Kokius mokesčius moka verslininkas?

TURINYS

Įvadas
1. Mokesčių struktūrinės dalys (elementai)
2. Mokesčiai, kuriuos moka verslininkai Lietuvoje
3. Pasirinktinai 5 mokesčiai, kuriuos moka verslininkai

3.1. Pridėtinės vertės mokestis, jo reikšmė

3.2. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis
3.3. Žemės mokestis
3.4. Prekyviečių mokestis
3.5. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos
Išvados
Literatūra

Kokius mokesčius moka verslininkas?

Įvadas. Daugiau ar mažiau šalies ūkį visuomet valstybė reguliuoja. Valstybė šalies ūkį veikia naudodama:
 teisinį reguliavimą (įstatymų ir kitų teisės aktų leidyba);
 išlaidas;
 mokesčius;
 valstybinių įmonių steigimą ir valdymą.

Taigi mokesčiai – tai įvairūs privalomo pobūdžio mokėjimai į valstybės biudžetą. Juos moka pavieniai asmenys, įmonės, kiti ekonominiai subjektai, esantys šalies teritorijoje. Mokesčiai – sandorio tarp valstybės ir piliečio (tarp valstybės irr verslo subjekto) išraiškos forma, kuriuo valstybė įsipareigoja piliečiams suteikti tam tikras paslaugas, o pilietis – prisidėti prie visuotinio valstybės išteklių, reikalingų jos funkcijoms atlikti, mobilizavimo.

Mokestis – Mokesčių administravimo įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

LR nacionalinio biudžeto struktūra 2002 m. proc.

37% – pridėtinės vertės mokestis;

27% – pajamų ir pelno mokestis;

16% – akcizai;

14% – neapmokestintos pajamos;

6% – kiti mokesčiai.

Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto žemės, veerslo, kapitalo, palikimo ir kt. mokesčiai.

Netiesioginiais priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tikiems mokesčiams priklauso akcizas, muitai, rinkliavos ir t.t.

Mokesčiai skirstomi į rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeninius (pajamų, ne

ekilnojamojo turto, palikimo). Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs konkrečioms prekėms (alui, cukrui); universalūs – apyvartos mokestis, pridėtinės vertės mokestis (druskai, tabakui), muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui (mokestis už žemės hektarą); proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas (pajamų suma, turto vertė); progresiniai – didėjant objeto apimčiai (pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; regresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos, pridėtins vertės mokesčiai; vietiniai – kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirtyti į bendruosius (mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka) ir specialiuosius (jų pagrindu formuojami mokesčių panaudojimo vaalstybiniai – vyriausybiniai fondai).

1. Mokesčių struktūrinės dalys (elementai).
Kiekvieno mokesčio loginę sistemą sudaro septynios struktūrinės dalys:  mokesčio subjektas – arba mokesčio mokėtojas, įstatymu įpareigotas mokėti mokestį, gali būti juridinis ar fizinis asmuo kiekvienas mokestis turi savus mokesčio mokėtojus, atsižvelgiant į mokesčio paskirtį.

 mokesčio objektas – tai įstatymais apmokestintos prekės ir paslaugos, įvairių rūšių fizinių ir juridinių asmenų pajamos, įvairus kitas fizinių ir juridinių asmenų turtas, tam tikros veiklos rūšys, teisė naudotis ribotais ištekliais, finansinių operacijų rezultatai ir kiti. Vienas mokestis gali turėti vieną mokesčio objektą ar

rba keletą.

 mokesčio šaltinis – tai mokesčio subjekto pajamos (lėšos), iš kurių mokamas mokestis.

 apmokestinamas vienetas – yra ta mokesčio dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Piniginis yra litas, natūrinis – hektaras.

 mokesčio tarifas – yra mokesčio dydis už kiekvieną apmokestinamo objekto vienetą. Mokesčio tarifas gali būti pastovus (kai nustatoma absoliuti mokesčio suma) arba procentinis.

 mokesčio lengvatos – tai laikinas ar nuolatinis nukrypimas nuo mokesčio normatyvinės struktūros. Mokesčių lengvatos: mokesčio tarifo sumažinimas, mokesčio ogjekto sumažinimas, mokesčio objekto apmokestinimo panaikinimas ir t.t. Remiantis LR mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata – tai mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas ar mokestį galima sumokėti per keletą kartų.

 mokesčio ėmimo būdas – visi mokesčiai gali būti priskirti vienai iš dviejų grupių pagal mokesčio ėmimo būdą: tai tiesioginiai (apmokestinamos pajamos) ir netiesioginiai (akcizai, pridėtinės vertės mokestis) mokesčiai.

 mokesčio nustatymo metodas – yra 3 metodai:  prie pajamų šaltinio, apmokestinant pajamas jų sudarymo ar gavimo vietoje;

 pagal pajamų deklaraciją, apmokestinamos mokesčio mokėtojo pajamos pagal mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie per ataskaitinį laikotarpį gautas apmokestinamąsias pajamas;

 pagal kadastro duomenis, mokestis nustatomas pagal tam tikrais principais suklasifikuotų mokesčio objektų tipą.

