KREDITŲ ĮSTAIGŲ PRIEŽIŪROS ESMĖ, TIKSLAI, BEI PRIEMONĖS

KREDITŲ ĮSTAIGŲ PRIEŽIŪROS ESMĖ, TIKSLAI, BEI PRIEMONĖS
Rašto darbas

KLAIPĖDA 2006
Įvadas
Kredito įstaiga – tai tokia įstaiga, kuri (paprastai turi licenziją verstis ir ) verčiasi indėlių ar kitų gražintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.
Kredito įstaigų rūšys:
1. Bankas
2. Kredito unijos
3. Lizingas
Bankas- tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenziją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Kredito unija – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir beendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.
Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo etapus.

Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas.
Šio darbo pavadinimas „Kreditų įstaigų priežiūros esmė, tikslai beei priemonės“ informuoja, kad šiame darbe visas dėmesys bus sukoncentruotas būtent į kreditų įstaigų priežiūros esmę, tikslus bei priemones.
Šio rašto darbo tikslas – kreditų įstaigų priežiūros esmė, tikslai bei priemonės.
Taip pat šio rašto darbo tikslas išsiaiškinti:
• Kredito įstaigas prižiūri Lietuvos bankas;
• Bankų sistemos pažeidžiamumas;
• Priežiūros ti

ikslai;
• Kredito unijų priežiūra;
• Lizingas;
• Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų finansinės veiklos analizė ir inspektavimas;
• Licencijavimas

Dėstymas

Kaip ir kiekvieną instituciją, taip ir kredito įstaigas turi prižiūrėti kokia nors institucija. Kredito institucijas prižiūri Lietuvos bankas. Trumpai apie Lietuvos banką: Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Jo pagrindinės atliekamos funkcijos:
1. vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2. formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3. nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4. valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5. atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6. išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
7. kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėėšų pervedimo sistemos dalyviams;
8. renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
9. nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
10. skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.
Lietuvos bankas, kaip kredito įstaigų prižiūrėtojas, vykdo tokias pagrindines funkcijas:
1. kredito įstaigų licencijavimą;
2. finansinės veiklos vertinimą;
3. inspektavimus;
4. esant reikalui inicijavo poveikio priemonių taikymą.

