Kaip pilniau išnaudoti pajūrio galimybes

Kaip pilniau išnaudoti pajūrio galimybes

Tūlas lietuvis dažnai būna panašus į čiabuvį, gulintį virš aukso gyslos ir kone mirštantį iš bado. Lietuvoje viena iš tokių gyslų – jūrų ūkis, brinkstantis galimybėmis, kuriomis deja dėl prasto išmanymo ir menkos valdymo kultūros nesugebama tinkamai pasinaudoti. Klaipėdietis sociologijos daktaras, vadybos docentas, mokslinės inovacinės bendrovės “Eksponentė” prezidentas Stasys Paulauskas kviečia Lietuvos žmones kartu pasvarstyti, kaip geriau panaudoti jūros teikiamas verslo ir plėtros galimybes.

Kuo ypatingas pajūris?

Lietuvos pajūris – tai unikalus geografinis, ekonominis ir kultūrinis darinys, besidriekiantis 99 kilometrus Baltijos jūūros pakraščiu. Jam priskiriamas ir unikalus Kuršių marių baseinas. Pajūryje išsidėsčiusioje Klaipėdos apskrityje sukuriama 12,2% Lietuvos bendrojo vidinio produkto. Čia gyvena virš 400 tūkstančių gyventojų. Vasaros mėnesiais atvykstančiųjų poilsiautojų sąskaita šis skaičius padvigubėja. Pajūris yra labai reikšmingas biudžeto pajamų šaltinis. Kas metai vien betarpiškai su jūra susietos įmonės sumoka į šalies biudžetą virš 83 mln.litų įvairių mokesčių.
Pajūris yra svarbus savo žuvininkystės ūkiu, tiekiančiu šalies įmonėms ir vartotojams šviežias žuvis ir jų produktus. Klaipėdos uostas – tai jūrų užsienio prekybos terminalas, įgalinantis importuoti Lietuvos įmonėms reeikalingas žaliavas, medžiagas ir įrengimus, eksportuoti pagamintą produkciją ir perkrauti tranzitinius krovinius. Iš čia jūrų keleiviai pervežami keltais į Vokietiją ir Švediją. Palanga ir Neringa yra pagrindinės Lietuvos gyventojų poilsio ir laisvalaikio praleidimo vietos.
Pajūris ženkliai išsiskiria iš viso Lietuvos ūkio ko

onteksto savo kokybiniais parametrais. Skaičiuojant BVP vienam dirbančiajam pajūryje šis rodiklis sudaro 26,7 tūkstančius litų. Jis žymiai – 6,9% viršija šalies vidurkį ir atsilieka tik nuo Vilniaus apskrities, kuriai tenka didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų.
Jūrų ūkyje tiesiogiai užimta apie 20 tūkstančių dirbančiųjų. Kiekvienam jų tenka dar po 4-5 netiesiogiai susietos darbo vietos. Vienam dirbančiajam Klaipėdos uoste tenka 49% daugiau sumokėtų mokesčių į biudžetą negu vidutiniškai Lietuvos ūkyje. Jūrų ūkyje vieno dirbančiojo mokesčių dalis sudarė 7370 litų, kai nacionalinėje Lietuvos ekonomikoje – 4935 litus. Klaipėdos uoste darbo efektyvumas du kartus viršija šį rodiklį Lietuvos ūkio mastu. Vienam darbo užmokesčio litui uoste tenka 2,3 lito, kai Lietuvoje – 2,1 litas. Klaipėdoje geresnės galimybės įsidarbinti, čia mažesnis negu Lietuvoje nedarbo lygis.