2. Mokesčiai, kuriuos moka verslininkai Lietuvoje.
Pagal mokesčių administravimo įstatymą administruojami šie mokesčiai, kuriuos administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija:

 pridėtinės vertės mokestis;
 akcizas;
 gyventojų pajamų mokestis;
 pelno mokestis;
 įmonių ir organizacijų nekilnojamojo tu

urto mokestis;
 žemės mokestis;
 mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
 naftos ir dujų išteklių mokestis;
 mokestis už aplinkos teršimą;
 konsulinis mokestis;
 žyminis mokestis;
 prekyviečių mokestis;
 atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą;
 paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;
 privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
 nuompinigiai (užmokestis) už Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą;
 įmokos į Garantinį fondą;
 valstybės rinkliava;
 azartinių lošimų mokestis;
 mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
 cukraus išlyginamasis mokestis;
 cukraus virškvočio mokestis;
 valstybinio socialinio draudimo įmokos;
 prekių apyvartos mokestis.

3.1. Pridėtinės vertės mokestis.
Pridėtinės vertės mokestį (PVM) išrado prancūzas M. Lore. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio. Vokietija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM (1963 m.).
PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, licenzijų mokestis).
Kyla klausimas kodėl tas PVM toks populiarus? Kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam yra palankus. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad PVM įgyvendinimas yra sudėtingas procesas. Vis dėlto nėra paprasta valdyti didžiulius mokestinių pinigų srautus ir jų mokėtojus. Tai pajuto ir Lietuva. PVM įvedimui nebuvo pasiruošę gamintojai ir prekybininkai, verslininkai, mokesčių mokėtojai. Įvedus PVM, nebuvo su

umažinti ar panaikinti kiti mokesčiai, tad žymiai išaugo prekių kainos, o jų nekompesavo nei didinami atlyginimai, nei kitos lengvatos. Taigi sunkiausia mokesčio našta teko vartotojams, nes pirmo būtinumo prekes jie vis tiek perka, ir už aukštesnę kainą.
PVM Lietuvoje tapo svarbiausiu biudžetinių įplaukų šaltiniu, jį galima vadinti efektyviu mokesčiu, nes administravimo ir kontrolės kaštai yra mažesni. Nuo 1995 m. įvedus kasos aparatus ir sugriežtėjus kontrolei, nuslėpti pardavimus daug sunkiau.
PVM yra tiesiogiai neutralus įmonių veiklai, nes jį moka galutinis vartotojas. Įmonės, kurios yra PVM mokėtojos, suinteresuotos pirkti įmonių – PVM mokėtojų – veiklos produktą, nes tada pirkimo PVM gali traukti į ataskaitą.

Lietuvoje, bendrąja prasme, PVM moka apmokestinamasis asmuo, kuris gali būti LR ar užsienio asmuo. PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas kaip PVM mokėtojas. PVM mokėtoju įregistruotam apmokestinamajam asmeniui suteikiamas PVM mokėtojo kodas, kurio sudarymo tvarką nustato Lietuvos RespublikosVyriausybė ar jos įgaliota institucija. PVM mokėtojai privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio mokėtojo prievoles, susijusias su PVM.

Apmokestinamasis asmuo gali būti tik tas asmuo, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą. Ekonominė veikla – tai veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar siekiama gauti pelno).

Pagal PVM įstatymą ekonomine veikla nėra laikoma:
 darbo veikla;
 valstybės ir savivaldybių veikla;
 akcijų (dalių, pajų) ir kitų vertybinių popierių turėjimas, net jei iš jo tam tikrą laikotarpį gaunama pajamų;
 banko indėlio ir sąskaitos ar banko kortelės sąskaitos turėjimas, net jei iš jo tam tikrą laikotarpį gaunama pajamų;
 atsitiktiniai sandoriai – tarpusavyje nesusiję sandoriai, neturintys nuolatinumo požymių.
Apmokestinamaisiais asmenimis gali būti atsiskleidę (kurie tarpininkauja prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoryje kito vardu ir sąskaita) ir neatsiskleidę (kurie tarpininkauja prekių teikimo ar paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, bet kito sąskaita).

