LIETUVOS EKONOMIKOS PERTVARKA IR PLĖTROS PERSPEKTYVOS

1. ĮVADAS

Po TSRS žlugimo įvykę dramatiški pokyčiai Rytų ir Centrinės Europos , tuo pačiu ir Lietuvoje, valstybėse turėjo daug bendrų bruožų. Visoms joms buvo būdingi: 1) ryški infliacija ir kainų struktūros pasikeitimas, sąlygotas kainų konvergavimu į pusiausvyrą ir resursų brangimu, 2) žymus BVP sumažėjimas, iššauktas ekonomikos valdymo sistemos pasikeitimų, susiklosčiusių ekonominių ryšių praradimu ir šių aplinkybių sąlygota restruktūrizacija, 3) biudžeto deficito augimas, apspręstas nemažėjančiais socialiniais poreikiais ir sumažėjusiomis pajamomis dėl BVP smukimo, 4) mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito (ESD) augimas kaip didėjančio vartojimo ir augančių užsienio kapitalo įplaukų rezultatas, 5) realaus efektyvaus nacionalinės valiutos kurso augimas, sąlygotas daugumoje šalių pasirinkto fiksuoto ar kvazi-fiksuoto kurso ir infliacijos šalies viduje ir užsienyje skirtumo, 6) nuosavybės struktūros pokyčiai dėl stambaus masto privatizacijos, 7) spekuliacinio kapitalo srautai, sąlygoti nacionalinės ir tarptautinių finansinių rinkų palūkanų skirtumo bei fiksuoto kurso, didinantys tų šalių finansų sistemų pažeidžiamumą, 8) teisinės ekonomikos reguliavimo bazės formavimas.

2. EKONOMIKOS PERTVARKOS ESMĖ

Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo praėjo 13 metų. Per tą laikotarpį sukurta valstybė su nauja rinkos ekonomikos sistema, naujomis teisėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis. Šalies ekonomika perėjo iš komandinės planinės ūkio sistemos į rinkos ūkio sistemą ir perorientavo savo išorinius ekonominius (ir politinius) ryšius iš Rytų į Vakarus. Pirmaisiais po nepriklausomybės atkūrimo metais buvo jaučiamas smarkus ekonomikos nuosmukis. Tai sukėlė šalies ūkio restruktūrizacija, privatizavimo procesai, pramonės struktūros esminis pasikeitimas ir kt. Pvz., RBVP 1993m. sudarė tik 40 proc. 1989 metų BVP lygio, infliacija buvo per 100 proc. Tik įvedus nacionalinę valiutą litą, įdiegus Valiutos valdybos modelį, 1994m. ekonomika pradėjo atsigauti. Taigi laikotarpį nuo 1995m. iki 1998m. būtų galima vadinti ekonomikos atsigavimo pradžios laikotarpiu. Pvz., 1995 metų BVP augimas sudarė 3,3 proc., o 1997m. siekė 7,3 proc. Tačiau 1998m. antrąjį pusmetį Rusijos krizė neigiamai paveikė Lietuvos ekonomiką, BVP tik 5,1 proc. Lietuvos ekonomika atsigavo 1995 m. ( BVP realus prieaugis 3,3 proc.), 2002 m. – 6,7 proc. Ekonomika auga kasmet vidutiniškai (1995-2002) penkis kartus sparčiau negu ES ekonomika (vidutinis metinis BVP augimas 5,3 proc.). Lietuvos ekonomikos augimo pagrindiniai šaltiniai yra ūkio struktūros pasikeitimas – mažai efektyvaus žemės ūkio ir pramonės sektoriaus dalis sumažėjo, o dinamiškesnio paslaugų sektorius dalis išaugo; įgyti gebėjimai ir žinios dirbti konkurencingos rinkos ekonomikos sąlygomis; konvergencijos efektas.Manoma, kad , modernizavus ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką, vidiniai metiniai ekonominio augimo tempai sieks 6 proc. Tai per 30-40 metų priartins prie vidutinio ES lygio pagal BVP vienam gyventojui lygio. Per 15 metų paslaugų sektoriaus įmonių turėtų padaugėti dvigubai, ekonomikoje mažės mažės žemės ūkio ir miškininkystės indėlis. 2015m. dominuojančią vietą šalies ekonomikos struktūrojė užims informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius, kuris stimuliuos kitų ekonomikos šakų plėtrą. Prognozuojama, kad pramonės ir paslaugų dalis šalies BVP sudarys 25,2 proc. Lietuvos BVP struktūriniai pokyčiai 2000-2015m. pateikti 2. paveiksle:

3. LIETUVOS EKONOMIKOS PLĖTRA IKI 2015 METŲ

Yra parengta „Lietuvos ekonomikos plėtojimo ilgalaikė strategija iki 2015 metų“, kurioje suformuluotos pagrindinės kryptys. Pagrindinis ilgalaikės strategijos tikslas – kelti žmonių gyvenimo gerovę, sudaryti sąlygas formuotis viduriniajai klasei, sukurti naujas gyvenimo sąlygas. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos parengimas yra šalies ekonomikos plėtros strateginio valdymo, kaip valstybės funkcijos, įgyvendinimo pradinis žingsnis. Bendriausia prasme šalies ekonomikos plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės realizuojama nepertraukiama strateginės analizės, strategijos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcija, leidžianti savalaikiai adaptuotis prie vidinės ir tarptautinės situacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei efektyviai išnaudoti šalies ekonominį potencialą. Ekonomikos plėtros valstybinę strategiją bendriausiu pavidalu galima apibūdinti kaip sprendimų visumą, apibrėžiančią pagrindinius šalies ekonomikos plėtros strateginius tikslus ilgalaikei perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti. Strategija visuomet turi tikslinę orientaciją, kurią skirtingais detalizacijos lygiais apibrėžia šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai (politiniai, socialiniai ir ekonominiai). Neatsiejama strategijos sudėtinė dalis yra valstybės politika, ekonomikos reformos, svarbiausi veiksmai ir pagrindinės priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti. Strategija periodiškai atnaujinama, tikslinama ir koreguojama, jeigu to reikalauja susiklosčiusi šalies vidinė ir tarptautinė situacija.Šalies ekonomikos plėtros strategijos įgyvendinimui būtinas strateginių tikslų, veiksmų ir priemonių detalizavimas ir konkretizavimas nacionalinėse programose, vyriausybių programose ir veiksmų planuose, atskirų ministerijų kitų valstybės žinybų veiksmų planuose. Ekonominį strategijos įgyvendinimo pagrindą užtikrina finansiniai ištekliai ir valstybės disponuojamų finansinių išteklių paskirstymo sistema. Strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima ir kontroliuojama. Nauja strategija reikalauja pertvarkyti valstybės ekonomikos valdymo organizacinę struktūrą. Visa tai ir apsprendžia strategijos įgyvendinimo stadijos turinį ir organizavimo formas, metodus bei nacionalines programas.Detaliau ir konkrečiau valstybės strategijos įgyvendinimo veiksmai ir priemonės susisteminami nacionalinėse programose, kurios yra skirtos atskiriems šalies ekonomikos plėtros aspektams. Tokiu būdu nacionalinės programos yra neatsiejami priedai, papildantys šalies ekonomikos plėtros strategiją ir padedantys organizuoti ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai leidžia sujungti ir suderinti tarpusavyje visas. Ekonomikos plėtros strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima, fiksuojant tam tikru periodiškumu faktinius strategijos realizavimo rezultatus ir išorinėje aplinkoje vykstančius pokyčius. Tai užtikrinti gali specifinės strateginės stebėsenos (monitoringo) procedūros. Strateginės kontrolės procedūros turi sulyginti monitoringo procese suformuotą informaciją su strategijos tikslais ir sprendimais, išryškindama nukrypimus nuo pasirinktos strateginės trajektorijos ir šiuos nukrypimus apsprendžiančius vidinius bei išorinius veiksnius. Strateginės stebėsenos ir kontrolės procese suformuota informacija gali inicijuoti strategijos koregavimo arba naujos strategijos formavimo tikslingumą. Labai svarbus yra strateginės stebėsenos ir kontrolės informacijos savalaikiškumas, kadangi tik tokiu atveju galima imtis situaciją geriausiai atitinkančių veiksmų ir priemonių. Ši informacija įgyja realią vertę, kai ji tampa naudinga priimant strateginės svarbos sprendimus. Pačios strategijos formavimas priklauso nuo būdų ir metodų, kuriais remiantis renkama, apdorojama ir interpretuojama strateginės stebėsenos ir kontrolės informacija.Makroekonominės politikos tikslai paprastai yra žemas nedarbas, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas, stabilus mokėjimų balansas ir teisingas pajamų bei turto paskirstymas, įskaitant pajamų perskirstymą tarp regionų. Politikos instrumentų, t.y. ekonominių kintamųjų, kuriuos valstybė tiesiogiai gali kontroliuoti, yra žymiai mažiau negu tikslų ir apsiriboja mokesčių dydžiais ir valstybės išlaidomis. Todėl makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo plitika.Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į Europos Sąjungą, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 proc.) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje apie 44 proc. Lietuvos rodiklis ryškiai iškrenta iš stojančių į ES šalių konteksto ir yra artimesnis tokių šalių, kaip Rusija (apie 34 proc.) ir kitos NVS šalys, rodikliams.Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninių gėrybių (valstybės gynimas, viešoji tvarka, valstybės valdymas) ir dalinai privačių gėrybių (švietimas, sveikatos apsauga) teikimui. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų poreikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti integracijos į ES ir į NATO finansavimą, bei tokių reformų kaip žemės restitucija ir žemės reforma, sveikatos apsaugos sistemos reforma, švietimo reforma, pensijų reforma ir pan. finansavimą. Be to, valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi stambias specialias programas – indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kofinansavimo. Akivaizdu, kad valstybės lėšų poreikis minėtoms sritims yra didesnis, nei valstybės pajamos. Todėl nuo 1995 m. Lietuva turėjo vidutiniškai 5 proc. nuo BVP bendrąjį biudžeto deficitą, ir didžioji dalis to deficito dėl aukščiau paminėtų priežasčių yra struktūrinė, t.y. nepaaiškinama ūkio ciklu.Valstybės finansų padėtį iki šiol švelnino tai, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų. Tačiau per 10 metų Lietuva dėl didelių biudžeto deficitų greitai akumuliavo beveik 30 proc. nuo BVP bendrąją valstybės skolą. Valstybės užsienio skola bendrojoje skoloje sudaro apie du trečdalius.Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau Lietuva, kaip besivystanti ekonomika, gana greitai gali pasiekti skolos lygį, kai rizikos ir grėsmės stabiliam ekonominiam vystymuisi taps realios. Tokių šalių kaip Argentinos, Turkijos, Rusijos ir pan. patirtis rodo, kad ta pavojinga riba gali būti ir apie 40-50 proc. BVP, t.y. gerokai žemiau, nei gali turėti išsivysčiusios šalys. 1999 metai, kai vyriausybės vertybinių popierių palūkanos pasiekė beveik 20 proc., buvo rimtas įspėjimas, kad tokia fiskalinė politika gali blogai baigtis.Valstybė, reaguodama į fiskalinės kontrolės praradimo grėsmes, nuo 1999 m. taikė “gaisrų gesinimo” strategiją. Iš vienos pusės, ji bandė pagerinti biudžeto padėtį didindama mokesčius (Sodros mokesčio bei akcizų padidinimas ir kt.), iš kitos pusės, ji ėmėsi radikalaus išlaidų mažinimo plano. Labiausiai buvo apkarpyta valstybės investicijų programa. TVF, Pasaulio bankas, dar prieš valstybės investicijų apkarpymą pokriziniu laikotarpiu, yra ne kartą pareiškę, kad valstybės investicijų lygis Lietuvoje yra nepakankamas (unsustainable) subalansuotai ekonominei plėtrai, be to, su pertrūkiais finansuojami infrastruktūriniai projektai dėl šios priežasties tampa gerokai brangesni. Iš kitos – išlaidų – pusės, valstybė mažino viešųjų tarnautojų skaičių ir jų darbo užmokestį, bei, kaip ad hoc deficito finansavimo šaltinį, akumuliavo įsiskolinimą už privataus sektoriaus pateiktas prekes ir paslaugas.Kaip galima spręsti iš pateiktų argumentų, išlaidų mažinimas turi objektyvias ribas, kurios, atrodo, jau yra pasiektos. Tas ribas galima būtų nustumti toliau, jei valstybė privatizuotų sveikatos apsaugą, švietimą, ar kitų sričių paslaugas, kurios gali būti teikiamos privataus sektoriaus, o pati orientuotųsi tik į grynai visuomeninių gėrybių teikimą. Be abejo, tai būtų radikalus požiūrio į valstybės vietą ekonominėje sistemoje pakeitimas. Tačiau tokie radikalūs žingsniai trumpu laikotarpiu mažai tikėtini, kadangi socialiai rizikingi: minėtų sričių privatizavimo sėkmės tikimybė yra sunkiai įvertinama, o šių paslaugų nenutrūkstamas tiekimas yra sistemiškai kritinis. Be to, tokioms radikalioms reformoms reikėtų bent kelerių metų. Kitas neigiamas tokio žingsnio aspektas ekonominės plėtros kontekste – po švietimo ir sveikatos apsaugos privatizavimo žymiai didesnė žmonių iš žemesniųjų pajamų sluoksnių negalėtų pirkti pakankamo kiekio šių paslaugų, ir tai galiausiai neigiamai atsilieptų visuomenės išsilavinimo lygiui.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo šalių kandidačių pagal valstybės pajamų surinkimo lygį (nepaisant mokesčių tarifų panašumo), ir kad valstybė balansuoja ant ribos, kai negalės pilnavertiškai finansuoti savo integracinių prioritetų ir stabiliai plėtrai reikalingų reformų, vienintelis kelias, kuris gali duoti didelį ribinį valstybės finansų padėties pagerėjimą, yra mokesčių sistemos sutvarkymas, nedidinant mokesčių tarifų, bet likviduojant gausias mokesčių sistemos skyles. Konkretūs žingsniai šioje srityje būtų susiję su priežasčių, atvedusių į tokią padėtį, šalinimu. Priežasčių, kodėl mokesčių rinkimo bazė yra taip susiaurėjusi, yra keletas. Pirma, nacionalinės mokesčių sistemos formavimo procese vyrauja politinė valdžia. Kaip rodo Lietuvos politinio proceso patirtis, politikai dažniausiai turi trumpesnį optimizavimo horizontą (nuo rinkimų iki rinkimų), nei reikėtų valstybei, formuojant ilgalaikę strategiją valstybės finansų (mokesčių) srityje. Konkreti šio proceso išraiška: gausa mokestinių lengvatų atskiroms rinkėjų grupėms. Siekiant šito išvengti, reikia padidinti valstybės tarnautojų, kurie turi ilgesni planavimo horizontą, įtaką mokesčių sistemos formavime.Antra, iš dalies su aukščiau minėtu susijęs procesas lėmė tai, kad mokesčių sistema ir kai kurių sričių skatinimo bei socialinė politika tapo per daug persipynusios. Praktinė šio proceso išraiška – lengvatų, išimčių, mokesčių tarifų gausa. Siekiant socialinių tikslų valstybė turėtų vykdyti žymiai skaidresnę politiką. Vienas galimų žingsnių – tai pajamų perskirstymas jas surinkus, o ne diferencijavimas mokesčių rinkimo stadijoje. Mokesčių ir socialinės politikos persipynimo pagrindinė problema ta, kad išimtys, lengvatos, skirtingi tarifai sukuria paskatas keisti institucinę ūkininkavimo formą ir imtis kitų dirbtinių, neproduktyvių pastangų, taip pat lemia didesnį, nei objektyviai būtina, naudojimąsi socialinės apsaugos sistemos transferais. Pavyzdžiui, Lietuvoje smulkus verslas (kriterijus: darbuotojų skaičius ir pajamos) remiamas taikant gerokai mažesnį pelno mokesčio tarifą. Tai verčia didesnius ūkio subjektus skaidytis į kelis ūkio vienetus ir pan. Todėl, siekiant šito išvengti, reikia maksimaliai atskirti socialinę politiką nuo mokesčių politikos.Trečia veiksmų kryptis – požiūrio į mokesčių sistemą deliberalizavimas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privataus sektoriaus inovacijas atrandant naujas legalias skyles mokesčių sistemoje. Šiuo metu didžiausios galimybės legaliai mokėti mažesnius mokesčius randasi dėl nesistemingo finansinių pajamų apmokestinimo ir transferinės kainodaros. Kovojant su nelegaliu mokesčių nemokėjimu turėtų būti remiamasi ne represiniu principu, o rinkos mechanizmų paieška. Pavyzdžiui, kova su importuojamų prekių deklaravimu nerealiai mažomis kainomis gali būti laimėta sutvarkant apmokestinimą galutinėje, šių prekių pardavimo vidaus rinkoje, grandyje, panaikinant patentininkų, kurių mokesčiai atsieti nuo pajamų bazės, institutą, o ne sienos kirtimo grandyje.Tam, kad sistemos kūrėjai gebėtų tobulinti mokesčių sistemą, reikia sustiprinti jų analitines galimybes. Firmų patikrinimai yra pagrindinis šaltinis sužinoti naujas mokesčių nemokėjimo schemas. Ką tikrinti, sužinoti galima analizuojant jų mokestines ataskaitas matematiniais metodais, ieškant anomalijų. Šiuo metu šis analitinis darbas yra silpnas ir decentralizuotas (pavyzdžiui, muitinė ir mokesčių inspekcija turi atskiras duomenų bazes ir pan.).Dar viena didėjanti anomalija, mažinanti valstybės pajamų bazę, yra neapmokestinamas privatus vartojimas per firmų balansus bei pajamų darbuotojams mokėjimas natūra. Siekiant to išvengti, valstybė turi apmokestinti kai kurias firmų išlaidas tiesiogiai pridėtąją vertę nekuriančioms prekėms (automobiliai, butai, ilgalaikio vartojimo prekės), t.y. traktuoti tokias išlaidas kaip vartojimą (sumokant dividendų mokestį ir neleidžiant atsiimti pirkimo PVM). Valstybės pajamų santykio su BVP didinimas priartinant jį prie išsivysčiusių šalių lygio neprieštarauja spartesnei ekonominei plėtrai. Priešingai, perskirstant valstybės pajamas socialiniams sluoksniams, turintiems didesnius vartojimo multiplikatorius galima padidinti ekonominį augimą ir padidinti socialinės gerovės lygį. Didžiausią multiplikatorių turi darbo pajamas gaunantys bei pensininkai. Šiuo metu šios grupės sumoka didžiąją dalį mokesčių. Tie, kurių multiplikatoriai mažesni (t.y. vartoja daugiausiai prabangias importuojamas prekes) – verslininkai, gerai išsilavinę profesionalai, gerai apmokami valstybės tarnautojai, laisvųjų profesijų atstovai (konsultantai, advokatai, media sričių darbuotojai, autorinių darbų kūrėjai ir pan.) – moka santykinai mažesnius mokesčius, nei paprasto darbo išteklių teikėjai. Perskirsčius pajamas pastarųjų naudai subalansuojant mokestinę naštą, būtų galima tikėtis didesnio ekonominio augimo Lietuvoje.Tokie žingsniai neturėtų sukelti didesnių neigiamų pasiūlos efektų. Investicijos priklauso ne tiek nuo mokesčių lengvatų ir investuotojų biudžetinio apribojimo, kiek nuo ūkio augimo perspektyvų, t.y. nuo planuojamos paklausos planuojamai gaminti prekei. Pastaraisiais metais bendros vidaus investicijos mažėjo, nes buvo neaiški ūkio perspektyva, nepaisant mokestinių lengvatų investicijoms. Šios valstybės finansų reformos sumažintų ir kitas makroekonomines esamos sistemos ydas. Rimtas dabartinės Lietuvos mokesčių sistemos trūkumas yra tai, kad mokesčių sistema yra santykinai prociklinė, kadangi remiasi daugiausia vartojimo mokesčiais (PVM, akcizas), kurie sudaro apie 52 proc. nacionalinio biudžeto (2001 m.). Po egzogeninio (išorinio) ar viduje kilusio šoko pablogėjus lūkesčiams, padidėja taupymo norma ir sumažėja vartojimas. Dėl to, biudžetas stipriau traukiasi nei labiau subalansuotos sistemos atveju, valstybės išlaidos krenta, tuo pagilindamos ciklą. Didesnė pajamų mokesčių dalis mokestinėse pajamose leistų sumažinti biudžeto procikliškumą bent jau kai išlaidos krenta dėl didesnio taupymo, o ne dėl sumažėjusių pajamų. Dabartinė mokesčių sistema yra de facto regresyvi. Vienodą PVM ir akcizo tarifą moka tiek turtingi, tiek neturtingi, kadangi, administravimo prasme, jų diferenciavimo neįmanoma administruoti, kaip pajamų mokesčių. Tačiau 18 centų nuo lito sumokėto, pavyzdžiui, už duoną yra žymiai skausmingesni žemų pajamų gyventojams, nei vidutinei klasei ar turtingiesiems. Todėl, kuo didesnė vartojimo mokesčių dalis valstybės pajamose, tuo didesnis regresyvumas. Dalis šio socialinės nelygybės išsivysčiusiose šalyse sušvelninama per progresyvinius pajamų mokesčius, kurie užtikrinami per skirtingų ribinių pajamų mokesčių tarifų ir neapmokestinamo minimumo sistemą. Vyriausybė 2001 – 2015 m. turėtų atsisakyti radikalių eksperimentų mokesčių srityje ir kurti modernią vakarietišką “vidurio kelio” mokesčių sistemą, tiek perskirstomo BVP atžvilgiu, tiek mokesčių darbui ir kapitalui subalansavimo atžvilgiu. Valstybės pajamos turi užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą sąlygojančių integracinių procesų ir vidaus reformų pakankamą finansavimą. Ateityje, įvykdžius vienkartinius, dažnai egzogeninius, tačiau kritinius projektus, bus galima grįžti prie nuosaikios mokesčių naštos mažinimo politikos, tačiau nepažeidžiant ilgalaikio makroekonominio stabilumo. Iki šiol Lietuvos monetarinė politika buvo nulemta valiutų valdybos modelio, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą monetarinę situaciją šalyje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonių taikymui šalies pinigų rinkoje, skatinti tarpbankinės rinkos standartų suartėjimą su analogiškos ES rinkos standartais.

