KREDITAVIMAS MAKROEKONOMINIU POŽIŪRIU

SAVARANKIŠKAS DARBAS

Klaipėda 2007Įvadas

Kreditas (lot. credere „tikėti“ ir creditum patikėta) – tai piniginė prievolė, kurią vėliau reikia įvykdyti, mokant atitinkamo dydžio palūkanas. Kreditai teikiami tiek vartotojams, tiek ir verslo subjektams. Kreditas Lietuvoje visada buvo, yra ir bus svarbus, kadangi padeda klestėti šalies ekonomikai. Tokiu būdu buvo atgaivinta ir Lietuva pokario metais. Nors aišku kreditavimo sistema tais laikais nebuvo tokia tobula, bet buvo stengiamasi ją vis tobuliti. O dabar kreditai padeda įmonėms nesustabdyti gamybos, toliau tiekti medžiagas, žaliavas, gaminti, vystyti prekybą ir kelti šalies ūkį. Taip pat daug painiavos ir mįslių į Lietuvos kredito istoriją įnešė „nekilnojamojo turto kainų burbulas“. Taigi šio darbo tiklas – susipažinti su kreditavimo istorija Lietuvoje, „nekilnojomojo turto kainų burbulu“ ir pateikti galimą ateities prognozę dėl nekilnojamojo turto kainų kitimo.Darbo uždaviniai:1. Susipažinti su kreditavimo istorija Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo;2. Susipažinti su bankų istorija Lietuvos nepriklausomybės pradžioje iki 2000 m.;3. Susipažinti su kreditavimo renesansu, t.y. „nekilnojamojo turto kainų burbulu“;4. Pateikti galimą ateities prognozę dėl nekilnojamojo turto kainų kitimo.

DėstymasKreditavimo istorija Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo

Kreditavimo organizavimas priklauso nuo šalies ekonominės padėties, ekonomikos valdymo metodų, o jiems keičiantis, turi keistis ir kreditiniai santykiai. Iki 1930 m. įmonių savarankiškumas buvo ribotas, o materialinis suinteresuotumas dėl darbo rezultatų – menkas. Materialinių stimulų susilpnėjimą turėjo kompensuoti administracinio valdymo, kontrolės stiprinimas. Tokiu kontrolės organu turėjo tapti Valstybinis bankas, kurį reikėjo padaryti šalies trumpalaikio kreditavimo, atsiskaitymų ir kasos centru. Kreditavimas turėjo būti paverstas priemone liaudies ūkio plano rodikliams vykdyti. Antra vertus, šalies industrializavimas pareikalavo paimti iš kitų pramonės šakų įmonių sankaupas ir jas perduoti sunkiajai pramonei vystyti. Tokį perskirstymą sunkino komercinis kreditas. Po administracinių pertvarkymų bankams buvo leista kredituoti ir įmones, laiku neišperkančias vekselių. Įmones reikėjo kredituoti atsižvelgiant ne į jų kreditingumą, bet jų reikalingumą. Trečia, industrializacijos, metais susidarius materialinių vertybių trūkumui, buvo pakeista mainų organizavimo forma. Tokia forma buvo centralizuotas materialinis techninis įmonių aprūpinimas pagal atitinkamų žinybų paskyras arba, kitaip sakant, fondinis gamybos priemonių paskirstymas. Komercinis kreditas prieštaravo planiniam materialinių vertybių paskirstymui neatsižvelgiant į pirkėjo finansinę padėtį. Nustatymui likviduoti komercinį kreditą turėjo įtakos ir to meto ekonominės teorijos, neigusios vertės dėsnio veikimą ir skelbusios prekinių – piniginių santykių nunykimą. Iš tiesų, Valstybiniame banke sutelktų kredito resursų paskirstymas pagal planą įmonėms atrodė kaip kredito nunykimas.

