Lietuvos fiskalinė politika: patirtis ir galimybės

Lietuvos fiskalinė politika: patirtis ir galimybės

 

Turinys

Įvadas 2
I. Pagrindiniai 1990-1999 metų fiskalinės politikos bruožai 3

1.1. Konsoliduotas bendras šalies biudžetas 3

1.2. Mokesčių sistema 5

1.3. Mokesčių administravimas 7

1.4. Skolos valdymas 10

1.5. Svarbesnės pereinamojo laikotarpio pamokos 11
II. Svarbiausios problemos 14
III. Ribojimai ir pasirinkimo galimybės 24
Išvados 27
Literatūra 28
Priedas 29
 

Įvadas 

Darbe apžvelgiama per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukaupta
fiskalinės politikos patirtis ir iškeliamos svarbiausios problemos, su
kuriomis fiskalinė politika gali susidurti artimiausią dešimtmetį. Per
pastaruosius dešimt metų fiskalinę politiką daugiausia lėmė pereinamojo
laikotarpio uždaviniai. Kitą dešimtmetį fiskalinės politikos reikšmė
privalės palaipsniui didėti, nes ji bus tas valstybės valdymo instrumentas,
kurio dėėka bus siekiama plėtoti šalies ekonomiką ir įgyvendinti visuomenės
tikslus. Daugelyje valstybės finansų sričių būtina atlikti esmines
reformas. Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys sutelktas ekonominėms,
finansinėms ir institucinėms problemoms nagrinėti bei svarbesnėms
struktūrinėms permainoms, paveiksiančioms fiskalinę politiką.

 

I. Pagrindiniai 1990-1999 metų fiskalinės politikos bruožai

  

Per pastarąjį dešimtmetį fiskalinėje politikoje įvyko daug
labai svarbių permainų. Vertinant per šį laikotarpį pasiektą pažangą,
galima padaryti daug išvadų, reikšmingų numatant būsimą plėtrą.
Apibendrindami svarbiausią pastarojo laikotarpio fiskalinės politikos
patirtį, galėtume pasakyti, kad geriausiai veikti sparčiu tempu, ypač kai
ginčijamus klausimus būtina spręsti neatidėliojant.
  Nuo Nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos valstybės ffinansų
sistemos grandyse atlikta esminė pertvarka. Įvestas fiskalinis valdymas,
tinkantis rinkos sąlygoms. Mokesčių reforma iš esmės pakeitė valstybės
pajamų sandarą. Valstybės finansų išlaidų sąranga buvo pakeista
perskirstant funkcijas tarp įvairių valdymo lygių ir skolos valdymas iškilo
kaip visai nauja viešųjų finansų sritis.
  Vertindami pagrindinių rodiklių dinamiką, ga

alime pasakyti, kad
fiskalinės politikos dėka pirmiausiai buvo stengiamasi atkurti makroekonomį
stabilumą. Nuo 1992 metų kasmet infliacijos lygis krito. Pasiekus žemesnį
infliacijos lygį, 1995 metais buvo užfiksuotas ekonominis augimas.
Infliacijos pažabojimas ir ekonominio augimo atnaujinimas buvo paremtas
fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis.

 

1.1. Konsoliduotas bendras šalies biudžetas

Per pastarąjį dešimtmetį konsoliduotas bendras šalies biudžetas
sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Po 1993 metų valstybinio sektoriaus
pajamos kito nuo 27,5 procento iki 32,5 procento BVP, tuo pat metu visos
išlaidos sudarė 28-34 procentus BVP. Mažiausios pajamos buvo 1992 metais,
kai bendro šalies biudžeto mokestinės pajamos sudarė 26 procentus BVP.
Skirtingai nei kai kurios kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės
valstybės, Lietuva nepatyrė nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir
išlaidų nuosmukio.
  Bendrojo šalies biudžeto išlaidos Lietuvoje 1994 metais sudarė 32,5
proc. BVP, 1995 m. – 31,8 proc., 1996 m. – 30,5 proc. ir 1997 m. – 32,6
proc. Nedidelis valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais
ekonomikai metais demonstruodavo šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti
finansinius išteklius geerinant pajamų, išlaidų ir skolinimosi politikos
įgyvendinimą.
  Per pastarąjį dešimtmetį matėme didelius fiskalinės būklės
pasikeitimus. 1991 metais konsoliduoto centrinio šalies biudžeto fiskalinis
perteklius siekė 1,4 procento BVP, tačiau 1992 metais buvo užfiksuotas
paskutinis fiskalinis perteklius. Tai buvo pasiekta sekvestruojant
išlaidas, naikinant subsidijas įmonėms, sustabdant dideles viešojo
sektoriaus investicijas ir nutraukiant mokėjimus. 1993 metais fiskalinė
būklė staiga tapo ekspansyvi. Sumažėjus pajamoms, išlaidos buvo sumažintos
nuo 33 iki 27,7 procento BVP, tačiau konsoliduotas fiskalinis deficitas dėl
nebiudžetinių perskolinimo operacijų pasiekė beveik 5 procentus BVP.

 Nuo 1994 iki 1997 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant
biudžeto deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki
1.8 procento BVP 19

997 metais daugiausia sąlygojo perskolinimo mažinimas ir
mokesčių tarifų bei įplaukų didinimas.

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir Vyriausybė visada
teikdavo pirmenybę neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio. Jeigu
metų viduryje faktinės biudžeto įplaukos būdavo mažesnės nei numatyta
įstatyme, ir taip atsitikdavo kiekvienais metais, išskyrus 1997 metus (kai
pajamų planas buvo viršytas), tai metų viduryje valstybės biudžetas visada
būdavo tikslinamas. Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant
deficito. Konsoliduoto biudžeto deficitas (neįtraukiant Privatizavimo
fondo) 1998 metais buvo apie 1.8 procento, nes mažesnės pajamos į
nacionalinį biudžetą buvo gautos dėl neigiamo Rusijos krizės poveikio.
Privatizavimo fondo sąmata buvo didelė 1998 metais ir fondo lėšos buvo
panaudotas indėliams kompensuoti, specialioms išlaidų programoms finansuoti
bei perskolinimui.

Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso
einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privataus sektoriaus
nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos
susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės
naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių
administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės
plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas ir
mokesčius administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 metais Seimas
patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma
padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš
paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei,
Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto
griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio
balanso 2000 metais. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės
mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 metais atidėjo tolesniam laikui
fiskalinio sugriežtinimo planus.

 Per pastarąjį dešimtmetį nacionalinis biudžetas sudarė v
vis mažesnę
dalį bendrojo šalies biudžeto. Nacionalinio biudžeto išlaidos 1994-1995
metais sudarė 25 – 26 procentus BVP, 1996 metais – 23,7 procento, 1997-1999
metais – 22-23 procentus. Nebiudžetiniai fondai kartu su Valstybinio
socialinio draudimo fondu (toliau VSDF) didėjo: 1994 metais jie sudarė 9,7
procento BVP, 1997 metais – 13,7 procento.

 1992 metų pradžioje, buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų
fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir 1998 metais išaugo iki 30
fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų
sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir
šios lėšos nėra įtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip yra sukurti
nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose
nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugos finansavimo bei kitais tikslais.
Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis,
taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad
nebiudžetiniai fondai privalo būti subalansuoti, tačiau tai negalioja
skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš
paskolų.

 Kuriant naujus fondus, kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė
argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių
paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio
įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks
paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam
tikrose srityse. Iš tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu
Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo
suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus.

 

1.2. Mokesčių sistema

 

Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pasikeitė per pastaruosius
dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą pastūmėjo dvi esminės priežastys:
perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą.
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, šimtai apyvartos mokesčių

ir
konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų
šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privataus sektoriaus
ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos
mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai
pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų
pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtinės
vertės mokesčio įvedimas.
  Akcizais buvo nuspręsta apmokestinti degalus, tabaką, alkoholinius
gėrimus taikant specifinius tarifus (t. y. mokesčio dydis nustatomas nuo
prekių kiekio ar kitų prekių savybių) bei kelias prekių rūšis, įplaukos už
kurias nėra didelės. Vieninteliai likę atskaitymai į Kelių fondą nuo
realizavimo pajamų dar primena ankstesnę mokesčių sistemą. Pagal 1998
metais Vyriausybės patvirtintą Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programą
šis mokestis privalo būti panaikintas artimiausiu metu.

 Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus,
kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją
dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo
sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją.
Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei
pelno mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas
mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios
priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai, jeigu lygintume su
kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį
sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai.
  Nors nuo pat pridėtinės vertės mokesčio įvedimo buvo taikomas 18
procentų tarifas, tačiau PVM įplaukų į nacionalinį biudžetą dalis padidėjo
nuo 29,5 procento 1994 metais iki 40 procentų 1998 metais, pasiekdama
santykinai aukščiausią 8,7 procento nuo BVP lygį 1997 metais. Tai buvo
pasiekta panaikinant lengvatinius PVM tarifus, tam tikras anksčiau taikytas
lengvatas ir sugriežtinus administracinę kontrolę.

 Akcizų įplaukos išaugo nuo 1,1 procento BVP 1994 metais iki 3,1
procento 1998 metais, kadangi tarifai buvo didinami beveik kiekvienais
metais. Lietuvoje visoms svarbiausioms akcizinėms prekėms taikomi
specifiniai tarifai, bet ne vertiniai tarifai (ad valorem tarifai taikomi
apskaičiuojant mokestį nuo prekės vertės), todėl didinant tarifus buvo
atsižvelgta į ankstesnių laikotarpių infliaciją. Tarptautinės prekybos
mokesčių vaidmuo mokesčių sistemoje visą laiką buvo ir yra labai mažas.
Taigi bendrai vertinant mokesčių sistema netrikdo tarptautinės prekybos ir
neslopina tarptautinių rinkų poveikio, kuris reikalingas efektyviai
pertvarkant tarptautinėje prekyboje dalyvaujančius ekonomikos sektorius.

 Tuo pat metu, kai netiesioginių mokesčių pertvarkymas buvo sąlygotas
būtinybės įvesti rinkos ekonomikai palankią mokesčių sistemą, suderintą su
ES reikalavimais, ir būtinybės kuo veikiau užtikrinti pajamų surinkimą,
tiesioginių mokesčių raida didesniu mastu buvo sąlygota vidinių veiksnių,
suprantama, atsižvelgiant į tarptautinę praktiką. 1993 metais tiesioginių
mokesčių įplaukos į nacionalinį biudžetą sudarė 11 procentų BVP. 1998
metais tiesioginių mokesčių įplaukos sumažėjo iki 7 procentų BVP. Pagal
šiuo metu Lietuvoje galiojantį fizinių asmenų pajamų mokestį pajamos,
susijusios su darbo santykiais, apmokestinamos taikant 33 procentų tarifą
ir keletas sumažintų tarifų taikoma apmokestinant kitų rūšių pajamas.
Juridiniai asmenys moka pelno mokestį pagal 29 procentų tarifą, tačiau
personalinėms įmonėms taikomas 24 procentų pajamų mokesčio tarifas. Įmonėse
reinvestuotam pelnui taikomas nulinis tarifas. Pagrindiniai mokesčių
tarifai išliko tie patys nuo mokesčių įvedimo dešimtmečio pradžioje. Tačiau
fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukos į nacionalinį biudžetą sumažėjo nuo
30 procentų 1994 metais iki 24 procentų 1997 metais, kadangi buvo sukurtas
Privalomojo sveikatos draudimo fondas, o juridinių asmenų pelno mokesčio
įplaukos atitinkamais metais sumažėjo nuo 14,2 iki 7,7 procento.

