7
7. IŠLAIDOS IR JŲ PLANAVIMAS VERSLO ĮMONĖJE
SAMPRATA
Išlaidas tikslinga susieti su laiko veiksniu. Vienus gamubos spendimus galima įgyvendin ti anksčiau, kitiems reikia laiko. Atsižvelgiant į laiko veiksnį, gamybos išlaidos skirstomios į ilgo, labai ilgo ir trumpo laikotarpio išlaidas.
Supaprastintai išlaidų planavimo ir apskaitos vaidmenį rodo formulė:
P=Rp-Ik
P- pelnas, viena pagrindinių įmonės efektyvumo komponenčių
Rp – Gamybos (pardavimų) apimtis
Ik – pagamintos (parduotos) prosdukcijos išlaidos (savikaina)
Tik žinant gamybos išlaidas, galima spręsti, ar apsimoka gaminti vieną ar kitą gaminį, ar gausime pelną. T.p. domina, kuri išlaidų dalis yra didžiausia, kurias išlaidas reikia mažinti (didinti).
Išlaidos yra visųvertybių ir patarnavimų, reikalingų produkcijai pagaminti, piniginė vertė.
Išlaidos – tai piniginės lėšos, faktiškai ar numanomai išeikvotos (sunaudotos) ar priskirtinos tam tikrai veiklai arba daiktui.
Išstudijavus šį apibrėžimą, aišku, kad jis taikomas praeito laikotarpio išlaidoms, kurios ir yra pagrindas aiškinantis išlaidas apskritai. Paprasčiausiame lygmenyje kalbant, išlaidos susideda iš dviejų kopmponentų – tai sunaudotas kiekis ir kaina:
Išlaidos = sunaudotas kiekis ∗ kaina
Išlaidos visuomet yra siejamos su objektu ar funkcija ar paslauga. Pvz., automobilio eksploatacinės išlaidos, plaukų kirpimo išlaidos, tonos anglies išlaidos. Tokie mato vienetai žinomi kaip išlaidų straipsniai (cost units) ir formaliai gali būti paibrėžti kaip:
Produkto ar paslaugos vienetas , iš kurio kyla išlaidos.
Kokie bus parinkti išlaidų skaičiavimo straipsniai, priklauso ne tik nuo įmonės veiklos pobūdžio, nuo konkrečios situacijos, bet ir nuo išlaidų skaičiavimų tikslo. Tai reiškia, kad kiekvienoje organizacijoje gali būti naudojama keletas išlaidų straipsnių “komplektų”, schemų.
Išlaidų straipsnis gali būti produkcijos vienetas, t.y. cemento tona, alaus dekalitras, spausdinimo mašinėlės ir pan. Gali būti ir paslaugos vienetas, t.y. konsultavimo valanda, lovadienis, kilovatvalandė ir pan.
Išlaidos gali būti įvairiai klasifikuojamos, bet fundamentinis ir svarbus išlaidų skirstymasyra į tiesiogines ir netiesiogines išlaidas. Tiesioginės išlaidos (susideda iš tiesioginių medžiag, tiesioginio darbo ir kitų tiesioginių išlaidų) yra tokios, kurias galima tiesiogiai (tiesiškai ar kitaip) susieti su atliktu darbu, su produkcijos partija, su gaminiu, su paslauga. Pavyzdžiui:
Tiesioginės medžiagos
Medžiagos ir žaliavos, sunaudotos produkto gamyboje, komplektuojančios detalės ir gaminiai (mazgai), įkorporuojami į baigtą gaminį. Į tiesiogines išlaidas medžiagoms įtraukiamos išlaidos žaliavoms, medžiagoms ir komplektuojantiesm gaminiams įsygyti, taip pat jų atgabenimo išlaidas.
Tiesioginis darbas
Darbo užmokestis ir nustatyti priedai gamybiniams darbuotojams, tiesiogiai gaminantiems produktą, darbo užmokestis tiesiogiai galimas priskirti pardiodamai paslaugai (audito firmos klerkas), t.p. įmokos socialiniam draudimui nuo pagrindiniams darbininkams priskaičiuoto darbo užmokesčio.
