Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio šakoje tapus ES nare.

Turinys
Įvadas 4
1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką 5
2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos 8
3. Ūkinis ir socialinis paveldas 8
4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius
atkūrimas 8
5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu 9
6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare 10
7. Ekonominės politikos bruožai 13
8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai 14
9. Perspektyvos, įstojus į ES 15
10. Biotechnologijų iššūkiai 17
11. Socialinių pokyčių tendencijos 18
12. Aplinkosauga 20
13. Ssgg (swot) analizė 21
Išvados 24
Literatūra 25Įvadas
Lietuvos žemės ūkio integraciją į Europos Sąjungą (ES) lydės esminiai
struktūriniai pokyčiai, kurie įvyks visuose be išimties pirminės gamybos
sektoriuose. Norint pasirengti dirbti konkurencijos sąlygomis
išsiplėtusioje ekonominėje erdvėje, svarbu žinoti naujas ūkinės veiklos
sąlygas bei įvertinti galimas pasekmes. 2002 m. sausio 30 d. šalims
kandidatėms į ES buvo pateikti pirmieji siūlymai dėl kvotų, tiesioginių
išmokų ir struktūrinės politikos. Tais pačiais metais birželio 28 d. ES
pateikė oficialią poziciją, kuri, viena vertus, yra palyginti palanki mėsos
sektoriui, kita vertus, dėl pieno ir cukraus kvotų galėjo sukelti šių
sektorių plėtros problemų. 2002 m. liepos 11 d. prasidėjo Lietuvos ir ES
derybos dėl žemės ūkio skyriaus. Jos pakoregavo kai kurias ES pateiktas
oficialios pozicijos nuostatas. Šiame darbe mėginama įvertinti Lietuvos
integravimosi į ES pasekmes pagal ES ir Lietuvos derybų (2002 m. gruodžio
13 d.) rezultatus. Prieš pateikiant Lietuvos integravimosi į ES pasekmes
žemės ūkiui, darbe parodoma Lietuvos žemės ir maisto ūkio reikšmė, lyginami
Lietuvos, ES šalių ir Vidurio bei Rytų Europos (VRE) šalių kandidačių žemės
ūkio ir maisto produktų ko

onkurencingumą lemiantys veiksniai – žemės ūkio
gamybos produktyvumas ir intensyvumas, svarbiausių žemės ūkio produktų
kainos ir savikainos, valstybės parama.

Darbo objektas – Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio
šakoje tapus ES nare.

Darbo tikslas – Atskleisti Lietuvos ekonomikos struktūrinius pokyčius,
žemės ūkio šakoje, tapus ES nare, aspektus

Darbo uždaviniai – 1. Pateikti Lietuvos žemės ūkio perspektyvas,
įstojus į ES.

2. Išryškinti žemės ūkio ypatumus
Europos Sąjungoje.

3. Pateikti stiprybių, silpnybių,
galimybių ir grėsmių analizę.1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką
Narystė ES suteiks dvi svarbias, vienas kitą papildančias galimybes –
laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos
konkurencingumui toje rinkoje didinti.
Tos priemonės – tai finansinė ES fondų pagalba, ji bus naudojama (jau ir
dabar naudojama) ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti,
regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi
tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia
didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos
gamybos beei maisto (pirmiausia mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms.
Kartais girdimas argumentas – stokim į ES tada, kai sutvarkysim ekonomiką,
kai būsim pasirengę konkuruoti – tai argumentas aukštyn kojom. Lietuvos
narystė ES ir yra ta didžioji galimybė modernizuoti šalies ekonomiką,
pakelti žmonių pragyvenimo lygį, perimti Europos teisės sistemos principus
ir Europos verslo organizavimo patirtį.
Lietuvai tapus visteise ES nare, padidės pasitikėjimas šalies ekonomika,
lengviau bus galima prieiti prie ES kapitalo rinkos, sustiprės mūsų įmonių
derybų su užsienio verslo partneriais pozicijos, didės užsienio investicijų
srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs
konkurencija, dėl įm
monių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo
užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.
Tikėtina, kad derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų rezultatas bus
didesnis užsienio investuotojų susidomėjimas maisto pramonės įmonėmis.
Matyt, toliau stiprės ekonominiai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, kartu
su Lietuva tapsiančiomis visateisėmis ES narėmis, valstybių sienos neteks
tokios psichologinės ir praktinės reikšmės, kokią jos turi šiandien.
Ekonominė integracija ir būsima narystė ES neatsiejama nuo darbo rinkos
pokyčių. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų
darbą ES šalyse. Penkios ES valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Danija,
Olandija ir Švedija) lietuviams netaikys apribojimų nuo pirmos narystės
dienos. Tačiau būsimus darbo rinkos pokyčius sudėtinga vertinti
vienareikšmiškai.
Viena vertus, laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš
opiausių Lietuvos ekonomikos problemų – sumažinti didelį nedarbo lygį. Kita
vertus, didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl
aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms
būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę,
taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti
ryšius su aukštosiomis mokyklomis.
Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti
ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia
Vilniuje ir Klaipėdoje).
Vienas iš didžiausių vienkartinių pokyčių bus susijęs su užsienio prekybos
sąlygomis, nes nuo įstojimo datos Lietuvoje įsigalios ES bendroji prekybos
politika. Ką tai reiškia šalies verslui? ES ir Lietuva prekiaus be muitų,
kvotų, neliks netarifinių prekybos kliūčių. Lietuvos m
muitai trečiosioms
šalims bus tokie patys kaip ir visoje ES, o pastarojoje sudarytos prekybos
sutartys įsigalios ir pas mus. Mūsų verslininkams teks įvertinti užsienio
prekybos sąlygų pasikeitimą konkrečiose šalyse, prognozuoti žaliavų ir
gaminamos produkcijos srautų pokyčius.
Lietuvos gamintojams ES nebetaikys antidempingo priemonių, iki šiol jos
ribojo prekių patekimą į bendrąją rinką. Kita vertus, šalyje automatiškai
įsigalios tos pačios antidempingo priemones, kurias taiko ES trečiosioms
šalims. Viena vertus, tai sukurs palankesnes sąlygas kai kuriems Lietuvos
gamintojams. Kita vertus, dėl to gali brangti kai kuri importuojama
produkcija.
Stojant į ES, keletas svarbių priežasčių lems kai kurių produktų, ypač
maisto bei akcizin.ių prekių, kainų augimą. Pirma priežastis – jau minėti
importo muitų pasikeitimai. Kadangi Lietuvos taikomi importo ir kiti,
pavyzdžiui, antidempingo muitai trečiosioms šalims, vidutiniškai yra
mažesni nei taikomi ES, Lietuva savuosius turės padidinti. Tai ypač
pasakytina apie vadinamuosius „jautrius produktus“ – žemės ūkio, tekstilės
produktus ar automobilius, kurių gamintojus ES ypač saugo nuo užsienio
konkurencijos. O kai didinami importo muitai, paprastai išauga ir tų
produktų kainos. Tiesa, bendras padidėjimas nebus didelis, be to, jį iš
dalies kompensuos ir tai, jog išnyks paskutiniai muitai ir kitokie
apribojimai Lietuvos prekybai su ES bei stojančiomis šalimis.
          Antra svarbi kai kurių produktų kainų augimo priežastis yra
akcizo mokesčių derinimas. Jau dabar Lietuva po truputį didina akcizą
benzinui ir dyzelinui, ir galiausiai iki stojimo datos turės pasiekti
minimalų ES taikomą dydį. Taip pat, nors ir per i
ilgesnį laikotarpį,
didinamas akcizas tabako gaminiams. Taigi galima prognozuoti ir šių
produktų kainų augimą.
          Trečia svarbi kainų augimo priežastis yra ES bendrosios žemės
ūkio politikos priemonių taikymas Lietuvoje. Kaip žinome, ES šioje srityje
teikia pirmenybę vienam tikslui – išlaikyti gana aukštą ūkininkų pajamų
lygį. O tai daroma vartotojų ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Didesnė rinkos
apsauga nuo ES nepriklausančių šalių, intervenciniai pirkimai, kitokios
rinką iškraipančios priemonės per keletą metų padidins kai kurių maisto
produktų kainas Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai kuriais skaičiavimais pieno
produktų kainos gali išaugti 10-14 proc. Tiesa, tai pasakytina toli gražu
ne apie visus žemės ūkio produktus, bet tik apie tuos, kurių gamintojus ES
ypač dosniai remia ir kurių paramos lygis ES ir Lietuvoje skiriasi
labiausiai.
          Galiausiai reikėtų neužmiršti ir griežtesnių aplinkosaugos,
produktų kokybės ir kitų standartų, kuriuos reglamentuoja ES normos. Juos
diegdamos Lietuvos įmonės turi modernizuoti savo veiklą, o tam būtinos
investicijos. Kiekviena įmonė nori, kad jos investicijos atsipirktų, o
produktų kainų didinimas yra vienas iš atsipirkimo būdų.
Lietuvos stojimas į ES nesukels didesnių prisitaikymo kaštų Lietuvos
įmonėms, kurios jau šiuo metu intensyviai prekiauja su ES bei eksportuoja
savo produkciją į ES rinką. Tokios įmonės jau yra prisitaikiusios prie ES
galiojančių prekių kokybės standartų, todėl joms nebereikės papildomai
investuoti gerinant prekių kokybę. Įmonės, jau įdiegusios kokybės valdymo
sistemas ISO 9001 ir ISO 14001, lengviau prisitaiko ir prie ES aplinkos bei
gamybos procesonormų.