4. SSGG (SWOT) ANALIZĖ

Strateginės analizės objektas, rengiant ilgalaikę Lietuvos ekonomikos plėtros strategiją iki 2015 metų, yra svarbiausi vidiniai ir išoriniai veiksniai, lemiantys šalies ekonomikos funkcionavimo ir plėtros sąlygas bei galimybes, arba, trumpiau sakant, šalies ekonomika ir jos išorinė aplinka. Strateginė analizė siejama ne tik su dabartiniu laikotarpiu susiklosčiusia situacija, bet ir apima retrospektyvinį ir perspektyvinį periodus, tuo pačiu strateginės analizės stadija apima ir prognozavimą.Strateginės analizės rezultatų apibendrinimas yra vadinamas SSGG (SWOT) analize, kur santrumpa SSGG lietuvių kalboje (SWOT anglų kalboje) iššifruojama taip: stiprybės (Strengths), silpnybės (Weaknesses), galimybės (Opportunities), grėsmės (Threats). Tokiu būdu buvo analizuojamos tos ekonomikos sritys, kurios leidžia išryškinti pagrindines šalies ekonominio potencialo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir tos ekonomikos išorinės aplinkos sritys, kurios padeda atskleisti svarbiausias palankias galimybes ir grėsmes šalies ekonomikos plėtrai. Strateginės analizės apibendrinimo minėtais keturiais aspektais galutinis rezultatas yra pirminė informacija ekonomikos plėtros strateginių tikslų ir valstybės veiksmų bei priemonių tiems tikslams pasiekti pasirinkimui pagrįsti. Strateginės analizės darbus siaurinti ir tikslingai orientuoti padėjo svarbiausių ekonomikos plėtros veiksnių identifikavimas. Šalies ekonomikos plėtros antraeilių veiksnių eliminavimas ir svarbiausių išskyrimas buvo naudingas startinis žingsnis strateginėje analizėje. Svarbiausi ekonomikos plėtros veiksniai tolesniuose strateginės analizės etapuose padėjo atrinkti tas sritis ir problemas, kurias tikslinga išnagrinėti giliau ir plačiau. Jie suteikė galimybę taip pat atsiriboti nuo kai kurių nereikšmingų šalies ekonomikos plėtros strategijai SWOT analizės punktų. Pagaliau svarbiausi veiksniai buvo panaudoti lyginant tarpusavyje ekonomikos plėtros strategijos alternatyvas. Svarbiausi ekonomikos plėtros veiksniai buvo identifikuoti analizuojant pasaulinę ir atskirų užsienio šalių patirtį ir ypač tų šalių, kuriose ilgą laikotarpį buvo pasiekti labai aukšti ekonominio augimo tempai (pavyzdžiui, Airija, Suomija, Švedija, Danija, Norvegija, Pietų Korėja, Taivanis ir kt.).Strateginę analizę pagal atskiras specifinėms strategijoms atitinkančias problemines sritis atliko ir ją apibendrino SSGG (SWOT) analizės pagalba ekspertinės grupės. Detaliau strateginės analizės ir SSGG (SWOT) analizės rezultatai pateikti atitinkamuose specifinių strategijų dokumentuose. Bendrosios strategijos dokumente pateiktos stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės glaustai apibendrina ir susistemina ekspertinių grupių gautus SSGG (SWOT) analizės rezultatus.

5. STIPRYBĖS

1. Nors ir būdama transformacijos stadijoje, šalies ekonomika sugebėjo užtikrinti žmonėms būtinas pragyvenimo sąlygas, verslo ir darbo priemones, finansuoti būtinas socialinės apsaugos sistemos priemones. Pakankamai išsilavinusi darbo jėga psichologiškai jau prisitaikė prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjo asmeninės atsakomybės už save supratimas, suformuota visumoje pozityvi nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu. Sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisine baze, institucine sąranga bei pakankamai kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.2. Menki Lietuvoje gamtiniai ištekliai stimuliuoja kitų šiuolaikinėmis sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą. Turintys aukštąjį ir specialų vidurinį išsilavinimą yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Dėl radikalių ekonominių reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies versloviškumo potencialas. Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas, pramonėje naudoja daugelį fundamentinių technologijų, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.3. Lietuvoje taikomi ekonominiai gamtonaudos reguliavimo instrumentai – mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius, gamtai padarytos žalos kompensavimas. Aplinkos apsaugos programų finansavimas iš valstybės biudžeto bei tarptautinės paramos fondų teikia galimybę vykdyti bendrąsias aplinkos apsaugos priemones, papildančias atskirų ūkinių subjektų pastangas arba pranokstančias jų finansines galimybes. Pritraukiamos gamtosaugai investicinės lėšos iš tarptautinių finansinių institucijų skatina šalies ekonomikos plėtrą bei papildomų darbo vietų kūrimą, pagyvina šalies finansų rinką .

4. Lietuva priskirtina prie šalių su atvira ekonomika, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose. Valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime lemia jos žmogiškasis kapitalas, tradiciškai gyvybingas ir patenkinamas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybės, maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai. Lietuvos buvimas paribyje su Eurazija suteikia galimybę įnešti savo indėlį plėtojant Europos ir Azijos ūkinius ryšius, kurie neabejotinai artimiausiais dešimtmečiais intensyviai plėtosis. Gyvenviečių bei bazinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumas teikia palankias sąlygas užsienio investicijoms naujose bei tradicinėse ekonominės veiklos srityse.5. Kurdama “plyno lauko” kapitalo ir vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą, Lietuva pasinaudojo pažangiausia Vakarų valstybių patirtimi ir sudarė prielaidas veikti saugioms ir modernioms reguliavimo ir priežiūros, vertybinių popierių prekybos, apskaitos ir atsiskaitymų sistemoms, kurios užtikrina patikimą ir efektyvų kapitalo judėjimą, perskirstymą ir pritraukimą. Po kelių privatizavimo etapų susidarė didelis skaičius akcinių bendrovių, kurios tampa kapitalo rinkos “varomąja jėga”. Kai kuriose finansų rinkos nišose finansų maklerio įmonės tinkamai konkuruoja su komerciniais bankais ir papildo jų teikiamas paslaugas. 6. Būdama nedidelė šalis, Lietuva turi galimybę greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekonomikos globalizavimo aplinkybių ir greito informatikos priemonių plitimo ekonomikoje. Didelė dalis (72,3 %) Lietuvos gyventojų mano, kad informacinės technologijos palankiai paveiks Lietuvos ūkį, 95 % tėvų norėtų, kad jų vaikai mokėtų ir galėtų naudotis kompiuterių tinklais. 7. Šalis turi palankią tranzitui geografinę padėtį, šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos transporto koridoriai. Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas, turintis modernų konteinerių terminalą, gerai išvystytas automobilių kelių tinklas ir aukštos kokybės jų priežiūros ir remonto sistema. Iš esmės baigta transporto sektoriaus komercinių struktūrų privatizacija, sukurtas kvalifikuotas transporto sektoriaus mokslinis potencialas, išvystyta transporto specialistų rengimo sistema.8. Susiformavo gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir pigus branduolinis kuras, pereinamuoju laikotarpiu padėję išvengti didelių investicijų į energetikos sektorių. Pakankamai išvystyti energetiniai pajėgumai: palyginti nesenos ir modernios elektrinės (atominė, hidroakumuliacinė ir termofikacinės elektrinės), naftos perdirbimo gamykla, centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.9. Sukurtos svarbios prielaidos pramonės plėtrai: įvykdyta privatizacija, padaryti žymūs struktūriniai pokyčiai pramonėje, daugelyje pramonės sektorių yra sėkmingai konkuruojančių tarptautinėse rinkose įmonių, pradeda naujai formuotis ir stiprėja klasteriai, yra nemažai kvalifikuotų specialistų, darbo jėgos kaina yra konkurentiška, nemažai dabar nepanaudojamų gamybinių pajėgumų gali būti panaudojami kitokiai pramoninei paskirčiai. Nors ir neatitikdama pilnai šiuolaikinių standartų, fizinė infrastruktūra yra pakankamo lygio, kad galėtų sėkmingai palaikyti pramonės augimą. Yra tam tikras mokslinis potencialas, kuris gali būti panaudotas pramonės konkurencingumo veiksniams plėtoti ir stiprinti. Pramonės įmonių vadovai turi sukaupę unikalią darbo NVS rinkose ir pakankamą darbo Vakarų rinkose patirtį.9. Šalis turi stiprias statybos tradicijas, baigta statybos bendrovių privatizacija ir restruktūrizacija. Privatizuotas būsto sektorius, būsto kreditavimo ir valstybės garantijų paskoloms teikti sąlygos yra geresnės nei daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių. Statyboje aktyviai įsisavinamos šiuolaikinės technologijos, taikomi nauji vadybos metodai. Sukurta teisinė įmonių veiklą reglamentuojanti bazė ir realiai vyksta konkurencija, sėkmingai diegiamos Europos Sąjungos direktyvos ir Europos standartai. Šalyje išplėtota statybos specialistų rengimo sistema, sukurtas kvalifikuotas mokslo potencialas.10. Lietuva turi palankias sąlygas žemės ūkio ir kaimo plėtrai: palanki šalies geografinė padėtis, pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota, palankios klimato sąlygos plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti javus, bulves, daržoves, vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius. Egzistuoja galimybės plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą. Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis, tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksporto apimtys. Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos žemės reformos teisinės prielaidos. Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas. Plėtojama kaimo žmonių savivalda. Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes. 11. Pakankami vandens ir kiti gamtiniai telkiniai, santykinai mažas vandens užterštumas užtikrina palankias sąlygas žuvininkystės plėtrai. Palanki šalies geografinė padėtis, kelių, jūros uosto, transporto priemonių potencialas suteikia galimybes prekiauti žuvimi ir jos produktais su Vakarų ir Rytų bei toliau esančiomis šalimis. Žuvininkystės sektoriuje susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, išplėtotas mokslo, mokymo institucijų tinklas. Devynios žuvų perdirbimo įmonės ir devyni jūrų laivai yra sertifikuoti produkcijos eksportui į ES rinkas, jų produkcijos kokybė atitinka ES standartus.12. Stiprėjanti rinkos ekonomika atveria galimybes vietinio ir atvykstamojo turizmo plėtrai tokių veiksnių pagrindu: patogi geografinė padėtis greta esančių didelių turizmo rinkų, Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto ir keleivių srautai Rytai-Vakarai, Šiaurė-Pietūs, pakankamai tankus sausumos ir vandens kelių tinklas, didelis rekreacinių vietovių potencialas, turtingas istorinis-kultūrinis paveldas, istoriniai-kultūriniai, etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų šalių.13. Užsibaigiant pereinamajam į rinkos ekonomiką laikotarpiui, sukurtos svarbiausios prielaidos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai: iš esmės, teisinis verslo reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į ES teisę, sukurta ir plečiama teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui institucijų sistema, pakankamai gerai išvystyta visoje šalies teritorijoje fizinė verslo infrastruktūra, išugdytas smulkių ir vidutinių įmonių, kurios jau dominuoja bendroje ūkio struktūroje, sugebėjimas prisiderinti prie rinkos pokyčių. 14. Didžiųjų ir smulkesnių geografiškai tolygus miestų išdėstymas sudaro prielaidas tolydžiam ekonomikos regioniniam išdėstymui, tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos koncentruojasi šioms gamyboms palankiuose regionuose. Gerėja universitetų, kitų mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. Vyriausybės bei atskirų institucijų lygmenyse pradėti diegti strateginio planavimo bei programinio biudžeto sudarymo principai, kurie itin svarbūs įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje. Priimti regioninės politikos formavimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami pagal ES reikalavimus.