PVM mokėtoju gali būti registruojamas tik toks apmokestinamasis asmuo, kurio bendra atlygio iš ekonominės veiklos suma per metus viršijo 100 000 litų. Viršijus tą sumą, reikia teritorinei mokesčių inspekcijai pateikti prašymą įregistruoti PVM mokėtoju ir nuo to mėnesio skaičiuoti PVM mokėtoju ir nuo to mėnesio skaičiuoti PVM.
Užsienio apmokestinamasis asmuo, tiekiantis šalies teritorijoje prekes ar teikiantis paslaugas, taip pat privalo registruotis PVM mokėtoju. Jei užsienio apmokestinamasis asmuo netuti šalies teritorijoje padalinio, tai privalo paskirti LR fiksalinį agentą, kuris nustatyta tvarka skaičiuotų PVm ir mokėtų jį į nacionalinį biudžetą.
PVM įstatyme paminėtas atlygis apima visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų ir (arba) trečiosios šalies. Atlygiu nelaikomas gaunamas nario mokestis ar paaukotos lėšos pelno nesiekiančio juridinio asmens veiklai, susijusiai su visų narių interesų atstovavimu ir viseims nariams tenkančia nauda.

PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVM įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.

PVM objektas
 
Apmokestinamojo asmens, vykdančio savo ekonominę veiklą

/
Prekių tiekimas Paslaugų teikimas

Už atlygį

|
Šalies teritorijoje
+
Importuojamos prekės

Prekių tiekimas yra jų pardavimas kitam asmeniui, kuris po to jomis disponuoja kaip jų savininkas. PVM įstatyme taip pat laikomas prekių perdavimas pagal sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą arba atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas ne vėliau, negu bus sumokėta visa sutartyje numatyta kaina, nuosavybės teisė į prekes tikrai pereis asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai. Prekių perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas nuosavybės teisė į prekes sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą gali (bet neprivalo) pereiti, PVM įstatyme laikomas paslaugų teikimu (nuoma).

Paslaugų teikimu laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jeigu jis nelaikomas prekių teikimu. Tai programinės įrangos perdavimas, nuoma, statybos darbai, įskaitant pastatyto naujo pastato ar statinio perdavimą užsakovui (statytojui), ir kitos įvairios paslaugos.

Mokesčių mokėtojui norint apskaičiuoti PVM ir įrašyti gautus duomenis į PVM deklaraciją, reikia teisingai apskaičiuoti apmokestinamąją vertę ir žinoti šio mokesčio galiojančius tarifus.

PVM įstatyme nurodoma, kad apmokestinamo momentas atsiranda, kai:
 išrašoma PVM sąskaita – faktūra arba kitas prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas;
 pateikus prekes ar suteikus paslaugas;
 gaunamas atlygis;
 avansiniai mokėjimai;
 atvejai, kai apskaičiuoti ir sumokėti PVM privalo prekės (paslaugos) pirkėjas;
 atsiranda importo skola muitinei (importo PVM);
 pasigamintas turtas pradedamas naudoti.
Paprastai apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo (turi gauti) prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas) arba jo vardu trečiasis asmuo.

Į apmokestinamąją vertę visais atvejais įtraukiami:

1) visi mokesčiai ir rinkliavos, išskyrus patį PVM;

2) su prekės tiekimu arba paslaugos teikimu susijusių ir pirkėjui tenkančių išlaidų (tokių kaip: įpakavimo, transportavimo, draudimo ir kitų) vertė;

3) bet kokios subsidijos ar dotacijos, turinčios įtakos galutinei prekės arba paslaugos kainai.

Subsidija ar dotacija laikoma turinčia įtakos galutinei prekės (paslaugos) kainai, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

1) ji mokama pardavėjui;

2) ją moka trečioji šalis;

3) ši suma sudaro atlygį už prekę (paslaugą) ar jo dalį.

Į apmokestinamąją vertę neįtraukiamos:

1) įvairios nuolaidos, suteikiamos prekės tiekimo ar paslaugos teikimo metu;

2) sumos, kurias pardavėjas gauna kaip kompensaciją išlaidoms, patirtoms atliekant įvairius mokėjimus tretiesiems asmenims pirkėjo vardu, jo naudai ir jo sąskaita, padengti. Kompensacijos suma šiuo atveju privalo būti lygi pardavėjo faktiškai patirtoms išlaidoms atliekant tokius mokėjimus;

3) netesybos.

PVM suma sąskaitoje – faktūroje bei deklaracijoje ir kituose dokumentuose nustatoma, taikant reikiamus šio mokesčio tarifus. PVM įstatyme reglamentuojamas standartinis (18 procentų), du lengvatiniai (5 ir 9 procentų) ir nulinis tarifas.

Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas:
 keleivių vežimo Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos arba savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais paslaugoms, taip pat šiame punkte nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms;
 knygoms, laikraščiams ir žurnalams, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija;
 vaistams ir medicinos prekėms (specialios paskirties maisto produktams vaikams, specialios medicininės paskirties maisto produktams bei specialios medicininės paskirties kūno ir dantų priežiūros priemonėms, sveikatos sistemoje naudojamoms vaistinėms prekėms, medicinos prietaisams, kompensacinei technikai specialiosioms reikmėms, medicininės paskirties pagalbos priemonėms ir asmens higienos prekėms). Šiame punkte nurodytų medicinos prekių, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė;
 turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms;
 ekologiškai švariems maisto produktams (reikalavimus ekologiškai švariems maisto produktams nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė);
 šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus), jei jie atitinka Lietuvos standartizacijos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintus standartus;
 šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams, jei jie atitinka Lietuvos standartizacijos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintus standartus.

Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas:
 gyvenamųjų namų statybos;
 renovacijos;
 apšiltinimo ir projektavimo;
 inžinerinių tinklų statybos;
 teritorijų tvarkymo paslaugoms.
Už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis.

0 procentų lengvatinis tarifas taikomas:
 prekių eksportui ir su juo susijusiomis draudimo bei finansinėms paslaugoms;
 keleivių išgabenamoms prekėms;
 aukso tiekimui į Lietuvos banką;
 diplomatinėms atstovybėms bei įstaigoms skirtoms prekėms ir paslaugoms;
 kilnojamųjų daiktų aptarnavimui;
 atstovavimui šalies sandoriuose už Lietuvos rbų;
 prekėms, teikiamoms paramoms gavėjams;
 kitais atvejais.

18 procentų standartinis tarifas taikomas – prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais bei importuojamoms prekėms.

Dažniausiai PVM netaikomas prekėms ir paslaugoms, kurios žmonėms būtinai reikalingos, o pinigų nepakanka, arba kurių tinklą reikia plėtoti ir remti.
PVM įstatyme yra išvardyta daugelis neapmoketinamųjų prekių ir paslaugų, taip pat ir importuojamos prekės.

Prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kuris nėra apmokestintas:
 šveitimo bei mokymo ir kultūros bei sporto paslaugas;
 socialinės bei sveikatos priežiūros paslaugos ir prekės;
 radijo ir televizijos (nesiekia pelno), pašto paslaugos;
 finansinės ir draudimo paslaugos;
 pelno nesiekiančių juridinių asmenų veikla;
 pašto mokos ženklai;
 azartiniai lošiami ir loterijos;
 nekilnojamų daiktų nuoma;
 nekilnojamų daiktų pardavimas ar kitoks perdavimas, praėjus 2 metams po jo užbaigimo arba esminio pagerinimo.

Neapmokestintos importuojamos prekės:
 prekės pagal Muitinės kodeksą;
 diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei tarptautinių organizacijų personalui ir jo šeimos nariams skirtos prekės;
 keleivių atgabenamos prekės;
 Lietuvos banko importuojamas auksas;
 prekės, įsigytos iš techninės pagalbos lėšų;
 kiti ypatingi atvejai (parama, paveldėti daiktai, turizmo informacinė literatūra ir kt.).

PVM mokėtojai į biudžetą moka PVM skirtumą (iš gaunamos mokesčio sumos už parduotas prekes ar paslaugas atimama sumokėta mokesčio suma tiekėjams). Galima sakyti, kad iš pardavimo PVM (atlygio) atimamas pirkimo PVM (suma tiekėjams), įskaitant ir importo PVM, ir teigiamas skirtumas mokamas į biudžetą, o neigiamas skirtumas pagal PVM įstatyme numatytas sąlygas gali būti grąžinamos.
Pardavimo PVM – PVM suma, kuri PVM įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuota už teikiamas prekes ar teikiamas paslaugas.
Pirkimo PVM – PVM suma, sumokėta už įsigytas prekes ar paslaugas, taip pat PVM suma, apskaičiuota už pasigamintą ilgalaikį materialųjį turtą.
Importo PVM – PVM suma, apskaičiuota už importuojamas prekes, dėl kurių atsiranda importo skola muitinei.

PVM atskaita yar pirkimo arba importo PVM dalis, atskaitoma įstatymo nustatyta tvarka.

Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. PVM mokėtojas gali nesinaudoti teise į PVM atskaitą. Jeigu PVM apmokestinamas prekes perduoda asmenys ne PVM mokėtojai, jie neturi teisės atsiskaityti prekių ir paslaugų pirkimo ar importo PVM, kurį sumokėjo tiekėjui, taip pat negali imti pagal nustatytą PVM tarifą apskaičiuotos PVM sumos iš pirkėjo, išskyrus įstatyme numatytus specialus atvejus.

PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą:
 bet kokiai ekonominei apmokestinamai veiklai;
 veiklai, vykdomi už šalies ribų, jeigu ji būtų apmokestinama šalyje, išskyrus draudimo ir finansines paslaugas;
 PVM atskaita už fizinio asmens įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą.