Ypač svarbu, kad nuo 1926 m. tarp Valstybinio banko teikiamų kreditų įsivyravo tiesioginis tikslinis kreditavimas, kuris pakeitė vekselinį kreditą.Kredito reforma (1930 – 1932 m.)Kredito reforma buvo įvykdyta 1930 – 1932 m. ir truko 2,5 m. 1930 m. sausio 30 d. TSRS Centrinis vykdomasis komitetas (CVK) ir Liaudies komisarų taryba (LKT) priėmė nutarimą „Dėl kredito reformos“. Nutarimas rėmėsi darbininkų kontrolės inspekcija (DKI) ir Valstybinio banko parengtais kredito reformos projektais. Svarbiausia šio nutarimo nuostata – komercinio kredito uždraudimas. Įmonės neteko teisės parduoti prekių, teikti paslaugas kreditan, duoti avansus. Įmonės trūkstamas lėšas galėjo gauti ne tarpusavio kreditavimo būdu, o banke.Naujoji kreditavimo ir atsiskaitymo sistema įvesta 1930 m. balandžio 1 d. Pirmame kreditavimo reformos etape buvo išspręsti du uždaviniai:1. Likviduotas komercinis kreditas ir vekselių cirkuliacija;2. Valstybinis bankas tapo liaudies ūkio trumpalaikio kreditavimo, atsiskaitymo ir kasos centru.1931 m. sausio 14 d. TSRS LKT priėmė nutarimą „Dėl priemonių kredito reformos praktikai pagerinti“. Šio nutarimo priėmimu prasidėjo antrasis kredito reformos etapas. Šiame nutarime buvo apibrėžtos Valstybinio banko funkcijos. Bankas turėjo būti:1. Suvisuomeninto ūkio atsiskaitymo organizatorius, bendravalstybinis gamybos ir paskirstymo ataskaitos aparatas;2. Turėjo kasdien kontroliuoti planų vykdymą;3. Turėjo padėti stiprinti ūkiskaitą.Vadinasi, Valstybinis bankas nebeprivalėjo užsiimti ūkinės veiklos planavimu ir reguliavimu. Bankas nustojo koregavęs įmonių planų rodiklius, kišęsis į gamybos technologiją, t.y. užsiiminėjęs sau nebūdinga veikla, o daugiau susitelkęs savo tiesioginiams uždaviniams vykdyti. Kredito reforma užbaigta šakinių bankų pertvarkymu į specialiuosius.1932 m. gegužės 5 d. Vyriausybės nutarimu vietoje veikusių šakinių bankų įsteigiami 4 kapitaliniai įdėjimų finansavimo bankai: 1) Pramonės ir elektros ūkio kapitalinių įdėjimų finansavimo bankas (Pramonės bankas), 2) Socialinio žemės ūkio bankas, vėliau vadinamas Žemės ūkio banku; 3) Komunalinės ir namų statybos finansavimo bankas (Komunalinis bankas); 4) Kooperacijos kapitalinės statybos finansavimo bankas.

Kredito reformos metu buvo išspręsti šie uždaviniai:1. Likviduotas komercinis kreditas ir vekselių cirkuliacija;2. Įvestas tiesioginis tikslinis bankinis kreditavimas;3. Valstybinis bankas paverstas įmonių atsiskaitymų organizatoriumi ir centru.TSRS kredito reforma turėjo ir tarptautinę reikšmę. Kitos socialinės šalys galėjo daug greičiau ir sėkmingiau pertvarkyti socialiniais pagrindais savas kredito sistemas. Visoms socialinėms šalims tapo bendra: komercinio kredito likvidavimas, atsiskaitymo, trumpalaikio kreditavimo sutelkimas viename ar keliuose bankuose, pinigų cirkuliacijos ir kredito planavimas.Kredito sistema pokario metaisPokario metais, sparčiai didėjant gamybai, buvo didinamas visų liaudies ūkio šakų kreditavimas, tobulinamas kreditavimo ir atsiskaitymų organizavimas, stiprinama bankų kontrolė. Liaudies ūkio atkūrimas pokario metais pareikalavo daug lėšų. Šis poreikis buvo tenkinamas finansuojant iš biudžeto bei bankų kreditais, daugiausia trumpalaikiais. Trumpalaikių kreditų apimtis pirmaisiais metais padidėjo 2,5 karto. Didėlė jų dalis buvo suteikta pramonei. Pradėti teikti kreditai plataus vartojimo prekes gaminančioms įmonėms išplėsti ir sunkiems darbams mechanizuoti. Dideli kreditai buvo suteikti kolūkiams. 1946 – 1950 m. TSRS žemės ūkio bankas suteikė jiems 1,7 mlrd. rb ilgalaikių paskolų gamybiniams pastatams statyti, gyvuliams pirkti, melioravimo darbams atlikti ir kt.

