Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio šakoje tapus ES nare.

Įvadas

Lietuvos žemės ūkio integraciją į Europos Sąjungą (ES) lydės esminiai struktūriniai pokyčiai, kurie įvyks visuose be išimties pirminės gamybos sektoriuose. Norint pasirengti dirbti konkurencijos sąlygomis išsiplėtusioje ekonominėje erdvėje, svarbu žinoti naujas ūkinės veiklos sąlygas bei įvertinti galimas pasekmes. 2002 m. sausio 30 d. šalims kandidatėms į ES buvo pateikti pirmieji siūlymai dėl kvotų, tiesioginių išmokų ir struktūrinės politikos. Tais pačiais metais birželio 28 d. ES

pateikė oficialią poziciją, kuri, viena vertus, yra palyginti palanki mėsos sektoriui, kita vertus, dėl pieno ir cukraus kvotų galėjo sukelti šių sektorių plėtros problemų. 2002 m. liepos 11 d. prasidėjo Lietuvos ir ES

derybos dėl žemės ūkio skyriaus. Jos pakoregavo kai kurias ES pateiktas oficialios pozicijos nuostatas. Šiame darbe mėginama įvertinti Lietuvos integravimosi į ES pasekmes pagal ES ir Lietuvos derybų (2002 m. gruodžio

13 d.) rezultatus. Prieš pateikiant Lietuvos integravimosi į ES pasekmes žemės ūkiui, darbe parodoma Lietuvos žemės ir maisto ūkio reikšmė, lyginami

Lietuvos, ES šalių ir Vidurio bei Rytų Europos (VRE) šalių kandidačių žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumą lemiantys veiksniai – žemės ūkio gamybos produktyvumas ir intensyvumas, svarbiausių žemės ūkio produktų kainos ir savikainos, valstybės parama.

Darbo objektas – Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio šakoje tapus ES nare.

Darbo tikslas – Atskleisti Lietuvos ekonomikos struktūrinius pokyčius, žemės ūkio šakoje, tapus ES nare, aspektus

Darbo uždaviniai – 1. Pateikti Lietuvos žemės ūkio perspektyvas, įstojus į ES.

2. Išryškinti žemės ūkio ypatumus

Europos Sąjungoje.

1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką

Narystė ES suteiks dvi svarbias, vienas kitą papildančias galimybes –

laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos konkurencingumui toje rinkoje didinti.

Tos priemonės – tai finansinė ES fondų pagalba, ji bus naudojama (jau ir dabar naudojama) ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti, regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos gamybos bei maisto (pirmiausia mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms.

Kartais girdimas argumentas – stokim į ES tada, kai sutvarkysim ekonomiką, kai būsim pasirengę konkuruoti – tai argumentas aukštyn kojom. Lietuvos narystė ES ir yra ta didžioji galimybė modernizuoti šalies ekonomiką, pakelti žmonių pragyvenimo lygį, perimti Europos teisės sistemos principus ir Europos verslo organizavimo patirtį.

Lietuvai tapus visteise ES nare, padidės pasitikėjimas šalies ekonomika, lengviau bus galima prieiti prie ES kapitalo rinkos, sustiprės mūsų įmonių derybų su užsienio verslo partneriais pozicijos, didės užsienio investicijų srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs konkurencija, dėl įmonių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.

Tikėtina, kad derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų rezultatas bus didesnis užsienio investuotojų susidomėjimas maisto pramonės įmonėmis.

Matyt, toliau stiprės ekonominiai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, kartu su Lietuva tapsiančiomis visateisėmis ES narėmis, valstybių sienos neteks tokios psichologinės ir praktinės reikšmės, kokią jos turi šiandien.

Ekonominė integracija ir būsima narystė ES neatsiejama nuo darbo rinkos pokyčių. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų darbą ES šalyse. Penkios ES valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Danija,

Olandija ir Švedija) lietuviams netaikys apribojimų nuo pirmos narystės dienos. Tačiau būsimus darbo rinkos pokyčius sudėtinga vertinti vienareikšmiškai.

Viena vertus, laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš opiausių Lietuvos ekonomikos problemų – sumažinti didelį nedarbo lygį. Kita vertus, didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę, taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti ryšius su aukštosiomis mokyklomis.

Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia

Vilniuje ir Klaipėdoje).

Vienas iš didžiausių vienkartinių pokyčių bus susijęs su užsienio prekybos sąlygomis, nes nuo įstojimo datos Lietuvoje įsigalios ES bendroji prekybos politika. Ką tai reiškia šalies verslui? ES ir Lietuva prekiaus be muitų, kvotų, neliks netarifinių prekybos kliūčių. Lietuvos muitai trečiosioms šalims bus tokie patys kaip ir visoje ES, o pastarojoje sudarytos prekybos sutartys įsigalios ir pas mus. Mūsų verslininkams teks įvertinti užsienio prekybos sąlygų pasikeitimą konkrečiose šalyse, prognozuoti žaliavų ir gaminamos produkcijos srautų pokyčius.

Lietuvos gamintojams ES nebetaikys antidempingo priemonių, iki šiol jos ribojo prekių patekimą į bendrąją rinką. Kita vertus, šalyje automatiškai įsigalios tos pačios antidempingo priemones, kurias taiko ES trečiosioms šalims. Viena vertus, tai sukurs palankesnes sąlygas kai kuriems Lietuvos gamintojams. Kita vertus, dėl to gali brangti kai kuri importuojama produkcija.

Stojant į ES, keletas svarbių priežasčių lems kai kurių produktų, ypač maisto bei akcizin…ių prekių, kainų augimą. Pirma priežastis – jau minėti importo muitų pasikeitimai. Kadangi Lietuvos taikomi importo ir kiti, pavyzdžiui, antidempingo muitai trečiosioms šalims, vidutiniškai yra mažesni nei taikomi ES, Lietuva savuosius turės padidinti.

Tai ypač pasakytina apie vadinamuosius „jautrius produktus“ – žemės ūkio, tekstilės produktus ar automobilius, kurių gamintojus ES ypač saugo nuo užsienio konkurencijos. O kai didinami importo muitai, paprastai išauga ir tų produktų kainos. Tiesa, bendras padidėjimas nebus didelis, be to, jį iš dalies kompensuos ir tai, jog išnyks paskutiniai muitai ir kitokie apribojimai Lietuvos prekybai su ES bei stojančiomis šalimis.

Antra svarbi kai kurių produktų kainų augimo priežastis yra akcizo mokesčių derinimas. Jau dabar Lietuva po truputį didina akcizą benzinui ir dyzelinui, ir galiausiai iki stojimo datos turės pasiekti minimalų ES taikomą dydį. Taip pat, nors ir per ilgesnį laikotarpį, didinamas akcizas tabako gaminiams. Taigi galima prognozuoti ir šių produktų kainų augimą.