PVM negali būti atskaitomas:
 pirkimo ir (arba) importo PVM už pramogoms ir reprezentacijai skirtas prekes ir paslaugas, jeigu jų įsigijimo išlaidų pagal pelno (pajamų) apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus neleidžiama atimti iš gautų pajamų apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną (pajamas);
 už kitą asmenį tam tikromis sąlygomis sumokėtas pirkimo arba importo PVM;
 pirkimo arba importo PVM už lengvąjį automobilį, skirtą vežti ne daugiau kaip 8 žmones (neskaičiuojant vairuotojo), arba nurodytos klasės automobilį, priskiriamą visureigių kategorijai, jeigu automobilis nebus tiekiamas arba išnuomojamas, taip pat juo nebus teikiamos keleivių vežimo už atlygį arba mokymo vairuoti paslaugos. Tie patys apribojimai taikomi atskaitant pirkimo PVM už nurodytų kategorijų automobilių nuomą. Šie apribojimai netaikomi tik nurodytų kategorijų automobiliams, jeigu jie pagal teisės aktus, reglamentuojančius transporto priemonių klasifikavimą ir kodavimą, priskiriami specialios paskirties transporto priemonėms;
 kiti atvejai.

PVM atskaitos pagrindiniai principai mišrios veiklos atveju:
 paskirtoms įsigytų (importuotų) prekių (paslaugų) pirkimo (importo) PVM tarp PVM apmokestinamos ir kitos veiklos pagal apskaitos duomenis;
 pirkimo (importo) PVM, kurio pagal apskaitos duomenis neįmanoma tiesiogiai priskirti nei apmokestinamai, nei kitai veiklai, šioms dviem veiklos grupėms paskirtoms proporcingai (procentais) visame PVM mokėtojo gautame atlygyje (išskyrus patį PVM) iš bet kokios veiklos. Skaičiuojant apmokestinamai veiklai proporcinagai tenkančią pirkimo ir importo PVM dalį, remiamasi atitinkamais praėjusių kalendorinių metų rodikliais, o jei jų nėra – prognozuojamais einamųjų kalendorinių metų rodikliais.
 jei nustatoma, kad PVM apmokestinamai veiklai tenka ne mažiau kaip 95 procentai proporcingai paskirstytino pirkimo (importo) PVM.

Už atitinkamą mokestinį laikotarpį ar kitais atvejais mokesčių mokėtojas parengia PVM deklaraciją ir ją pateikia teritorinei mokesčių inspekcijai. Jei metinėje PVM deklaracijoje tikslinama PVM atskaita, tai mokėtojas ne vėliau kaip iki kitų kalendorinių metų spalio 1 d. privalo pateikti patikslintą deklaraciją.

Aišku iškyla ir PVM mokėjimo sunkumų: vieni mokėtojai daro daug klaidų, kiti piktybiškai PVM nemoka, įstatyme įteisintas biudžeto kreditavimas, daugiakopis apmokestinimas, t.y piniginė “skriauda” mokesčio mokėtojams ir t.t.

3.2. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis.

Šį mokestį reglamentuoja LR įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Įstatymas reglamentuoja juridiniams asmenims ir užsienio valstybių juridiniams asmenims bei organizacijoms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimą. Jis suvienodino visų nuosavybės formų įmonių turto apmokestinimą.

Mokesčio objektas – LR teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus.

Mokesčio mokėtojai – mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje.

Metinis mokesčio tarifas – 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Nekilnojamąjį turtą įvertina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtos arba įgaliotos valstybės institucijos.

Nekilnojamasis turtas įvertinamas mokestine verte pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą metodiką. Įvertinimas galioja penkerius metus, jeigu vartojimo kainų indeksas neviršija 1,25 per kalendorinius metus.

Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinama:
 užsienio valstybių diplomatinių ir konsulinių įstaigų nekilnojamasis turtas (pariteto pagrindu);
 valstybės ir savivaldybės įmonių, nekilnojamasis turtas;
 biudžetinių įstaigų, nekilnojamasis turtas;
 religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų patalpos, pastatai ir statiniai, naudojami tik kulto veiklai, socialinei globai bei rūpybai ir kulto reikmenų gamybai;
 kapinių ir laidojimo paslaugoms naudojami pastatai, statiniai ar jų dalys;
 invalidų draugijų ir jų įmonių naudojamas nekilnojamasis turtas;
 žemės ūkio įmonėms priklausantis nekilnojamasis turtas;
 daugiabučių namų savininkų bendrijų, gyvenamųjų namų eksploatavimo, garažų eksploatavimo ir sodininkų bendrijų, aptarnaujančių tik savo narius, nekilnojamasis turtas;
 labdaros organizacijų ir fondų, nekilnojamasis turtas;
 mokslo ir studijų institucijų, nekilnojamasis turtas;
 švietimo įstaigų, nekilnojamasis turtas;
 socialinės globos ir rūpybos įstaigų, vykdančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintas funkcijas, nekilnojamasis turtas;
 visuomeninių organizacijų, nekilnojamasis turtas;
 aplinkos apsaugai ir priešgaisrinei apsaugai naudojamas nekilnojamasis turtas bei bendros paskirties objektai, kuriems privaloma teisinė registracija;
 laisvųjų ekonominių zonų įmonių nekilnojamasis turtas;
 nekilnojamasis turtas, esantis bankrutavusios įmonės balanse;
 nepriimti naudoti statiniai.