Kitos tiesioginės išlaidos
Išlaidos, specifiškai tiesiogiai priskiriamos gaminio, partijos, darbo, paslaugos tiesioginėms išlaidoms; autorinis mokestis kiekvienaitiražo knygai, gamyklos, cecho ar įrengimo nuomos mokestis pagamintai partijai gaminių ir pan.
Iš čia seka išvada, kad tiesioginės išlaidos neskaidomos į daugelį ketogorijų, nes tiesioginės išlaidos yra tiesiogiai siejamos su gaminiu ar paslauga. Taigi tiesioginių išlaidų visuma dar žinoma kaip pirminės išlaidos :
Tiesioginės medžiagos + tiesioginis darbas + kitos tiesioginės išlaidos = pirminės išlaidos (tiesioginės išlaidos)
Ne visuomet yra galimybių susieti išlaidas su gaminiu. Visos medžiagos, darbas ir kitos išlaidos, kurių negalima identifikuoti kaip tiesioginių išlaidų, vadinamos netiesioginėmis išlaidomis. Trys netiesioginių išlaidų elementai: netiesioginės medžiagos, netiesioginis darbas ir kitos netiesioginės išlaidos, yra žinomi kaip pridėtinės išlaidos. Tipiniai pavyzdžiai netiesioginių išlaidų yra tokie:
NETIESIOGINĖS MEDŽIAGOS
Pagalbinių medžiagų išlaidos (tepalai, raštinės reikmenys, remonto medžiagos, remonto susidėvintys reikmenys ir įrankiai, atsarginės dalys r detalės, etc.)
NETIESIOGINIS DARBAS
Gamybinio padalinio valdymas (administracija),
remontininkų (darbininkų laikininkų) darbo užmokestis, sandelininkų darbo užmokestis ir pan.
KITOS NETIESIOGINĖS IŠLAIDOS
Nuoma ir draudimas gamybinio komplekso, gamyboje naudojamų pastatų nusidėvėjimas,
gamybinių įrengimų nusidėvėjimas
el.energijos išlaidos
šiluma, vanduo, kt. Komunalinės išlaidos
gamyboje naudojamų ryšio priemonių išlaikymas
patento, amortizacijos išlaidos
NETIESIOGINĖS MEDŽIAGOS + NETIESIOGINIS DARBAS + KITOS NETIESIOGINĖS IŠLAIDOS = PRIDĖTINĖS IŠLAIDOS
Praktikoje paprastai yra tokios netiesioginių išlaidų kategorijos:
Gamybinės pridėtinės išlaidos
Administracinės pridėtinės išlaidos
PardavimŲ pridėtinės išlaidos
Viršuje pateikti pavyzdžiai yra iš gamybinių pridėtinių išlaidų.
Išlaidų susidarymo procesas:
TIESOGINĖS MEDŽIAGOS
+
TIESIOGINIS DARBAS
+
KITOS TIESIOGINĖS IŠLAIDOS
= TIESIOGI-NĖS IŠLAI-DOS
NETIESOGINĖS MEDŽIAGOS
+
NETIESIOGINIS DARBAS
+
KITOS NETIESIOGINĖS IŠLAIDOS
= PRIDĖTI-
NĖS IŠLAI-DOS
TIESIOGINĖS IŠLAIDOS + PRIDĖTINĖS IŠLAIDOS = BENDROSIOS IŠLAIDOS
Gamybinėse įmonėse yra 2 grupės pridėtinių išlaidų:
GAMYBINĖS PRIDĖTINĖS IŠLAIDOS ir VEIKLOS SĄNAUDOS . Prekybinėje įmonėje yra tik antroji pridėtinių išlaidųrūšis.
