Keinso teorija

ĮVADAS

Šio referato tikslas yra plačiau apžvelgti ir išsiaiškinti pagrindines Keinso teorijas ir idėjas.
Makroekonomikos kaip mokslo apie benrdąsias ūkio tendencija tyrimai šimtmečiais buvo pagrindinis ekonomistų analizės objektas, tačiau tai nebuvo savarankiškas mokslas. Jo vystymuisi didelę į taką turėjo trys įvykiai.
Pirmasis įvykis – tai apibendrinančių duomenų, kaip makroekonominių tyrimų mokslinės bazės, rinkimas ir sisteminimas. Didelę šios inforacijos dalį rinkti pastūmėjo Pirmasis pasulinis karas, kai valstybėms reikėjo kokybiškos statistinės informacijos planuojant ir įgyvendinant savo ketinimus, susijusius su kariniais veiksmais.
Antrasis įvykis, tapęs svarbiu dabartinės makroekonomikos vyystymosi stimulu, – tai nustatymas fakto, kad verslo ciklas yra pasikartojantis ekonominis reiškinys. Verslo ciklo prigimties empirinio pažinimo pažanga buvo įmanoma tik patobulinus makroekonominę informaciją.
Trečiasis įvykis, sąlygojęs šiuolaikinės makroekonomikos sukūrimą, tai – Didžioji depresija. Ši pasaulinė katastrofa ir dabar stebina pasulį tiek žmonių patirtomis kančiomis, tiek politiniais procesais, išsirutuliojusiais kaip buvusių sukrėtimų rezultatas. Didžioji depresija prasidėjo 1929 m., kai beveik visos pasaulio valstybės susidūrė su katastrofišku gamybos apimties mažėjimu ir beprecedentiniu nedarbu.
Ekonomistai pateikė nemaža hipotezių, aiškinančių Dižiosios depresijos priežastis, todėl ir laikoma, kad jii yra makroekonomikos vystymosi stimulas. Dž. Keinsas kaip pagrindinį veiksnį, pastūmėjusį ekonomiką į depresiją, įvardijo ateities perspektyvų svyravimus. Išanalizavęs makroekonominę aplinką, jis pasiūlė fiskalinės ir monetarinės politikos priemones krizinei situacijai įveikti.

1. DZ.KEINSO TEORIJOS IR IDEJOS
Keinsizmas (keynesian economics) – makroekonomikos teorija apie valstybės poveikį ek

konomikai, panaudojant mokesčių, valstybės biudžeto, pinigų kredito ir kitų valstybinio poveikio priemonių įtaką rinkos ekonomikos pusiausvyrai.

Pagrindinės idėjos susijusios su ekonomikos svyravimais, išdėstytos žymiausioje jo knygoje “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” ( 1936 m. ). Nors šiandien akivaizdus ir kai kurie šios knygos trūkūmai, ji išlieka svarbiausiu XX amžiaus ekonominiu veikalu. Dž.M.Keinsas įneše didžiuli indelį į ekonomikos teorijos vystymąsi. Jo poveikis šiam mokslui buvo toks didelis, kad nuo šio laiko visi makroekonomistai pradėjo save priskirti vienai iš dviejų srovių: keinsistams arba klasikams, priklausomai nuo to, kaip artimai jie savo pažiūras siejo su Keinso idėjoms.
Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų mastas). Keinsas prrieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia nedarbo problemos, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vi
ietas) ir didinant visuomenines išlaidas (biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir pan.).
Iki Keinso ekonomikos literatūroje buvo plačiai paplitę pažiūros, pagal kurias investicijoms buvo skiriamas palyginti menkas vaidmuo: girdi, svarbu tik santaupos, kurios pačios savaime atves į investicijas. Keinsas apvertė šią formulę: sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, o santaupoms tenka pasyvus vaidmuo.
Keinso teorija – tai pirmiausia efektyvios paklausos teorija. Jos esmė ta, kad aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą (bendrą perkamąjà galią) yra veikiama į prekių ir paslaugų gamybą ir pasiūlą. Rinkos sistemoje paklausa yra apsprendžiantis elementas. Todėl ypatingas investicijų vaidmuo. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės iš jų laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai. Keinso iškelta ir ginama koncepcija numatė aktyvų valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą. Keinsas netikėjo automatiškai besireguliuojančiu rinkos mechanizmu ir tvirtino, kad normaliam augimui ir pusiausvyrai garantuoti į ekonomikos vystymąsi privalo būti išorinis poveikis. Rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo pati savęs išgydyti negali.
Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiaria todėl, kad turi tiesioginį ryšį su praktika. Ji yra ne tik paprastas tolesnis neoklasikinės teorijos išvystymas bei klasikų teorijos peržiūrėjimas, bet ir praktinių rekomendacijų, nukreiptų į ekonominių procesø reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta ne
e tik pilno, bet ir nepilno užimtumo sąlygomis.

Didelę reikšmę turi keinsistinė metodologija, kuriai būdinga ekonominės sistemos visumos analizė. Teigiama, kad Keinso pasiūlyta analizės sistema yra ekonomikos teorijos revoliucija. Jos esmė ta, kad Keinsas tyrimus iš kainų santykių, paklausos ir pasiūlos analizės sferų perkėlė į gamybos ir mainų sąveiką makroekonominiame lygyje (neoklasikinėje ikikeinsistinėje teorijoje ekonominiai reiškiniai ir procesai daugiausia buvo nagrinėjami mikro lygyje, firmų ir vartotojų lygyje).

Keinsas panaudojo funkcinius ryšius ir priklausomybes, tiriant realius ekonominius ryšius, kaip agreguotas funkcijas, pagrindė jų įtaką į ekonominio vystymosi eigą ir tendencijas. Visuminių agreguotų ekonominių rodiklių analizė atskleidė naujas galimybes ekonomikos teorijai.