Mokėtojai mokestį už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą kiekvienais metais apskaičiuoja pagal nekilnojamojo turto tų metų sausio 1 d. mokestinę vertę ir apskaičiavimą iki kovo mėnesio 1 d. pateikia miesto (rajono) valstybinei mokesčių inspekcijai.

Mokestis už naujai įsigytą ar pastatytą apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą skaičiuojamas po 1/12 metinės sumos už kiekvieną mėnesį, pradedant mėnesiu, einančiu po mėnesio, kurį nekilnojamasis turtas įgytas nuosavybės teise. Mokesčio apskaičiavimas valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamas praėjus vienam mėnesiui po turto įgijimo nuosavybės teise. Už naujai įsigytą turtą mokestis paskirstomas proporcingai likusiems mokėjimo terminams.

Praradus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, mokestis neskaičiuojamas nuo kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį nuosavybės teisė į turtą buvo prarasta.

Mokestis mokamas po 1/4 metinės sumos pasibaigus ketvirčiui, per 25 dienas.

Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra turtas, biudžetą.

3.3. Žemės mokestis.

Žemės mokestį reglamentuoja LR žemės mokesčio įstatymas.

Žemės mokesčio objektas yra privati žemė.

Žemės mokesčio mokėtojai yra privačios žemės savininkai.

Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų vertės).

Žemės kaina nustatoma Vyriausybės patvirtinta tvarka, atsižvelgiant į tikslinę žemės paskirtį, žemės naudojimą, jos našumą, buvimo vietą ir kitus veiksnius. Paprastai žemės nominali kaina indeksuojama Vyriausybės patvirtintu žemės kainos indeksu. Nuo 1998 m. žemės mokestis apskaičiuojamas nuo žemės ploto pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Šiuos duomenis Žemės ir kito nekilnojamjojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė pateikia teritorinėms mokesčių inspekcijoms.

Žemės mokesčiu neapmokestinama:
 bendro naudojimo keliai;
 žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms (pariteto pagrindu);
 miško žemė.
Jei žemė įsigyta pirmąjį pusmetį – už visus metus. Jei žemė įsigyta antrąjį pusmetį – nuo kitų kalendorinių metų.

Žemės mokestis nebemokamas, kai:
 žemę perleidžiama pirmąjį pusmetį – tais pačiais metais;
 žemę perleidžiama antrąjį pusmetį – nuo kitų metų.

Nuo žemės mokesčio atleidžiami žemės savininkai – pirmos ir antros grupės invalidai, senatvės pensininkai ir nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir jiems priklausančio žemės sklypo dydis neviršija savivaldybių tarybų nustatytų neapmokestinamųjų dydžių.

Teikiant lengvatą, prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai bei studentai.

Mokesčio lengvatas už apsauginių miškų, gamtosauginės paskirties bei gamtos paminklų žemę nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Mokesčio lengvatas už istorijos ir kultūros paminklų žemę nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3.4. Prekyviečių mokestis.

Prekyviečių mokestį reglamentuoja LR prekyviečių mokesčio įstatymas.

Prekyvietė – specialiai įrengta vieta, kurioje reguliariai arba tam tikromis savaitės dienomis už nustatytą mokestį prekiauja prekių gamintojai ar kiti asmenys. Prekyvietėse turi būti paskirtas plotas ar prekybos vietos prekiauti tik žemės ūkio produkcija ir maisto prekėmis.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, prekiaujantys turgavietėse, moka prekyviečių rinkliavą įmonėms, eksploatuojančioms įmonėms.

Prekyviečių mokesčio objektai yra prekyvietės plotas (kvadratiniais metrais) arba įrengtos prekybos vietos, kioskų ir automobilių stovėjimo vietos, skirtos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.
Prekyviečių mokesčių šaltinis – įmonių, eksploatuojančių prekyvietes, surinktos rinkliavos iš prekyvietėse prekiaujančių įmonių bei asmenų.

Prekyviečių mokesčio tarifai mėnesiui

kv.m. prekyvietės ploto, be ploto, skirto prekiauti žemės ūkio produkcija ir maisto produktais Prekybos vietai, neįskaitant vietų, skirtų prekiauti žemės ūkio produkcija ir maisto produktais Vienai kiosko vietai ir vienai automobilio stovėjimo vietai
Vilniaus m. 6 Lt 60 Lt 100 Lt
Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių m. 4 Lt 40 Lt 80 Lt
Alytaus, Birštono, Druskininkų, Marijampolės, Neringos ir Plangos m. 3 Lt 30 Lt 60 Lt
Rajonų centruose 2 Lt 20 Lt 40 Lt
Kituose miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse 1 Lt 10 Lt 20 Lt

Miestų ir rajonų valdybos, atsižvelgdamos į prekyviečių darbo laiką, prekių struktūrą, prekybos intensyvumą bei kitus veiksnius, gali mokesčio tarifą didinti ar mažinti iki 70 pocentų.
 Juridiniai asmenys, eksploatuojantys prekyvietes, kurioms nustatyti prekyviečių mokesčio tarifai, privalo kiekvieno mėnesio mokesčio apyskaitą pateikti valstybinei mokesčių inspekcijai iki kito mėnesio 10 dienos ir sumokėti šį mokestį ne vėliau kaip per 20 dienų mėnesiui pasibaigus.