Kreditavimo sistema 1960 – 1980 m. 1965 m. pramonėje ir kitose liaudies ūkio šakose pradėtos laipsniškai įvesti naujos planavimo ir ekonominio skatinimo sąlygos. Pasikeitusios įmonių ūkininkavimo sąlygos jų intensyvinimas pareikalavo keisti kreditavimo, atsiskaitymų ir kapitalinių įdėjimų finansavimo tvarką. Šie pakeitimai padaryti 1967 m. balandžio 3 d. TSRS MT (Ministrų tarybos) nutarimu „Dėl priemonių kreditavimui ir atsiskaitymams liaudies ūkyje tobulinti bei kredito vaidmens skatinant gamybą didinimo“. Šiuo nutarimu TSRS Valstybinis bankas buvo įpareigotas teikti kreditus pažangioms gamybos šakoms vystyti, liaudies ūkiui ir gyventojams reikalingos produkcijos gamybai didinti, taip pat padėti didinti įmonių rentabilumą ir tuo pačiu stiprinti šalies pinigų cirkuliaciją.Buvo patobulintas ir žemės ūkio įmonių, kitų liaudies ūkio šakų kreditavimas. TSRS Valstybinis bankas pradėjo tiesiogiai kredituoti kolūkius. Kolūkiams pradėta teikti žymiai daugiau ilgalaikių kreditų.

Siekiant padidinti kreditavimo efektyvumą buvo patobulintas diferencijuotas (skirtingas) įmonių kreditavimas priklausomai nuo jų ūkinės finansinės veiklos, rezultatų. Įmonių kreditavimo diferencijavimo tikslas – padėti kreditu gerai dirbančioms įmonėms ir ekonominio poveikio priemonėmis bei sankcijomis sudrausminti blogai dirbančias.Kreditavimo tobulinimo praktiką ūkinės reformos pradžioje, tenka pabrėžti, kad kreditas tapo svarbiu ne tik apyvartinių, bet ir pagrindinių fondų formavimo šaltiniu, kreditavimas tapo elastingesnis, kreditinis lėšų skyrimo metodas ėmė daug kur keisti biudžetinį metodą.TSRS MT 1973 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu „Dėl kai kurių priemonių kreditavimui ir atsiskaitymams liaudies ūkyje gerinti“ numatytos papildomos kredito priemonės, palūkanų ir atsiskaitymų poveikiui įmonėms stiprinti. Šiuo nutarimu akcentuojama būtinumas banko kreditais padėti spartinti techninę pažangą, naujos produkcijos įsavinimą ir gamybą. Pailgėjo kreditų terminai. Numatyta tokia naujovė – kreditinių sutarčių sudarymas. Sutartis sudaro bankas su įmonėmis, kaip pastarosios skolinasi lėšas apyvartinių lėšų trūkumui likviduoti, viršnormatyvinėms atsargoms sudaryti. Šios naujovės tikslas- sustiprinti kredito poveikį.Nauji dideli uždaviniai kredito sistemai iškelti TSKP CK ir TSRS MT 1979 m. liepos 12 d. nutarime „ Dėl planavimo gerinimo ir ūkio mechanizmo poveikio stiprinimo gamybos efektyvumo didinimui, darbo kokybės gerinimui“. Nutarime numatytos priemonės gamybai intensyvinti, kapitalinių įdėjimų efektyvumui didinti. Didinant palūkanų poveikį, įvestas naujos, labiau diferencijuotos jų normos. Jos labiau susietos su tiksline kredito paskirtimi, terminais ir priežastimis, dėl kurių atsirado kredito poreikis.