6. SILPNYBĖS

1. Šalies ekonomika dar neužtikrina pakankamas sąlygas socialinei plėtrai ir užimtumui: žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė, nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, mažas darbo rinkos lankstumas, didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija. Nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės. Nevieninga ir fragmentiška užimtumo politika, nepakankama užimtumo politikos, socialinio draudimo ir socialinės paramos sanglauda. Socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos, socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų, pernelyg silpna valstybės parama apsirūpinti būstu, padidėjusi socialinė – regioninė diferenciacija.2. Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonominio išsivystymo lygį ir egzistuoja realios galimybės įveikti šį atsilikimą tik per 30-40 metų. Šaliai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas. Abejotina ar šalyje jau egzistuoja pakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.3. Plėtodama savo ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtiniais ištekliais. Nors darbo jėga ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami. Iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir neatitinkanti realius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą jo struktūra. Lietuva turi mažai galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir jų eksportuotoja, jos dalyvavimas naujausiose gamybose (ir perspektyvos tokios produkcijos eksportui) praktiškai galimas tik įsijungiant į tarptautinius gamybos klasterius.4. Mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius ir gamtai padarytos žalos kompensavimas didina prekių bei paslaugų gamybos kaštus, gali prislopinti ekonomikos plėtrą arba iššaukti nepageidaujamus ūkio struktūrinius pokyčius. Aplinkosauginių investicijų bendro finansavimo būtinybė pareikalauja tam tikrą valstybės bei savivaldybių biudžetų lėšų dalį atitraukti nuo kitų potencialių panaudojimo sričių. Eksploatacinės pastatytųjų aplinkos apsaugos objektų išlaidos didina paslaugų tarifus ir tampa papildoma namų ūkių bei, atskirais atvejais, savivaldybių biudžetams. Nepakankami instituciniai naujų ekonominių aplinkos apsaugos valdymo instrumentų diegimo ir administravimo gebėjimai. 5. Verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį. Verslumo ištekliai panaudojami aktyviai ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, t.y ūkio dalyje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles.

6. Politikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindinių šalies prioritetų, reali šiems prioritetams valstybės parama nuolat mažėja. Nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis. Žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.7. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtros valstybinio strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtros strategija. Valstybė nevykdo nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų ankščiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir savalaikiai imtis veiksmų ir priemonių sušvelninti jų pasekmes. 8. Lietuvoje kompleksiškai nebuvo tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos. Dabartiniai šalies konkurenciniai pranašumai (išskyrus geografinę padėtį) nėra perspektyvūs ilgesniam laikotarpiui, tuo tarpu Lietuvos ūkis dar beveik neturi įgytų konkurencinių pranašumų (pažangios technologijos, lyderystė atskirose perspektyviose šakose, įmonių reputacija, intelektinės nuosavybės teisės). Nepakankamai kompleksiškai ugdomi šalies viduje konkurencinę atmosferą formuojantys veiksniai. Valstybė dar nesuformavo mechanizmus, užtikrinančius nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.9. Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais. Eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais. Klimatas užsienio transnacionalinių kompanijų tiesioginėms investicijoms Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi ir stiprėjimo stadijoje ir, negaudamos savo plėtroje valstybės paramos, svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.10. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime silpnina jos maža vidinė rinka, išskirtinis kai kurių ūkio sektorių (geležinkelių transporto, žemės ūkio) silpnumas, techninis ir struktūrinis atsilikimas, atsilikimas technologijose, darbuotojų kvalifikacijoje ir darbo kultūroje, įskaitant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą ir administravimą. Menkas ES vidaus rinkos pažinimas, įmonių internacionalizavimas, stokojame išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų, santykinai didelė darbingo amžiaus gyventojų dalis linkusi ieškoti geriau apmokamo darbo kitose šalyse. Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra gera: įstojus į ES Lietuva taps jos periferija. Tam tikrą neigiamą reikšmę turi neapibrėžtumas sprendžiant Kaliningrado klausimą.

11. Lietuvoje aštrėja finansų sistemos koncentracijos problema: bankų sistemoje ir kituose finansų rinkos segmentuose įsivyrauja keletas rinkos dalyvių, dėl to didėja sisteminė rizika, kurią gali sukelti vieno iš jų žlugimas. Įmonėms ir investuotojams kapitalo rinka dar netapo lygiaverte alternatyva, lyginant su bankais, naujam kapitalui pritraukti ir tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius. Kapitalo rinkos nepakankamas išsivystymo lygis stabdo naujų technologijų bendrovių kūrimąsi ir vystymąsi, kadangi komerciniai bankai neteikia paskolų tokioms įmonėms dėl per didelės rizikos. Šiuo metu Lietuvoje nepakankamai išvystyta finansinio tarpininkavimo institucijų struktūra, kurioje dominuoja bankai, ir finansinių priemonių rinka. Laikant bankų sistemą Lietuvos finansų sistemos pagrindu, jos stabilumas priklauso nuo pasitikėjimo bankais. 12. Per maža Lietuvos gyventojų dalis naudojasi kompiuterių tinklais (aktyviai naudojasi 4,2 %, bent kartą internetu yra pasinaudoję 19,2 % gyventojų), kas trukdo plėtoti e-prekybą ir e-verslą. Pagal kompiuterizacijos lygį gili praraja skiria didžiųjų miestų ir provincijos gyventojus. Tarp gyventojų dar nepaplitusi nuolatinio mokymosi nuostata. Lietuvos valdžios struktūros lėtai pereina prie informacinėmis technologijomis grindžiamo valdymo.13. Geležinkelių transporte fiziškai susidėvėjusi infrastruktūra, pasenęs riedmenų parkas, neišvystytas elektrifikuotų linijų tinklas, neracionali organizacinė struktūra. Klaipėdos jūrų uoste nepakankamas kanalo gylis, uosto infrastruktūra nepritaikyta keleivių aptarnavimui. ,,Siaura vieta” yra susisiekimas automobilių keliais ir geležinkeliais su ES šalimis per Lenkiją. Neišvystytas vidaus vandenų transportas, miestų gatvės nepritaikytos transporto intensyviam judėjimui, transportas (ypatingai automobilių) daro žalingą poveikį aplinkai. Nesukurti teisiniai ir organizaciniai pagrindai multimodaliniam transportui plėtoti.14. Turimas energetikos potencialas panaudojamas neefektyviai; Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis ir išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo; tebeišlieka neracionaliai energiją vartojanti ekonomika, vėluoja energetikos valdymo modernizavimas; šiai dienai tebeegzistuoja Ignalinos AE ateities neapibrėžtumas, susikaupė didelis radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro kiekis, nesukaupti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys naftos produktų rezervai; fiziškai ir morališkai yra susidėvėjusi didelė dalis elektros tinklų ir pastočių, vamzdynų, nemaža dalis šalies teritorijos dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos.15. Nešiuolaikiška pramonės struktūra (maža mokslui imlius produktus gaminančių įmonių dalis), neišplėtota kooperacija tarp įvairių ūkio subjektų, menkas darbo našumas daugelyje sektorių, trūksta alternatyvių šaltinių apsirūpinti pigiais ištekliais. Neadekvati laikmečiui profesinė ir vadybinė kompetencija, tiriamoji veikla įmonėse beveik neegzistuoja, o inovacinė veikla pasireiškia tik nedaugelyje, ypač menkas jose mokslinis potencialas, lyginant jį su panašiomis užsienio šalių įmonėmis. Mokslo ir tyrimų sistema nėra orientuota pramonės reikmėms, neskatinamos įmonių investicijos į technologijų plėtrą, menkai susiformavusi verslo paslaugų infrastruktūra. Nepakankamai išvystytas finansinių paslaugų sektorius, didelė skolinto kapitalo kaina, 16. Lietuva paveldėjo neracionalią statybos medžiagų pramonę, menka statybos organizacijų specializacija. Dėl nepalankios aplinkos investicijoms ir fragmentiškos bei mažos statybos rinkos statybos potencialas išnaudojamas ne iki galo, statybos bendrovės per mažos pavieniui konkuruoti tarptautiniu lygiu, valstybė per mažai remia įmonių pastangas įsiskverbti į užsienio rinkas. Lėtai diegiama inovacinė veikla, nenaudojamos ar minimaliai naudojamos informacinių ir interneto technologijų galimybės. Neišspręstos nebaigtų statybų ir žemės nuosavybės problemos, nesprendžiama socialinio būsto problema. Silpnas statybos bendrovių ir mokslo institucijų bendradarbiavimas. 17. Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta modernios technikos, neišplėtota kooperacija. Nestabili žemės ūkio politika, nebaigta žemės reforma, silpnai funkcionuoja žemės rinka, lėtas žemių konsolidacijos procesas, dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas. Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas, didelis nedarbas, menkas kaimo žmonių pasirengimas dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis. 18. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas. Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija. Lėtai formuojasi kaimo bendruomenės, neugdomi jų lyderiai. Nukentėjusi biologinė įvairovė, sumenkėjęs kraštovaizdis.19. Nepilnai išnaudojamos Baltijos jūroje skiriamos strimelių ir bretlingių žvejybos kvotos, neracionali žvejybos ir perdirbimo subjektų struktūra, vyrauja mažos, nekonkurencingos, mažo investicinio pajėgumo įmonės. Klaipėdos uoste nėra prieplaukos su kranto infrastruktūra Baltijos jūroje žvejojantiems laivams. Tvenkiniuose auginama mažai lašišinių žuvų, Lietuvai skiriamos per mažos menkių ir lašišų žvejybos kvotos Baltijos jūroje. Nepakankamas dalies žvejų ir žuvų perdirbimo pramonės darbuotojų pasirengimas dirbti konkurencijos sąlygomis, mažos sektoriaus dirbančiųjų pajamos.20. Turizmo plėtrą riboja trumpas turistinis sezonas, neišplėtota turizmo paslaugų infrastruktūra, nepakankamai formuojamas Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdis. Vyriausybinės organizacijos per mažai dėmesio skiria turistinio šalies ir atskirų jos regionų potencialo plėtojimui, nepakankami turizmo sektoriaus administravimo pajėgumai apskrityse ir savivaldybėse. Nepakankamai diferencijuotas turizmo produkto pateikimas sutinkamai su atskirų regionų specifika, neplėtojami neturistinio sezono produktai.21. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą stabdo tokie veiksniai: maža šalies rinka ir vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kredito gavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka nepakankamai išvystyta institucinė infrastruktūra, nepalanki teisinė aplinka, administracinių barjerų gausa ir biurokratizmas, aukštas nusikalstamumo lygis. Lietuvoje pasiektas labai žemas verslumo lygis, matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų. Nusidėvėję smulkių ir vidutinių įmonių įrengimai ir pasenusios gamybos technologijos, lėti verslo plėtros tempai, nedidelis eksportas, finansinių paramos priemonių stoka. Neefektyvi informacijos sistema, nepakankama verslą pradedančiųjų bei verslu užsiimančių vadovų kvalifikacija, ribotos galimybės kelti kvalifikaciją veikiančioje įmonėje, nepakankama teisinė bazė ir infrastruktūra elektroniniam verslui vystyti. Nepakankami ryšiai tarp smulkių ir vidutinių bei didelių įmonių, netolygi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra atskiruose regionuose.22. Perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis susiformavo smunkančios pramonės su ilgalaikėmis negatyviomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis regionai arba miestai (Akmenė, Tauragė, Marijampolė, Didžiasalis ir kt.). Lėtai regionų ekonominė veikla adaptuojasi prie vietinių gamtinių ir rinkos sąlygų, dideli regioniniai nedarbo lygio skirtumai, nauji strateginiai infrastruktūros objektai koncentruojasi didžiausios urbanizacijos regionuose. Nepakankamai skatinama vietos bendruomenių iniciatyva, vangiai plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas bei alternatyvios ūkio veiklos kaimiškuose regionuose, gyventojai, pirmiausia jaunimas, intensyviai migruoja iš kaimiškųjų ir atokių regionų, silpnindami šių regionų intelektinio kapitalo išteklius ir ekonominės plėtros galimybes. Nesuformuoti regionų plėtros metodologiniai pagrindai.

7. GALIMYBĖS

1. Ekonomikos plėtra, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteiks galimybę ženkliai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas. Modernių ir pirmiausia informacinių technologijų plėtra leis sukurti kokybiškas gerai apmokamas darbo vietas, panaudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą, daugiau investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas. Racionaliai panaudota ES struktūrinių fondų parama pozityviai paveiks užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtrą.2. Lietuvos ūkio internacionalizacija pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis pasireikš kaip galingas palankių tendencijų stiprintojas nacionalinės ekonomikos plėtrai, suteiks galimybes stiprinti konkurencingumą ir plėsti rinkas savo veiklą į eksportą orientavusioms šalies firmoms ir įmonėms. Užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leis paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, firmų aukštos reputacijos palaikymą. Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Lietuva neatsiliks pasaulio ūkio raidoje, jei tik jos gamintojai įsijungs į stambiuosius perspektyvių produktų gamybos klasterius. Naujus veiksnius ir sąlygas šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam suklestėjimui užtikrins postindustrializacijos procesas, nors ir iššaukdamas sunkumus daliai šalies visuomenės narių persiorientuojant ir prisitaikant prie naujos situacijos.3. Lietuvos integracija į milžinišką ES vidaus rinką atvers dideles galimybes šalies ūkio plėtrai: išplės realizacijos rinkas, sudarys prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, užsienio investicijų augimui. Ekonominė integracija į aukštesnio išsivystymo lygio tarpvalstybinę ekonominę struktūrą atvers galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turės didžiulius ir realius šansus sparčiai mažinti savo technologinį ir ekonominį atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain). ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis narius ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai galės išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį.4. Finansinių išteklių globalizacija supaprastins finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Finansinių išteklių globalizacija sustiprins konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir tuo pačiu mažins finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams. Naujas galimybes atvers ir lito kurso fiksuotas susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. 5. Susidarys galimybės sukurti kompleksinę suderintą ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemą, papildant ją naujais, pasaulinėje praktikoje žinomais efektyviais taršos mažinimą skatinančiais komponentais (gaminio mokesčiu, užstatų-grąžos sistema, apyvartiniais taršos leidimais ir kt.). Tvarios raidos (subalansuotos plėtros) siekiai bus internalizuoti Lietuvos ūkio subjektų elgesyje. Bus įgyvendinta principu “moka teršėjas” besiremianti ir šakos specifiką atspindinti ekonominių aplinkosaugos motyvų integracija visuose ūkio sektoriuose, užtikrintas aplinkos apsaugos įsipareigojimų, susijusių su integracija į ES, įvykdymo ekonominis mechanizmas. 6. Artimiausiais metais ir dešimtmečiais Lietuvoje paskolų ir finansų rinka gali augti sparčiau nei išsivysčiusios ekonomikos valstybėse ir net Vidurio bei Rytų Europos šalyse. ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų bendradarbiavimas ir įsijungimas į europines struktūras ar aljansus sudarys sąlygas saugiai investuoti į Lietuvos ir užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius, arba per kolektyvinio investavimo įmones. Įkuriant pensijų ir investicinius fondus bei išplėtojant kreditų unijų veiklą, bus išvystyta pilnavertė finansų tarpininkų institucijų struktūrą. Įtakojamos padidėjusios konkurencijos ir technologinės pažangos, vietinės finansų institucijos labiau integruosis su užsienio kapitalu ir išlaikys bei plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose už šalies ribų. Atsivers didžiulė erdvė diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias, sutrumpinti distanciją tarp kredito įstaigų ir žmonių. Bus sukurta ilgalaikiu stabilumu pasižyminti finansų sistema, nes Lietuvai įstojus į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą bei pakeitus litą euru, bus “paklotas” svarbiausias jos pagrindas – tvirta, pasaulyje pripažinta valiuta.