Pridėtinėsišlaidos gaminiė vienetams yra priskiriamos pagal proporcijas – proporcingai gamybinių darbininkų darbo valandomproporcingai tiesioginėms medžiagų išlaidoms, proporcingai įrengimų darbo laikui.
s,
Pvz.: Yra 2 gaminiai, A ir B. Per metus pagaminama atitinkamai 500 vnt ir 1000 vnt, o jų gamybinė savikaina yra 1000 Lt ir 2000 Lt. Darbininkų darbo laiko trukmė gamybinėms operacijoms tlikti yra astitinkamai 100 val ir 150 val, o įrengimų darbo laiko trukmė atitinkamai yra 150 val ir 90 val. Per metus įmonė patiria 100`000 Lt veiklos sąnaudų. Kokia gaminių bendrųjų išlaidų suma?
proporcingai savikainai:
500 vnt * 1000 Lt + 1000 vnt * 2000 Lt = 2`500`000Lt
K=100`000 / 2`500`000 = 4 ct (paskui kiekvieną savikainos litą)
1`000 ∗ 0.04 = 40 Lt ir 2`000 ∗ 0.04 = 80 Lt
bendrosios išlaidos 1`040 Lt ir 1`080 Lt
proporcingaidarbininkų darbo laiko trukmei:
500 vnt ∗100 val + 1000 vnt ∗ 150 Lt = 200`000 val
K=100`000 / 200`000 = 0.50 Lt (paskui kiekvieną darbo valandą)
100 ∗ 0.50 = 50 Lt ir 150 ∗ 0.50 = 75 Lt
bendrosios išalidosn yra 1`050 Lt ir 1`075 Lt
proporcingai įrengimų darbo laiko trukmei:
500 vnt ∗ 150 + 1000 vnt ∗ 90 = 165`000 val
K = 100`000 / 165`000 = 0.606 Lt (paskui kiekvieną įrengimo darbovalandą)
150 ∗ 0.606 = 91 Lt ir 90 ∗ 0.606 = 54.5 Lt
bendrosios išlaidos yra 1`091 Lt ir 1`054 Lt
Augant gamybos apimčiai mažėja produkcijos vieneto išlaidos. Kyla klausimas, kas nulemia šį mažėjimą? Tas mažėjimas labai priklauso nuo nuolatinių išlaidų, tenkančių vienam gaminiui, dydžių sumažėjimo. O taip .tsitinka todėl, kad vieno gaminio išlaidos priklausomai nuo gamybos masto :inta visai kitaip nei visa išlaidų suma. 8.2 paveiksle pavaizduotame grafike ‘isa išlaidų suma a+bx didėja augant gamybos mastui, o dėl nuolatiniu, šlaidų, tenkančiu vienam gaminiui, sumažėjimo visa vieneto išlaidų,
Dalinis pelnas – tai pelnas, gaunamas iš pardavimų įplaukų N visas kintamąsias išlaidas. Jos yra apskaičiuojamos suskaidžius į kintamaja ir nuolatinių išlaidų dalis tiek parduotų prekių savikainą, tiek ir veiklos sąnaudas. Dalinio pelno (DP} skaičiavimo schema tokia:
_ Pardavimų įplaukos Kintamosios išlaidos
– Dalinis pelnas (DP)
Dalinis pelnas taip pat gali būti apskaičiuojamas sudėjus veiklos pelną (angį.operaiing income) su nuolatinėmis išlaidomis:
Dalinis pelnas (DP) ~ Nuolatinės išlaidos + Veiklos pelnas
Reikia pabrėžti ir tai, kad ekonominėje literatūroje angliškas terminas contribution margiu (arba tiesiog contribution) verčiamas įvairiai: maržinalinis pelnas, pirminis pelnas, įnašas, uždarbis, kontribucija, padengimo suma ir 1.1, Be abejo, tokia los pačios sąvokos vertinimų įvairovė apsunkina šio svarbaus rodiklio aiškinimą bei vartojimą. Tačiau tai visada reikia turėti galvoje, nes iki šiol nesutarta dėl vienodo vertimo iŠ anglų kalbos. Vokiškai Šis rodiklis vadinamas Deckung Bcitrag,
Kai yra žinoma tam tikro laikotarpio (praėjusio ar būsimo) dalinio
pelno (DP) suma, galime apskaičiuoti dalinio pelno koeficientą KDI,:
A. nr*
Dalinis pelnas (DP)
^ D!