          Be to, Lietuvai įstojus į ES, ši nebegalės taikyti tokių prekybos
apsaugos priemonių, kaip antidempingo muitai, kurie riboja konkurencingų
Lietuvos įmonių galimybes plėsti veiklą ES rinkoje. Taip pat bus
panaikintos muitinės procedūros prekybai su ES, o dėl to prekiaujančios
įmonės sutaupys nemažai išteklių. Neigiamą poveikį įmonės patirs dėl to,
jog bus didinami kai kurie importo muitai produkcijai iš Rusijos ir akcizas
kurui bei įvedamas mokestis už taršą.

          
Šiame tyrime institutas taip pat įvertino, kaip Lietuvoje diegiami ES
teisės aktai. LLRI nuomone, Lietuvos Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį į
tai, jog kai kurios Lietuvoje galiojančios darbo santykių ir aplinkosaugos
normos yra griežtesnės nei ES. Jų sušvelninimas būtų naudingas Lietuvos
įmonių konkurencingumui ir neprieštarautų integracijos tikslams. Reikia
akcentuoti tai, jog ateityje Lietuvos įmonių konkurencingumas priklausys
nuo transporto infrastruktūros (ypač geležinkelių), energetikos reformos ir
nuo to, ar bus sudarytos sąlygos konkuruoti ir pasirinkti tiekėją šiose
srityse.

       Be to, įgyvendinant. ES normas svarbu šalinti esančius apribojimus
įmonių veiklai – mokestį nuo apyvartos, naudojamą kelių finansavimui,
reguliavimus, taikomus įėjimui į rinką, žemės įsigijimui, statyboms ir pan.
Lietuvoje taip pat daugiau dėmesio reikia skirti įvertinti naujai priimamų
teisės aktų pasekmes šalies ekonomikai.2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos
      Žemės ūkio paskirties žemė užima 60 proc. valstybės teritorijos. 2001
metais žemės ūkio naudmenos sudarė  3,37, ariamoji – 2,87 , pievos ir
ganyklos – 0,45 mln. ha.
     Nusausintos žemės sudarė 3,05 mln. ha, iš kurių 2,6 mln. ha
nusausintos drenažu. Daugiau kaip 1 mln. ha dirvožemių iš prigimties yra
rūgštūs, todėl juos reikia periodiškai kalkinti.
     Palankios klimatinės sąlygos ir pakankamas natūralus žemės našumas
leidžia plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti kviečius, rugius, vaisius ir
daržoves, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms
būdingus augalus ir gyvulius.
     Santykinai mažas dirvožemio, vandens bei oro užterštumas leidžia
plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.
      Apie 8 proc. Lietuvos teritorijos tinka rekreaciniams tikslams.
Daugiausia rekreacinių teritorijų yra mažiau palankiose ūkininkauti
vietovėse. Daug gražių gamtovaizdžių, istorinių, etnografinių ir gamtos
paminklų yra visoje šalyje (ypač Rytų  ir Vakarų Lietuvoje).3. Ūkinis ir socialinis paveldas
     Pastarąjį dešimtmetį reikėtų vertinti kaip lūžio žemės ūkio gamyboje
ir kaime laikotarpį. Sparčiai besiformuojantys privačios nuosavybės
santykiai iš esmės pakeitė gamybos ir žmonių gyvenimo būdą.
      Pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką ypatumas yra tas, kad tam
tikri iš ankstesnės sistemos paveldėti negatyvūs elementai žemės ūkį padarė
nestabiliu ekonomikos sektoriumi. Pirma – gamybinė infrastruktūra
orientuota į didelius gamybos mastus (didelės fermos, sandėliai, technikos
kiemai) sunkai pritaikoma dabartiniams ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių
poreikiams. Buvusios kolūkinės gyvenvietės nepritaikytos ūkininkų ūkių
funkcionavimui. Antra – sutrikę ūkiniai ryšiai, realizuojant pagamintą
produkciją ir apsirūpinant žaliavomis. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės
sunkiai prisitaiko prie besikeičiančios rinkos reikalavimų. Trečiasis
negatyvaus paveldo elementas yra tam tikras kaimo socialinis-psichologinis
pažeidžiamumas. Aštrėjančios nedarbo problemos kaime, kai kurių socialinių
garantijų praradimas. Visa tai įvertinta, rengiant žemės ūkio ir kaimo
plėtros strategiją.

