KREDITAS IR PALŪKANOS
1. KREDITO ESMĖ. KREDITO VAIDMUO IR ŠALTINIAI
Kreditas arba paskola, tai sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe.Pinigų skolinimas yra viena pagrindinių banko funkcijų. Tai pati pelningiausia, tačiau ir pati rizikingiausia banko veiklos sritis. Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo gauti atsakymus į tokius klausimus: 1. Kiek pinigų reikia? Tik įsigilinęs ir atidžiai išnagrinėjęs projektą, bankininkas gali pasakyti, kiek ir kokios paskolos reikia. Bankininkas privalo suprasti, kad ir koks viliojantis būtų projektas ir kokios sumos beprašytų klientas, bankas negali skolinti visos sumos, reikalingos projektui įgyvendinti, ir vien tik bankas negali prisiimti visos finansinės rizikos. Būtina, kad ir pats klientas būtų pasirengęs investuoti į projektą ir savų pinigų. 2. Kokiam tikslui reikalingi pinigai? Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo žinoti, kokiam tikslui bus panaudoti pinigai. Bankas turėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų: ar paskolos tikslas juridiškai teisėtas (pavyzdžiui, prašant paskolos vaistams pirkti, būtina, kad verslininkas turėtų licenciją vaistų prekybai), ar prašomas paskolos dydis neviršys centrinio banko direktyvų, ribojančių komercinių bankų skolinimo veiklą (skolinimo ribojimas vienai firmai, su banku susijusiems asmenims ir panašiai), ar prašoma paskola ir veiklos sritis atitinka nustatytą komercinio banko veiklos kryptį bei skolinimo politiką. Pagaliau bankui tenka įvertinti ir moralinius paskolos išdavimo aspektus, susijusius su galimomis ekologinėmis problemomis, įgyvendinant projektą tame regione, bei esama ar būsima neigiama visuomenės reakcija. 3. Kuriam laikui reikalingi pinigai? Tik bankininkas, išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, gali įvertinti, ar kliento prašoma paskolos trukmė derinasi su paskolos ėmimo tikslu, bei parengti sutartį tarp banko ir kliento, kurioje nurodoma paskolos trukmė, palūkanų mokėjimo ir paskolos grąžinimo terminai. 4. Iš kokių šaltinių paskola bus sugrąžinta? Bankui ypač svarbu gauti atsakymą į šį klausimą, nes kiekvienas klientas privalo turėti pakankamus išteklius, kad galėtų sutartais terminais ne tik sugrąžinti paskolą, bet ir sumokėti palūkanas.Pagrindiniai kreditavimo etapai. Galima išskirti šiuos pagrindinius kreditavimo etapus: 1) susipažinimas su klientu ir jo pateiktu kredito prašymu. Bankininkas išsiaiškina paskolos tikslus, sumą, terminus, grąžinimo šaltinius, užstato sąlygas;2) analizuojami kliento pateikti duomenys kreditui gauti. Tiriama skolininko finansų būklė ir galimybės grąžinti suteiktą kreditą;3) apsilankymas pačioje įmonėje, susipažinimas su jos vadovais, personalu, technologija, darbų organizavimu;4) paskolos sutarties ruošimas ir pasirašymas;5) paskolos išdavimas. Jos panaudojimo kontrolė. Nevykdant sutarties, taikomos įvairios sankcijos.Pagrindiniai kreditavimo principai:– grąžintinumo – seka iš kredito esmės; atskiria kreditą nuo finansų; užtikrina paskolų šaltinių išsaugojimo principą; – terminuotumo – paskolas reikia grąžinti nustatytais terminais, todėl svarbu nustatyti pagrįstus paskolos grąžinimo terminus, susiejant kreditavimą su verslo ūkiniais procesais bei pinigų išlaisvinimu įmonės apyvartoje; – mokumo – už paskolas reikia mokėti palūkanas, tuo jos skiriasi nuo finansų; – įmonės kreditingumo – kredituojama atsižvelgiant į įmonės galimybę laiku grąžinti paskolas bei sumokėti palūkanas;– paskolų apdraudimo;– tikslinės paskirties – paskola turi būti naudojama tam tikslui, kuriam išduota; tai svarbu kitų principų įgyvendinimui. Kredito šaltiniai. Pagrindiniai banko kredito šaltiniai yra piniginės lėšos, kuriomis disponuoja banko įstaiga. Įvairių rūšių piniginės lėšos yra dedamos į banką ir bankas jomis gali disponuoti skirtingą laiką. Dažniausiai bankuose naudojamos šios piniginių lėšų laikymo formos:• indėliai iki pareikalavimo – jie yra trumpalaikiai ir išmokami klientui pareikalavus;• lėšos darbo užmokesčio sąskaitose – jos yra nuo trumpalaikės iki vidutinės trukmės, periodiškai įnešamos į sąskaitą, jos paprastai periodiškai ir išimamos;• taupomieji indėliai, kurie paprastai yra trumpalaikiai, nors gali būti vidutinės trukmės ir ilgalaikiai;• terminuotieji indėliai, tai dažniausiai 3 – 12 mėnesių, o kartais ir ilgesnio termino;• vidutinės trukmės bankų išleisti vertybiniai popieriai (notes), kurių trukmė nuo 2 iki 5 metų;• ilgalaikės bankų išleistos obligacijos (bonds), kurių trukmė nuo 5 iki 15 metų.Be to, kiekvienas bankas kaip kredito šaltinį gali naudoti ir iš kitų komercinių bankų ar centrinio banko gautas trumpalaikes ar ilgalaikes paskolas. Aišku bankai disponuoja ir kitomis lėšomis, jų disponavimo trukmė gali būti labai įvairi. Kad būtų garantuotas banko likvidumas, bankas turi taip valdyti savo turtą ir įsipareigojimus, kad lėšų išmokėjimo banko klientams terminai ir paskolų grąžinimo bankui terminai visuomet būtų suderinti. Trumpalaikės lėšos turėtų būti naudojamos trumpalaikiam skolinimui, vidutinės trukmės lėšos – vidutinės trukmės skolinimui ir ilgalaikės lėšos turėtų būti naudojamos ilgalaikiam skolinimui. Bankui skolinant trumpalaikes lėšas ilgam laikui, atsiranda pavojus banko likvidumui, bankas gali nesugebėti sugrąžinti jam patikėtų lėšų, jeigu klientai to reikalautų. Norėdamas išvengti šio pavojaus, bankas siekia užtikrinti, kad pinigų, gaunamų iš skolininkų, ir pinigų, kuriuos bankas turi sumokėti kreditoriams, mokėjimo terminai sutaptų. Šis terminų suderinimas yra vadinamas harmonija (concordance). Istoriškai šis principas dar žinomas kaip ,,auksinė” bankininkystės taisyklė.,,Auksinė” bankininkystės taisyklė teigia: bankas negali išduoti paskolos ilgesniam laikotarpiui, negu jis gali disponuoti jam patikėtomis kliento lėšomis. Kadangi kiekvieną dieną bankas priima įvairių rūšių indėlius ir išduoda įvairias paskolas, todėl praktikoje ši taisyklė taikoma lanksčiai. Siekdami mažinti savo kredito šaltinių kainą bei sekdami užsienio bankų pavyzdžiu, Lietuvos bankai mažina arba visai atsisako palūkanų už einamosios sąskaitos likutį. Pasak bankininkų, einamoji sąskaita skirta atsiskaityti, o ne taupyti, todėl palūkanos už šioje sąskaitoje laikomas lėšas yra mažesnės arba jos iš viso nemokamos. Einamoji sąskaita reiškia, kad vieną dieną likutis yra, o kitą dieną jo gali ir nebūti. Todėl bankas šias lėšas gali naudoti tik likvidumui palaikyti. Tokie pinigai daug pelno neduoda, todėl natūralu, kad bankai nustato minimalią likučio sumą, už kurią mokamos palūkanos.Antai, Vilniaus bankas nuo 2002 m. spalio 1 d. nutarė nebeskaičiuoti palūkanų už mažesnį nei 50.000 Lt fizinių asmenų einamosios sąskaitos likutį. Iki tol už tokį likutį jis mokėdavo 0,25% metinių palūkanų. Jeigu lėšų likutis didesnis, banko klientai gali tikėtis 0,25% metinių palūkanų (buvo 0,5%). Mažindamas palūkanas, bankas skatina laisvas lėšas investuoti į taupomuosius instrumentus – terminuotuosius bei taupomuosius indėlius, SEB investicinius fondus, vertybinius popierius ir kt. Taip pat nebemokamos palūkanos ir už lėšų likutį mokamųjų kortelių sąskaitose.