Siekiant paskatinti privačias investicijas, 1997-1998 metais buvo
padaryta keletas pakeitimų apmokestinant įmonių pelną. Įmonėms buvo leista
visiškai atskaityti reinvestuotą pelną faktiškai du kartus; buvo nustatytas
nulinis tarifas ir leista taikyti turto amortizaciją. Įmonių patirtus
nuostolius buvo leista perkelti į kitus mokestinius metus, ir tai buvo
naudinga įmonėms, turinčioms didelį pradinį kapitalą. Taip pat buvo
panaikintas pajamų iš užsienio dvigubas apmokestinimas.
  Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas išliko vienodas nuo pat
įvedimo: 31 procentas nuo pajamų, 1 procentą sumoka darbuotojas ir 30
procentų – darbdavys. Pagrindinės vidutinės trukmės mokesčių reformos
kryptys yra išdėstytos Vyriausybės patvirtintoje Mokesčių teisinės bazės
sutvarkymo programoje.

 

1.3. Mokesčių administravimas

 

Pagal Ekonominių tyrimų centro vertinimus šešėlinė ekonomika
šio dešimtmečio viduryje sudarė apie 40 procentų visos ekonominės veiklos
ir suprantama tokie mastai skatino nedelsiant gerinti mokesčių
administravimą ir užtikrinti lygesnį faktinį mokestinių prievolių
pasiskirstymą. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) ir Muitinės
departamentas (MD) įgyvendino du valdymo reformų etapus: funkcinį ir
geografinį, kurių dėka buvo siekiama sumažinti teritorinių padalinių
skaičių ir padidinti darbo efektyvumą. Tvarka, pagal kurią vykdyti šie
etapai, institucijose buvo skirtinga.

 Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, kaip
juridinis asmuo, nebepriskirta Finansų ministerijos sudėčiai, buvo įsteigta
1995 metais. 1995-1996 metais teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos
buvo reorganizuotos pagal funkcinį principą, t,y. padalinių funkcijas
apibrėžiant ne pagal mokesčių mokėtojų tipą, bet pagal atliekamą funkciją
mokesčių administravimo procese. Valstybinės mokesčių inspekcijos reforma
buvo tęsiama 1998 metais ir 1999 metais buvo įsteigta 10 teritorinių
apskričių mokesčių inspekcijų. Šios dešimt teritorinių inspekcijų įsteigtos
vietoj ankstesnių 56, kurios anksčiau visos buvo tiesiogiai atskaitingos
centriniam mokesčio administratoriui, atspindėjo praeities organizacinį
palikimą, bet ne šiuolaikiško valdymo poreikius. Šis valdymo
koncentravimas įgalino pagerinti kontrolę ir priskirti apskričių mokesčių
inspekcijoms techniškai sudėtingesnes funkcijas, kurias anksčiau vykdė
mažos rajonų teritorinės inspekcijos. Tikimasi, kad ši reforma leis
sustiprinti mokesčių mokėtojų mokymą ir informavimą.

Teritorinių muitinių skaičius iki dešimties buvo sumažintas 1995
metais, anksčiau, negu panašios reformos buvo atliktos Valstybinėje
mokesčių inspekcijoje. Centrinis muitinės padalinys buvo reorganizuotas
pagal funkcinius darbo padalijimo principus 1998 metais. Kiek anksčiau,
1997 metais, buvo įkurta Mokesčių policija siekiant sustiprinti Vyriausybės
galimybes kovojant prieš mokesčių vengimą ir gerinant baudžiamąjį tyrimą
mokesčių mokėjimo vengimo bylose. Daugelis dalykų pertvarkant mokesčius
administruojančias institucijas buvo atlikta vykdant ES integracijos
strategiją, kadangi mokesčių administravimas yra labai svarbi vidaus rinkos
dalis.

 Dar nuo 1995 metų Lietuvoje vis tebesvarstoma būtinybė perduoti
socialinio draudimo įmokų surinkimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nors
planai buvo patvirtinti įstatymu dar 1995 metais ir vėliau buvo tvirtintos
specialios vyriausybinės programos, galima konstatuoti tik labai nedidelę
pažangą, ir tai daugiausia informacinių technologijų srityje.

 

Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo sudaromas valstybės
biudžetas iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės
išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje,
parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija
apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai
nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių
nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti
nebiudžetinius fondus. 1992 metais tebuvo tik keturi tokie fondai. Išlaidų
valdymas palaipsniui krypo valstybės finansinių išteklių išankstinio
ženklinimo linkme ir investicinė veikla palaipsniui buvo perkeliama į šiuos
fondus.

 Palyginti su pajamų ir Iždo reformomis, nuo 1990 metų santykinai maža
permainų yra įvykę biudžetinėje praktikoje. Viešųjų finansų išlaidų sistema
ir procedūros neišvengiamai turi atsiliepti į poreikius glaudžiai suderinti
Vyriausybės programą ir išlaidų struktūrą, numatyti būsimas išlaidas per
artimiausius keletą metų, pagerinti nebiudžetinių išteklių naudojimo
kontrolę biudžetinėse įstaigose bei pakeisti nebiudžetinių lėšų valdymą.
Siekiant spręsti šias problemas, 1998-1999 metais dėta daug pastangų
pradedant viešųjų išlaidų sistemos reformą.

 1998 metais Vyriausybė patvirtino Biudžetinės sandaros koncepciją ir
1999 metais parengė Biudžetinės sandaros įstatymą. Biudžeto procesas
reformuojamas siekiant įvesti trimetį planavimą, taikyti išlaidų naudingumo
analizę bei programinio biudžeto metodologiją, sutelkti biudžeto išlaidas,
sugriežtinti biudžeto parengimo procesą ir gerinti išlaidų panaudojimo
kontrolę. 1999 metų biudžeto projektas buvo parengtas laikantis naujų
biudžeto procedūrų, padidinusių skaidrumą ir efektyvumą.

 Programinio biudžeto metodologijos panaudojimas turėtų padėti
nustatyti tas valstybės paslaugas, kurios galėtų būti efektyviau teikiamos
rinkoje. Be to, naudojantis šia metodologija įmanoma nuodugniai patikrinti
esamus valstybės įstaigų vykdomų funkcijų sutapimus ir jų teikiamų paslaugų
spektrą.

 Valstybės biudžeto išlaidos vidutiniškai sudarė apie 17 procentų BVP
ir savivaldybių biudžetų išlaidos apie 7 procentus BVP. Nebiudžetinės
išlaidos sudarė daugiau nei vieną trečdalį viešųjų išlaidų, apie 13
procentų BVP. Nacionalinio biudžeto išlaidos, skiriamos darbo užmokesčiui
(įskaitant valstybinio socialinio draudimo įmokas), padidėjo nuo 5,8
procento BVP 1993 metais iki 8,5 procento 1994 metais. Darbo užmokestis ir
valstybinio socialinio draudimo įmokos sudaro vis didesnę nacionalinio
biudžeto dalį: iki 9,4 procento 1996 metais ir iki 9,8 procento – 1998
metais.

 Išlaidų prekėms ir paslaugoms dydžių dinamika buvo priešinga nei darbo
užmokesčio. Iki 1994 metų Vyriausybei siekiant atnaujinti ir modernizuoti
įstaigas, išlaidos prekėms ir paslaugoms buvo didesnės nei darbo
užmokesčiui ir sudarė apie 9 procentus BVP. Pastaraisiais metais buvo
mažinamos išlaidos paslaugoms ir prekėms ir pasiekė maždaug 7 procentus BVP
1998 metais. Šis išlaidų straipsnis buvo mažinamas 1999 metais ir
greičiausiai toliau bus mažinamas 2000 metais. Teigiama tendencija yra
subsidijų mažėjimas nuo 1,7 procento BVP 1994 metais iki 0.5 procento BVP
1998 metais.

 Apie pusę nacionalinio biudžeto išlaidų būdavo skiriama švietimui,
sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai ir apie trečdalį – krašto apsaugai,
teisėsaugai ir policijai. Nuolat didinant išlaidas krašto apsaugai, 1999
metais numatyta skirti 1,5 procento BVP, ir įstatymiškai 2001 metais
numatyta pasiekti 1,95-2,0 procentus nuo BVP. Tai atspindi NATO
integracijos strategijos įgyvendinimo tempus.

 Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos
mažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9
procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4
procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kurias
kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš
nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio
finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis.
Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės
išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos.
Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų
investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.

 Savivaldybių biudžetų išlaidos kito nuo 8 procentų BVP 1993 metais
iki 7 procentų BVP 1998 metais. Sumažėjimą paaiškina viešųjų išlaidų
sveikatos apsaugai 1997 metais perdavimas iš savivaldybių biudžetų
Privalomojo sveikatos draudimo fondui..

 Iki 1997 metų valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai
pasidalindavo juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukas labai sudėtingu
būdu, buvo imamas skirtingas paskirstymo procentas kiekvienai savivaldybei.
1998 metais šio mokesčio įplaukos buvo priskirtos valstybės biudžetui, o
fizinių asmenų pajamų mokestis tapo pagrindinių savivaldybių pajamų
šaltiniu. Formule pagrįstas pajamų išlyginimo mechanizmas įteisintas pagal
įstatymą tapo daug objektyvesnis. Pajamų paskirstymas tarp dviejų valdymo
lygių buvo įvestas atsižvelgus į Pasaulio banko patarimus. Pajamų
išlyginimo formulė leidžia išlyginti tarp atskirų savivaldybių mokestines
pajamas, tenkančias vienam gyventojui. Visų savivaldybių pajamos
priartinamos arčiau savivaldybių mokestinių pajamų vidurkio. Taip pat
įvertinami išlaidų struktūrų skirtumai, susidarantys dėl nuo savivaldybės
veiklos nepriklausančių veiksnių; gyventojų, mokinių, vaikų, pensininkų
skaičiaus, teritorijos ploto ir t.t.

 Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF 1997 metais skyręs pensijų
draudimui ir draudimui nuo nedarbo 6,7 procento BVP. Nors VSDF išlaidos
sudaro kiek daugiau nei ketvirtį viešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai
Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centinėje Europoje. Tai
atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo
užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių
įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas
išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų
institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą.

 Pastaraisiais metais Lietuva beveik baigė diegti kompiuterizuotą Iždo
sistemą. Šiuo metu sistemos pagalba finansuojama apie 60 procentų visų iš
biudžeto išlaikomų biudžetinių įstaigų. Valstybės biudžeto, apskaitos ir
mokėjimų sistema leidžia pagerinti pinigų srautų valdymą ir skolos valdymo
operacijas.

 

1.4. Skolos valdymas

 

Nuo 1994 metų funkcionuoja sukurta vidinė Vyriausybės vertybinių
popierių rinka, padedanti finansuoti biudžeto deficitą bei kitus
skolinimosi poreikius. 1994 metais 65 procentai centrinio šalies biudžeto
deficito buvo finansuojama panaudojant Vyriausybės vertybinius popierius.
Po to Vyriausybė pakeitė skolos valdymo strategiją daugiau pasikliaudama
užsienio finansavimo šaltiniais. Tiesioginė šių permainų įtaka netrukus
atsiliepė mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitui, kuris sudarė tik
2,1 procento BVP 1994 metais. Kai kitais metais Vyriausybė padidino
užsienio finansavimą daugiau nei 2.5 karto ir sumažino vidaus finansavimą,
mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas pasiekė 10 procentų BVP.

 Finansavimas Vyriausybės vertybiniais popieriais 1994 – 1998 metais
sudarė apie 1,4 –1,8 procento BVP. Pradžioje vertybiniai popieriai buvo
leidžiami vieno ir trijų mėnesių trukmės. 1995 metais buvo išleisti vienų
metų trukmės vertybiniai popieriai ir 1998 metais – dvejų metų trukmės
vertybiniai popieriai. VVP parduodami centrinio banko rengiamuose
aukcionuose. Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje VVP
prekiaujama antrinėje rinkoje. Tačiau likvidumas antrinėje rinkoje yra
palyginti nedidelis ir tai trikdo Vyriausybės pastangas sumažinti skolos
valdymo išlaidas ir pailginti vidutinę vidaus skolos trukmę.

