Kriziu teorija

Įvadas

Šiame darbe bandoma panagrinėti rodiklius, kurie remiantis atitinkama metodologija vadinami vedančiaisiais makroekonominiais rodikliais (leading macroeconomical indicators), ištikus bankų arba finansų krizėms (kai kuriais atvejais šalį ištinka dvejopa krizė – ir bankinio sektoriaus, ir valiutos; toks reiškinys vadinamas krizėmis – dvynėmis). Remiantis įvairia medžiaga bei studijomis, tiriančiomis panašius reiškinius, galima teigti, kad krizės ištikimo atvejis gali būti iš anksto numatomas (teoriškai – visada, bet praktikoje šimto procentų tikslumas, be abejo, neegzistuoja), stebint atitinkamų makroekonominių rodiklių dinamiką bei lyginant ją su teorijoje nustatytomis tendencijomis. Be abbejo, atskirų rodiklių svyravimai bei pokyčiai ir su jais susijusios išvados nėra absoliučiai patikimi esamos ir būsimos šalies ekonominės situacijos indikatoriai, todėl pilnos visumos supratimui visada yra naudojamos rodiklių grupės – rodiklių rinkiniai. Beveik visais atvejais yra susiduriama su rodiklių atrinkimo problema, kadangi jų kiekis bei kokybinės charakteristikos turi padėti suformuoti optimalų šalies ekonominės situacijos vaizdą – tik tada galima daryti svarias ir pagrįstas, patikimas išvadas bei pakankamai tikslias prognozes, o pastarųjų tikslumas daro nemažą įtaką apsprendžiant ateity taikytiną ekonomikos politiką, fiskalinio beei finansinio sektorių gaires, kurios padėtų labiau apsidrausti nuo artėjančios krizės neigiamų padarinių arba, esant galimybei, išvengti ir pačios krizės.

Ekonominių prognozių tikslumas, patikimumas bei tinkama interpretacija yra vieni svarbiausių ekonominio prognozavimo tikslų, siekiant tinkamai vystyti ekonominę situaciją šalyje. Tai yp

pač svarbu Lietuvai, nes jai būdingi mažos atviros ekonomikos bruožai, ir, atsižvelgiant į įvairius tiek vidinius, tiek išorinius ekonominius veiksnius, mūsų šalies ekonominė situacija yra labai priklausoma nuo kaimyninių šalių – sąsajos pasireiškia tarptautinės prekybos partnerių diferenciacija, užsienio investicijų srautais, užsienio skolos struktūra. Mūsų ekonomika yra per maža ir per silpna, kad gyvuotų savarankiškai, todėl atliekant Lietuvos ekonominės situacijos analizes bei prognozes, neišvengiamai būtina įtraukti ir šalių – partnerių rizikos faktorius.

Tikslas – naudojantis JAV ekonomistų metodologija išanalizuoti pagrindinių finansinių makroekonominių rodiklių dinamikos tendencijas (remiantis empiriniais stebėjimais) ir svarbą, ir pagal gautas išvadas išnagrinėti analogiškų rodiklių dinamiką Lietuvoje kritiniais 1995 – 1996 metais, analizę pratęsiant iki šių dienų, bei pateikiant atitinkamas prognozes ir išvadas. Kadangi kai kurie JAV mokslininkų parinkti rodikliai reikšmingi tik krizių periodu, dabartinės Lietuvos situacijos annalizė bus papildyta savarankiškai parinktais rodikliais, aprašant jų tinkamumo kriterijus.

1 dalis. Teorinės metodologijos apibendrinimas, remiantis G.L.Kaminsky ir C.M.Reinhart darbais.

Šioje dalyje pateikiama trumpa ir apibendrinta JAV ekonomikos specialisčių Gabrielos Kaminski (Gabriela Kaminsky) ir Karmenos Reinhart (Carmen Reinhart) publikacijų apžvalga. Didžiausias dėmesys yra skiriamas studijai, nagrinėjančiai ryšius tarp bankų ir finansų krizių , kadangi šioje studijoje aprašomi rodikliai yra tinkami tiek bankų, tiek finansų krizių numatymui ir charakterizavimui.

Minėtų autorių darbo esmė – naudojantis empiriniais duomenimis nustatyti ryšius tarp bankinių ir mokėjimų balanso krizių. Na

agrinėti 76 valiutos ir 26 bankinių krizių atvejų duomenys įvairiose šalyse – tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose, kuriais naudojantis apskaičiuotas pasikliautinas intervalas, kurio ribose finansiniai ir makroekonominiai rodikliai iš anksto signalizavo apie gresiančius finansinius neramumus. Metodologija remiasi einamosios sąskaitos liberalizavimu atitinkamose šalyse, ekonominės situacijos stabilumu, kaimyninių šalių ekonomine padėtimi bei ateities planais.