Bankų vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės pradžioje

Nacionalinė bankų sistema pradėjo kurtis 1990 m., atkūrus Lietuvos valstybę. 1991 – 1994 m. vyravo teigiamas požiūris į besisteigiančius Lietuvos komercinius bankus ir jų veiklą. Gyventojai pasitikėjo komerciniais bankais ir nebankinio tipo finansų bendrovėmis, patikėdami jiems savo indėlius. Vieniems indėlininkams didelį įspūdį darė reklaminės kompanijos ar net gražūs bankų pastatai, interjeras, malonus aptarnavimas, patogus darbo laikas, kitiems – mokamų palūkanų dydis. Nemažai šalies gyventojų patikėjo savo indėlius tokiems komerciniams bankams kaip „Sekundė“ ir „Apus“, kurie siūlė 100 procentų metų palūkanas už indėlius užsienio valiuta ir net 120 – 130 procentų už indėlius litais, kai kiti šalies bankai (AB Vilniaus bankas, AB bankas Hermis ir kt.) tuo metu mokėjo tik 50 – 60 procentų metų palūkanas už trijų mėnesių indėlį. Taigi tuo metu labiausiai neįvertintas liko banko patikimumas.

1994-1996 metais Lietuvą užklupusią bankų, bankelių, kredito bendrovių griūtis yra viena iš didžiausių nepriklausomybę atgavusios Lietuvos verslo paslapčių. Ekspertai sako, kad bankų griūties autoriai – nemokšos bankininkai, nesąžiningi politikai ir kriminalinės struktūros.„Apus“, „Ateitis“, „Sekundės bankas“, „Kredito bankas“, „Nida“, „Aurabankas“, „Vakarų bankas“, „Komercijos ir kredito bankas“, „Ekspres“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB), „Litimpeks“ – tai toli gražu ne visas sąrašas kreditinių institucijų, kurios bankrutavo arba buvo likviduotos, kartu pradangindamos per milijardą litų gyventojų ir įmonių lėšų. Įdomu kodėl taip atsitiko? Ar tai buvo jaunos valstybės bankininkų nemoksliškumų ir nekompetencijos pasekmė, ar sąmoningas nusikalstamas planas, kurio autoriai – ne tik tuometiniai politikai, bet ir tada klestėjusios kriminalinės struktūros?Bankininkystės istorikai ir ekspertai tvirtina, kad apgailėtinas rezultatas buvęs abiejų šių priežasčių kokteilis, kurį dar sustiprino tiesiog stulbinamas tūkstančių žmonių naivumas, kurie nesuabejojo ekonomikos logikai prieštaraujančiu šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra“ ir patikėjo savo santaupas už nerealiai dideles palūkanas. Dominavo visiškas neprofesionalumas. Bankininkystė posovietinėje ekonomikoje buvo naujas dalykas, didžiulę įtaką, kuriant bankų sistemą, turėjo žmonės, nė iš tolo nesusipažinę su Vakarų bankininkystės patirtimi. Jų neprofesionalumas stumtelėjo nesąžiningus žmones tuo pasinaudoti. Bankų sistema buvo to sunkaus, pereinamojo laikotarpio kūdikis. Panašu, kad būta ir neišmanymo, ir didžiulio kriminalinio pasaulio, tada veikusio visą verslą, spaudimo. O Lietuvos banko priežiūra buvo labai prasta. Nesuvokta, kaip reikia valdyti bankus – kokie turi būti kontrolės mechanizmai, kokie rodikliai turi būti kontroliuojami, nebuvo sukurti įstatymai. O to nesant atsirado daug avantiūrizmo, iniciatyvos ėmėsi kriminaliniai elementai. Dar prie komercinių bankų ir kredito bendrovių griūties galėjo svariai prisidėjti ir skubotas, nevykęs privatizavimas už investicinius čekius – dėl to šalies įmonės atsidūrė kriminalinių struktūrų rankose. Tie metai buvo patys skaudžiausi tiek Lietuvos gyventojams ir įmonėms padėjusiems indėlius į bankus bei patiems bankams, nes tai įtakojo tolesnį žmonių požiūrį į Lietuvos komercinius bankus.