4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas

 Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas
sudaro pagrindą formuotis privačia nuosavybe pagrįstiems gamybiniams
santykiams. Iki 2002 metų pradžios buvo priimti sprendimai atkurti
nuosavybės teises į 80 proc. piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto.
Besibaigiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas paskatins žemės rinkos
formavimąsi, žemių konsolidaciją, ūkių stambėjimą ir specializaciją.
       2002 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 555,7 tūkst. privačios žemės
savininkų. Jų žemės sklypų plotas yra 2090 tūkst. ha, o tai sudaro 52,8
proc. visos žemės ūkio paskirties žemės ploto.
      Neužbaigus piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens
telkinius atkūrimo,negalima pradėti tolimesnių žemės tvarkymo darbų,
susijusių su žemėnaudų pertvarkymu, sudarančiu prielaidas ūkių stambėjimui.
Tai lėtina žemės rinkos plėtrą.5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu
Lietuvos agrarinis sektorius, patyręs nelengvų ūkio reformų
sukrėtimų, pergyvenęs prieštaringai vertinamą vykusį turto grąžinimą ir
privatizavimą, šiandien sprendžia naujas problemas. Eurointegraciniai
procesai verčia naujai pažvelgti į agrarinį sektorių, kur kas atidžiau
įvertinti jo reikšmę ir įtaką visos šalies ūkiui. Pasirengimo stoti į ES
laikotarpiu atsiranda būtinybė išryškinti žemės ūkio silpnąsias ir
stipriąsias puses, įrodyti, kad šiam sektoriui reikalinga valstybės parama.
Šios paramos tikslas – kuo greičiau panaikinti ekonominius, technologinius
ir struktūrinius skirtumus žemės ūkyje, kurie yra dideli, palyginti ne tik
su ES šalimis, bet ir su šalimis kandidatėmis. Lietuvoje tiesiogiai žemės
ūkio pirminėje grandyje, pagal Statistikos departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės pateiktus 2002 metų duomenis, yra užimta 17,8 proc.
dirbančiųjų, tačiau LAEI tyrimais nustatyta, kad su agrariniu sektoriumi
(žemės ūkio produkcijos perdirbimas, žemės ūkio mašinų, įrengimų, trąšų ir
kitų išteklių gamyba, jų pervežimas ir prekyba) susiję apie 30–35 proc.
visų šalies dirbančiųjų. Didelę agrarinio sektoriaus įtaką šalies
ekonomistai ir su juo susijusių rinkų plėtrai nuolat pažymi Vokietijos,
Jungtinės Karalystės, kitų ES valstybių bei JAV mokslininkai. Kompleksinės
žemės ūkio įtakos visai ekonomikai skaičiavimai iliustruoja,
kad vienas bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos pirminėje grandyje, litas
paskatina sukurti dar apie du litus kituose sektoriuose. Ypatingai ryškus
pirminės žemės ūkio grandies ir maisto pramonės ryšys su materialinių
išteklių gamybos ir paslaugų sektoriais. Šiuo atveju yra sukuriamos
papildomos naftos produktų, elektros ir šiluminės energijos, trąšų,
statybinių medžiagų, transporto, ryšių ir prekybos paslaugų rinkos.
Preliminariais skaičiavimais, 2002 metais tenkinant žemės ūkio ir maisto
perdirbimo pramonės poreikius, su ja susijusiuose sektoriuose buvo
pagaminta prekių ir suteikta paslaugų beveik už 3,9 mlrd. Lt. Jei 2002
metais žemės ūkio pirminėje grandyje sukurta bendroji pridėtinė vertė
sudarė tik 5,7 proc. visos šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), tai,
kompleksiškai įvertinus maisto produktų perdirbimo ir kitų sektorių įtaką,
ši dalis padidėja apie 3 kartus. Todėl mažėjanti žemės ūkio gamyba turi
įtakos kitų šakų bendrosios vertės smukimui.

Modernizuojant ūkius, mažės dirbančiųjų
žemės ūkyje skaičius. Ši tendencija būdinga visų valstybių žemės ūkiui,
tačiau tai nereiškia, kad mažėja šio sektoriaus reikšmė. Pagal atliktus
skaičiavimus, į nacionalinį biudžetą įplaukiantys mokesčiai, susiję su
žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimu bei kitomis materialinių išteklių
gamybos bei paslaugų sferomis, 2002 metais siekė daugiau nei penktadalį
bendrųjų nacionalinio biudžeto pajamų. Svarbu pasiekti, kad pradėtos žemės,
finansavimo bei technologijų modernizavimo reformos žemės ūkyje ir
socialinės bei aplinkosaugos reformos kaime spartėtų. Todėl žemės ūkiui
Lietuvoje ypač reikalinga valstybės parama. Dabartiniu metu net išvystytos
rinkos šalyse dėl egzistuojančių nuo žmonių valios nepriklausančių veiksnių
žemės ūkis yra remiamas. Pirmiausia, žemdirbiams sunku reguliuoti gamybą
dėl gamtinių sąlygų įtakos ir ilgo gamybos ciklo. Antra, dažnai žemės ūkio
produkcija yra parduodama perteklinėje rinkoje, o dauguma jai pagaminti
reikalingų išteklių – monopolinėje rinkoje. Trečia, žemės ūkio produktų
gamybos išlaidų struktūroje didelę dalį sudaro pastoviosios išlaidos,
kurios nesumažėja smukus gamybos lygiui. Ketvirta, kapitalo apyvarta šioje
šakoje yra lėta, o investicijų poreikis – didelis. Penkta, dabartiniu metu
sudėtinga persiorientuoti į darbą mieste, pa.liekant žemės ūkio verslą.
Žemės ūkis yra glaudžiai integruotas į krašto ekonominį ir socialinį
gyvenimą. Nuo žemės ir maisto produktų kokybės bei kainų priklauso visų
šalies gyventojų vartojimo lygis ir gerovė. Kita vertus, šalies gyventojų
perkamoji galia lemia žemės ir maisto produkcijos paklausą bei šio
sektoriaus ekonominį efektyvumą ir pajamas. Svarbu ir tai, kad žemės ūkio
ir maisto produktai sudaro santykinai didelę dalį bendroje eksporto,
darančio didelę įtaką ekonomikos plėtrai, apimtyje. Šios aplinkybės
paverčia žemės ūkį išskirtiniu ūkio sektoriumi, kurio ypatumai nebūdingi
pramonės, statybos ar kitokios rūšies verslui. Taigi žemės ūkiui turėtų
būti skiriamas išskirtinis dėmesys vykstant eurointegraciniams procesams.
Pažymėtina, kad pati ES rengiasi esminėms BŽŪP reformoms. Šiame darbe
įvertintas dabartinės ES BŽŪP ir suderėtų kvotų
poveikis Lietuvos žemės ūkiui. Pasikeitus BŽŪP, pasekmės keisis. Žemės
ūkiui didelę įtaką darys ir ES struktūrinės politikos priemonės. Mažesnio
našumo žemių regionuose numatoma skirti lėšų ūkio verslų diversifikavimui
ir nuosekliai restruktūrizacijos politikai vykdyti. Integracijos į ES
pasekmes žemės ūkiui daugiausia lemia atskirų žemės ūkio sektorių
tarptautinis konkurencingumas.6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare
Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje
ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. ES struktūrinių fondų požiūriu
Lietuva yra vienas regionas, 2004–2006 metais parama žemės ūkiui ir kaimo
plėtrai Lietuvai bus skiriama pagal pirmojo tikslo sąlygas, remiantis
Bendruoju programiniu dokumentu. Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos
Tarybos reglamentą 1257/1999/EB, iš Europos žemės ūkio orientavimo ir
garantijų fondo galės būti finansuojamos tokios kaimo plėtros priemonės:
• Investicijos į žemės ūkio įmones, siekiant išsaugoti ir pagerinti
natūralią
aplinką, higienos sąlygas, gyvulių gerovę.
• Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui, skiriant vienkartines išmokas, kreditų
lengvatas.
• Profesinis mokymas, padedantis ūkininkų ir kitų žemės ūkio ir
miškininkystės veikla užsiimančių asmenų profesiniams įgūdžiams ugdyti.
• Vyresnio amžiaus ūkininkų skatinimas išeiti į ankstyvesnę pensiją,
atsisakant
ūkininkavimo.
• Kompensacijos ūkininkaujantiems retai apgyvendintose vietovėse, kuriose
blogesnės gamtos sąlygos ūkininkavimui, siekiant išsaugoti perspektyvias
kaimo bendruomenes. Kompensacijos ūkininkaujantiems vietovėse, kurioms
numatyti aplinkos apribojimai, kad būtų laikomasi aplinkosauginių
reikalavimų.
• Parama žemės ūkio gamybos metodams, suderintiems su aplinkosauga ir
kraštovaizdžio apsauga.
• Parama investuojantiems į žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą.
• Parama žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui, pritaikytam prie vietos
sąlygų ir aplinkos.
• Parama kaimo regionų pertvarkymui ir plėtros skatinimui: žemės naudojimo
gerinimui, žemės ūkio ir artimos žemės ūkiui veiklos diversifikacijai,
kaimo
gyvenviečių atstatymui ir plėtrai bei kaimo paveldo apsaugai, žemės ūkio
vandens išteklių valdymui, su žemės ūkio plėtra susijusios infrastruktūros
plėtrai ir gerinimui, turizmo ir amatų vystymui, miškininkystės ir
kraštovaizdžio išsaugojimui bei gyvulių gerovės užtikrinimui, kaimo
institucijų plėtrai.