Trečia svarbi kainų augimo priežastis yra ES bendrosios žemės ūkio politikos priemonių taikymas Lietuvoje. Kaip žinome, ES šioje srityje teikia pirmenybę vienam tikslui – išlaikyti gana aukštą ūkininkų pajamų lygį. O tai daroma vartotojų ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Didesnė rinkos apsauga nuo ES nepriklausančių šalių, intervenciniai pirkimai, kitokios rinką iškraipančios priemonės per keletą metų padidins kai kurių maisto produktų kainas Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai kuriais skaičiavimais pieno produktų kainos gali išaugti 10-14 proc. Tiesa, tai pasakytina toli gražu ne apie visus žemės ūkio produktus, bet tik apie tuos, kurių gamintojus ES

ypač dosniai remia ir kurių paramos lygis ES ir Lietuvoje skiriasi labiausiai.

Galiausiai reikėtų neužmiršti ir griežtesnių aplinkosaugos, produktų kokybės ir kitų standartų, kuriuos reglamentuoja ES normos. Juos diegdamos Lietuvos įmonės turi modernizuoti savo veiklą, o tam būtinos investicijos. Kiekviena įmonė nori, kad jos investicijos atsipirktų, o produktų kainų didinimas yra vienas iš atsipirkimo būdų.

Lietuvos stojimas į ES nesukels didesnių prisitaikymo kaštų Lietuvos įmonėms, kurios jau šiuo metu intensyviai prekiauja su ES bei eksportuoja savo produkciją į ES rinką. Tokios įmonės jau yra prisitaikiusios prie ES

galiojančių prekių kokybės standartų, todėl joms nebereikės papildomai investuoti gerinant prekių kokybę. Įmonės, jau įdiegusios kokybės valdymo sistemas ISO 9001 ir ISO 14001, lengviau prisitaiko ir prie ES aplinkos bei gamybos procesonormų.

Be to, Lietuvai įstojus į ES, ši nebegalės taikyti tokių prekybos apsaugos priemonių, kaip antidempingo muitai, kurie riboja konkurencingų

Lietuvos įmonių galimybes plėsti veiklą ES rinkoje. Taip pat bus panaikintos muitinės procedūros prekybai su ES, o dėl to prekiaujančios įmonės sutaupys nemažai išteklių. Neigiamą poveikį įmonės patirs dėl to, jog bus didinami kai kurie importo muitai produkcijai iš Rusijos ir akcizas kurui bei įvedamas mokestis už taršą.

Šiame tyrime institutas taip pat įvertino, kaip Lietuvoje diegiami ES

teisės aktai. LLRI nuomone, Lietuvos Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog kai kurios Lietuvoje galiojančios darbo santykių ir aplinkosaugos normos yra griežtesnės nei ES. Jų sušvelninimas būtų naudingas Lietuvos įmonių konkurencingumui ir neprieštarautų integracijos tikslams. Reikia akcentuoti tai, jog ateityje Lietuvos įmonių konkurencingumas priklausys nuo transporto infrastruktūros (ypač geležinkelių), energetikos reformos ir nuo to, ar bus sudarytos sąlygos konkuruoti ir pasirinkti tiekėją šiose srityse.

Be to, įgyvendinant… ES normas svarbu šalinti esančius apribojimus įmonių veiklai – mokestį nuo apyvartos, naudojamą kelių finansavimui, reguliavimus, taikomus įėjimui į rinką, žemės įsigijimui, statyboms ir pan.

Lietuvoje taip pat daugiau dėmesio reikia skirti įvertinti naujai priimamų teisės aktų pasekmes šalies ekonomikai.

2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos

Žemės ūkio paskirties žemė užima 60 proc. valstybės teritorijos. 2001

metais žemės ūkio naudmenos sudarė 3,37, ariamoji – 2,87 , pievos ir ganyklos – 0,45 mln. ha.

Nusausintos žemės sudarė 3,05 mln. ha, iš kurių 2,6 mln. ha nusausintos drenažu. Daugiau kaip 1 mln. ha dirvožemių iš prigimties yra rūgštūs, todėl juos reikia periodiškai kalkinti.

Palankios klimatinės sąlygos ir pakankamas natūralus žemės našumas leidžia plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti kviečius, rugius, vaisius ir daržoves, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius.

Santykinai mažas dirvožemio, vandens bei oro užterštumas leidžia plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.

Apie 8 proc. Lietuvos teritorijos tinka rekreaciniams tikslams.

Daugiausia rekreacinių teritorijų yra mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Daug gražių gamtovaizdžių, istorinių, etnografinių ir gamtos paminklų yra visoje šalyje (ypač Rytų ir Vakarų Lietuvoje).

3. Ūkinis ir socialinis paveldas

Pastarąjį dešimtmetį reikėtų vertinti kaip lūžio žemės ūkio gamyboje ir kaime laikotarpį. Sparčiai besiformuojantys privačios nuosavybės santykiai iš esmės pakeitė gamybos ir žmonių gyvenimo būdą.

Pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką ypatumas yra tas, kad tam tikri iš ankstesnės sistemos paveldėti negatyvūs elementai žemės ūkį padarė nestabiliu ekonomikos sektoriumi.

Pirma – gamybinė infrastruktūra orientuota į didelius gamybos mastus (didelės fermos, sandėliai, technikos kiemai) sunkai pritaikoma dabartiniams ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių poreikiams. Buvusios kolūkinės gyvenvietės nepritaikytos ūkininkų ūkių funkcionavimui.

Antra – sutrikę ūkiniai ryšiai, realizuojant pagamintą produkciją ir apsirūpinant žaliavomis. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės sunkiai prisitaiko prie besikeičiančios rinkos reikalavimų. Trečiasis negatyvaus paveldo elementas yra tam tikras kaimo socialinis-psichologinis pažeidžiamumas. Aštrėjančios nedarbo problemos kaime, kai kurių socialinių garantijų praradimas. Visa tai įvertinta, rengiant žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją.

4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas

Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas sudaro pagrindą formuotis privačia nuosavybe pagrįstiems gamybiniams santykiams. Iki 2002 metų pradžios buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises į 80 proc. piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto.

Besibaigiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas paskatins žemės rinkos formavimąsi, žemių konsolidaciją, ūkių stambėjimą ir specializaciją.

2002 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 555,7 tūkst. privačios žemės savininkų. Jų žemės sklypų plotas yra 2090 tūkst. ha, o tai sudaro 52,8

proc. visos žemės ūkio paskirties žemės ploto.

Neužbaigus piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo,negalima pradėti tolimesnių žemės tvarkymo darbų, susijusių su žemėnaudų pertvarkymu, sudarančiu prielaidas ūkių stambėjimui.

Tai lėtina žemės rinkos plėtrą.