Nuo 1997 m. situacija Lietuvos bankų sistemoje stabilizavosi. Komercinių bankų sektorius labiau konsolidavosi, atsirado keletas pelningai veikiančių bankų. Pasitikėjimas komerciniais bankais didėjo. Kartu pažymėtina, kad pasitikėjimą šalies bankų sistema sustiprino nuosekli Lietuvos banko veikla, sugriežtinta Lietuvos komercnių bankų priežiūra. Tačiau apklausų rezultatai apie gyventojų pasitikėjimą Lietuvos komerciniais bankais nebuvo ir nėra optimistiniai, visgi dauguma gyventojų nepasitiki bankais.

Kreditavimo renesansas

Apie 2002 metus Lietuvą užklupo staigus būsto kreditų bumas, nuo kurio ir prasidėjo ir nekilnojamojo turto burbulas. Nekilnojamojo turto kainos yra per daug “išpūstos” ir neatitinka tikrosios vertės. Iš ko gi susideda tikroji būsto vertė? Didžiausią dalį būsto kainos sudaro statybų išlaidos. Jų kitimą rodo statybos kainų indeksas. Statistikos departamento duomenimis, statybos kainų indeksas per praėjusius metus (2005 m.) išaugo 8,7% lyginant su 2004 metais. Daugiausia pabrango gyvenamųjų namų statyba (9,2%). NT kainų burbulas:• Pirmiausia, kainų “burbulas” yra paremtas psichologiniais veiksniais. Kainos labai greitai kyla ne dėl objektyvių priežasčių, o dažniausiai remiasi “bandos” jausmu, “mada” ar žmonių lūkesčiais. • Antra, kainų “burbulą” įtakoja į nekilnojamojo turto verslą įsitraukiantys perpardavinėtojai. Neretai tokie spekuliantai pasinaudoja esama padėtimi rinkoje ir gauna iš to nemenką pelną. Perpardavinėtojams rūpi ne kapitalo teikiamos pajamos, o pelnas iš parduodamo kapitalo. NT kainų burbulo požymiai:• Finansinis pasiekiamumas. Didelė dalis gyventojų, net turintys mažas pajamas, gali įsigyti būstą išsimokėtinai . Kredito įstaigos (bankai ir pan.) patenkina didžiąją dalį paskolų prašymų.• Nedidelės paskolų palūkanos leidžia imti dideles paskolas ilgam laikotarpiui.• Nuomos mokestis. Nuomos mokestis yra artimas arba prilygsta mėnesinei būsto paskolos grąžinimo įmokai.• Statybos rentabilumas. Akivaizdžiai didesnis, nei kitų ūkio sričių.Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad kalbame apie nekilnojamojo turto kainų „burbulą“ Vilniuje, Neringoje ir Kaune bei Klaipėdoje. Kituose miestuose nekilnojamojo turto rinka nėra itin aktyvi. Lietuvoje, kaip ir Floridoje praėjusio amžiaus pradžioje, žmonių susidomėjimas nekilnojamuoju turtu yra didelis, rinkoje veikia daug perpardavinėtojų. Tai matyti iš to, kad kyla būstų kainos, tačiau nuomos kainos išlieka beveik nepakitusios. Vadinasi, įsigyjančius nekilnojamojo turto domina pinigai iš jo pardavimo, bet ne naudojimo. Perpardavinėtojai pirmieji įsigyja naujos statybos būstą, dažniausiai, kai jis vos tik pradedamas statyti, tikėdamiesi pasipelnyti iš jo pabrangimo. Kadangi rinkoje yra didelė paklausa, vėliau šie butai parduodami už gerokai didesnę kainą. Jei visi šie būstai staiga būtų pasiūlyti parduoti (pvz. tikintis, kad jie atpigs), kainos nukristų. Tačiau mažai tikėtina, kad staiga visi perpardavinėtojų turimi būstai būtų “išmesti” į rinką. Kita vertus, neprognozuojamų veiksmų galima laukti prieš pat euro įvedimą.