Bankų sisteminis pažeidžiamumas

Bankas žlunga ekonomine prasme , kai jo

o turto rinkos vertė tampa mažesnė už jo įsipareigojimus. Tokiu atveju bankas negali tikėtis iš karto visiškai padengti turimus įsipareigojimus.
Atrodytų, kad vieno banko žlugimas neturėtų būti svarbesnis už atitinkamo dydžio įmonės žlugimą. Tai ypač teisinga šiandien, kai dauguma produktų nebėra unikalūs ir teikiami kitų, ne bankinių organizacijų, kurių nuolat daugėja ir kurios užima vis didesnę bankų rinkos dalį.
Kadangi bankai per skolinimąsi ir skolinimą tarpusavyje yra finansiškai susiję, tai vieno banko negebėjimas įvykdyti įsipareigojimų kitam bankui gali savo ruožtu turėti įtakos pastarojo galimybei įvykdyti savo įsipareigojimus kitiems bankams: taip šią grandinę galima tęsti be galo. Paprastai tokių nuogąstavimų po kitų įmonių žlugimo nebūna: niekas nemano, kad plieno gamyklos, programinės įrangos gamintojo ar bakalėjinių prekių parduotuvės bankrotas persiduos kitoms tos pačios pramonės šakos įmonėms ir turės sisteminių pasekmių. Netgi priešingai: žlugus vienai firmai, kitos firmos iš to gauna naudos, kadangi dingsta iš rinkos konkurentas ir atsiranda proga išplėsti savo rinkos dalį.
Taigi galime teigti, kad pavienei bankai yra jautresni žlugimui negu kitos firmos, o sistema jautresnė „žalingai įtakai“ nei kitos ūkio šakos. Tai yra dėl keleto priežasčių:
1. Žemas bankų kapitalo ir turto santykio rodiklis, dėl kurio nelieka daug erdvės praradimams. Kuo mažesnis šis santykis, tuo didesnė tikimybė, kad bankas taps nemokus dėl ki
itų bankų neigiamo poveikio arba pats taps kitų bankų nemokumo priežastimi.
2. Žemas grynųjų pinigų ir turto santykio rodiklis, dėl kurio gali tekti parduoti pelną uždirbantį turtą, kad būtų įvykdyti indėlininkų reikalavimai.
3. Aukštas trumpalaikių įsiskolinimų ir visų įsiskolinimų rodiklis, dėl kurio vėlgi gali tekti skubiai parduoti turtą patiriant didelių nuostolių dėl skubos, kad būtų atsiskaityta su tais pačiais depozitoriais.
Galima išskirti penkias priežastis, dėl kurių „ infliacijos efektas“ bankų sistemai yra pavojingesnis negu kitoms:
 Staigiau įvyksta( kituose sektoriuose neigiamo sukrėtimo perkėlimas yra gana lėtas ir rinkos dalyviai turi laiko parengti apsisaugojimo nuo jo planą ir jį įgyvendinti);
 Plačiau išplinta šakoje ( bankai tiesiogiai susiję per tarp bankinių indėlių, paskolų rinkas, mokėjimo, kliringo sistemas ir netiesiogiai – per tokių pačių ar panašių indėlių ir skolų paslaugos teikimą);
 Dėl to būna daugiau žlugimo atvejų ( neigiamas sukrėtimas viename banke, sukeliantis didelių nuostolių ir stumiantis jį nemokumo link, sąryšių grandine nesunkiai gali pasiekti kitus bankus);
 Didesni kreditorių (depozitorių) nuostoliai įmonėse (atskirti įmokų banką nuo nemokaus po krizės yra lengva, tačiau tai padaryti prieš krizę nepalyginti sunkiu)
 Išplinta už banko sistemos ribų, paliečia kitus sektorius, makroekonomiką ir kitas šalis ( kadangi bankai veikia ir už nacionalinių ribų).
Beveik visose šalyse buvo įvesti įstatymai banko veiklos apribojimai, įskaitant kapitalo pakankamumą, abejotinų aktyvų grupavimą, aktyvų koncentraciją , likvidumą, vidaus kontrolę, ir t.
.t., siekiant apriboti neapgalvotą bankų rizikos prisiėmimą . Šie reikalavimai turėtų nustatyti minimalius riziką ribojančius standartus, užtikrinant, kad bankas apgalvotai vykdytų savo veiklą. bankai turėtų būti pasirengę apsisaugoti nuo sukrėtimo nuostolių: reikalauti didesnės palūkanų normos rizikingesniems investiciniams projektams, daugiau ir patikimesnio užstato ir turėti pakankamai kapitalo absorbuoti galimus nuostolius, kylančius dėl bendradarbiavimo su sukrėtimą patyrusiu banku, bankais ar kitomis finansų įstaigomis.