Vilniaus bankas, sekdamas kitų bankų pavyzdžiu, nuo 2004 m. kovo 8-osios brangino pinigų pavedimus ir kitas operacijas. Pavyzdžiui, pinigų pavedimas banko viduje brango nuo 1,20 iki 1,50 lito, iš kitų šalies bankų – nuo 1,0 iki 1,20 lito. Tarptautiniai pavedimai brango priklausomai nuo konkrečių užsienio bankų mokesčių. Be to, Vilniaus bankas diferencijuoja ir elektroninius mokėjimus – vienas mokestis taikomas už mokėjimus litais banko viduje (0,80 lito), kitas – į kitus bankus (1 litas). Nuo 2004 m. vasario 1-osios pinigų pavedimus bei kitas operacijas pabrangino Lietuvos komercinis bankas “Snoras”, o nuo 2004 m. sausio 15-osios – šalies mažmeninės bankininkystės lyderis “Hansabankas”. Abu pastarieji bankai pabrangino tiek išeinančius, tiek įeinančius vietinius mokėjimo pavedimus, nors, pasak Lietuvos banko pareigūnų, “Lito” atsiskaitymų sistemos paslaugos yra pigesnės. Anksčiau bankams įvykdyti vieno mokėjimo pavedimą Lietuvos banke kainavo 0,42 lito (po 0,21 lito tiek mokėtojo, tiek gavėjo bankams), o dabar 0,37 lito moka tik mokėtojo bankas.Bankininkai tvirtina, kad dabar svarbu ne vien palūkanos ar įkainiai, bet paslaugų kompleksas, kurį bankas suteikia klientui. Anot jų, siekiant geriau patenkinti kliento poreikius, su juo gali būti tariamasi dėl palūkanų, kai likutis sąskaitoje didesnis. Viena vertus, palūkanos gali būti didesnės už tipines, kita vertus, bankas gali sumažinti palūkanas už klientui teikiamas paskolas. Anksčiau bankai, ypač buvę valstybiniai, naujiems klientams pritraukti mokėdavo sąlygiškai dideles palūkanas už einamąjį sąskaitų likutį. Dabar jie skaičiuoja, kiek finansiniai produktai duoda pajamų ir kiek jie kainuoja pačiam bankui. Šiuo metu bankai siūlo panašius produktus, jų kainos taip pat panašios, todėl dabar labiau konkuruojama paslaugų ir aptarnavimo kokybe, o ne palūkanomis. Suprantama, kad verslui ar piliečiui skolinantis būtina kruopščiai įvertinti verslo riziką ir nepasikliauti vien bankų, kitų paskolas teikiančių institucijų arba nekilnojamojo turto agentūrų raginimais. Kartu būtina sekti verslo informaciją, įsiklausyti į objektyvių finansų ekspertų, ekonomikos analitikų balsą. Ypač tų, kurie sugeba ne tik įvertinti ekonomikos augimo ar smukimo priežastis, bet ir prognozuoti – kaip Lietuvos, pagrindinių šalies eksporto rinkų, Europos Sąjungos ir viso pasaulio makroekonominė aplinka paveiks tuos rodiklius, nuo kurių priklauso bankų veiklos rizika, o drauge ir skolinimosi kaina.Paskolų portfelio sudarymo principai. Kiekvienas bankas, formuodamas savo kreditavimo politiką privalo įvertinti tris skirtingus tikslus: PELNINGUMĄ, LIKVIDUMĄ ir SAUGUMĄ, kurių negalima deramai siekti tuo pačiu metu. Norėdamas pasiekti didelį pelningumą, bankas privalo didinti ilgalaikių paskolų apimtį, nes už jas gaunamos didesnės palūkanos. Norėdamas palaikyti reikiamą likvidumą, bankas privalo didinti (optimaliai nustatyti) trumpalaikių paskolų apimtį. Siekdamas didesnio saugumo, bankas privalo rinktis kam duoti paskolas. Be to, bankai, dar prieš išduodant paskolas, siekia apsisaugoti nuo skolininkų, kurie nori gauti papildomų paskolų, tačiau nevykdo savo įsipareigojimų pagal anksčiau išduotas paskolas ar kitas sutartis. 2003 m. gruodžio pradžioje pradėjo veikti didžiausių Lietuvos telekomunikacijų bendrovių, bankų, lizingo bei kitų bendrovių kuriama bendra skolininkų administravimo informacinė sistema, kurioje ilgainiui turėtų būti sukaupta informacija apie maždaug pusę milijono nepareigingų skolininkų. Bendroje sistemoje dalyvaujančios bendrovės jau pradėjo laiškais informuoti skolininkus apie tai, jog informacija apie nesumokėtas skolas pateks į bendrą duomenų bazę, sukurtą Norvegijos bendrovės “Norway Registers Development” antrinės įmonės Lietuvoje NRD.Duomenys į bendrą duomenų bazę įvedami tik tada, jei skolininkas per 18 dienų nepadengia įsiskolinimo ar jo neužginčija. Vėliau padengus skolą įrašas bazėje vis tiek lieka 10 metų. Dėl šios priežasties tikimasi, kad ateityje fiziniai asmenys elgsis apdairiau ir skolas grąžins laiku. Susitarimą keistis duomenimis apie nepareigingus skolininkus 2003 metų spalį pasirašė Vilniaus bankas, “Hansabankas”, “Omnitel”, “Lietuvos telekomas”, “Tele2”, “Bitė GSM”, “Hanza lizingas” bei “Snoro lizingas. Vėliau prie projekto prisijungė bankas “Nord/LB Lietuva”, Suomijos banko “Nordea” skyrius Lietuvoje, bendrovė “Ūkio banko lizingas”, Vilniaus banko grupės įmonės, Lietuvos centrinė kredito unija, bendrovė “Lietuvos draudimo kreditų draudimas”. Kuriant Duomenų apie skolų laiku negrąžinančius gyventojus ir bendroves bazę ir informacinę sistemą vadovautasi Skandinavijos ir kitų Europos sąjungos šalių patirtimi. Tokios duomenų bazės yra įprastos kitose valstybėse ir padeda efektyviai susigrąžinti skolas. Naujoji sistema turėtų veikti ir kaip puiki prevencinė priemonė, nes skolininkai yra labiau linkę atsiskaityti su įmonėmis žinodami, kad duomenys apie skolą pateks į plačiai naudojamą duomenų bazę. 2003 m. lapkričio pabaigoje apie sukurtą gyventojų skolų registrą pranešė skolų išieškojimo bei kreditų valdymo bendrovė “Žvilgsnis iš arčiau”. Jos duomenų bazėje turėtų būti įtraukta apie 30 tūkst. nepareigingų skolininkų. Vienos didžiausių skolų išieškojimo ir kreditų valdymo bendrovių “Žvilgsnis iš arčiau” duomenys rodo, kad maždaug 10 proc. darbingų Lietuvos gyventojų laiku negrąžina skolų, todėl jie gali susidurti su keblumais norėdami gauti kreditą ar pirkti paslaugas. Bendrovės teigimu, tokių sunkumų gali turėti maždaug 150 tūkst. iš 1,5 mln. dirbančių šalies gyventojų. Negalima teigti, kad įmonės kiekvieną kartą atsisakys suteikti finansavimo paslaugas į registrą patekusiam skolininkui, tačiau jam tikriausiai reikės pasiaiškinti, kodėl vilkina atsiskaitymus ir neapmoka sąskaitų. Vakarų valstybių patirtis rodo, jog po poros metų, kai pradėjo veikti panašūs registrai, darbingų asmenų negrąžinamų skolų smarkiai sumažėjo ir dabar siekia vos 2 – 3 proc.2. KREDITO FORMOS IR RŪŠYS. PINIGINIS IR PREKINIS KREDITAS. VEKSELIS – KOMERCINIO KREDITO DOKUMENTAS Bankai teikia įvairias paskolas skirtingiems ekonomikos sektoriams. Kiekvienam ekonomikos sektoriui bankai sukūrė įvairių specializuotų paskolų formas.Pagal klientų pobūdį paskolos skirstomos atsižvelgiant į šiuos svarbiausius ir stambiausius ekonomikos sektorius:– namų ūkiai,– verslo įmonės,– vyriausybė,– kitos finansinės institucijos.Paskolų grupavimas. Paskolos gali būti įvairiai grupuojamos. Ta pati paskola gali priklausyti kelioms paskolų grupėms, pavyzdžiui, paskola gali būti ilgalaikė, išduota su užstatu, su fiksuotomis palūkanomis ir t. t. Paskolos vienai ar kitai grupei priskiriamos atsižvelgiant į jų vertinimui pasirinktus kriterijus. Paskolos gali būti priskiriamos vienam ar kitam jų tipui pagal:– paskolų apdraudimą (angliškai – security),– paskolų grąžinimo terminus ir palūkanų mokėjimą (maturity/interest terms),– pinigų skolintojus (lenders),– paskolos gavėjus ir skolinimo tikslą (borrowers and purpose),– skolinimo tipus (types of lending),– susitarimo būdą (kind of arrangement). Pagal apdraudimą paskolos skirstomos į apdraustas ir neapdraustas paskolas. Apdraustos yra tokios paskolos, kurių grąžinimas garantuojamas įkeičiant turtą: nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, piniginius indėlius arba taupomąsias sąskaitas, gamybos inventorių arba atsargas, gautinas pinigų sumas (accounts receivable), arba gaunant trečiųjų asmenų garantijas. Apdraustos paskolos sumažina banko riziką patirti nuostolius, jei paskola nebūtų sugrąžinta.
