LIETUVOS AUGALININKYSTĖS PLĖTRA IR GALIMYBĖS

LIETUVOS AUGALININKYSTĖS PLĖTRA IR GALIMYBĖS

Mikroekonomikos referatas

TURINYS

ĮVADAS 2

1.LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS 3

1.1 Žemės ūkio reikšmė 3

1.2 Žemės ūkio raida ir būklė Lietuvoje 3

2.AUGALININKYSTĖS SAMPRATA 4

2.1 Augalininkystės priklausymas nuo dirvožemio derlingumo 5

3.EKOLOGINĖ AUGALININKYSTĖ 5

4.AUGALININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBĖS 7

4.1 ES parama jaunajam ūkininkui 7

IŠVADOS 8

LITERATŪRA 9

ĮVADAS 2

1.LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS 3

1.1 Žemės ūkio reikšmė 3

1.2 Žemės ūkio raida ir būklė Lietuvoje 3

2.AUGALININKYSTĖS SAMPRATA 4

2.1 Augalininkystės priklausymas nuo dirvožemio derlingumo 5

3.EKOLOGINĖ AUGALININKYSTĖ 5

4.AUGALININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBĖS 7

4.1 ES parama jaunajam ūkininkui 7

IŠVADOS 8

LITERATŪRA 9

ĮVADAS

Žemės ūkis yra viena svarbiausių šalies ūkio strateginių sričių. Tai lemia žemės ūkyje gaaminama produkcija, kuri tenkina būtiniausius žmogaus poreikius. Apsirūpinimas tinkamu, kokybišku, sveikatą stiprinančiu maistu yra visuomenės ekonominės ir socialinės gerovės veiksnys. Viena iš pagrindinių žemės ūkio šakų – augalininkystė. Ji yra kone svarbiausia maisto produktų tiekėja. Taipogi ši šaka glaudžiai siejasi su kiekvieno mūsų gyvenimu.

Darbo objektas: augalininkystės plėtra.

Darbo tikslas: išanalizuoti augalininkystės plėtrą ir galimybes.

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti žemės ūkio reikšmę;

Išanalizuoti augalininkystės plėtrą ir jos objektus;

Atskleisti augalininkystės plėtojimo galimybes ir problemas.

Tyrimo metodai: mokslinės ir kitos literatūros analizė.

1.LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS 1.1 Žemės ūkio reikšmė

Žemės ūkis yra viena reikšmingiausių ūkio šaakų. Dirvožemis yra viso sausumos gyvybės formų gyvenimo pagrindas, jame efektyviausiai panaudojami atsinaujinantys ištekliai; augalija, gyvūnija, saulės energija, vanduo ir kt. Žemėje kaupiasi ir įvairios atliekos bei liekanos: ražienos, lapai, augalų pabiros, gamybos procese ir buityje naudojami preparatai. Joje esantys mi

ikroorganizmai skaido ir ,,perdirba‘‘ šias įvairias medžiagas iki aplinkai nekenksmingų junginių, humuso, kuris yra ypač reikšmingas augalų mitybai ir dirvos savybių gerinimui.

1.2 Žemės ūkio raida ir būklė Lietuvoje

Jau akmens amžiuje Lietuvos gyventojai vertėsi žemdirbyste, kuri buvo svarbesnė už medžioklę ir augalų rinkimą. Archeologinės iškasenos iš neolito laikų (neolito arba naujojo akmens amžiaus trukmė 4800/4600 – 1700/1600 m. per. Kr.) rodo, kad lietuviai jau tais laikais buvę sėslūs, turėję nuolatines sodybas, auginę javus, turėję žemės dirbimo įrankių, girnų grūdams malti ir kitų padargų. Teigiama, kad Šiaurės Rytų Pabaltijyje dirbti žemę pradėta apie 2500 metus prieš Kristų. Sūduvos krašte atkastame mūsų eros II-III amžių žemdirbio kape rastas arklas – ariamosios žemdirbystės liudininkas. Jau XVI amžiuje Lietuvoje vyravo trilaukė sėjomaina. Žieminių javų lauke buvo auginami žieminiai rugiai ir kviečiai, vaasarojaus lauke – miežiai, avižos, žirniai, linai, kanapės, rapsai. Vėliau auginti ir vasariniai kviečiai, grikiai, lęšiai. Augalininkystės produkcija buvo maistas žmonėms, pašaras gyvuliams, žaliava drabužiams ir kitoms reikmėms. Vyravo javų ūkis. Greta augalininkystės vystėsi ir gyvulininkystė.(K. Romaneckas, 2001m.)

Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba augo pagal užsienio rinkos poreikius. Kiekvienoje šalyje žemė, atsižvelgiant į teritorinius, gamtinius ypatumus ir žmonių veiklą, yra skirstoma į tam tikras kategorijas, iš kurių didžiausią dalį (60,4 proc.) Lietuvoje sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Tai viena svarbiausių gamybos priemonių žemės ūkyje. Jos pl

lotai, kokybė lemia žemės naudojimo ir ūkininkavimo formas, žemės ūkio gamybos rezultatus.

Didėjantys grūdinių augalų pasėlių plotai rodo, kad ši šaka Lietuvoje nepraranda populiarumo. Lietuva apsirūpina pagrindiniais grūdiniais augalais, o pagal eksportuojamų kviečių kiekį ES yra ketvirtoje vietoje (po Prancūzijos, Vokietijos ir Rumunijos). Jos eksportuojami kviečiai sudaro 8 proc. viso ES kviečių eksporto. Pagal eksportuojamų kviečių kiekį, tenkantį vienam ŽŪN hektarui minėtose šalyse, Lietuva pirmauja.

 

1.2.1 lentelė. Žemės ūkio augalų nuimami plotai tūkst. ha (Iš Lietuvos statistikos departamento)

 

Žemės ūkio augalų nuimtas plotas | tūkst. ha
Lietuvos Respublika
Visi ūkiai
2011 2012 2013 2014
Grūdiniai augalai 1110.1 1202.1 1258.5 p
Javai 1064.7 1159.7 1214.1 1299
Žieminiai javai 393.6 594.7 643.3
Žieminiai kviečiai 275.2 436.2 466 359
Žieminiai kvietrugiai 73.8 96.9 121.7 88.4
Vasariniai javai 671.1 565 570.8 p
Vasariniai kviečiai 275.9 190.8 201.4 353.7
Vasariniai miežiai 250.1 211 202.1 257.1
Avižos 63.2 70.8 73.6 76.2
Ankštiniai augalai 45.4 42.4 44.4 p
Rapsai 250.2 260.8 254.6 216.1
Bulvės 37.7 32.2 28.8 27.4
Lauko daržovės 14.1 12.5 12.6 p
Daugiametės žolės iki 5 metų 781.7 760.1 648.4 p
Sodai ir uogynai 24 26 26.7

P – prognozė

2.AUGALININKYSTĖS SAMPRATA

 

Augalininkystė – mokslas apie lauko augalus, jų biologines savybes, šiuolaikinius auginimo būdus gausiam ir pastoviam derliui auginti.

Tai – svarbiausia žemės ūkio šaka, aprūpinanti gyventojus maistu, gyvulininkystę – pašarais, pramonę – žaliava. Žemdirbį visuomet domino, kaip gauti gausesnį derlių. Todėl labai aktualu ieškoti naujų, tobulesnių metodų augalininkystės produkcijos gavybai intensyvinti. ( V. Čaikauskas, 1995 m.)

2.1 Augalininkystės priklausymas nuo dirvožemio derlingumo

Žemės ūkio gamyba labai priklauso nuo dirvožemio ir klimato sąlygų. Viršutinis purusis Žemės paviršiaus sluoksnis, kuriame vyksta dirvodaros procesai ir kuris maitina augaliją, vadinamas dirvožemiu. Dirvožemio derlingumas – gebėjimas aprūpinti augalus maisto medžiagomis ir vandeniu. Dirvožemio derlingumas yra natūralusis ir dirbtinis.

Natūralusis derlingumas – dirvožemio savybė, priklausanti nuo paviršinio žemės sluoksnio fizinių savybių, maisto medžiagų ki

iekio, susidariusio veikiant klimatui, reljefui bei kitoms gamtinėms sąlygoms. Tokio derlingumo yra nedirbami plotai, kur paviršinis žemės sluoksnis niekada nebuvo purentas, sausintas ir tręštas. Natūralusis derlingumas gali būti didelis ir labai mažas.

Dirbtinis derlingumas – žmogaus gamybinės veiklos rezultatas. Dirvožemio derlingumas didėja, jei dirva numelioruota, dirbama, tręšiama, kalkinama ir kitaip gerinama. Sukultūrintų dirvožemių natūraliojo ir dirbtinio derlingumo suma paprastai vadinama efektyviuoju derlingumu. Šį derlingumą parodo nuimamas žemės ūkio augalų derlius. Intensyvinant žemdirbystę, tobulinant techniką ir racionaliai tręšiant, efektyvusis dirvožemio derlingumas smarkiai didėja.

