TURINYS
TURINYS 1ĮVADAS 2KOMERCINIS VERSLAS IR JO YPATUMAI 4IŠVADOS 14NAUDOTA LITERATŪRA 15ĮVADASVerslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos, sritis. Amatą ir verslą būtina skirti. Verslas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme, pavyzdžiui, mediko, prekybininko, baldininko, statybininko, bankininko, mokslininko, pedagogo ir pan. darbas. Tačiau verslo esmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, o funkcijos. Jei medikas dirba sesele, priima ligonius, teikia kitokias paslaugas(procedūras) ligoniui valstybinėje ar privačioje klinikoje, jis užsiima savo tiesioginiu darbu – yra atitinkamo amato atstovas. Tačiau verslo žmogumi jo nepavadinsi. Jis nesirūpina nei palatomis, nei medikamentais, nesidomi ir aptarnaujančiais kadrais, nesprendžia finansinių klausimų nei su klientais, nei su finansų sistema. Ūkyje pasireiškusių krizių, gamybos ir realizavimo sutrikimų ekonominiai socialiniai reiškiniai rodo, kad komercinė veikla yra sutrikusi. Jei kažkas labai trukdo spręsti kasdieninius, periodinius bei ilgalaikius ūkio subalansavimo, sąnaudų padengimo, reguliavimosi procesus, vadinasi, yra neteisingos ūkinės komercinės sąlygos ir prielaidos. Prie tokių nukrypimų nuo normos, pažeidžiančių rinkos dėsnius, reikėtų priskirti voliuntaristinius vyriausybės ir vietos valdžios nutarimus, netinkamai orientuotą užsienio bei investicinę politiką, priešiškai nusiteikusią bei sunkiai prognozuojamą kaimyninių šalių užsienio politiką, vidaus politinę įtampa ir kitas prie neįveikiamų ar sunkiai įveikiamų priskirtinas jėgas. Jei savarankiškos komercinės struktūros, glaudžiai susijusios su atskirų gamybos ir paslaugų įmonių tarnybomis veikia be didelių suvaržymų (pagal įstatymus), tai ekonominė šalies, regiono, miesto ir kaimo atskiros veiklos šakos būklė yra subalansuota, linkusi tobulėti, augti, plėstis. Tokiu atveju vartotojas (pirkėjas) išskirtinės vietos ir reikšmės komercijai neskiria, todėl greitai ją pamiršta, nes pirkimo procesas nesukelia daug rūpesčių ir sąnaudų, o po pirkimo įsigijimo neiškyla naujų problemų ( pavyzdžiui, įrengimo sumontavimo, atidavimo eksploatuoti, remonto ir priežiūros klausimų). Be to, pirkėjas, įsigydamas prekę iš tarpininko ( didmeninėje ar mažmeninėje prekyboje) ar tiesiog gamintojo sandėlyje, nesusiduria su visu prekių apdorojimo ir realizavimo procesu, o mato tik nedidelę jo dalį – realizavimo pabaigą.