Keinsas buvo ne tik naujos teorijos kūrėjas, bet ir parengė priemones ekonominei politikai: kredito – pinigų politikai ir palūkanų normos reguliavimui; biudžeto politikai: mokesčiams ir valstybės išlaidoms reguliuoti; nediskretinei fiskalinei politikai, amortizuojančiai krizę, infliaciją ir nedarbą.
XX a. 7-tajame – 8-tajame dešimtmečiais Keinso pasekėjai tradiciškai makroekonominės politikos pagrindiniais tikslais laikė aukštą užimtumo lygį ir pripažino mokesčių-biudžeto reguliavimui pagrindinį vaidmenį, valdant numatomą biudžeto deficitą tikslu išplėsti ar susiaurinti visuminę paklausą. Tokiu būdu valstybės biudžeto panaudojimas ir tame tarpe deficitinis finansavimas, kaip pagrindinis makroekonominio reguliavimo instrumentas, buvo orientuoti į biudžetinio deficito ciklinį pobūdį ir išorinių veiksnių didesnės įtakos nebuvimą. Tačiau 8-to dešimtmečio viduryje – 9-to pradžioje realioje ekonomikoje atsirado ir laikėsi pastovus bi
iudžeto deficitas ekonomikos pakilimo ir aukšto užimtumo sąlygomis (taip vadinamas struktūrinis deficitas).
Struktūrinių deficitų kaupimasis atvedė į valstybės skolos augimą ir procentinių mokėjimų uų paskolas lyginamojo svorio augimą valstybės išlaidų struktūroje. Šiomis sąlygomis tapo neįmanoma panaudoti biudžeto deficitą kaip anticiklinės politikos instrumentą. Biudžetinis reguliavimas tapo ekonominės konjunktūros nestabilumo šaltiniu, manipuliavimas biudžeto pajamomis ir išlaidomis tapo griozdiška sistema, kuri yra nepajėgi greitai reaguoti į sparčiai kintančią ekonominę aplinką. Tas iššaukė būtinumą keisti fiskalinės politikos akcentus.
8-to dešimtmečio struktūrinės ir ciklinės krizės kartu su infliacija, kuri palaipsniui tapo chroniška, atvedė į keinsistinio makroreguliavimo politikos krizę. Standartinės keinsistinės anticiklinio reguliavimo schemos nebetiko, tradicinis valstybės išlaidų naudojimo didinimas dar labiau aštrino infliacinius procesus. Keinsizmo krizę lydėjo aštri kritika. Keinso šalininkai ir pasekėjai pasisakė už šios teorijos modernizavimą.

2. EKONOMIKOS TEORIJOS PERVERSMAS

Iki XX a. trečio dešimtmečio ekonomikos moksle vyravo liberalizmas, nes į rinkos ekonomiką buvo žiūrima kaip į automatiškai funkcionuojančią sistemą ir buvo teigiama, kad valstybinis socialinių ekonominių procesų reguliavimas yra nereikalingas. Tiesa, Pigu jau kalbėjo apie nacionalinio produkto perskirstymą ir valstybės reguliuojamąsias funkcijas socialiniame ekonominiame gyvenime.
Pereinant prie monopolinės konkurencijos keitėsi ekonomikos struktūra, ūkinis mechanizmas. Ypatingą postūmį davė trečio dešimtmečio pabaigos ketvirto pradžios didžioji depresija, praktiškai apėmusi visą kapitalistinį pasaulį. Gamybos krizinį smukimą lydėjo augantis masinis nedarbas. Tai buvo pati giliausia ir ilgiausia krizė, ypač pažeidusi JAV ir Vakarų Europos labiausiai išsivysčiusias šalis.
Ekonomistų tarpe nebuvo vieningos nuomonės nuosmukio priežasčių klausimu. Buvo siūlomi įvairūs išėjimo iš ekonominės krizės receptai. Vieni – paaiškinimo ieškojo paklausos persotinime, kiti, priešingai, teigė, kad paklausa yra kritusi iki labai žemo lygio. Treti – matė priežastį kapitalinių įdėjimų sumažėjime, o ketvirti – bankinio reguliavimo sistemos klaidose.
Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas Džono Meinardo Keinso (1883 – 1946) knyga “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” (1936). Iš esmės ji davė teorinę bazę rekomendacijoms tų, kurie siūlë nedarbo sumažinimui plačiai naudoti viešuosius darbus, padidinti valstybės poveikį užimtumui, skatinti paklausą.
Iki Keinso ekonomikos literatūroje buvo plačiai paplitę pažiūros, pagal kurias investicijoms buvo skiriamas palyginti menkas vaidmuo: girdi, svarbu tik santaupos, kurios pačios savaime atves į investicijas. Keinsas apvertė šią formulę: sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, o santaupoms tenka pasyvus vaidmuo.
Keinso teorija populiari iki šių dienų, nors nuo garsiosios knygos pasirodymo praėjo beveik 70 metų. Iš esmės pasikeitė ekonomikos aplinka, ekonomikos mokslo problemos, pakito analizės metodai ir instrumentarijai, evoliucionavo arba peržiūrėtos pagrindinės koncepcijos, atsirado nauji požiūriai į ekonomikos augimą, nestabilios ekonomikos įveikimo kelius. Šiuolaikinių keinsistų teorinės pozicijos ir praktinės rekomendacijos skiriasi nuo efektyvios paklausos teorijos pradininkų pozicijų ir siūlytų receptų, tačiau jie save laiko Keinso pasekėjais. Kodėl?
Atsakymas galėtų būti toks:
1. Keinso teorija – tai pirmiausia efektyvios paklausos teorija. Jos esmė ta, kad aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą (bendrą perkamąją galią) yra veikiama į prekių ir paslaugų gamybą ir pasiūlą. Rinkos sistemoje paklausa yra apsprendžiantis elementas. Todėl ypatingas investicijų vaidmuo. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės iš jų laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai. Keinso iškelta ir ginama koncepcija numato aktyvų valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimį. Keinsas netikėjo automatiškai reguliuojančiu rinkos mechanizmu ir tvirtino, kad normaliam augimui ir pusiausvyrai garantuoti į ekonomikos vystymąsi privalo būti išorinis poveikis. Rinkos ekonomika be valstybės įsikiðimo pati savęs išgydyti negali.
2. Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiaria todėl, kad turi tiesioginį ryšį su praktika. Ji yra ne tik paprastas tolesnis neoklasikinės teorijos išvystymas bei klasikų teorijos peržiūrėjimas, bet ir praktinių rekomendacijų, nukreiptų į ekonominių procesų reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas,. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta ne tik pilno, bet ir nepilno užimtumo sąlygomis. Keinsas ne tik rengė praktines rekomendacijas, bet ir aktyviai dalyvavo jų įgyvendinime. Jis dalyvavo konferencijoje, priėmusioje Versalio sutartį (su kuria jis nesutiko ir kritikavo, prognozuodamas blogas pasekmes ir kurios pasitvirtino). Buvo Finansų ir pramonės vyriausybinio komiteto narys, konsultantas finansų ir pinigų klausimais, redagavo “Economic journal” žurnalą.
3. Didelę reikšmę turi keinsistinė metodologija, kuriai būdinga ekonominės sistemos visuma. Teigiama, kad Keinso pasiūlyta analizės sistema yra ekonomikos teorijos revoliucija. Jos esmė ta, kad Keinsas tyrimus iš kainų santykių, paklausos ir pasiūlos analizės sferų perkėlė į gamybos ir mainų sąveiką makroekonominiame lygyje (neoklasikinėje ikikeinsistinėje teorijoje ekonominiai reiškiniai ir procesai daugiausia buvo nagrinėjami mikro lygyje, firmų ir vartotojų lygyje).