5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu

Lietuvos agrarinis sektorius, patyręs nelengvų ūkio reformų sukrėtimų, pergyvenęs prieštaringai vertinamą vykusį turto grąžinimą ir privatizavimą, šiandien sprendžia naujas problemas. Eurointegraciniai procesai verčia naujai pažvelgti į agrarinį sektorių, kur kas atidžiau įvertinti jo reikšmę ir įtaką visos šalies ūkiui. Pasirengimo stoti į ES

laikotarpiu atsiranda būtinybė išryškinti žemės ūkio silpnąsias ir stipriąsias puses, įrodyti, kad šiam sektoriui reikalinga valstybės parama.

Šios paramos tikslas – kuo greičiau panaikinti ekonominius, technologinius ir struktūrinius skirtumus žemės ūkyje, kurie yra dideli, palyginti ne tik su ES šalimis, bet ir su šalimis kandidatėmis. Lietuvoje tiesiogiai žemės ūkio pirminėje grandyje, pagal Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės pateiktus 2002 metų duomenis, yra užimta 17,8 proc.

dirbančiųjų, tačiau LAEI tyrimais nustatyta, kad su agrariniu sektoriumi (žemės ūkio produkcijos perdirbimas, žemės ūkio mašinų, įrengimų, trąšų ir kitų išteklių gamyba, jų pervežimas ir prekyba) susiję apie 30–35 proc.

visų šalies dirbančiųjų. Didelę agrarinio sektoriaus įtaką šalies ekonomistai ir su juo susijusių rinkų plėtrai nuolat pažymi Vokietijos,

Jungtinės Karalystės, kitų ES valstybių bei JAV mokslininkai. Kompleksinės žemės ūkio įtakos visai ekonomikai skaičiavimai iliustruoja, kad vienas bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos pirminėje grandyje, litas paskatina sukurti dar apie du litus kituose sektoriuose. Ypatingai ryškus pirminės žemės ūkio grandies ir maisto pramonės ryšys su materialinių išteklių gamybos ir paslaugų sektoriais. Šiuo atveju yra sukuriamos papildomos naftos produktų, elektros ir šiluminės energijos, trąšų, statybinių medžiagų, transporto, ryšių ir prekybos paslaugų rinkos.

Preliminariais skaičiavimais, 2002 metais tenkinant žemės ūkio ir maisto perdirbimo pramonės poreikius, su ja susijusiuose sektoriuose buvo pagaminta prekių ir suteikta paslaugų beveik už 3,9 mlrd. Lt. Jei 2002

metais žemės ūkio pirminėje grandyje sukurta bendroji pridėtinė vertė sudarė tik 5,7 proc. visos šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), tai, kompleksiškai įvertinus maisto produktų perdirbimo ir kitų sektorių įtaką, ši dalis padidėja apie 3 kartus. Todėl mažėjanti žemės ūkio gamyba turi įtakos kitų šakų bendrosios vertės smukimui.

Modernizuojant ūkius, mažės dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Ši tendencija būdinga visų valstybių žemės ūkiui, tačiau tai nereiškia, kad mažėja šio sektoriaus reikšmė. Pagal atliktus skaičiavimus, į nacionalinį biudžetą įplaukiantys mokesčiai, susiję su žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimu bei kitomis materialinių išteklių gamybos bei paslaugų sferomis, 2002 metais siekė daugiau nei penktadalį bendrųjų nacionalinio biudžeto pajamų. Svarbu pasiekti, kad pradėtos žemės, finansavimo bei technologijų modernizavimo reformos žemės ūkyje ir socialinės bei aplinkosaugos reformos kaime spartėtų. Todėl žemės ūkiui

Lietuvoje ypač reikalinga valstybės parama. Dabartiniu metu net išvystytos rinkos šalyse dėl egzistuojančių nuo žmonių valios nepriklausančių veiksnių žemės ūkis yra remiamas. Pirmiausia, žemdirbiams sunku reguliuoti gamybą dėl gamtinių sąlygų įtakos ir ilgo gamybos ciklo. Antra, dažnai žemės ūkio produkcija yra parduodama perteklinėje rinkoje, o dauguma jai pagaminti reikalingų išteklių – monopolinėje rinkoje. Trečia, žemės ūkio produktų gamybos išlaidų struktūroje didelę dalį sudaro pastoviosios išlaidos, kurios nesumažėja smukus gamybos lygiui. Ketvirta, kapitalo apyvarta šioje šakoje yra lėta, o investicijų poreikis – didelis. Penkta, dabartiniu metu sudėtinga persiorientuoti į darbą mieste, pa…liekant žemės ūkio verslą.

Žemės ūkis yra glaudžiai integruotas į krašto ekonominį ir socialinį gyvenimą. Nuo žemės ir maisto produktų kokybės bei kainų priklauso visų šalies gyventojų vartojimo lygis ir gerovė. Kita vertus, šalies gyventojų perkamoji galia lemia žemės ir maisto produkcijos paklausą bei šio sektoriaus ekonominį efektyvumą ir pajamas. Svarbu ir tai, kad žemės ūkio ir maisto produktai sudaro santykinai didelę dalį bendroje eksporto, darančio didelę įtaką ekonomikos plėtrai, apimtyje. Šios aplinkybės paverčia žemės ūkį išskirtiniu ūkio sektoriumi, kurio ypatumai nebūdingi pramonės, statybos ar kitokios rūšies verslui. Taigi žemės ūkiui turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys vykstant eurointegraciniams procesams.

Pažymėtina, kad pati ES rengiasi esminėms BŽŪP reformoms. Šiame darbe įvertintas dabartinės ES BŽŪP ir suderėtų kvotų poveikis Lietuvos žemės ūkiui. Pasikeitus BŽŪP, pasekmės keisis. Žemės ūkiui didelę įtaką darys ir ES struktūrinės politikos priemonės. Mažesnio našumo žemių regionuose numatoma skirti lėšų ūkio verslų diversifikavimui ir nuosekliai restruktūrizacijos politikai vykdyti. Integracijos į ES

pasekmes žemės ūkiui daugiausia lemia atskirų žemės ūkio sektorių tarptautinis konkurencingumas.

6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare

Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje

ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. ES struktūrinių fondų požiūriu

Lietuva yra vienas regionas, 2004–2006 metais parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Lietuvai bus skiriama pagal pirmojo tikslo sąlygas, remiantis

Bendruoju programiniu dokumentu. Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos

Tarybos reglamentą 1257/1999/EB, iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo galės būti finansuojamos tokios kaimo plėtros priemonės:

• Investicijos į žemės ūkio įmones, siekiant išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, higienos sąlygas, gyvulių gerovę.

• Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui, skiriant vienkartines išmokas, kreditų lengvatas.

• Profesinis mokymas, padedantis ūkininkų ir kitų žemės ūkio ir miškininkystės veikla užsiimančių asmenų profesiniams įgūdžiams ugdyti.

• Vyresnio amžiaus ūkininkų skatinimas išeiti į ankstyvesnę pensiją, atsisakant ūkininkavimo.