Jeigu juridinis asmuo nesumoka mokesčio per 3 mėnesius po nustatytų terminų ir nėra galimybės išieškoti mokestį ne ginčo tvarka, savivaldybės valdyba sprendžia klausimą dėl juridinio asmens registravimo panaikinimo ir sąskaitos banke uždarymo.

3.5. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Privalomojo sveikatos draudimo įmokas reglamentuoja LR sveikatos draudimo įstatymas.

Sveikatos draudimas yra:
 privalomasis;
 papildomasis (savanoriškasis).

Privalomasis sveikatos draudimas (PSD) – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, PSD įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.

Savanoriškasis sveikatos draudimas įforminamas sutartimis, pagal kurias asmens sveikatos priežiūros paslaugos atlyginimas. Papildomojo sveikatos draudimo institucijos yra juridiniai asmenys, gavę leidimą šiai sveikatos draudimo veiklai.

PSD vykdo tokios institucijos:
 PSD taryba prie LR Vyriausybės;
 Valstybinė ligonių kasa;
 Teritorinės ligonių kasos, kurios registruos draudžiamuosius ir tvarkys jų įskaitą.

PSD draudžiami LR piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenanatys LR.

Apdraustaisiais laikomi:
 asmenys, už kuriuos mokamos PSD įmokos;
 asmenys, kurie patys moka PSD įmokas;
 valstybės lėšomis draudžiami asmenys.

Apdraustieji valstybės lėšomis yra:
 asmenys, turintys teisę gauti bet kokios rūšies pensiją;
 darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę darbo biržoje;
 nėščiosios motinystės atostogų metu;
 motinos (tėvai) iki jų vaikams sukaks 8 metai, taip pat motinos (tėvai), auginančios 2 ir > vaikų, iki jų pilnametystės;
 asmenys iki 18 metų;
 moksleiviai ir studentai;
 įvairių grupių invalidai;
 asmenys, sergantys visuomenei pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios yra įtrauktos į Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą sąrašą;
 pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai, laisvės kovų dalyviai; reabilituoti politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys, tremtiniai bei jiems prilyginti asmenys ir asmenys, nukentėję 1991 m. sausio 13-osios ar kituose įvykiuose gindami Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą;
 asmenys, prisidėję prie Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo;
 buvusieji geto ir buvusieji mažamečiai fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniai;
 valstybės pripažįstamų tradicinių religinių bendrijų dvasininkai, dvasininkų rengimo mokyklų studentai ir vienuolijų noviciatuose atliekantys vienuolinę formaciją naujokai;
 asmenys, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas Afganistano karo dalyvių teisinis statusas.

PSD finansų pagrindą sudaro savarnkiškas valstybinio PSD fondo biudžetas, kurio apyskaita kasmet skelbiama viešai. PSD fondo biudžeto projektą ir metinę apyskaitą rengia Valstybinė ligonių kasa. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto projektą bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ateinančių dvejų metų prognozuojamus rodiklius teikia Vyriausybei Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Privalomojo sveikatos draudimo tarybos išvada. Sveikatos apsaugos ministerija teikia svarstyti Vyriausybei. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymo metinę apyskaitą tvirtina Seimas. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Vyriausybė.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas sudaromas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:
 apdraustųjų privalomojo sveikatos draudimo įmokos bei už juos mokamos įmokos;
 valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis;
 institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, veiklos pajamos;
 papildomi valstybės biudžeto asignavimai;
 savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos;
 valstybės biudžeto asignavimai ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms apmokėti;
 iš sveikatos priežiūros įstaigų ar vaistinių išieškotos ar jų grąžintos lėšos už neteisėtai suteiktas ar neteisėtai pateiktas apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neteisėtai išrašytus, išduotus ar pateiktus apmokėti vaistus ir medicinos pagalbos priemones;
 įstatymų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

PSD įmokų tarifai: 30, 10, 3,5, 3, ir 1,5 procentų.

Įmonės, įstaigos bei organizacijos ir fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, moka 3 procentų darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis:
 dirbančius pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einančius renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojus;
 valstybės politikus, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjus ir kandidatus į teisėjus, prokuratūros pareigūnus, Lietuvos banko valdybos pirmininką, jo pavaduotojus, valdybos narius, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovus, kitus Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnus, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų,
kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnus, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis.