Keinsas panaudojo funkcinius ryšius ir priklausomybes, tiriant realius ekonominius ryšius, kaip agreguotas funkcijas, pagrindė jų įtaką į ekonominio vystymosi eigą ir tendencijas. Visuminių agreguotų ekonominių rodiklių analizė atskleidė naujas galimybes ekonomikos teorijai. “Bendrosios teorijos” autorius parodė, kad ekonominės sistemos branduolys yra efektyvi paklausa, kad ekonomikos plėtra priklauso nuo visuomeninio produkto struktūros, kad ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta esant nepilnam užimtumui, kad tikslinga tirti tipinius masinius reiškinius ir visų ekonominių procesų dalyvių veiksmus.

3. UZIMTUMO LYGIO IR VISUMINĖS PAKLAUSOS KEINSO TEORIJA

Problema, kurią siekė išspręsti Keinsas, buvo ta, kad reikėjo nustatyti kokie veiksniai yra susiję su gamybos ir užimtumo svyravimais. Reikėjo nustatyti svarbiausius kintamuosius, ištirti jų ryšius ir sąveiką. Keinsas manė, kad tradicinė mikroekonominė analizė neduos šios problemos sprendimo.
Klasikai užimtumo lygio, nedarbo veiksnių beveik netyrinėjo. Buvo manoma, kad sumažinti darbo jėgos perteklių galima paprastu būdu – sumažinti darbo užmokestį, ir, priešingai, padidinus darbo užmokestį, padidės užimtumas. Darbo užmokesčio dinamika reguliuoja darbo jėgos paklausą. Mažindami darbo užmokestį verslininkai sumažina gamybos kaštus, išplečia gamybą ir nebijo prekių pertekliaus, nes tiek darbo rinkoje, tiek prekių rinkose veikia patikimas laisvosios konkurencijos reguliatorius – rinkos kaina. Kainų (išteklių ir gatavų prekių kainų, palūkanų, darbo užmokesčio) laisvas judėjimas sureguliuoja paklausą ir pasiūlą, perskirsto išteklius bei likviduoja visus neatitikimus rinkose.
Keinsas padarė išvadą, kad ši teorija naujomis ekonomikos sąlygomis yra klaidinga. Ji esanti toli nuo realaus gyvenimo. Pasak Keinso, “darbo užmokesčio sumažinimas nėra vaistas nuo nedarbo”. Darbininkai netekę darbo, sutinka dirbti ir už mažesnį darbo užmokestį, tačiau darbo nesuranda. Profsąjungos kovoja prieš darbo užmokesčio sumažinimą. Pablogėjus konjunktūrai, verslininkai mažina gamybos apimtis ir atleidžia dalį darbininkų. Todėl situacija, susidaranti makro lygyje, prieštarauja klasikų iųvadoms. Darbo užmokesčio lygio judėjimas nereguliuoja užimtumo lygio.
Keinsas įveda sąvoką “pilnas užimtumas”, kuria supranta “normalų” nedarbo lygį, sudarantį nuo 3 iki 6 procentų, pakankamą, kad darbininkai labai nereikalautų didinti darbo užmokestį ir užtikrinantį pelno maksimizavimą. Pilno užimtumo lygis yra ekonomikos pusiausvyros sąlyga.
Keinsas atkreipė dėmesį į tai, ko nematė kiti ekonomistai. Jis kritikavo taip vadinamą Sėjaus dėsnį, kad pasiūla apsprendžia paklausą, t. y., kad gamyba formuodama pajamas, užtikrina prekių paklausą, todėl negali būti bendros prekių ir paslaugų perprodukcijos. Neatitikimas gali būti tik atskirų prekių ar jų grupių atžvilgiu, kokių nors išorinių veiksnių poveikyje, o ne dėl priežasčių, slypinčių pačiame ūkiniame mechanizme.
Keinsas nurodo, kad panaši situacija gali būti tik natūriniame ūkyje, kuriame mainai vyksta be pinigų. Reali ekonomika neturi nieko bendro su uždaru Robinzono Kruzo ūkiu. Juk prekė mainoma ne į kitą prekę, o į pinigus. Jei paklausa mažesnė už visuomenėje pagamintą produktą, tai atsiras neatitikimas, nes dalis produkcijos bus neparduota ir susidarys perprodukcija, nes kainos nesuspės išlyginti paklausos ir pasiūlos. Išaugus paklausai, kainos didės, o jai sumažėjus, jos liks tame pačiame lygyje. Sumažinti darbo užmokesčio lygį gana sunku, nes darbininkai ir profsąjungos įnirtingai priešinasi. Darbo užmokesčio žemi tarifai netenkina ir darbdavių, nes jie bijo netekti kvalifikuotos darbo jėgos.
Neretai, tai ką gali padaryti atskira įmonė, kitoms įmonėms gali būti nepriimtinas variantas. Atskirų įmonių normalus funkcionavimas yra nepakankama sąlyga sėkmingam visos ekonomikos funkcionavimui. Jei visuotinai darbo užmokestis sumažės, tai sumažės ir gyventojų perkamoji galia, sumažės prekių paklausa, o tas atves ne į nedarbo sumažėjimą, o į padidėjimą. Gamyba dar labiau susitrauks, žmonių, netekusių darbo, skaičius dar labiau padidės.
Keinsas daro išvadą, kad visuomeninio produkto ir užimtumo apimtis, jų dinamiką apsprendžia ne pasiūlos, o mokios paklausos veiksniai. Sistemos analizės centre turi būti paklausa ir ją apsprendžiantys veiksniai.