Lietuvai tapus ES nare numatoma taikyti priemonę ,,Investicijos į
žemės ūkio valdas”(Tarybos reglamento 1257/1999/EB I skyrius). Tai lyg
SAPARD programos priemonės ,,Investicijos į ūkius” tęsinys. Numatoma paramą
teikti investicijoms anksčiau minėtuose prioritetiniuose žemės ūkio
produkcijos gamybos sektoriuose. Be to, parama bus teiktina investicijoms
ūkio veiklos įvairinimui (išskyrus kaimo turizmą amatus, paslaugas), t.sk.
žemės ūkio produktų, užaugintų ūkyje, perdirbimui bei produktų rinkų
įvertinimui. Pagal šią priemonę kompensuotinos nekilnojamojo turto skirto
projekto reikmėms statybos, įsigijimo ar pagerinimo išlaidos; naujos žemės
ūkio technikos ir įrangos taip pat kompiuterinės bei programinės įrangos
projekto reikmėms įsigijimo išlaidos; bendrosios išlaidos, tokios, kaip
mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už
techninius tyrimus, leidimų, patentų ir licencijų įsigijimą. Šios išlaidos
gali būti pridedamos prie investicinių išlaidų, bet neturi būti didesnės
nei 12%; banko ar kitos finansinės institucijos garantijų išlaidos.
Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros
ir žuvininkystės projekte numatyta, kad paramos dydis pagal šią priemonę
sudarytų 50 proc. visų kompensuotinų išlaidų. Ūkininkaujantiems mažiau
palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosauginiais
apribojimais numatoma taikyti
60 proc. paramos lygis. Abiem atvejais skirtinas 5 proc. papildomas paramos
dydis jauniems ūkininkams, jei po jų įsikūrimo praėjo ne daugiau nei 5
metai. Kitoks paramos dydis gali būti taikomas investicijoms į ūkius kai
siekiama viešųjų interesų, susijusių su tradicinio kraštovaizdžio ir
paveldo išsaugojimu, ar ūkio pastatų perkėlimu. Šiuo atveju gali būti
kompensuojama 100 proc. išlaidų. Parama nebus skiria.ma investicijoms,
kuriomis siekiama didinti gamybą, kuriai nėra įprastos rinkos. Nebus
kompensuojamos išlaidos, kurios padarytos iki paraiškos pristatymo
Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Finansuotini projektai turės atitikti tam
tikrus su žemės ūkio produkcijos gamybos apimtimis susijusius tinkamumo
kriterijus, kurie bus nustatyti patvirtintame BPD.

Paramos gavėjai – žemės ūkio subjektai, t. y. žemės ūkio įmonės ir
ūkininkai, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta
tvarka; įrodys ekonominį perspektyvumą; atitiks minimalius aplinkosaugos,
higienos ir gyvulių gerovės reikalavimus; turės profesinių įgūdžių ir
kompetenciją. Prioritetą numatoma teikti jaunų ūkininkų projektams;
plėtojantiems ekologinį ūkį; investiciniams projektams, jeigu pareiškėjai
dalyvauja sklypų pertvarkymo projekte.
Parama jauniems ūkininkams. Apie 14 proc. 2001 metais ūkininkų ūkių
registre užsiregistravusių ūkininkų yra jauni ūkininkai (iki 40 m.
amžiaus). 1997 metais jų buvo 8 proc. Tai, palyginti su ES šalimis, labai
nedaug. Ten ūkininkai iki 40 metų vidutiniškai sudaro apie 50 procentų.
Jauniems ūkininkams, pradedantiems savo verslą, sunku įsigyti nekilnojamojo
turto, technikos ir įsiskverbti į žemės ūkio rinką. Todėl jų skaičius
Lietuvoje lėtai didėja. Priemonės „Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui“
tikslas – skatinti jaunų žmonių atėjimą į žemės ūkį. Kaip nustatyta SAPARD
finansavimo taisyklėse, jauniems ūkininkams, investuojantiems į pirminę
žemės ūkio gamybą (pieno, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdinių kultūrų ir
linų sektorius), numatyta 50 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų
dydžio parama (kitiems – 45 proc.). Jaunų ūkininkų rėmimą Lietuva galės
taikyti tapusi ES nare, kaip numatyta Europos Tarybos reglamento
1257/1999/EB II skyriuje. BPD projekte numatyta, kad paramos lėšos turi
būti naudojamos ūkio įsikūrimo reikmėms t.y. nekilnojamojo turto statybai,
įsigijimui ar pagerinimui; žemės ūkio technikos ir įrangos, kompiuterinės
bei programinės įrangos įsigijimui; išlaidoms susijusioms su ūkio ar ūkio
turto registravimu, leidimų, licencijų, pieno kvotų įsigijimu, taip pat
bendrosioms išlaidoms, tokioms, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams
ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus ir kt.

Numatoma teikti vienkartinę 25 tūkst. eurų išmoką.