Komercinė veikla normaliomis rinkos sąlygomis yra savarankiška arba dalis ūkinės komercinės veiklos, susijusios su medžiagų, žaliavų, komplektuojamų detalių, skirtų tiek gamybai, tiek ir be didelių papildomų operacijų tiesiogiai realizuoti kitam pirkėjui ( vartotojui), įsigijimu. Jei specializuojamasi atlikti pirkimo – pardavimo operacijas, atskirai neorganizuojant naujos produkcijos gamybos ar jų pagrindu neteikiant paslaugų, tokia veikla atitinka prekybos paskirtį bei funkcijas ir yra viena iš verslo sričių. Sąvoka elektroninė komercija dažniausiai suprantama kaip prekyba internete, tačiau elektroninė komercija nėra tik prekyba erdvėje. Žodis „komercija“ reiškia, kad jai būdingi visi įprastos komercijos bruožai ir savybės. Elektroninė komercija – tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus informacijos panaudojimas, greiti ir efektyvūs informacijos mainai, marketingo strategijos pagrįstos naujausia informacija. Ji gali apimti mažmeninę ir didmeninę prekybą, paslaugų sferą ir gamybą. Nebūtina verslą perorientuoti i elektroninį, galima jį išplėsti ir integruoti elektroninės komercijos sprendimus į jau vykdomas verslo šakas.KOMERCINIS VERSLAS IR JO YPATUMAI1995 m. daugiausiai buvo prekybos įmonių (17 441). Jos sudarė 57,1% paslaugų, pramonės, statybos ir transporto įmonių. Todėl ir darbuotojų skaičius jose buvo didžiausias (38 373 darbuotojai, kurie sudarė 52,1% visų ūkinėje veikloje dirbančių darbuotojų). Tai daugiau nei pusė visų dirbančiųjų. Remiantis šiais duomenimis būtų galima pasakyti, jog jau 1995m. prekyba užsiėmė nemaža dalis verslininkų. Prekybos įmonių daugiausiai buvo 1997 m. – 14 345. Metų pradžioje didmeninėse ir mažmeninėse prekybos bei remonto įmonėse dirbo 12,2% visų samdomų darbuotojų, apdirbamojoje pramonėje – 20,8% (tendencija mažėti kasmet vos ne po vieną punktą), žemės ūkyje, medžioklėje ir žuvininkystėje – 7,7% (taip pat kasmet dalis mažėjo iki vieno punkto). Pagrindinę komercinių įmonių dalį sudaro prekybos įmonės, turinčios tiek funkcinę, tiek institucinę reikšmę. Išlaidos samdomajam darbui apmokėti didžiausias buvo taip pat prekybos įmonėse, net dvigubai didesnės nei pramonės įmonėse. Įplaukos sudarė 43,8% visų veiklų įmonių, kai pramonės įmonių įplaukos tik 19,8%. Didžiausios įplaukos iš ūkinės – komercinės veiklos taip pat teko prekybos įmonėms – 2 571,2 mln. Lt, tai sudaro 72,7% kai, pavyzdžiui, paslaugų įmonių įplaukos iš ūkinės – komercinės veiklos buvo tik 251,6 mln. Lt. tai sudaro apie apie 7,2% visų veiklų įplaukų arba tik 10% nuo prekybos įmonių atitinkamų rodiklių. Įplaukos iš ūkinės – komercinės veikos taip pat palaipsniui su kiekvienais metais didėjo – 1995m. jos sudarė 3 536,8 mln. Lt, 1996 m. jų buvo gauta 4 732,6 mln. Lt, o 1997 m. nuo sausio iki rugsėjo mėnesio jų buvo gauta jau 4 826,8 mln. Lt. Remdamiesi šiais skaičiais galime pasakyti, kad smulkus verslas per trejus metus ( nuo 1995 iki 1997 m.) tikrai išsiplėtė. 