Priežiūros tikslai

Savitas sisteminės bankų priežiūros objektas – bankų sistemos stabilumas – lemia jo tikslus:
 Indėlininkų ir skolininkų apsauga,
 Monetarinio bei finansinio stabilumo palaikymą,
 Reguliavimo sistemos, skatinančios efektyvumą ir konkurenciją, sukūrimą,
 Vartotojų interesų gynimą.
Indėlininkų ir skolininkų apsauga. Tai yra bene svarbiausias bankų priežiūros tikslas. Bankai, kaip ir visuomenės santaupų saugyklos, turi išlaikyti tikėjimą juose laikomų indėlių laisvu disponavimu neprarandant jokio kapitalo bei tuo, kad įplaukos klientui bei mokėjimai kliento vardu bus įvykdyti be nuostolių ir minimaliomis išlaidomis. Indėlininkai turi turėti galimybę pasiimti savo lėšas, kai tik prireiks. Tiesa vien bankų priežiūros institucijos negali garantuoti absoliučios indėlių apsaugos. Daugelyje šalių bankų priežiūros institucijų veiklą papildo indėlių draudimo sistemos, kurios apdraudžia tam tikro dydžio indėlius.
Monetarinio bei finansinio stabilumo palaikymas. Omenyje turimi du aspektai: ūkiui reikalingo optimalaus pinigų kiekio užtikrinimas ir stabilios mokėjimų sistemos palaikymas. Bankai, kredituodami ūkio subjektus, kartu vykdo pinigų emisiją. Taigi jau vien tai, kad nebūtų leistas perteklinis pinigų kūrimas ir infliacija, lemia bankų priežiūros ir kontrolės būtinumą.
Reguliavimo sistemos, skatinančios efektyvumą ir konkurenciją, sukūrimas. Konkurencija ir efektyvumas priklauso nuo rinkoje veikiančių bankų skaičiaus, galimybės kitiems bankams įsijungti į bankų sistemą, bankų gebėjimo pasiekti atitinkamą mąstą, reikalingą klientų aptarnavimui, bei kitų veiksnių.
Kartu su banko kapitalo nepagrįsto „išsibarstymo“ ribojimų priežiūros institucijoms nerimą kelia pernelyg didelė ekonominės galios koncentracija viename ar keliose bankuose ir su tuo susijęs sisteminės rizikos padidėjimas, jos rūpinasi tam užkirsti kelią. Bankai, kaip ir bet kokie kiti ūkio subjektai , siekia užimti vyraujančią padėtį savo sektoriuje. Tačiau dėl to ypatingo bankų vaidmens šalies ekonomikoje vieno ar kelių bankų vyravimas rinkoje yra ypač pavojingas reiškinys, nes valstybė tampa savotišku tokių bankų įkaitu – sutrikusi tokio banko veikla gali sukelti visos bankų sistemos griūtį ir ekonomikos krizę šalyje, todėl valstybė, paprastai siekdama to išvengti, privalo suteikti tokiam bankui dažnai gana nepigiai šalie biudžetui kainuojančią paslaugą.
Vartotojų ir interesų gynimas. Vartotojų atžvilgiu bankų priežiūros ir reguliavimo tikslas yra užtikrinti, kad priimant indėlius, ir teikiant paskolas visi vartotojai būtų traktuojami vienodai.
Patirtis rodo, kad bankai yra linkę išduoti paskolas su banku tiesiogiai susijusiems asmenims(pvz.: tai galėtų būti asmenys turintys giminiškų ryšių su banko vadovais ar asmuo esantis akcijų paketo savininkas) taikant jiems lengvatines sąlygas. Toks skolinimas potencialiai yra pavojingas, kadangi banko akcininkas, gavęs iš banko paskolą, tuo būdu tarsi atsiima į banką investuotą kapitalą (kurio pagrindinė paskirtis yra sugerti galimus nuostolius) ir, bankui turint problemų, yra nelinkęs skolintų lėšų grąžinti. Šiuo atveju, bankui bankrutavus, nuostolių pirmiausia patiria indėlininkai.
Taigi bankų priežiūra yra būtina siekiant sumažinti indėlininkų riziką, didinti gyventojų pasitikėjimą šiomis finansų įstaigomis, taip pat stengiantis palaikyti bendrą bankų sistemos stabilumą.
Aišku, kad išorinės (sisteminės) priežiūros ir vidinio riziką ribojančio reguliavimo (rizikos valdymo) dalis tikslų susipina.
Sisteminė bankų priežiūra, jos direktyviniai elementai bei bankams taikomos poveikio priemonės sukuria bankams specifinę egzistavimo terpe ir tam tikra prasme riboja jų, kaip ūkio subjektų, veiklos laisvę. Kiekvienas bankas savo organizacine struktūra, banko savininku sudėtimi ir jų patikimumu, bankų vadovo sąžiningumu ir kvalifikuotumu, banko veikla ir finansine būkle turi tilpti į tuos rėmus, kuriuos valstybė mano esant pakankamai saugius ir patikimus banko veiklai. Bet tai nereiškia, kad valstybė gali ir turi sekti kiekvieną banko atliekamą operaciją ar sudaromą sandėrį ar nurodyti, kaip tai atlikti. Visų pirma tai prieštarautų rinkos ekonomikos dėsniams.
Bankų priežiūros paskirtis – remiantis iš bankų ir kitų šaltinių gautos informacijos ir
analizės pagrindu nustatyti patikimai ir saugiai banko veiklai gresiančius pavojus, įstatymų leistomis priemonėmis pabandyti užbėgti už akių banko griūčiai, o jeigu tai nepavyksta, izoliuoti jį nuo likusios bankų sistemos taip, kad vieno banko problemos nesužlugdytų visuomenės pasitikėjimo kitais bankais. Po to sprendžiama, ar verta atgaivinti banko veiklą, atsižvelgus į tokio
banko svarbą šalies ekonomikai ir atgaivinimo ar likvidavimo išlaidas.
Bankų priežiūra yra sudėtingas kompleksas priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti bankų kreditorių ir šalies visuomenės interesus nuo pavojų, kuriuos kelia kartais nepamatuotai rizikinga bankų veikla, arba bent jau sumažinti dėl to galimas visuomenės išlaidas imantis priemonių užkirsti kelią sisteminei bankų krizei. Tačiau nė vienos pasaulio šalies, taip pat ir Lietuvos , bankų priežiūros institucijos negarantuoja ir negarantuos, kad vienas ar kitas bankas nebankrutuos.
Taigi bankų priežiūra yra dinaminė funkcija, kuri turi adekvačiai reaguoti į pakitimus rinkoje, naujas tendencijas, bankų aplinką veikiančius veiksnius.