Įsikūrimo paramos gavėjai – ūkininkai jaunesni nei 40 metų; turintys
pakankamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; ūkį kuriantys pirmą kartą;
patys vadovaujantis kuriamam ūkiui; įrodę, kad ūkio ekonominis gyvybingumas
per tris metus po įsikūrimo bus pasiektas ir atitiks nustatytus kriterijus;
deklaruojantys, kad ūkis įgyvendins minimalius higienos, aplinkosaugos ir
gyvūnų gerovės standartus per tris metus po įsikūrimo. Prioritetas bus
teikiamas jauniems ūkininkams, perimantiems ūkį iš dalyvaujančio „ankstyvo
ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ paramos schemoje;
kuriantiems ekologinį ūkį. Kai kurios priemonės įgyvendinimo nuostatos BPD
projekto derinimo eigoje gali būti tikslinamos.7. Ekonominės politikos bruožai
Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio ekonominei politikai buvo būdingas tam
tikras nestabilumas, kuris lėmė žemės ūkio produkcijos gamybos pokyčius.
Pirmajame reformų etape, kuomet itin sparčiai buvo privatizuojamas kolūkių
ir tarybinių ūkių turtas bei vyko persiorientavimas produkcijos realizavimo
rinkose, žemės ūkio produkcijos gamybos sumažėjimas buvo neišvengiamas.
Atsigavusi po ekonominio šoko, kurį sukėlė pradinis reformų etapas, 1995-
1997 metais  gamyba pradėjo augti, tačiau 1998-2000 metais vėl smuko (1
lentelė). Būtent pastarąjį gamybos sumažėjimą ir galima paaiškinti kaip
žemės ūkio politikos nestabilumo padarinį, kurį lėmė objektyvios ir
subjektyvios priežastys.
                                                                            
                                                  1 lentelė
     Bendroji žemės ūkio produkcija (veikusiomis kainomis, mln. Lt) 
     
|Rodikliai |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |
|Visa |5572  |6339  |6379  |6153 |5066  |4476 |
|produkcija | | | | | | |
|Augalininkystė|2978  |3479  |3718 |3624  |2976  |2695  |
|Gyvulininkystė|2595  |2860  |2661 |2529  |2090  |1781  |

 

Objektyviomis priežastimis reikėtų laikyti rinkų praradimą dėl
ekonominės krizės NVS šalyse bei valstybės ribotas finansines galimybes
teikti žemės ūkiui pakankamą finansinę paramą, o subjektyviomis
priežastimis – pavėluotą reakciją į minėtos ekonominės krizės sukeltą
pavojų ir prioritetų kaitą priklausomai nuo politinės valdžios pasikeitimo.
Dėl to nuolat kito teisinė ir socialinė aplinka, sukelianti kaimo žmonių
netikrumą dėl savo ateities.

 Užsitęsusi žemės reforma, nestabili ekonominė politika lėmė tai, kad
žemės ūkyje vyrauja nekonkurencingi, smulkūs, mažo investicinio pajėgumo
ūkiai. 2000 metais vidutinis registruoto ūkininko ūkio dydis buvo tik 12,6
ha, o apie 84 proc. ūkių buvo mažesni kaip 10 ha. Šių ūkių gamybinis
potencialas yra labai menkas.

Kaimo vietovėms būdingas didelis nedarbo lygis, kuris pastaraisiais
metais nuolat augo ir 2000 metais sudarė 12,8 proc. (vidutiniškai šalyje,
darbo biržos duomenimis, – 11,5 proc.). Ypač didelis nedarbo lygis –
jaunimo iki 25 metų amžiaus grupėje – net 33,8 proc. Didelis bedarbių
skaičius kaime bei mažos dirbančių pajamos nulėmė žemą pragyvenimo lygį,
didelį atotrūkį tarp kaimo ir miesto gyventojų šeimų pajamų. Kaimo
gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam šeimos
nariui, trečdaliu mažesnės nei miesto gyventojų. Be to, didelė dalis šių
pajamų – 33-45 proc. – yra natūrinės pajamos. Vienam kaimo gyventojui tenka
2,6 karto mažiau materialinių investicijų nei vienam gyventojui mieste.
2000 metais tik 14 proc. ūkininkų išgalėjo susimokėti socialinio draudimo
įmokas.

Nestabili ekonominė politika trukdo pasiekti geresnį gamybinio
potencialo panaudojimą. 2001 metų pradžioje net 520 tūkst. ha valstybinės
žemės naudmenų nebuvo naudojama žemės ūkio gamybai. Švenčionių, Ignalinos,
Vilniaus, Trakų rajonuose apleisto žemės ūkio naudmenos sudaro  43-46 proc.
visų naudmenų. Mažas javų derlingumas, žemas karvių produktyvumas, maži
gyvulių priesvoriai. Žemas žemės ūkio subjektų kapitalizacijos lygis.
Didžiausią ūkininkų ilgalaikio turto dalį sudaro žemė, o žemės ūkio įmonių
– pastatai. Tik nežymią šio turto dalį sudaro moderni technika ir
technologinė įranga. Daugeliui žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių
taip pat būdingas technologinis atsilikimas.

Kooperatiniai ryšiai žemės ūkyje sunkiai formuojasi. Kooperatyvai
negausūs, tik ketvirtadalis jų turi daugiau kaip 10 narių. Kooperatyvai
nesivienija į sąjungas, nedalyvauja tarptautinėje žemės ūkio kooperatyvų
veikloje.  Nesu.kurta kooperatinio kredito sistema.

Vyrauja trumpalaikės produkcijos pardavimų sutartys. Vidaus rinkoje
nuolat kyla konfliktai tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai
Pastaraisiais metais suaktyvėjo eurointegraciniai procesai. 2001 metų
pradžioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo
patvirtino žemės ūkio derybų su ES poziciją. Derybų laikotarpis itin
reikšmingas. Nuo derybose pasiektų susitarimų priklausys ES finansinės
paramos žemės ūkiui lygis.
      Pasirengimo laikotarpiu šalies žemės ūkio subjektai turi adaptuotis
prie būsimųjų rinkos ir konkurencijos sąlygų. Kyla pavojus, kad dėl
nepakankamų valstybės finansinių galimybių parama žemės ūkio subjektams
nesudarys sąlygų jų gamybinio potencialo stiprėjimui.  2002-2003 metai šiuo
požiūriu bus lemiamas laikotarpis.
      Žemės ir maisto ūkio plėtrai ilgalaikėje perspektyvoje ypatingos
įtakos turės sąlygos, dėl kurių deramasi su ES. Žemės ūkio skyriuje
suformuotos palankios derybinės pozicijos, kurias suderėjus su ES, Lietuvos
žemės ūkis turėtų neblogas perspektyvas.
      Tačiau pirminiai ES Komisijos pasiūlymai dėl tiesioginių išmokų ir
gamybos kvotų bei kitos paramos žymiai mažesni nei pradinė derybų pozicija.
Manome, kad derybų eigoje ES ir Lietuvos derybinės pozicijos suartės.9. Perspektyvos, įstojus į ES
      Tikėtina, kad Lietuva į ES bus priimta 2004 metais. Žemės ir maisto
ūkio perspektyvas, įstojus į ES, nulems trys veiksnių grupės:

• sutartyje su ES suderėtos gamybos kvotos ir paramos lygis;

• ES BŽŪP stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms;

• sugebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir

racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą.
      Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas
vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Jeigu bus tęsiama
dabartinė BŽŪP, susidarys palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir
gamtosauginei žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Gilios kaimo žmonių tradicijos
žemės ūkio srityje ir išsaugotas darbštumas itin pravers, įsitraukus į
tarptautinį darbo pasidalijimą.
      Pirmajame etape didelės reikšmės turės rinkos sąlygomis sugebančios
efektyviai veikti finansinės institucijos ir sistemos: Nacionalinė mokėjimų
agentūra, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, palankaus kreditavimo ir
nacionalinė kaimo rėmimo sistemos.  
      Įteisinus žemės ūkio paskirties nuosavybę juridiniams asmenims ir
nesusiderėjus dėl žemės pardavimo užsieniečiams pereinamojo laikotarpio kol
nesusiformavusi žemės rinka šalyje, būtų sunku išvengti tam tikrų
deformacijų. Tikėtina, kad laisvo kapitalo judėjimo pranašumus gali
nustelbti žemės rinkos dalyvių spekuliaciniai interesai.