1997 m. prekybos įmonių įplaukos iš ūkinės – komercinės veiklos taip pat didžiausios (3 757,6 mln. Lt). Todėl, savaime suprantama, buvo sukurta daugiau darbo vietų. Komercinė veikla, funkcine prasme, yra susijusi su prekių pirkimu (turint tikslą jas parduoti) ir atitinkamai su tų prekių pardavimu bei kitokių pirkėjų (vartotojų) aptarnavimų. Šios organizacinės-techninės operacijos išreiškia komercinės; kaip tikslinės ir kryptingos, veiklos funkcinę prasmę. Jei komercinė veikla koncentruojama per prekybos funkcijų vykdymą įmonės pagrindu, tai tokia veikla įgauna dar ir institucinę prasmę. Taigi komercinė veikla, kaip specializuota ir savarankiška prekybos ir kitų paslaugų funkcijų vykdytoja, yra ekonominė organizacinė sąvoka, įgaunanti funkcinę ir institucinę prasmę. Komercinės įmonės, vykdančios prekybos funkcijas, kartu teikiančias kitas paslaugas pirkėjams, kitiems klientams ir vartotojams, skirstomos bent į dvi rūšis (grandis): mažmeninės prekybos įmonės, didmeninės prekybos įmonės. Mažmeninės prekybos įmonės skirtos aptarnauti galutinį vartotoją. Tuo pasireiškia jų funkcinė prasmė – kaip įmonė, institucine prasme, vykdo savo specifinę komercinę veiklą bei prekybos funkcijas. Mažmenine prekyba parduodant prekes galutiniam vartotojui (gyventojams, smulkiems įmonininkams ir kitiems), jam suteikiama paslauga. Todėl mažmeninės prekybos įmonių (kaip ir prekybos apskritai), skirtingai nuo gamybos, galutinis rezultatas yra ne prekė, o paslauga – prekės pardavimas. Mažmeninė prekyba, be savo pagrindinės veiklos, skirtingos galutiniams vartotojams, gali teikti daug kitų papildomų paslaugų. Tai išankstinių užsakymų priėmimas, prekės įpakavimas, dalinis prekės perdirbimas, prekių pristatymas į namus, parodos, prekės veikimo demonstravimas, remontas, ryšių, pašto, apsaugos, reklamos, informacijos bei kitos paslaugos. Be to, užsienyje prie mažmenų priskiriamos visos kitos savarankiškos paslaugos : konsultavimas, teisinės, finansinės, draudimo, aptarnavimo ir remonto bei kitos, jei jos teikiamos gyventojams, namų ūkiams, kitiems smulkiems galutiniams vartotojams. Prekyba negalima be šių pagrindinių veiksnių : prekybos kadrų, daiktinio darbo priemonių arba pastovaus k…apitalo (pastatų, statinių, mašinų, įrenginių), kintamo kapitalo (apyvartinėms lėšoms formuoti), specialių verslumo rūšių, reikalingų verslininkams.Visų šių veiksnių sąveika ir kombinacija (optimizavimas) verslo žmogui (tiek savininkui, tiek samdančiam ir nuomojančiam bei skolinančiam) leidžia pasiekti didžiausią komercinės veiklos efektą. Mažmeninė prekyba yra žemiausia prekybos grandis, esanti arčiausiai galutinio vartotojo. Todėl jai turi būti geriausiai žinomi prekių rinkos poslinkiai, reali ir potenciali gyventojų apklausa. Didmeninė prekyba, dažniausiai būdama tarpininke tarp gamintojų ir kitų produkcijos šaltinių (valstybinių rezervų, užsienio eksporto organizacijų bei kitų) ir mažmeninės prekybos ar kitų stambių pirkėjų, yra gana savarankiška prekybos grandis, labiau nutolusi nuo galutinio vartotojo. Didmeninės prekybos sąvoka taip pat (kaip ir mažmeninės prekybos) suprantama funkcine ir institucine prasme. Didmeninė prekyba funkcine prasme yra ūkinė veikla, susijusi su prekių perpardavimu negalutiniam vartotojui ( mažmeninei prekybai, perdirbėjams, komplektuotojams, eksporto, užsienio importo organizacijoms) arba stambiems vartotojams (priemonės aptarnavimo įmonėms, biudžetinėms įstaigoms ir pan.). Didmeninė prekyba institucine prasme yra įmonės, vykdančios prekybos funkcijas, besispecializuojančios aptarnauti stambius pirkėjus ir negalutinius vartotojus. Specifinė komercinė veiklos sritis – visuomeninis maitinimas. Ši veiklos sritis sujungia prekybines, vartojimo organizavimo ir gamybines funkcijas, neretai apimdama ir kultūrines (laisvalaikio praleidimą, pramogas, koncertus, kitus visuomeninius kultūrinius renginius).