Neapdraustos paskolos (unsecured loans) išduodamos atsižvelgiant į kliento finansinę būklę. Šiuo atveju bankas yra visiškai priklausomas nuo kliento finansinės veiklos ir sėkmės.Pagal grąžinimo terminus ir palūkanų mokėjimą skiriamos šios paskolų grupės:– paskolos su fiksuota palūkanų norma ( fixed rate loans). Jų palūkanos nekinta nuo paskolos išdavimo iki jos sugrąžinimo;– paskolos su kintama palūkanų norma (floating rate loans). Jų palūkanų norma kinta priklausomai nuo rinkos palūkanų;– paskolos iki pareikalavimo (demand loans). Jos neturi nustatytos grąžinimo datos ir grąžinamos pareikalavus; paprastai jos išduodamos su kintama palūkanų norma;– paskolos, grąžinamos lygiomis dalimis (instalment loans). Jos grąžinamos periodiškai mokant pastovią sumą, kurią sudaro grąžinamos paskolos dalis ir mokamų palūkanų dalis;– vienkartinio grąžinimo paskolos (balloon loans). Visa paskola arba didesnioji jos dalis grąžinama pasibaigus paskolos terminui;– trumpalaikės paskolos (short term loans). Jos išduodamos laikotarpiui iki vienerių metų, paprastai su fiksuota palūkanų norma. Paskola gali būti atnaujinama kitam laikotarpiui (rollover). Trumpalaikės paskolos gali būti išduodamos dviem būdais: kredituojant likučius, kai paskola pervedama į įmonės einamąją sąskaitą ir gali būti naudojama iš karto, ir kitu būdu – pagal prekių apyvartą, kai paskolos sumos suteikiamos, gavus prekių siuntas, o paskola grąžinama nuolat įnešant prekybos įplaukas, gautas už parduotas prekes;– ilgalaikės paskolos (long term loans). Jos išduodamos ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui (paskolos, išduodamos laikotarpiui iki penkerių metų dar vadinamos vidutinės trukmės paskolomis). Palūkanos šioms paskoloms skaičiuojamos prie kintamosios palūkanų normos (rinkos palūkanų) pridedant fiksuotą maržą, kuri nustatoma periodiškai. Pagal pinigų skolintojus skiriamos šios paskolų grupės:– tiesioginės paskolos (direct loans), kai bankas skolina pinigus tiesiogiai klientui;– sindikuotos paskolos (syndicated loans). Jos teikiamos tuomet, kai klientui reikalinga pinigų suma viršija vieno banko galimybes. Tuomet keletas bankų paskolina klientui reikiamą pinigų sumą, pasidalindami ir skolinimo riziką;– netiesioginio dalyvavimo paskolos (participation loans). Tai paskolos, kai bankai skolina pinigus, nežinodami konkretaus kliento. Tokiu atveju paskolos sąlygos aptariamos su banku tarpininku, tiesiogiai skolinančiu pinigus klientui, ir paprastai skiriasi nuo sąlygų, kuriomis paskola išduodama klientui.Pagal paskolos gavėjus ir skolinimo tikslą paskolos skiriamos į komercines paskolas ir paskolas gamybai plėtoti (commercial and industrial loans). Jos yra teikiamos juridiniams asmenims ir gali būti skirtos: apyvartinėms lėšoms finansuoti, projektams finansuoti, gamykloms ir įrengimams pirkti, kompanijų akcijoms įsigyti, kompanijoms įsigyti (acquistion), filialams užsienyje atidaryti bei finansuoti ir pan. Paskolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms (loans to banks and financial institutions). Jos gali būti apdraustos arba neapdraustos, gali būti vienkartinės arba suteikiamos kaip pastovi kredito linija. Paskolos gali būti skirstomos ir pagal susitarimo būdą:– overdraftas (overdraft). Ši paskola atsiranda tuomet, kai klientas iš savo einamosios sąskaitos pagal sutartį su banku gali paimti daugiau pinigų, negu yra šioje sąskaitoje. Paprastai nustatoma riba, iki kurios klientas gali ,,eiti į minusą”;– kreditinė linija (line of credit). Tai būdas, atveriantis klientui palankiausias galimybes. Klientas gali naudotis kreditu nustatytais terminais ir sumomis. Pagal pinigų skolinimo būdus paskolos gali būti skirstomos taip:– teikiamos faktoringo (factoring) būdu, kai bankas skolina klientui pinigus už gautinas sumas, kurias klientui skolingi kiti partneriai. Šiuo atveju bankas prisiima visą riziką, susijusią su šių sumų nesumokėjimu;– teikiamos forfeitingo (forfeiting) būdu, kai bankas perka vekselius, gautus vykdant eksporto sandorius (bankas prisiima riziką, o eksportuotojas gauna pinigus). Paprastai reikalaujama, kad importuotojo šalies bankas suteiktų garantiją tokiam sandoriui;– antrinė paskola (back-to-back/washable loan), tai toks susitarimas, kai bankas išduoda paskolą klientui, o kita šalis padeda indėlį į banką kaip garantą;– lygiagrečios paskolos (parallel loans), kai vienas bankas, priklausantis bankų grupei, išduoda paskolą. Kitas tos pačios grupės bankas iš kliento, kuriam išduota paskola, ar kitos šalies, priima indėlį kaip paskolos garantiją. Garantijos (guarantees). Bankas teikia garantijas trečiajai šaliai, kad jis įvykdys savo kliento įsipareigojimus, jeigu klientas negalės to padaryti. Pavyzdžiai:– tenderio obligacijos (bid bonds) – bankas garantuoja tenderio sąlygų vykdymą;– kontrakto vykdymo obligacijos (delivery/performance bonds) – bankas garantuoja kontrakto sąlygų vykdymą;– išankstinio apmokėjimo garantija (advance payment guarantee) – bankas garantuoja, kad pirkėjas susigrąžins iš anksto įmokėtus pinigus, jeigu tiekėjas nepristatys prekių. Vekselių operacijos. Kai verslo įmonė parduoda prekes kitai įmonei atidėdama mokėjimą, tai ji suteikia šiai įmonei tam tikram laikui (pavyzdžiui, 90 dienų) komercinį kreditą. Tokį kreditą galima įforminti specialiu dokumentu – vekseliu. Vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba tai paveda padaryti kitam. Vekselis yra neatšaukiamas įsipareigojimas.Vekselį galima panaudoti sulaukus jo termino pabaigos ir gavus pinigus arba perduodant (indosuojant) jį kitiems asmenims už gautas prekes.Nesuėjusio termino vekselius galima paversti pinigais šiais būdais:– diskontuojant (parduodant bankui), kai bankas paima palūkanas ir išmoka likusią vekselio sumą;– įkeičiant (gaunant iš banko už įkeistą vekselį paskolą, kurią teks grąžinti). Paprastai už įkeistą vekselį bankas teikia tik 60 – 70 procentų jo vertės dydžio paskolą. Vekselis lieka banke, o kai paskola grąžinama, atiduodamas ir vekselis. Šiandien Lietuvoje vekselių apyvarta yra labai maža.3. VARTOJIMO PASKOLOS. MOKĖJIMO KORTELĖS Vartojimo paskolos (consumer loans). Jos išduodamos privatiems asmenims ir paprastai yra naudojamos:– vartojimo reikmėms (automobiliui, baldams ir kt.) įsigyti;– namams, butams remontuoti;– mokymo išlaidoms padengti;– gydymo išlaidoms padengti;– mokesčiams sumokėti;– atostogoms;– kitoms asmeninėms išlaidoms padengti. Trumpalaikiam gyventojų pinigų trūkumui kredituoti yra naudojamos jų einamųjų indėlių sąskaitų perviršio paskolos (overdraft) arba kredito linijos, susietos su kredito kortelių sąskaitomis. Pastaroji trumpalaikių paskolų forma yra plačiausiai naudojama fizinių asmenų trumpalaikiam kreditavimui Lietuvoje.Sąskaitų perviršis (overdraft) – tai kredito galimybė fiziniam asmeniui iki tam tikros nustatytos sumos viršyti savo einamąją indėlių sąskaitą. Paprastai fizinio asmens einamojoje indėlio sąskaitoje turėtų būti teigiamas likutis, tačiau fizinis asmuo gali bet kada iš tos pačios sąskaitos nustatytam periodui ir iki nustatytos ribos pasiskolinti pinigų iš banko, sudarydamas šios sąskaitos perviršį. Toks kreditas yra labai patogus privačiam asmeniui, tačiau bankui jis yra pakankamai brangus ir rizikingas, nes bankas nežino, kada ir kiek pinigų prireiks klientams, turintiems tokias sąskaitas banke. Todėl kredito palūkanos, mokamos už sąskaitos perviršį tomis dienomis, kai kliento einamoji sąskaita buvo neigiama, t. y. buvo paimtas trumpalaikis kreditas, yra daug aukštesnės nei paprasto kredito, kad galėtų kompensuoti papildomą riziką.
Kita individualaus vartojimo paskolos forma – tai kredito kortelės su atnaujinamais kreditais. Lietuvos bankų platinamų mokėjimo kortelių rinka, pasak bankų atstovų, jau yra prisotinta. Dešimties bankų platinamų kortelių skaičius 2004 m. sausio 1 d. išaugo iki 2,307 mln. įvairių mokėjimo kortelių, o bendra jų apyvarta vien per 2003 metus siekė 11,294 mlrd. litų – 50,2 proc. daugiau nei 2002 m. 2004 m. sausio pradžioje Lietuvoje buvo 995 bankomatai (12 proc. daugiau nei 2003 metų pradžioje) ir apie 13,2 tūkst. atsiskaitymo kortelėmis vietų (19 proc. daugiau). Tačiau Lietuvoje atsiskaitymai mokėjimo kortelėmis sudaro tik apie 10-12 proc. kortelių apyvartos, tuo tarpu Europoje šis rodiklis siekia apie 60 procentų. Didžiausia 2003-ųjų rinkos naujiena ta, jog magnetinės kortelių technologijos pradėtos keisti į saugesnes mikroprocesorines (lustines). Prognozuojama, kad 2004 metų pabaigoje jų bus apie 40 proc. visų kortelių. Vartojant lustines korteles žmonėms reikia keisti įpročius – atsiskaitydami vietoj parašo jie turi patys surinkti kodą. Šiemet, be mikroprocesorinių “Visa” ir “Eurocard/Mastercard” kortelių, bankai ketina pasiūlyti ir kitokių naujų produktų -“Nord/LB Lietuva” žada pasekti Vilniaus banko pavyzdžiu ir išleisti jungtinę kortelę su 3-4 partneriais – ne finansinėmis institucijomis. Vilniaus bankas, pernai gruodį išleidęs bendrą “VP Market”, “Senukų” ir banko “Visa Electron” kortelę, šiemet žada naują kortelę verslo klientams. Mokėjimo kortelių skaičius ir apyvarta šalies bankuose:. | Kortelių skaičius |Apyvarta (mln.Lt) . | | . |2004.01.01 2003.01.01 |2003 2002 Hansabankas | 823300 601000 | 4350,0 2166,0 – EC/MC | 31750 11350 | – – – Maestro | 290400 257400 | – – – Visa | 501150 332250 | – – Vilniaus bankas | 749896 600300 | 4690,9 3682,0 – Visa | 685901 552383 | – – – Vilniaus banko | 7676 6923 | – – – EC/MC | 11165 10243 | – – – Maestro | 45145 30718 | – – “Snoras” | 452717 206755 | 1263,6 1131,0 ImparCard,eLitoCard | 154860 139123 | – – – EC/MC, Maestro | 203636 67632 | – – – Visa | 94221 – | – – “Nord/LB Lietuva” | 212380 53394 | 650,7 350,4 – EC/MC | 2753 2290 | – – – Maestro | 104020 93869 | – – – Visa | 105607 57235 | “Parex” | 24532 15372 | – 58,0 – Visa | 22558 14881 | – – – EC/MC | 1974 491 | – – Ūkio bankas | 15630 9263 | 89,5 51,3 – Maestro | 12836 8301 | – – – EC/MC | 1281 962 | – – Šiaulių bankas | 15638 10813 | 96,3 65,0 – Maestro | 14547 9902 | – – – EC/MC | 1091 911 | – – “Nordea Bank” | 4536 2507 | 39,6 17,2 – Maestro | 3401 1773 | – – – EC/MC | 1135 734 | – – “Kredyt Bank” | 1843 954 | 7,5 2,99 – Visa | 1843 954 | – – Kortelių rinkos pasiskirstymas pagal jų skaičių (proc.): . |2004.01.01 |2003.01.01 Hansabankas | 35,69 | 37,55 Vilniaus bankas | 32,50 | 37,51 Snoras | 19,62 | 12,9 Nord/LB Lietuva | 9,21 | 9,6 Parex | 1,06 | 0,9 Šiaulių bankas | 0,67 | 0,7 Ūkio bankas | 0,67 | 0,6 Nordea Bank | 0,19 | 0,2
Kredito pervedimai ir banko kortelės yra pagrindinės priemonės operacijoms negrynaisiais pinigais atlikti. Kredito pervedimai šiuo metu sudaro 64,5 proc. visų operacijų skaičiaus, banko kortelės – 30,6 proc. Kol kas kredito kortelės sudaro vos 2,5 proc. visų Lietuvoje išduotų mokėjimo kortelių.