Nekilnojamojo turto paklausą Lietuvoje lemia daug priežasčių:1. gerėjanti ekonominė situacija Lietuvoje,2. didėjančios gyventojų pajamos.

Gyventojų disponuojamų pajamų kitimą galima stebėti pagal Statistikos departamento duomenis sudarytoje diagramoje (1 pav.). Per metus gyventojų disponuojamos pajamos (t.y. pajamos, atskaičius mokesčius) visoje Lietuvoje padidėjo 8,3%. Panašiai išaugo pajamos ir Vilniaus bei Kauno apskrityse, kiek mažiau – Klaipėdoje (6,3%).3. gyventojai mano, kad investicijos į nekilnojamąjį turtą, ypač gyvenamosios paskirties yra saugiausios ir patikimiausios. 4. geros kreditavimo sąlygos: mažas pradinis įnašas, galimybė gauti 100% būsto vertės paskolą, žema palūkanų norma. Nepaisant to, kad praėjusių metų pabaigoje Europos centrinis bankas palūkanų normą padidino 25 baziniais punktais, t.y. iki 2,25%, bankų teikiamos paskolos išliko patrauklios. Bankai varžosi dėl galimybės pritraukti klientus ir bene pagrindinis būdas – kiek įmanoma labiau sumažintos palūkanos 5. siekimas gerinti gyvenimo sąlygas, nes daugelis iki šiol dar gyvena senos statybos, mažo ploto būstuose.

2004 metais vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 23,4 kv. metro gyvenamojo ploto. Ryškiausi pasikeitimai matomi Vilniuje, kur per devynerius metus gyvenamasis plotas vienam gyventojui padidėjo 6,5 kv. metro (nuo 16,8 iki 23,3).6. labiausiai nekilnojamojo turto kainų kilimą įtakoja ryškus pasiūlos ir paklausos skirtumas.

Tai ypač jaučiama Vilniuje, kur gyventojų perkamoji galia didžiausia Lietuvoje ir jie turi geriausias sąlygas įsigyti būstą. Tačiau Vilniuje statybų apimtys yra per mažos, kad būtų patenkinta paklausa. Nors iki praėjusių metų statybos apimtys augo (3 pav.), visgi kaip teigiama Statistikos departamento pranešime spaudai „pernai Lietuvoje buvo pastatyti 6146 butai, arba 9,7 proc. mažiau negu užpernai. Preliminariais statistikų skaičiavimais, pernai Vilniaus apskrityje pastatyta 3406 butai, arba 2,8 proc. mažiau negu 2004 metais“. Mažas statybų apimtis lemia tai, kad daugelio žemės sklypų paskirtis nenustatyta ir gauti leidimus statyboms yra sudėtinga.

Galimos neigiamos pasekmės bankui:1. Kreditų negrąžinimas arba klientų nebegalėjimas atiduoti paskolos;2. Pelno mažėjimas;3. Mažės sandorių skaičius;4. Ekonomikos augimo lėtėjimas arba ekonomikos satbilizacija;5. Banko patiriamas nuostolis, dėl kliento nebegebėjimo grąžinti paskolos ir NT nuvertėjimo;6. Likvidumo rizika.Galimos neigiamos pasekmės kreditų gavėjams:1. NT netektis;2. Dėl kainų augimo, nebegalėjimas grąžinti paskolos;3. Ekonomikos augimo lėtėjimas, dėl ko ir nebekils atlyginimas;4. Būsto kreditų palūkanų augimas;5. Bus panaikinamos valstybės lengvatos, pavyzdžiuiu, gyventojų pajamų mokesčio lengvata;6. Nekilnojamojo turto mokestis.Galimos teigiamos pasekmės bankui:1. Užsitikrinimas pajamų apie 40 metų į priekį;2. Pelno didėjimas, dėl toliau sudaromų kredito sutarčių;3. Nemažės kredito sutarčių, ir išduodamų paskolų;4. Geras klientų mokumas, jei ekonomika ir toliau augs;5. Pelno augimas;6. Mažesnė likvidumo rizika.Galimos teigiamos pasekmės kreditų gavėjams:1. Jis nepraras savo įsigyto nekilnojamojo turto;2. Sugebės grąžinti paskolą;3. Jeigu ir toliau sparčiai augs ekonomika, tai kils atlyginimas ir paskolą galės grąžinti anksčiau;4. Būsto kreditų palūkanos žymiai nekis.