Visuomeninio maitinimo įmonės įgauna tiek funkcinę (jų padaliniams) artimesnės mažmeninės prekybos įmonės (kur nėra savų virtuvių, gamybos – konditerijos, kulinarijos cechų, kitų patiekalų – padalinių) ir labai priartėja prie gamybos įmonių statuso – jei lankytojai maitinami vien savo gamybos produkcija, kai visa ar didžioji produkcijos dalis (patiekalų, pusfabrikačių, konditerijos gaminių) yra gaminama vietoje. Prekybos įmonės, be pagrindinės veiklos (pardavimo, tarpininkavimo, paruošų, papildomų prekių ir medžiagų apdorojimo, maitinimo organizavimo), gali teikti pirkėjams (klientams) papildomas paslaugas arba net specializuotis jas teikiant. Parduotuvės ir prekybos namai (pagal Regensburgo universiteto tyrimus) teikia šias paslaugas: į namus pristato prekes : komercinių įmonių ar samdytu transportu, paštu, geležinkeliu; savo aikštelėse saugo pirkėjų (klientų) automobilius; sukerpa audinius; teikia techninio pobūdžio paslaugas : remontuoja radijo imtuvus, laikrodžius, televizorius, kitas technines priemones; atlieka baldų, užuolaidų, kiliminių dangų, šviestuvų įrangos remonto bei kitus darbus butuose; taiso avalynę, žaislus, odos galanterijos prekes, kailius, slides ir pačiūžas bei kitas prekes; turi poilsio kambarius, prižiūri vaikus; saugu daiktus ir gyvulius (bagažą, vaikų vežimėlius, šunis ir t.t.); pakuoja daiktus (prekes), perdaro juos pagal pirkėjo (kliento) užsakymą; yra informacijos ir konsultacijos bei užsakymų priėmimo biurai (stalai): tik maisto prekėms, visoms prekėms; teikia kitas paslaugas ir patarnavimus : veikia restoranai, bufetai, kelionių biurai, banko ir draudimo įstaigos, kirpyklos, daromos fotografijos ir fotokopijos, ryškinamos juostelės, teikiamos pašto, kopijavimo, spausdinimo ir maketavimo bei kitos paslaugos parduodami laikraščiai, žurnalai, atvirukai, pašto ženklai, gėlės, vaistai ir kitos asortimentą papildančios prekės.Be komercinių įmonių, vykdančių prekybines funkcijas, gana plačią ir sudėtingą įmonių klasę sudaro paslaugos įmonės. ES (NACE) klasifikatorius išskiria kelias paslaugų veiklos sritis : transporto ir kitas komunikacines, finansų, draudimo ir nekilnojamo turto, paslaugas, daugiausiai skirtas namų ūkio reikmėms.
Prekybos įmonių veiklos sritys ir rūšys…. Komercinės veiklos bei sąlygų įvairovė, geografiniai, nacionaliniai, kultūriniai, klimato, gamtiniai, ekonominiai, socialiniai bei kiti veiksniai reikalauja skirtingos paskirties, dydžio, profilio, aptarnavimo lygio iš panašių komercinių įmonių. Pagal darbo pasidalijimą prekybos įmonės, kaip anksčiau minėjome, skirstomos i dvi grandis : mažmeninės prekybos, didmeninės prekybos.Be to gali būti įmonių, ne taip griežtai pasiskirsčiusių prekybos funkcijas aptarnaujamų klientų atžvilgiu. Dalis didmeninės prekybos įmonių gali turėti specialias sekcijas (skyrius, sandėlius), pritaikytas ir smulkesniems pirkėjams aptarnauti. O stambios ar specializuotos mažmeninės prekybos įmonės (parduotuvės) gali atskirai steigti tarnybas gana stambiems pirkėjams net gamybininkams aptarnauti. Be to, smulkios komercinės įmonės, kurias sunku priskirti kuriai nors prekybos grandžiai, gali vykdyti tiek stambias tarpininkavimo operacijas, tiek individualiai aptarnauti pirkėjus. Šias galimybes ypač išplečia