Aprašomosios studijos pagrindinė išvada teigia, kad finansų ir bankų krizės yra susijusios gana stipriais ryšiais (nustatytus naudojant tuos pačius makroekonominis rodiklius, kurie bus nagrinėjami ir šiame darbe), bei leidžia tvirtinti, kad valiutos krizė dažnai seka po bankinio sektoriaus krizės (nors negalima neigti ir ciklinio rato egzistavimo, kai pati sunkiausia bankinio sektoriaus situacija susiklostydavo būtent po valiutos krizių). Antroji svarbi išvada nurodo, kad bankų krizės dažnai aplenkia mokėjimų balanso krizes, tačiau jos nebūtinai tampa valiutos krizės priežastimi, nepaisant fakto, kad nusilpusi bankų sistema daro stiprią neigiamą įtaką finansinei šalies padėčiai, kuri susiklosto dėl didelio mokėjimų balanso deficito ir fiksuoto valiutos kurso palaikymo (tolimesniuose šio darbo skyriuose bus aptariama ir Lietuvos situacija – ar mūsų šalies neištikusiai valiutos krizei turėjo įtakos tuometinis patenkinamas einamosios sąskaitos deficitas).

Taigi, toliau šioje dalyje plačiau aptarsime tik G.L.Kaminski ir K.M.Reinhart tyrinėtus makroekonominius rodiklius, turinčius įtakos šalies finansiniam stabilumui.

1.1 Makroekonominis bankinių krizių pagrindas

Geresnei pažinčiai su bankų krizių atsiradimo bendromis priežastimis na

agrinėsiu 16 makroekonominių ir finansinių rodiklių variaciją prieškriziniu ir pokriziniu periodu. Rodikliai pasirinkti remiantis grynai teoriniais samprotavimais bei duomenų prieinamumu. Išsamumo dėlei turi būti naudojami mėnesiniai rodikliai, atspindintys krizių artėjimą, tačiau bendru atveju analizuojant ekonomines temas dažnai susiduriama su statistinių duomenų pakankamumo trūkumo problema bei atskirų šalių palyginamumo nepagrįstumu.
Rodikliai, susiję su finansiniu liberalizavimu, yra pinigų kiekio P2 multiplikatorius, vidaus kredito ir nominaliojo BVP santykis, realios indėlių palūkanų normos ir paskolų-indėlių palūkanų normų santykis. Kiti finansiniai rodikliai yra realiojo pinigų kiekio P1 balanso perviršis, realūs komercinių bankų indėliai, pinigų kiekio P2 ir oficialiųjų tarptautinių atsargų santykis . Rodikliai, susiję su einamąja sąskaita, įtraukia realaus valiutos kurso procentinius nuokrypius nuo pastovios tendencijos (kaip paskaičiuotas nukrypimas), importo ir eksporto vertes ir prekybos sąlygų rodiklį (valiutos kurso indekso padidėjimas reiškia nuvertėjimą). Rodikliai, susiję su kapitalo sąskaita, yra šie: oficialiųjų užsienio valiutos atsargų kiekis ir vidaus-užsienio realių indėlių palūkanų normų skirtumai (mėnesinės procentinės normos). Realųjį sektorių identifikuojantys rodikliai yra pramonės produkcija ir akcijų kainų indeksas (JAV doleriais). Galiausiai, finansinis kintamasis – fiskalinis deficitas, paskaičiuotas procentais nuo BVP.
Be abejo, tai nėra galutinis ir išbaigtas rodiklių sąrašas, nes daug įtakos turi finansiškai neįvardinti veiksniai, kaip antai politiniai (priešrinkiminės kampanijos ir jų metu priimami neracionalūs, populistiniai sprendimai), kurių negalima visiškai el
liminuoti nagrinėjant krizių atsiradimo priežastis. Remiantis empiriniais duomenimis ir įrodymais, teigiama, kad devalvacijos kur kas dažniau seka po rinkimų. Rinkimai padidina būsimos devalvacijos tikimybę, netgi vykdant pagrindinių ekonomikos sričių kontrolę.
Išskyrus kintamus palūkanų normų rodiklius, procentinius valiutos kurso nuokrypius nuo trendo, realaus P1 balanso perviršį ir paskolų-indėlių palūkanų normų santykį, plačiau tyrinėjami likusių dešimties rodiklių procentiniai pokyčiai per 12 mėnesių. Prieš- ir pokrizinis visų kintamųjų rodiklių elgesys palyginamas su “ramybės” laikotarpio elgesiu, kuris šioje analizėje atlieka savotiškos kontrolinės gairės vaidmenį.
Bankų krizės yra labiau užsitęsęs procesas, pasireiškiantis bangomis, todėl patys blogiausi momentai kartais pasiekiami su pirmaisiais pradžios ženklais. Dėl šios priežasties turėtų būti nagrinėjamas ilgesnis laikotarpis – 18 mėnesių iki krizės, tuomet 18 mėnesių sutartinai nustatyto krizės periodo ir 18 mėnesių pokrizinio periodo. Kadangi analizės esmė yra nustatyti krizių priežastis, pagrindiniams rezultatams neturi įtakos faktinė krizės trukmė – daugiau ar mažiau nei metai.

