir šie pasauliai buvo tarsi susiję vienas su kitu, tarp jų vyko nuolatinis, nenutrūkstantis bendravimas. Gyvieji ,,padėdavo“ mirusiems savo maldomis, aukomis. Mirusieji tuo tarpu juos ,,globodavo“. Taigi galima padaryti išvada, kad kiekviena žmogiškoji būtybė turi vietą istorijoje, tarpininkaujant bažnyčiai.

Apžvelgęs skandinavų literatūrą A. Gurevičius nagrinėja viduramžių rašytojų: Guiberto Nogentiečio, Abelardo, Sugerijaus, Ostlako ir kitų kūrinius. Čia galima dar giliau suprasti ir pažinti individą viduramžių Europoje.

Iš viduramžio rašytojo G. Nogentiečio pasakojimo apie save išaiškėja, kad regėjimai vizijos turėjo ypatingą reikšmę viduramžių žmogaus gyvenime. Vizijos nesiskiria nuo realybės, tai realaus gyvenimo dalis, kadangi viduramžių tuo tvirtai tikėjo. Vizijos ir regėjimai – tai tarytum tradicinis individo vidinio pasaulio vaizdavimo būdas, jis atspindi pastangas atrasti save.

Anot Guibertos, galima pasakyti, kad jis pats tvirčiausiai tiki stebuklais, apie kuriuos rašo. Jis netgi pasako, kas gali nutikti tiems, kurie jais netiki ar abejoja. Už netikėjimą žmogus būna baudžiamas. Pasakojimų apie stebuklus ir regėjimus gausu visoje Guiberto autobiografijoje. Regėjimai, anot jo, esminis tikrovė aspektas. Kalbėdamas apie vizijas rašytojas atskleidžia savo vidinį pasaulį, jos tarsi priartina jį prie savęs. Jo gyvenimo aprašymas pagrindinė minti – atgaila ir išpažintis. Viduramžių žmogus vidinio pasaulio grožis ir dydis, priklausė nuo jo atgailos dydžio. Šios prasmės ribose, kurios nubrėžė epochos religinė mintis ir skleidžiasi jo gyvenimo aprašymais.

Kitas viduramžių rašytojas Abelardas iškelia idėją siekdamas sutaikyti tikėjimą su protu. Tikėjimas – vidinio pasaulio turinys ir didžiausia vertybė. Individo elgesys vertinamas, anot Abelardo, ne pagal veiksmus ar jų padarinius, o tiktai pagal pagrindą tikėjimui. Rašytojas dėmesį kreipia į žmogaus santykį su aplinkiniu pasauliu, o ne į jo vidinį pasaulį.

Iš viduramžių rašytojų kūrinių suprantama, kad būdų, kuriais individas galėjo išreikšti savąjį ,,aš“, buvo nedaug. Viduramžiais būti originaliu ir atskleisti save buvo nemadinga ir net smerktina. Tradicija pateikdavo bendruosius modelius, kurie apskritai ribojo saviraiškos galimybes.

Pamokslai, išpažinčių knygos, regėjimai, vizijos, pasakojimai apie stebuklus, užkeikimai ir palaiminimai, kuriuos naudojo bažnyčia ir viduramžių žmogus, veikė parapijiečių sąmonę. Todėl susiformavo ,,atgalinis ryšys“ tarp dvasinio pasaulio ir parapijiečių sąmonės.

A.Gurevičius nagrinėja Bertholdo Regensbugiečio apmąstymus, kurie įdomus tuo, kad pamokslas skirtas prastuomenei. Bertholdo pamoksle ,,apie penkis talentus“ pagrindinė vertinga savybė- tai laisva valia, laisvė pasirinkti gėrio arba blogio kelią. Laisva valia žmogus pats yra laisvas savo vidiniame pasaulyje. Žmogus pats, turėdamas laisvą valią, gali atsakyti į pagrindinius būties klausimus, stovėdamas Dievo ir vienu metu visuomenės akivaizdoje.