 1994-1997 metais apie trečdalį Vyriausybės vertybinių popierių pirko
užsienio investuotojai. Nuo 1997 metų vidurio ši rinka siūlė pakankamai
palankias sąlygas, bet pagrindinė rinkos dalis priklausė Lietuvos
investuotojams, o užsienio investuotojų labai sumažėjo.

 Iki 1995 metų tarptautinės finansų institucijos (TVF, Pasaulio
bankas, ERFB) buvo pagrindiniai užsienio deficito finansavimo šaltiniai.
Nuo 1995 metų Lietuva jau galėjo skolintis tarptautinėse kapitalo rinkose.
Tais metais buvo paskelbta 60 milijonų JAV dolerių eurobondų emisija, kita
1997 metais – 200 milijonų JAV dolerių, o 1999 metais – 200 milijonų eurų
emisija, kuri vėliau papildyta 50 milijonų eurų. Skolinimasis iš užsienio
komercinių šaltinių sudarė 88 procentus deficito finansavimo 1996 metais.
Vidaus finansavimą riboja žemas taupymo lygis, atitinkamai mažos vidaus
finansų rinkos galimybės, palūkanų normos aukštesnės nei užsienyje ir
Vyriausybės nenoras dar labiau kelti palūkanų normas skolinantis vidaus
rinkoje. Grąžinamos skolos išaugo nuo 0,7 procento BVP 1994 metais iki 2,7
procento BVP 1997 metais, o skolos valdymo išlaidos, t.y. palūkanų sumos,
padidėjo nuo 0,1 procento BVP 1994 metais iki daugiau nei 1 procento BVP
1998 metais.

 1998 metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino Valstybės vidutinės trukmės
skolinimosi politikos nuostatas, pagal kurias 1999-2001 metais bendra
valstybės skola neturi viršyti 24 procentų BVP, o užsienio skola – 16
procentų BVP ir bendra savivaldybių skola neturi viršyti 35 procentų
savivaldybių biudžetų pajamų. Nuostatose taip pat reikalaujama, kad
trumpalaikė skola neviršytų 20 procentų visos valstybės skolos, o valstybės
užsienio skola sudarytų ne daugiau kaip 70 procentų visos valstybės skolos.
Bet po gerų pusės metų po šių nuostatų priėmimo, limitai buvo padidinti:
atitinkamai 16 iki 18 procentų (užsienio skola kaip BVP dalis) ir nuo 70
iki 75 procentų (užsienio skola kaip visos valstybės skolos dalis), nes BVP
prognozės sumažėjo, o užsienio skolinimosi poreikis padidėjo.

 

1.5. Svarbesnės pereinamojo laikotarpio pamokos

 

Prieš dešimtmetį fiskalinę politiką beveik išimtinai sudarė tik
apskaita ir kontrolė. Biudžetas buvo planuojamas ir vykdomas pagal
patvirtintas instrukcijas. Finansų ministerija buvo atsakinga už pajamų
surinkimą ir lėšų išmokėjimą vykdant politiką, nustatytą labai toli nuo
Vilniaus. Pirmaisiais šio dešimtmečio metais buvo labai skubiai perimama
kitų šalių patirtis ir diegiami fiskaliniai instrumentai, tačiau tuo pat
metu susilpnėjo fiskalinė kontrolė. Tuo šį spartų fiskalinės kontrolės
silpnėjimą, palyginti ir su griežtomis centrinio planavimo sistemomis, ir
su išplėtotos rinkos ekonomikos šalimis, sąlygojo ekonominė liberalizacija
ir didelis fiskalinės reformos pagreitis. Kilę veiksmų koordinavimo ir
įgyvendinimo sunkumai apsunkino fiskalinės politikos reformą ir komplikavo
makroekonominį valdymą. Nuo 1995 metų dėmesys buvo vis labiau kreipiamas
fiskalinei kontrolei stiprinti, tuo pat metu tobulinant fiskalinės
politikos instrumentus.

Pagrindinis dalykas, paaiškinantis fiskalinės politikos raidą
per pastaruosius devynerius metus, yra tai, kad fiskalinė politika buvo
pereinamojo laikotarpio išvestinė, kad jos svarbiausias uždavinys buvo
laiku reaguoti ir į spartų ekonomikos pertvarkymą. Visos viešosios
politikos uždavinys buvo pagreitinti ekonominę transformaciją. Taigi
dalykai, kurie šiandien kartais atrodo labai trumpalaikė strategija, prieš
keletą metų iš tiesų buvo neatskiriama ilgalaikės strategijos dalis. Tačiau
ekonomikai iš esmės tapus rinkos ekonomika, ekonominė transformacija jau
nebegali būti lemiantis fiskalinės politikos reformos uždavinys. Fiskalinė
politika yra turbūt pats galingiausias valstybės valdymo instrumentas ir
idealiausiu atveju turėtų būti naudojamas kaip ilgalaikio makroekonominio
valdymo instrumentas.

 Rinkos ekonomikoje fiskalinė politika gali būti formuojama daugeliu
įvairiausių būdų. Priklausomai nuo ekonominių sąlygų, vyraujančios
politinės ir socialinės orientacijos yra didelis pasirinkimas. Tačiau
fiskalinė politika vis vien privalo būti be vidinių prieštaravimų,
neprieštarauti strategijai kitose srityse ir turėti įteisintas procedūras,
galinčias užtikrinti šiuos išvardintus dalykus. Trumpalaikiai uždaviniai
privalo būti skirti ilgalaikiams uždaviniams ir makroekonominiams tikslams.
Interesų grupės visada siekia savų konkrečių tikslų ir tai dažniausiai
tampa pagrindine priežastimi, kodėl fiskalinis valdymas pasidaro netikęs
arba pradeda prieštarauti tolesnei plėtrai, ilgalaikiams uždaviniams ir
tikslams.

 Lengva pareikšti, kad interesų ir socialinių grupių spaudimas turi
būti valdomas, viešinamas, daromas aiškesnis, pagal politikos galimybes
turi tapti neprieštaringo plano dalimi, šių grupių reikalavimai turi būti
sugrupuoti pagal bendrus prioritetus. Tačiau tai neparastai sunku pasiekti.
Būtent aiškios fiskalinio valdymo procedūros turi padėti iškelti viešumon
fiskalines problemas ir leisti formuluoti neprieštaringus sprendimus,
orientuotus į numatytą plėtrą.

 Pereinamojo laikotarpio pradžioje reformuojant fiskalinę politiką
neišvengiamai buvo labai daug skubos. Kaip jau minėta anksčiau, fiskalinė
politika reaguodavo į nenumatytus transformacijos siurprizus ir
transformacijos pagreitinimas buvo viską apimantis visos politikos
uždavinys. Dėl šios priežasties skubėta reformuoti viešąją politiką
neturint pakankamai laiko įvertinti net esmingiausių politinių sprendimų
būsimas pasekmes ir neskiriant laiko viešiems svarstymams. Viešumo
trūkumas leido dar paspartinti reformas, bet tai atvėrė vartus interesų
grupėms įgyti nemažą įtaką priimant svarbius fiskalinės politikos
sprendimus.

 Ekonominės transformacijos paskatas pakeičiant ekonominės sanglaudos
paskatoms, fiskalinės politikos tolesnės reformos turi būti pagrįstos
aiškiomis ir racionaliai pagrįstomis procedūromis. Kitaip sakant,
svarbesni fiskalinės politikos pakeitimai neatskiriami nuo tinkamos
analizės, ekonominio įvertinimo, aiškumo, nepriklausomų nuomonių kritikos,
ir atviro aptarimo visuomenėje bei žiniasklaidoje. Geras pavyzdys būtų
tiesioginių mokesčių reforma, patekusi į dienotvarkę dar 1995 metais. Nuo
tada kiekvienais metais parengiami vis nauji įstatymų projektai. Visuotinai
pripažįstama ir sutariama, kad būtina iš esmės pertvarkyti tiesioginių
mokesčių sistemą, tačiau iki šiol kiekvieną kartą būdavo per sunku rasti
deramą konsensusą. Kai kuriose viešųjų finansų srityse pažanga buvo
nepakankama dėl neaiškių ir nesuprantamų sprendimų priėmimo procedūrų arba
slaptumo apraiškų priimant sprendimus.

 Per pakankamai ilgą laikotarpį Vyriausybės pajamos ir išlaidos privalo
susilyginti. Šis balansas prisimintinas ne tik planuojant ir apskaitant,
bet taip pat analizuojant valdymą ir efektyvumą. Per pastarąjį dešimtmetį
buvo pakankamai ryški tendencija sumažinti pajamas, išleisti Vyriausybės
vertybinius popierius arba pasiskolinti užsienyje kompensuojant
nepakankamas valstybės pajamas. Tačiau tikrai per mažai padaryta derinant
išlaidų dydį su visuomenės norais mokėti už teikiamas valstybės paslaugas.

 Daug daugiau dėmesio būtina sutelkti viešųjų išlaidų politikai, kaip
esminiam fiskalinės politikos instrumentui. Viešųjų išlaidų struktūra turi
būti tvarkoma bei naudojama ir kaip mikroekonominio, ir kaip
makroekonominio valdymo instrumentas. Mokestinių pajamų struktūros
pakeitimas jau pelnė deramą vaidmenį fiskaliniame valdyme, tačiau
tiesioginių ir netiesioginių mokesčių santykio bei kitos problemos lieka
neišspręstos. Viešųjų išlaidų efektyvumas gali būti iš esmės padidintas,
geriau sukoordinuotas ir suplanuotas. Deficito finansavimo srityje
Vyriausybės finansinė politika privalo užtikrinti makroekonominį stabilumą,
paveikti ekonominį aktyvumą ir padėti plėtoti vidaus finansinę sistemą.
Mažai atvirai ekonomikai vyriausybinė deficito politika yra pagrindinis
dalykas užtikrinant tolydžią mokėjimų balanso dinamiką.

 Politiką formuojančios institucijos ir institucijos, atsakingos už jos
įgyvendinimą, turi būti aiškiai atskirtos. Funkcijų sutapimas arba
susikirtimas stabdo reformas. Tačiau taip pat ir pačios politikos formavimo
funkcijos, ir politikos įgyvendinimo funkcijos turi būti labai aiškiai
apibrėžtos. Daugelis fiskalinių reformų būtų įvykę daug anksčiau, jeigu
gerokai anksčiau būtų tiksliai paskirstyta atsakomybė. Geras šių tvirtinimų
paliudijimas yra Muitinės departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos
reformavimas. Pats institucijų pertvarkymas taip pat yra daug laiko
reikalaujantis procesas ir tam turi būti numatytas laikas bendrame reformos
plane. Suprantama, daug pagrindinių funkcijų suderinimo darbų jau yra
atlikta šiose institucijose. Bet praėjo daug metų, kol buvo atskirtos
svarbiausios politikos formavimo ir politikos įgyvendinimo funkcijos, ir
šiuo metu dar daugelis vykdančiųjų institucijų turi daug nemažai galimybių
nustatydamos politiką “savo institucijose”.