 

2.1.1 Žemės ūkio augalų derlingumas|100kg iš 1ha (Iš Lietuvos statistikos departamento)

3.EKOLOGINĖ AUGALININKYSTĖ

Augalininkystės ūkio gamybą lemia augalų kaita, atsižvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas. Todėl formuojant modelį pagrindinis dėmesys skiriamas pasėlių struktūrai, nes ji rodo ne tik ūkininkavimo kryptį, bet ir jo intensyvumą. Augalininkystės ūkio žemės ūkio gamybos optimizavimo pagrindiniai principai yra šie: parenkamos kultūros turi atitikti ūkio gamtines sąlygas, kultūrų kaita pagal laiką, turi būti teisingai parinkti priešsėliai, augalus reikia parinkti taip, kad būtų galima geriau specializuoti gamybą (atsižvelgti į turimą techniką).

Nuo XX a. aštunto dešimtmečio pradžios jau visame pasaulyje pradėjo plisti ekologinės ir darnios žemdirbystės idėjos. Alternatyvių ūkininkavimo būdų diegimą skatino visame pasaulyje stiprėjantis susirūpinimas aplinkos apsauga, sveikatos problemos, aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi naftos krizė ir dėl to brangstančios žaliavos, energija ir pa

ašarai. Tuo metu kai Lietuvoje buvo žengti pirmieji žingsniai praktinio idėjų į gyvendinimo linkme ir pradėtos kurti pirmos ekologinio ūkio organizacijos, Europos šalyse šis judėjimas jau buvo įgavęs didelį pagreitį.

Agrarinės politikos pokyčiai Europos Sąjungoje nuo žemės ūkio į alternatyvią veiklą ir aplinkos apsaugą bei paramos žemės ūkiui transformavimas nuo kainų reguliavimo rinkoje į tiesiogines išmokas patiems gamintojams bei kiti veiksniai didino visuomenės susidomėjimą ekologiškais maisto produktais. Labai padidėjo ekologiškos produkcijos paklausa ir vartojimas, o jos rinkoje yra didelis stygius. Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą. Todėl dalis ūkininkų iš intensyvios gamybos perėjo į ekologinę. Pripažįstamas kaip darnaus žemės ūkio išraiška ir yra reikšmingas savo potencialiomis galimybėmis spręsti žemės ūkio produktų konkurencingumo, kaimo gyventojų užimtumo ir papildomų pajamų klausimus bei kartu yra prevencinė aplinkos apsaugos priemonė.

Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas vystėsi sparčiai. Nuo 1997 iki 2004 m. ekologinės gamybos ūkių skaičius padidėjo nuo 106 iki 700 vnt. arba 6,6 karto. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bei gerokai padidėjus kompensacinėms išmokoms už ekologinį ūkininkavimą, paspartėjo ir ekologinio ūkininkavimo plėtra. Ekologinės gamybos ūkių skaičiaus Lietuvoje didėjo iki 2007 m. kaip buvo sertifikuoti 2855 ekologinės gamybos ūkiai.

Ekologinės gamybos sistema yra sertifikuojama ir akredituojama, o pagaminta produkcija ženklinama atitinkamais ženklais. Tai gali atlikti nacionalinės sertifikavimo įstaigos arba gali būti pasitelkiamos kitų šalių sertifikavimo organizacijos. Šalyje gali būti ne viena, o kelios sertifikavimo įstaigos. Jų skaičius nėra ribojamas. Lietuvoje šiuo metu tokio pobūdžio darbus atlieka viešoji įstaiga „Ekoagros“, kuri yra vienintelė ekologinės gamybos sertifikacijos organizacija Lietuvoje. „Ekoagros“ įkūrimas buvo būtinybė, siekiant į gyvendinti sertifikavimo įstaigoms keliamus reikalavimus, būti nešališkiems, atsakingiems už savo sprendimus, susijusius su reikalingų dokumentų išdavimu. Ji įkurta 1997 m. kovo 14 d. Steigėjais tapo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir sveikatos apsaugos ministerijos. 1997 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais buvo atlikti pirmieji ūkių sertifikavimo darbai. Prieš tai ekologinių ūkių sertifikavimo darbus atliko Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja“ atstovai.

Lietuva patenka į didžiausių ekologiškų grūdų augintojų dešimtuką pasaulyje. Lietuvos ekologinės žemdirbystės sistemoje labai menkai išvystyta ekologinė gyvulininkystė, kurią artimiausioje ateityje planuojama finansiškai daugiau remti ir skatinti jos plėtrą (Bučienė, Šlažas, 2010; Pekarskas et al., 2011).

Lietuvoje išauginti dideli ekologiškų javų grūdų kiekiai įvairių firmų yra superkami ir eksportuojami į užsienį. Ekologiškų grūdų paklausa rinkoje yra didelė, mokama gera kaina ir tai Lietuvos ekologinius ūkininkus skatina užsiimti šia veikla. Labai mažai auginama rinkoje paklausių ekologiškų bulvių, daržovių ir vaisių, kuriais šiuo metu nepatenkinama ir vietinė rinka.