Neišnaudotos galimybės

Tačiau turimos pajūrio ekonominės galimybės išnaudojamos tik nežymia dalimi. Mokslinės inovacinės bendrovės Eksponentė plėtojamo “BBaltijos integracijos”(www.eksponente.lt) projekto rėmuose šių eilučių autorius kartu su dienraščio “Lietuvos rytas” Vakarų Lietuvos posto vadovu Gediminu Pilaičiu ir žurnalistų būriuotojų klubo “Marinus” prezidentu Venantu Butkumi šią vasarą jachta “Audra” apsilankė Bornholmo salos, Hamburgo ir Kylio uostuose. Pokalbiuose su jūrininkais bei uostų vadovais teko dar kartą įsitikinti, kad visiškai netoli nuo Lietuvos, ten kur niekada nebuvo “geležinės uždangos”, jūrinis gyvenimas neatsiejamas nuo bet kurios ūkinės bei kultūrinės veiklos.
Kas keletą kilometrų pajūryje sutikome didesnius ar mažesnius uostus. Baltijos jūroje jų pr

riskaičiuojama keletą šimtų. Kiekviename jų randa viską ko reikia žvejų laivai, jachtų bei pramoginių laivų įgulos ir gausūs turistai. Daugeliui danų, švedų, norvegų, vokiečių jūra – tai ir gyvenimas ir poilsis. Lietuva turi tik vieną uostą, o apie naujų statybą neleidžia pamanyti išlikusios galvose “pasienio zonos”. Parplaukus gi į Lietuvą matėme tuščius paplūdimius. Tik trumpam galėjome priplaukti prie Danės krantinė mariose. Iki pat Liepojos Baltijos jūros pakrantėje nėra nei vieno uosto, tinkančio žvejų laivams ir jachtoms sustoti. Užsienio būriuotojai, paklausti, kodėl neapsilanko Lietuvoje, sakė, kad čia nėra tinkamos infrastruktūros ir patogumų.
Nemokšiškai ir neatsakinai tvarkoma žuvininkystė per pastarąjį dešimtmetį ne tik kad buvo sužlugdyta, bet ir sunaikinta per 20 tūkstančių darbo vietų. Šiuo metu prastai įsisavinama okeaninė žvejyba, o Baltijos jūroje žvejai išnaudoja tik trečdalį jiems skiriamų žuvų sugavimo kvotų. Valstybė nieko nedaro, kad būtų įsisavinti ne tik pasaulio vandenyno, bet čia pat Baltijos jūroje esantys naftos klodai, kurie galėtų atnešti į valstybės biudžetą milijardines sumas. Tarsi laukiama, kol tai padarys Rusijos bei Latvijos verslininkai.
Stringanti energetikos ekonominė reforma trukdo plėtoti alternatyviąją ekologiškai švarią energetiką. Vakarų Europos šalių pavyzdžiu įrengti jūroje ir pakrantėje vėjo jėgainių parkai išsaugotų pajūrį nuo teršimo deginant naftos kurą.
Sekli uosto akvatorija neleidžia įplaukti į Klaipėdos uostą didžiausiems Baltijos jūros laivams, dė
ėl ko jie plaukia į kitus, pvz. į Ventspilio uostą. Šią problemą buvo siūloma spręsti įrengiant Šiaurinį giliavandenį uostą, kas įgalintų per 15-20 metų keturis kartus padidinti uosto krovinių apyvartą. Neturint valstybinės strategijos, o tik pripuolamai sprendžiant jūrinių krovinių tranzito klausimus, krovinių srautai tarp Rytų ir Vakarų nustumiami į Rusijos uostus. Neturint keleivių ir kruizinių laivų terminalų į Lietuvą retai užsuka užsienio turistai.
Dėl visiškai neišvystytos poilsio industrijos infrastruktūros, keleivinio transporto, žvejybos uostų, jachtų prieplaukų stokos, neatsakingo pakrantės teritorijos planavimo merdėja poilsio verslai. Neišsprendus susisiekimo su Neringa klausimų, prikūrus išsigalvotų apribojimų, šis kurortas gyvuoja tik keletą vasaros mėnesių. Pažangių pasaulio šalių pavyzdžiu įrengus tarp Klaipėdos ir Nidos vienbėgį elektrinį geležinkelį susisiekimo su šiuo kurortu problema būtų išspręsta, o unikali nacionalinio Neringos parko gamta būtų apsaugota nuo automašinų išmetamųjų dujų. Tereikia paskelbti tarptautinį konkursą ir atsiras užsienio kompanijų, kurios pačios ištirs galimybes, suprojektuos, pastatys ir eksploatuos šią modernią transporto liniją.
Palangiškiai jau nebesididžiuoja poilsiautojų sangrūda Basanavičiaus alėjos alaus girdykloje. Kad vasaros metu savaitgaliais įvažiuoti į Palangą tenka stumdytis kamščiuose ne vieną valandą. Tuo tarpu pajūris tarp Palangos ir Klaipėdos visiškai nepanaudojamas poilsiui. Čia neišvystyti keliai, nėra žvejybos, pramoginių laivų ir jachtų uostų. Infrastruktūros stoka stabdo čia didelį potencialą turinčią gyvenamąją statybą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad kas antras Li
ietuvos gyventojas svajoja turėti pajūry namą. Turėdami pašonėje jūrą ir karšto mineralinio giluminio vandens klodus tautiečiai vyksta pramogauti į vandens pramogų parkus Lenkijoje bei Suomijoje. Lietuvą aplenkia užsienio turistai, o biudžetą – milijoninės įplaukos. 90% Lietuvos žmonių siekia kas metai ilsėtis prie jūros, o pasiūlyti galime tik alų ir saulės vonias.
Gerėjant šalies žmonių pajamų lygiui jie vis dažniau sau leis pagalvoti ir apie nuosavą namą pajūryje bei dažną poilsį prie jūros. Todėl reikia apsirūpinti, kad čia jie rastų tai, ko trokšta. Pastarąjį dešimtmetį smunkant ir nykstant svarbiausioms šalies ūkio šakoms (stambiajai gamybos pramonei, lengvajai pramonei, žemės ūkiui ir kt.) jūriniai verslai turi išreikštas plėtros tendencijas. Tad būtų neprotinga sėdėti ant aukso skrynios ir aimanuoti.