1.1.1 Finansinis sektorius

Kadangi finansinis liberalizavimas dažnai vyksta prieš bankų krizes, todėl rodikliai, susiję su finansiniu liberalumu, reikalauja detalesnio aptarimo. P2 multiplikatorius pastoviai didėja visus 9 mėnesius iki bankų krizės ir krizės pradžioje; bankų krizių atvejais multiplikatorius esti aukštesnio nei normalaus lygio visus 18 mėnesių iki krizės. Žymų padidėjimą paaiškina finansiniam liberalizavimui privalomas žymus privalomųjų atsargų sumažinimas. Toks multiplikatoriaus didėjimas prieš valiutos krizę įvardijamas kaip “pakylėjimas prieš nuosmukį”, po kurio seka krizės-dvynės (bankų ir valiutos krizės, įvykusios vienoje šalyje per mažiau nei dvejus metus).
Vidaus kredito ir BVP santykio rodiklio augimas fiksuojamas bankų krizės priešaušryje bei ankstyvosiose stadijose. Paaiškinti galima arba centrinio banko veiksmais – krizės įsibėgėjimo procese centrinis bankas perveda papildomas lėšas į komercinius bankus, norėdamas palengvinti pastarųjų finansinę situaciją, arba trupmenos vardiklio (BVP) pokyčiais. Nepaisant spartaus kreditų augimo likus nuo 18 iki 6 mėnesių iki krizės pradžios, ekonomika vis dar laikosi stipraus augimo stadijoje, su normaliu BVP augimu. Namų ūkių ir smulkiojo verslo įtaka pradedama jausti ekonomikai atsidūrus recesijos stadijoje. Reali indėlių palūkanų norma kinta įvairiai, bankų krizių atvejais gana kontrastingi – prieš bankines krizes reali mėnesinė palūkanų norma esti 1 – 2 punktais aukštesnė nei “ramybės” periodais. Aukštesnės palūkanų normos reiškinys gali turėti kelis paaiškinimus: įvykdyto finansinio liberalizavimo pasekmė, padidėjusios bankų rizikos atspindys arba restrikcinės monetarinės politikos padarinys. Reali palūkanų norma, gilėjant krizei, negrįžta į “ramybės” laikotarpio lygį – pastarasis faktas rodo, kad bankų bandymas sulaikyti indėlių pavidale pritrauktas lėšas gali būti nustatoma palyginti aukšta palūkanų norma. Paskolų- indėlių palūkanų normų santykio rodiklis, artėjant bankinėms krizėms, išlieka artimas normaliam, “ramybės” laikotarpio lygiui. Krizei pasiekus viršūnę, šis rodiklis išauga, nes atitinkamai išauga bankų nepajėgumas skolinti.
Bankų krizės atveju pinigų kiekio P1 balanso perviršiui prieškrizinis periodas turi specifinę įtaką – padidėja pinigų kiekio P1 balansų pasiūla; pernelyg didelis poreikis likvidumui ypač būdingas krizių-dvynių atvejams. Susidariusį padidėjusios pinigų paklausos reiškinį galima drąsiai vadinti finansavimo deficitu. Likvidumas gali būti didinamas dirbtinai, norint palengvinti sunkią finansinių institucijų padėtį. Bet kokiu atveju, padidintas likvidumas tampa nebesuderinimas su valiutos kurso išlaikymo politikos įsipareigojimais – iškyla valiutos krizės grėsmė. Peršasi išvada, kad aukštos realios palūkanų normos, vyraujančios prieš bankines krizes, priežastis slypi ne monetarinės politikos vykdyme.