• Kompensacijos ūkininkaujantiems retai apgyvendintose vietovėse, kuriose blogesnės gamtos sąlygos ūkininkavimui, siekiant išsaugoti perspektyvias kaimo bendruomenes. Kompensacijos ūkininkaujantiems vietovėse, kurioms numatyti aplinkos apribojimai, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų.

• Parama žemės ūkio gamybos metodams, suderintiems su aplinkosauga ir kraštovaizdžio apsauga.

• Parama investuojantiems į žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą.

• Parama žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui, pritaikytam prie vietos sąlygų ir aplinkos.

• Parama kaimo regionų pertvarkymui ir plėtros skatinimui: žemės naudojimo gerinimui, žemės ūkio ir artimos žemės ūkiui veiklos diversifikacijai, kaimo gyvenviečių atstatymui ir plėtrai bei kaimo paveldo apsaugai, žemės ūkio vandens išteklių valdymui, su žemės ūkio plėtra susijusios infrastruktūros plėtrai ir gerinimui, turizmo ir amatų vystymui, miškininkystės ir kraštovaizdžio išsaugojimui bei gyvulių gerovės užtikrinimui, kaimo institucijų plėtrai.

Lietuvai tapus ES nare numatoma taikyti priemonę ,,Investicijos į žemės ūkio valdas”(Tarybos reglamento 1257/1999/EB I skyrius). Tai lyg

SAPARD programos priemonės ,,Investicijos į ūkius” tęsinys. Numatoma paramą teikti investicijoms anksčiau minėtuose prioritetiniuose žemės ūkio produkcijos gamybos sektoriuose. Be to, parama bus teiktina investicijoms ūkio veiklos įvairinimui (išskyrus kaimo turizmą amatus, paslaugas), t.sk.

žemės ūkio produktų, užaugintų ūkyje, perdirbimui bei produktų rinkų įvertinimui. Pagal šią priemonę kompensuotinos nekilnojamojo turto skirto projekto reikmėms statybos, įsigijimo ar pagerinimo išlaidos; naujos žemės ūkio technikos ir įrangos taip pat kompiuterinės bei programinės įrangos projekto reikmėms įsigijimo išlaidos; bendrosios išlaidos, tokios, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus, leidimų, patentų ir licencijų įsigijimą. Šios išlaidos gali būti pridedamos prie investicinių išlaidų, bet neturi būti didesnės nei 12%; banko ar kitos finansinės institucijos garantijų išlaidos.

Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės projekte numatyta, kad paramos dydis pagal šią priemonę sudarytų 50 proc. visų kompensuotinų išlaidų. Ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosauginiais apribojimais numatoma taikyti

60 proc. paramos lygis. Abiem atvejais skirtinas 5 proc. papildomas paramos dydis jauniems ūkininkams, jei po jų įsikūrimo praėjo ne daugiau nei 5

metai. Kitoks paramos dydis gali būti taikomas investicijoms į ūkius kai siekiama viešųjų interesų, susijusių su tradicinio kraštovaizdžio ir paveldo išsaugojimu, ar ūkio pastatų perkėlimu. Šiuo atveju gali būti kompensuojama 100 proc. išlaidų. Parama nebus skiria…ma investicijoms, kuriomis siekiama didinti gamybą, kuriai nėra įprastos rinkos. Nebus kompensuojamos išlaidos, kurios padarytos iki paraiškos pristatymo

Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Finansuotini projektai turės atitikti tam tikrus su žemės ūkio produkcijos gamybos apimtimis susijusius tinkamumo kriterijus, kurie bus nustatyti patvirtintame BPD.

Paramos gavėjai – žemės ūkio subjektai, t. y. žemės ūkio įmonės ir ūkininkai, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; įrodys ekonominį perspektyvumą; atitiks minimalius aplinkosaugos, higienos ir gyvulių gerovės reikalavimus; turės profesinių įgūdžių ir kompetenciją. Prioritetą numatoma teikti jaunų ūkininkų projektams;

plėtojantiems ekologinį ūkį; investiciniams projektams, jeigu pareiškėjai dalyvauja sklypų pertvarkymo projekte.

Parama jauniems ūkininkams. Apie 14 proc. 2001 metais ūkininkų ūkių registre užsiregistravusių ūkininkų yra jauni ūkininkai (iki 40 m.

amžiaus). 1997 metais jų buvo 8 proc. Tai, palyginti su ES šalimis, labai nedaug. Ten ūkininkai iki 40 metų vidutiniškai sudaro apie 50 procentų.

Jauniems ūkininkams, pradedantiems savo verslą, sunku įsigyti nekilnojamojo turto, technikos ir įsiskverbti į žemės ūkio rinką. Todėl jų skaičius

Lietuvoje lėtai didėja. Priemonės „Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui“

tikslas – skatinti jaunų žmonių atėjimą į žemės ūkį. Kaip nustatyta SAPARD

finansavimo taisyklėse, jauniems ūkininkams, investuojantiems į pirminę žemės ūkio gamybą (pieno, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdinių kultūrų ir linų sektorius), numatyta 50 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų dydžio parama (kitiems – 45 proc.). Jaunų ūkininkų rėmimą Lietuva galės taikyti tapusi ES nare, kaip numatyta Europos Tarybos reglamento

1257/1999/EB II skyriuje. BPD projekte numatyta, kad paramos lėšos turi būti naudojamos ūkio įsikūrimo reikmėms t.y. nekilnojamojo turto statybai, įsigijimui ar pagerinimui; žemės ūkio technikos ir įrangos, kompiuterinės bei programinės įrangos įsigijimui; išlaidoms susijusioms su ūkio ar ūkio turto registravimu, leidimų, licencijų, pieno kvotų įsigijimu, taip pat bendrosioms išlaidoms, tokioms, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus ir kt.

Numatoma teikti vienkartinę 25 tūkst. eurų išmoką.

Įsikūrimo paramos gavėjai – ūkininkai jaunesni nei 40 metų; turintys pakankamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; ūkį kuriantys pirmą kartą;

patys vadovaujantis kuriamam ūkiui; įrodę, kad ūkio ekonominis gyvybingumas per tris metus po įsikūrimo bus pasiektas ir atitiks nustatytus kriterijus;

deklaruojantys, kad ūkis įgyvendins minimalius higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės standartus per tris metus po įsikūrimo. Prioritetas bus teikiamas jauniems ūkininkams, perimantiems ūkį iš dalyvaujančio „ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ paramos schemoje;

kuriantiems ekologinį ūkį. Kai kurios priemonės įgyvendinimo nuostatos BPD

projekto derinimo eigoje gali būti tikslinamos.

7. Ekonominės politikos bruožai

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio ekonominei politikai buvo būdingas tam tikras nestabilumas, kuris lėmė žemės ūkio produkcijos gamybos pokyčius.

Pirmajame reformų etape, kuomet itin sparčiai buvo privatizuojamas kolūkių ir tarybinių ūkių turtas bei vyko persiorientavimas produkcijos realizavimo rinkose, žemės ūkio produkcijos gamybos sumažėjimas buvo neišvengiamas.