Europa – už teritorinę savivaldą

Savo sudėtimi ir vidinių ryšių pobūdžiu jūrų ūkis pilnai įsitenka perspektyvaus šiuolaikinėje ekonomikoje ūkio klasterio sampratoje. Palyginti su kitomis nacionalinio ūkio šakomis jis yra kompleksinis, kadangi vienija įvairialypę ūkinę veiklą, susietą su jūra; teritorinis, kadangi jūrinio komplekso subjektų sąveikoje vyrauja horizontalūs tarpusavio ryšiai; labiau globalizuotas, kadangi tenka veikti sutinkamai su pasaulio jūrų konvencijomis ir įstatymais, betarpiškai bendraujama su užsienio partneriais, daugelis Lietuvos jūrininkų dirba kitų šalių laivuose; padidintos rizikos ir atsakomybės, kadangi nuolat tenka veikti pavojingomis sąlygomis.
Pradėjus spręsti Lietuvos jūrų ūkio plėtros, uosto gilinimo, Būtingės terminalo statybos ir kitus klausimus susiduriama su opiomis gamtosaugos ir socialinėmis problemomis. Statant giliavandenį uostą būtina atsižvelgti į Klaipėdos ir Melnragės gyventojų interesus. Nesukūrus subalansuotos valdymo sistemos, žvejybos plotams grėsmę kelia Būtingės naftos terminalas, kur jau tris kartus dėl avarijų į jūrą pateko nafta. Apie naftos gavybą Baltijos jūros šelfe reikia galvoti, tačiau tik gerai parengus daugialypę nuolat veikiančią apsaugos nuo galimo jūros užteršimo sistemą.
Pažangi Jungtinių Tautų tolydžiosios (sustainable, angl.) plėtros metodologija remia ūkio valdymą remiantis regioniniu principu. Europos Sąjunga skatina Lietuvą diegti regioninę plėtros politiką ir perkelti valdymo sprendimų krūvį iš centrinių žinybų į regioninius darinius. 2002 m. sausio 28-30 dienomis Paryžiuje vyks pasaulinis teritorinės plėtros kongresas, kuriame bus sprendžiama kaip plėtoti teritorinę savivaldą, skatinti kolektyvinę inovacinę veiklą vietinių įmonių grupių (klasteriu) tarpe.
Niekam ne paslaptis, kad ši politika visiškai neparanki šalies centrinių žinybų valdininkams. Ir tai ne vien Lietuvos, tai – visoms posocialistinėms šalims būdingo centralizuoto valdymo pakeitimo teritorine savivalda problema. Praradęs efektyvumą centralizuotas valdymas ir buvo vienu pagrindiniu faktoriumi, lėmusiu Rytų Europos socialistinių santvarkų griūtį.
Siekiant įstoti į Europos Sąjungą teko 2000 metais priimti LR regioninės plėtros įstatymą, kurio tikslas – nustatyti Vyriausybės, apskričių viršininkų administracijų, savivaldybių ir kitų institucijų santykius formuojant ir įgyvendinant nacionalinę regionų plėtros politiką, nustatyti regiono sampratą, pagrindinius nacionalinės regionų plėtros politikos tikslus. Tačiau realiai tėvynainių dėmesys nukrypo į tai, kaip pasinaudoti ES regioninės plėtros fondais. Visuomenei pamestas kaulas – beprasmis eilinis apskričių perskirstymas. Kalbant apie regioninę plėtrą Europa ir pasaulis turi omenyje centrinio valdymo mažinimą ir savivaldos perdavimą į regionus.