4. POLINKIO VARTOTI IR KAUPTI KEINSO TEORIJA

Keinsas visuminæ paklausà bendriausia prasme dalina á vartojimo paklausà ( C ) ir investicinæ paklausà ( I ). Visuminë paklausa tai piniginë paklausa. Paklausa vartojimo prekëms priklauso nuo to, kokia yra visuminiø piniginiø pajamø apimtis ir kaip tos pajamos paskirstomos. Aiðku, kad didëjant pajamoms, augs ir paklausa, didës vartojimo iðlaidos. Taèiau tas dar nereiðkia, kad iðlaidos didës ta paèia proporcija, kaip didëjo pajamos. Prieðtaraudamas klasikams, Keinsas raðë, kad tvirtinimas, jog visa produkcijos vertë turi bûti tiesiogiai ir netiesiogiai sunaudota produktø pirkimui, kad visos þmogaus pajamos sunaudojamos prekiø ir paslaugø pirkimui, yra neteisingas. Pagal Keinsà, visuminës iðlaidos sunaudoja tik dalá visuminiø pajamø, o kita dalis – santaupos. Nuostata, kad iðlaidos didëja kitokiu laipsniu, negu pajamos, yra vienas kertiniø keinsistinës teorijos nuostatø.
Keinso nuomone, pajamos yra pagrindinis veiksnys, apsprendþiantis vartojimà. Santaupø dydis tai likutis, susidarantis ið skirtumo tarp pajamø dydþio ir vartojimo lygio, Santaupø dydá reguliuoja ne palûkanø norma, kuri, kaip teigë klasikai, skatina taupymà. Trumpajame laikotarpyje, esant duotam pajamø lygiui, palûkanø normos átaka asmeniniam vartojimui yra antraeilë ir palyginti nedidelë.
Pinigø masë, prieðingai negu manë klasikai, turi átakà ne tik á kainø lygá, bet ir á verslumà, su jà susijæs pajamø dydis ir paklausos dinamika. Keinsas ávedë sàvokà – likvidumo prioritetas, kuris reiðkia sieká turëti grynø pinigø atsargà, paklausà gryniems pinigams. Likvidumo prioritetà sàlygoja ne tik palûkanø norma.
Lëðos, panaudotos asmeniniam vartojimui, auga kartu su pajamø augimu. Taèiau jos didëja ne ta paèia proporcija, kuria auga pajamos. Prieþastis, Keinso terminologija, yra “pagrindinis psichologinis dësnis”, kurio esmë ta, kad, augant pajamoms, turtui, polinkis vartoti maþëja. Pastebimi þmoniø elgsenos motyvai, stumiantys juos riboti iðlaidas, skirtas pirkimui, vartojimo didinimui (ðykðtumas, apdairumas, atsargumas ir kiti). Vartojimo lygio C santyká su pajamø Y dydþiu jis vadina polinkiu vartoti ( C / Y ). Prieaugiø dydþiø santykis – vartojimo prieaugis C su pajamø prieaugiu Y – vadinamas ribiniu polinkiu vartoti ( C / Y ). Ribinis dydis ávedamas todël, kad kalba eina apie papildomas, ribines pajamas ir jø dalijimà á vartojamàjà ir taupomàjà dalá. Polinkiu vadinama todël, kad ðis vartojimo apribojimo procesas vyksta individui priëmus subjektyvius (psichologinius) sprendimus. Polinkis vartoti, suformuotas subjektyvaus pobûdþio motyvø, turi santykinai pastovø pobûdá. Visuomenës psichologija tokia, kad, kaip taisyklë, þmonës linkæ didinti savo vartojimà didëjant pajamoms, taèiau ne tokiu mastu, kokiu auga pajamos.
Siekimas tenkinti svarbiausius pirmaeilius individo ir jo ðeimos poreikius paprastai yra stipresnis motyvas, negu kaupimo siekis ir pastarasis pradeda veikti pilna jëga, kai bûna pasiektas atitinkamas gerbûvio lygis. Tas atveda á tai, kad, augant realiosioms pajamoms, kaip taisyklë, didesnis lyginamasis svoris bûna tos pajamø prieaugio dalies, kuri skiriama santaupoms. Santykis C / Y daugiau uþ 0, bet maþiau uþ vienetà.