elektroninė prekyba, teleprekyba, prekyba pagal katalogus, prekyba į namus, išvežiojamoji prekyba. Norint išspręsti prekybos įmonių išdėstymo, prekių ir paslaugų asortimento formavimo, kapitalo investavimo bei kitus ekonominius – organizacinius klausimus, nuolat kylančius savivaldybėms, komercinėms struktūroms, gyvenviečių infrastruktūros planavimo ir projektavimo tarnyboms bei pačioms komercinėms įmonėms, reikia išsiaiškinti prekybos įmonių tipus, prekiavimo formas ir metodus, išdėstymą, pajėgumą ir kitus jų bruožus. Kad būtų lengviau suvokti ir apibudinti daugybę komercinių įmonių veiklos formų ir metodų bei kitų požymių gausumą, įmonės yra tipizuojamos. Vadovaujantis tipologiniu požiūriu, kaip skirtingi kriterijai yra išskiriama struktūra bei veikla. Tipizuojant įmones, būtina iš karto panaudoti kelis įvairius skirstymo požymius bei juos kombinuoti. Reikia pažymėti, kad ypač mažmeninės prekybos įmonių skirstymo požymiai greitai kinta, nes nuolat kinta pačių įmonių formos. Kas buvo aktualu vakar, šiandien gali būti ne taip svarbu, o rytoj galbūt bus aktualu visai kiti požymiai. Tačiau yra tam tikra vadinamoji klasikinė įmonių tipizavimo požymių sistema, turinti išliekamąja vertę. Prie tokių klasikinių ir gana universalių požymių, būdingi beveik visiems komercinių įmonių tipams ir grandims, galima priskirti šiuos :
aptarnaujamas kontingentas (galutinis vartotojas, perpardavėjas, produkcijos perdirbėjas, smulkus, stambus ir pan.); nuosavybės teisė į prekę (įgyjantis ir neįgyjantis nuosavybės teisę į prekę); prekių ir paslaugų rūšys (gamybinės – techninės paskirties arba verslo, vartojimo prekių, maisto, ne maisto prekių, atskirų prekių, atskirų prekių grupių bei kitų atskirų prekių); komercinės veiklos specializavimo laipsnis (universalus, specializuotas, siaurai specializuotas, mišrus, nespecializuotas, įvairiai kombinuotas ir pan.); prekių ir paslaugų asortimento platumas ir gilumas (platus, siauras ir t.t., gilus, seklus ir pan. asortimentas); teikiamų paslaugų komplektiškumo laipsnis (su visomis paslaugomis, dalinis aptarnavimas, be papildomų paslaugų ir pan.); įmonės vieta (gyvenamasis ar pramoninis rajonas, prie transporto magistralių, mieste, kaime, uždaroje teritorijoje, užsienio šalyje ir t.t.); realizavimo teritorinė organizacija (centralizuota, decentralizuota); prekių pasiūlos vieta – jos pastovumas (kilnojama, stacionari prekyba); prekiavimo (individuali, su pardavėjais, pagal pavyzdžius, iš automatų, pagal katalogus – siunčiamoji, prekyba į namus, elektroninė prekyba, teleprekyba ir pan., savitarna, parodos – pardavimai ir pan.); įmonės priklausomybė (nepriklausomos, kooperatinės – susijungusios); įmonės dydis ( realizavimo apimtis, prekybos salės, sandėlių ar kitų patalpų plotas ar talpa, gamybinis pajėgumas, darbo vietų ir dirbančiųjų skaičius, pirkėjų pralaidumas ir kiti veiklos masto rodikliai); taikomi technologiniai procesai bei jų lygis ( labai mechaniz…uotas ir automatizuotas, vidutinis ir žemas jų lygis, nemechanizuotas); įmonės veiklos efektyvumo, patikimumo lygis, prestižas ir kiti požymiai; įmonės amžius (įsikūrimas – patekimas į rinką, prasiskverbimas rinkoje – difuzija, įsitvirtinimas rinkoje – jos prisotinimas, išsigimimas – laipsniškas rinkos