Ypatingai tai svarbu jūrų ūkyje, kurio veikla vyksta betarpiškoje jūros ir sausumos geografinėje sandūroje. Jūra pirmiausiai iššaukia būtinumą tausojančiai derinti ekonominius, socialinius ir gamtosauginius veiksnius. Čia visiškai netinka dar nuo seno vyraujantys ekonomikos prioritetai. Žmonija jau pakankamai pakenkė sau neapgalvotai plėtodama ekonomiką gamtosaugos ir socialinių klausimų sąskaitą. Globalinėmis katastrofomis graso didėjantis “šiltnamio efektas”, į jūras ir vidaus vandens telkinius išmetamos pramoninės veiklos atliekos užnuodija jūrą ir naikina žmogaus gamtinę aplinką. Todėl pasaulyje ypatingai pastarąjį dešimtmetį plėtojama integruoto pakrantės zonos valdymo (Integrated Coastal Zone Management) idėja ir technologijos. Šiuolaikiniai pasaulio ekonominiai procesai reikalauja, kad visi jūrų ūkio veiklos ir plėtros klausimai būtų ne pripuolamai, o nuolat kompleksiškai sprendžiami jų vyksmo vietoje – pakrantėje, atsižvelgiant į ekonominių, socialinių ir ekologinių veiksnių balansą.
Siekdama neatsilikti nuo pažangių pasaulio šalių Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. liepos 5 d. priėmė pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas ūkio kompleksų – klasterių plėtros užtikrinimui, sukuriant tam strateginės vadybos, inovacijų, intelektualinio potencialo gerinimo prielaidas. Tačiau ir šis dokumentas priimtas tik reikalaujant ES, o realiai nė vieno klasterio valdininkai ir nesirengia kurti.
Tačiau Europoje kuriasi teritorinės savivaldos kultūra, kuri tikrai nesitaikstys su dar išliekančiom biurokratijos atgyvenom. Ūkiniai klasteriai plėtojami apjungiant juos į subregioninius darinius. Š.m. spalio 25-27 d. Rygoje įvyko 9-oji BSSSC (Baltic Sea States Subregional Co-operation) kasmetine konferencija, kuri nagrinėjo Baltijos juros regiono plėtojimo ir jo vaidmens ES raidos procese plėtros ir bendradarbiavimo galimybes.
Pasaulio ir ES teritorinės savivaldos plėtra nenumaldomai kuria prielaidas tam, kad būtų suformuotas vieningas regioninio tipo Lietuvos jūrų ūkio kompleksas – jūrų klasteris ir jis būtų plėtojamas sutinkamai su Europos Sąjungos toleruojamais tolydžiosios plėtros principais. Anksčiau ar vėliau jis bus sukurtas. Tačiau tai nėra lengvas dalykas, kol suprantančių jo reikalingumą yra mažiau, nei nesuinteresuotų tuo centrinio aparato valdininkų.
Šiuo metu Klaipėdoje veikia viena pagrindinė jūrinė institucija – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kurios reikalas yra tvarkyti Klaipėdos uosto naudojimo ir plėtros klausimus. Neturint jūrų ūkio valdymo organo šiai direkcijai dažnai priskiriamos visiškai nebūdingos funkcijos. Savo laiku prie jos buvo prijungtas dar ir Šventosios uostas. Dabar į direkcijos sudėtį integravo Saugaus plaukiojimo tarnybą, kuri susieta ne su uosto, o su laivybos reikalais. Šiandien jau tapo visiškai aišku kad po direkcijos stogu nepavyks sutalpinti daugialypio jūrų ūkio valdymo klausimų. Reikalingas platesnis, visas jūrų ūkio grandis apimantis kompleksinis valdymas.