4. PASKOLOS VALSTYBINIAM SEKTORIUI
Valstybinis sektorius yra įvairialypė grupė, jungianti visų rūšių institucijas ir organizacijas, kurias įkūrė arba valdo vyriausybė. Šio sektoriaus dalis yra ne tik valstybinio valdymo vienetai ir savivaldybės, bet ir jų įsteigtos organizacijos. Turėdama galios ir pareigą lemti šalies makroekonomiką, vyriausybė gali turėti keletą tikslų: – visišką gyventojų užimtumą;– ekonomikos augimą;– žemą infliaciją;– mokėjimų balanso pusiausvyrą;– biudžeto pusiausvyrą. Paprastai vyriausybės pasirenka, jų manymu, svarbiausius šalies makroekonomikos plėtrai tikslus ir stengiasi juos įgyvendinti. Labai svarbi ekonominės politikos dalis yra pinigų politika, kuri turi įtakos palūkanų normai ir valiutų mainų kursui. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ekonominės ir pinigų politikos funkcijos yra padalintos tarp atskirų valstybinių institucijų: šalies vyriausybės ir centrinio banko. Komerciniams bankams vyriausybė yra klientas ir valdžia vienu metu, todėl jų santykiuose dažnai atsiranda įtampa. Vyriausybės bei jos kontroliuojamo sektoriaus ir komercinių bankų tarpusavio santykius pirmiausia lemia tai, kad valstybinis sektorius dažniausiai turi deficitinį biudžetą, tai yra valstybės išlaidos yra didesnės už jos pajamas: surenkamus mokesčius ir valstybinio ekonomikos sektoriaus pelną. Valstybinio sektoriaus skolos finansavimo būdai. Biudžeto deficitas gali būti finansuojamas skolinantis pinigus tiesiogiai iš šalies verslo bei visuomenės arba užsienyje, išleidžiant iždo vekselius ir obligacijas, arba imant paskolas tiesiogiai iš komercinių bankų. Kadangi vyriausybės bei jos kontroliuojamo sektoriaus biudžeto deficitas yra labai didelis, tai valstybinis sektorius yra svarbiausias arba labai svarbus komercinių bankų klientas. Dalis valstybės skolos finansuojama išleidžiant vyriausybės vertybinius popierius (VVP), kurie skirstomi:– pagal valiutas, nes dalis jų išleidžiama nacionaline valiuta, o kita dalis – užsienio valiuta ar valiutomis;– pagal investuotojus, nes dalį VVP bus įsigiję vietiniai investuotojai, o kitą dalį – užsienio;– pagal investuotojų tipą: privatūs ar instituciniai investuotojai;– pagal VVP terminus: trumpalaikiai ir ilgalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai; trumpalaikiai – (iki 1 metų) VVP yra išleisti iždo vekselių forma, o ilgalaikiai – vidutinės (1 – 10 metų) trukmės bei ilgesnių (20 – 30 metų) obligacijų forma. Iždo vertybiniai popieriai gali būti platinami individualiuoju, viešuoju arba aukcionų būdu. Paprastai šalies vyriausybei, kaip iždo vertybinių popierių emitentui, atstovauja Finansų ministerija, o šie vertybiniai popieriai platinami konsultuojant ir tarpininkaujant centriniam bankui. Individualus VVP platinimo būdas naudojamas tiesiogiai derantis su vienu ar keliais tarpininkaujančiais investiciniais bankais, kai siekiama išplatinti tokių popierių emisijas tarptautiniu mastu. Jei VVP platinami viešuoju būdu, emisijos sąlygos paskelbiamos iš anksto ir investuotojai gali šiomis sąlygomis pirkti vertybinius popierius visą jų emisijos laiką, kuris gali trukti kelis mėnesius.Pasaulio, taip pat ir Lietuvos, praktikoje didžioji VVP dalis nacionalinėje rinkoje išplatinama rengiant aukcionus, kuriuose laimi investuotojai, kuriuos tenkina mažesnis tokių vertybinių popierių pelningumas (pasiūlę mažesnę tokių popierių kainą). Lietuvoje tokius aukcionus organizuoja Lietuvos bankas. Pirmasis VVP aukcionas Lietuvoje įvyko 1994 m. liepos 19 d. Pastaruoju metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė leidžia 6 ir 12 mėnesių trukmės iždo vekselius litais, 2, 3, 5, 7 ir 10 metų trukmės vyriausybės obligacijas bei gyventojams parduodamus taupymo lakštus. Nuo 2002 m. spalio 15 d. pradėti platinti trijų metų trukmės taupymo lakštai litais, kurių metinė palūkanų norma – 4,6 procento, minimali investavimo suma 100 litų. Taupymo lakštai tarp gyventojų nukonkuravo aukcionuose platinamus VVP, nes juos įsigyjant nebuvo mokami komisiniai tarpininkams ir nepatiriama kitų investavimo sąnaudų. Nors lakštų palūkanos nuolat mažėjo, tačiau jos buvo didesnės už analogiškų terminų VVP bei Lietuvos bankų mokamas palūkanas už ilgalaikius indėlius. 2003 metų birželio mėn. pabaigoje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė Vyriausybei nebeleisti naujų taupymo lakštų emisijų ir skatinti gyventojus investuoti į iždo vekselius. Taupymo lakštų platinimas sustabdytas nuo 2003 metų birželio 21 dienos. TVF teigimu, taupymo lakštai valstybei yra rizikingas skolinimosi instrumentas, o riziką didina tai, jog taupymo lakštų platinimo apimtys buvo smarkiai išaugusios. Finansų ministerija dar nepriėmė sprendimo, ar bus toliau platinami taupymo lakštai, tačiau nusprendus jų platinimą atnaujinti, lakštų įsigijimo sąlygos būtų ne tokios patrauklios. Sumažėjus valstybės garantuotų paskolų sumai, valstybės skola 2003 metų pabaigoje buvo 13,137 mlrd. litų. Tai sudarė 23,95 proc. prognozuojamo BVP, esant 60 proc. leistinai ribai pagal Mastrichto kriterijus.
Tiesioginiai valstybės įsipareigojimai (prisiimti valstybės vardu) sudarė 11687,7 mln. litų, o netiesioginiai – (valstybės garantijos dėl paskolų) – sudarė 1449,6 mln. litų. 2004 m. pradžioje tiesioginė užsienio skola buvo 7544,1 mln. litų, o tiesioginė vidaus skola – 4143,7 mln. litų. Netiesioginė užsienio skola buvo 1326,2 mln. litų, o netiesioginė vidaus skola 123,4 mln. litų. Visa ilgalaikė skola 2003 m. pabaigoje siekė 12248,4 mln. litų, arba 93,2 proc. visos skolos, trumpalaikė skola – 888,9 mln. litų, arba 6,8 proc. visos skolos. Visa užsienio skola praėjusių metų gruodžio 31 dieną sudarė 8870,3 mln. litų, arba 67,5 proc. visos valstybės skolos. Lietuva buvo skolinga užsienio valiuta: tarptautinėms plėtros organizacijoms (Pasaulio bankui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, Europos bei Šiaurės investicijų bankams ir kitoms tarptautinėms organizacijoms) – 1563,6 mln. litų, užsienio šalių valdymo institucijoms – 383,8 mln. litų, Tarptautiniam valiutos fondui – 123,4 mln. litų, kitiems kreditoriams (komerciniams bankams ir finansų institucijoms) – 6799,5 mln. litų. Visa vidaus skola 2003 metams baigiantis sudarė 4267 mln. litų, arba 32,5 proc. visos valstybės skolos. Vidaus rinkoje 2003 m. valstybė skolinosi tik leisdama VVP. 2003 m. pabaigoje valstybė buvo skolinga litais: komerciniams bankams – 2082,9 mln. litų, finansų institucijoms ir privatiems asmenims – 1943,1 mln. litų, kitiems valstybės sektoriams – 241 mln. litų.Paskolos valdžios organams (sovereign risk lending). Tai skolinimas vyriausybei arba kitoms valstybinėms institucijoms bei įstaigoms. Tokių paskolų sugrąžinimas priklauso nuo šių veiksnių: darbo jėgos kvalifikacijos ir gamtinių išteklių, politinio stabilumo, infrastruktūros ir gebėjimo uždirbti užsienio valiutos.5. PALŪKANŲ ESMĖ. JŲ TEORIJOS. PALŪKANŲ NORMOS, JŲ RŪŠYS IR VEIKSNIAI. PALŪKANŲ POLITIKA, JOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
Palūkanų norma yra papildoma kaina, kurią paskolos ėmėjas (skolininkas) sumoka kreditoriui (skolintojui) kaip priedą prie pradinės paskolintos sumos, išreikšta procentais.Palūkanų normos susidarymas. Palūkanų norma vaidina pagrindinį vaidmenį finansų tarpininkavimo procese. Bet koks skolinimo ar skolinimosi sandoris yra susijęs su palūkanų mokėjimo ar jų gavimo procesu. Kadangi rinkoje tenka susidurti su įvairiais finansiniais instrumentais, kurie naudojami, siekiant skirtingų tikslų, todėl susidaro ir skirtingos palūkanų normos. Finansų rinkose kiekvieną dieną nustatoma keliasdešimt įvairių palūkanų normų: indėlių, bankų paskolų, vyriausybės ir kitų vertybinių popierių ir t. t. Palūkanų normą, kaip ir kitas kainas (maisto produktų, drabužių, kompiuterių ir kt.), lemia pasiūlos ir paklausos pokyčiai. Pasiūlos ir paklausos sąveika taip pat nustato kainą ir kiekį ir finansų rinkose. Bendras palūkanų normų dydis. Palūkanų normos yra glaudžiai susijusios su kai kuriais ekonominės sistemos reiškiniais (pinigų politika, valiutų kursais, tarptautine prekyba ir tarptautine finansų rinka). Šiandieninėje globalinėje finansų rinkoje beveik nei viena valstybė nebegali išvengti išorinių veiksnių poveikio bendram nacionalinės palūkanų normos lygiui. Tai reiškia, kad kiekvienos šalies palūkanų normų lygis priklauso ne tik nuo tos šalies vyriausybės ir nacionalinės pinigų rinkos, bet ir nuo kitų veiksnių.