Bankų aplinką veikiantys veiksniai

Bankų priežiūra, nors ji ir sukuria tam tikrus bankų veiklos sąlygų rėmus bei nustato minimalius jų veiklos standartus, yra nepajėgi eliminuoti arba apriboti bankuose visą jų veiklos riziką. Šį teiginį gali patvirtinti jau vien tas faktas, kad tarp bet kokios rizikos banke atsiradimo ir to banko priežiūros institucijai teikiamų ataskaitų ar kitų pranešimų, iš kurių galima spęsti apie pavojingą rizikos koncentraciją, būtinai esamo tam tikro laiko tarpo, kuris gali būti lemtingas siekiant likviduoti ar apriboti vienokią ar kitokią riziką.

Kredito unijų priežiūra:
Kredito unija yra kooperatiniais pagrindais sukurta finansinė institucija, teikianti paslaugas tik savo nariams. Kredito unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia paskolas vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Nariai vienijasi pagal tam tikrą bendrą kriterijų ir demokratiškai valdo kredito uniją pagal veikiančius įstatymus
Nacionalinės kredito unijos veiklą nuolat prižiūri ir kontroliuoja Lietuvos bankas.
Visi indėliai yra apdrausti valstybiniu Indėlių ir investicijų draudimu, todėl Nacionalinė kredito unija savo indėlininkams suteikia tokias pat finansines garantijas, kaip ir bet kuris Lietuvos komercinis bankas.
Kredito unijų veiklos priežiūros institucija už pažeidimus turi teisę taikyti kredito unijai, jos vadovams šias sankcijas:
 įstatymų nustatyta tvarka skirti kredito unijos vadovams administracines nuobaudas už šio įstatymo pažeidimus;
 įspėti kredito uniją dėl jos veiklos trūkumų bei pažeidimų ir nustatyti terminus jiems pašalinti;
 reikalauti nušalinti kredito unijos valdybos pirmininką, jos narį (narius) ar administracijos vadovą ir išrinkti naują valdybos pirmininką, jos narį (narius) arba paskirti naują administracijos vadovą;
 sustabdyti kredito unijos stebėtojų tarybos įgaliojimus, nušalinti kredito unijos valdybą, administracijos vadovą ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių;
laikinai arba visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną ar kelias kredito unijos veiklos operacijas;
 laikinai arba visam laikui atšaukti kredito unijai išduotą licenciją
Taikytinos sankcijos rūšį ir terminus parenka priežiūros institucija, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, galimas jo pasekmes kredito unijai, taip pat į numatomos taikyti poveikio priemonės pasekmes kredito unijos patikimumui ir stabilumui. Nutarimas dėl poveikio priemonės taikymo privalo būti priimtas per 3 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, poveikio priemonės negali būti taikomos. Centrinė kredito unija papildomai kontroliuoja nuolatinę kredito unijų Centrinės kredito unijos narių veiklą, o jeigu reikia, ją tikrina, vertina veiklos riziką ir teikia priežiūros institucijai rekomendacijas dėl poveikio priemonių taikymo šioms kredito unijoms. Priežiūros institucija gali taikyti bet kurią sankciją jeigu:
 priežiūros institucijai yra suteikiama neteisinga informacija;
 priežiūros institucijai nepateikta būtina kredito unijos priežiūrai vykdyti informacija ar dokumentai;
 nesilaikyta nustatytų normatyvų;
 pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai.
Priežiūros institucija nurodytas sankcijas priima vadovaudamasi:
1.dokumentais ir informacija, patvirtinančia įstatymų, kitų teisės aktų ar normatyvų pažeidimą;
2. kredito unijos ekonominės būklės analize;
3. medžiaga apie anksčiau nustatytus pažeidimus ir priežiūros institucijos bei kitų institucijų kredito unijai taikytas sankcijas;
4. kredito unijos valdybos ar administracijos vadovo paaiškinimais.
Lizingas
Lizingas- tai finansinė paslauga, kuri padeda įsigyti norimą daiktą nemokant iš karto visos kainos. Lizingas nuperka pasirinktą turtą ir perduoda klientui juo naudotis.
Lizingas rūšys:
 Išperkamoji nuoma- tai tokia lizingo rūšis, kai klientas per nuomos laikotarpį sumoka visą turto įsigijimo kainą, palūkanas bei pridėtinės vertės mokestį ir, pasibaigus sutarties terminui, tampa turto savininku. Išperkamąją nuoma pravartu naudotis tuo atveju, kai klientas pageidauja įsigyti turtą arba nori juo naudotis pakankamai ilgą laikotarpį.