Jūrų ūkio klasterio formavimo sunkumai

Atkūrus nepriklausomybę atskirų jūrų ūkio šakų reikalus buvo pavesta tvarkyti nieko bendro su jūra neturėjusioms centrinėms ministerijoms ir žinyboms. Žuvininkystė atiteko žemės ūkio, o jūrų transportas – buvusiai autotransporto ministerijai. To ir pakako, kad taip sunkiai kaupiama jūrinė kultūra būtų pasmerkta dešimtmetį nykti ir merdėti.
Nepasirūpinus pozityvia jūrų ūkio pertvarkymo darbui rinkos ekonomikos sąlygomis programa, buvo atvertos galimybės išgrobstyti “Jūros” laivyną ir turtą. Iki šiol nesibaigia teisminiai nagrinėjimai. Atsirado išminčių, sugalvojusių, kad daugiausia naudos duoda krovos darbai, todėl visą uostą reikia paversti krovos kompanijomis. Taip žvejai liko be žvejybos uosto ir žvejybinių laivų bazavimosi krantinių. Nesulaukė dar valstybinio apdovanojimo tie nacionaliniai didvyriai, kuriems pakako proto sugalvoti pasaulio ekonomikos istorijoje neturinčios analogo ekonominės redukcijos, kai buvo nuspręsta per 15 metų sunaikinti Klaipėdos laivų remonto įmonę ir paleisti elgetomis 800 dirbančiųjų. Taip žvejai prarado ir Baltijos jūros laivų remonto bazę.
Laivų pramonės įmonėms pavyko išlikti tik mokslininkų, 1996 metais parengusių Lietuvos laivų pramonės plėtros ir specializacijos programą, dėka. Joje buvo įrodyta, kad laivų projektavimas, statyba ir remontas pasaulio mastu yra perspektyvi veikla, tuo labiau ji būtina siekiant išsaugoti jūrinę kultūrą, jūrinius mokslus ir laivyną.
Kantrybė trūko, kada 1997 metais visiškai neturint nacionalinės laivybos perspektyvos vizijos buvo pradėta ruoštis laivyno privatizavimui. Tada pasiūliau premjerui G.Vagnoriui pirma parengti Lietuvos jūrų ūkio plėtros programą, kurioje būtų apibrėžti nacionaliniai jūriniai interesai, o tik po to spręsti jo objektų privatizavimo klausimus. Tačiau į pagal biurokratijos taisykles persiųstą laišką Susisiekimo ministerija atsirašė, kad problemos jie nemato ir programų jiems pakanka.

Lietuvos jūrų ūkio plėtros programa 2001 – 2015 m.m.