Atsigavusi po ekonominio šoko, kurį sukėlė pradinis reformų etapas, 1995-

1997 metais gamyba pradėjo augti, tačiau 1998-2000 metais vėl smuko (1

lentelė). Būtent pastarąjį gamybos sumažėjimą ir galima paaiškinti kaip žemės ūkio politikos nestabilumo padarinį, kurį lėmė objektyvios ir subjektyvios priežastys.

1 lentelė

Bendroji žemės ūkio produkcija (veikusiomis kainomis, mln. Lt)

|Rodikliai |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |

|Visa |5572 |6339 |6379 |6153 |5066 |4476 |

|produkcija | | | | | | |

|Augalininkystė|2978 |3479 |3718 |3624 |2976 |2695 |

|Gyvulininkystė|2595 |2860 |2661 |2529 |2090 |1781 |

Objektyviomis priežastimis reikėtų laikyti rinkų praradimą dėl ekonominės krizės NVS šalyse bei valstybės ribotas finansines galimybes teikti žemės ūkiui pakankamą finansinę paramą, o subjektyviomis priežastimis – pavėluotą reakciją į minėtos ekonominės krizės sukeltą pavojų ir prioritetų kaitą priklausomai nuo politinės valdžios pasikeitimo.

Dėl to nuolat kito teisinė ir socialinė aplinka, sukelianti kaimo žmonių netikrumą dėl savo ateities.

Užsitęsusi žemės reforma, nestabili ekonominė politika lėmė tai, kad žemės ūkyje vyrauja nekonkurencingi, smulkūs, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. 2000 metais vidutinis registruoto ūkininko ūkio dydis buvo tik 12,6

ha, o apie 84 proc. ūkių buvo mažesni kaip 10 ha. Šių ūkių gamybinis potencialas yra labai menkas.

Kaimo vietovėms būdingas didelis nedarbo lygis, kuris pastaraisiais metais nuolat augo ir 2000 metais sudarė 12,8 proc. (vidutiniškai šalyje, darbo biržos duomenimis, – 11,5 proc.). Ypač didelis nedarbo lygis –

jaunimo iki 25 metų amžiaus grupėje – net 33,8 proc. Didelis bedarbių skaičius kaime bei mažos dirbančių pajamos nulėmė žemą pragyvenimo lygį, didelį atotrūkį tarp kaimo ir miesto gyventojų šeimų pajamų. Kaimo gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam šeimos nariui, trečdaliu mažesnės nei miesto gyventojų. Be to, didelė dalis šių pajamų – 33-45 proc. – yra natūrinės pajamos. Vienam kaimo gyventojui tenka

2,6 karto mažiau materialinių investicijų nei vienam gyventojui mieste.

2000 metais tik 14 proc. ūkininkų išgalėjo susimokėti socialinio draudimo įmokas.

Nestabili ekonominė politika trukdo pasiekti geresnį gamybinio potencialo panaudojimą. 2001 metų pradžioje net 520 tūkst. ha valstybinės žemės naudmenų nebuvo naudojama žemės ūkio gamybai. Švenčionių, Ignalinos,

Vilniaus, Trakų rajonuose apleisto žemės ūkio naudmenos sudaro 43-46 proc.

visų naudmenų. Mažas javų derlingumas, žemas karvių produktyvumas, maži gyvulių priesvoriai. Žemas žemės ūkio subjektų kapitalizacijos lygis.

Didžiausią ūkininkų ilgalaikio turto dalį sudaro žemė, o žemės ūkio įmonių

– pastatai. Tik nežymią šio turto dalį sudaro moderni technika ir technologinė įranga. Daugeliui žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių taip pat būdingas technologinis atsilikimas.

Kooperatiniai ryšiai žemės ūkyje sunkiai formuojasi. Kooperatyvai negausūs, tik ketvirtadalis jų turi daugiau kaip 10 narių. Kooperatyvai nesivienija į sąjungas, nedalyvauja tarptautinėje žemės ūkio kooperatyvų veikloje. Nesu…kurta kooperatinio kredito sistema.

Vyrauja trumpalaikės produkcijos pardavimų sutartys. Vidaus rinkoje nuolat kyla konfliktai tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.

8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai

Pastaraisiais metais suaktyvėjo eurointegraciniai procesai. 2001 metų pradžioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino žemės ūkio derybų su ES poziciją. Derybų laikotarpis itin reikšmingas. Nuo derybose pasiektų susitarimų priklausys ES finansinės paramos žemės ūkiui lygis.

Pasirengimo laikotarpiu šalies žemės ūkio subjektai turi adaptuotis prie būsimųjų rinkos ir konkurencijos sąlygų. Kyla pavojus, kad dėl nepakankamų valstybės finansinių galimybių parama žemės ūkio subjektams nesudarys sąlygų jų gamybinio potencialo stiprėjimui. 2002-2003 metai šiuo požiūriu bus lemiamas laikotarpis.

Žemės ir maisto ūkio plėtrai ilgalaikėje perspektyvoje ypatingos įtakos turės sąlygos, dėl kurių deramasi su ES. Žemės ūkio skyriuje suformuotos palankios derybinės pozicijos, kurias suderėjus su ES, Lietuvos žemės ūkis turėtų neblogas perspektyvas.

Tačiau pirminiai ES Komisijos pasiūlymai dėl tiesioginių išmokų ir gamybos kvotų bei kitos paramos žymiai mažesni nei pradinė derybų pozicija.

Manome, kad derybų eigoje ES ir Lietuvos derybinės pozicijos suartės.

9. Perspektyvos, įstojus į ES

Tikėtina, kad Lietuva į ES bus priimta 2004 metais. Žemės ir maisto ūkio perspektyvas, įstojus į ES, nulems trys veiksnių grupės:

• sutartyje su ES suderėtos gamybos kvotos ir paramos lygis;

• ES BŽŪP stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms;

• sugebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą.

Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Jeigu bus tęsiama dabartinė BŽŪP, susidarys palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir gamtosauginei žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Gilios kaimo žmonių tradicijos žemės ūkio srityje ir išsaugotas darbštumas itin pravers, įsitraukus į tarptautinį darbo pasidalijimą.

Pirmajame etape didelės reikšmės turės rinkos sąlygomis sugebančios efektyviai veikti finansinės institucijos ir sistemos: Nacionalinė mokėjimų agentūra, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, palankaus kreditavimo ir nacionalinė kaimo rėmimo sistemos.

Įteisinus žemės ūkio paskirties nuosavybę juridiniams asmenims ir nesusiderėjus dėl žemės pardavimo užsieniečiams pereinamojo laikotarpio kol nesusiformavusi žemės rinka šalyje, būtų sunku išvengti tam tikrų deformacijų. Tikėtina, kad laisvo kapitalo judėjimo pranašumus gali nustelbti žemės rinkos dalyvių spekuliaciniai interesai.