Ekologiškai ūkininkaujant išauginami žymiai mažesni žemės ūkių augalų derliai nei juos auginant intensyviai, nes ekologiniam ūkininkavimui keliami labai griežti reikalavimai, griežtai draudžiama naudoti sintetines trąšas ir pesticidus. Dėl to ekologinėje žemdirbystėje ūkininkams ir mokamos kompensacinės išmokos už negautą derlių ir pajamas.

3.1 Pasėlių derlingumo palyginimas

4.AUGALININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBĖS

Spartėjanti žemės ūkio plėtra, didėjanti konkurencija skatina žemdirbius domėtis šiuolaikinėmis ir nuolat tobulėjančiomis augalų auginimo technologijomis, racionaliai naudoti vidinius ūkio išteklius, kad žemės ūkio produktų gamyba būtų kuo pigesnė, o produkcijos kokybė ir ekonominiai rodikliai leistų konkuruoti rinkos sąlygomis.

4.1 ES parama jaunajam ūkininkui

ES parama jaunajam ūkininkui pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ skirta jaunesniems kaip 40 metų amžiaus ūkininkams, kurie pirmą kartą kuriasi kaip žemės ūkio valdos ir ūkio valdytojai savo vardu. Parama teikiama, jeigu ūkininkas yra įregistravęs žemės ūkio valdą ir ūkį ne anksčiau kaip prieš 2 metus iki paramos paraiškos pateikimo.

ES parama jaunajam ūkininkui pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ skiriama už paraiškos paramai gauti pateikimo metu naudojamą žemės ūkio naudmenų plotą ir už plotą, kurį jaunieji ūkininkai įsipareigoja turėti iki paskutinio mokėjimo prašymo pateikimo datos – vėliausiai iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Kurdamas gyvulininkystės, augalininkystės arba miškų ūkį, pareiškėjas nuosavybės teise turi valdyti ne mažesnį kaip 8 ha žemės ūkio naudmenų plotą. Per 5 metus nuo paramos paraiškos pateikimo savo valdą įsipareigojama išplėsti iki ne mažesnio kaip 20 ha nuosavybės teise priklausančio ploto.

Kuriant gyvulininkystės, augalininkystės arba mišrų ūkį už 1 ha žemės ūkio naudmenų skiriama 1 000 EUR parama jaunajam ūkininkui. Kuriant specializuotą daržininkystės, uogininkystės, vaistažolininkystės, gėlininkystės, sodininkystės ūkį už 1 ha žemės ūkio naudmenų skiriama 2 000 EUR parama jaunajam ūkininkui.

Parama jaunajam ūkininkui šioms išlaidoms skiriama, jeigu verslo plane, kuris pateikiamas kartu su paramos paraiška, įrodoma, kad jaunojo ūkininko ūkis atitiks ekonominio gyvybingumo rodiklius. Kad parama jaunajam ūkininkui būtų skirta, jis taip pat turi užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį, kuris turi būti pagrįstas verslo plano finansinių ataskaitų duomenimis, – skolintas lėšas, paramos lėšas, iš projekte numatytos veiklos gautinas lėšas.

IŠVADOS

Lietuva nuo senų laikų buvo žemės ūkio kraštas. Nepaisant to, kad per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą ūkio plėtra buvo sustabdyta, Lietuvoje iki pat šių dienų žemės ūkis išliko pagrindine darbo ir produkcijos sritimi.

Augalininkystės ūkiai Lietuvoje užima nedidelę ūkio dalį, tačiau pritaikant naujausius ekonominius metodus galima išgauti didžiausią ūkio veiklos pelną.

Ekologinės žemdirbystės ir plėtros strategiją įmanoma įgyvendinti tik išvien dirbant Lietuvos politinei ir vykdomajai valdžiai, savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms ir aktyviai bei sąmoningai veikiant visai visuomenei.

ES parama skiriama jaunajam ūkininkui, padeda plėsti žemės ūkio šaką, kadangi žemės ūkiu pradeda verstis kuo daugiau jaunų žmonių.

LITERATŪRA

LAEI, 2011. Augalininkystės ūkio gamybos optimizavimo metodika. Vilnius.

PEKARSKAS, J.; RAŠKAUSKIENĖ, A.; GEVENAUSKAS, A.; DEMIKIS, T.; 2012. Ekologinės žemdirbystės sistema Lietuvoje: serfitikavimas, vadyba, plėtra ir perspektyvos. Vadyba. Klaipėda.

POVILIŪNAS, A.; 2012. Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademija.

ROMANECKAS, K. 2012. Agronomijos pagrindai. Akademija.

ŽEKONIENĖ, V., RUTKOVIENĖ, V. 2001. Ekologinė augalininkystė. UAB ‘‘Tiražas“

 

Leave a Comment