Pardavimų įplaukos
Šiskoeficientas rodo kiekvieną pardavimų įplaukų lito dalį, skirtą padengti nuolatinėms išlaidoms ir uždirbti veiklos pelną.
Nenuostolingų pardavimų mastas (pelno slenkstis, pelningumo taškas) yra toks pardavimų mastas, kuriam esant įmonės veiklos pelnas lygus nuliui. Vadinasi, įmonė negauna nei pelno, nei nuostolių. O taip būna, kada pardavimų įplaukų mastas yra lygus visai išlaidų, sumai. Jei pardavimai viršys nenuostolingų pardavimų mastą, gausime pelną, o jei bus mažesni -turėsime nuostolį. Šį pardavimų mastą galima išreikšti tiek natūrine, tiek vertine forma (įplaukomis).
Nenuostolingų pardavimų skaičiavimo formulės tokios :
l) dalinio pelno koeficientai:
a) produkcijos (prekės) vieneto:
Čia: dp – vieneto dalinis pelnas, kuris lygus kainos ir kintamųjų išlaidu skirtumui
(fc-fc);
a — (am tikro laikotarpio nuolatinių išlaidų suma.
b) vertine forma, kai gaminame (parduodame) įvairių pavadinimų gaminius:
c) vertine forma, kai gaminamas (parduodamas) vieno pavadinimo gaminys (prekė):
Nenuostolingų pardavimų mastą (pelningumo taške) galima pavaizduoti tokiu grafiku:
Išlaidų skaičiavimas yra reikšmingas bet kurios nuosavybės formos įmonėse. Beveik visi įmoniųūkiniai sprendimai yra vienaip ar kitaip susiję su išlaidų skaičiavimais. Ypač svarbu mokėti skaičiuoti išlaidas sprendžiant kainų sudarymo, jų dyd/io pagrįstumo įvertinimo klausimus, sudarant ersonalinių (individualių) įmonių, pajamų deklaracijas, o akcinėse ‘endrovėse – pelno, pinigų srautu planus bei ataskaitas.
Jšlaidų skaičiavimas taip pat svarbus investiciniuose projektuose, “čiuojant tiek pačių investicijų dydį, liek ir projektų pinigų srautus.
Pagaliau negalima nepaminėti išlaidų skaičiavimų įmonių padaliniuose chuose, baruose, biuruose, skyriuose), įvertinant jų indėlį gerinant įmonės veiklos galutinius rezultatus ir atitinkamai materialiai skatinant.
Išmokėjimų sąvoka yra susijusi su pinigų srautais. Gavimai ir išmokėjimai yra tiesiogiai susiję su įmonės mokėjimu priemonių (pinigų, vekseliųir kt.) likučių pasikeitimu. Išmokėjimai – tai operacijos, rodančios mokėjimo priemonių sumažėjimą. Štai keletas tokių operacijų pavyzdžių: skolinimasis iš įmonės kasos grynaisiais pinigais; įmonė sugrąžina anksčiau gautą kreditą jį suteikusiems; kreditų išdavimas; pirkimas grynais( kontoros reikmenų, gamybos priemonių ir kt,); skolų sumokėjimas; pinigų aukojimas (labdara) ir pan.
Kas yra pusiau kintamieji išlaidos? Tai išlaidos, kurie turi ir pastoviųjų, ir kintamųjų išlaidų elementų. Pavyzdžiui, išnuomoto transporto išlaidos. Jų sudėtyje yra pastovi nuomos suma plius kintamieji eksploatavimo išlaidos.