AteitisŠiuo metu yra daug versijų ir spėjimų dėl “nekilnojmojo turto burbulo” sprogimo. Vieni mano, jog jis jau po truputį plyšta, kiti – galvoja, kad NT kainos dar kils ir pan. Bet galima spėti, kad realistinė prognozė bus tokia: kainos dar kokį pusmetį truputį augs, bet nebe taip sparčiai, kaip iki šiol augo. Kainų augimą lėtina didėjanti nekilnojamojo turto pasiūla, algų nedidėjimas, nes daliai gyventojų būstas yra nebeįperkamas dalykas. taip pat dalis gyventojų dėl mažų algų nebegauna būsto paskolos, nes kreditavimo efektyvumą slopina griežtėjančios kreditavimo procedūros, atsiradęs didelis bankų atsargumas, kylančios palūkanų normos.

4 pav. Būsto paskolų palūkanų normos (proc.)

Kaip matome iš grafiko, kad būsto paskolų palūkanos jau pradėjo kilti nuo 2006 metų pradžios ir kyla toliau, o tai aišku nėra gerai, norintiems įsigyti gyvenamąjį būstą.2008 m. turėtų kainos pradėti kristi, bet labai neženkliai. Labiausiai tikėtina, kad kainos pakis į mažąją pusę ne naujų statybų, o senų statybų statiniuose.

IšvadosKreditavimas svarbus Lietuvai yra dabar ir buvo dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Kredito būtinumą lemia prekių gamyba, jų cirkuliacija, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų, kaip mokėjimo priemonės, veikimas. Lietuvos kreditavimo istorijoje labai svarbi buvo kredito reforma, kuri buvo įvykdyta 1930 – 1932 m. ir truko 2,5 m. Jos metu buvo:1. Likviduotas komercinis kreditas ir vekselių cirkuliacija;2. Įvestas tiesioginis tikslinis bankinis kreditavimas;3. Valstybinis bankas paverstas įmonių atsiskaitymų organizatoriumi ir centru.Pokario metais, sparčiai didėjant gamybai, buvo didinamas visų liaudies ūkio šakų kreditavimas, tobulinamas kreditavimo ir atsiskaitymų organizavimas, stiprinama bankų kontrolė.1960 – 1980 m. buvo siekiama gerinti kreditavimą ir atsiskaitymus liaudies ūkyje. Buvo įvesta naujovė – kreditinių sutarčių sudarymas. Nacionalinė bankų sistema pradėjo kurtis 1990 m., atkūrus Lietuvos valstybę. 1991 – 1994 m. vyravo teigiamas požiūris į besisteigiančius Lietuvos komercinius bankus ir jų veiklą. Tačiau nuo 1995 m. prasidėjo bankų griūtis, kuri kilo dėl nemokšiškumo, patirties stokos, taip pat kriminalinių struktūrų įsikišimo.Nuo 1997 m. situacija Lietuvos bankų sistemoje stabilizavosi. Komercinių bankų sektorius labiau konsolidavosi, atsirado keletas pelningai veikiančių bankų. Pasitikėjimas komerciniais bankais didėjo.Lietuvoje 2002 m. prasidėjo toks reiškinys kaip nekilnojamojo turto burbulas, t.y. nekilnojamo turto kainų padidėjimas iki absurdiško ar nestabilaus lygio. Iki 2007 metų būsto kainos išaugo 100 proc. ir daugiau. Labiausiai tokį NT kainų kilimą įtakojo ryškus pasiūlos ir paklausos skirtumas. Ir tik belieka spėlioti, kada šis “burbulas” sprogs.

Literatūros sąrašas:

1. Prieiga per internetą ;2. Prieiga per interneta ;3. Prieiga per interneta ;4. Prieiga per interneta ; 5. Terleckas V. Pinigų apyvarta ir kreditas. Mintis. 1988 m.