Pinigų kiekio P2 ir centrinio banko atsargų santykis bankinių krizių atvejais esti kur kas aukštesnis nei normaliomis sąlygomis. Padidėjimas siejamas su stipriu P2 kiekio augimu (tai rodo multiplikatorius) ir dideliu užsienio valiutos atsargų sumažėjimu (apie tai dar bus rašoma). P2-atsargų santykis indikuoja stiprų valiutos padengimo santykio sumažėjimą prieškriziniu laikotarpiu. Iš tiesų, augimo tempo rodiklis yra 70 procentų didesnis nei “ramybės” laikotarpio vidurkis, tai rodo sistemos nestabilumą ir pažeidžiamumą.
Bankų indėlių rodiklio augimo tempas 18 mėnesių laikotarpiu išlieka artimas normaliam lygiui, bet indėlių praradimas krizės vystymosi eigoje stipriai padidėja. Tokį staigų nuosmukį įtakoja labai sudėtingos priežastys. Pokrizinis periodas dažnai yra charakterizuojamas kaip masinis kapitalo sudegimas. Indėlių kiekis pradeda atsistatyti ir normalizuotis tik praėjus 1,5 metų po krizės pabaigos.
1.1.2 Išorinis sektorius

Einamosios sąskaitos rodikliai – sumažėjęs eksporto augimas, likus 1,5 metų iki bankų krizės – eksporto rodikliai tikrai ne patys geriausi, lyginant su normaliu laikotarpiu. Artėjant krizei, eksporto augimas yra 20 procentų mažesnis (imamas metinis rodiklis) nei “ramybės” laikotarpio vidurkis. Situacija pasikeičia, likus 9 mėnesiams iki krizės, eksporto augimas padidėja, pralenkdamas netgi “ramybės” laikotarpio apimtis. Importo augimą dar sunkiau paaiškinti, remiantis palyginamųjų kainų vystymusi (pastarąjį faktą galima paaiškinti prekybos sąlygų rodiklio dinamika). Importo augimas krinta, bankinių krizių atvejais pastebimas nuožulnus prieškrizinis smukimas. Laikotarpiu iki krizės pajamų ir kainų efektai juda priešinga kryptimi, ir pastebėto importo nuosmukio priežastimi gali būti ekonomikos sulėtėjimas, įtakotas mažesnio gaunamų pinigų kiekio ir susilpnėjusios perkamosios galios. Pokriziniu periodu importo augimo rodikliai taip ir lieka žemiau normalaus lygio, būdingo ramybės periodams.
Prieš ištinkant krizei prekybos sąlygų rodiklis kasmet nukrenta apie 10 procentų žemiau “ramybės” periodo lygio. Besitęsianti nepalanki eksporto ir importo kainų indeksų situacija mažina perkamąją galią ir gali turėti įtakos importo apimčių mažėjimui, likus mėnesiui iki krizės. Likus metams iki bankinės krizės eksporto ir importo kainų indeksų santykis šokteli, galbūt tai galima traktuoti kaip praėjusio ekonominio bumo pasekmę; artėjant krizei pastebimi atvirkštiniai kainų indeksų santykio šuoliai.

Realusis efektyvusis valiutos kursas, likus maždaug metams iki bankinės krizės, yra gerokai pervertinamas, lyginant su jo vidutiniu ramybės laikotarpio lygiu. Artėjant finansinei katastrofai, jis vertinamas aukščiau nei turėtų būti pagal normalius tempus (maždaug 20 procentų lyginant su “ramybės” periodu). Realaus valiutos kurso pervertinimo išvengiama devalvuojant nacionalinę valiutą, tuo pagrindžiant faktą, kad produkcijos šokai arba pasirinkimo pokyčiai nebuvo pakankamai stiprūs, kad natūraliai pakeltų valiutos kursą. Valiutos kursu grindžiamos infliacijos stabilizavimo planai dažnai pernelyg padidina realųjį valiutos kursą, jis pervertinamas, ypač tais atvejais, kai vidaus infliacijos lygis nepriartėja prie pasaulinio. Dažnai tokie planai veda prie mokėjimų balanso krizės. Po krizės valiutos kursas palaipsniui krenta (maždaug iki 10 procentų virš normalaus, “ramybės” laikotarpio lygio). Laikui bėgant aukštesnė vidaus infliacija sumažėja dėl konkurencijos paaštrėjimo.
12 mėnesių laikotarpio centrinio banko užsienio valiutos atsargų kiekis mažėja likus keliems mėnesiams iki bankų krizių; nors analizei parinkti 12 mėnesių periodo pokyčiai, atspindintys teigiamą serijinę duomenų koreliaciją, atsargų kiekio mažėjimas nėra tęstinis procesas. Pastebimi nežymūs trumpalaikiai padidėjimai, iš kurių galima spręsti, kad kovodamas su užsienio valiutos kiekio mažėjimu centrinis bankas gali taikyti priešpriešinę monetarinę politiką (reikia pastebėti, kad yra atvejų, kai reali palūkanų norma prieš pat krizę padidėja) ir tik po to skelbia kapituliaciją bei devalvuoja nacionalinę valiutą. Po devalvacijos centrinio banko užsienio valiutos atsargų kiekis vėl padidėja.