 Tam tikri pranašumai verčia pasvarstyti poreikį atskirti fiskalinę
politiką nuo valstybės skolos valdymo. Šis tikslas kai kuriose šalyse
pasiekiamas griežtai atskiriant politikos padalinių ir Iždo kompetenciją.
Kai kurios Europos šalys yra sėkmingai sukūrusios atskiras skolos valdymo
institucijas, kurių veikla reglamentuota atitinkamuose įstatymuose bei
nustatomi viešojo skolinimosi limitai ir tikslai. Šio pobūdžio reforma iki
šiol nesulaukė deramo dėmesio ir pradžioje gali pasirodyti net sunkiai
suprantama, tačiau vieši svarstymai apie valstybės skolos valdymo
institucinius dalykus galėtų suteikti papildomo aiškumo apie visą valstybės
skolos sritį ir sukliudyti be aiškių deramų sprendimų kitoms kartoms
lengvai perduoti norimus prisiimti įsipareigojimus. Apibendrinant galima
pasakyti, kad toks politikos ir jos įgyvendinimo atskyrimas leistų
asmenims, atsakingiems už politikos nustatymą, susikoncentruoti ir spręsti
fiskalinės politikos problemas, o tiems, kurie vykdo politiką, susitelkti
efektyviam politikos administravimui.

 Vertinga užsienio techninė pagalba per pastaruosius kelerius metus
padėjo gerinti pajamų ir išlaidų prognozavimo pajėgumą, įgalinantį Finansų
ministeriją sudaryti trumpalaikę ir vidutinės trukmės prognozę. Tai turėtų
prisidėti prie konservatyvesnių fiskalinių planų sudarymo. Per pastaruosius
5-6 metus Vyriausybė surinkdavo apie 95 – 96 procentus prognozuotų metinių
biudžeto pajamų ir tik vienerius metus buvo viršyti planai. Nėra jokios
priežasties, dėl kurios panaudojant pajamų surinkimo ir išlaidų valdymo
mechanizmus nebūtų galima įvykdyti biudžetų pagal patvirtintus planus.
Paprasčiausiai dažnas didesnis patvirtintų biudžetų optimizmas nei įmanoma
finansuoti aiškintinas tarp kitų dalykų optimistiniais politiniais
lūkesčiais ir nepakankama biudžeto vykdymo priežiūra. Tačiau nėra jokių
techninių priežasčių, dėl kurių biudžeto prognozavimo tikslumas negalėtų
toliau būti gerinamas per artimiausius kelerius metus.

 

II. Svarbiausios problemos

 

Yra daugybė įvairiausių problemų, kurias fiskalinė politika turi
spręsti, kadangi daug fundamentalių ekonominių problemų glaudžiai
susijusios su viešaisiais finansais. Pirmame skyriuje glaustai aptarėme
įspūdingą fiskalinę pažangą per pastaruosius devynerius metus ir būtina
pastebėti, kad daug tų problemų buvo sėkmingai išspręsta per labai trumpą
laiką.

 Kokios pagrindinės problemos liko neišspręstos, kokios problemos
tikėtinos ateityje, kurias privalėsime spręsti ateinantį dešimtmetį? Yra
tam tikri techniniai viešųjų finansų politikos aspektai, kuriuos atrodytų
lengviau nuspėti, bet yra nemaža lengvai nenuspėjamų dalykų. Tačiau net tos
problemos, kurias yra pakankamai lengva prognozuoti ir identifikuoti, gali
būti labai sudėtingos ir sunkios, kai reikės pasirinkti reformų
alternatyvas. Galima tvirtinti, kad per pastaruosius dešimt metų fiskalinės
politikos reformos, kurių alternatyvas buvo lengva pasirinkti, nes visos
jos buvo pakankamai geros, buvo sparčiai įgyvendintos. Tos, kurias
pasilikome kitam dešimtmečiui, žada būti tikrai sunkios, sudėtingos ir
politiškai ginčytinos.

 Kitą dešimtmetį vyriausybėms atsivers daug didesnė nei anksčiau
pasirinkimo laisvė formuojant fiskalinę politiką, atitinkančią socialinius,
politinius ir ekonominius uždavinius, kadangi labai daug pereinamojo
laikotarpio uždavinių yra išspręsta. Taip pat fiskalinė politika turėtų
užimti daugiau vietos vidaus politikoje. Tai daugiau lemia kitos politikos
trūkumas negu finansinio valdymo sutvarkymas. Kitose politikos srityse jau
dabar yra mažiau pasirinkimo galimybių nei fiskalinėje politikoje.
Monetarinė ir lito kurso politika, galima sakyti, juda pakankamai siauru
taku nuo valiutų valdybos link Ekonominės ir monetarinės sąjungos. Prekybos
politika nulemta laisvos prekybos susitarimų ir Pasaulinės prekybos
organizacijos reikalavimų. Daugelis kitų politikos sričių yra sąlygotos
Europos integracijos strategijos.

 Jau šiuo metu matome labai daug pavyzdžių, kaip ES integracijos
uždaviniai pakeičia pereinamojo laikotarpio uždavinius. Nepaisant tam tikro
galimo fiskalinio laisvumo, fiskalinė raida bus ateityje pakankamai
griežtai apibrėžta ES sutartyje numatytų makroekonominių ir fiskalinių
kriterijų ir jų priežiūros procedūrų, taip pat gausybės vidaus rinkos
reguliavimo reikalavimų, priversiančių didinti viešąsias išlaidas.

 Šiuo metu susiformavo būtinybė padidinti fiskalinį lankstumą, tuo pat
metu didinant atsakomybę ir kontrolę, ypač kai monetarinė politika yra
griežtai apribota. Fiskalinis lankstumas buvo sparčiai padidintas
pereinamojo laikotarpio pradžioje, bet pastaruoju metu aiški tendencija
mažinti Vyriausybės įgaliojimus fiskalinio valdymo srityje ir didinti
fiskalinę priežiūrą. Pavyzdžiui, Vyriausybės teisės keisti mokesčių tarifus
palaipsniui naikinamos. Vyriausybės teisės mažinti asignavimus nesant
finansavimo ginčijamos teismuose ir net pateko į Konstitucinį Teismą.
Tačiau pakankamas fiskalinis lankstumas yra labai svarbus, jeigu ekonomiką
pakankamai dažnai sukrečia išoriniai šokai ir jeigu įsipareigojame siekti
trijų makroekonominių tikslų: spartaus augimo, mažos infliacijos ir
stabilaus keitimo kurso.

 Jeigu fiskalinės pareigos bus aiškiai paskirstytos tarp politinių,
techninių ir vykdančiųjų institucijų, tai greičiau bus pasiekti laukiami
rezultatai. Visų pirma, reikia dar tiksliau paskirstyti funkcijas tarp
Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos, kitų ministerijų, VMI ir MD.
Politiniai pasirinkimai turėtų būti padaryti po detalios techninės
analizės, kurią dažniausiai atlieka arba koordinuoja Finansų ministerija.
Taip pat ir Seimo vaidmuo turėtų būti didesnis vykdant priežiūrą, siekiant
pagerinti atskaitingumą, visuomenės dalyvavimą ir informuotumą. Sunkiausias
Vyriausybės fiskalinis uždavinys – tai aiškiai, darniai ir neprieštaringai
nustatyti vidutinės trukmės fiskalinius prioritetus. Vidutinės trukmės
prioritetai turi nustatyti reikiamą balansą tarp ministerijų ir politikos
sektorių ir užtikrinti, kad ekonominės plėtros politika taptų aiški ir
suprantama. Labai svarbu, kad institucijų pajėgumas būtų sutelktas vykdyti
nustatytas pagrindines funkcijas ir nebūtų trikdomas pašalinių uždavinių.
Pastarojo laikotarpio patirtis liudija, kad norint įvesti griežtą tvarką
kurioje nors fiskalinėje srityje ir deramą bei aiškų atsakomybės
paskirstymą tarp institucijų gali praeiti keletas metų.

 Tam tikri labai geri fiskalinės priežiūros dalykai gali tapti
kliuviniu, kai reikia skubiai atlikti fiskalines korekcijas. Kaip ir
kiekviena kita rizika, fiskalinė rizika turi būti valdoma. Šias rizikas
galima klasifikuoti į ekonominę, finansinę ir kaštų riziką. Pirmoji iškyla
kai sumažėja ekonominis augimas, antroji – kai sukrečiamos finansų rinkos
ir trečioji – kai programos kaštai viršija numatytuosius. Tokio pobūdžio
rizika gali būti valdoma sudarant atitinkamus fiskalinius “paketus”, kurie
privalo būti vykdomi, jeigu įvykiai krypsta nepalankia linkme. Fiskalinis
planavimas tampa palaipsniui vis geriau pasiruošęs tokiam nenumatytų
poveikių valdymui, tačiau norint pagerinti staigaus fiskalinio atsako
gebėjimus būtina sustiprinti atsakingas valstybės institucijas.

 Fiskalinė politika privalo būti pritaikyta besikeičiančioms
ekonominėms sąlygoms. Potencialių išorinių ekonominių šokų sąlygomis tai
visų pirma priklauso nuo institucijų gebėjimo prireikus parengti ir
įvykdyti ypatingas fiskalines programas. Pavyzdžiui, vėlavimą reaguojant į
šokus dešimtmečio pradžioje galime paaiškinti visiškai naujų uždavinių
atsiradimu. Tačiau kai pagrindinis fiskalinis atsakas – 1998 metų biudžeto
sumažinimas – buvo atliekamas tik po kelių mėnesių po Rusijos krizės
pradžios jau besibaigiant metams, tai galima vertinti kaip fiskalinių
procedūrų inercijos problemą. Analogiškas vėlavimas susidarė ir tikslinant
1999 metų biudžetą.

 Siekiant sumažinti Rusijos krizės poveikį, Privatizavimo fondas buvo
panaudotas Valstybės Iždo piniginių srautų valdymui. Tuo metu Vyriausybės
depozitai bankuose buvo didžiausi per pastarąjį dešimtmetį. Kadangi
didžioji dalis valstybės skolos yra trumpalaikė, tai trumpalaikis
fiskalinės sistemos stabilumas turi būti sutvirtintas likvidumą
užtikrinančiomis pakankamo dydžio lėšomis. Privatizavimo įplaukos taip pat
galėtų būti tam panaudotos ir ateityje, kaip buvo naudojamos 1998 metais,
jeigu nenumatytai sumažėtų pajamos. Jeigu būtų nuspręsta šiam tikslui
sukurti fondą iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, tai atitinkamai
turėtų būti pakeisti teisės aktai, reglamentuojantys Privatizavimo fondo
naudojimą.

 Nors išlaidų sekvestravimas buvo labai efektyvus metodas
makroekonominiam valdymui siekiant kuo veikiau reaguoti į pajamų
nuosmukius, būtina įvykdyti išlaidų reformą, kuri atsižvelgtų į būtinybę
valdyti išlaidas mikrolygiu. Keliais procentais sumažinti išlaidas galima
greitai, bet tai nėra geriausias valdymo būdas, nes neatsižvelgiama į
prioritetus ir kaštus. Viešųjų išlaidų optimizavimas, siekiant Vyriausybės
nustatytų plėtros tikslų, bei išlaidų naudingumo padidinimas yra didelis
iššūkis.

 Viena iš pagrindinių pamokų, kurias gauna šalys, patiriančios
finansinių sunkumų, ypač turinčios mažą bankinį ir finansinį sektorių, yra
tai, kad vyriausybės turi būti labai atsargios, kai skolinasi trumpam
laikotarpiui ilgalaikėms reikmėms finansuoti. Trumpalaikis skolinimasis yra
potencialus nestabilumo šaltinis net tais atvejais, kai palūkanų kreivės
rodo, kad daug palankiau pasiskolinti trumpam. Nors Lietuva yra
patvirtinusi skolinimosi limitus, tačiau didelė valstybės vidaus skolos
dalis yra trumpalaikė. Antrojoje 1998 metų pusėje matėme, kaip trumpalaikė
skola gali komplikuoti fiskalinį valdymą. Trumpalaikio skolinimosi naudą,
mažesnes skolinimosi išlaidas atsveria ilgalaikės skolos nauda, kadangi
šalis geriau apsisaugo nuo rinkos nestabilumo rizikos.