 Veiklos nuoma- nuomos sandoris, kai lizingas įsigyja kliento pageidaujamą turtą ir perduoda jį klientui naudotis iki nustatyto termino. Pasibaigus sutarčiai, turtas gražinamas lizingo bendrovei.
 Grįžtamasis lizingas- tai toks lizingo sandoris, kai lizingas nuperka klientui priklausantį turtą ir jam pačiam šį turtą perduoda valdyti bei naudotis. Grįžtamojo lizingo sandoriai dažniausiai sudaromi klientui siekiant panaudoti į ilgalaikį turtą įšaldytas lėšas.
Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei – lizingo gavėjai – suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kurią šis moka per visą sutarties laiką. Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t. Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:
– trumpalaikė (iki vienerių metų);
– vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų)
ilgalaikė (daugiau nei treji metai)
Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.
Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas. Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.
Lizingo davėju gali būti: komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla; finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys; specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas.
Kadangi, lizingo davėju gali būti komercinis bankas, tai jo priežiūra taip pat rūpinasi Lietuvos bankas. Jos priežiūra yra tokia pati kaip ir komercinių bankų ar kredito unijų.

Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų finansinės veiklos analizė ir inspektavimas
2006 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos bankas kredito įstaigų pateiktos informacijos pagrindu toliau vykdė nuolatinę kredito įstaigų finansinės būklės analizę, atliko kredito įstaigų veiklos vertinimą, kontroliavo veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymą, analizavo bankų sistemos veiklos rodiklius ir tendencijas. Buvo analizuojami kredito įstaigų pateikti priemonių planai inspektavimo metu nustatytų trūkumų šalinimui bei kontroliuojama, kaip jie vykdomi.
2006 m. antrąjį ketvirtį buvo atlikti dviejų bankų bendrieji inspektavimai, dviejų bankų tiksliniai inspektavimai bei užsienio banko filialo patikrinimas.
Bendrojo inspektavimo metu buvo koncentruojamasi į banko veiklos didžiausios rizikos sritis ir tikrinamas kredito, likvidumo, rinkos, operacinės rizikos valdymas bei vidaus kontrolė ir banko valdymas. Tuo tarpu tikslinio inspektavimo metu tikrinamas atskirų rizikos rūšių valdymas, tam tikros banko veiklos sritys. Pastaruoju metu inspektuojant bankus daug dėmesio skiriama patikrinti, kaip bankai rengiasi įgyvendinti naująją kapitalo pakankamumo skaičiavimo tvarką. Užsienio banko filialo patikrinimo metu buvo tikrinamas likvidumo normatyvo laikymasis, atlikta indėlių koncentracijos analizė, analizuoti kiti finansiniai rodikliai, apskaitos procedūros ir vidaus kontrolės mechanizmas.
Taip pat bendrieji inspektavimai atlikti aštuoniose kredito unijose.
Licencijavimas
Praėjusį ketvirtį leista likviduoti AB SEB VB būsto banką bei atšaukti jam suteiktą banko licenciją nuo banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo likviduoti banką. Dėl AB banko „NORD/LB Lietuva“ pavadinimo keitimo į AB DnB NORD bankas, bankui pakeista licencija. Penkiems bankams leista keisti įstatų nuostatas.
Iki 2006 m. liepos 1 d. yra gauti 108 pranešimai (antrąjį ketvirtį gauti 9) iš Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių priežiūros tarnybų dėl šių šalių priežiūros tarnybų licencijuotų bankų ketinimų teikti paslaugas Lietuvoje neįsteigus filialo. Lietuvos bankas yra išsiuntęs pranešimus apie keturių Lietuvos bankų (AB SEB Vilniaus banko, AB banko „Snoras“, AB banko „NORD/LB Lietuva“, AB Ūkio banko) ketinimus teikti finansines paslaugas ES valstybėse narėse neįsteigus filialo.