7. Lietuvos ekonomikai integruojantis į Europos Sąjungos ekonomiką, skaitmeninės erdvės panaudojimas atvers platesnes rinkas ir sudarys sąlygas veiksmingesniam kooperavimuisi su labiau pažengusiomis ekonomikomis.8. Lietuva įsitvirtins kontinentinės Europos transporto paslaugų rinkoje, sukurs Kauno ir Klaipėdos logistikos centrus ir juos integruos į Baltijos jūros regiono transporto logistikos centrų tinklą. Bus taikomi privataus ir visuomeninio (valstybinio) kapitalo partnerystės principai finansuojant transporto infrastruktūrą, pasiektas svarbiausioms transporto magistralėms trans-Europinių tinklų statusas, išplėtotas kombinuotas transportas.9. Energetikos sistemų restruktūrizavimas ir privatizavimas paspartins energijos konkurencinės rinkos kūrimo procesą, padidins energetikos įmonių efektyvumą, sumažins energijos gamybos ir tiekimo savikainą. Platesnis energijos taupymo potencialo panaudojimas sumažins energijos poreikių bei energijos šaltinių galios augimo tempus ir tuo pačiu palengvins gamtosaugos problemų sprendimą, sumažins poreikį investicijoms. Esami magistraliniai dujotiekiai ir pasiekus, kad tranzitinis dujotiekis į Vakarų Europą būtų nutiestas per šalies teritoriją, leis ateityje ženkliai padidinti gamtinių dujų suvartojimą ir jų tiekimo strateginį patikimumą. į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantys ir vietiniai energijos ištekliai (nafta, durpės, vėjo bei hidroenergija ir kt.). 10. Pramonės plėtrą, restruktūrizavimo procesą bei sistemišką jos infrastruktūros sutvarkymą paspartins techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama, didelės galimybės pritraukti užsienio kapitalą bei know-how, auganti įmonių vadovų kompetencija ir sukaupta veiklos tarptautinėse rinkose patirtis. Atsigaunanti Rusijos ekonomika atvers geras sąlygas Lietuvos įmonėms šioje rinkoje panaudoti buvusią patirtį ir veiklos Vakarų šalių rinkose kompetenciją. Įsijungimas į vieningą ES mokslo erdvę leis sparčiau ir efektyviau panaudoti ES šalių pramonės ir mokslo potencialą. ES vieninga rinka ir teisinės ūkinės veiklos sąlygos leis sparčiau integruotis į stiprius tarptautinius klasterius ir padidins Lietuvos patrauklumą investicijoms. 11. Statybos kaip globalaus verslo galimybių išnaudojimas atvers Lietuvai platesnes statybos produktų ir paslaugų eksporto galimybes, leis dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose. Statybos paklausa didės dėl ekonomikos augimo, gyventojų pajamų didėjimo, urbanizacijos plėtros ir kitų veiksnių šalyje ir kitose pasaulio rinkose. Atsiras galimybės didinti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams, baigti nebaigtas statybas, atnaujinti senus būstus. Projektavimo ir gamybos integracija, integruoto projektavimo technologijos, informacinių ir interneto technologijų platesnis taikymas leis padidinti gamybos išteklių panaudojimo efektyvumą statyboje. Bus įgyvendinta kvalifikacijos ugdymo nuotolinių studijų sistema, apimanti visų statybos sričių specialistus – darbininkus, meistrus, vadovus. Įsijungimas į vieningą ES statybos ir mokslo erdvę leis sparčiau ir efektyviau panaudoti ES šalių statybos ir mokslo potencialą. Įstojimas į NATO padidins investicijų į Lietuvą patikimumą. 12. Per ateinančius dešimtmečius vyks globalinis maisto poreikio augimas, didės kokybiškų, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės ir maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė. Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, ypač plėsis rinkos nišos geros kokybės ekologiškiems ir natūraliems produktams. Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir konsultacinė parama.13. Didės finansinės galimybės vykdyti žuvininkystės struktūrinius pertvarkymus, didinti produkcijos konkurencingumą, Lietuvai tapus ES nare, padidės kapitalo investicijų, modernių technologijų įdiegimo galimybės, didės informacijos apie tarptautines rinkas prieinamumas, techninė ir konsultacinė parama.14. Atsivers galimybės pasinaudoti ES struktūrinių ir kitų fondų, tarptautinės techninės ir finansinės pagalbos teikiama parama smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoms įgyvendinti. Dėl integracijos į ES tobulės smulkaus ir vidutinio verslo teisės ir institucinė sistemos, išsiplės rinkos, informacijos kanalai, atsiras didesnės galimybės naudotis moksliniais pasiekimais, naujomis technologijomis, palaipsniui atsiras galimybė laisvam darbo jėgos ir kapitalo judėjimui, didesnės galimybės dalyvauti tarptautiniuose klasteriuose, prisijungti prie transnacionalinių verslo plėtros programų. Augant įvažiuojamajam ir kaimo turizmui, sparčiau plėtosis viešbučių, restoranų, pramogų tinklas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai pasitarnaus galimybės veikti NVS šalių rinkose, užsienio tiesioginės investicijos, geresni marketingo rezultatai bendradarbiavimo dėka. 15. Platesnes galimybes regionų ekonomikos plėtrai atvers ES paramos programos ir struktūriniai fondai, edukacinė veikla gyventojų regionuose verslumui ir vadybiniams gebėjimams didinti. Bus deleguotos regioninės plėtros valdymo funkcijos, suteikiant didesnį savarankiškumą vietos savivaldos lygmeniui, skatinant vietinę iniciatyvą. Rengiant plėtros planavimo dokumentus, bus išplėtotas tarpinstitucinis bei tarpžinybinis bendradarbiavimas, partnerystė tarp vietinio, regioninio, centrinio valdymo lygmens bei privataus sektoriaus. Išsiplėtos tarpregioninis bendradarbiavimas nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyse.

8. GRĖSMĖS

1. Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas aštrins nedarbo problemas, taip pat trukdys inovacijoms, modernių technologijų plėtrai. Regioninės raidos netolygumas gilins užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferenciaciją, sąlygos marginalinių regionų susidarymą. Darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali tapti ekonominės plėtros stabdžiu. “Protų nutekėjimas” silpnins šalies intelektinį potencialą, sukels depopuliaciją, aštrins kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas šalyje. Kartu su biudžeto išlaidų švietimui, mokymui bei mokslui didinimu Lietuvoje tokia emigracija reikš tų išlaidų praradimą bei potencialaus nacionalinio produkto sumažėjimą. Gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Visuomenės senėjimas padidins poreikį socialinės apsaugos išlaidoms. Nesėkmingos užimtumo ir socialinė politikos atveju nesumažės skurstančiųjų dalis, sustiprės socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija.2. Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygos stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. Užsienio transnacionalinės korporacijos turės savus interesus, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Dabartinėje stadijoje nekontroliuojamas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti šalyje eilę tradicinių gamybų ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Lietuvos pernelyg liberali užsienio ekonominė politika gali atvesti prie siauros specializacijos, kuri pavojinga šalies ekonomikai, svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Finansinių išteklių globalizacija didins nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius “karštiems pinigams”, darys Lietuvos ekonomiką priklausomą nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus ekonomikos sektoriaus. Mineralinių išteklių koncentracija Rytuose darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų. 3. Praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos nuosmukiai ir krizės visuomet turės didesnius ar mažesnius neigiamus padarinius Lietuvos nacionalinei ekonomikai. Lietuvos savarankišką reagavimą į makroekonominius šokus gerokai varžys stabilios fiskalinės politikos reikalavimai: įvykdžiusi konvergencijos kriterijus bei įstojusi į Ekonominę ir pinigų sąjungą, Lietuva turės formuoti ir įgyvendinti nacionalinę ekonominę politiką pagal stabilumo ir augimo pakto reikalavimus, sudarydama vidutinės trukmės stabilumo programą, kurios esmė – pasiekti ir laikytis nacionalinio biudžeto subalansuotumo ar net perviršio (didelės valstybės skolos atveju). 4. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį apribojant šalies suverenitetą ir pripažįstant viršnacionalinių valdymo organų sprendimus. Pradiniame etape dėl stiprios konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių atsidurs sunkioje padėtyje arba sužlugs, kas iššauks kai kuriuos nepageidautinus socialinius reiškinius. Kai kurie Vakarų šalių ekspertai mato rimtą pavojų pačios integracijos sėkmei, kai integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalys (Lietuva ir ES). 5. Šiuo metu muitais apsaugoti ūkio sektoriai po Lietuvos įstojimo į ES atsidurs sustiprėjusios konkurencijos aplinkoje, nes dažnu atveju importo rinkliava pagal Bendrąjį muitų tarifą yra mažesnė už protekcinį Lietuvos muitų tarifą. Lietuvoje negaminamų prekių atžvilgiu bus priešingai – importas iš trečiųjų šalių kai kuriais atvejais pabrangs ir vers importuotojus pereiti prie tiekėjų iš ES šalių (prekybos iškreipimas), kas gali padidinti Lietuvos gamintojų gamybos kaštus. Tapusi ES nare, eksportuojamoms prekėms į JAV, Kanados, Japonijos rinkas Lietuva nustos gauti pramonės gaminių importo muitų nuolaidas pagal Bendrąją preferencijų sistemą (taikomą besivystančioms bei pereinamosios ekonomikos šalims) ir turės pradėti pati teikti tokias nuolaidas besivystančioms šalims pagal Lome konvencijos taisykles. 6. Galimi dideli sunkumai suderinant ekonominius aplinkosaugos veiksnius su ES direktyvomis bei kitais tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais. Kai kurios ūkio šakos gali būti nepajėgios įsisavinti užsienio skiriamas finansinės paramos lėšas arba efektyviai jas panaudoti. Aplinkos apsaugos užmojai gali būti nesuderinami su šalies socialinėmis-ekonominėmis galimybėmis, pernelyg dideli gali būti naujų ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių įdiegimo organizaciniai ir administravimo faktiniai kaštai, galimos klaidos bei disproporcijos, parenkant ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių konkrečias skaitines išraiškas. Kurios nors įtakingos politinės ar ekonominės grupuotės gali pasipriešinti jos interesus paliečiančiai aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių sistemos reformai (politinio nepriimtinumo grėsmė).7. Gyventojams ir įmonėms didžiąją dalį investicinių paslaugų pradės teikti užsienyje registruotos finansų institucijos. Nepalankus apmokestinimas ir pernelyg sudėtinga pajamų apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka gali sulėtinti taupymo didėjimą ir investavimo kultūros ugdymą. Spaudimas bankų vadovybei sutelkti visą dėmesį į banko akcininkų kapitalo trumpalaikį grąžos didinimą, labai dideli akcininkų reikalavimai gali pastūmėti bankus ateityje į rizikingesnę veiklą, dėl ko gali padidėti nestabilumas bankiniame sektoriuje. Blogai valdomos naujų finansų tarpininkų institucijos (kredito unijos, pensijų fondai) gali padidinti finansų rinkų jautrumą ir sumažinti pasitikėjimą visu finansiniu sektoriumi. Egzistuoja pavojus, jog nespėdamos žengti koja kojon su finansų verslu, priežiūros institucijos taps sparčios rinkos plėtros stabdžiu. 8. Technologiškai ir ekonomiškai išsivysčiusios šalys su išplėtota informacine visuomene į Lietuvos gyventojus gali žiūrėti tik kaip į vartotojus, o ne modernių produktų ir paslaugų kūrėjus ar partnerius. 9. Vadovavimasis ekonominėje praktikoje vien rinkos fundamentalizmo koncepcija gali sąlygoti didelį lėšų trūkumą šalies transporto infrastruktūros atstatymui ir plėtrai. Tikėtinas nepakankamai efektyvus veiksmų koordinavimas su kaimyninėmis šalimis plėtojant TINA tinklus. Gamtosauginių ir kitų reikalavimų sugriežtinimas vežėjams, dirbantiems ES šalių rinkoje, gali sumažinti transporto paslaugų eksportą. Tikėtinas transporto kamščių padidėjimas didžiausiuose šalies miestuose.10. Energijos tiekimas Lietuvai bus lengvai pažeidžiamas politinio konflikto su Rusija atveju. Ankstyvas Ignalinos AE uždarymas be reikiamo finansavimo iš Europos Sąjungos ir tarptautinių finansinių institucijų taps nepakeliama našta šalies ekonomikai. Neapibrėžtumas, bus ar nebus Lietuva elektros energijos eksportuotoja, didina tikimybę, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai vidaus ekonominėje ir išorės ekonominių ryšių politikoje. Energetikos rinkos atvėrimas, neįteisinus pereinamojo laikotarpio, iškels papildomų problemų vartotojams ir gamintojams. Dalies vartotojų atsijungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų gali sukelti ekonomines ir socialines problemas. Jei bus pavėluotai sukaupta patirtis ir lėtai pereinama prie naujausių technologijų, o importuojamas organinis kuras pabrangs, tai nebus galimybės laiku ir efektyviai pasinaudoti atsinaujinančiais energijos ištekliais. 11. Auganti užsienio statybos kompanijų konkurencija ir žemi įėjimo į Lietuvos statybos rinką barjerai gali sužlugdyti nacionalines statybos bendroves ar sumažinti jų efektyvumą. Ūkio finansinių galimybių nestabilumas (būsto finansavimas, socialinis būstas, nebaigta statyba, pagalba socialiai remtiniems žmonėms eksploatuojant pastatus ir t. t.), vidaus ir tarptautinių rinkos sąlygų pokyčiai iššauks statyboje neprognozuojamus nuosmukius. Galimos klaidos bei disproporcijos nustatant statybos politikos prioritetus, tikėtinas dalies statybos verslininkų perėjimas į kitas verslo šakas su greitesne kapitalo apyvarta. Nepasirengimas pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis, didelės reformų, naujų technologijų diegimo ekonominės, organizacinės, informacinės ir administravimo išlaidos.