Pasaulinė prekybos globalizacija. Tapus PPO nare, Lietuvai pasidarė aktualūs pokyčiai šios organizacijos narių bei trečiųjų šalių rinkose.

Ilgalaikėje strategijoje svarbu įvertinti šių rinkų tendencijas. Jeigu XX

a. pabaigoje žemės ūkio produkcijos gamyba dėl vartojimo ribotumo buvo sustingusi, produktų kainos nuolat mažėjo, ir dėl to smuko gamintojų pajamos, tai artimiausiais dešimtmečiais ekspertai laukia esminių rinkos konjunktūros pokyčių.

Manoma, kad jau artimiausiais metais pasaulyje sparčiau didės maisto produktų paklausa. Tai lems žemės ūkio produkcijos kainų kilimą ir gamintojų pajamų augimą. Didžiausias maisto produktų paklausos augimas tikėtinas Azijos, Afrikos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, stokojančiose nuosavų maisto produktų.

Įvertinant pokyčius ir tendencijas tarptautinėse maisto produktų rinkose, galima prognozuoti, kad, susidarius palankioms aplinkybėms, rinkas būtų galima plėsti. Tai susiję su vieningos žemės ūkio ir maisto rinkos formavimusi ir Lietuvos maisto pramonės eksporto potencialo stiprėjimu. Pieno pramonės produktai jau dabar yra reikšmingi eksporto struktūroje. Galima tikėtis pastebimo vaisių, daržovių, gilaus perdirbimo produktų eksporto padidėjimo.

Eksporto-importo srautų racionalizavimas. Stiprėjant prekybos globalizacijos tendencijoms, eksporto-importo srautų racionalizavimas tampa ilgalaikės strategijos prioritetu. Šalies žemės ir maisto ūkis turėtų patenkinti ne tik vidaus rinkos poreikius, bet ir gerokai išplėsti eksporto apimtis. 1996-2000 metais žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos balansas buvo neigiamas.

Nors eksportuojamų žemės ūkio ir maisto gaminių asortimentas pastaraisiais metais plėtėsi, tačiau pagal vertę vyravo dešimt produktų, kurie sudarė beveik du trečdalius visos šio sektoriaus eksporto apimties.

Pieno produktai 2000 metais sudarė beveik 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės. Tikėtina, kad ir ateityje Lietuva užsienio rinkose gali garsėti kaip kokybiškų ir ekologiškų pieno produktų eksportuotoja.

Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais partneriai yra ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos

(ELPA), Vidurio Europos laisvosios prekybos susitarimo (CELPA) ir Baltijos laisvosios prekybos susitarimo (BLPPS…) ir NVS valstybės. Šių valstybių dalis bendroje eksporto struktūroje 2000 metais sudarė 85 proc. (2

lentelė).

2 lentelė

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūra 1995-2000 metais, proc.

|Valstybių grupės |Eksporto struktūra |

| |1995 |2000 |

|ES |28 |35 |

|ELPA |1 |1 |

|CELPA |3 |4 |

|BLPS |8 |19 |

|NVS |58 |26 |

|Kitos valstybės |2 |15 |

|Iš viso |100 |100 |

Teigiamas šių pokyčių bruožas yra tas, kad išaugo eksporto lyginamasis svoris į ES valstybes. Tai rodo, kad mūsų šalies gamintojai vis labiau prisitaiko prie Vakarų rinkos reikalavimų. Tačiau ilgalaikės perspektyvos požiūriu būtų neracionalu neišnaudoti savo geografinės padėties pranašumų ir prarasti NVS valstybių rinkas, ypač turint galvoje jų talpumą.

10. Biotechnologijų iššūkiai

Dėl nepakankamai ištirto poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai gali aštrėti biotechnologijų pagrindu sukurtų genetiškai modifikuotų produktų

(GMP) gamybos ir vartojimo problema.

Tikėtina, kad greitai bus sukurti standartai, harmonizuojantys reikalavimus šiems GMP kaip prekei, nes XXI a. pradžioje prekyba GMP tampa objektyvia pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos realybe. Nuo 1996 iki 2001

metų genetiškai modifikuotų kultūrinių augalų plotai pasaulyje išaugo 30

kartų, t.y. nuo 1,7 iki 55,6 mln. hektarų.

Pasaulinėje praktikoje egzistuoja du požiūriai į GMP gamybos ir prekybos reguliavimą. Vienas pagrįstas nuostata, kad transgeniniai organizmai yra analogiški anksčiau selekcijos būdu sukurtiems produktams ir todėl jų rinkos reguliavimui nereikia specialių priemonių. Pirmiausia tai

JAV žemės ūkio produkcijos gamintojų požiūris. Kito, ES požiūrio šalininkai

GMP vertina kaip naują produktą, pagamintą taikant neištirtas technologijas, dėl to specialios reguliavimo priemonės yra būtinos.

Skirtini atskirų šalių požiūriai sąlygojo skirtingas – horizontalias ir vertikalias – rinkos reguliavimo priemones. JAV ir Kanada taiko vertikalaus reguliavimo būdą, kuris numato tik tam tikrų GMP kokybės ir specifinių savybių tyrimus. Pagal šią sistemą reguliuojami ne visi transgeniniai produktai, o tik tie, kurie, mokslininkų nuomone, gali sukelti medicininių ir ekologinių problemų. ES šalys taiko horizontalią reguliavimo sistemą, pagal kurią visų GMP gamybos ir apyvartos reguliavimas būtinas.

Lietuvai įsijungus į ES, teks reguliuoti GMP gamybą ir prekybą, vadovaujantis ES horizontaliąja reguliavimo sistema. Yra paruošti tarptautiniai GMP ženklinimo standartai, kurie siejami su žmogaus sveikata, etiniais-religiniais įsitikinimais, vartotojų teise gauti išsamią informaciją apie vartojamą prekę.

11. Socialinių pokyčių tendencijos

Socialinius pokyčius, kurie apima gyvenimo kokybę, gyventojų užimtumą ir pajamas kaime, lems žemės ūkio restruktūrizavimo ir modernizavimo procesai bei bendra valstybės ekonominė politika, susijusi su gamintojų pajamų palaikymu.

Socialinius pokyčius galima sąlyginai suskirstyti į du pagrindinius etapus: socialinės adaptacijos prie besikeičiančios ekonominės ir socialinės aplinkos ir sparčios socialinės raidos. Tikėtina, kad pirmasis etapas apims visą pasir…engimo narystei laikotarpį ir pirmuosius metus, įstojus į ES.

Pirmojo etapo ypatumus nulems nepalanki demografinė situacija ir kaimo gyventojų užimtumo problemos. Dirbantieji kaime sudaro apie trečdalį visų šalies užimtųjų, pusė kaimo užimtųjų dirba žemės ūkyje. Pastaruoju metu žemės ūkiui būdingas darbo jėgos perteklius.