Pasaulinė prekybos globalizacija. Tapus PPO nare, Lietuvai pasidarė
aktualūs pokyčiai šios organizacijos narių bei trečiųjų šalių rinkose.
Ilgalaikėje strategijoje svarbu įvertinti  šių rinkų  tendencijas. Jeigu XX
a. pabaigoje žemės ūkio produkcijos gamyba dėl vartojimo ribotumo buvo
sustingusi, produktų kainos nuolat mažėjo, ir dėl to smuko gamintojų
pajamos, tai artimiausiais dešimtmečiais ekspertai laukia esminių rinkos
konjunktūros pokyčių.

      Manoma, kad jau artimiausiais metais pasaulyje sparčiau didės maisto
produktų paklausa. Tai lems žemės ūkio produkcijos kainų kilimą ir
gamintojų pajamų augimą. Didžiausias maisto produktų paklausos augimas
tikėtinas Azijos, Afrikos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse,
stokojančiose nuosavų  maisto produktų.
      Įvertinant pokyčius ir tendencijas tarptautinėse maisto produktų
rinkose, galima prognozuoti, kad,  susidarius palankioms aplinkybėms,
rinkas  būtų galima plėsti. Tai susiję su vieningos žemės ūkio ir maisto
rinkos formavimusi ir Lietuvos maisto pramonės eksporto potencialo
stiprėjimu. Pieno pramonės produktai jau dabar yra reikšmingi eksporto
struktūroje. Galima tikėtis pastebimo vaisių, daržovių, gilaus perdirbimo
produktų eksporto padidėjimo.

Eksporto-importo srautų racionalizavimas. Stiprėjant prekybos
globalizacijos tendencijoms, eksporto-importo srautų racionalizavimas tampa
ilgalaikės strategijos prioritetu. Šalies žemės ir maisto ūkis turėtų
patenkinti ne tik vidaus rinkos poreikius, bet ir gerokai išplėsti eksporto
apimtis. 1996-2000 metais žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos
balansas buvo neigiamas.

      Nors eksportuojamų žemės ūkio ir maisto gaminių asortimentas
pastaraisiais metais plėtėsi, tačiau  pagal vertę vyravo dešimt produktų,
kurie sudarė beveik du trečdalius visos šio sektoriaus eksporto apimties.
Pieno produktai 2000 metais sudarė beveik 30 proc. viso žemės ūkio ir
maisto produktų eksporto vertės. Tikėtina, kad  ir ateityje Lietuva
užsienio rinkose gali garsėti kaip kokybiškų ir ekologiškų pieno produktų
eksportuotoja.
      Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto
produktais partneriai  yra ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos
(ELPA), Vidurio Europos laisvosios prekybos susitarimo (CELPA) ir Baltijos
laisvosios prekybos susitarimo (BLPPS.) ir NVS valstybės. Šių valstybių
dalis bendroje eksporto struktūroje 2000 metais sudarė 85 proc. (2
lentelė).  

                               2 lentelė 
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūra 1995-2000 metais,
proc.  
| | |
|Valstybių grupės |Eksporto struktūra |
| |1995 |2000 |
|ES |28 |35 |
|ELPA |1 |1 |
|CELPA |3 |4 |
|BLPS |8 |19 |
|NVS |58 |26 |
|Kitos valstybės |2 |15 |
|Iš viso |100 |100 |

 
      Teigiamas šių pokyčių bruožas yra tas, kad išaugo eksporto
lyginamasis svoris į ES valstybes. Tai rodo, kad mūsų šalies gamintojai vis
labiau prisitaiko prie Vakarų rinkos reikalavimų.  Tačiau ilgalaikės
perspektyvos požiūriu būtų neracionalu neišnaudoti savo geografinės
padėties pranašumų ir prarasti NVS valstybių rinkas, ypač turint galvoje jų
talpumą.

10. Biotechnologijų iššūkiai

      Dėl nepakankamai ištirto poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai gali
aštrėti biotechnologijų pagrindu sukurtų genetiškai modifikuotų produktų
(GMP) gamybos ir vartojimo problema.   
      Tikėtina, kad greitai bus sukurti standartai, harmonizuojantys
reikalavimus šiems GMP kaip prekei, nes XXI a. pradžioje prekyba GMP tampa
objektyvia pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos realybe. Nuo 1996 iki 2001
metų genetiškai modifikuotų kultūrinių augalų plotai pasaulyje išaugo 30
kartų, t.y. nuo 1,7  iki  55,6 mln. hektarų.
      Pasaulinėje praktikoje egzistuoja du požiūriai į GMP gamybos ir
prekybos reguliavimą. Vienas pagrįstas nuostata, kad transgeniniai
organizmai yra analogiški anksčiau selekcijos būdu sukurtiems produktams ir
todėl jų rinkos reguliavimui nereikia specialių priemonių.  Pirmiausia tai
JAV žemės ūkio produkcijos gamintojų požiūris. Kito, ES požiūrio šalininkai
GMP vertina kaip naują produktą, pagamintą taikant neištirtas
technologijas, dėl to specialios reguliavimo priemonės yra būtinos.
Skirtini atskirų šalių požiūriai sąlygojo skirtingas – horizontalias ir
vertikalias – rinkos reguliavimo priemones. JAV ir Kanada taiko vertikalaus
reguliavimo būdą, kuris numato tik tam tikrų GMP kokybės ir specifinių
savybių tyrimus. Pagal šią sistemą reguliuojami ne visi transgeniniai
produktai, o tik tie, kurie, mokslininkų nuomone, gali sukelti medicininių
ir ekologinių problemų. ES šalys taiko horizontalią reguliavimo sistemą,
pagal kurią visų GMP gamybos ir apyvartos reguliavimas būtinas.
      Lietuvai įsijungus į ES, teks reguliuoti GMP gamybą ir prekybą,
vadovaujantis ES horizontaliąja reguliavimo sistema. Yra paruošti
tarptautiniai GMP ženklinimo standartai, kurie siejami su žmogaus sveikata,
etiniais-religiniais įsitikinimais, vartotojų teise gauti išsamią
informaciją apie vartojamą prekę.