Raginimas buvo išgirstas tik 1999 metais pakartojus kreipimąsi ir paskelbus eilę straipsnių pajūrio (“Klaipėda”) ir centrinėje (“Lietuvos rytas”) spaudoje. Buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjusi mokslinė inovacinė bendrovė Eksponentė 2000 metų rudenį pateikė parengtą programą. Darbo grupė ir eilė žymių šalies mokslininkų teigiamai įvertino atliktą darbą. Tad liko tik ją įgyvendinti.
Lietuvos jūrų ūkio plėtros programa – tai sisteminis dokumentas, numatantis šio klasterio plėtros tikslus, principus, bei jų realizavimo priemones laikotarpyje iki 2015 metų. Joje numatyta sutvarkyti visą jūrų ūkį kaip vieningą ūkinį kompleksą ir įteisinti jį priimant Lietuvos jūrų ūkio įstatymą. Per 5 metus turi būti parengtos 29 atskirų šio komplekso šakų plėtros programos ir 19 jų veiklą reguliuojančių įstatymų.
Įgyvendinus programą pajūris taps sparčiausiai besivystančiu šalies regionu. Laikotarpyje iki 2015 metų jūrų ūkio infrastruktūrai modernizuoti bus skirta virš 3,38 mlrd.litų investicijų. Bus sukurta daugiau nei 5 tūkstančiai naujų tiesiogiai su programos įgyvendinimu susietų darbo vietų. Kiekviena jų lemtų dar po 4-5 netiesiogiai susietas su jūros ūkiu darbo vietas. Šiaurinio giliavandenio uosto projekto įgyvendinimo atveju šios investicijos padidėtų iki 6,02 mlrd.litų, naujų darbo vietų skaičius sudarytų apie 6 tūkstančius. Per 15 metų pajūrio regiono indėlis į šalies ekonomiką padidės 1,5 karto ir sudarys 18% šalies bendro vidinio produkto.
Svarbiausia, ką reikia padaryti, tai sukurti efektyvų sprendimų mechanizmą, įgalinantį nuolat operatyviai spręsti sudėtingus jūrų ūkio plėtros klausimus. Tam turi būti įsteigta nacionalinė jūrų taryba, atstovaujanti tiek centrinės valdžios institucijas tiek jūrinių verslų atstovus bei mokslininkus. Suprantama, kad jūrų ūkio valdymas turi būti sutelktas ten, kur vyksta jūrinė veikla – Klaipėdoje. Projektas be galo taupus – jūrų ūkio valdymui pertvarkyti nereikia jokių lėšų. Anaiptol, buvo paskaičiuota, kad pakaks tik pusės etatų ir valdymo išlaidų, kurios skiriamos šiuo metu atskiroms jūros reikalus sprendžiančioms centrinėms žinyboms.
Naivu tikėtis, kad sostinės valdininkai atsisakys šiltų kėdžių sostinėje ir puls į pajūrį. Kur kas maloniau retkarčiais nuvykti ten su reikšmingu vizitu, tuo labiau kad pagal seną tradiciją sostinės valdininkus priimta pamaloninti įvairiomis kultūrinėmis programomis. O tai, kad iš jų vizitų pajūriui naudos maža, nurašoma mokesčių mokėtojų sąskaita.
Lietuvos vadovai apskritai žvelgia į pajūrį kaip į provinciją. Kasmet vis didėjančią ir gražėjančių Jūros šventę aplanko per 200 tūkstančių Lietuvos žmonių, tačiau nei Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nei Prezidentas V.Adamkus nei ministras pirmininkas A.Brazauskas nematė reikalingu šiemet apsilankyti šiame svarbiame pajūrio renginyje. Matyt toks jų požiūris ir į Lietuvą kaip jūrinę valstybę.