Natūralaus gyventojų mažėjimo tendencijos kaime išliks ir artimiausioje ateityje. Todėl bus ypač ryškus kaimo bendruomenės senėjimas, kuris turės įtakos žmonių užimtumo struktūrai ir darbo jėgos kvalifikacijos kėlimui. Vyraujantis vyresnio amžiaus žmonių kontingentas bus nepakankamai aktyvus, siekiant darbo jėgos perkvalifikavimo.

Vykstanti miesto gyventojų migracija į kaimą mažai padidina kaimo ekonominį pajėgumą, o dažnai tik pasunkina jam socialinę naštą.

Pastaruoju metu regioniniai skirtumai pagal gyventojų tankumą didėja. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje gyventojų tankumas yra kritiškai mažas, čia didelė vyresnio amžiaus žmonių dalis.

Kaimo demografinės situacijos gerėjimas priklausys nuo kaimo ekonominės veiklos plėtros, žemės ūkio restruktūrizavimo ir veiklos diversifikavimo, gyventojų pajamų palaikymo priemonių, socialinės saugos užtikrinimo ir kaimo infrastruktūros gerinimo.

Tikėtina, kad spartėjant žemės ūkyje restruktūrizacijos ir modernizavimo procesams, nedarbas kaime artimiausius 3-4 metus dar gali augti. Tolimesnėje perspektyvoje, plėtojant darbui imlias žemės ūkio šakas, netradicinį žemės ūkį ir alternatyvią veiklą, užimtumas kaime didės. Iki

2006 metų vyksiantys kaimo ekonominių veiklų restruktūrizacijos procesai didesnės įtakos kaimo gyventojų pajamų augimui dar neturės. Tolimesnėje perspektyvoje, vykstant sparčiai ūkių plėtrai bei stiprėjant jų ekonominiam potencialui, skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų pajamų turėtų mažėti.

Artimiausioje perspektyvoje bus susiduriama su nepakankamu kaimo žmonių socialinės saugos užtikrinimu, nes gali dar daugiau išaugti neapdraustų ir pagrindinių socialinių garantijų neturinčių gyventojų dalis.

Tai tam tikra dalis ūkininkų, besilikviduojančių ir bankrutuojančių žemės ūkio bendrovių samdomieji darbininkai, asmenys, dirbantys savo sodybiniuose ūkiuose bei kaimo gyventojai, besiverčiantys nelegaliu darbu ir gaunantys atsitiktinį uždarbį. Socialinės pašalpos yra mažos ir nesudaro galimybių spręsti net pačių opiausių kaimo žmonių pragyvenimo problemų. Kaime didesnė negu mieste beglobių ir vienišų žmonių dalis. Tačiau tolimesnėje perspektyvoje, didėjant žemės ūkio ir kitos ekonominės veiklos efektyvumui bei valstybės socialinės paramos galimybėms, kaimo žmonių socialinė padėtis gerės.

Didėjanti ekonominės veiklos įvairovė turės teigiamos įtakos kaimo socialinės infrastruktūros plėtrai. Todėl iki 2015 metų turėtų sumažėti infrastruktūros paslaugų kokybės skirtumai tarp miesto ir kaimo bei atskirų regionų.

Pokyčiai švietimo sferoje tiesiogiai susiję su šalies ekonominės-

socialinės situacijos pokyčiais. Todėl tikėtina, kad kaimo mokyklose sistemoje iki 2006 metų esminių pokyčių neįvyks, išskyrus spartesnį jų kompiuterizavimą. Išliks skirtumai tarp kaimo ir miesto mokyklų įrangos bei pedagoginio personalo kvalifikacijos. Šių skirtumų mažėjimas priklausys ir nuo bendrosios šalies ekonominės situacijos bei valstybės paramos savivaldybėms.

Kaimas buvo ir turi likti tautos dvasingumo ir etnokultūros šaltiniu.

Turi būti atgaivinti pozityvieji kaimo žmonių dvasiniai ir kultūriniai poreikiai. Tai priklausys ne tik nuo kaimo ekonominių sąlygų pokyčių, bet ir kultūros infrastruktūros patrauklumo.

Kaimo gyventojų sveikatingumas priklausys nuo medicinos infrastruktūros tobulinimo. Turėtų didėti medicininės pagalbos kaim…o gyventojams operatyvumas, gerėti jų medicininio aptarnavimo lygis, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Dėl to susidarys prielaidos tinkamai sveikatos priežiūrai kaime, mažės gyventojų mirtingumas, ilgės vidutinė gyvenimo trukmė.

Įvairėjant ekonominei veiklai kaime, plėtosis etninių regionų tradicijas ir rekreacines sąlygas atitinkantis gyvenamųjų vietovių tinklas.

Ten, kur gausu rekreacinių išteklių, agroturizmui tinkančiose vietovėse vyraus tankiau, o intensyvios žemdirbystės regionuose rečiau išsidėstę vienkiemiai. Bus atstatomi ir saugomi etnografiniams regionams būdingi kaimai ir vienkiemiai, dvarų ansambliai, gamtos, istorijos ir architektūros paminklai. Bus puoselėjamas kaimo kultūrinis paveldas, papročiai, tradicijos.

12. Aplinkosauga

Kolektyvizacijos dešimtmečiai, kai buvo beatodairiškai melioruojami laukai ir didinami jų masyvai, naudojama daug mineralinių trąšų ir nekokybiškų augalų apsaugos priemonių bei kitų chemikalų, krašto aplinkai padarė daug žalos. Sumenko kraštovaizdis.

Netinkamas mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimas pažeidžia agroekosistemas, daro nepataisomą žalą gamtai ir žmonių sveikatai. Pagrindiniai teršalai, patenkantys į aplinką dėl žemės ūkio veiklos yra pesticidai ir nesunaudotos maisto medžiagos (azoto bei fosforo junginiai).

Mineralinių trąšų gamyba Lietuvoje per paskutinius penkerius metus beveik padvigubėjo, bet jų sunaudojimas sumažėjo. Mineralinės trąšos brangios, todėl daugelis apsiriboja minimaliomis jų normomis, dažnai vien tik azotu. Dalis laukų visai netręšiama. Lietuvoje naudojama kelis kartus mažiau azoto ir fosforo trąšų, lyginant su dauguma Vakarų Europos valstybių. Todėl trąšų kiekiai aplinkos apsaugos problemų nekelia.

Pesticidų naudojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 5

kartus. Anksčiau naudotų pesticidų likučiai dirvožemyje neviršija leistinųjų koncentracijų. Kadangi Lietuvoje augalų apsaugos priemonių pardavimo, saugojimo ir naudojimo taisyklės yra įgyvendintos, aplinkos taršai pesticidais pavojaus kol kas nėra.