Nusidėvėjimas (amortizacija) yra svarbi pridėtinių išlaidų, tokiu kaip netiesioginių gamybos išlaidu bei veiklos sąnaudų sudėtinė dalis. Tačiau nuo kitų sąnaudų sudėtinių dalių nusidėvėjimas skiriasi dviem svarbiomis savybėmis:
nusidėvėjimo (amortizacijos) sumą per atitinkamą laikotarpįnustato, apskaičiuoja pati įmonė, ji tartum valdo ( gali keisti) jo dydį. Tuotarpu kitų išlaidų, tarkim elektros, telefono pokalbių, ir kt.. sąnaudų tarifoįmonė pakeisti negali, jų dydžio savo veiksmais paveikti negali;
kitos sąnaudos yra susijusios su mokėjimais, kurie atsispindi pinigųsraute. Tuo tarpu nusidėvėjimo išlaidos nesukelia jokių piniginių srautų. Jųatsiradimą, dydį rodo tik buhalteriniai įrašai. Todėl vokiečiai jas vadinabuhalterinėmis arba kalkuliacinėmis sąnaudomis.
„Pajamų ir sąnaudų pripažinimoapskaitoje tvarkoje”, kurį 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė [26],
Sustosime prie dabartinės išlaidų ir sąnaudų formuluotės analizės. Tvarkos 32 punkte rašoma: „Turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo fonuos pakitimas). Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti, ateinančiais laikotarpiais turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais1′. 33 punkte sakoma: „Išlaidos, kunU neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių pajamų uždirbim11; negali būti laikomas turtu, todėl šios išlaidos nedelsiant {tą patį ataskaitini laikotarpį, kurį buvo padarytos) priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklossąnaudomis. Prie jų paprastai skiriamos pardavimų ir bendrosios administracinės sąnaudos”.
Iš šio paaiškinimo matome, kad išlaidos yra tartum dviejų rūšių: 1) turto įsigijimo (pirkimo) ar savos gamybos (statybos) ilgalaikio turto išlaidos; 2) išlaidos kaip sąnaudos.
Abiem atvejais išleidžiami pinigai. Tačiau jų paskirtis bei susiejimas su tam tikru laikotarpiu uždirbamomis pajamomis yra skirtingas. Apskaitoje net atsirado terminas „išlaidų pripažinimas sąnaudomis”. O ir pačios sąnaudos gali būti pripažįstamos bei įregistruojamos apskaitoje (ir pateikiamos metinėje finansinėje atskaitomybėje) visai nepriklausomai nuo realaus pinigų išleidimo laiko. Pagal šį nutarimą per ataskaitinį laikotarpį padarytomis išlaidomis, pavyzdžiui, yra laikomos pardavimų ir bendrosios bei administracinės sąnaudos. O gamybos įmonės savikaina sudarančios tiesioginės bei netiesioginės gamybos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai ištekliams (medžiagoms, įrengimams, darbo jėgai irpan.) ar už įsigytus išteklius atsiranda skolų, bet kaip produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti) buvo sunaudoti šie ištekliai, padidina įmonės įplaukas (yra parduodamos).
Vadinasi, remdamiesi išlaidomis turėtume aiškinti sąnaudas: visos padarytos išlaidos laikomos sąnaudomis; ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos gali būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis; sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis ir t.t. ir pan.
‘kcijosbūdas kiek kitoks. Jis nesiremia principu, kad visoms prekėms netiesioginių kastų turi tekti proporcingai pasirinktam skirstymo pagrindui. laikant šį būdą, netiesioginių išlaidų rūšys (o ne bendra jų suma) paskirstomos skirtingai. 28.3 lentelė pateikia dažniausiai taikomus skirstymo pamatus.