praradimas, žlugimas – visiškas rinkos praradimas, išėjimas iš jos); įmonės aprėpimo paslaugomis dydis (mikrorajonas, rajonas, miestas, tam tikra zona, kraštas ir pan.); Gali būti taikomi ir kiti specifiniai požymiai, tinkantys tik atskiroms komercinių įmonių rūšims; tik mažmeninei ar didmeninei prekybai, visuomeniniam maitinimui. Pavyzdžiui, prie tokių galima priskirti: aptarnaujamo kontingento aprėpimo lygį (visuomeninį maitinimą), pirkimo fondų aprėpimo laipsnį (mažmeninę prekybą), užimamos rinkos dalį (atskirų prekių prekybą) ir kitus rodiklius. A.Pajuodis pateikia tokią parduotuvių tipų klasifikaciją: mišrios ir specializuotos, universalios parduotuvės ir prekybos namai, didelės prekyvietės ir kitos stambios savitarnos principu dirbančios maisto ir ne maisto prekių parduotuvės (superparduotuvės, savitarnos centrai, savitarnos universalinės parduotuvės ir t.t.), parduotuvės mažomis kainomis, prekyba paštu, kilnojamosios prekybos įmonės, įvairūs įmonių susivienijimai.Mišrioms parduotuvėms būdingas platus maisto ir ne maisto (trikotažo, galanterijos, namų apyvokos, ūkinės ir kitos prekės), bet nedidelis kasdienės ir dažnos paklausos prekių asortimentas, nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjų aptarnavimas per pardavėją. Tokio tipo parduotuvės išliko kaimuose, nutolusiuose priemiesčiuose, anksčiau tokio tipo parduotuvės užsienyje buvo vadinamos „parduotuvėmis už kampo“.
Specializuotos ir siaurai specializuotos parduotuvės turi turėti pakankamai plačią aptarnavimo zoną (dažnos paklausos prekėms pakanka mikrorajonų, gyvenamųjų rajonų, periodinėmis ir retos paklausos prekėmis prekiauti reikia centrinės miesto dalies, prekybinių gatvių, prekybos centrų traukos zonos). Specializuotos parduotuvės naudojasi tradicine prekių pardavimo forma, reikalaujančia aukštos personalo kvalifikacijos, gerai įrengtų patalpų ir įrengimų, daug dėmesio skiriama reklamai. Specialistai teigia, jog specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės, o didės universalių parduotuvių, prekybos centrų įtaka. Specializuotos parduotuvės bando konkuruoti su kitų tipų įmonėmis, sudarydamos vadinamuosius specializuotus prekybos centrus. Jų bruožai 😮 platus ir gilus prekių asortimentas,o savitarna ir laisvas pasirinkimas,o prekybos plotas – nuo 400 iki 1 000 m2,o kvalifikuotos ir specializuotos konsultacijos ir paslaugos,o vidutinės kainos mažesnės negu įprastose specializuotose parduotuvėse,o intensyvi reklama,o turi geras automobilių stovėjimo aikšteles.
Prie specializuotų parduotuvių atmainos priskiriamos mažos „Boutiquan“ tipo patraukliai apipavidalintos madingų, ekstravagantiškų prekių (papuošalų, antikvarinių dirbinių ir t.t.) parduotuvės. Jos gali būti įrengtos didelių parduotuvių, prekybos namų viduje (angl. shop in the shop).
Universalios parduotuvės teikia platų ir gilų bei paslaugų asortimentą (pirmiausia aprangos prekių, namų apyvokos, buto apstatymo, tekstilės, parfumerijos ir kosmetikos bei kitų prekių, įtraukiant ir maisto gaminius). Pagal tarptautinius universalių parduotuvių asociacijos reikalavimus tokių parduotuvių plotas neturi būti mažesnis nei 2,5 tūkst. m 2( JAV vidutinis plotas – 10 tūkst.m2, , Prancūzijoje – 8 tūkst. m 2, yra ypač stambių – iki 200 tūkst. m 2).