5. SANTAUPU IR INVESTICIJU KEINSO TEORIJA
Visuminës paklausos skatinimo pagrindinis veiksnys yra, pagal Keinsà, investicijos. Jos turi kompensuoti vartojimo paklausos nepakankamumà. Investicijø augimas turi skatinti paklausos didëjimà, o mokios paklausos didëjimas atves á nacionaliniø pajamø iðaugimà.
Investicijø apimtis taip pat susiduria su tam tikromis kliûtimis. Tas, kad kartu su pajamø augimu didëja ir santaupos, dar nereiðkia, kad ið karto ir ta paèia proporcija padidës investicijos. Santaupø prieaugis nebûtinai transformuosis á investicijø prieaugá. Lygybë, kuriai esant santaupos bus lygios investicijoms ( S = I ), gali bûti paþeista. Kodël? Pirmiausia, santaupø ir investicijø lygis ir dinamika priklauso nuo skirtingø veiksniø. Santaupas apsprendþia pajamø augimas ir polinkis taupyti. Investicijø dydis priklauso nuo daugelio kintamøjø: palûkanø normos lygio (kuo didesnës palûkanos, tuo þemesnis investicijø lygis), konjunktûros bûklës, apmokestinimo dydþio, kapitaliniø ádëjimø laukiamo rentabilumo.
Iki Keinso buvo manoma, kad siekis taupyti yra plëtros ir paþangos pagrindas. Todël taupymà reikia visapusiðkai palaikyti ir skatinti. Keinsas árodo, kad ne visada santaupø didëjimas duoda norimà rezultatà. Vartojimas maþëja, santaupos auga, o investicijos nedidëja.
Problema ta, kad tam tikromis sàlygomis santaupø augimas gali duoti investicijø dydþio sumaþëjimà. Investicijø didëjimà stabdo pelno normos laukiamas sumaþëjimas. Ðios normos kritimas vyksta veikiant kapitalo naðumo maþëjimo dësniui. Dël anksèiau sukaupto kapitalo iðaugusiø dydþiø investiciniø ádëjimø á gamybà perspektyvos tampa maþiau palankios. Ir jeigu dar tuo pat metu iðlieka sàlyginai aukðta palûkanø norma, piniginës lëðos nukreipiamos ne á árengimus, stakles, atsargø didinimà, o á vertybinius popierius. Pinigai kaupiami, taèiau nenukreipiami á ðakas, uþtikrinanèias ekonomikos plëtrà.
Taigi, investicijø apimtis priklauso ir nuo lûkesèiø, rizikos laipsnio, investavimo patikimumo ir tikslingumo. Investuotojø susilaikymas ir atsargumas yra viena ið svarbiø prieþasèiø, kad nesusidaro pakankama paklausa, uþtikrinanti pilnà uþimtumà. Todël potencialûs investuotojai turi bûti skatinami vykdyti kapitalinius ádëjimus.
Keinsas priëjo iðvadà, kad galiausiai vis tik ekonominæ pusiausvyrà apsprendþia lygybë tarp santaupø ir investicijø.. Esant ðiai lygybei pasiekiamas pilnas uþimtumas. Investicijø átakà pilno uþimtumo uþtikrinimui Keinsas aiðkina tuo, kad , esant atitinkamam polinkio vartoti lygiui, uþimtumas pusiausvyroje priklauso nuo einamøjø investicijø lygio. Jis uþimtumo problemà perkelia á rinkos teorijà, teigdamas, kad uþimtumo lygis taip pat priklauso nuo rinkos imlumo. Taigi uþimtumà jis vertina kaip priklausomà kintamàjá nuo tokiø nepriklausomø kintamøjø, kaip polinkio vartoti, kapitalo ribinio efektyvumo, palûkanø normos, pokyèiø.