Išvados
Šiame darbe didelis dėmesys buvo koncentruojamas į kreditų įstaigų esmę tikslus bei priežiūrą. Galima teikti, kad banko žlugimas visuomenei turi daugiau reikšmės negu įmonės bankrotas. Žlugus bankui, atsiranda išgąstis, kad šis žlugimas gali išplisti kituose bankuose, galbūt netgi peržengti banko sistemos ribas ir paveikti visą finansų sistemą, šalies makroekonomiką, netgi kitas valstybes. Bankrutavus bankui, pirmiausia nuostolių patiria indėlininkai (nors pagal nusistovėjusius teisės aktus banko bankroto atveju jų interesai turi būti tenkinami pirmiau negu banko akcininkų).
Bankų priežiūros paskirtis – remiantis iš bankų ir kitų šaltinių gautos informacijos ir analizės pagrindu nustatyti patikimai ir saugiai banko veiklai gresiančius pavojus, įstatymų leistomis priemonėmis pabandyti užbėgti už akių banko griūčiai, o jeigu tai nepavyksta, izoliuoti jį nuo likusios bankų sistemos taip, kad vieno banko problemos nesužlugdytų visuomenės pasitikėjimo kitais bankais.
Bankų priežiūra yra būtina siekiant sumažinti indėlininkų riziką, didinti gyventojų pasitikėjimą šiomis finansų įstaigomis
Kredito unijų veiklos priežiūros institucija už pažeidimus turi teisę taikyti kredito unijai, jos vadovams šias sankcijas:
 įstatymų nustatyta tvarka skirti kredito unijos vadovams administracines nuobaudas už šio įstatymo pažeidimus;
 įspėti kredito uniją dėl jos veiklos trūkumų bei pažeidimų ir nustatyti terminus jiems pašalinti;
 reikalauti nušalinti kredito unijos valdybos pirmininką, jos narį (narius) ar administracijos vadovą ir išrinkti naują valdybos pirmininką, jos narį (narius) arba paskirti naują administracijos vadovą;
 sustabdyti kredito unijos stebėtojų tarybos įgaliojimus, nušalinti kredito unijos valdybą, administracijos vadovą ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių;
laikinai arba visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną ar kelias kredito unijos veiklos operacijas;
 laikinai arba visam laikui atšaukti kredito unijai išduotą licenciją:
Lizingas yra trejų rūšių:
1. Išperkamoji nuoma
2. Veiklos nuoma
3. Grįžtamasis lizingas
Lizingą taip pat kaip ir kredito uniją ar komercinius bankus prižiūri Lietuvos bankas. Jų priežiūra yra vienoda. Lizingą gali išduoti komerciniai bankai.

Literatūros sąrašas
1.Vytautas Vaškelaitis. „Pinigai: centriniai bankai ir jų funkcijos“ (2006)
2. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=170099&p_query=&p_tr2=
3. http://www.lb.lt
4. T. Mayer, J.S. Duesenberry, R.Z. Aliber. „ Pinigai, bankai ir ekonomika“( 1995) Vilnius

Leave a Comment