Prekybos namai prekiauja viena ar keliomis stambiomis prekėmis grupėmis (pavyzdžiui, drabužiais, avalyne, namų apyvokos reikmenimis). Jie artimi stambios specializuotoms parduotuvėms ir skiriasi nuo universalių tuo, kad prekiauja siauru, bet giliu prekių asortimentu. Prekybos namai yra užsienio prekybos organizacijos tipas, vykdantis prekių ir paslaugų eksporto – importo operaci…jas, organizuojantis tarptautinį gamybos kooperacinį ir mokslinį – techninį bendradarbiavimą, dalyvaujantis finansiniuose kredito ir kituose užsienio ekonomikos sąveikos bei veiklos srityse. Tarptautinius ekonominius ryšius su daugeliu partnerių stengiamasi palaikyti realizuojant kompleksą sandorių, naudojant įvairius ekonominius ryšius bei formas.
Didelės prekyvietės priskiriamos prie universalių maisto prekių ir kasdienės paklausos ne maisto prekių parduotuvių turinčių, ne mažesnį kaip 400 m 2 prekybos plotą, dirbančių savitarnos principu (JAV vidutinis jų plotas – 1,7 tūkst. m 2, Vakarų Europos – tik apie 600 m2 vidutinis asortimentas atitinkamai – 8 ir 5 tūkst. pavadinimų), aptarnavimo spindulys – 1 000 m, statomas pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujų miestų rajonuose ir būtinai turinčias automobilių stovėjimo aikšteles. Superparduotuvės priskiriamos prie išplėstos veiklos (diversifikuotų) supermarketų, turinčių platų maisto ir ne maisto prekių asortimentą bei apie 3 tūkst. m2 prekybos ploto (JAV – superstore, VFR savitarnos centrai – „Verbrauchermarkt“). Didelėse prekyvietėse maisto prekių realizuojama daugiau (apie 70%), superparduotuvių tipo įmonėse – daug mažiau (apie 40%), tačiau jose daugiau parduodama ne maisto prekių (iki 60%).
Savitarnos universalios parduotuvės ypač didelės (prekybos plotas – daugiau nei 4 tūkst. m2, o asortimentas – 40 tūkst. pavadinimų), jose platus maisto ir ne maisto prekių asortimentas, prekiaujama daugiausiai savitarnos (yra tokių prekių, pavyzdžiui, juvelyrinių, kurioms niekada netaikomos savitarnos principas) prekėmis.
Savitarnos centrai ir savitarnos universalinės parduotuvės prekiauja plačiu, bet negiliu prekių asortimentu. Jos vykdo „agresyvią“ kainų politiką, nes maži patalpų, personalo išlaikymo, asortimento formavimo kaštai, gana ribotos pirkėjams teikiamos papildomos paslaugos. Mažų kainų (diskontų) parduotuvės steigiamos pigios patalpų nuomos zonose. Jų interjeras labai paprastas, nebrangūs įrenginiai, ribojamos pirkėjams teikiamos paslaugos, prekiaujama ribotu asortimentu, nebrangiomis ir greito apyvartumo prekėmis (ne pačių naujausių modelių, išeinančių iš mados ir t.t.). Tokios įmonės vykdo universalios ir specializuotos prekybos asortimento formavimo politiką. Superetai – prekybos įmonės, prekiaujančios savitarnos būdu, didžiąja jų asortimento dalį sudaro maisto prekės, o prekybos plotas siekia nuo 100 iki 400 m 2 (Prancūzijoje – nuo 120 m2, kai kuriose kitose Europos šalyse – nuo 100 m2). Parduotuvių tipai pagal vidaus įrangą (remiantis A. Venckaus suskirstymu): avangardinės, normalios išvaizdos antikinės, estetinės (taisyklingų formų), kilmingos, improvizacinės išvaizdos, paprastos išvaizdos (diskonto), transparantiškos (apžvalgios), egzotiškos, masyvios (dominuoja įrenginiai), techniškai įrengtos.Įmonių rūšys gali būti skirstomos : pagal ūkinės veiklos ir vykdomų operacijų pobūdį, pagal teisinį statusą, pagal nuosavybės formą, pagal kapitalo priklausomybę ir kontrolę, pagal veiklos sritis. Visos prekybos įminės gali veikti kaip savarankiškos, pavienės ir nepriklausomos arba jungtis i įvairaus pobūdžio tokių tipų susivienijimus: filialines įmones (JAV – grandinines firmas), prekybos centrus (angl. shopping centers), savanoriškas grandis (didmenines ir mažmenines prekybos grandis), jungtines universalias parduotuves, kooperuotas įmones (pirkimo kooperatyvus), frančizes (privilegijų) sistemas.