12. Didžiausia potenciali grėsmė pramonės plėtrai bus neteisingai valstybės lygmeniu suvokta mokslo, žinių ir inovacijų svarba (kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks, norint neatsilikti). Neprognozuojami įvykiai didins politinį nestabilumą šalyje ir užsienyje, kels ES plėtros strateginių prioritetų netikėtus pokyčius. Kai kurie pramonės sektoriai gali būti laiku ir efektyviai nepasirengę pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. Dėl nesėkmingos energetinio ūkio restruktūrizacijos gali išaugti energetinių resursų kaina. Savalaikiai nebus sukurtos palankios sąlygos investicijoms.13. Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui. Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai. ES BŽŪP gali gerokai pasikeisti. Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės. Negavus ES derybinėse pozicijose numatytų gamybos kvotų, žemės ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir dirbančiųjų pajamos žemės ūkyje bei perdirbamojoje pramonėje. Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos išteklių. Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis rinkos sąlygomis nesugebantiems dirbti asmenims ir jų šeimų nariams.14. Atviroje rinkoje vyks tiesioginė Lietuvos žuvininkystės subjektų sandūra su didesnio konkurencinio pajėgumo ES valstybių rinkos subjektais. Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai ES ir PPO ribos galimybes taikyti valstybės paramą žuvininkystės produkcijos eksportuotojams.15. Turizmo plėtrai Lietuvoje neigiamą įtaką darys nemažėjantis nusikalstamumas (autotransporto priemonių vagystės), tolesnė kaimiškųjų vietovių degradacija, artimų turizmo rinkų konkurencija Lietuvos turizmo produktui. Tęsiant pražūtingą kurortinių vietovių komercializavimą, sunyks svarbiausias Lietuvos kurortas – Palanga. Pernelyg vangiai gali būti plėtojama valstybės valdymo institucijų veiklos rekreacijos ir turizmo sferoje koordinacija, neprognozuotinai gali keistis valstybės prioritetai ir numatomas finansavimas. Tikėtina, kad Lietuva nesugebės sukurti jūrinės valstybės įvaizdžio, gali sumažėti šalies kultūrinis-istorinis ir gamtinis patrauklumas.16. Galimi smulkių ir vidutinių įmonių bankrotai dėl nepalankios teisinės ir ekonominės aplinkos. Dėl globalizacijos procesų, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, užsienio šalių vidaus rinkos protekcinės politikos didės konkurencinis spaudimas Lietuvoje gaminamoms prekėms ir paslaugoms. Tikėtina, kad pernelyg lėtai formuosis verslo kultūra šalyje: palyginti didelė visuomenės dalis nebus iniciatyvi, lauks valstybės paramos įvairiais verslo organizavimo ir vykdymo klausimais, nepakankama pagarba klientui, geranoriškumas, darbuotojų motyvacija, skatinimo svertų panaudojimas. 17. Tikėtinas problemiškų regionų su dideliu socialiniu ekonominiu nuosmukiu susiformavimas (tokių, kaip Visaginas Ignalinos AE uždarymo pasėkoje). Pradės ryškiau reikštis intelektinio kapitalo trūkumas regionuose dėl migravimo į šalies centrus bei užsienį. Valstybės centrinės valdymo institucijos gali dėti pastangas išlaikyti regioninės plėtros planavimo ir valdymo funkcijas. Ne visi regionai sugebės laiku ir tinkamai panaudoti regionų ekonominei plėtrai skiriamą užsienio (pirmiausia – ES Struktūrinių fondų) finansinę ir techninę paramą.

9. STRATEGINIAI TIKSLAI

Strateginiai tikslai transformuoja vizijos ir misijos formuluočių bendrąsias nuostatas į tiksliau apibrėžtus įsipareigojimus, kurie nurodo, kas ir kada turi būti pasiekta plėtojant šalies ekonomiką iki 2015 metų. Šie tikslai neapsiriboja vien pačia ekonomika ir be ekonominių identifikuojami taip pat socialiniai strateginiai ekonomikos plėtros tikslai. Strateginiai tikslai detalizuoti ir konkretizuoti trimis lygiais, logiškai juos susisteminant į taip vadinamą tikslų medį. Pirmame lygyje pateiktas generalinis tikslas, kuriame bendriausiu pavidalu nusakoma Lietuvos ekonomikos plėtros iki 2015 orientacija į šalies materialinės ir dvasinės gerovės plėtojimą, žmogaus kapitalo didinimą, kuo platesnių pasirinkimo galimybių žmogui užtikrinimą. Antrojo lygio strateginiai tikslai nusako pagrindines plėtros kryptis atskiriems socialinės ir ekonominės plėtros aspektams bei ūkio sektoriams. Trečiame lygyje šios pagrindinės plėtros kryptys išskleidžiamos detalesniais kiekvienam aspektui ir sektoriui strateginiais tikslais.Nors paprastai strateginių tikslų užduotis siektina maksimaliai galimai apibrėžti kiekybiškai, tačiau didžiąją dalį socialinių ir ekonominių tikslų išreikšti kiekybiškai labai sudėtinga arba neįmanoma apskritai. Nors kiekybiniai tikslai ir palengvintų strategijos įgyvendinimo kontrolę, kokybiniai tikslai taip pat yra svarbūs šalies ekonomikos plėtros strateginiame valdyme. Bendresniu pavidalu čia suformuluoti strateginiai tikslai turi būti detalizuojami ir konkretizuojami (tame tarpe ir kiekybiškai) nacionalinėse programose, vyriausybių programose ir veiklos planuose, ministerijų ir žinybų veiklos programose bei planuose.Strateginius tikslus pagal atskiras specifinėms strategijoms atitinkančias problemines sritis suformulavo ekspertinės grupės ir detaliau jie pateikti atitinkamuose specifinių strategijų dokumentuose. Bendrosios strategijos dokumente pateikti strateginiai tikslai glaustai apibendrina ir susistemina ekspertinių grupių bei mokslo ir technologijų plėtros baltojoje knygoje suformuluotus tikslus. G e n e r a l i n i s s t r a t e g i n i s t i k s l a s- plėtojant ekonomiką iki 2015 metų, turi būti siekiama paspartintai plėtoti materialinius veiksnius, pakankamus ir būtinus šalies materialinės ir dvasinės gerovės plėtotei, kurią apibendrintai nusako stabili ekonominė plėtotė, sveika gamtinė aplinka dabar ir ateities kartoms, asmens saugumas fizine, teisine ir socialine prasmėmis, žmogaus kapitalo plėtra, pilietinės visuomenės plėtra, kultūra ir poilsis. Turi būti plėtojamos žmogaus pasirinkimo galimybės visais jo gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu, užtikrintas žmogaus galių stiprinimas, investuojant į jo švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą – žmogaus kapitalo didinimą, kuris turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudarytos sąlygos naudotis savo galiomis ekonominei ar kūrybinei veiklai, politikoje, visuomeniniame gyvenime bei poilsiui.

10. KAINOS IR DARBO UŽMOKESTIS

Lietuva nenustoja stebinti tiek užsienio šalių ekspertų, tiek ir Lietuvos piliečių fenomenaliu ūkio spartaus augimo ir kainų kritimo deriniu. Jau antrus metus iš eilės Lietuvoje yra užfiksuojama metinė defliacija – 2003 m. gruodžio mėn., palyginti su 2002 m. gruodžio mėn. vartojimo kainų indeksas (VKI) sumažėjo 1,3 proc. (žr. 5.1 diagramą). Pernai pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo buvo užfiksuota ir vidutinė metinė defliacija, siekusi 1,2 proc., tuo tarpu 2002 m. kainos vidutiniškai buvo 0,3 proc. didesnės nei metais anksčiau. Praėjusiais metais didžiausios įtakos VKI mažėjimui turėjo 12,2 proc. atpigusios ryšių grupės prekės ir paslaugos bei 1,9 proc. sumenkusios maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos. Taip pat kainų indeksą mažino 3,6 proc. kritusios būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros grupės prekės ir paslaugos. Ryšiai pigo dėl aršios konkurencijos: šioje srityje ir ankščiau buvo jaučiama didelė įtampa, tačiau 2003 metais bendrovės pradėjo tikrą kovą dėl klientų. Rinkos vartotojams buvo pasiūlytos naujos paslaugos (mokėjimo planai), kurios leido gerokai sumažinti išlaidas judriajam ryšiui. Pažymėtina, kad praėjusiais metais telekomunikacijų bendrovės jau atsigręžė į individualius klientus: jų naujovės labiausiai buvo orientuotos į gyventojus (planai Bitė Eko – Bitės GSM, Mažylis – Tele 2, Ežys – Omnitel ir t.t.), gi anksčiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas verslo klientams. Be to, nesnaudė ir Lietuvos Telekomas, kuris iki tol kelis metus iš eilės didindamas paslaugų tarifus, prarado nemažai vartotojų. Ši bendrovė užsibrėžė tikslą susigražinti dalį klientų ir 2003 m. gerokai sumažino tarifus (ypač tarpmiestiniams bei tarptautiniams pokalbiams), kas sudavė smūgį greitai besiplėtojančiam internetinės telefonijos paslaugas teikiančių įmonių tinklui. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų mažėjimą iš dalies kompensavo dėl padidėjusių akcizų 3,7 proc. per metus pabrangę alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai. Panašiai išaugo ir sveikatos priežiūros grupės prekių ir paslaugų kainos. Kitų VKI komponentų pokyčiai buvo nereikšmingi. Kainų kitimą 2003 m. taip pat stipriai paveikė didžiųjų prekybos tinklų konkurencija ir valiutų kursų svyravimai. Dėl 2003 m. rekordiškai smukusio JAV dolerio, gerokai atpigo importuojamos prekės iš Rusijos, Kinijos bei kitų dolerio zonos rinkų. Praėjusiais metais importo kainos vidutiniškai buvo 4 proc. mažesnės nei prieš metus. Statybos kainos per 2003 metus padidėjo 2,2 proc. – visų pirma dėl labai išaugusios statybos darbų paklausos, kurią skatino ne tik ūkio plėtra, bet ir apie 80 proc. išsiplėtusi būsto paskolų rinka, padidinusi gyvenamųjų pastatų statybos kainas – jos per metus ūgtelėjo 2,7 proc. Statybos kainas aukštyn stūmė ir dėl darbo apimčių išaugusios veiklos sąnaudos, nes pradėjus trūkti darbuotojų ėmė brangti darbo jėga. Tuo tarpu statybinių medžiagų ir gaminių bei statybinių mašinų ir mechanizmų eksploatavimo kainos smuktelėjo atitinkamai 0,4 proc. ir 0,1 proc. Gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos 2003 m. per metus sumenko 0,2 proc. Didžiausią įtaką parduotos pramonės produkcijos kainų mažėjimui turėjo 5,5 proc. atpigę naftos produktai. Įdomu, kad eksportuojamos rafinuotų naftos produktų kainos per metus krito net 6,9 proc. – tai iš esmės lėmė 0,4 proc. visų eksportuotų gaminių kainų sumažėjimą. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje š.m. antrą pusmetį be abejonės darys tam tikrą spaudimą kainoms augimo linkme – dėl pasikeitusios muitų politikos, administracinių sprendimų bei dėl Lietuvos gamintojams griežtėjančių kokybės ir aplinkosaugos reikalavimų. Mūsų šalies įmonės, pagerėjus jų produkcijos (ypač maisto prekių) eksporto sąlygoms, pabrangins ją vidaus rinkoje, tai skatins ir laukiamas darbo užmokesčio kilimas. Be to, šiais metais yra planuojama priimti mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo ir veiklos viešumo užtikrinimo įstatymą (pagal projektą įstatymas turėjo įsigalioti nuo šių metų kovo 1 d.), pagal kurį bus apribotas išpardavimų laikas – numatoma leisti juos vykdyti ne ilgiau kaip po mėnesį dukart per metus, pradedant nuo vasario ir rugpjūčio mėnesių paskutinių pirmadienių. Sezoniniai išpardavimai tiesiogiai veikia šalies kainų lygį, kadangi nukainuojamos prekės turi gana didelį svorį (2003 m. drabužių ir avalynės lyginamasis svoris VKI buvo 6,8 proc., maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų – 32,4 proc.). Vis tik aštrėjanti konkurencija iš dalies kompensuos minėtų veiksnių poveikį , todėl šiemetinė infliacija tikriausiai neviršys 3 proc. lygio – svarbaus Mastrichto sutarties kriterijaus, nebent ženkliai pabrangs JAV doleris.Darbo užmokestis ir toliau išlieka pagrindiniu gyventojų disponuojamų pajamų šaltiniu, o jo dalis visose namų ūkio pajamose didėjo jau kelis metus iš eilės. Preliminariais duomenimis 2003 m. vidutinis apskaičiuotasis darbuotojų mėnesio darbo užmokestis (be individualių įmonių) išaugo 4,1 proc. iki 1056 lito. Valstybės sektoriuje prieaugis buvo didesnis ir siekė 6,5 proc. Dėl pastaruoju metu sumažėjusios gyventojų pajamų mokesčių naštos (2003 m. metų pradžioje nuo 250 litų iki 290 litų pakilo pajamų neapmokestinamasis minimumas), pernai, kaip ir užpernai, vidutinis išmokėtasis darbo užmokestis didėjo greičiau negu apskaičiuotasis ir sudarė 776 lito – 6,5 proc. daugiau nei 2002 metais. Mažėjant kainoms, realusis darbo užmokestis 2003 m. pašoko net 7,8 proc. – tai didžiausias augimo tempas per paskutinius ketverius metus. 2002 metais šis rodiklis pakilo 3,8 proc., tuo tarpu 2001 m. ir 2000 m. realus darbo užmokestis, nepaisant gamybos augimo, buvo smukęs atitinkamai 0,3 proc. ir 5,1 proc.

Pastaruoju metu darbo užmokesčio atskirose ekonominėse veiklose skirtumai šiek tiek sumažėjo. Trečiąjį 2003 m. ketvirtį didžiausias vidutinis mėnesinis atlyginimas buvo finansinio tarpininkavimo srityje – jis apie 3,7 karto viršijo mažiausią rodiklį (žuvininkystės veikloje), o prieš metus šis santykis siekė 4,5. Remiantis oficialios statistikos duomenimis, darbo užmokesčio augimas privačiame sektoriuje praėjusiais metais buvo gerokai lėtesnis nei valstybiniame. Iš dalies žemesniam atlyginimų lygiui privačiame sektoriuje turi įtakos gausus smulkusis verslas, kurio pajėgumai (tiek gamybos, tiek ir darbo apmokėjimo prasme) nėra dideli. Ypatingai tai pasireiškia rajonuose, kur yra ženklus nedarbas, o gyvenimo lygis ir darbo užmokestis yra mažesni nei vidutiniškai šalyje. Tačiau ne mažiau svarbi lėto privataus sektoriaus darbo užmokesčio augimo priežastis yra gana didelė neapskaitomo darbo užmokesčio dalis. Pagal Statistikos departamento ir Italijos ekspertų atliktą šešėlinės ekonomikos tyrimą, beveik ketvirtadalis samdomiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio nebuvo deklaruota. Tyrimo duomenimis 2002 m. įvairiose ūkio veiklose neoficialiai dirbo virš 100 tūkst. darbuotojų, didžioji jų dalis buvo įdarbinta statybos ir apdirbamosios pramonės bei žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės įmonėse. Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios įmonės neatsisako darbo užmokesčių mokėjimo vokeliuose, yra gana aukšti darbo pajamų apmokestinimo tarifai Lietuvoje.