Į palūkanų normą galime žiūrėti kaip į kainą, kurią paskolos ėmėjas pasiruošęs sumokėti kreditoriui už skolinamas lėšas. Palūkanų norma taip pat parodo ir dabartinio kapitalo ateities vertę, t. y. palūkanų norma išreiškia dviejų kapitalų verčių santykį – dabartinės vertės ir būsimosios vertės. Pavyzdžiui, padėjęs į banką 100 litų indėlį, jūs gaunate pažadą, kad bankas po metų jums išmokės 110 litų. Taigi jūsų būsimoji vertė (110 litų) yra didesnė už dabartinę (100 litų) vertę 10 procentų. Kai dviejų verčių santykis išreiškiamas kaip kasmetinių pokyčių procentas, jis tampa palūkanų norma. Palūkanų norma beveik visada išreiškiama procentais per metus.Palūkanų norma turi būti pozityvi dėl trijų viena su kita susijusių priežasčių:– kreditorius reikalauja kompensacijos už dabartinio savo vartojimo sumažinimą (atsisakymą);– kreditorius reikalauja kompensacijos už likvidumo sumažinimą (atsisakymą). Kreditorius turi piniginių lėšų, kurių jis kasdien nevartoja. Šias lėšas kreditorius laiko grynųjų pinigų forma, todėl jis jas gali bet kada išleisti. Kreditoriaus lėšos, kurias jis paskolino paskolos ėmėjui, tampa gana nelikvidžios, todėl mokamos palūkanos ir yra kompensacija kreditoriui už jo lėšų likvidumo sumažėjimą;– kreditorius reikalauja kompensacijos už pinigų skolinimo riziką. Ši rizika yra susijusi su paskolos ėmėjo įsipareigojimų neįvykdymu (kredito rizika) arba su būtinybe anksčiau nustatytų terminų parduoti aktyvus (paskolą), kai tuo momentu kainos yra žemos. Pastaroji priverstinė operacija atneš kreditoriui kapitalo nuostolių (rinkos rizika).Nominalios ir realios palūkanų normos. Realioji palūkanų norma yra lygi nominaliajai palūkanų normai, minus infliacijos procentas. Paskolos ėmėjas moka kreditoriui nominaliąją palūkanų normą. Pavyzdžiui, metinė palūkanų norma už 12 mėnesių trukmės vyriausybės iždo vekselius yra 10,25 procento, o metinė infliacija – 8,25 procento. Tuomet realioji palūkanų norma bus lygi 2 procentams. Taigi, nusipirkęs už 1000 litų minėtų iždo vekselių, metų gale jūs gausite 1102,50 lito. Bet ne visi 102,50 lito bus jūsų pajamos. Kadangi metinė infliacija yra lygi 8,25 procento, vadinasi, už grąžintus 1000 litų dabar jūs galėsite nusipirkti prekių tik ne daugiau kaip už 917,50 lito, kai metų pradžioje būtumėte įstengęs nusipirkti tokių pačių prekių krepšelį už 1000 litų. Todėl iš gautųjų 102,50 lito nominaliųjų pajamų 82,50 lito jūs turite skirti kompensuoti jūsų pradinių pinigų perkamajai galiai, o tikrosios jūsų pajamos bus tik 20 litų, t. y. realios palūkanos – 20 litų. Investuotojams visada yra svarbesnė realioji palūkanų norma, nei nominalioji. Investuotojas, kuris tikisi 8,25 procento infliacijos, nesibaimins investuoti, jei palūkanų norma bus 10,25 procento, o jei jis mano, kad infliacija išaugs iki 11 ar 12 procentų, tuomet jis atsisakys investuoti toje šalyje. Štai kodėl daugelis išsivysčiusių šalių bei pereinamojo laikotarpio valstybių siekia turėti kuo žemesnį ir prognozuojamą infliacijos lygį.Palūkanų normų teorijos. Yra dvi teorijos, kurios bando paaiškinti palūkanų normas: – klasikinė arba skolinamųjų lėšų teorija;– Keinso (J.M.Keynes – Kembridžo universiteto anglų ekonomistas) arba likvidumo pirmenybės teorija.Klasikinė arba skolinamųjų lėšų teorija. Klasikinė teorija palūkanų normą nustato pagal investicinių lėšų paklausą ir santaupų pasiūlą. Investicinių lėšų paklausą lemia įmonės. Kuo didesnė palūkanų norma, tuo mažiau pinigų įmonės nori skolintis. Lėšų pasiūla priklauso nuo santaupų dydžio. Kuo mažesnė palūkanų norma, tuo mažiau bus taupoma, ir atvirkščiai. Tokiu atveju pinigų pasiūla ir pinigų paklausa tiesiogiai nelemia palūkanų normos.
Palūkanos svyruoja dėl to, kad svyruoja skolinamų lėšų pasiūla ir paklausa. Tačiau tai priklauso nuo to, kokių palūkanų normų tikimasi ateityje. Padidėjus palūkanų normai, padidės ir santaupų pasiūla. Kartu noras didinti brangstančias santaupas skatins mažinti žmonių ir verslo išlaidas kasdieniniam vartojimui. Tačiau, didėjant santaupų palūkanų normai, investicijų poreikis mažės, nes, išaugus indėlių palūkanoms, gerokai išaugs ir paskolų palūkanos. Taigi, palūkanų normą lemia investicinių lėšų paklausa ir santaupų pasiūla. Kai santaupos yra lygios investuotojų numatomai investuoti sumai, tai bendra palūkanų norma ilgam nusistovi pusiausvyros taške. Tokia palūkanų norma vadinama pusiausvyros palūkanų norma. Pusiausvyra reiškia, kad piniginių lėšų kiekis, kurį nori paskolinti kreditoriai, yra lygus tam piniginių lėšų kiekiui, kurį nori pasiskolinti potencialūs investuotojai. Kai kreditorių, norinčių paskolinti už aukštesnę palūkanų normą, yra daug daugiau nei potencialių paskolų ėmėjų, atsiradusi tarp kreditorių konkurencija mažina palūkanų normą. Ir atvirkščiai, už mažesnę palūkanų normą potencialūs investuotojai pasiruošę pasiskolinti daugiau lėšų nei kreditoriai nori jų suteikti. Šiuo atveju konkurencija tarp paskolų ėmėjų didina palūkanų normą. Kada palūkanų norma pasiekia pusiausvyros tašką, tada jos pasilieka tame taške tiek ilgai, kiek išsilaiko pasiekta pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Paskolų paklausą formuoja šie investuotojai:– verslo įmonės, kurioms skolinamosios lėšos reikalingos technologijoms ir įrengimams įsigyti;– namų ūkiai (gyventojai), kurie nori nusipirkti automobilius, butus ar ilgalaikio vartojimo prekes (šaldytuvus ir kt.);– savivaldybės, kurioms skolinamosios lėšos reikalingos gatvėms tiesti, tiltams statyti ir kt.;– vyriausybė, kuri skolinasi pinigus biudžeto deficitui finansuoti.Ekonominių pakilimų metu, kai verslas plečiasi, palūkanų norma didėja, o ekonominio aktyvumo sumažėjimo laikotarpiu – palūkanų norma mažėja. Tai atspindi skolinamųjų lėšų poreikį ekonominio plėtimosi laikotarpiu ir jų sumažėjusį poreikį – ekonominio nuosmukio metu.Infliacija kaip veiksnys, turintis įtaką realiai palūkanų normai, yra labai svarbus pasiūlos ir paklausos elementas. Infliacijos pokyčių numatymas stipriai veikia paklausos ir pasiūlos santykį. Paskolos ėmėjas, tikėdamasis, kad infliacija didės, norės pasiskolinti daugiau, taip padidindamas ir skolinamųjų lėšų poreikį. Šiuo atveju investuotojas tikisi skolą grąžinti ,,infliacijos sugraužtais” (nuvertėjusiais) pinigais. Iš kitos pusės, kreditorius, laukdamas infliacijos padidėjimo, sumažins skolinamųjų lėšų kiekį. Kreditorius sieks kompensuoti būsimus infliacijos padarinius, tačiau abiem atvejais nominali palūkanų norma pakils. Kai kreditorius ir investuotojas laukia infliacijos sumažėjimo, tai ir palūkanų norma turėtų sumažėti. Tačiau realiame pasaulyje viskas yra daug sudėtingiau. Klasikinės teorijos šalininkai teigia, kad pagrindinis ekonominio elgesio pasikeitimas gali stipriai paveikti nusistovėjusią pusiausvyros palūkanų normą. Ši teorija dažniausiai taikoma norint paaiškinti ilgo laikotarpio palūkanų normų susidarymą.Pastaba. Klasikinė teorija beveik nekreipia dėmesio į pinigų kiekį. Ji teigia, kad pinigų kiekio pokytis paveiks tik bendrą kainų lygį, bet neturės realaus poveikio santaupų ir investavimo lygiui. Tai reiškia, kad padidėjus pinigų kiekiui, padidės ir bendras kainų lygis, kuris ir absorbuos ,,perteklinį” likvidumą.Likvidumo pirmenybės teorija. Ši teorija vadinama įžymaus anglų ekonomisto Keinso (1883 – 1946) vardu ir yra didesnės teorijos dalis. Ji bus nagrinėjama tik tiek, kiek reikalinga palūkanų normos susidarymui paaiškinti.Keinsas, priešingai nei klasikinės teorijos šalininkai, teigė, kad palūkanų norma yra monetarinis reiškinys. Ji (norma) nusistovi ne dėl santaupų ir investicijų sąveikos, bet dėl pinigų pasiūlos ir paklausos svyravimų. Keinsas taip pat teigė, kad pinigų kiekis gali daryti įtaką ir bendram ekonomikos aktyvumo laipsniui, bet tik tiek, kiek tai lems palūkanų normos lygį. Pagrindinė likvidumo teorijos idėja yra ta, kad pusiausvyros palūkanų norma yra tokio dydžio, kad pinigų pasiūla būtų lygi jų paklausai. Šioje teorijoje pinigų kiekis vaidina pagrindinį vaidmenį. Pinigų vaidmens pripažinimas ekonominiame gyvenime buvo didelis žingsnis ne tik ekonomikos mokslo srityje. Buvo suvokta, kad pinigai yra finansinių aktyvų bei žmogaus turto dalis, t. y. investuotojai gali savo finansinį turtą laikyti akcijų, obligacijų ar banko depozitų pavidalu. Palūkanų