30 procentų privalonojo sveikatos draudimo įmokas moka:
 įmonės, įstaigos ir organizacijos iš asmenims, gaunantiems pajamų, apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos moka ne mažesnes kaip 30 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
 fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais.

Kas mėnesį ūkininkai ir kiti asmeninio ūkio naudotojai moka tokio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas:
 ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ūkininkai bei žemės naudotojai (3 ha ir daugiau žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius moka po 3,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas;
 asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius šeimos narius moka po 1,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Asmenys, kas mėnesį moka už save 10 procentų Statistikos departamento prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. T.y. advokatai, jų padėjėjai, notarai ir kt.

Papildomojo(savanoriškojo) sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra apdraustojo kreipimasis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo sutartyse numatytų ir gydytojo diagnozuotų sveikatos sutrikimų ir (ar) sveikatos būklių, sudarančių pagrindą teikti apdraustiesiems.

Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis apmokamos sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, taip pat išlaidos kompensuojamiesiems vaistams, kurių neapmoka Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, valstybės ar savivaldybių biudžetai. Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis gali būti apmokama ir ta sveikatos priežiūros paslaugų ar išlaidų kompensuojamiesiems vaistams dalis, kuri neapmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis.

Išvados. Mokesčiai – tai įvairūs privalomo pobūdžio mokėjimai į valstybės biudžetą. Juos moka pavieniai asmenys, įmonės, kiti ekonominiai subjektai, esantys šalies teritorijoje. Mokesčiai – sandorio tarp valstybės ir piliečio (tarp valstybės ir verslo subjekto) išraiškos forma, kuriuo valstybė įsipareigoja piliečiams suteikti tam tikras paslaugas, o pilietis – prisidėti prie visuotinio valstybės išteklių, reikalingų jos funkcijoms atlikti, mobilizavimo.

Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius.

Mokesčiai skirstomi į rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai ir asmeniniai. Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs, universalūs, muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai, proporciniai, progresiniai, regresiniai.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įpalukų paskirstymą mokesčiai būna valstybiniai; vietiniai.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirtyti į bendruosius (mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka) ir specialiuosius (jų pagrindu formuojami mokesčių panaudojimo valstybiniai – vyriausybiniai fondai).

Referate plačiau aptariau 5 mokesčius iš 24, kuriuos moka verslininkas.
 PVM – yra netiesioginis universalus mokestis. PVM yra tiesiogiai neutralus įmonių veiklai, nes jį moka galutinis vartotojas. Įmonės, kurios yra PVM mokėtojos, suinteresuotos pirkti įmonių – PVM mokėtojų – veiklos produktą, nes tada pirkimo PVM gali traukti į ataskaitą. PVM moka apmokestinamasis asmuo, kuris gali būti LR ar užsienio asmuo. PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas kaip PVM mokėtojas. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas.
 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis.Įstatymas reglamentuoja juridiniams asmenims ir užsienio valstybių juridiniams asmenims bei organizacijoms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimą. Mokesčio objektas – LR teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Mokesčio mokėtojai – mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje.

 Žemės mokesčio objektas yra privati žemė. Žemės mokesčio mokėtojai yra privačios žemės savininkai.
 Prekyvietė – specialiai įrengta vieta, kurioje reguliariai arba tam tikromis savaitės dienomis už nustatytą mokestį prekiauja prekių gamintojai ar kiti asmenys. Prekyvietėse turi būti paskirtas plotas ar prekybos vietos prekiauti tik žemės ūkio produkcija ir maisto prekėmis. Prekyviečių mokesčio objektai yra prekyvietės plotas (kvadratiniais metrais) arba įrengtos prekybos vietos, kioskų ir automobilių stovėjimo vietos, skirtos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.

 Sveikatos draudimas yra:
 privalomasis;
 papildomasis (savanoriškasis).

Privalomasis sveikatos draudimas (PSD) – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, PSD įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims,įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.

Savanoriškasis sveikatos draudimas įforminamas sutartimis, pagal kurias asmens sveikatos priežiūros paslaugos atlyginimas. Papildomojo sveikatos draudimo institucijos yra juridiniai asmenys, gavę leidimą šiai sveikatos draudimo veiklai.

LITERATŪRA

1. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, I. Tamulevičius “Verslas”, V. – 2003
2. E. Buškevičiūtė “Mokesčių sistema”, Technologija K. – 2003
3. VMI prie Finansų ministerijos “Jei jūs nusprendėte pradėti savo verslą.”, V. –2000
4. LR Mokesčių administravimo įstatymas (1995 m. birželio 28 d.)
5. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002 m. kovo 5 d.)
6. LR įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1994 m. liepos 20 d.)
7. LR žemės mokesčio įstatymas (1992 m. birželio 25 d.)
8. LR prekyviečių mokesčio įstatymas (1993 m. lapkričio 23 d.)
9. LR sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. gruodžio 3 d.)

Leave a Comment