11. Socialinių pokyčių tendencijos

       Socialinius pokyčius, kurie apima gyvenimo kokybę, gyventojų
užimtumą ir pajamas  kaime, lems žemės ūkio restruktūrizavimo ir
modernizavimo procesai bei bendra valstybės ekonominė politika, susijusi su
gamintojų pajamų palaikymu.
        Socialinius pokyčius galima sąlyginai suskirstyti į du pagrindinius
etapus: socialinės adaptacijos prie besikeičiančios ekonominės ir
socialinės aplinkos ir sparčios socialinės raidos. Tikėtina, kad pirmasis
etapas apims visą pasir.engimo narystei laikotarpį  ir pirmuosius metus, 
įstojus į ES.
     Pirmojo etapo ypatumus nulems nepalanki demografinė situacija ir kaimo
gyventojų užimtumo problemos. Dirbantieji kaime sudaro apie trečdalį visų
šalies užimtųjų, pusė kaimo užimtųjų dirba žemės ūkyje. Pastaruoju metu
žemės ūkiui būdingas darbo jėgos perteklius.
       Natūralaus gyventojų mažėjimo tendencijos kaime išliks ir
artimiausioje ateityje. Todėl bus ypač ryškus  kaimo bendruomenės
senėjimas, kuris turės įtakos žmonių užimtumo struktūrai ir darbo jėgos
kvalifikacijos kėlimui. Vyraujantis vyresnio amžiaus žmonių kontingentas
bus nepakankamai aktyvus, siekiant darbo jėgos perkvalifikavimo.
           Vykstanti miesto gyventojų migracija į kaimą mažai padidina
kaimo ekonominį pajėgumą, o dažnai tik pasunkina jam socialinę naštą.
Pastaruoju metu regioniniai skirtumai  pagal gyventojų tankumą didėja. Rytų
ir Pietryčių Lietuvoje gyventojų tankumas yra kritiškai mažas, čia didelė
vyresnio amžiaus žmonių dalis.
     Kaimo demografinės situacijos gerėjimas priklausys nuo kaimo
ekonominės veiklos plėtros, žemės ūkio restruktūrizavimo ir veiklos
diversifikavimo, gyventojų pajamų palaikymo priemonių, socialinės saugos
užtikrinimo ir kaimo infrastruktūros gerinimo.
       Tikėtina, kad spartėjant žemės ūkyje restruktūrizacijos ir
modernizavimo procesams, nedarbas kaime artimiausius 3-4 metus dar gali
augti. Tolimesnėje perspektyvoje, plėtojant darbui imlias žemės ūkio šakas,
netradicinį žemės ūkį ir alternatyvią veiklą, užimtumas kaime didės. Iki
2006 metų vyksiantys kaimo ekonominių veiklų restruktūrizacijos procesai
didesnės įtakos kaimo gyventojų pajamų augimui dar neturės. Tolimesnėje
perspektyvoje, vykstant sparčiai ūkių plėtrai bei stiprėjant jų ekonominiam
potencialui, skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų pajamų turėtų mažėti.
       Artimiausioje perspektyvoje bus susiduriama su nepakankamu kaimo
žmonių socialinės saugos užtikrinimu, nes gali dar daugiau išaugti
neapdraustų ir pagrindinių socialinių garantijų neturinčių gyventojų dalis.
Tai tam tikra dalis ūkininkų, besilikviduojančių ir bankrutuojančių žemės
ūkio bendrovių samdomieji darbininkai, asmenys, dirbantys savo sodybiniuose
ūkiuose bei kaimo gyventojai, besiverčiantys nelegaliu darbu ir gaunantys
atsitiktinį uždarbį. Socialinės pašalpos yra mažos ir nesudaro galimybių
spręsti net pačių opiausių kaimo žmonių pragyvenimo problemų. Kaime didesnė
negu mieste beglobių ir vienišų žmonių dalis. Tačiau tolimesnėje
perspektyvoje, didėjant žemės ūkio ir kitos ekonominės veiklos efektyvumui
bei valstybės socialinės paramos galimybėms, kaimo žmonių socialinė padėtis
gerės.
     Didėjanti ekonominės veiklos įvairovė turės teigiamos įtakos kaimo
socialinės infrastruktūros plėtrai. Todėl iki 2015 metų turėtų sumažėti
infrastruktūros paslaugų kokybės skirtumai tarp miesto ir kaimo bei atskirų
regionų.
     Pokyčiai švietimo sferoje tiesiogiai susiję su šalies ekonominės-
socialinės situacijos pokyčiais. Todėl tikėtina, kad kaimo mokyklose
sistemoje iki 2006 metų esminių pokyčių neįvyks, išskyrus spartesnį jų
kompiuterizavimą. Išliks skirtumai tarp kaimo ir miesto mokyklų įrangos bei
pedagoginio personalo kvalifikacijos. Šių skirtumų mažėjimas priklausys ir
nuo bendrosios šalies ekonominės situacijos bei valstybės paramos
savivaldybėms.
     Kaimas buvo ir turi likti tautos dvasingumo ir etnokultūros šaltiniu.
Turi būti atgaivinti pozityvieji kaimo žmonių dvasiniai ir kultūriniai
poreikiai. Tai priklausys ne tik nuo kaimo ekonominių sąlygų pokyčių, bet
ir kultūros infrastruktūros patrauklumo.
      Kaimo gyventojų sveikatingumas priklausys nuo medicinos
infrastruktūros tobulinimo. Turėtų didėti medicininės pagalbos kaim.o
gyventojams operatyvumas, gerėti jų medicininio aptarnavimo lygis,
sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Dėl to susidarys prielaidos tinkamai
sveikatos priežiūrai kaime,  mažės gyventojų mirtingumas, ilgės vidutinė
gyvenimo trukmė.
     Įvairėjant ekonominei veiklai kaime, plėtosis etninių regionų
tradicijas ir rekreacines sąlygas atitinkantis gyvenamųjų vietovių tinklas.
Ten, kur gausu rekreacinių išteklių, agroturizmui tinkančiose vietovėse
vyraus tankiau, o intensyvios žemdirbystės regionuose rečiau išsidėstę
vienkiemiai. Bus atstatomi ir saugomi etnografiniams regionams būdingi
kaimai ir vienkiemiai, dvarų ansambliai, gamtos, istorijos ir architektūros
paminklai. Bus puoselėjamas  kaimo kultūrinis paveldas, papročiai,
tradicijos.  12. Aplinkosauga
    Kolektyvizacijos dešimtmečiai, kai buvo beatodairiškai melioruojami
laukai ir didinami jų masyvai, naudojama daug mineralinių trąšų ir
nekokybiškų augalų apsaugos priemonių bei kitų chemikalų, krašto aplinkai
padarė daug žalos. Sumenko  kraštovaizdis.
          Netinkamas mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimas
pažeidžia agroekosistemas, daro nepataisomą žalą gamtai ir žmonių
sveikatai. Pagrindiniai teršalai, patenkantys į aplinką dėl žemės ūkio
veiklos yra pesticidai ir nesunaudotos maisto medžiagos (azoto bei fosforo
junginiai).
          Mineralinių trąšų gamyba Lietuvoje per paskutinius penkerius
metus beveik padvigubėjo, bet jų sunaudojimas sumažėjo. Mineralinės trąšos
brangios, todėl daugelis apsiriboja minimaliomis jų normomis, dažnai vien
tik azotu. Dalis laukų visai netręšiama.  Lietuvoje naudojama kelis kartus
mažiau azoto ir fosforo trąšų, lyginant su dauguma Vakarų Europos
valstybių. Todėl trąšų kiekiai aplinkos apsaugos problemų  nekelia.
    Pesticidų naudojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 5
kartus. Anksčiau naudotų pesticidų likučiai dirvožemyje neviršija
leistinųjų koncentracijų. Kadangi Lietuvoje augalų apsaugos priemonių
pardavimo, saugojimo ir naudojimo taisyklės yra įgyvendintos,  aplinkos
taršai pesticidais pavojaus kol kas nėra.
     Aplinkos apsaugos problema, susijusi su žemės ūkiu, yra nitratinio
azoto išsiplovimas. Nors vidutinės metinės nitratinio azoto koncentracijos
upėse neviršija leistinos normos, atskiros matavimų reikšmės, ypač
pavasarį, būna gana didelės. Žinoma, tai ne vien tik žemės ūkio veiklos
pasekmė.
     Kita nitratų problema – didelė jų koncentracija šachtiniuose
šuliniuose. Daugiau kaip trečdalyje šulinių, kuriais naudojasi apie 1 mln.
Lietuvos kaimo vietovių gyventojų, nitratų koncentracija viršija leistiną
normą (50 mg/l). Užteršti šuliniai išsidėstę tolygiai visoje šalies
teritorijoje.
      Lietuvoje 15 proc. žemės ūkio naudmenų yra nuolat veikiami erozijos,
o 38 proc. yra potencialios sąlygos erozijai pasireikšti. Nedidelio ir
vidutinio kalvotumo rajonuose kasmet nuplaunama 20-25 t/ha dirvožemio, o
labai kalvotuose plotuose – net 120 t/ha. Vėjo erozija nėra tokia žalinga
kaip vandens,  ji pasireiškia maždaug 160 tūkst. ha plote, suartose
dirvose. Iš viso šalyje yra apie 360 tūkst. ha.  eroduojančių žemės ūkio
naudmenų.
      Lietuvoje yra teritorijų, kurios  jautrios požeminių vandenų taršai.
Didžiausią plotą užima karstinis regionas, apimantis kelių rajonų
teritoriją. Čia jau ir dabar ribojamas ūkininkavimas, mažiau naudojama
įvairių trąšų ir cheminių medžiagų. Perspektyvoje apribojimai bus
griežtesni.
      ES keliami griežti gamtosaugos reikalavimai. Žemės ūkio veikloje
ribojamas cheminių medžiagų naudojimas, reguliuojamas daugiamečių ir
vienmečių augalų santykis, įgyvendinamos dirvos eroziją mažinančios
priemonės. Ūkininkai skatinami puoselėti kraštovaizdį, saugoti gamtos,
istorinius ir archeologinius paminklus.
       Lietuva, tapusi ES nare, įgyvendins ES gamtosauginius reikalavimus,
plėtos draugišką aplinkai žemės ūkio gamybą ir kitus kaimo verslus. 