Taèiau pagrindine kaupimo problema yra nepakankama visuminë paklausa. O jai trukdo ribinio polinkio vartoti sumaþëjimas, auganèio kapitalo pelningumo kritimas, pernelyg dideliø prioritetø likvidumui suteikimas.
Keinsas parodë, kad dabartinëmis sàlygomis kainos laisvai nejuda maþëjimo kryptimi. Negalima be galo maþinti palûkanø normà. Atitinkamame etape gali susidaryti tokia situacija, kad pinigø savininkai pradeda bijoti ir nebeskolina jø, laikydamiesi likvidumo prioritetinio principo.
Galima padaryti tokias iðvadas:
1. Visuminë paklausa nëra lygi visuminëms pajamoms. Bendriausia prasme pajamos pasidalija á dvi dalis: vartojimui ir santaupoms.
2. Santaupos nebûtinai turi bûti lygios investicijoms. Dalis jø dël eilës prieþasèiø atsilieka ir nevirsta kapitaliniais ádëjimais. Taèiau ekonomikos pusiausvyra reikalauja santaupø ir investicijø atitikimo.
3. Makro lygyje, analizuojant atsiradusius pusiausvyros paþeidimus, analizæ reikia pradëti ne nuo gamybos, o nuo paklausos. Paklausos dydis turi svarbesná vaidmená uþtikrinant uþimtumà ir gamybiniø pajëgumø apkrovimà, negu kainø judëjimas ir lankstumas.
4. Atitikimas tarp visuminës paklausos ir visuminiø pajamø – judëjimo á ekonomikos pusiausvyrà prielaida. Ji pasireikð tada, jei santaupos bus lygios investicijoms. Jei investicijos sumaþës, tai sumaþës ir pajamos. Maþesnë pajamø apimtis reiðkia atitinkamà santaupø sumaþëjimà, o nuo santaupø dydþio priklauso investicijos.
5. Funkcinius ryðius tarp svarbiausiø ekonomikos kategorijø reikia analizuoti makro lygyje ir tas ágalina nustatyti veiksnius, turinèius átakà ekonomikos plëtrai ir pusiausvyrai.
6.INVESTICIJU MULTIPLIKATORIAUS KEINSISTINE TEORIJA
Svarbø vaidmená kiensizmo koncepcijoje turi multiplikatoriaus teorija (multiplication – dauginimas, didinimas). Investicijø multiplikatorius daugina, stiprina paklausà, investicijoms veikiant á pajamø augimà.
Pirmà kartà multiplikatoriaus efektas buvo parodytas vieðøjø darbø organizavimo, didinant uþimtumà, pavyzdþiu. Pleèiant vieðuosius darbus bendras uþimtøjø skaièius pasidaro didesnis, negu darbuotojø, pritrauktø á vieðuosius darbus, skaièius. Pavyzdþiui, darbininkai pasamdyti keliø tiesimui, didindami paklausà vartojimo prekëms, tuo paèiu didina uþimtumà ðakose, gaminanèiose tas vartojimo prekes. Savo ruoþtu, vartojimo prekiø sektoriaus uþimtumo didëjimas skatins paklausà darbo jëgai ðakose, aptarnaujanèiose vartojimo reikmenø gamybà. Tokiu bûdu susidaro grandinë, duodanti papildomus prieaugius, kurie yra maþëjantys. Prieaugiø dydis priklauso nuo pradinio indëlio.
Keinsas, panaudodamas multiplikacijos principà, pritaikë já investicijø multiplikatoriaus koeficientui, kuris iðreiðkia priklausomybæ tarp investicijø prieaugio ir pajamø didëjimo. Keinsistinis investicijø multiplikatorius parodo, kaip investicijø (valstybiniø ir privaèiø) prieaugis veikia pagamintos produkcijos (pajamø) prieaugá.
Mûsø pavyzdyje multiplikatorius ágalina nustatyti valstybinio skatinimo efektà. Tarkime, valstybë keliø tiesimui pasamdë toká darbuotojø skaièiø, kuriø darbo uþmokestis bus 1 mln. litø. Dël ðios investicijos visuminës pajamos tiesiogiai padidës 1 mln. litø, taèiau bendros visuminës pajamos bus didesnës, nes atsiras papildoma paklausa kitose ûkio ðakose. Pirma, pajamø prieaugis, padidinus investicija, dël tarpðakiniø ryðiø iððauks kumuliatyviná gamybos, tuo paèiu ir pajamø, didëjimà. Antra, pajamø prieaugis dël investicijø padidëjimo dalinsis á asmeniná vartojimà ir santaupas. Kuo aukðtesnë vartojimo C dalis, tuo stipriau veikia multiplikatorius. Multiplikatorius ir vartojimo prieaugis (ribinis polinkis vartoti) tarpusavyje yra tiesiog proporcingi. Multiplikatorius ir santaupø prieaugis (ribinis polinkis taupyti) tarpusavyje yra atvirkðèiai proporcingi.
Multiplikatoriaus formulë remiasi dviejø sektoriø ekonomikos (vartojimas ir investicijos) pagrindine lygtimi: Y = C + S. Jei tarti, kad Y = 1, tai C + S = 1. Kadangi multiplikatorius rodo, kokiu laipsniu didëja (priauga) pajamos, veikiant kaupimui, tai multiplikacijos koeficientas (multiplikatorius) K bus lygus vienetui padalintam ið ribinio polinkio taupyti: KM = 1 / S arba KM = 1 / 1 – S.
Reikëtø turëti galvoje, kad modeliai ir skaièiavimai, iliustruojantys multiplikatoriø, nëra labai tikslûs. Multiplikatoriaus visuminis efektas nepasireiðkia ið karto, iðsitempia per tam tikrà laikotarpá. Multiplikacijos efektai susisluoksniuoja ir sumuojasi. Realiame gyvenime veikia daugiasluoksnis multiplikatorius.
Multiplikacinio efekto atsiradimas reikalauja atitinkamø sàlygø. Jis ryðkiausiai pasireiðkia, kada yra nepanaudoti gamybiniai pajëgumai, laisva darbo jëga; priklauso nuo to, á kokià ðakà investuota; paprastai stipriausias poveikis ekonomikos pakilimo, o ne nuosmukio sàlygomis.
Skatinamasis multiplikatoriaus vaidmuo labai priklauso nuo iðoriniø sàlygø. Jei labai didelis importas, tada dalis pajamø iðplauks á uþsiená, atsiras tikimybë susidaryti mokëjimø balanso deficitui ir multiplikacijos efektas sumaþës arba visai iðnyks. Jei didëja mokesèiai, tai realaus multiplikatoriaus poveikis irgi sumaþës, nes mokesèiai maþins vartojimà.
Nagrinëdamas multiplikacijos efektà, Keinsas pirmiausia turëjo galvoje iðlaidas ið valstybës biudþeto, tame tarpe vieðiesiems darbams. Jis ironiðkai pastebëjo, kad galima bûtø organizuoti ir beprasmius darbus, kad tik padidinti uþimtumà ir sumaþinti nedarbà, nes tas iððauktø papildomà paklausà.
Taigi, investicinë veikla nëra stabili, jà veikia vidaus ir iðorës veiksniai, be to, pastarøjø poveikis didesnis, negu vartojimo sferos veiksniø. Remiantis multiplikaciniø ryðiø poveikiu yra kuriama ekonominë politika, priimami ekonomikos reguliavimo sprendimai, kuriems Keinsas skyrë labai didelá dëmesá.