norma yra tas veiksnys, kuris turi įtakos finansinių aktyvų struktūrai.Finansinius aktyvus galima padalinti į dvi dalis: pinigai ir visa kita. Kiti finansiniai aktyvai yra likvidžių pinigų pakaitalas, t. y. įmonių akcijos, vyriausybės obligacijos ir kt. Pinigai yra mažiau rizikingi ir daug daugiau likvidūs nei vertybiniai popieriai. Palūkanų normų dydis turi įtakos pinigų ir kitų finansinių aktyvų santykiui: kuo aukštesnės palūkanos, tuo didesnis lėšų kiekis bus investuotas į kitus aktyvus (akcijas, obligacijas), ir, atvirkščiai, mažėjant palūkanoms – didės likvidžių pinigų dalis. Kai palūkanų norma mažėja, investuotojai, norėdami išvengti nuostolių, stengsis turėti kuo mažiau vertybinių popierių, o daugiau likvidžių pinigų. Galima sakyti, kad palūkanų norma yra kompensacija už riziką, kurią kreditorius prisiima įšaldydamas savo pinigus. Aukšta palūkanų norma reiškia, kad likvidumo ir saugumo kaina yra labai aukšta, kadangi laikyti likvidžius pinigus yra nuostolinga. Kylančios palūkanų normos skatins kreditorius didesnę savo finansinių aktyvų dalį laikyti vertybiniais popieriais, o mažesnę – likvidžiais pinigais. Ir atvirkščiai, krentant palūkanų normai, likvidžių pinigų poreikis didės.Palūkanų norma bus pusiausvyroje, kai pinigų paklausa ir pasiūla bus lygios, o centrinio banko kontroliuojamas pinigų kiekis bus pastovus. Kai centrinis bankas padidina pinigų pasiūlą, žmonės turi daugiau pinigų ir, jie, norėdami gerai investuoti ,,perteklinius pinigus”, t. y. sumažinti savo likvidumą, pradeda dalį jų investuoti, pirkdami vertybinius popierius (kitus finansinius aktyvus). Padidėjus vertybinių popierių paklausai, jų kaina pakyla. Tuo tarpu palūkanų norma mažės tol, kol ji pasieks tokį lygį, kuriame bus patenkintas investuotojų likvidžių pinigų poreikis. Tada žmonės nustos pirkti vertybinius popierius, ir bus pasiekta nauja, bet mažesnė pusiausvyros palūkanų norma. Kai centrinis bankas sumažins pinigų kiekį, tai žmonių turimas pinigų kiekis taps mažesnis už norimą, ir investuotojai stengsis parduoti savo turimus vertybinius popierius, kad padidintų likvidžių pinigų kiekį. Vertybinių popierių kainos mažės tol, kol palūkanų norma padidės iki tiek, kad atitiktų naują likvidžių pinigų kiekį, kurį žmonės nori turėti. Investuotojai nustos pardavinėti savo turimus vertybinius popierius kai bus pasiekta nauja, bet didesnė pusiausvyros palūkanų norma.Likvidumo pirmenybės teorija iš esmės nesikerta su skolinamųjų lėšų teorija. Tai tiesiog kitas, kartais patogesnis būdas, kaip paaiškinti palūkanų normą. Abi išnagrinėtos teorijos bando paaiškinti, kodėl didėja ir mažėja palūkanų norma, tačiau jos nepaaiškina, kodėl skirtingų grąžinimo terminų skoliniai įsipareigojimai turi skirtingas palūkanų normas, t. y. nepaaiškina palūkanų normos termino struktūros.Palūkanų normos termino struktūra. Skirtingų terminų vertybinių popierių palūkanų normos skiriasi. Paprastai ilgo termino vertybinių popierių palūkanų norma yra didesnė už trumpo termino palūkanų normą, kadangi padidėja kreditoriaus rizika ir sumažėja jo likvidumas, t. y. jis nori kad jam būtų kompensuojama už pinigų įšaldymą ilgam laikotarpiui. Kreditorius reikalauja aukštesnių palūkanų ilgo termino vertybiniams popieriams dėl to, kad atsiranda:– įsipareigojimų neįvykdymo rizika (kas gali pasakyti, kas įvyks po dešimties metų?);– rinkos rizika, kuri irgi didėja, esant ilgesniam terminui;– infliacijos rizika;– kreditoriaus likvidumo rizika (kuo ilgesnis vertybinių popierių laikotarpis, tuo ilgiau bus įšaldyti kreditoriaus pinigai).Racionalaus numatymo teorija (Pure Expectations Theory) teigia, kad palūkanų normų numatymas irgi veikia palūkanų normų termino struktūrą. Tarkime, kad kreditorius nori trims metams investuoti savo pinigus į vertybinius popierius. Jis gali pasirinkti tarp 1 metų, 2 metų ir 3 metų ilgumo vertybinių popierių (VP). Jis turės keturis variantus:1) pirkti 3 metų VP;2) pirkti 2 metų ir vėliau 1 metų VP;3) pirkti 1 metų ir vėliau 2 metų VP;4) pirkti iš eilės tris kartus po 1 metų VP.Jo pasirinkimas priklausys nuo palūkanų normų numatymo. Jei jis galvos, kad ateityje palūkanų norma mažės, tai pasirinks pirmąjį variantą, pirkdamas 3 metų VP. Tai padidins ilgalaikio termino ir sumažins trumpalaikio termino vertybinių popierių pasiūlą. Tačiau paskolų ėmėjai labiau vertina trumpalaikius vertybinius popierius, todėl bendras pasiūlos ir paklausos rezultatas bus toks, kad trumpalaikių vertybinių popierių palūkanų norma padidės, o ilgalaikių – sumažės.Jei jis galvos, kad palūkanų norma didės, tai pasirinks trečią arba ketvirtą variantą, iš pradžių investuodamas į trumpesnio periodo vertybinius popierius, kad vėliau galėtų reinvestuoti į aukštas palūkanas teikiančius vertybinius popierius. Tai sumažins trumpalaikių vertybinių popierių palūkanų normą, o ilgalaikių – padidins.Be aptartų veiksnių palūkanų normų lygiui įtakos turi ir kiti veiksniai: pinigų politika, bendra šalies ekonominė būklė ir valiutų kursų politika. Kas ir kaip veikia palūkanų normų lygį? Stipriai paveikti bendrą palūkanų normų lygį gali šie makroekonomikos faktoriai:1) infliacija (esama ir laukiama), kai norima apsaugoti savo realias pajamas, siekiant skolintis pigiai, o skolinti brangiai. Palūkanų norma keičiasi, kada kinta faktinė arba numatoma infliacija. Didesnės palūkanų normos asocijuojasi su didesne infliacija arba su numatomu infliacijos padidėjimu. Ir priešingai – normos mažėja tikintis mažesnės infliacijos;2) bendras ekonomikos aktyvumo laipsnis (daugiau taupoma, kai plėtra lėtėja, nei ekonominio augimo metu);3) šalims, turinčioms atvirą ekonomiką, kurioms priskiriama ir Lietuva, didelę įtaką daro užsienio finansų rinkos. Kadangi šiandien finansų rinkos yra globalinės, kapitalo srautai iš užsienio finansų rinkų ar atgal turės įtakos ir mūsų šalies palūkanų lygiui;4) politiniai veiksniai, laukiami šalies parlamento rinkimų rezultatai ir panašiai.Bendrą palūkanų normos lygį veikia ir šalies vyriausybės bei centrinio banko veiksmai:1) kai siekiant mažinti infliaciją, kontroliuojamas pinigų kiekis;2) vykdomi pokyčiai mokesčių struktūroje, ypač apmokestinant pajamas, gaunamas iš dividendų ir palūkanų;3) kai vyksta pokyčiai tarptautinių finansinių rinkų reguliavimo taisyklėse, palengvinantys tarptautinio kapitalo judėjimą ir jo patekimą į naujas finansų rinkas ir kt. Apibendrinant, galima teigti, kad palūkanų normos mažėja, kai skolinamųjų lėšų pasiūla didesnė už paklausą, ir didėja, kai skolinamųjų lėšų paklausa didesnė už pasiūlą. Palūkanų normų kitimas tiesiogiai priklauso nuo numatomos infliacijos. Vertinant pagal ekonominį ciklą, palūkanų normos didėja ekonomikai augant ir krinta ekonomikai smunkant. Bazinė palūkanų norma (makroekonomikos lygmeniu). Išplėstinėse finansinėse sistemose pradinė palūkanų norma, kurios atžvilgiu nustatomos visos kitos palūkanų normos, vadinama bazine palūkanų norma (base interest rate). Nuo šios palūkanų normos pradedamos skaičiuoti įvairių paskolų, skirtų bankų klientams, palūkanų normos. Pinigų rinkos vaidina svarbų vaidmenį kaip bankų refinansavimo šaltinis, kadangi jos nustato depozitų palūkanų normas. Pinigų rinkose kreditoriai stengiasi saugiai ir trumpam laikui (ne daugiau kaip vieneriems metams) paskolinti laikinai laisvas lėšas. Bazinė palūkanų norma paprastai nustatoma atsižvelgiant į pinigų rinkos palūkanų normas, ypatingai į ,,nerizikingų” paskolų palūkanų normas. Nerizikingomis paskolomis sąlyginai galime vadinti tokias paskolas, kurios yra suteikiamos vyriausybėms, arba bankai suteikia vieni kitiems. JAV trijų mėnesių trukmės vyriausybės iždo vekselių (the prime rate), o D.Britanijoje – trijų mėnesių trukmės tarpbankinės (LIBOR – London inter – bank offered rate) palūkanos yra pagrindinės palūkanų normos. Tačiau ryšys tarp šių dominuojančių pinigų rinkos palūkanų normų ir bankų bazinių palūkanų normų yra gana sudėtingas. Pinigų rinkos palūkanų normos atspindi tik lėšų kainą, už kurią bankai gali pasiskolinti savo veiklai finansuoti reikalingų pinigų (depozitų palūkanų normos), bet neatspindi kitų veiksnių, turinčių įtakos maržos dydžiui, kuri yra pridedama prie lėšų kainos, kad būtų gauta bazinė palūkanų norma. Šiandien Lietuvoje nėra visuotinai pripažintos bazinės palūkanų normos. Pagal užsienio praktiką ir patirtį mes turėtume bazinę valiutą susieti su tarpbankinių paskolų palūkanų norma arba su trijų mėnesių trukmės iždo vekselių palūkanų norma. Pastaruoju metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė pailgino iždo vekselių trumpiausios trukmės laikotarpį iki pusės metų ir išvis nustojo leisti vieno bei trijų mėnesių trukmės iždo vekselius. Kadangi trijų mėnesių laikotarpio iždo vekselių vyriausybė nebeleidžia, o šešių mėnesių trukmės iždo vekselių emisijos išleidžiamos gana retai, todėl vis dažniau bazine palūkanų norma Lietuvoje tampa VILIBOR (Vilnius Interbank Offered Rate) – vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams. Taip pat skaičiuojamos ir VILIBID (Vilnius Interbank Bid Rate) – vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) pasiskolinti lėšų litais iš kitų bankų. Skaičiuojamos ir skelbiamos 1 nakties, 1 savaitės, 2 savaičių, 1 mėnesio, 3 mėnesių, 6 mėnesių ir 1 metų VILIBID ir VILIBOR. VILIBID ir VILIBOR apskaičiavimui naudojamos minėtų terminų ne mažiau kaip 5 bankų skelbiamos palūkanų normos. Šie bankai turi atlikti operacijas tarpbankinėje indėlių ir paskolų rinkoje bei būti didžiausiais jos dalyviais. Palūkanų normos fiksuojamos 11 val. ryto Lietuvos laiku. 