Viduramžių dailininkai buvo puikūs apibendrinimų meistrai. Jie ,,nepajėgė“ individualizuoti todėl, kad nebuvo tuomet jokio poreikio to daryti. Jie nematė nepakartojamos individualybės bruožų, jų žvilgsniai krypo į pačią žmogaus vaizduojamo esmę, į žmogų kaip simbolį. Viduramžiais fizinis žmogau idealas prilygo iškankinto ir nuvargusio Kristaus atvaizdui. Žmogaus esmė – įkūnyti tam tikrą pašaukimą, tarnystę, pareigas. Individas, kurį matome kūrinių puslapiuose, arba tos epochos mene – tai ne ,,žmogus apskritai“, o socialiai konkretus individas.

Viduramžių autorių kūriniuose individas išreiškia socialiai reikšmingas savybes ir požymius. Autoriai dažnai vieni iš kitų ,,skolinsi“ personažus, bei džiaugiasi tuo, kad kiekvienas individualus atvejis patvirtina jų idealą.

Nagrinėjant dvasininko Opicino tekstų rinkinį išryškėja, kad žmogus stovi velnio ir mirties. Opicino piešiamas pasaulis yra pasmerktas. Jo vidinis pasaulis apimtas neišvengiamos dvasios pragaišties baimės. Jo pareiga užsitarnauti išganymą.

Individualumas viduramžių Europoje nevertinamas ir neskatinamas, jo paprasčiausiai vengta ir bijota. Žmogus čia vengia būti savimi, jis priverstas atgailauti už visą žmonijos bažnyčios ir Dievo nustatytais įstatymais. Žmogus buvo pasmerktas kentėti, jei suvokdavo, kad yra ne toks kaip kiti. Taigi, dėmesys individualumui nebuvo būdingas tos epochos bruožas. Karaliai, popiežiai – į juos buvo žvelgiama tik kaip į reiškiančius gilesnį dievo idėjos pasireiškimo procesą, per jų darbus buvo įgyvendinamas kūrėjo sumanymas.

Viduramžiais buvo ryškus nepasitenkinimas kaimynėmis tautomis, žmonėmis už jiems žinomų pasaulio ribų. Išryškėja noras surasti ir parodyti jų silpnąsias savybes, bei iš jų pasijuokti. Taip reiškėsi viduramžiškais tautinis patriotizmas. Žmonės buvo linkę stebėti save. Bet koks daiktas jiems buvo įdomus tik tuo, kiek su juo buvo galima ką nors veikti. Daiktas neprivalėjo būti gražus, jis turėjo būti – naudingas.

O gyvenimo prasmė ir tikslas – priartėti kuo arčiau dievo, įgyvendinti savąjį pašaukimą, vykdyti pareigą, siekti visuotinio idealo, o ne atskleisti savąją individualybę. Paprastumas vertinamas aukščiau už originalumą, kadangi už originalumą žmogus toje visuomenėje buvo baudžiamas ir pasmerktas kentėti. Tik paprastumu galėjo reikštis viduramžių žmogaus individualybė.

Iš nagrinėtų viduramžių autorių kūrinių pastebėta, kad asmenybės ir individualybės ,,atradimas“ sustiprėjo XII –XIII šimtmetyje. Tačiau galima abejoti tuo, kadangi istoriniai šaltiniai nėra gan išsamūs ir tiksliai nusakantys laiką, kuris tais laikais buvo labai netiksliai nusakomas. Šiuo periodu buvo priartėta prie žemės, dangus šiek tiek atitolo, todėl be abejonės išaugo viduramžių žmogaus asmenybės savimonė. Tų laikų vertybių sistema, kurią įtakojo viduramžių krikščionybė, neskatino žmonių garsinti ir ginti savo individualybę. Žmogaus kelias buvo duotas iš Dievo. Tikėjimas tomis vertybėmis ir buvo individualiausias viduramžių žmogaus bruožas.

Leave a Comment