Netiesioginius išlaidas paskirsčius prekių rūšims, galima apskaičiuoti, kokia netiesioginių išlaidų dalis tenka kiekvienai prekei. Gautas rodiklis vadinamas netiesioginių išlaidų absorbcijos tarifu. Pavyzdžiui, remiantis proporcingojo paskirstymo formule, ISO 000 EUR netiesioginių išlaidų galima paskirstyti prekių rūšims taikant santykį 2:1. Taip pirmųjų prekių gamybai tektų 120 000 EUR netiesioginių išlaidų. Jeigu planinė šių prekių apimtis yra 40 000 vienetų, kiekvienai prekei turi tekti 3 EUR netiesioginių išlaidų(120 000 : 40 000 = 3 KUR). Skirstant absorbcijos būdu, kiekvienai netiesioginių išlaidų grupei gali būti taikomi skirtingi tarifai.
Absorbcijos būdo skaičiavimai, palyginti su visų išlaidų sudėties skaičiavimais, yra gana sudėtingi. Tačiau abiejų būdų pranašumas vienas – jie apima visus išlaidas, o trūkumas – dirbtinumas, subjektyvumas. Dar daugiau: absorbcijos tarifas yra tinkamas rodiklis tik tada, kai faktinė gamybos apimtis atitinka planuotąją. Pavyzdžiui, jeigu gamybos apimtis butų 30 000 vienetų, ne visi pastovieji išlaidos būtų paskirstyti.
Ar verta priimti užsakymą remiantis ribinėmis išlaidomis?
Atrodytų, kad tai nuostolingas užsakymas, bei iš tikrųjų jis gali bud priimtinas — pailiustruosime tai pavyzdžiu. Įmonė per metus pagamina l O min. vienetų tani tikrų prekių. Jos gamybos pajėgumai leidžia pagaminti 12 mln. vienetų. Taikant visų išlaidų sudėties būdą, tiesioginiai vienos prekės ląstai yra 55 et, o netiesioginių išlaidų suma – 35 et. Jeigu viena prekė parduodama už 130 et, tai pelnas yra 40 et. Didelis klientas – prekybos centras – siūlo 65 centus už vieną prekę ir norėtų užsakyti l mln. vienetų šiais metais. Ar verta gamintojui priimti tokį užsakymą?
Pirma mintis, kuri peršasi, – užsakymo nesiimti, nes atrodo, kati parduodant tokia kaina kiekviena ptekė duos ne pelną, o 25 et nuostolį. Tačiau toks požiūris yra trumparegiškas. Priėmus prekybos centro užsakymą, pastovieji išlaidos nė kiek nepadidėtų. Todėl kiekviena prekėį pastoviąsias išlaidas įneša po 10 et kontribuciją (iš viso – 100 000 EUR). Šitaip analizuojant specialųjį užsakymą, matyti, kad gamintojui jis tikrai patrauklus. Vis dėlto prieš pasirašant sutartį verta sužinoti, kad šią logiką galima taikyti, jei:
• pardavimo kaina viršija ribinių kasių sumą ir duoda kontribuciją;
yra laisvų pajėgumų, todėl papildomą darbą busgalima pridėti prie jau dirbamo;
nėra galimybių imtis kito verslo;
nesukuriama situacijos, jog ir kiti klientai norėspirkti mažesne kaina.
Gaminti ar pirkti?
Si situacija panaši į specialaus užsakymo atvejį, Tik čia svarstoma, ar verta gaminti patiems, ar geriau nusipirkti iš tiekėjo. Paaiškinsime tai konkrečiu pavyzdžiu. Įmonė gamina l mln. tam tikrų gaminių, kurių vieneto kintamosios išlaidos— 11 EUR, o tenkančių netiesioginių išlaidų suma- 10 mln. KUR. Taigi vieno gaminio išlaidos yra 21 EUR (11 + 10), o pardavimo kaina-31 EUR. Kita jmonė siūlo pagaminti šias prekes ir pateikti po 19 EUR už vienetą. Pirmoji įmonė tokiu atveju sutaupytų 9 mln. EUR pastoviųjų išlaidų ir galėtų sutelkti daugiau dėmesio į prekės marketingą. Ar verta sudaryti sutartį su tiekėju?