11. UŽIMTUMAS IR NEDARBO LYGIS

2003 metais spartus ekonomikos augimas teigiamai veikė darbo rinką: kaip jau buvo minėta, didėjo realusis darbo užmokestis bei užimtumas, nedarbo lygis mažėjo. Praėjusiais metais buvo pasiektas didžiausias nuo 1997 m. užimtumo lygis – 57,8 proc. Trečią 2003 m. ketvirtį, palyginti su 2002 m. atitinkamu laikotarpiu, vidutinis dirbančiųjų skaičius Statistikos departamento tyrimo duomenimis padidėjo 1,1 proc. ir sudarė 1,46 mln. Kaip jau tapo įprasta, daugiausia gyventojų buvo užimta apdirbamojoje pramonėje (18,9 proc.), žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės (18,1 proc.) bei vidaus prekybos veikloje (14,8 proc.).Užimtumo lygio teigiamai korekcijai daugiausiai įtakos turėjo privataus sektoriaus plėtra, kuri pilnai kompensavo darbo vietų sumažėjimą švietimo ir valstybės valdymo veiklose. Apskritai daugumoje ekonominių veiklų buvo jaučiama išaugusi darbo jėgos paklausa – užimtųjų skaičius didėjo visuose gamybos ir nevalstybiniuose paslaugų teikimo sektoriuose, išskyrus energetiką bei nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos sektorių. Įdomu šiuos pokyčius palyginti su atskirose ūkio veiklose sukurta pridėtine verte. Analizuojant užimtumo ir pridėtinės vertės pokyčius, labiausiai į akį krenta elektros, dujų ir vandens tiekimo, vidaus prekybos bei finansinio tarpininkavimo veiklos. Sunku patikėti, kad energetikos įmonės, per tris pirmus 2003 m. ketvirčius vidutiniškai 7 proc. sumažinusios darbuotojų skaičių, sugebėjo pridėtinę vertę (PV) padidinti net trečdaliu. Minėjome apie pokyčius statistiniame klasifikavime (2003 m. energetikai buvo priskirtos kai kurios buvusios prekybos įmonės), todėl telieka tik spėlioti apie rodiklių palyginamumą. Vidaus prekyba smarkiai pagerino darbo našumą – darbuotojų skaičių padidinus tik 2,4 proc., PV prieaugis buvo net 4 kartus didesnis. Finansinis tarpininkavimas, priešingai, regresavo: nepaisant sparčios sektoriaus plėtros, finansines paslaugas teikiančių įmonių sukurta PV išaugo tik 2,5 proc., o darbuotojų skaičius ūgtelėjo net penktadaliu. Tačiau reikėtų pripažinti, kad pastarąjį pokytį didžiąja dalimi nulėmė pensijų fondų steigimas, o didžiųjų bankų reorganizacija antroje metų pusėje šiek tiek pakoregavo metinius rezultatus. Viena svarbiausių ir optimizmą keliančių tendencijų šalies ūkio raidoje yra tai, kad bendras ekonominis augimas pamažu ima teigiamai veikti ir periferiją: darbo biržos duomenimis per metus nustatytas nedarbo smukimas visose šalies savivaldybėse, ir didžiausias sumažėjimas buvo pastebimas būtent “probleminiuose” regionuose – savivaldybių, kuriose nedarbo lygis viršijo 20 proc., skaičius nukrito nuo 7 iki 2 (Druskininkų – 22,2 proc. ir Mažeikių rajono – 20,3 proc.). Atsirandantys dideli investicijų kaimo rajonuose projektai (kaip, pavyzdžiui, Vandens pramogų parko statyba Druskininkuose), taip pat į kaimo plėtrą nukreipti ES struktūriniai fondai be abejonės padeda ir toliau švelninti teritorinius skirtumus, prisideda prie naujų darbo vietų sukūrimo ir bedarbių skaičiaus mažėjimo regionuose. Nepaisant minėto ES senbuvio protekcionizmo, artimiausiu laikotarpiu situacija Lietuvos darbo rinkoje toliau gerės, didele dalimi lems tolesnis spartus ekonomikos augimas. Tačiau vidutiniu bei ilgu laikotarpiu gali iškilti papildoma problema . Didžiausia grėsmė išlieka struktūrinis nedarbas. Nemaža dalis besikreipianti į darbo biržas asmenys yra žemos kvalifikacijos, kuri netenkina verslo poreikių . Tuo tarpu kvalifikuotos darbo jėgos paklausa bei darbdavių reikalavimai nuolat kyla, didėja ir darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Taigi, nepaisant sparčios ūkio plėtros ir net tam tikra dalimi dėl šios priežasties struktūrinis nedarbas gali dar labiau išryškėti (ekonomikai augant paklausūs tampa tam tikros kvalifikacijos specialistai, kurių trūkumas jau jaučiamas ir dabar). Todėl siekdamos didinti gamybą bei teikti daugiau paslaugų įmonės ateityje bus priverstos investuoti ne tik į įrangą, bet ir turės daugiau lėšų skirti darbuotojų kvalifikacijai kelti.

12. INVESTICIJOS

Lietuvai įsijungus į ES ekonominę erdvę, vis labiau išryškėjo įmonių darbo našumo ir konkurencingumo kėlimo svarba, o šis procesas itin glaudžiai susijęs su investavimu. Praėjusiais metais materialinės investicijos (toliau – investicijos) negalutiniais duomenimis išaugo kiek mažiau už BVP – jų apimtis siekė 8,7 mlrd. Lt ir buvo 6,8 proc. didesnė nei prieš metus. Metinis pokytis nedaug atsiliko nuo 2000–2002 m. laikotarpio vidurkio. Nors investicijų augimo tempas pastaraisiais metais nebuvo mažas, jis vertintinas kaip nepakankamas, turint omenyje paskutinius dvejus metus ženkliai pakilusius įmonių pelno rodiklius ir itin palankias bankų paskolų išdavimo sąlygas. Bendrą investicijų apimtį išskaidžius į du komponentus – pastatų ir inžinerinių statinių bei įrengimų, mašinų ir transporto priemonių– nekyla abejonių, kad būtent antroji dedamoji lemia darbo našumo augimą. Deja, investicijų į gamybos priemones apimties metinis prieaugis 2002 m. buvo itin mažas, o praėjusiais metais netgi neigiamas. Darbo jėgos brangimui įgaunant pagreitį ir ūkiui vis labiau juntant įvairių specialybių darbuotojų trūkumą, pastaroji statistika sukelia nerimą dėl šalies ekonomikos ilgalaikių perspektyvų. Be abejo, įmonių modernizavimui bus panaudoti ir ES struktūriniai fondai, bet jų dydis per menkas kokybiniam šuoliui, gal tik žemės ūkio sektoriui jų poveikis bus lemiamas. Būtent SAPARD lėšos ir geros šio sektoriaus perspektyvos išplėstoje ES lėmė, kad per paskutinius trejus metus investicijos į žemės ūkį pakilo labiausiai, o pernai padidėjo 23,8 proc. Tačiau šios ekonominės veiklos dalis investicijų pyrage buvo nedidelė ir nesiekė 3 proc. – šiuo požiūriu tradiciškai pirmavo trys banginiai, pritraukę apie pusę visų lėšų: pramonė (išgaunamoji ir apdirbamoji), transporto sektorius ir vidaus prekyba, kurių dalys pernai sudarė atitinkamai 19,4 proc., 16,5 proc. ir 13,2 proc. (žr. 7.1 lentelę). Transporto įmonėms būsimoje ES erdvėje atsiveria naujos galimybės, tačiau būtina tenkinti Bendrijos reikalavimus, todėl investicijos į šią veiklą, gerokai padidėjusios jau 2002 m., praėjusiais metais ūgtelėjo dar beveik 40 proc. O pagal prieaugį 2003 m. pirmavo finansinis tarpininkavimas, kuriam tekusios investicijos pašoko apie 47 proc. Pastaruoju metu visi šalies stambieji bankai mažino darbuotojų skaičių kartu smarkiai plėsdami teikiamų paslaugų apimtį, kas įmanoma tik diegiant šiuolaikines informacines technologijas.

13. PRAMONĖ

Pramonė yra viena iš svarbiausių Respublikos ūkio šakų ir išliks tokia ateityje.Pramonė buvo pertvarkoma: nuo daug energijos sunaudojančios gamybos, skirtos socialinėms rinkoms, pereita prie gamybos struktūros, kuri remiasi Lietuvos gamtos ištekliais ir Vakarų rinkų paklausa. Šis procesas tebesitęsia ir dabar.Didelę įtaką šalies ekonomikos atkūrimui, pertvarkai turėjo fiskalinė politika, kurios uždavinys buvo iš esmės pertvarkyti biudžeto, mokesčių sistemą ir priderinti ją prie ekonomikos struktūros, kuriai, kaip minėta, buvo būdingas oficialios gamybos mažėjimas ir greitas naujos bei šešėlinės veiklos plėtra. Dėl šių priežasčių mokestinės pajamos sumažėjo. Seimas, to vengdamas, vykdė mokesčių sistemos reformas. Pvz., 1997m. buvo įkurtas Mokesčių policijos departamentas, priimtas Įmonių pelno mokesčio įstatymas, vykdomos mokesčių reformos, mažinti mokesčių tarifus ir kt.Iki rinkos reformos pradžios nebuvo privataus sektoriaus. Pramonės sektorių sudarė didelės valstybinės įmonės. Privatizavimo už investicinius čekius programa prasidėjo 1991m., greitai buvo privatizuotos smulkios įmonės. 1999m. prasidėjo dabartinės ekonominės politikos etapas…Didžiausias vaidmuo ir 2000m. ir 2001m. teko išgaunamajai ir apdirbamajai pramonei, kuri sukuria net 25,7 proc. visos pridėtinės vertės. Pramonės plėtrą skatina spartus eksporto didėjimas, taip pat vidaus prekyba, kuri padidino sukurtą pridėtinę vertę 7,4 proc. Labai didelę įtaką Lietuvos ekonomikai turi įstojimas į ES. Lito susiejimo su euru tikslas yra ne „rasti“ ypatingą lito kursą, palankų produkciją eksportuojančių įmonių konkurencingumui, o sukurti vienodas sąlygas verslininkams, intensyviai prekiaujantiems su partneriais Europoje. Su Lietuvos ekonomikos plėtra susijusi užsienio prekyba – jau 2000m. eksportas aplenkė importą(į ES – Vokietiją, Angliją, Daniją, Švediją), taip pat priklauso nuo investicijų į įvairias veiklos rūšis( daugiausia į išgaunamąją ir apdirbamąją pramonę 27,7 proc. visų in.). Artimiausiais metais užsienio investicijos į mūsų ekonomiką skatina narystė ES, pasitikėjimas ekonominiu ir finansiniu šalies stabilumu bei besitęsiantis privatizavimo procesas. Specifiniai technologijų, darbo organizavimo, valdymo ypatumai veikia veiklos ekonomiką.Plečiantis gamybai, tobulėjant technikai, gerėjant tarptautinei integracijai, pramonėje atsiranda naujų šakų, kas ir didina šalies ekonomiką. Lietuvai įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją, lengvajai pramonei atsivers naujos rinkos. Lietuvos įmonės gerokai padidino savo produkcijos eksportą. 1. paveiksle matyti, kad Lietuva savo 2003 m. makroekonominiais rodikliais nustebino pasaulį, ypač BVP šuolio ir defliacijos unikaliu deriniu. Šalies ūkio plėtra pernai buvo ne tik sparti, bet ir neblogai subalansuota – pastebimai išaugo visi pagrindiniai sektoriai.1. paveikslas. Baltijos šalių pagrindiniai makroekonominiai rodikliai

Lietuva Latvija EstijaMetai

2001 2002 2003 2004 1) 2005 1) 2003 2003Realaus BVP metinis pokytis(proc.) 6,5 6,8 8,9 2) 7,5 6,7 7,5 2) 4,8 2)Einamosios sąskaitos deficitas(BVP proc.) 4,8 5,3 6,6 2) 7,0 7,0 9,0 2) 13,7 2)Infliacija (proc.) 2,0 -1,0 -1,3 2,1 2,7 3,6 1,1Vidutinis mėnesinis darboužmokestis (Lt) 3) 1087 1145 1208 1310 1440 1077 1573Nedarbo lygis (proc.) 3) 12,9 10,9 9,8 8,7 8,2 8,6 4,9Vidutinė paskolų nacionalinevaliuta palūkanų norma (proc.) 3) 8,1 6,1 5,1 5,6 6,5 6,4 4) 5,35Šalies biudžeto fiskalinis balansas(BVP proc.) -1,9 -1,4 -1,7 2) -2,8 -2,4 -2,0 2) -1,5 2)1) Prognozė2) Įvertis3) Laikotarpio pabaigoje4) Trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų palūkanų normų aritmetinis vidurkis

Spartus ekonomikos augimas gali sąlygoti didelę socialinę ekonominę gyventojų grupių bei šakinę regioninę diferenciaciją. Spartės techninė pažanga, konsultacinė finansinė ES pagalba, o persigrupavęs Lietuvos ūkis savo galimybes tikrins nuolat atsinaujinančiose Rytų rinkose. Per artimiausius 15 metų infrastruktūra ir ūkio šakų struktūra nesiskirs nuo ES šalių, o didžioji dalis gyventojų prekes pirks už paskolas arba išperkamąja nuoma.

14. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ EKONOMIKA

Materialinės investicijos į IT ir T sektorių 2000 m. sudarė 467,7 mln. Lt IT ir T sektoriuje. Iš jų: 465,8 mln. Lt sudarė materialinės investicijos į telekomunikacijų sektorių arba 99,6% visų investicijų; 1,9 mln. Lt sudarė investicijos į IT sektorių. Pagal valstybės institucijų programą, 2002 m. numatoma skirti IT apie 70 mln. Lt iš visos 1200 mln. Lt valstybės kartu su savivaldybių investicijų sumos. Tai sudaro apie 5,8% visų valstybės investicijų. Pramoninės gamybos radijo technikos ir ryšių įrangos bei aparatūros srityje, augimui reikalingos didelės privataus kapitalo investicijos. Valstybės uždavinys šioje srityje – sudaryti atitinkamas sąlygas aktyviai nukreipiant valstybinių institucijų veiklą pritraukti šios srities didžiųjų tarptautinių bendrovių investicijas į Lietuvą. Kuriant žinių visuomenę bei vystant IT ir T sektoriaus veiklą, reikalingas kardinalus valstybės valdymo posūkis šia kryptimi: Valstybinės investicijos į informacinę infrastruktūrą (švietimas, universitetai, sveikatos apsauga, e-vyriausybė, kompiuterizuota transporto sistema, e-paslaugos ir kt.) turi būti ženkliai didesnės ir atitikti užsiduotų tikslų, kuriant žinių visuomenę, tenkinimą. Aukštos pridėtinės vertės produktams gaminti ir paslaugoms teikti (IT ir T sektoriuje ypatingai) reikalinga aukšta kvalifikacija. Lemiamą vaidmenį čia vaidina aukštos kokybės švietimo sistema, kuri aprūpins gerai paruoštais darbuotojais IT ir T sektorių. Valstybės uždavinys – didinti švietimo ir mokslinių tyrimų kokybę bei specializaciją. IT ir T sektoriaus produkcijos ir paslaugų eksportas šiuo metu yra labai žemame lygyje. Valstybės institucijų uždavinys – sudaryti sąlygas, kad situacija kardinaliai pasikeistų. Ateityje IT ir T sektoriaus plėtrą pradės riboti šalies vidaus poreikių galimybės, jeigu nebus plėtojamas prekių ir paslaugų eksportas.

Būtina įvertinti IT ir T sektoriaus plėtros poveikį kitoms ūkio šakoms. IT ir T daro perversmą verslo-verslui srityje. IT ir T poveikis verslo-verslui santykiams akivaizdus: mažesnės atsargos, trumpesnis pristatymo laikas, darbų pobūdžio pasikeitimai, perėjimas nuo įmonių konkurencinio prie kooperacinio modelio ir kt. IT ir T – katalizatorius kitų ūkio šakų pertvarkai ir plėtrai, o taip pat socialinės sferos pertvarkai IT ir T technologijų pagrindu. Nacionalinė šalies plėtros strategija numato, kad prioritetinė ekonominė politikos kryptis bus intelektu pagrįsta žinių ekonomika. Lietuvos ekonomika gali plėtotis 3 kryptimis: perdirbdama savo žaliavas ir naudodama natūralius išteklius – tradiciniai sektoriai: maisto ir gėrimų pramonė, miškininkystė, statybinių medžiagų gamyba, kurortai. Perdirbdama iš kitur atsivežtas žaliavas arba perveždama svetur pagamintus prekes, t.y. parduodama savo darbo jėgą; tekstilė, trikotažas, nafto perdirbimas, transportas. Sukaupto žmogaus intelekto efektyvaus panaudojimo keliu, kuriant aukštų technologijų produktus bei teikiant intelektualias paslaugas. Ekonomikos perspektyvos: tradicinės gamybos ir paslaugos sudaro galimybes nuolat gauti nedideles pajamas, bet tokių veiklų grąža yra nedidelė ir mažėja. Darbo jėgos pardavimas nėra labai pelningas verslas, nes vis didesnę konkurenciją sudaro gamyba pigesnės darbo jėgos Azijos šalyse .Tik aukštų technologijų produktai bei suteiktos kokybiškos intelektualios paslaugos turi didelę pridėtinę vertę ir užtikrina konkurencinį pranašumą šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis. Lietuvos bendrojo programavimo dokumente prioritetas teikiamas valstybės investicijomis į socialinę infrastruktūrą. Rezultatas priklauso nuo investicijų efektyvumo ir administracinių gebėjimų, o ne tik nuo jų dydžio.