 Kai nominalaus BVP augimas mažėjo, ir tai įvykdavo kasmet, net jeigu
realaus BVP augimas didėdavo, naujos skolos dydis, nustatomas pagal limitus
(priklausomai nuo BVP), mažėja. Dabartinis BVP augimo mažėjimas tikrai
paveiks ir valstybės garantijų teikimo politiką. Skolos su valstybės
garantijomis pateisinamos, kai jos reikalingos konkrečiam ekonomikos
sektoriui pertvarkyti. Tačiau pinigų srautų valdymo problemos dažniausiai
iškyla tada, kai tam tikrame sektoriuje reformos atliktos ne iki galo, kaip
socialinio draudimo, pensijų sistemos ir energetikos.

 Šiais metai TVF buvo paskelbęs, kad skaidrumas turėtų būti naujosios
tarptautinės finansų sistemos “auksinė taisyklė”. Pagal TVF skaidrumo
trūkumų būdavo atrandama po finansų krizių kiekvienoje besivystančioje
šalyje.

 Sprendimas yra gerai žinomas – laikytis auksinių taisyklių, net jeigu
nebūtų rimtesnių pavojų, – tai vienas svarbiausių uždavinių. TVF
Bendrosios finansų statistikos metraštis pateikia geriausią tarptautinės
fiskalinės istorijos aprašą, kuriame pateikiami Lietuvos fiskaliniai
duomenys nuo 1991 metų. Nuo 1991 metų pagal TVF metodologiją sudaromas ir
skelbiamas Lietuvos konsoliduotas centrinis šalies biudžetas. Nuo 1998 metų
Lietuva prisijungė prie TVF Specialiųjų duomenų platinimo standartų, taip
pat vis daugiau fiskalinių duomenų skelbiama Finansų ministerijos
“Interneto” tinklalapyje. Nuo 1998 metų “Internete” skelbiamas
konsoliduotas bendras šalies biudžetas.

 Be to, būtina tobulinti ir nacionalinio biudžeto klasifikaciją, kuri
yra viena pagrindinių skaidrumo prielaidų. Nacionalinio biudžeto pajamų ir
išlaidų klasifikacija didžiąja dalimi atitinka tarptautinius standartus,
bet kadangi kai kurie klasifikacijos fragmentai neatitinka TVF ir ES
klasifikacijų (skiriasi ir šių dviejų institucijų reikalavimai), kadangi
kartu nebuvo patvirtinta finansavimo klasifikacija, todėl būtina koreguoti
biudžeto klasifikaciją. Daugiausia ginčų yra sukėlęs privatizavimo įplaukų
traktavimas.
  Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo
nacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų
suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja
fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį.
  Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kad
nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai
prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl
didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia
skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas
tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų
egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų
fondų. Bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš
biudžeto.
  Kylant naujoms makroekonominėms ir struktūrinėms problemoms, keisis
ir fiskalinės politikos siekiami tikslai. Jei pereinamuoju laikotarpiu
pagrindiniai uždaviniai buvo augimas ir stabilios kainos, tai kito
dešimtmečio uždaviniai bus augimo ir socialinės gerovės skatinimas bei
tolydi išorinių balansų rodiklių raida. Išlieka didžiulė praraja tarp
vienam gyventojui tenkančio BVP Lietuvoje, socialinės gerovės lygio ir tų
pačių ES šalių rodiklių. Neabejotina, kad fiskalinė politika turės
prisidėti prie augimo skatinimo ir neturtingiausių bei nedirbančių asmenų
gyvenimo standartų užtikrinimo.
  Anksčiau makroekonominis valdymas daugiausia buvo orientuojamas į
fiskalinės kontrolės atkūrimą, koregavimą atsižvelgiant į nenumatytas
situacijas ir išlaidų apribojimų nustatymą, taip siekiant sumažinti
infliacijos poveikį, skatinti taupymą ir atkurti augimą. Nuo 1995 metų
ekonomika augo, greitai didėjo realus darbo užmokestis, o einamosios
sąskaitos deficitas išliko didelis. Fiskalinė politika buvo ir yra
galingiausia priemonė užtikrinti išorinių balansų tolydžią dinamiką kartu
išlaikant augimą.
  Per praėjusius dvejus metus einamosios sąskaitos deficitas tapo per
didelis, o dėl Rusijos krizės sumažėjęs eksportas labai padidino nedarbą.
Fiskalinė ir valiutos kurso politika yra dvi pagrindinės disponuojamos
išorinį balansą veikiančios priemonės. Valstybės finansų ir pajamų politika
pakankamai greitai gali paveikti užimtumą, ypač jei realus darbo užmokestis