Komercinė atrinktų idėjų analizė
Atrinktų idėjų komercinės analizės etape bandoma atsakyti į klausimą, ar galima naują prekę parduoti pelningai. Atmetamos tos koncepcijos, kurios neužtikrina prognozuojamos pardavimo apimties ir pelno. Komercinė analizė labai svarbi, nes kito naujų prekių kūrimo proceso etapo – prekių kūrimo – išlaidos ir laiko sąnaudos žymiai didesnės, todėl reikia laiku atsisakyti nepelningų koncepcijų.
… Prognozuojamą pardavimo apimtį ir pelną lemia įmonės pasirinkti rinkos segmentai ir į juos orientuotos marketingo kompleksas. Todėl, prieš pradedant komercinę atrinktų idėjų analizę, rengiama naujų prekių marketingo strategija: Segmentuojama rinka, parenkami tiksliniai rinkos segmentai, nustatoma naujų prekių pozicija rinkoje, apibrėžiami pirmųjų metų rinkos dalies, pardavimo ir pelno tikslai.Apskaičiuojama preliminari naujos prekės kaina, numatomi potencialūs prekybos tarpininkai, sudaromas preliminarus pirmųjų metų marketingo biudžetas. Apibrėžiami ilgalaikiai pardavimo bei pelno tikslai ir marketingo strategija.Parengta marketingo strategija tikslinama vėlesniuose naujų prekių kūrimo proceso etapuose. Komercinės atrinktų idėjų analizės tikslas – nustatyti, ar faktiški rinkos dalies, pardavimo ir pelno rodikliai atitiks plane numatytus dydžius. Literatūroje atrinktų idėjų analizė dar vadinama ekonomine analize, kurią siūloma atlikti, apskaičiuojant grynuosius esamosios vertė, atsipirkimo laiko, pelningumo indekso ir kitus investicijų rezultatyvumo rodiklius. Tačiau finansinių rodiklių prognozė negalima be pardavimo, išlaidų ir pelno prognozės. Tiksliausiai finansinę prekes koncepcijos sėkmę atspindi grynosios esamosios vertės rodiklis. Tačiau finansiniai vertinimai ankstyvuosiuose naujų prekių kūrimo proceso etapuose labai nepatikimi. Pirmojo lygio finansinę sėkmę užtikrins palankios techninės ir komercinės galimybės, Prekes techninės ir komercinės galimybės dažnai nustatomos, pasitelkus ekspertų vertinimus. Atliekant ekspertinį techninių ir komercinių galimybių vertinimą, svarbu tiksliai apibrėžti vertinimo kriterijus. Jei techninės ir komercinės galimybės vertinamos palankiai (įmonė gali pagaminti tai, ko reikia vartotojui, ir visa tai parduoti pelningai), naujos prekės koncepciją rinkoje lydės sėkmė.IŠVADOSKomercinį verslą sudaro visa prekybos rinka. Šiuo verslu užsiima labai daug Lietuvos gyventojų, jį reikia mokėti pateikti ir įvertinti savo bei kitų galimybes, todėl pradėti yra labai sunku. Šiuo metu prekyba išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra labai svarbi ir stambi ūkio šaka, kurioje telkiasi didžiuliai gyvojo ir sudaiktinto darbo ištekliai, sukuriama didelė BVP dalis.NAUDOTA LITERATŪRA
Vytautas Sūdžius „SVV Smulkaus ir vidutinio Verslo administravimas ir valdymas“.Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas „Ekonomikos pagrndai“.Vytautas Pranulis, Arvydas Pajuodis, Sigitas Urbonavičius, Regina Virvilaitė „Marketingas“.Rita Kuvykaitė „Gaminio marketingas“.www.nesimokau.com„Lietuvos rytas“