2004 m. vasario mėn. VILIBID ir VILIBOR palūkanų normos buvo skaičiuojamos pagal aštuonių bankų („Nord/LB Lietuva“, „Hansabanko“, Vilniaus banko, Lenkijos Respublikos banko KREDYT BANK S.A. Vilniaus skyriaus, Vokietijos Federacinės Respublikos banko VEREINS-UND WESTBANK AG Vilniaus skyriaus, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, Sampo ir Ūkio bankų) palūkanų normas. Kiekvieno termino VILIBID ir VILIBOR apskaičiuojamos taip: didžiausia ir mažiausia užfiksuotos atitinkamo termino palūkanų normos atmetamos, o iš likusių atitinkamo termino palūkanų normų apskaičiuojamas aritmetinis vidurkis.VILIBID ir VILIBOR apskaičiuojamos ir skelbiamos kiekvieną darbo dieną. VILIBID ir VILIBOR skelbiamos ne vėliau kaip iki 12 val. REUTERS informacinės sistemos puslapyje “LTBANK08” ir Lietuvos banko puslapyje http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7222〈=lt&orient=horz. Daugelis Lietuvos komercinių bankų, teikdami paskolas JAV doleriais bei kitomis užsienio valiutomis, kaip bazinę palūkanų normą naudoja trijų mėnesių trukmės arba atitinkamai kito laikotarpio trukmės `Londono tarpbankinę palūkanų normą (LIBOR) JAV doleriais bei kitomis valiutomis.Bazinę palūkanų normą lemia šie veiksniai:1) operacinė marža (operating margin), kuri padengia banko filialų tinklo ir mokėjimų sistemų išlaikymo kaštus;2) konkurencinė aplinka rinkoje, kurioje bankas vykdo savo veiklą. Bankas negali nustatyti daug aukštesnių palūkanų normų nei jo konkurentai, kadangi klientas gali ,,išeiti” į kitą banką, kuris siūlo mažesnes palūkanas. Taip pat bankas negali nustatyti ir per mažų palūkanų, nes klientas, pasiskolinęs pinigų iš banko, gali juos perskolinti pinigų rinkoje už aukštesnes palūkanas;3) naujos palūkanų normos nustatymo laikas, kadangi kiekvienas bazinės palūkanų normos pakeitimas yra susijęs su papildomomis administracinėmis išlaidomis, todėl bankai dažniausiai seka tarpbankinių ilgesnių terminų paskolų palūkanų normas, o ne koreguoja jas (palūkanas) pagal kiekvieną trumpalaikį šių palūkanų normų svyravimą; paskolų, kurios yra suteikiamos komerciniams klientams, palūkanų normos yra tiesiogiai susietos su LIBOR ir jos yra automatiškai koreguojamos (paprastai pagal tam tikrą nustatytą dažnumą);4) bendra ekonominė situacija turės įtakos bankų reakcijai į pinigų rinkos pasikeitimus; kai ekonomika auga ir paskolų poreikis didėja, tai bankai stengsis didinti palūkanų normą; tuo tarpu ekonomikos nuosmukio metu bankai stengsis mažinti bazinę palūkanų normą dėl to, kad skatintų paklausą;5) banko siekiama pelno norma prisidės prie bazinės palūkanų normos dydžio nustatymo; bankas turi gauti pakankamai pajamų iš skolinimo operacijų dėl to, kad padengtų tarpininkavimo išlaidas ir uždirbtų akcininkams pelno. Bazinė palūkanų norma yra tas pagrindas, nuo kurio pradedama skaičiuoti klientams nustatoma palūkanų norma. Prie bazinės palūkanų normos pridedama marža visada įvertina:1) riziką (bankas prideda tam tikrą palūkanų procentą, kuris įvertina kliento mokumą; kuo blogesnė kliento finansinė būklė, tuo aukštesnė palūkanų norma);2) sandorio dydį (kadangi vienos paskolos įforminimo išlaidos yra nustatytos, tai suteikiant vieną didelę paskolą, išlaidos vienam sąlyginiam paskolos vienetui yra mažesnės, nei įforminant mažą paskolą, didelių paskolų palūkanos bus mažesnės nei mažų);3) banko verslo strategiją (bazinę palūkanų normą gali lemti naudojama banko skolinimo strategija tam tikruose verslo sektoriuose, t. y. bankas gali teikti paskolas mažesnėmis palūkanų normomis nei jo konkurentai, kad ,,nusipirktų dalį paskolų rinkos”);4) likvidumą (tam tikro tipo paskolos yra labiau likvidžios nei kitos; konkurencija geros kokybės ir labai likvidžių aktyvų rinkoje mažina bendrą palūkanų normą);5) tarpbankines palūkanų normas (šalies palūkanų normas stipriai veikia tarptautinių rinkų palūkanų normos, pavyzdžiui, euro valiutos paskolų rinkos).Įvairios palūkanų normos gali būti tiesiogiai susijusios tiek su bazine, tiek su pinigų rinkos palūkanų norma. Kai kurios palūkanų normos turi skirtingas savo struktūras, pavyzdžiui, lizingo, investicinių kreditų ar kredito kortelių, ir yra susietos su bendru palūkanų normos lygiu.6. PASKOLŲ ĮKAINOJIMAS
Pereidami nuo bendrų dalykų, pabandykime konkrečiau išnagrinėti vieno komercinio banko paskolų įkainojimo modelį, kuris apibrėžia banko išduodamų paskolų bazinę palūkanų normą (base rate, prime rate). Šiuo atveju bazinė palūkanų norma – tai minimalios palūkanos, su kuriomis bankas gali išduoti paskolą. Šiomis palūkanomis paskolos teikiamos tik ypač geriems banko klientams. Paprastai, kaip jau minėta, paskolos išduodamos su palūkanomis, kurios didesnės už bazines 2-5 procentais. Ši palūkanų marža priklauso nuo paskolos trukmės, rizikos, kliento naudingumo bankui, galimo užstato ir pan.Nagrinėjamame paskolų įkainojimo modelyje į bazinę paskolos pajamingumo normą įtraukiami visi banko kaštai, susiję su paskolos išdavimu, tai – skolinamų lėšų įsigijimo kaštai, paskolos administravimo kaštai, atidėjimai į rezervo fondą, skirtą galimų nuostolių padengimui, bei banko planuojamas gauti pelnas. Tokie modeliai sudaromi ir taikomi įkainojant banko teikiamas komercines, hipotetines ir kitas paskolas. Bazinę palūkanų normą bankas nustato tam tikram laikotarpiui, paprastai ketvirčiui. Vėliau, priklausomai nuo situacijos, ši norma gali būti keičiama.Banko skolinamų lėšų įsigijimo kaštus galima apskaičiuoti įvairiais metodais. Kiekvienas jų turi ir privalumų, ir trūkumų. Dažniausiai naudojami šie penki skolinamų lėšų kaštų apskaičiavimo būdai:1) vidutiniai skolinamų lėšų kaštai (average cost of funds). Skaičiuojama vidutinė svertinė palūkanų norma, kurią bankas moka už įsigyjamus pinigus. Šis metodas teikia svertinius vidutinius pinigų įsigijimo kaštus. Rezultatui didesnę įtaką turi palūkanos, mokamos už didesnes pinigų sumas, mažesnės sumos ne tokios svarbios. Skaičiuojant vidutinius pinigų įsigijimo kaštus gaunama tik apytikslė palūkanų norma, kuri turi būti naudojama paskolų įkainojimo modelyje. Pagrindinė šio būdo taikymo problema yra laiko tarpas tarp pinigų, kurių kaštus apskaičiavome, įsigijimo ir jų išdavimo paskolų forma: pinigai, kurie buvo naudojami skaičiuojant, jau būna investuoti. Naujai išduodamoms paskoloms paprastai reikia naujų lėšų, kurias bankas nebūtinai gaus mokėdamas tą pačią kainą. Todėl Vakarų bankuose mažiau negu 10 proc. įtraukiamų į skaičiavimą lėšų naudojama išduodant to mėnesio paskolas. Skaičiuojama taip: • nustatomi visi banko įsigyjamų pinigų šaltiniai,• apskaičiuojami kiekvienu atveju įsigyjamų pinigų kaštai,• susumuojami visi kaštai ir įsigyjamų pinigų sumos,• kaštai padalijami iš įsigyjamų pinigų sumos bei padauginami iš šimto (gauname vidutinius skolinamų lėšų kaštus, išreikštus procentais, pavyzdžiui, 6,0 proc.);2) pajamas teikiančių aktyvų kaštai (cost to fund earning assets). Tai santykis tarp visų banko sumokamų palūkanų ir pajamas teikiančių aktyvų vidurkio per tą patį laikotarpį. Šis būdas yra lengvai atliekamas, todėl plačiai naudojamas banko veiklai analizuoti. Deja, šis santykis neatspindi skolinamų lėšų kaštų.