7. MAKROREGULIAVIMO KEINSISTINES PRIEMONES
Keinsas buvo ne tik naujos teorijos kûrëjas, bet ir parengë priemones ekonominei politikai. Kaip atrodo Keinso praktinë programa?
7.1. KEINSO KREDITO – PINIGU POLITIKA IR PALUKANU NORMOS REGULIAVIMAS
Nors Keinsas palûkanø normà laiko svarbiausiu parametru, taèiau pirmenybæ atiduoda netiesioginei valstybinio reguliavimo formai – kredito-pinigø reguliavimui. Jis mano, kad valstybës pagalba pinigø rinkoje galima reguliuoti palûkanø normà ilgame laikotarpyje ir tuo paèiu paveikti efektyvià paklausà. Tuo tikslu Keinsas siûlo vykdyti pigiø pinigø politikà. Pinigø kiekio padidinimas, jo manymu, leidþia pilniau tenkinti likvidþiø atsargø poreiká. Kada susidaro perteklinis pinigø kiekis, likvidumo polinkis ir palûkanø norma sumaþëja. Perteklinës atsargos (santaupos) dalinai panaudojamos vartojimo prekiø pirkimui, kas didina vartojimo paklausà, ir dalinai vertybiniø popieriø pirkimui, kas iðpleèia investicinæ paklausà. Pasekmë – auga visuminë paklausa ir uþimtumas pasiekia pusiausvyrà aukðtesniame lygyje.
Pajamø augimas savo ruoþtu reiðkia santaupø ir investicijø padidëjimà dël palûkanø normos sumaþëjimo. Palûkanø normos sumaþinimas paskoloms, turi padidinti skirtumà tarp kredito kainos ir kapitaliniø ádëjimø laukiamo pelningumo. Tai pakeltø kapitaliniø ádëjimø ribiná efektyvumà. Verslininkai dëtø pinigus á gamybà.
Taèiau praktika parodë, kad gilaus nuosmukio sàlygomis, kada investicijos silpnai arba visiðkai nereaguoja á palûkanø normos sumaþinimà, pinigø-kredito politika yra maþai efektyvus metodas, investicijø skatinimui.
7.2. BIUDZETO POLITIKA: MOKESCIAI IR VALSTYBES ISLAIDOS
Esant neefektyviai pinigø-kredito politikai, Keinsas siûlo vykdyti aktyvià biudþeto politikà, besiremianèia funkcine finansø teorija, pagal kurià valstybës biudþeto iðlaidø dydþio ir mokesèiø normos sàveika pajungiama visuminës paklausos, kurios lygis garantuotø kapitalo ir darbo iðtekliø pilnà panaudojimà stabiliø kainø sàlygomis, reguliavimo poreikiams.
Keinsas paþymi, kad á ekonomikos dalyviø polinká taupyti veikia numatomos bûsimos pajamos, tad taupymo paskatos priklauso ne tik nuo palûkanø normos, bet ir nuo mokesèiø politikos. Be to, mokesèiø politika turi galimybæ pateikti þymiai didesnæ ávairovæ priemoniø, negu palûkanø normos pokyèiai. Jei mokesèiø politika naudojama kaip sàmoningas iðankstinis instrumentas, kurio pagalba galëtø bûti pasiektas teisingesnis pajamø paskirstymas, ji turës þymiai didesnæ átakà polinkio vartoti padidinimui. Ekonominis augimas ámanomas tik esant pilnam uþimtumui ir pakankamam santaupø lygiui. Taèiau didelës santaupos, veikiant Keinso suformuluotam psichologiniam dësniui, ne visada pagal savo apimtá adekvaèiai padidina investicijas, todël gali stabdyti ekonomikos plëtrà. Pasekmë – galimas paklausos, gamybos plëtros ir uþimtumo didëjimo sulëtëjimas. Remdamasis ðiais argumentais, Keinsas grindþia ásikiðimo, nukreipto pertekliniø santaupø iðëmimui mokesèiø pagalba, bûtinumà, kuris leistø padidinti valstybiniø investicijø ir valstybës iðlaidø mastus iki visuminës paklausos lygio, atitinkanèio pilnà uþimtumà.
Verslininkø skatinimas investuoti turi vykti progresyviniø mokesèiø sistemos sàlygomis, kuri padëtø akumuliuoti lëðas ið asmenø turinèiø santaupas asmenims investuojantiems á gamybà. Progresyvinio apmokestinimo struktûros pagrindimas taip pat susijæs su polinkio taupyti ir pajamø dydþio sàveika. Taupymas yra pajamø funkcija, todël gaunantys maþas pajamas daþniausiai santaupø neturi ir jø vartojimo polinkis yra þemas. Taèiau didëjant pajamoms, turëjæs maþas pajamas asmuo, vietoj vartojimo didinimo ima dalá pajamø taupyti. Progresyviniai mokesèiai dalyvauja pajamø pagal dydá paskirstyme ir jie gali keisti proporcijà tarp santaupø ir vartojimo.
Efektyvios paklausos skatinimui Keinsas siûlo padidinti valstybës iðlaidas, padidinti valstybines investicijas ir valstybinius prekiø pirkimus. Padidëjusi biudþeto iðlaidø dalis ateityje bûtø kompensuojama naujo laikotarpio biudþeto pajamø gavimais, kurie padidëtø dël gamybos iðaugimo ir uþimtumo padidëjimo. Gamybos ir pajamø prieaugiø padidinimui reikëtø naudoti valstybines investicijas. Jos daugiausia turëtø bûti nukreiptos vieðøjø darbø organizavimui: keliø tiesimui, naujø rajonø ásisavinimui, ámoniø statybai ir pan.
7.3. NEDRISKETINE FISKALINE POLITIKA AMORTIZUOJANTI KRIZE, INFLIACIJA IR NEDARBA
Tokiai politikai Keinsas skiria pagrindiná vaidmená. Ðios politikos priemonëms jis priskiria pajamø ir socialinius mokesèius, nedarbo paðalpas. Keinso nuomone, automatiniai stabilizatoriai atsiranda esant funkcinei priklausomybei tarp valstybinio biudþeto ir nacionaliniø pajamø, o jos funkcionavimas remiasi esama mokesèiø sistema ir valstybiniø iðlaidø esama struktûra. Realioje tikrovëje mokesèiø sistema uþtikrina tokio tiesioginiø mokesèiø dydþio paëmimà, kuris proporcingai varijuoja grynojo nacionalinio produkto dydþiui. Pakitus grynojo produkto dydþiui galimi automatiðki mokestiniø pajamø dydþiø svyravimai (padidëjimas ar sumaþëjimas) ir atsirandantis biudþeto deficitas ar perteklius.
Automatiniai stabilizatoriai, raðë Keinsas, garantuoja ekonomikos sistemos tam tikrà lankstumà, kadangi , iððaukdami valstybinio biudþeto dydþio pakyèius, veikia á infliacijà ir nedarbà. Mokesèiai veda á potencialios perkamosios galios sumaþëjimà, o valstybës iðlaidos – jos padidëjimà ekonomikoje. Ið èia, Keinso nuomone, kad uþtikrinti ir palaikyti stabilumà, ekonomikai esant pakilime ir judant á infliacijà, bûtina pristabdyti valstybës iðlaidø didëjimà, maþinant investicijø augimà, vartotojø realias pajamas, vartotojø iðlaidas. Antiinfliacinis poveikis pasireiðkia tuo, kad, augant grynajam nacionaliniam produktui, automatiðkai didëja mokestinës pajamos, kurios ilgesniame laikotarpyje sumaþina vartojimà, stabdo pertekliná infliaciná kainø kilimà, o galutiniame rezultate sumaþina grynàjá nacionaliná produktà ir uþimtumà. To pasekoje sulëtëja ekonomikos kilimas, susidaro tendencija likviduoti valstybës biudþeto deficità ir suformuoti pertekliø.
Ekonomikos augimo sulëtëjimo, krizinio gamybos sumaþëjimo ir nedarbo padidëjimo periodais tikslinga didinti valstybës iðlaidas, kad padidëtø pajamos, kurios skatintø investicinæ veiklà ir didintø asmeniná vartojimà. Ðioje situacijoje grynojo nacionalinio produkto sumaþëjimas automatiðkai sumaþintø mokestines pajamas, kas sulëtintø nuosmuká ir garantuotø valstybës biudþeto iðëjimà ið deficito.
Tokiu bûdu Keinso teorijoje fiskalinë politika pagrindinai orientuojama á paimamø mokesèiø sumos ir valstybiniø iðlaidø sumos santykio pokyèius. Pagrindinis fiskalinës politikos rodiklis yra biudþeto balanso pokytis, t.y. valstybës biudþeto deficito ar pertekliaus pokytis.
Tuo pat metu Keinsas darë prielaidà, kad automatiniai stabilizatoriai nekoreguoja nepageidaujamø pusiausvyros grynojo nacionalinio produkto pokyèiø. Jie gali tik suðvelninti ekonominiø svyravimø gylá. Todël infliacijos arba gamybos nuosmukio bûtina korekcijà gali atlikti valstybës valdþios naudojamos diskretinës fiskalinës politikos priemonës: ástatymais pakeièiant mokesèiø tarifus, apmokestinimo struktûrà, valstybës iðlaidø dydþius.
XX a. 7-tajame – 8-tajame deðimtmeèiais Keinso pasekëjai tradiciðkai makroekonominës politikos pagrindiniais tikslais laikë uþimtumo aukðtà lygá ir pripaþino mokesèiø-biudþeto reguliavimui pagrindiná vaidmená, valdant numatomà biudþeto deficità tikslu iðplësti ar susiaurinti visuminæ paklausà. Tokiu bûdu valstybës biudþeto panaudojimas ir tame tarpe deficitinis finansavimas, kaip pagrindinis makroekonominio reguliavimo instrumentas, buvo orientuoti á biudþetinio deficito cikliná pobûdá ir iðoriniø veiksniø didesnës átakos nebuvimà. Taèiau 8-to deðimtmeèio viduryje – 9-to pradþioje realioje ekonomikoje atsirado ir laikësi pastovus biudþeto deficitas ekonomikos pakilimo ir aukðto uþimtumo sàlygomis (taip vadinamas struktûrinis deficitas).
Struktûriniø deficitø kaupimasis atvedë á valstybës skolos augimà ir procentiniø mokëjimø uþ paskolas lyginamojo svorio augimà valstybës iðlaidø struktûroje. Ðiomis sàlygomis tapo neámanoma panaudoti deficità kaip anticiklinës politikos instrumentà. Biudþetinis reguliavimas tapo ekonominës konjunktûros nestabilumo ðaltiniu, manipuliavimas biudþeto pajamomis ir iðlaidomis tapo griozdiðka sistema, kuri yra nepajëgi greitai reaguoti á sparèiai kintanèià ekonominæ aplinkà. Tas iððaukë bûtinumà keisti fiskalinës politikos akcentus.
8-to deðimtmeèio struktûrinës ir ciklinës krizës kartu su infliacija, kuri palaipsniui tapo chroniðka, atvedë á keinsistinio makroreguliavimo politikos krizæ. Standartinës keinsistinës anticiklinio reguliavimo schemos nebetiko, tradicinis valstybës iðlaidø naudojimo didinimas dar labiau aðtrino infliacinius procesus. Keinsizmo krizæ lydëjo aðtri kritika. Keinso ðalininkai ir pasekëjai pasisakë uþ ðios teorijos modernizavimà.