Jūros reikalų ir žuvininkystės parlamentinė grupė

Savivalda niekam nedovanojama. Reikia subręsti, kad sugebėti ją pasiimti. Negausūs senieji jūriniai kadrai pasižymėjo gerais vykdymo sugebėjimais, tačiau ekonominės reformos ir ateities kūrimo dalykai jiems sekėsi prastai. Buvo labai daug kalbama apie uosto gilinimo, giliavandenio uosto, Šventosios uosto, keleivių ir kruizinių laivų terminalų statybos reikalingumą. Tačiau toliau kalbų reikalai nejudėjo, kadangi “pravesti” sprendimą klaidžiais šalies ūkio valdymo labirintais buvo begalo sudėtinga. Ypatingai pablogėjo reikalai, kai pripuolusios prie valdžios partijos ėmė kaišioti į ūkinius postus savo statytinius. Tik 2001 metais pagaliau pavyko pajudinti kai kuriuos reikalus – prasidėjo uosto vartų rekonstrukcija ir žvejybos laivų prieplaukos statyba.
Dešimties metų pakako tam, kad susiformuotų šiuolaikiniai jūriniai verslininkai, mokslininkai, politikai, gerai suvokiantys jūrų ūkio strateginio valdymo prasmę ir technologijas. Klaipėdos mokslininkų iniciatyva buvo atlikti tyrimai ir parengta Lietuvos žuvininkystės integracijos į ES ūkį strategijos programa. Subrandinta mintis įrengti Smiltelės upės žiotyse žvejybos laivų prieplauką. Žvejai Viktoras Butavičius, Pavelas Žąsytis ir Rimas Sakas pareikalavo iš Seimo ekonomikos komiteto narių, kad Žuvininkystės įstatyme būtų įteisinta žuvininkystės taryba. Seimas pritarė šiam reikalavimui. Profesoriaus Vytauto Paulausko pastangomis buvo gerinamos krovinių tranzito per Klaipėdos uostą galimybės. Buvo priimta eilė įstatymų pataisų, numatančių geresnį uosto valdymą, saugios laivybos užtikrinimą.
Nemokšiškam ir neatsakingam, nepagrįstam jokia ateities vizija Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimui pasipriešino Klaipėdos universiteto mokslininkai. Profesorius Vytautas Smailys kartu su kitais jūrinės bendruomenės nariais pareikalavo sustabdyti nacionalinės laivybos kultūros naikinimą. Jūrų ūkio kompleksinio valdymo klausimai buvo plačiai diskutuojami 2000 metų rinkimų į Seimą metu. Pastarajame jau darbuojasi 8 deputatai klaipėdiečiai, daugelis iš kurių įsipareigojo savo rinkėjams spręsti jūrų ūkio plėtros klausimus.
Šių metų pavasarį Seimo nario Vaclovo Stankėvičiaus iniciatyva Seime buvo surengta diskusija apie tai ar Lietuva – jūrinė valstybė, ar valstybė prie jūros, kuri paskatino susiburti Seimo narius ir įsteigti jūrinių reikalų ir žuvininkystės parlamentinę grupę. Praktiškai ši grupė ir ėmėsi įgyvendinti nacionalinės jūrų tarybos vaidmenį. Kad išvengti atskirų užsakovų siūlomų įstatymų pataisų rutinos, parlamentinė grupė ėmėsi sistemiškai spręsti jūrų ūkio plėtros uždavinius. Tam geriausiai tiko parengta jūrų ūkio plėtros programa.
Parlamentinė grupės pirmininkas Seimo narys Rimas Valčiukas pasidomėjo, ką mano apie parengtą jūrų ūkio plėtros programą atskirų ministerijų vadovai. Pripažindamos didelį nuveiktą darbą ir sukauptą turtingą medžiagą apie jūrų ūkio būvį ir plėtrą, daugelis ministerijų vangiai atsinešė į šį dokumentą. Labiausiai užkliuvo pagrįsta nuostata dėl jūrų ūkio valdymo perkėlimo į Klaipėdą, panaikinant atitinkamas pareigybes centrinėse žinybose. Finansų ministerija pasiūlė priimti programą, pažymėdama, kad dėl jos atskirų nuostatų ir jų įgyvendinimo galimybių turi būti toliau diskutuojama ir konkretinama.

Reikia įteisinti jūrų klasterį

Svarbiausia, ką dabar reikia padaryti, tai nacionaliniu lygiu aprobuoti jūrų ūkio programą ir įteisinti jūrų ūkio klasterį priimant Jūrų ūkio įstatymą. Jį įgyvendinant bus sukurta nacionalinė jūrų taryba. Vietoje bergždžių sostinės valdymo institucijų, trukdančių plėtoti jūrų ūkį, Klaipėdoje bus įsteigta jūrų plėtros tarnyba ir jūrinė administracija. Valdininkų etatai ir valdymo išlaidos bus sumažintos per pusę, o efektyvumas padidės dešimteriopai. Kadangi kas dieną bus sprendžiami ypatingi jūriniai plėtros ir funkcionavimo klausimai. Tada prasidės rimtas darbas tvarkant ir plėtojant jūrų ūkio raidą.
Kadangi dauguma Seimo narių – jauni šiuolaikiškai mastantys žmonės, siekiantys prilygti savo veiksmais ES vadybos kultūros reikalavimams, svarbu juos nuodugniai supažindinti su jūrų klasterio idėja ir pakviesti kartu kurti Lietuvą – jūrinę valstybę. Tam numatoma surengti eilę diskusijų apie tai, kaip geriau panaudoti jūros teikiamas galimybes plėtojant nacionalinį ūkį ir verslus.

Leave a Comment