1.1.3 Realus sektorius

Svarbu panagrinėti ir produkcijos augimo eigą bei akcijų kainų kitimus. Prekybos sąlygų rodiklio kritimas, valiutos pervertinimas, eksporto apimčių mažėjimas atsispindi ekonomikos veiklos silpnėjime ir gamybos apimčių mažėjime, po kurio neišvengiamai seka krizės. Mokėjimų balanso krizės atveju 12 mėnesių laikotarpio augimas svyruoja nuo 2 iki 6 procentų žemiau ramybės laikotarpio lygio – krizei artėjant augimo rodikliai turi tendenciją smukti. Krizių-dvynių atveju situacija vėlgi esti sunkesnė, bankinės ir valiutos krizių kombinacijos sukeltos problemos uždeda kur kas sunkesnę naštą šalies ekonomikai nei atskirai įvykusi krizė. Augimo tempo rodikliui nukritus net 8 procentais žemiau “ramybės” periodo lygio, krizių-dvynių atveju sukelta recesija yra dvigubai sunkesnė. Tai susiję su ekonominės veiklos ciklais – finansinė krizė yra laikoma nuosmukio amplitude. Nors likus 18 mėnesių iki mokėjimų balanso krizės ir nepastebima jokių ekonominio bumo požymių, toks teiginys negali būti taikomas ir bankinių krizių atvejams: likus beveik 8 mėnesiams iki bankų krizės, augimo rodikliai buvo aukštesni už “ramybės” periodo lygį. Ir vis dėlto realaus valiutų kurso pervertinimas, būdingas prieškriziniam periodui, dažnai laikomas pagrindiniu faktoriumi, neigiamai veikiančiu pelno maržas ir neišvengiamai vedančiu prie naujų bankrotų, nepelningų paskolų teikimo, ekonomikos blogėjimo ir bankinio sektoriaus problemų.

Per 18 prieškrizinių mėnesių, po kurių seka bankų sektoriaus krizė, paprastųjų akcijų rinkos padėtis pastoviai blogėja (lyginant su “ramybės” laikotarpiu) – iš pradžių nelabai žymiai, bet artėjant krizei akcijų kainų pokyčiai (t.y. grįžtamoji norma) krinta iki 40 procentų žemiau įprasto nekriziniam laikotarpiui lygio. Paprastųjų akcijų kainų kritimas atspindi blogėjančią ciklinę ekonominę situaciją, sumažėjusią užsienio paklausą (“senka” kapitalo srautai) ir blogėjančią įmonių balansinę padėtį, nes valiutos kurso pervertinimas uždeda savotišką duoklę įmonėms, prekiaujančioms su užsieniu. Bankų krizės išvakarėse akcijų kainos jau būna atsistačiusios; galima teigti, kad tai išpūstos, nenatūraliai grįžusios kainos. Pakilimo laikotarpio fazėje grįžtamoji norma viršija “ramybės” periodui būdingą lygį net 40 procentų, remiantis metiniais duomenimis. Recesijos pradžia taip pat atsispindi vertybinių popierių rinkoje, kuri sužlunga likus metams iki krizės: šis žlugimas žymiai atsiliepia ir kitose kapitalo rinkose, ypač nekilnojamojo turto.

Galiausiai, nors ir neiliustruojant skaičiais, fiskalinio deficito ir BVP santykis padidėja likus vieneriems metams iki bankų krizės. Tuo tarpu, kai didesnis deficitas kyla dėl per didelių vyriausybės išlaidų, gamybos mažėjimas gali stipriai įtakoti ir vyriausybės pajamų sumažėjimą.

Leave a Comment