ekonominėje sistemoje nėra inertiškas. Tačiau ekspansyvi fiskalinė
politika didina skolos naštos problemas ir gali būti nepakankamai
veiksminga skatinant užimtumą, nes daromas poveikis paklausai padidina
importą ir paveikia mokėjimų balansą.
  Ypač svarbi fiskalinės politikos, vykdomos esant susietam valiutos
kursui, užduotis yra neutralizuoti veiksnius, mažinančius užimtumą, ir
paskatinti darbo rinkos lankstumą. Valstybės politika gali varžyti efektyvų
darbo rinkos funkcionavimą, jei nacionalinio biudžeto išlaidos darbo
užmokesčiui didinamos per staigiai ir priverčia realų darbo užmokestį augti
greičiau nei realų BVP. Pastebėtina, kad daugelis Lietuvos ekonominės
plėtros programų yra akivaizdžiai prieštaringos, kai kalbama apie realaus
darbo užmokesčio, realaus BVP, įmonių pelningumo ir mokėjimų balanso
einamosios sąskaitos deficito problemas.
  Viena iš svarbiausių fiskalinių problemų yra išlaikyti tinkamą
balansą tarp valstybės ir privataus sektorių. Pastaruosius dešimt metų
nuolat buvo diskutuojama dėl Lietuvos valstybės sektoriaus dydžio ir
ateities tendencijų. Net ir pačiais sudėtingiausiais laikotarpiais
valstybės sektorius niekada nebuvo mažesnis kaip vienas ketvirtadalis BVP,
o dabar jis viršija trečdalį BVP. Žinoma, valstybės sektoriaus dydis
priklauso nuo to, ką laikome valstybės įstaigomis, pusiau valstybinėmis
institucijoms arba viešosiomis įstaigomis. Žvelgiant dešimtmetį į ateitį,
nėra jokių ženklų, kad valstybės sektorius mažėtų. Ar jis padidės Lietuvai
prisiėmus daugelį ES reikalaujamų funkcijų ir įkūrus ES privalomas
institucijas? Nepanašu, kad Lietuva galėtų įstoti į ES, neįgyvendinusi
reikalavimų, kurie verčia didinti valstybės sektorių. Tačiau galima rasti
įvairių būdų, kaip kompensuoti valstybės sektoriaus, didėsiančio
įgyvendinant ES reikalavimus, išlaidas taupant kitose srityse. Fiskalinėje
politikoje šis numatomas valstybės funkcijų plėtimas turėtų būti
kompensuojamas funkcijų siaurinimu vykdant biudžeto reformą. Valstybė
turėtų atsisakyti finansuoti nereikalingus projektus, sumažinti biudžetinių
įstaigų skaičių ir sustiprinti biudžeto kontrolę.
  Labai svarbu yra atminti pamokymus, kuriuos teikia kitų šalių
patirtis, ypač Danijos arba Airijos devintojo dešimtmečio viduryje, arba
JAV dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kurios praktiškai patvirtino teiginį,
kad fiskalinis sumažinimas tam tikrais ekonominės raidos momentais gali
teigiamai veikti ekonominį augimą. Ši Keinso teorijai prieštaraujanti
išvada pagrįsta tuo, kad kai kuriose šalyse biudžeto deficito sumažinimas
labai teigiamai parėmė ekonominį augimą. Ryžtingi veiksmai mažinant
biudžeto deficitą gali pagerinti ekonomikos padėtį ne tik po daugelio metų,
bet ir visai netrukus, fiskalinio konsolidavimo metu. Fiskalinė
konsolidacija nebūtinai atveda prie ekonomikos nuosmukio: palūkanų normos
gali sumažėti ir paskatinti investavimą; lūkesčiai dėl mažėsiančių
mokestinių prievolių gali paskatinti vartojimą; o abi šios jėgos kartu gali
prisidėti prie ekonomikos augimo.
  Empiriniai duomenys liudija, kad fiskalinės konsolidacijos paremtos
išlaidų mažinimu, ypač transferų ir biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio
mažinimu, dažniau būna sėkmingos ir sumažina skolos ir BVP santykį nei
mokesčių didinimu pagristos fiskalinės konsolidacijos. Suprantama, šie
empiriniai duomenys prieštarauja tradicinei Keinso teorijai, kad biudžeto
deficito mažinimas sumažina visuminę paklausą ir lėtina ekonomikos augimo
tempą. Deficito sumažinimas gali teigiamai paveikti lūkesčius, kurie gali
kompensuoti arba užgožti Keinso efektą.
  Jei būtų galima racionalizuoti biudžeto išlaidas ir perskolinimą, tai
būtų pats laikas sumažinti ekonomikai suteiktą ekspansyvų postūmį per
pastaruosius dvylika mėnesių. Keičiantis eksporto struktūrai ir ekonomikai
pradedant atsigauti, turėtume išgirsti dar griežtesnius reikalavimus
didinti valstybės išlaidas transferiniams mokėjimams ir tokioms išlaidoms,
kuriomis suinteresuotos tam tikros interesų grupės. Bus užtikrinamos
didesnės išlaidos sveikatos ir švietimo srityse, o atsižvelgiant į tai, kad
sieksime būti konkurencinga šalimi ir sklandžiai integruotis į Europos
Sąjungą, reikės didinti valstybės investicijas į ekonomikos infrastruktūrą.
Tačiau teks atidžiai išanalizuoti ir iš naujo aptarti transferinius
mokėjimus ir įsipareigojimus juos mokėti ateityje, pernelyg dideles
administracines ir reprezentacines išlaidas bei nepaprastai spartų krašto
apsaugos išlaidų didėjimą.
  Vienas iš ilgalaikio planavimo klausimų iškyla dėl pinigų principu
tvarkomo biudžeto. Dėl šios priežasties nenustatomi limitai, suteikiantys
teisę prisiimti įsipareigojimus. Tai sudaro galimybę priimti įstatymus arba
sudaryti sutartis, pagal kuriuos po kelerių metų reikės daryti išlaidas,
bet šie įsipareigojimai nėra įtraukiami nei į einamųjų metų biudžetus, nei
į valstybės skolos registrą. Europos Sąjunga tvarko pinigų principu
veikiantį biudžetą pagal steigimo sutartį, bet pereina prie kaupiamojo
principo ir šiais metais ES Ministrų Taryba patvirtino ateinančių
septynerių metų įsipareigojimų biudžetus, nors steigimo sutartyje tokio
reikalavimo nėra.
  Lietuvai svarbu turėti sudarytas aiškias ateityje finansuotinų
Vyriausybės įsipareigojimų sąmatas, bet ši problema jau tapo delikati,
kadangi parlamentas renkamas ketveriems metams ir šioje srityje pradėta
rungtyniauti tarp įvairių Seimo šaukimų. Tai susiję su vidutinio
laikotarpio (trejų metų) biudžeto planavimo pasiūlymu. Bet netgi pailginus
planavimo laikotarpį nebus galima išspręsti to, ką gali planavimas ir
apskaita, pagrįsti kaupiamuoju principu. Tai yra rimtas būsimos biudžeto
reformos uždavinys.
  Kas turi apmokėti valstybinio sektoriaus išlaidas? Yra trys
pagrindiniai variantai: dabartiniai mokesčiai, ateinančios kartos, jeigu
mes kaupiame valstybės skolą, arba senoji karta, jeigu mes išleidžiame
privatizavimo įplaukas. Didesni mokesčių tarifai yra nepopuliarūs. Todėl
pasaulyje vyrauja tendencija siūlyti plėsti mokesčių bazę ir naikinti
lengvatas. 1997 metais panaikinus PVM lengvatas, biudžeto pajamos labai
padidėjo. Tačiau tai, ką buvo sunku pasiekti netiesioginių mokesčių
srityje, bus dar nepalyginamai sunkiau pasiekti tiesioginių mokesčių
srityje, kur mokesčių našta yra labai akivaizdi mokesčių mokėtojui.
Lietuvoje vis dar yra du įstatymai dėl įmonių pajamų, kur mokesčių tarifai
priklauso nuo juridinio statuso. Turto mokestis Lietuvoje taip pat
priklauso nuo turto savininko statuso. Gyventojai nemoka nekilnojamojo
turto mokesčio. Tai sukelia papildomų problemų, kadangi dalis šešėlinės
ekonomikos veikia namų ūkių sektoriuje ir turto mokestis, suprantama,
nesumokamas, o savivaldybėms nepakanka nuosavų išteklių. Būtina priimti
sprendimus dėl šių ekonominės logikos iškraipymų su daugybe nepateisinamų
teisinių komplikacijų.
  Pagrindinė kliūtis, trukdanti rasti greitą tiesioginio apmokestinimo
problemų sprendimo būdą, yra ta, kad visuomenė nepritaria tiesioginiams
apmokestinimo būdams. Didžiąją dalį nacionalinio biudžeto pajamų sudaro
vartojimo mokesčiai ir fizinių asmenų pajamų mokesčiai, kurie abu yra
neakivaizdūs mokėtojui (t.y. mokesčių mokėtojas gali nežinoti, kad jis
išlaiko biudžetą) ir juos galima būtų vadinti “paslėptais mokesčiais”.
Deja, visuomenė jau priprato prie netiesioginio apmokestinimo ir labai
neigiamai vertina visas tiesiogines apmokestinimo formas.
  Nuo fiskalinės konsolidacijos turinio priklauso jos įgyvendinimo
sėkmės tikimybė, kur sėkmė reiškia nuolat mažėjantį valstybės skolos
santykį su BVP. Daugelyje šalių įstatymai varžo Vyriausybės skolinimąsi, o
dažniausiai minimas pavyzdys yra ES Mastrichto konvergencijos kriterijai.
Per pastaruosius kelerius metus palaipsniui įsisąmoninama, kad
subalansuotas biudžetas yra ne vien tik teisinis fiskalinio deficito
suvaržymas. Sunkiausias uždavinys yra įtvirtinti įstatymų nuostatas,
priverčiančias griežtai laikytis deficito suvaržymo nuostatų. Žemesnio
lygio valdžią galima priversti mokėti baudas aukštesnio lygio valdžiai, jei
pirmoji nesilaiko įstatymuose nustatytų deficito reikalavimų. Tačiau, antra
vertus, Vyriausybė gali būti apribota konstitucinių prievolių,
reikalaujančių vykdyti įsipareigojimus (pavyzdžiui mokėti pensijas, nors
būtų didelis pajamų nuosmukis). Lietuvoje diskusijos apie subalansuoto
biudžeto įstatymo būtinybę vyksta jau kelerius metus. Praėjusiais metais
šios diskusijos vyko ir Vyriausybėje, buvo netgi paruoštas įstatymo
projektas, pagal kurį valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai turi
būti tvirtinami ir vykdomi be deficito. Tačiau svarbiausias problemos
aspektas yra nustatyti bendruosius reikalavimus dėl bendro konsoliduoto
šalies biudžeto operacijų balanso, o ne tik tų operacijų, kurios dėl
istorinių priežasčių apskaitomos biudžetuose arba kuriuose nors kituose
fonduose.
  Šiuo metu Vyriausybė turi daug netiesioginių įsipareigojimų, kurie
yra apskaitomi kaip netiesioginė skola arba kuriuos įteisina specialūs
įstatymai, apibrėžiantys, ką ateityje reiks finansuoti iš biudžeto. Reikia
kreipti ypatingą dėmesį sąlyginiams įsipareigojimams, kurie nėra tiesiogiai
susiję su biudžetais. Tokie įsipareigojimai praeityje atsirasdavo, ypač
energetikos sektoriuje. Jie buvo fiksuojami arba kaip valstybės skola arba
kaip paskolų valstybės garantijos. Įsipareigojimai, atsirasiantys dėl
energetikų skolų arba uždarius Ignalinos atominę elektrinę, gali išties
būti dideli, todėl Vyriausybė turi tai numatyti ir būti tinkamai
pasiruošusi. Valstybė netiesioginius įsipareigojimus gali sukaupti
daugelyje sričių, todėl labai svarbus fiskalinės politikos uždavinys yra
juos įvertinti, į tai atsižvelgti fiskalinėse prognozėse ir imtis
prevencinių priemonių. Deja, minėtos problemos dažnai yra traktuojamos kaip
atskirų ekonomikos sektorių problemos ir pripažįstamos fiskalinėmis tik
tuomet, kai jos tampa ne tik problemomis, bet ir fiskaline našta.
  Viena iš svarbiausių netiesioginių įsipareigojimų sritis yra
socialinė apsauga ir rūpyba, valstybės atliekamas pajamų draudimas. Stabili
pensijų ir socialinio draudimo sistema reikalinga tam, kad senyvo amžiaus
ir skurstantiems žmonėms būtų užtikrinamos pajamos, tačiau tai turi būti
efektyviai tvarkoma. Pensijų sistema susiduria su gyventojų senėjimu,
paskatų mokėti įmokas trūkumu, nepakankamu įmokų išieškojimu, nepatenkinamu
informacijos infrastruktūros klausimais valdymo bei kitomis rimtomis
problemomis. Visuotinai sutariama, kad vienas iš geriausių sprendimų yra
kelių lygių pensijų sistemos įdiegimas, kai būtų sujungiami privalomieji ir
savanoriški, valstybiniai ir privatūs, nustatytos naudos ir nustatytų
įnašų, “pay-as-you-go” ir sukauptų fondų bruožai.
  Pagal priimtą labai bendrą pensijų sistemos klasifikavimą ši sistema
susideda iš trijų lygių. Pirmasis lygis yra privaloma valstybinė pensijų
sistema, kurioje įnašai nėra įnešami tiesiogiai į asmeninę darbuotojo
sąskaitą, bet Vyriausybė naudojasi apmokestinimo teise ir reikalauja, kad
darbuotojai, darbdaviai ir kitų kategorijų asmenys arba įmonės mokėtų
įmokas. Antrasis lygis yra privaloma pensijų sistema, kurioje Vyriausybė
reikalauja mokėti įmokas tam tikrų asmenų vardu. Įnašus gali mokėti
asmenys, darbdaviai arba Vyriausybė. Mokama į asmenines sąskaitas, o asmens
pensija priklauso nuo sąskaitos likučio ir iki išėjimo į pensiją
susikaupiančių palūkanų. Sąskaitas gali tvarkyti viešoji arba privati
įstaiga. Trečias lygis yra savanoriška privati pensijų sistema, kurioje
dalyvauti nėra privaloma. Pagal pirmąjį valstybinį sistemos lygį galima
finansuoti iš socialinių ir sveikatos draudimo mokesčių arba bendrųjų
pajamų, o pagrindinis jo tikslas yra pajamų perskirstymas ir minimalių
pajamų užtikrinimas senyvo amžiaus žmonėms. Antrasis lygis leidžia asmenims
patiems sutaupyti senatvei, tačiau šiuo lygiu pajamos nėra perskirstomos.
Trečiasis lygis leidžia asmenims pasirinkti, kaip papildomai paskirstyti
savo pajamas per savo amžių.
  Jei dabartinė socialinio saugumo schema nebus greitai pertvarkyta, ji
sukels rimtų bėdų ir gali kenkti fiskaliniam stabilumui. Norint užkirsti
kelią tokioms problemoms, turi būti skubiai vykdoma esminė pensijų sistemos
reforma. Reikia dėti pastangas, kad VSDF būtų finansiškai stabilus, ir kad
asmenys turėtų pakankamai paskatų taupyti senatvei privačiuose fonduose.
Lietuvoje pensijų ir socialinio draudimo sistemos pertvarkymas labai
atsilieka nuo Latvijos, Lenkijos, Vengrijos arba Slovėnijos, kuriose trijų
lygių pensijų sistema jau yra įteisinta. Neseniai buvo priimtas įstatymas,
pagal kurį Lietuvoje nuo 2000 metų galės kurtis ir veikti savanoriškas
trečiasis privačių pensijų fondų sistemos lygis. Tačiau svarbiausia pensijų
reformos dalis yra sukurti antrąjį lygį – privalomą, sukauptais
finansiniais ištekliais pagrįstą schemą. Tik iki galo įvykdyta pensijų
reforma gali vyresniajai kartai suteikti deramas pajamų garantijas.
Makroekonominiu požiūriu, antrojo ir trečiojo lygio pensijų schemos
padidintų gyventojų taupymo lygį Lietuvoje. Tai savo ruožtu sumažintų
mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitą, kadangi padidėtų vidaus
taupymas iš kurio būtų finansuojamos investicijos.
  Perėjimas nuo vieno lygio “pay-as-you-go” sistemos prie kelių lygių
sistemos reikalauja ypač daug lėšų, kurios turi užtikrinti šį perėjimą. Tuo
pat metu, kai darbingo amžiaus žmonės pradeda dalyvauti schemose kaupiant
lėšas, senyvo amžiaus žmonės turi gauti pensijas. Kai kurios šalys,
įvesdamos privalomas sukauptų lėšų schemas, panaudojo privatizavimo lėšas
labai dideliems lėšų poreikiams kompensuoti. Šioje srityje artimiausia
pavyzdį rodanti Lietuvos kaimynė yra Lenkija.
  Mūsų šalyje vis dar galima tai padaryti. Iki šiol santaupos
daugiausia buvo atkurtos pensinio amžiaus žmonėms. Taigi tiems, kurie dar
nesulaukė pensinio amžiaus, santaupos galėtų būti atkurtos į asmenines
pensijų sąskaitas. Mes dar galėtume panaudoti šį daug privalumų turintį
sprendimą, jei būtų įmanoma greitai pasiekti visuomenės konsensusą ir
politinį sutarimą.
  Ko galima tikėtis iš mokesčių reformos? Vienas iš būdų atsakyti į šį
klausimą yra panagrinėti, kaip ES direktyvos paveiks nacionalinę politiką.
Tikimasi, jog beveik 85 procentai valstybės biudžeto pajamų 1999 metais bus
gauta iš vartojimo mokesčių: PVM ir tabako, naftos ir alkoholio bei kitų
akcizų ir muito mokesčių. Maža galimybių daug keisti PVM tarifą. Rengiantis
stoti į ES, tabako akcizai turėtų būti padidinti daugiau nei 100 procentų,
o naftos produktų akcizai – vidutiniškai apie penkiasdešimt procentų.
Fiskalinio valdymo problema, kurią sukelia beveik visiška valstybės
biudžeto priklausomybė nuo vartojimo mokesčių, yra didelis šių mokesčių
regresyvumo laipsnis ir stipri PVM įmokų priklausomybė nuo ekonominio
ciklo stadijos. Akcizų įplaukos nėra tiek jautrios ekonominiams ciklams, o
PVM įplaukos yra daug jautresnės. Kaip pavyzdį galima pateikti faktą, kad
PVM pajamos 1999 metais buvo mažesnės, palyginti su tuo pačiu 1998 metų
laikotarpiu. Valstybės biudžeto pajamos, kurių elastingumas labai smarkiai
priklauso nuo ekonominio ciklo stadijos, gali sąlygoti staigius išlaidų
finansavimo pokyčius pagal valstybės pajamas (staigesnius nei BVP pokyčiai)
arba atitinkamą deficito dinamiką.
  Turint omenyje, kad daugeliu atvejų šalys, įstojusios į ES per
pastaruosius dešimt metų, negavo iš Europos Sąjungos didesnių nuolaidų
pajamų politikos srityje, pagrindinius netiesioginių mokesčių pokyčius lems
tai, kaip sparčiai Lietuva sieks narystės. Lietuva turės pertvarkyti
pridėtinės vertės mokestį, kai ES priims naująsias PVM direktyvas, kurios
gali būti pakankamai greitai baigtos rengti. ES tiesioginis apmokestinimas
kelia mažai harmonizavimo reikalavimų, kadangi fizinių asmenų pajamų
mokestis ir nuosavybės mokesčiai yra traktuojami kaip valstybių narių
pajamos. Taigi mes galime drąsiai pasakyti, kad daugiausia vidinių veiksnių
sąlygotų biudžeto pajamų fiskalinės politikos pokyčių įvyks tiesioginių
mokesčių srityje. Šioje srityje svarbus uždavinys yra padidinti tiesioginių
mokesčių dalį tarp visų pajamų, ypač savivaldybių biudžetuose, ir tolygiau
paskirstyti mokesčio naštą tarp legalaus ir šešėlinio sektorių. Pokyčiai
turėtų užtikrinti neutralesnį valstybės išlaikymo kaštų paskirstymą, o
įmonių mokesčiai turi būti konkurencingi tarptautiniu mastu. Paprastumas,
mokestinės bazės plėtimas, lygybė ir efektyvumas yra pagrindiniai
tiesioginių mokesčių reformos principai.
  Fiskaliniai procesai šiuo metu yra per daug uždari ir paslaptingi dėl
vienos priežasties (jeigu apskritai ją galima vadinti priežastimi) – ši
padėtis yra tapusi beveik tradicija ir iki, ir po Nepriklausomybės
atkūrimo. Biudžetas vis dar nėra intensyvių visuomenės svarstymų objektas.
Būtina paskatinti visuomenės dalyvavimą fiskalinės politikos formavime ir
pradėti galbūt nuo viešųjų biudžeto svarstymų.
  Tvirti praeities reliktai vis dar egzistuoja savivaldybių finansų
sistemoje. Savivaldybės nėra tikros dėl savo biudžetų pajamų per
artimiausius keletą metų ir neturi reikalingų įgaliojimų rinkti pajamas.
Savivaldybių mokesčių bazes ir tarifus daugeliu atveju nustato Seimas arba
Vyriausybė ir nors 1997 metais savivaldybių pajamų įstatymas pagerino
fiskalinio išlyginimo procesą, transferai ir dotacijos tam tikru mastu vis
dar paskirstomos ad hoc principu. Su tuo susijusi problema, kad
savivaldybėms buvo leidžiama skolintis investiciniais tikslais, bet
nesuteikta pakankamai teisių rinkti pajamas užtikrinant paskolų grąžinimą.
Būtina suplanuoti, kaip palaipsniui decentralizuoti savivaldybių biudžetinę
atsakomybę. Itin didelė centralizacija apriboja galimybes savivaldybėms
pasinaudoti savo fiskaline patirtimi ir regioninės plėtros patyrimu.
Fiskalinių įgaliojimų pasiskirstymas tarp Vyriausybės ir savivaldybių turi
lemiamos įtakos fiskalinės politikos efektyvumui ir veiksmingumui.
  Fiskalinė politika nėra tinkama priemonė spręsti bet kokias
iškylančias problemas ir vienas iš svarbiausių dalykų yra nutarti, kurių
problemų fiskalinė politika spręsti neturėtų. Pakeisti racionalią politiką
atskiruose ūkio sektoriuose fiskalinė politika negali. Didelių mokestinių
įplaukų sumų išleidimas (ar atitinkamas atleidimas nuo mokesčių)
įgyvendinant trumpalaikę sektorių politiką nepadeda išspręsti šių sektorių
problemų. Buvo bandoma jas spręsti taikant PVM, akcizų ir juridinių asmenų
pelno mokesčio lengvatas (energetikos ar žemės ūkio sektoriuose), tačiau
visiškai nepanašu, kad tai turėjo geidžiamą poveikį. Tačiau tokie
fiskaliniai “sprendimai” iškraipo natūralias ekonomines paskatas – vienai
“ypatingai” grupei tenka mažesnė mokesčių našta nei kitai, ir galiausiai
tokie sprendimai stabdo konkurencingą įmonių plėtrą.
  Taigi fiskalinės politikos veiksmais nereikėtų pakeisti įmonių ar
bankų restruktūrizavimo; fiskalinės politikos nereikėtų naudoti siekiant
suteikti prekybos lengvatas kokioms nors įmonėms; fiskalinė politika
neturėtų būti naudojama dirbtinai reguliuoti kainoms bandant pakeisti
monetarinę politiką, teikiant naudos gamintojų ar vartotojų grupei. Užuot
tam tikroms įmonių rūšims sudarius ypatingas fiskalines sąlygas, yra geriau
paspartinti privatizavimą ir tęsti įmonių sektoriaus dereguliavimą.
  Skaidrumas ir tikslus prognozavimas yra nepaprastai svarbūs
fiskalinės politikos uždaviniai. Reikia daugelio metų, kad būtų sukurtas
pasitikėjimas ir sutarimas fiskalinės politikos reformos klausimais. Reikia
mažiausiai metų, kol fiskalinės politikos instrumentai visu pajėgumu galės
paveikti ekonomiką. Šis ilgas problemų nustatymo procesas ir atotrūkis tarp
veiksmų ir poveikio ekonomikai – pagrindinės priežastys, kodėl fiskalinė
politika turi būti orientuota į būsimus įvykius, o ne vien reaguoti į
dienos aktualijas ir tik atspindėti trumpalaikę būklę.