Pavyzdys. Tarkime, kad bankas praėjusiais metais palūkanoms sumokėti išleido 20 mln. litų ir per praėjusius metus vidutiniškai turėjo 300 mln. litų pajamas teikiančių aktyvų. Taigi, pagal šį metodą pajamas teikiančių aktyvų kaštai bus 6,67 proc. [(20 mln. Lt / 300 mln. Lt) 100 = 6,67];3) ribiniai skolinamų lėšų kaštai (marginal cost of funds). Tai kaina, kurią bankas moka įsigydamas papildomai skolinamų lėšų. Tarkime, kad bankas ketina išduoti klientui 10 mln. litų paskolą, nors jo turimi ištekliai leidžia išduoti tik 6 mln. litų. Taigi, norėdamas išduoti kliento prašomą paskolą, bankas turi papildomai įsigyti 4 mln. litų skolinamų lėšų. Palūkanos, mokamos už šias naujai įsigytas lėšas, ir yra ribiniai skolinamų lėšų kaštai;4) alternatyvieji skolinamų lėšų įsigijimo kaštai (opportunity cost of funds). Jie žinomi iš anksto. Paprastai tai būna palūkanos, mokamos už Vyriausybės arba centrinio banko išleistus trumpalaikius vertybinius popierius. Šis metodas taikomas, darant prielaidą, kad bankas, turėdamas ribotą kiekį skolinamų lėšų, norėdamas teikti papildomų paskolų, turės parduoti savo aktyvuose esančius ir jam pajamas teikiančius Vyriausybės arba centrinio banko išleistus trumpalaikius vertybinius popierius. Taip pat įvertinama tai, kad šie banko aktyvuose turimi vertybiniai popieriai (Vyriausybės arba centrinio banko išleisti trumpalaikiai vertybiniai popieriai) yra absoliučiai nerizikingi, juos galima bet kada pirkti ir parduoti, kai, suteikus klientui paskolą, atsiras papildomų rizikų, todėl ir palūkanos už paskolas privalo viršyti banko gaunamas palūkanas iš nurodytų nerizikingų, tačiau ir mažiau pelningų vertybinių popierių. Tarkime, kad bankas turi išduoti 1 mln. litų komercinę paskolą. Jei jis tam gali rasti lėšų tik pardavęs 1 mln. litų vertės Vyriausybės trumpalaikių vertybinių popierių, tai skolinamųjų lėšų alternatyvieji kaštai bus palūkanos, kurias bankas gauna už šiuos popierius;5) kaštai, susiję su sprendimu padidinti skolinamas lėšas (incremental cost of funds). Norint apskaičiuoti kaštus, susijusius su sprendimu padidinti skolinamas lėšas, reikia apskaičiuoti įsigyjamų lėšų kaštus prieš ir po sprendimo priėmimo. Skirtumas tarp šių lėšų kaštų ir bus kaštai, susiję su sprendimo priėmimu. Pavyzdys. Tarkime, kad šiuo metu bankas turi 10 mln. litų indėlių, už kuriuos moka 5,5 proc. metinių palūkanų. Banko ekspertai apskaičiavo, kad jeigu bankas pakels palūkanų normą iki 7,5 proc., jis papildomai surinks 5 mln. litų indėlių. Kokie yra šių papildomai įsigyjamų 5 mln. litų kaštai? Tai nėra 7,5 proc. Bankas privalės mokėti papildomai 2 proc. už 10 mln. litų ir dar 7,5 proc. už 5 mln. litų. Taigi, prieš priimdamas sprendimą už turimus indėlius bankas mokėjo 550 tūkst. litų metinių palūkanų, o po sprendimo priėmimo jis mokės 1125 tūkst. litų metinių palūkanų. Skirtumas – 575 tūkst. litų mokamų palūkanų už 5 mln. litų papildomų indėlių, arba 11,5 proc. Kaštai, susiję su sprendimu padidinti skolinamas lėšas, yra 11,5 proc.Paskolų administravimo išlaidos priklauso nuo daugelio veiksnių ir įvairiuose bankuose gali būti skirtingos. Paprastai mažiausios būna didelių bankų paskolų administravimo išlaidos. Pavyzdžiai, pateikti iš JAV bankų praktikos, rodo, kad paskolų administravimo išlaidos, apskaičiuotos visų administravimo išlaidų santykiu su išduotų paskolų suma, mažuose bankuose sudarė 2,39 proc., vidutinio dydžio bankuose – 1,87 proc. ir dideliuose bankuose – 1,59 proc. (pavyzdyje mažais bankais buvo vadinami bankai, turintys kapitalą iki 50 mln. JAV dolerių, vidutinio dydžio – turintys kapitalą nuo 50 iki 200 mln. JAV dolerių, ir dideliais – turintys kapitalą virš 200 mln. JAV dolerių). Vakarų šalių bankuose rezervas paskolų nuostoliams padengti formuojamas atidedant tam tikrą procentą nuo kiekvienos išduotos paskolos sumos. Pavyzdžiui, JAV skirtingais laikotarpiais ši suma svyruoja nuo 0,5 iki 1,0 proc. Šiuo metu Lietuvoje naudojama atidėjimų formavimo sistema skiriasi nuo Vakarų šalių praktikos. Ji pagrįsta išduotų paskolų skirstymu į penkias rizikos grupes, o atidėjimai daromi tik paskoloms, kurios patenka į III – V grupes. Tarkime, kad siekiant akcininkų iškeltos banko pelningumo užduoties, bankas, atlikęs tam tikrus apskaičiavimus, nustato, kad reikalaus 1,70 proc. paskolos pelno. Tuomet bazinė banko palūkanų norma apskaičiuojama, sudedant visus mūsų nagrinėtuose pavyzdžiuose aptartus paskolos įkainojimo komponentus: Skolinamų lėšų kaštai 6,00 proc. administravimo išlaidos (vidutinio dydžio JAV bankuose) 1,87 proc. nuostolių rezervas (pastaruoju laikotarpiu JAV bankuose) 0,60 proc. pelnas 1,70 proc. Paskolos bazinė palūkanų norma 10,17 proc. Skaičiavimų rezultatai rodo, kad bankas turėtų nustatyti savo bazinę palūkanų normą maždaug 4,17 proc. [(10,17 – 6,00) = 4,17] didesnę, negu skolinamų lėšų kaštai. Kartą nustatyta, bazinė banko palūkanų norma turėtų būti kartkartėmis koreguojama, atsižvelgiant ir prisitaikant prie kintančios konkurencinės aplinkos, kintančių skolinamų lėšų kaštų ir t.t.Literatūra ir interneto adresai
1. G. Kancerevyčius. Finansai ir investicijos. Bankas Snoras, Vilnius, 2003, 880 p.2. V.Katkus. Šiuolaikinės bankininkystės principai. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2000, 256 p.3. S.Kropas, L.Čiapas, G.Šidlauskas, D.Vengraitis. Banko finanansų valdymas. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1998, 175 p.4. A.Maldeikienė. Išmokite skaičiuoti savo pinigus. V., „Tyto alba“, 2002, 285 p.5. N.Klebanskaja. Mažmeninės bankininkystės rinkodara. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1999, 129 p.6. S.Taraila. Kreditavimas; teorija ir praktika. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2001, 248 p.7. S.Taraila. Kreditavimas.V.,Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1998, 176 p.8. F.Jasevičienė, R.Giniotienė, V.Stankevičienė. Bankų rizikos: sisteminis požiūris. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 2000, 78 p.9. A.Feiferas, Z.Gaidienė. Finansų apskaita. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1998, 76 p.10.D.Masilionis. Banko finansinės ataskaitos. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1998, 114 p.11. M.Jasienė. Palūkanų normos rizikos valdymas. V., Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1998, 60 p.12.D.Ivaškevičius, A.Sakalas. Bankų vadyba. Kauno technologijos universitetas, Kaunas ,,Technologija”, 1997, 239 p.13.T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. V., ,,Alma littera”, 1995, 639 p.14.Роджер Лерой Миллер, Девид Д. Ван – Хуз. Современные денъги и банковское дело. Москва, ,,Инфра – М”, 2000, 856 стр.15.Ханс – Улрих Дёриг. Универсальный банк – банк будущего. Финансовая стратегия на рубеже века. Москва, ,,Международные отношения”, 1999, 384 стр.16.V.Bagdonas. Verslo kontraktų sudarymas, įvertinimas ir kreditavimas. Vilniaus Gedimino technikos univeresitetas, ,,Standartų spaustuvė”, 2000 m., 261p. 17.A.V.Rutkauskas. Finansų rinkos ir institucijos Vadovėlis studijuojantiems finansus. V., ,,Technika”, 1998, 420 p.18.V.Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. Teorija ir praktika. V., Lietuvos mokslas, 2003 m., 363 p. 19.J.Titarenko. Rinkos disciplinos vieta bankų priežiūros sistemoje. Žurnalas ,,Pinigų studijos”, 2000 m. Nr. 4, p. 25 – 37 (www.lbank.lt/Lit/Publications/ps/2004/default.htm ).
20. S.Šiaudinis. Privalomųjų atsargų reikalavimai komerciniams bankams: šiuolaikinės tendencijos. Žurnalas ,,Pinigų studijos”, 2000 m. Nr. 4, p. 5 – 24. www.lbank.lt/Lit/Publications/ps/2004/default.htm )21. H.Vontobel. Kas knygosna neįtraukta Bankininko apmąstymai. K., Santara, 1998, 232 p.22. I.Kamienas, V.Valvonis. Paskolų registro naudojimas kredito rizikai valdyti. Žurnalas ,,Pinigų studijos”, 2004 m. Nr. 1, p. 5 – 30.23. www.paskola.lt 24. www.idf.lt – valstybinė įmonė Indėlių draudimo fondas25. Anglijos centrinio banko kursų (CCBS) tinklapyje www.bankofengland.co.uk./ccbs/publication/ccbshand.htm galima rasti labai įdomios medžiagos šiomis temomis:Number Title Author 1 Introduction to monetary policy Glenn Hoggarth 2 The choice of exchange rate regime Tony Latter 3 Economic analysis in a central bank: models versus judgement Lionel Price 4 Internal audit in a central bank Christopher Scott 5 The management of government debt Simon Gray 6 Primary dealers in government securities markets Robin McConnachie 7 Basic principles of banking supervision Derrick Ware 8 The payments system David Sheppard 9 Deposit insurance Ronald MacDonald 10 Introduction to Monetary Operations Revised, 2 EditionSimon Gray, Glenn Hoggarth and Joanna Place 11 Government Securities: Primary Issuance Simon Gray 12 Causes and Management of Banking Crises Tony Latter 13 The Retail Market for Government Debt Robin McConnachie 14 Capital Flows: Causes, Consequences and Policy Responses Glenn Hoggarth &Gabriel Sterne 15 Consolidated Supervision of Banks Ronald MacDonald 16 Repo of Government Securities Simon Gray 17 Financial Derivatives Simon Gray & Joanna Place 18 ..publication/ccbshb18.htmThe Issue of Banknotes Peter Chartres 19 ..publication/ccbshb19.htmForeign Exchange Reserves Management John Nugee20 Basic Bond Analysis Joanna Place21 Banking & Monetary StatisticsJohn Thorp & Philip Turnbull25. Rutgers apskaitos WWW serveris, sukurtas mokymo tikslais ir skirtas paieškai informacijos,susijusios su apskaita www.rutgers.edu/Accounting 26. Bloomberg informacija apie financines naujienas, finansines rinkas, finansinę analizę, valiutų kursus, karjeros galimybes www.bloomberg.com/ 27. WallStreet online – žinomo finansinio laikraščio WWW www.wso.com/ 28.Tarptautinė enciklopedija finansų klausimais www.euro.net/innovation/Finance¬¬_Base/Fin_encyc.html. 29. Aukštosios mokyklos, bibliotekos: http://neris.mii.lt/serveriai/bendra/servers.html