Aplinkos apsaugos problema, susijusi su žemės ūkiu, yra nitratinio azoto išsiplovimas. Nors vidutinės metinės nitratinio azoto koncentracijos upėse neviršija leistinos normos, atskiros matavimų reikšmės, ypač pavasarį, būna gana didelės. Žinoma, tai ne vien tik žemės ūkio veiklos pasekmė.

Kita nitratų problema – didelė jų koncentracija šachtiniuose šuliniuose. Daugiau kaip trečdalyje šulinių, kuriais naudojasi apie 1 mln.

Lietuvos kaimo vietovių gyventojų, nitratų koncentracija viršija leistiną normą (50 mg/l). Užteršti šuliniai išsidėstę tolygiai visoje šalies teritorijoje.

Lietuvoje 15 proc. žemės ūkio naudmenų yra nuolat veikiami erozijos, o 38 proc. yra potencialios sąlygos erozijai pasireikšti. Nedidelio ir vidutinio kalvotumo rajonuose kasmet nuplaunama 20-25 t/ha dirvožemio, o labai kalvotuose plotuose – net 120 t/ha. Vėjo erozija nėra tokia žalinga kaip vandens, ji pasireiškia maždaug 160 tūkst. ha plote, suartose dirvose. Iš viso šalyje yra apie 360 tūkst. ha. eroduojančių žemės ūkio naudmenų.

Lietuvoje yra teritorijų, kurios jautrios požeminių vandenų taršai.

Didžiausią plotą užima karstinis regionas, apimantis kelių rajonų teritoriją. Čia jau ir dabar ribojamas ūkininkavimas, mažiau naudojama įvairių trąšų ir cheminių medžiagų. Perspektyvoje apribojimai bus griežtesni.

ES keliami griežti gamtosaugos reikalavimai. Žemės ūkio veikloje ribojamas cheminių medžiagų naudojimas, reguliuojamas daugiamečių ir vienmečių augalų santykis, įgyvendinamos dirvos eroziją mažinančios priemonės. Ūkininkai skatinami puoselėti kraštovaizdį, saugoti gamtos, istorinius ir archeologinius paminklus.

Lietuva, tapusi ES nare, įgyvendins ES gamtosauginius reikalavimus, plėtos draugišką aplinkai žemės ūkio gamybą ir kitus kaimo verslus.

13. Ssgg (swot) analizė

STIPRYBĖS

➢ Palanki šalies geografinė padėtis prekiaujant su Vakarų ir

Rytų šalimis.

➢ Pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota.

➢ Palankios klimato sąlygos auginti javus, bulves, daržoves, vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus.

➢ Lietuva turi lyginamųjų pranašumų gyvulininkystės produktų gamyboje, ypač palankios sąlygos plėtoti pieno ir mėsos ūkį.

➢ Palyginti mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas, leidžiantis plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.

➢ Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis.

➢ Tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksporto apimtys.

➢ Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir vandens telkinius atkūrimo teisinės prielaidos, sudarančios sąlygas formuotis žemės rinkai, ūkių restruktūrizacijai ir stambėjimui.

➢ Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas.

➢ Plėtojama kaimo žmonių savivalda.

➢ Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes.

➢ Augantys turizmo ir poilsio kaime poreikiai didina kaimo vietovės rekreacines galimybes ir sudaro prielaidą naujoms paslaugoms formuotis.

SILPNYBĖS

➢ Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta modernios technikos, nepakankamai sparčiai diegiamos naujos technologijos, neišplėtota inovacinė veikla.

➢ Nestabili žemės ūkio politika, nuolat besikeičianti teisinė ir ekonominė aplinka.

➢ Nebaigtas piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir vandens telkinius atkūrimas, silpnai funkcionuoja žemės rinka, negalima pradėti žemių konsolidacijos.

➢ Dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai.

➢ Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas.

➢ Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas.

➢ Neišplėtota kooperacija, veikiantys kooperatyvai neaktyvūs. Nesukurta kooperatinė kredito sistema.

➢ Didelis nedarbas. Menkas kaimo žmonių pasirengimas darbui konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis.

➢ Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas.

➢ Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija.

➢ Lėtai formuojančio kaimo bendruomenės, neišryškėję ir neugdomi jų lyderiai.

➢ Nukentė…jusi biologinė įvairovė, kraštovaizdis.

GALIMYBĖS

➢ Per ateinančius dešimtmečius prognozuojamas maisto produktų poreikio augimas, ypač didės kokybiškų, sveikų produktų poreikis, todėl didės rinkų galimybės.

➢ Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, ypač rinkos nišos plėsis geros kokybės ekologiniams ir natūraliems produktams.

➢ Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės ir maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė.

➢ Parengta Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija ir jos įgyvendinimo priemonės integracijos į ES laikotarpiui, kurias įgyvendinus, atsivers naujos žemės ūkio ir kaimo plėtros galimybės.

➢ Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir konsultacinė parama.

GRĖSMĖS

➢ Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai.

➢ Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui.

➢ Reikalavimams įgyvendinti ir konkurenciniam spaudimui įveikti gali nepakakti kapitalo investicijų ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos išteklių.

➢ ES plėtra pareikalaus pertvarkyti ES biudžetą ir peržiūrėti žemės ūkio rėmimo politiką. ES BŽŪP gali pasikeisti. Todėl

Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės.

➢ Negavus ES derybinėse pozicijose numatytų gamybos kvotų, žemės ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir dirbančiųjų pajamos žemės ūkyje bei perdirbamojoje pramonėje.

➢ Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos išteklių.

➢ Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis.

Išvados

Žemės ir maisto ūkio perspektyvas, įstojus į ES, nulems trys veiksnių grupės:

• sutartyje su ES suderėtos gamybos kvotos ir paramos lygis;

• ES BŽŪP stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms;

• sugebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą.

Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Jeigu bus tęsiama dabartinė BŽŪP, susidarys palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir gamtosauginei žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Gilios kaimo žmonių tradicijos žemės ūkio srityje ir išsaugotas darbštumas itin pravers, įsitraukus į tarptautinį darbo pasidalijimą.

Pirmajame etape didelės reikšmės turės rinkos sąlygomis sugebančios efektyviai veikti finansinės institucijos ir sistemos: Nacionalinė mokėjimų agentūra, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, palankaus kreditavimo ir nacionalinė kaimo rėmimo sistemos.

Įteisinus žemės ūkio paskirties nuosavybę juridiniams asmenims ir nesusiderėjus dėl žemės pardavimo užsieniečiams pereinamojo laikotarpio kol nesusiformavusi žemės rinka šalyje, būtų sunku išvengti tam tikrų deformacijų. Tikėtina, kad laisvo kapitalo judėjimo pranašumus gali nustelbti žemės rinkos dalyvių spekuliaciniai interesai.

Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir konsultacinė parama. Literatūra www.std.lt www.ekm.lt/catalogs/33/strategijos/zemes_ukis.doc www.zum.lt/europa/aktualijos/integracija/Derybos/derybine.doc www.laei.lt/liet/pdfinf/atnj/kpa.pdf www.google.lt