 

III. Ribojimai ir pasirinkimo galimybės

 

Fiskalinės politikos sprendimus riboja daugelis aplinkybių. Nors šias
kliūtis galima klasifikuoti įvairiausiais būdais, apžvelgsime
visuomeninio konsensuso, institucinius, ekonominius, išorinius ribojimus,
taip pat socialinių ir interesų grupių įtaką. Pirmas dalykas, kurį reikia
padaryti prieš pradedant spręsti problemas, tai pripažinti jų egzistavimą.

 Gerai žinoma, kad vienas iš pagrindinių politinių lyderių uždavinių
yra formuoti visuomenės sutarimą dėl reformų būtinybės. Jeigu to nepavyksta
padaryti, tai sukelia nepateisinamai didelį fiskalinį deficitą ir tokią
politiką, kurią tęsti nėra įmanoma. Sukurti visuomenės sutarimą viešųjų
finansų išlaidų ir pajamų politikos klausimais yra nepaprastai sunkus
uždavinys. Be jokių abejonių, būtent įtikinimo darbas fiskaliniais
klausimais bus didelis mūsų politinių lyderių iššūkis visą kitą dešimtmetį.
Nors kai kas mano, kad Lietuvos valstybės skola dar nėra labai didelė, būtų
verta atminti, kad Lietuva per labai trumpą laiką sukaupė didžiausią
valstybės skolą tarp Baltijos valstybių. Santykinai iš šių skolų buvo
atlikta ne tiek jau daug viešųjų investicijų. Taigi nors pereinamuoju
laikotarpiu kai kurie pasirinkimai atrodė labai geri, šių sprendimų
pasekmės gali turėti visiškai priešingą poveikį, kai sprendžiant iškilusius
naujus uždaviniams reikės, kad pasikeistų visuomenės nuomonė.

 Politikai visada tampa veiklūs, kai pasiekiamas visuomenės sutarimas.
Tačiau vykdant kiekvieną reformą svarbiausius dalykus lemia, suprantama,
vykdytojas. Tam tikrose srityse mes matėme, kad institucinis nerangumas
bei iš to kylantys apribojimai ir institucinis nepajėgumas lėtino
svarbiausias fiskalines permainas, net jeigu visos kitos aplinkybės buvo
palankios. Institucinė kultūra nesikeičia labai greitai, nors šiuo metu ir
priimama daug jaunų darbuotojų. Siekiant panaikinti esamą atotrūkį, prie
Finansų ministerijos ir prie Muitinės departamento prieš keletą metų buvo
sukurtos mokymo institucijos bei pradėtos fundamentalios plačios mokymo
programos.

 Fiskalinės institucijos labai nukenčia nuo dažnos vadybininkų ir jų
vadybinio stiliaus kaitos. Fiskalinės politikos kūrimas dar nėra pakankamai
atskirtas nuo jos vykdymo. Geresnis darbo pasidalijimas tarp politikos
nustatymo ir jos vykdymo galėtų būti pasiektas vykdant administracinio
valdymo reformą, sustiprinant įstaigose strateginį planavimą ir diegiant į
rezultatus orientuotą biudžeto sudarymą.

 Lietuvos augimą ir gebėjimą persitvarkyti riboja labai griežtos
ekonominės sąlygos: fiskalinė būklė per greitai išaugus valstybės skolai
bei nepalankios valstybės skolinimosi sąlygos. Kita vertus, fiskaliniai
stimulai gali būti tik prasti struktūrinių, plėtrą skatinančių reformų
pakaitalai. Lietuva galėtų atrasti naujų augimo šaltinių, jeigu pagreitintų
struktūrines reformas, pensijų reformą, privataus sektoriaus dereguliavimą
(energetikos, transporto).

 Nors gali atrodyti, kad fiskalinė politika krašto viduje turi daug
daugiau laisvės nei kitos finansų sritys, tačiau išoriniai reikalavimai yra
labai griežti. Integracija į Europos Sąjungą ir palengvins, ir apsunkins
fiskalinės politikos raidą. Integracijos strategija buvo ir bus naudojama
tarsi atsiprašymas, kad vykdomos kai kurioms interesų grupėms nuostolingos
reformos, kurios nepaprastai reikalingos visai visuomenei. Tačiau tai taps
išbandymu, kaip vykdant integracines reformas, pavyzdžiui, uždarant
Ignalinos atominę elektrinę, išvengti didelių biudžeto nuostolių, kuriuos
vėliau vis tiek teks padengti mokesčiais.

 Mokesčių ir viešųjų pirkimų harmonizavimas su ES reikalavimais paveiks
įvarius mokesčių ir išlaidų politikos aspektus, o lito susiejimas su euru
paveiks išorinio finansavimo politiką. Atviresni ir konkurencingesni taps
viešieji pirkimai. Toliau integruojantis į ES, konkurencingesni viešieji
pirkimai kiekvienoje ES šalyje praplės finansinių išteklių naudojimą. Be
to, norminei sistemai formuojantis pagal ES pavyzdį, jeigu nedidinsime
mokesčių, būsime priversti rinktis, kurias biudžetines įstaigas
finansuoti. Ši stiprėjanti vidinė konkurencija valstybiniame sektoriuje
kovojant už išteklių paskyrimą teiks papildomą impulsą stiprinti
institucinę ir teisinę infrastruktūrą, svarbią valstybės finansų sprendimų
priėmimui. Tai atitinkamai skatins didinti skaidrumą ir visuomenės
dalyvavimą priimant fiskalinės politikos sprendimus. Taip pat nesunkiai
galime prognozuoti karinių išlaidų augimą, kuris bus paremtas stipria
politine valia tapti NATO nare.

 Visuomenė vieningai sutaria dėl fiskalinio skaidrumo ir yra labai
nepakanti piktnaudžiavimams finansine valdžia. Tačiau fiskalinė politika,
kaip ir kitose šalyse, patiria stiprų įvairių socialinių ir interesų grupių
spaudimą. Šią įtaką būtina valdyti didinant aiškumą, atvirumą ir
stiprinant politikos neprieštaringumo reikalavimus. Siekiant išvengti
kenksmingo siaurų interesų grupių poveikio, būtina stabdyti jau beveik
tradicija tapusį įprotį tuo labiau skubėti, kuo lemtingesnis sprendimas, ir
nenagrinėti tolesnių fiskalinių pasekmių arba technines prognozes ir
vertinimus pakeisti norais ir lūkesčiais.