15. MAKROEKONOMIKOS POKYČIAI ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE

Tikimės, kad 2004 – 2005 m. laikotarpį BVP augimo tempas išliks aukštas, nors ir kiek mažesnis nei 2003 m. Viena iš sulėtėjimo priežasčių – stiprėjantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir jos numatomas brangimas. Dėl pastarosios priežasties ir būsimų muitų tarifų pokyčių bei geresnių sąlygų maisto produktų eksportui, Lietuvai esant ES nare vartojimo kainos didėja. Tačiau jei JAV doleris nesustiprės, infliacija nebus didelė dėl tolesnio konkurencijos aštrėjimo bei dalies vartojimo prekių pigimo pasaulio rinkose. Tačiau neatmestinas ir dolerio brangimo (ypač 2005 m.) scenarijus, kuris taptų papildomu kainų kilimo veiksniu Lietuvoje. Tuo atveju metinė infliacija gali viršyti 3 proc. Neabejotina, kad nedarbo lygis šalyje toliau smuks. Tai lems ir ekonomikos plėtra, ir stiprėjanti darbo jėgos emigracija. Pastarojo proceso intensyvumas stipriai priklauso nuo ES senbuvių politikos – šiuo metu dar nėra visiškai aišku, kokius laikinus apribojimus jie taikys darbo jėgos judėjimui iš naujų narių. Nedarbo mažėjimas ir visiškas ES šalių rinkų atsivėrimas paskatins darbo užmokesčio pokyčius Lietuvoje. Galimas netgi spartesnis, darbo jėgos brangimas – juk Lietuvoje skelbiamas vidutinis darbo užmokestis yra apie aštuonis kartus mažesnis nei ES rodiklis. Palyginimui Estijoje, kur nedarbo lygis pastaraisiais metais buvo gerokai žemesnis nei mūsų šalyje, vidutinis mėnesinis atlyginimas kasmet vidutiniškai išaugdavo maždaug dešimtadaliu jau kelerius metus iš eilės. Šalies biudžeto fiskalinis deficitas artimiausiais metais turėtų priartėti prie 3 proc. BVP, t.y. prie Mastrichto sutartyje nurodomos ribos, kurios Lietuva negalėjo viršyti, prisijungdama prie Eurozonos. Ženkliai mažesnio deficito sunku tikėtis – įstojimas į ES papildomai apkrovė biudžetą. Pastaruoju metu daug diskutuojama apie vidutinę paskolų palūkanų normą – šalies bankai beveik vieningai tvirtina, kad ji šiuo metu per maža. Todėl tikėtina jos teigiama korekcija, bet šis itin ūkio plėtrai svarbus rodiklis daug pakilti neturėtų – bankai turi pakankamai lėšų ir stipriai konkuruoja tarpusavyje dėl rinkos, o ES ekonomikai augant pernelyg lėtai Europos Centrinis bankas artimiausioje ateityje vargu ar pakels bazinę palūkanų normą. Rizikos premijos didinimas kredituojant įmones irgi mažai tikėtinas, kadangi daugumos bendrovių finansinė padėtis gerėja. Nors šalies ekonomikos artimiausios perspektyvos yra tikrai geros, žiūrint į tolimesnę ateitį apima abejonės. Iki šiol Lietuvos ūkio sparčią plėtrą didele dalimi lėmė nebloga šalies ūkio infrastruktūra, gana aukštas gyventojų išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos lygis, kelis kartus mažesnis nei išsivysčiusiose šalyse darbo užmokestis ir darbo jėgos perteklius. Tačiau dėl aukščiau minėtų numatomų pokyčių darbo jėgos rinkoje tolesnei sparčiai ūkio plėtrai būtinas investicijų šuolis. Pernai materialinių investicijų apimtis padidėjo panašiai kaip ir BVP iš esmės dėl ūgtelėjusių lėšų statybai. Deja, nepaisant žemo darbo našumo lygio, ryškėjančio kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir brangimo bei itin palankių skolinimosi sąlygų, materialiosios investicijos į įrengimus antri metai iš eilės beveik neaugo. Gi tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas 2003 m. buvo mažiausias nuo 1997 m. Nors plačiai kalbama apie augantį užsienio investuotojų domėjimąsi Lietuva, kol kas didesnių plyno lauko investicijų nesulaukta. Mūsų šalies patrauklumą mažina visa eilė įsisenėjusių valstybės problemų: švietimo ir profesinio rengimo sistema nebeatitinka sparčiai besikeičiančių verslo poreikių, nepavyksta sumažinti biurokratinių kliūčių verslui ir aukšto korupcijos lygio šalyje bei pagerinti teisėtvarkos. Minėtų problemų sprendimui pastaraisiais metais itin stigo biudžeto lėšų. Tenka apgailestauti, kad biudžeto subalansavimas pastaraisiais metais buvo daugiau siejamas ne su geresniu mokesčių surinkimu, o su išlaidų karpymu, minėtų uždavinių sprendimą atidedant ateičiai. Lietuva jau eilę metų pagal bendro šalies biudžeto pajamų santykį su BVP tarp ES narių užima paskutinę vietą. Nacionalinio biudžeto įplaukų santykis su BVP pernai dar sumažėjo.

16. EKONOMIKOS PLĖTROS VALSTYBĖS MISIJA

Augimo ir struktūrinės plėtros srityje valstybės misija, kaip jau svarstyta anksčiau, yra daugialypė ir esminė. Nežiūrint į ideologinius ginčus dėl valstybės vaidmens įvairiose ekonomikos srityse, vis dėlto visuotinai sutariama, kad valstybės misijai priskirtina:garantuoti makroekonominį šalies stabilumą;garantuoti žmogiškųjų išteklių plėtrą;įtvirtinti ekonominės plėtros kultūrą (nešališka augimo skatinimo politika); gerinti fizinę infrastruktūrą;tobulinti rinkos mechanizmus; suformuoti verslui palankią teisinę ir ekonominę aplinką;skatinti konkurenciją;remti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą;sukurti šalyje inovacinės plėtros sistemą ir atitinkamą kultūrą;garantuoti palankias užsienio prekybos sąlygas;organizuoti socialinę partnerystę šalies pažangai pasiekti;siekti sklandžios integracijos į ES.Sritys, kuriose vyriausybė pagrįstai turi didelę įtaką sąlygų ekonomikos augimui gerinimą, yra įvairios ir platesnės negu paprastai galvojama. Ilgalaikėje ūkio plėtojimo strategijoje turi dominuoti valstybės veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti ekonominių agentų veiklą, nes būtent jie suka ekonomiką. Padėti ekonomikos agentams realizuoti savo plėtotės paskatas ir padaryti taip, kad jie tas paskatas išvis turėtų, ypač paskatas inovacijoms, yra svarbiausias darbas, kuris nėra nei lengvas, nei labai aiškus. Jis valstybės misiją daro sudėtingą, kurios supratimą, be to, būtina nuolat atnaujinti. Sąrašas priemonių, kuriomis valstybė gali padėti efektyviau bei naujoviškiau naudoti ir plėtoti augimo veiksnius, būtų begalinis. Iš to kas pasakyta aiškėja, kad pačiai plėtros strategijai, kuria bus siekiama realizuoti valstybės misiją, pagrįsti reiks ženkliai suintensyvinti socialinių mokslų tyrimus; vėliau reiks nuolat remtis jais, koreguojant strategiją, pakitus vidaus ir išorės sąlygoms. Gana veikiai tie tyrimai turės išeiti už grynai lietuviškų problemų rato, jei Lietuva norės vaidinti aktyvų vaidmenį formuojant ES politiką. Sklandi Lietuvos integracija į ES yra ypatingos svarbos valstybės misija. Visų galimų ES fondų lėšų gavimas ir tikslingas naudojimas perspektyviems tikslams pasiekti yra būtina spartaus ekonominio augimo sąlyga. Lietuva ir laikotarpio gale iš ES fondų gaus daugiau negu įneš į jos biudžetą.Socialinės politikos ir užimtumo srityje valstybės misija yra sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą pragyvenimo lygį. Nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui. Išplėtoti ir palaikyti nuolatinio mokymosi sistemą. Formuoti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visų šalies gyventojų aprėptį, taikliai orientuotą apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos faktorių, ir skatintų motyvaciją ekonominiam aktyvumui. Formuojant politiką remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradar¬biaujant su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais.Aplinkosaugos srityje siekti, kad visų ūkio šakų plėtra būtų suderinta su švarios ir sveikos aplinkos išsaugojimo tikslais. Valstybės misiją nusako šios nuostatos ir siekiamybės: tarptautiniu mastu pripažinto principo “moka teršėjas” įgyvendinimas Lietuvoje, finansines aplinkos taršos bei neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmes padarant visuotina sudėtine gamybos kaštų apskaitos dalimi;orientacija į neigiamo poveikio aplinkai prevenciją (o ne į “išmetimų vamzdžio” reguliavimą), skatinant geriausių prieinamų gamybos būdų (technologijų) bei pavojingų medžiagų nekenksmingų pakaitalų naudojimą;gamintojų atsakomybės ir iniciatyvos saugant aplinką bei racionaliai naudojant gamtos išteklius skatinimas, įdiegiant “žaliųjų [viešųjų] pirkimų” taisyklę;ekonominių aplinkos apsaugos valdymo svertų sistemos papildymas lanksčiais, ūkio subjektų adaptyvumą įgalinančiais, instrumentais;atsargumo principo taikymas – ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemos tobulinimas ir diegimas turi remtis prognoze, nuoseklumu ir apdairumu, įvertinant aplinkosaugines bei ekonomines priimamų sprendimų pasekmes.Regioninės politikos srityje užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms; didinti šalies regionų sanglaudą, mažinant ekonominius, socialinius, kultūros, išsilavinimo sąlygų ir administracinių gebėjimų skirtumus tarp jų; užtikrinti regionų harmoningą ekonominę plėtrą bei didinti jų konkurencingumą, atsižvelgiant į regionų ypatumus; tolydžiai plėtoti regionų fizinę ir socialinę infrastruktūrą; užtikrinti efektyvų regionų vietinių išteklių panaudojimą; užtikrinti racionalų regioninės plėtros finansavimą, naudojant tiek šalies, tiek užsienio finansinių šaltinių lėšas; užtikrinti kaimo bendruomenių gyvybingumą ir plėtrą.Ryšiai ir informatika. Valstybė turi nukreipti Lietuvos ekonomiką intelektualios produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo link taip, kad ji, generuodama pajamas, būtų pilnavertis, bendradarbiauti ir konkuruoti sugebantis pasaulinės rinkos dalyvis. Skyrium imant, padėti plėtoti informacines technologijas, grindžiamas nuosekliai atnaujinamomis telekomunikacijų ir informatikos priemonėmis. Visiems Lietuvos gyventojams (miestų ir provincijos) sudaryti lygias galimybes nuolatos mokytis, kelti kvalifikaciją informatikos priemonėmis. Skatinti investicijas kompiuterių tinklų (tradicinių ir mobiliųjų) galimybių ir jų panaudojimo darbų tobulinimui. Pertvarkyti valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą, pasitelkiant informacinių technologijų teikiamas galimybes, sudaryti sąlygas iš esmės spartinti skaitmeninės ekonomikos plėtros darbus, elektroninių dokumentų naudojimą. Liberalizuoti telekomunikacijų rinką, skatinti konkurenciją. Skatinti steigimą ir plėtrą naujų, pelną generuojančių verslo įmonių, kurių veikla grindžiama informacijos, žinių bei informacinėmis technologijomis. Remti ir skatinti verslo ir mokslo bei studijų integraciją gaminant konkurencingus produktus ir paslaugas. Sudaryti palankias sąlygas tradicinių, ypač virtualių, pajamas generuojančių įmonių steigimui su užsienio partneriais. Skatinti teledarbą. Sudaryti sąlygas nutolusių vietovių gyventojams ir žmonėms su negalia informacinėmis technologijomis įsitraukti į aktyvią darbo veiklą. Parengti ir įgyvendinti priemones, stabdančias informatikos specialistų nutekėjimą į užsienį ir skatinančias išvykusiųjų grįžimą į Lietuvą. Skatinti parodomųjų pavyzdžių kūrimą, akcentuoti vaizdinių ryšių ir informacinių technologijų svarbą ekonomikos plėtrai. Tobulinti įstatymus, ginančius gyventojų informacinį saugumą ir privatumą.

Finansų srityje valstybė turi sudaryti palankias teisines sąlygas investavimo kultūros ugdymui ir kapitalo rinkos integracijai su užsienio ir ypač ES rinkomis, turi plėtoti rinkos teikiamas galimybes kapitalo pritraukimui, saugiam ir efektyviam investavimui. Valstybė turėtų netrukdyti objektyvioms pinigų ir bankų sistemos plėtros tendencijoms pasireikšti. Atvirkščiai, kurdama palankią teisinę aplinką, ji turėtų padėti joms greičiau “skintis” kelią į gyvenimą. Kita šios misijos pusė – šalutinių, neigiamų technologinės pažangos padarinių identifikavimas ir sušvelninimas. Pramonės atžvilgiu valstybės misija yra kurti tokią pramonės ir verslo aplinką, kuri skatintų įmonių internacionalizavimą ir konkurencingumą. Sukurti SVV socialinę, ekonominę ir technologinę infrastruktūrą, palankią teisinę ir institucinę aplinką SVV plėtrai, bendradarbiavimo su mokslo ir švietimo institucijomis sistemą.Žemės ūkio ir kaimo plėtros srityje valstybės politika turi užtikrinti ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu požiūriu tolygią (subalansuotą) plėtrą bei visos šalies poreikius tenkinančios kaimo infrastruktūros efektyvų naudojimą. Kurti palankią teisinę, ekonominę, institucinę aplinką efektyviems ūkininkų ūkiams, žemės ūkio ir kitoms kaimo verslo įmonėms savarankiškai veikti konkurencinėje rinkoje ir užsidirbti pajamas pragyvenimui ir verslo plėtrai. Skatinti inovacijas ir didesnės pridėtinės vertės, konkurencingų produktų bei paslaugų gamybą, plėtojant intelektinio, technologinio, techninio, finansinio ir informacinio aprūpinimo infrastruktūrą. Užbaigti žemės reformą, sukurti teisines ir ekonomines prielaidas žemėnaudų konsolidavimui, racionaliam gamtos išteklių naudojimui. Garantuoti žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos stabilumą.Valstybė įgyvendins ES Bendrosios žuvininkystės politiką, kurios tikslas – suderinti žvejybą su žuvų ištekliais, reguliuoti šalių, turinčių žvejybos laivynus, konkurencinius santykius, sušvelninti struktūrinio partvarkymo socialines pasekmes. Politiką sudaro keturios pagrindinės dalys: žuvų išteklių valdymo, struktūrinė, rinkos ir kainų ir socialinė politika. Valstybės misija – palankios teisinės, ekonominės ir institucinės aplinkos sudarymas šios politikos įgyvendinimui. Energetikos šakoje pagrindinės nuostatos ir valstybės veiksmų kryptys yra suformuluoti šalies energetikos politiką, įvertinant ES energetikos politikos pagrindines nuostatas bei vyraujančias pasaulio energetikos raidos tendencijas, parengti tam reikiamą teisinę bazę ir sukurti atitinkamas energetikos valdymo bei reguliavimo institucijas, numatyti energetikos politikos įgyvendinimo kelius, remiantis detalia šalies energetikos sektorių subalansuotos raidos scenarijų analize, optimizaciniais skaičiavimais ir sukaupta bei susisteminta statistine informacija, siekiant užtikrinti šalies energetikos gyvybingumą ir ekonominį konkurencingumą, patikimumą, energijos vartojimo efektyvumą ir kuo mažesnę žalą aplinkai.Transporto šakoje Valstybės misija yra garantuoti sklandžią Lietuvos transporto sektoriaus integraciją į ES sistemą, naudojantis Sanglaudos ir kitų ES fondų parama bei dalyvaujant bendro intereso transporto sektoriaus plėtros projektuose. Pasiekti, kad Lietuvos transporto magistralės ir mazgai būtų pripažinti trans-Europinio tinklo (TEN-tr.) dalimi. Spręsti tarptautinio bendradarbiavimo Baltijos jūros regione klausimus, siekiant ieškoti galimybių tranzito paslaugų plėtrai ne tik šiaurės – pietų , bet ir vakarų-rytų kryptimi, ypatingą dėmesį skiriant pietinės Švedijos bei šiaurinės Vokietijos uostams. Įgyvendinti struktūrines reformas, atsižvelgiant į Europos šalių gerąją patirtį. Gerinti transporto rūšių tarpusavio sąveiką, plėtojant multimodalinius transporto procesus.Statybos šakoje siekti, kad Lietuvos statyba ir jos produktai taptų konkurencingi ir patrauklūs Lietuvos ir užsienio rinkose. Remti veiksmus, padedančius plėsti pažangią statybą ir plačiau taikyti informacines ir internetines technologijas statybos organizavime ir vadyboje.Turizmo verslą padaryti vientisa sklandžiai funkcionuojančia sistema, galinčia realizuoti šakos viziją.