ISVADOS

Taigi daugelis Dz. Keinso principiniu ideju, tarpe ju ir jo pasiulytos bendrosios paklausos bei bendrosios pasiulos analizes metodas, yra siuolaikines makroekonomikos serdis. Idejos, susijusios su politinemis fiskalines ar monetarines politikos keitimo rekomendacijomis, nors ir paplito po visa pasauli ( daugelio valstybiu ekonomika sekmingai pletojosi, nesusidurdama su akivaizdesniais nuosmukiais ir didesniu nedarbo lygiu ), taciau yra nuolatiniu ekonominiu diskusiju objektas.
Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiaria todėl, kad turi tiesioginį ryšį su praktika. Ji yra ne tik paprastas tolesnis neoklasikinės teorijos išvystymas bei klasikų teorijos peržiūrėjimas, bet ir praktinių rekomendacijų, nukreiptų į ekonominių procesų reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas.

LITERATUROS SARASA

1. http://william-king.www.drexel.edu/top/prin/txt/equil/Keynes3.html

2. http://www.economic-truth.co.uk/bsc/keynesconsumption.pdf

3. http://en.wikipedia.org/wiki/Keynesian_economics

4. http://fixedreference.org/en/20040424/wikipedia/Keynesian_economics

5. Keins D. Obðèaja teorija zaniatosti, procenta i deneg. // Antologija ekonomièeskoj klasiki v 2 tomach. T. 2. Moskva, Ekonov, 1993 (vertimas á rusø k.).)

6. Makroekonomika, V. Snieska ir kt., 2002

Leave a Comment