 Lietuvos ekonominis valdymas įveikė sunkias kliūtis. Ekonomika pajėgi
greitai augti ir fiskalinė politika, kaip vienas svarbiausių instrumentų,
turi būti panaudota šiam augimo potencialui realizuoti. Fiskalinė politika
buvo sėkmingai naudojama stabilizuojant ekonomiką ir šie uždaviniai,
suprantama, išliks. Valstybės prisiimtų įvairių įsipareigojimų sutvarkymas
ir struktūriniai defektai labai apsunkins fiskalinės politikos raidą, bet
tai, suprantama, neturėtų sustabdyti pažangos šiose srityse. Sukūrus rinkos
ekonomiką, nors ir pažeidžiamą išorinio poveikio, pagrindinis sunkumas kils
siekiant pasiekti pakankamai gerą visuomenės (ir politinių lyderių)
sutarimą dėl ilgalaikių racionalių fiskalinių reformų. Sukaupta didelė
visuomenės patirtis šiomis naujomis sąlygomis padės išspręsti kylančius
fiskalinius klausimus.

 Fiskalinės politikos raida artėja prie pereinamojo dešimtmečio
pabaigos, todėl transformacijos pagreitis ir apimtis nebus vieninteliai
lemiantys veiksniai. Galima sakyti, kad prasideda laikotarpis, kurio metu
jau sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika turi būti valdoma siekiant
pasiekti deramą balansą tarp augimo, socialinio teisingumo ir visuomenės
saugumo. Iškilsiantys nauji fiskaliniai klausimai bus techniškai sudėtingi,
politiškai ginčytini ir bus painus jų administracinis įgyvendinimas. Tačiau
pastarasis dešimtmetis rodo, kad labai sunkios fiskalinės kliūtys gali būti
įveiktos, kad pažanga gali būti pakankamai sparti, jeigu sunkumai ir
galimi sprendimai yra aiškiai įvardyti.

 

Išvados

Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo sudaromas valstybės
biudžetas iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės
išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje,
parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija
apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai
nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių
nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti
nebiudžetinius fondus. 1992 metais tebuvo tik keturi tokie fondai. Išlaidų
valdymas palaipsniui krypo valstybės finansinių išteklių išankstinio
ženklinimo linkme ir investicinė veikla palaipsniui buvo perkeliama į šiuos
fondus.

Rinkos ekonomikoje fiskalinė politika gali būti formuojama
daugeliu įvairiausių būdų. Priklausomai nuo ekonominių sąlygų, vyraujančios
politinės ir socialinės orientacijos yra didelis pasirinkimas. Tačiau
fiskalinė politika vis vien privalo būti be vidinių prieštaravimų,
neprieštarauti strategijai kitose srityse ir turėti įteisintas procedūras,
galinčias užtikrinti šiuos išvardintus dalykus. Trumpalaikiai uždaviniai
privalo būti skirti ilgalaikiams uždaviniams ir makroekonominiams tikslams.
Interesų grupės visada siekia savų konkrečių tikslų ir tai dažniausiai
tampa pagrindine priežastimi, kodėl fiskalinis valdymas pasidaro netikęs
arba pradeda prieštarauti tolesnei plėtrai, ilgalaikiams uždaviniams ir
tikslams.

Literatūra

 

1. Blejer, M. I. and A. Cheasty (eds.). 1993. How to measure the fiscal

deficit. IMF.

2. Department of Statistics. 1999. Economic and Social Development in

Lithuania: Monthly Bulletin. Vilnius.

3. Government finance statistics, Yearbook. 1998. Washington, D.C.: IMF.

4. Lithuania: Establishing Fiscal Policy Department. 1995. Washington,

D.C.: IMF.

5. Lithuania, Macroeconomic and financial sector vulnerability review.

1999. World Bank.

6. Lithuania: Recent Developments. 1996 and 1997. Washington, D.C.: IMF.

7. Lithuania: An opportunity for economic success. A World Bank country

study. 1998. Washington, D.C.: World Bank.

8. Lithuania. Supplementary concluding statement. 1999 Article IV

Consultation Mission. June 24, 1999. IMF.

9. Finansų ministerijos biudžeto dokumentai. Vilnius.

10. Maldeikis, E. et al. 1997. Estimations of Hidden Monetary Flows. In:

A. Buracas (ed.), Lithuanian Economic Reforms: Practice and

Perspectives. Vilnius.

11. McDermott, C. J. and R. F. Wescott. Fiscal reform that works. IMF,

Economic Issues 4, 1997.

12. Republic of Lithuania: Staff Report for the 1999 Article IV

Consultation, IMF, Washington, D.C., August 1999.

13. Stankaitienė, S. R. Tabor, ir R. J. Vaicenavičius. Fiskalinė politika

Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu. Lietuvos ekonomikos apžvalga 1998.

Lapkritis, Nr. 2. Vilnius.

14. USAID Guidebook to Pension Reform (first edition). Prepared by Barents

Group LLC. 1999.

15. World Economic Outlook, May 1998. Washington, D.C.: IMF

16. World Economic Outlook, May 1999. Washington D.C.: IMF

Priedas

 

Konsoliduotas centrinis šalies biudžetas

Milijonais litų
 
|  |  |1991 |1993 |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |
|1 |Visos pajamos|133,8 |2693,|4034,1|5661,|7157,3|10198|11474|
| |ir dotacijos | |6 | |1 | |,6 |,9 |
|2 |Visos pajamos|133,3 |2688,|4031,9|5661,|7128,8|10198|11474|
| | | |1 | |1 | |,3 |,9 |
|3 |Einamosios |132,3 |2598 |3990,3|5639,|7111,9|10114|11457|
| |pajamos | | | |2 | |,6 |,8 |
|3.|Mokestinės |121,5 |2337 |3822,2|5431,|6849,1|9748,|10915|
|1.|pajamos | | | |5 | |6 |,5 |
|3.|Nemokestinės |10,9 |261 |168,1 |207,7|262,8 |366 |542,3|
|2.|pajamos | | | | | | | |
|4 |Pajamos iš |- |90,1 |41,6 |21,9 |16,9 |83,7 |17,1 |
| |kapitalo | | | | | | | |
|  |Visų pajamų |0,9 |- |- |- |- |- |  |
| |patikslinimas| | | | | | | |
|5 |Dotacijos |0,5 |5,5 |2,2 |- |28,5 |0,3 |  |
|5.|Paprastosios,|0,5 |5,5 |2,2 |- |28,5 |0,3 |  |
|1.| | | | | | | | |
|5.|Investicinės,|- |- |- |- |- |- |  |
|2.| | | | | | | | |
|6 |Visos |128 |3387,|4831,1|6812,|8302,4|10934|11658|
| |išlaidos ir | |8 | |6 | |,4 |,6 |
| |paskolos, | | | | | | | |
| |atėmus | | | | | | | |
| |grąžinamas | | | | | | | |
| |sumas | | | | | | | |
|7 |Visos |120 |2475,|4292,1|6079,|7894,1|10515|13037|
| |išlaidos | |3 | |1 | | |,6 |
|8 |Paprastosios |95,8 |2212,|3943,6|5487 |7280 |9594,|11693|
| |išlaidos | |4 | | | |5 |,8 |
|9 |Nepaprastosio|24,3 |263,1|348,8 |592,1|614,1 |920,5|1343,|
| |s išlaidos. | | | | | | |8 |
|10|Paskolos, |8 |912,5|539 |733,5|408,3 |419,4|-1379|
| |atėmus | | | | | | |,1 |
| |grąžinamas | | | | | | | |
| |sumas | | | | | | | |
|11|Bendras |5,7 |-694,|-797 |-1151|-1145,|-735,|-183,|
| |deficitas/per| |2 | |,5 |1 |8 |6 |
| |teklius (1-6)| | | | | | | |
|12|Finansavimas |-5,7 |694,2|797 |1151,|1145,1|735,8|183,6|
| |(D,I arba | | | |5 | | | |
| |E,I) (=-11) | | | | | | | |
|13|Užsienio |,,,, |622,8|278,8 |733,6|1006,4|284,2|757,7|
| |finansavimas | | | | | | | |
| |(D,II arba | | | | | | | |
| |E,III) | | | | | | | |
|14|Vidaus |,,,, |71,4 |518,2 |417,9|138,7 |451,6|-574,|
| |finansavimas | | | | | | |1 |
| |(D,II arba | | | | | | | |
| |E,II) | | | | | | | |
|  |BVP |414,7 |11589|16904,|24102|31568,|38340|42768|
| | | |,6 |2 |,8 |9 |,3 | |

 

Procentais nuo BVP

 
|  |  |1991 |1993 |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |
|1 |Visos pajamos ir|32,3% |23,2% |23,9% |23,5%|22,7% |26,6%|26,8% |
| |dotacijos | | | | | | | |
|2 |Visos pajamos |32,1% |23,2% |23,9% |23,5%|22,6% |26,6%|26,8% |
|3 |Einamosios |31,9% |22,4% |23,6% |23,4%|22,5% |26,4%|26,8% |
| |pajamos | | | | | | | |
|3.|Mokestinės |29,3% |20,2% |22,6% |22,5%|21,7% |25,4%|25,5% |
|1.|pajamos | | | | | | | |
|3.|Nemokestinės |2,6% |2,3% |1,0% |0,9% |0,8% |1,0% |1,3% |
|2.|pajamos | | | | | | | |
|4 |Pajamos iš |- |0,8% |0,2% |0,1% |0,1% |0,2% |0,0% |
| |kapitalo | | | | | | | |
|  |Visų pajamų |0,2% |- |- |- |- |- |- |
| |patikslinimas | | | | | | | |
|5 |Dotacijos |0,1% |0,0% |0,0% |- |0,1% |0,0% |- |
|5.|Paprastosios, |0,1% |0,0% |0,0% |- |0,1% |0,0% |- |
|1.| | | | | | | | |
|5.|Investicinės, |- |- |- |- |- |- |- |
|2.| | | | | | | | |
|6 |Visos išlaidos |30,9% |29,2% |28,6% |28,3%|26,3% |28,5%|27,3% |
| |ir paskolos, | | | | | | | |
| |atėmus | | | | | | | |
| |grąžinamas sumas| | | | | | | |
|7 |Visos išlaidos |28,9% |21,4% |25,4% |25,2%|25,0% |27,4%|30,5% |
|8 |Paprastosios |23,1% |19,1% |23,3% |22,8%|23,1% |25,0%|27,3% |
| |išlaidos | | | | | | | |
|9 |Nepaprastosios |5,9% |2,3% |2,1% |2,5% |1,9% |2,4% |3,1% |
| |išlaidos. | | | | | | | |
|10|Paskolos, atėmus|1,9% |7,9% |3,2% |3,0% |1,3% |1,1% |-3,2% |
| |grąžinamas sumas| | | | | | | |
|11| Bendras |1,4% |-6,0% |-4,7% |-4,8%|-3,6% |-1,9%|-0,4% |
| |deficitas/Pertek| | | | | | | |
| |lius (1-6) | | | | | | | |
|12|Finansavimas |-1,4% |6,0% |4,7% |4,8% |3,6% |1,9% |0,4% |
| |(D,I arba E,I) | | | | | | | |
| |(=-11) | | | | | | | |
|13|Užsienio |- |5,4% |1,6% |3,0% |3,2% |0,7% |1,8% |
| |finansavimas(D,I| | | | | | | |
| |I arba E,III) | | | | | | | |
|14|Vidaus |- |0,6% |3,1% |1,7% |0,4% |1,2% |-1,3% |
| |finansavimas(D,I| | | | | | | |
| |I arba E,II) | | | | | | | |

 

Leave a Comment