 13. Ssgg (swot) analizė
STIPRYBĖS

➢ Palanki šalies geografinė padėtis prekiaujant su Vakarų ir

Rytų šalimis.

➢ Pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas,

didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota.

➢ Palankios klimato sąlygos auginti javus, bulves, daržoves,

vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms

platumoms būdingus augalus.

➢ Lietuva turi lyginamųjų pranašumų gyvulininkystės produktų

gamyboje, ypač palankios sąlygos plėtoti pieno ir mėsos

ūkį.

➢ Palyginti mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas,

leidžiantis plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų

gamybą.

➢ Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir

maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis.

➢ Tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja

eksporto apimtys.

➢ Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos

piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir vandens

telkinius atkūrimo teisinės prielaidos, sudarančios sąlygas

formuotis žemės rinkai, ūkių restruktūrizacijai ir

stambėjimui.

➢ Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir

konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis

intelektinis potencialas.

➢ Plėtojama kaimo žmonių savivalda.

➢ Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių

rekreacines galimybes.

➢ Augantys turizmo ir poilsio kaime poreikiai didina kaimo

vietovės rekreacines galimybes ir sudaro prielaidą naujoms

paslaugoms formuotis.
 SILPNYBĖS 

➢ Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta

modernios technikos, nepakankamai sparčiai diegiamos naujos

technologijos,  neišplėtota inovacinė veikla.

➢ Nestabili žemės ūkio politika, nuolat besikeičianti

teisinė ir ekonominė aplinka.

➢ Nebaigtas piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir

vandens telkinius atkūrimas, silpnai funkcionuoja žemės

rinka,  negalima pradėti žemių konsolidacijos.

➢ Dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio

pajėgumo ūkiai.

➢ Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių

produktų konkurencingumas.

➢ Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo 

potencialas, mažas darbo našumas.

➢ Neišplėtota kooperacija, veikiantys kooperatyvai

neaktyvūs. Nesukurta kooperatinė kredito sistema.

➢ Didelis nedarbas. Menkas kaimo žmonių pasirengimas darbui

konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos

patirtis.

➢ Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra,

didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų,

darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti

tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas

paslaugas.

➢ Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo

kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė

specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija.

➢ Lėtai formuojančio kaimo bendruomenės, neišryškėję ir

neugdomi jų lyderiai.

➢ Nukentė.jusi biologinė įvairovė, kraštovaizdis.

GALIMYBĖS

➢ Per ateinančius dešimtmečius prognozuojamas maisto produktų

poreikio augimas, ypač didės kokybiškų, sveikų produktų

poreikis, todėl didės rinkų galimybės. 

➢ Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir

pasaulio rinkas, ypač rinkos nišos plėsis geros kokybės

ekologiniams ir natūraliems produktams.

➢ Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje

atvers naujas žemės ir maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis

modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės

informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio

sektoriuje reikšmė.

➢ Parengta Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija ir jos

įgyvendinimo priemonės integracijos į ES laikotarpiui, kurias

įgyvendinus, atsivers naujos žemės ūkio ir kaimo plėtros

galimybės.

➢ Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė,

informacinė ir konsultacinė parama.

GRĖSMĖS

➢ Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų,

ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis

spaudimas Lietuvos maisto rinkai.

➢ Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui,

kainai  ir tiekimo pastovumui.

➢ Reikalavimams įgyvendinti ir konkurenciniam spaudimui įveikti

gali nepakakti kapitalo investicijų ir aukštos kvalifikacijos

darbo jėgos išteklių.

➢ ES plėtra pareikalaus pertvarkyti ES biudžetą ir peržiūrėti

žemės ūkio rėmimo politiką. ES BŽŪP gali pasikeisti. Todėl 

Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios

paramos, kokią gauna dabartinės ES narės.

➢ Negavus ES derybinėse pozicijose numatytų gamybos kvotų, žemės

ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų

užimtumas ir dirbančiųjų pajamos žemės ūkyje bei perdirbamojoje

pramonėje.

➢ Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių

veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo

jėgos išteklių.

➢ Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio

subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis. Išvados
Žemės ir maisto ūkio perspektyvas, įstojus į ES, nulems trys veiksnių
grupės:

• sutartyje su ES suderėtos gamybos kvotos ir paramos lygis;

• ES BŽŪP stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms;

• sugebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir

racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą.
      Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas
vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Jeigu bus tęsiama
dabartinė BŽŪP, susidarys palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir
gamtosauginei žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Gilios kaimo žmonių tradicijos
žemės ūkio srityje ir išsaugotas darbštumas itin pravers, įsitraukus į
tarptautinį darbo pasidalijimą.
      Pirmajame etape didelės reikšmės turės rinkos sąlygomis sugebančios
efektyviai veikti finansinės institucijos ir sistemos: Nacionalinė mokėjimų
agentūra, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, palankaus kreditavimo ir
nacionalinė kaimo rėmimo sistemos.  
      Įteisinus žemės ūkio paskirties nuosavybę juridiniams asmenims ir
nesusiderėjus dėl žemės pardavimo užsieniečiams pereinamojo laikotarpio kol
nesusiformavusi žemės rinka šalyje, būtų sunku išvengti tam tikrų
deformacijų. Tikėtina, kad laisvo kapitalo judėjimo pranašumus gali
nustelbti žemės rinkos dalyvių spekuliaciniai interesai.
Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir
konsultacinė parama. Literatūra
www.std.lt
www.ekm.lt/catalogs/33/strategijos/zemes_ukis.doc
www.zum.lt/europa/aktualijos/integracija/Derybos/derybine.doc
www.laei.lt/liet/pdfinf/atnj/kpa.pdf
www.google.lt

Leave a Comment