IŠVADOS

Makroekonominės politikos tikslai paprastai yra žemas nedarbas, stabilios kainos, spartus ekonomikos augimas, stabilus mokėjimų balansas ir teisingas pajamų bei turto paskirstymas, įskaitant pajamų perskirstymą tarp regionų. Politikos instrumentų, t.y. ekonominių kintamųjų, kuriuos valstybė tiesiogiai gali kontroliuoti, yra žymiai mažiau negu tikslų ir apsiriboja mokesčių dydžiais ir valstybės išlaidomis. Todėl makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo plitika.Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į Europos Sąjungą, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 proc.) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje apie 44 proc. Lietuvos rodiklis ryškiai iškrenta iš stojančių į ES šalių konteksto ir yra artimesnis tokių šalių, kaip Rusija (apie 34 proc.) ir kitos NVS šalys, rodikliams.Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninių gėrybių (valstybės gynimas, viešoji tvarka, valstybės valdymas) ir dalinai privačių gėrybių (švietimas, sveikatos apsauga) teikimui. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų poreikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti integracijos į ES ir į NATO finansavimą, bei tokių reformų kaip žemės restitucija ir žemės reforma, sveikatos apsaugos sistemos reforma, švietimo reforma, pensijų reforma ir pan. finansavimą. Be to, valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi stambias specialias programas – indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kofinansavimo. Akivaizdu, kad valstybės lėšų poreikis minėtoms sritims yra didesnis, nei valstybės pajamos. Todėl nuo 1995 m. Lietuva turėjo vidutiniškai 5 proc. nuo BVP bendrąjį biudžeto deficitą, ir didžioji dalis to deficito dėl aukščiau paminėtų priežasčių yra struktūrinė, t.y. nepaaiškinama ūkio ciklu.Valstybės finansų padėtį iki šiol švelnino tai, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų. Tačiau per 10 metų Lietuva dėl didelių biudžeto deficitų greitai akumuliavo beveik 30 proc. nuo BVP bendrąją valstybės skolą. Valstybės užsienio skola bendrojoje skoloje sudaro apie du trečdalius.Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau Lietuva, kaip besivystanti ekonomika, gana greitai gali pasiekti skolos lygį, kai rizikos ir grėsmės stabiliam ekonominiam vystymuisi taps realios. Tokių šalių kaip Argentinos, Turkijos, Rusijos ir pan. patirtis rodo, kad ta pavojinga riba gali būti ir apie 40-50 proc. BVP, t.y. gerokai žemiau, nei gali turėti išsivysčiusios šalys. 1999 metai, kai vyriausybės vertybinių popierių palūkanos pasiekė beveik 20 proc., buvo rimtas įspėjimas, kad tokia fiskalinė politika gali blogai baigtis.Valstybė, reaguodama į fiskalinės kontrolės praradimo grėsmes, nuo 1999 m. taikė “gaisrų gesinimo” strategiją. Iš vienos pusės, ji bandė pagerinti biudžeto padėtį didindama mokesčius (Sodros mokesčio bei akcizų padidinimas ir kt.), iš kitos pusės, ji ėmėsi radikalaus išlaidų mažinimo plano. Labiausiai buvo apkarpyta valstybės investicijų programa. TVF, Pasaulio bankas, dar prieš valstybės investicijų apkarpymą pokriziniu laikotarpiu, yra ne kartą pareiškę, kad valstybės investicijų lygis Lietuvoje yra nepakankamas (unsustainable) subalansuotai ekonominei plėtrai, be to, su pertrūkiais finansuojami infrastruktūriniai projektai dėl šios priežasties tampa gerokai brangesni. Iš kitos – išlaidų – pusės, valstybė mažino viešųjų tarnautojų skaičių ir jų darbo užmokestį, bei, kaip ad hoc deficito finansavimo šaltinį, akumuliavo įsiskolinimą už privataus sektoriaus pateiktas prekes ir paslaugas.Kaip galima spręsti iš pateiktų argumentų, išlaidų mažinimas turi objektyvias ribas, kurios, atrodo, jau yra pasiektos. Tas ribas galima būtų nustumti toliau, jei valstybė privatizuotų sveikatos apsaugą, švietimą, ar kitų sričių paslaugas, kurios gali būti teikiamos privataus sektoriaus, o pati orientuotųsi tik į grynai visuomeninių gėrybių teikimą. Be abejo, tai būtų radikalus požiūrio į valstybės vietą ekonominėje sistemoje pakeitimas. Tačiau tokie radikalūs žingsniai trumpu laikotarpiu mažai tikėtini, kadangi socialiai rizikingi: minėtų sričių privatizavimo sėkmės tikimybė yra sunkiai įvertinama, o šių paslaugų nenutrūkstamas tiekimas yra sistemiškai kritinis. Be to, tokioms radikalioms reformoms reikėtų bent kelerių metų. Kitas neigiamas tokio žingsnio aspektas ekonominės plėtros kontekste – po švietimo ir sveikatos apsaugos privatizavimo žymiai didesnė žmonių iš žemesniųjų pajamų sluoksnių negalėtų pirkti pakankamo kiekio šių paslaugų, ir tai galiausiai neigiamai atsilieptų visuomenės išsilavinimo lygiui. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo šalių kandidačių pagal valstybės pajamų surinkimo lygį (nepaisant mokesčių tarifų panašumo), ir kad valstybė balansuoja ant ribos, kai negalės pilnavertiškai finansuoti savo integracinių prioritetų ir stabiliai plėtrai reikalingų reformų, vienintelis kelias, kuris gali duoti didelį ribinį valstybės finansų padėties pagerėjimą, yra mokesčių sistemos sutvarkymas, nedidinant mokesčių tarifų, bet likviduojant gausias mokesčių sistemos skyles. Konkretūs žingsniai šioje srityje būtų susiję su priežasčių, atvedusių į tokią padėtį, šalinimu. Priežasčių, kodėl mokesčių rinkimo bazė yra taip susiaurėjusi, yra keletas. Pirma, nacionalinės mokesčių sistemos formavimo procese vyrauja politinė valdžia. Kaip rodo Lietuvos politinio proceso patirtis, politikai dažniausiai turi trumpesnį optimizavimo horizontą (nuo rinkimų iki rinkimų), nei reikėtų valstybei, formuojant ilgalaikę strategiją valstybės finansų (mokesčių) srityje. Konkreti šio proceso išraiška: gausa mokestinių lengvatų atskiroms rinkėjų grupėms. Siekiant šito išvengti, reikia padidinti valstybės tarnautojų, kurie turi ilgesni planavimo horizontą, įtaką mokesčių sistemos formavime.Antra, iš dalies su aukščiau minėtu susijęs procesas lėmė tai, kad mokesčių sistema ir kai kurių sričių skatinimo bei socialinė politika tapo per daug persipynusios. Praktinė šio proceso išraiška – lengvatų, išimčių, mokesčių tarifų gausa. Siekiant socialinių tikslų valstybė turėtų vykdyti žymiai skaidresnę politiką. Vienas galimų žingsnių – tai pajamų perskirstymas jas surinkus, o ne diferencijavimas mokesčių rinkimo stadijoje. Mokesčių ir socialinės politikos persipynimo pagrindinė problema ta, kad išimtys, lengvatos, skirtingi tarifai sukuria paskatas keisti institucinę ūkininkavimo formą ir imtis kitų dirbtinių, neproduktyvių pastangų, taip pat lemia didesnį, nei objektyviai būtina, naudojimąsi socialinės apsaugos sistemos transferais. Pavyzdžiui, Lietuvoje smulkus verslas (kriterijus: darbuotojų skaičius ir pajamos) remiamas taikant gerokai mažesnį pelno mokesčio tarifą. Tai verčia didesnius ūkio subjektus skaidytis į kelis ūkio vienetus ir pan. Todėl, siekiant šito išvengti, reikia maksimaliai atskirti socialinę politiką nuo mokesčių politikos.Trečia veiksmų kryptis – požiūrio į mokesčių sistemą deliberalizavimas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privataus sektoriaus inovacijas atrandant naujas legalias skyles mokesčių sistemoje. Šiuo metu didžiausios galimybės legaliai mokėti mažesnius mokesčius randasi dėl nesistemingo finansinių pajamų apmokestinimo ir transferinės kainodaros.Kovojant su nelegaliu mokesčių nemokėjimu turėtų būti remiamasi ne represiniu principu, o rinkos mechanizmų paieška. Pavyzdžiui, kova su importuojamų prekių deklaravimu nerealiai mažomis kainomis gali būti laimėta sutvarkant apmokestinimą galutinėje, šių prekių pardavimo vidaus rinkoje, grandyje, panaikinant patentininkų, kurių mokesčiai atsieti nuo pajamų bazės, institutą, o ne sienos kirtimo grandyje.Tam, kad sistemos kūrėjai gebėtų tobulinti mokesčių sistemą, reikia sustiprinti jų analitines galimybes. Firmų patikrinimai yra pagrindinis šaltinis sužinoti naujas mokesčių nemokėjimo schemas. Ką tikrinti, sužinoti galima analizuojant jų mokestines ataskaitas matematiniais metodais, ieškant anomalijų. Šiuo metu šis analitinis darbas yra silpnas ir decentralizuotas (pavyzdžiui, muitinė ir mokesčių inspekcija turi atskiras duomenų bazes ir pan.).

Dar viena didėjanti anomalija, mažinanti valstybės pajamų bazę, yra neapmokestinamas privatus vartojimas per firmų balansus bei pajamų darbuotojams mokėjimas natūra. Siekiant to išvengti, valstybė turi apmokestinti kai kurias firmų išlaidas tiesiogiai pridėtąją vertę nekuriančioms prekėms (automobiliai, butai, ilgalaikio vartojimo prekės), t.y. traktuoti tokias išlaidas kaip vartojimą (sumokant dividendų mokestį ir neleidžiant atsiimti pirkimo PVM). Valstybės pajamų santykio su BVP didinimas priartinant jį prie išsivysčiusių šalių lygio neprieštarauja spartesnei ekonominei plėtrai. Priešingai, perskirstant valstybės pajamas socialiniams sluoksniams, turintiems didesnius vartojimo multiplikatorius galima padidinti ekonominį augimą ir padidinti socialinės gerovės lygį. Didžiausią multiplikatorių turi darbo pajamas gaunantys bei pensininkai. Šiuo metu šios grupės sumoka didžiąją dalį mokesčių. Tie, kurių multiplikatoriai mažesni (t.y. vartoja daugiausiai prabangias importuojamas prekes) – verslininkai, gerai išsilavinę profesionalai, gerai apmokami valstybės tarnautojai, laisvųjų profesijų atstovai (konsultantai, advokatai, media sričių darbuotojai, autorinių darbų kūrėjai ir pan.) – moka santykinai mažesnius mokesčius, nei paprasto darbo išteklių teikėjai. Perskirsčius pajamas pastarųjų naudai subalansuojant mokestinę naštą, būtų galima tikėtis didesnio ekonominio augimo Lietuvoje.Tokie žingsniai neturėtų sukelti didesnių neigiamų pasiūlos efektų. Investicijos priklauso ne tiek nuo mokesčių lengvatų ir investuotojų biudžetinio apribojimo, kiek nuo ūkio augimo perspektyvų, t.y. nuo planuojamos paklausos planuojamai gaminti prekei. Pastaraisiais metais bendros vidaus investicijos mažėjo, nes buvo neaiški ūkio perspektyva, nepaisant mokestinių lengvatų investicijoms. Šios valstybės finansų reformos sumažintų ir kitas makroekonomines esamos sistemos ydas. Rimtas dabartinės Lietuvos mokesčių sistemos trūkumas yra tai, kad mokesčių sistema yra santykinai prociklinė, kadangi remiasi daugiausia vartojimo mokesčiais (PVM, akcizas), kurie sudaro apie 52 proc. nacionalinio biudžeto (2001 m.). Po egzogeninio (išorinio) ar viduje kilusio šoko pablogėjus lūkesčiams, padidėja taupymo norma ir sumažėja vartojimas. Dėl to, biudžetas stipriau traukiasi nei labiau subalansuotos sistemos atveju, valstybės išlaidos krenta, tuo pagilindamos ciklą. Didesnė pajamų mokesčių dalis mokestinėse pajamose leistų sumažinti biudžeto procikliškumą bent jau kai išlaidos krenta dėl didesnio taupymo, o ne dėl sumažėjusių pajamų. Dabartinė mokesčių sistema yra de facto regresyvi. Vienodą PVM ir akcizo tarifą moka tiek turtingi, tiek neturtingi, kadangi, administravimo prasme, jų diferenciavimo neįmanoma administruoti, kaip pajamų mokesčių. Tačiau 18 centų nuo lito sumokėto, pavyzdžiui, už duoną yra žymiai skausmingesni žemų pajamų gyventojams, nei vidutinei klasei ar turtingiesiems. Todėl, kuo didesnė vartojimo mokesčių dalis valstybės pajamose, tuo didesnis regresyvumas. Dalis šio socialinės nelygybės išsivysčiusiose šalyse sušvelninama per progresyvinius pajamų mokesčius, kurie užtikrinami per skirtingų ribinių pajamų mokesčių tarifų ir neapmokestinamo minimumo sistemą. Vyriausybė 2001 – 2015 m. turėtų atsisakyti radikalių eksperimentų mokesčių srityje ir kurti modernią vakarietišką “vidurio kelio” mokesčių sistemą, tiek perskirstomo BVP atžvilgiu, tiek mokesčių darbui ir kapitalui subalansavimo atžvilgiu. Valstybės pajamos turi užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą sąlygojančių integracinių procesų ir vidaus reformų pakankamą finansavimą. Ateityje, įvykdžius vienkartinius, dažnai egzogeninius, tačiau kritinius projektus, bus galima grįžti prie nuosaikios mokesčių naštos mažinimo politikos, tačiau nepažeidžiant ilgalaikio makroekonominio stabilumo. Iki šiol Lietuvos monetarinė politika buvo nulemta valiutų valdybos modelio, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą monetarinę situaciją šalyje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonių taikymui šalies pinigų rinkoje, skatinti tarpbankinės rinkos standartų suartėjimą su analogiškos ES rinkos standartais. Ūkio struktūra ir šakų plėtra. Lietuvos ekonomika, jau visiškai integruota į ES ekonominę, skaitmeninę ir žinių erdvę, kurioje dinamiškai vystosi ir gilėja globalizacijos procesai, šalies ekonomika plėtojasi daugiausiai prisitaikydama prie tų procesų ir jais naudodamasi. Ryšių ir informatikos sektorius užima dominuojančią vietą šalies ūkio struktūroje ir aktyviai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos eksportuojama. Ryšių ir kompiuterių tinklai vystosi laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų poreikiai informatikos poreikiams yra visiškai patenkinti. Įteisintos bepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, elektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietime, sveikatos apsaugoje, socialiniame draudime). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą efektyviai gina šalies įstatymai.

PANAUDOTA LITERATŪRA

1. Kauno technologijos universitetas /Makroekonomika/ – Kaunas, – 2001 m.2. Vladas Jurgutis /Pinigai/ – Vilnius, – 1996 m.3. T. Mayer, J.S. Dansenberry, R.Z. Aliber /Pinigai, bankai ir ekonomika/ – Vilnius, – 1995 m.4. Christopher Pass, Bryan Lowes, Leslie Davies /Ekonominių terminų žodynas/ – Baltijos biznis, – 1997 m.5. Jurgis Žvinklys /Įmonės ekonomika/ – Vilnius, – 2001 m.6. /Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. strategija/ – Vilnius, – 2002 m.7. Aneta Piasecka ir Andrius Bogdanovičius /Lietuvos ekonomikos tyrimas 2003 – 2004/ //www.lrinka.lt/Projektai/Tyrimas13.phtml