Analizuojant reikia palyginti prarastąją kontribuciją su sutaupytų išlaidų suma. Perkant prekes iš tiekėjo, vienos jų kontribucija sumažės nuo 20 iki 12 EUR. Paaukota kontribucijos suma yra: 8 mln. EUR x l mln. vnt. = 8 mln. EUR. Tačiau įmonė sutaupys 9 mln. EUR pastoviųjų išlaidų. Taigi, sudarius sutartisu ^ jų, bus uždirbtas l mln. EUR pelno. Dar reikia atsižvelgti ir į tai, ar prekių kokybė tikrai tinkama ir ar vėliau tiekėjas nepasinaudos savo padėtimi.
Toks drastiškas posūkis nuo prekės gamybos prie jos marketingo gali pasirodyti gana abejotinas. Tačiau taip analizuoti tikrai verta svatstant, ar gaminti atskiras prekes dalis patiems, ar pirkti jas tiesiog iš tiekėjo,
Bendra gamybinių pridėtinių išlaidos normos apskaičiavimo formulė nepriklausomai nuo to, kokia pasirinkta bazė, yra tokia:
gaminio ar valandos norma
Gamybinės pridėtinės išlaidos Pasirinkta veiklos bazė
Dažniausiai laikomos šios bazės gamybinio pridėtinių išlaidų normai nustatyti:
1) Produkcijos kiekis;
Tiesioginės medžiagų išlaidos;
Tiesioginės darbo išlaidos;
Tiesioginės darbo valandos;
Mašinųvalandos.
Pridėtinių išlaidų norma (PIN) yra apskaičiuojama remiantis kiekvieno gamybinio padalinio (cecho, baro) kaip išlaidų centro, netiesioginėmis (pridėtinėmis) išlaidomis bei jam tinkamai parinkta veiklos baze, taikoma skirstymui. Kadangi nepasibaigus laikotarpiui negali būti žinoma realioji pridėtinių išlaidų suma bei jų paskirstymo bazė (pvz., valandų skaičius), tai paprastai yra naudojamos prognozinės, t.y.numatomos abiejų dydžių (rodiklių) reikšmės PIN skaičiuoti, kurios esant reikalui, būtinybei, vėliau gali būti taisomos. Minėta, kad ši norma yra susijusi su gamybos lygiu. PIN praktiškai dažniausiai nustatoma pagal normalu įmonės gamybinio pajėgumo lygį, tiksliau pagal šio pajėgumo naudojimą. Pajėgumo panaudojimo laipsnio spartos kitimas reikalauja PIN taisymo.
Kaip taikomas tas koeficientas (norma)?
Pavyzdžiui, produkcijos surinkimobare numanoma (sąmatinė) pridėtinių išlaidų suma per būsimą laikotarpį sudarys 75000 Lt. Manoma, jog pridėtinėms gamybos išlaidoms paskirstyti geriausiai tinka pagrindinių darbininkų darbo valandos ir prognozuojama, kad per šį būsimą laikotarpi jie dirbs 12000 h.
Kokia yra pridėtinių išlaidų norma (PIN)?
produkcijos surinkimo baro PIN -75000/12000=6,25 Lt vienai darbininko valandai.
Tarkime, kad surinkimo bare atliekama operacija a. Ji tėra viena iš daugelio operacijų atliekamų Šiame surinkimo bare per numatomąjį laikotarpį. Tai apima lik surinkimo darbus ir tiesioginės išlaidos Čia tokios:
v tiesioginės medžiagos – 65 Lt
v tiesioginis darbas (5×4 Lt) -20 Lt
iš viso tiesioginių išlaidų – 85 Lt
Kokio dydžio operacijos (a) gamybos išlaidos (gamybinė savikaina)remiantis prielaida, kad PIN = 6,25 Lt ? Gamybinės savikainos kalkuliacija tokia:tiesioginės medžiagų išlaidos – 65 Lttiesioginės darbo išlaidos – 20 Lt
tiesioginės išlaidos – 85 Lt
surinkimo pridėtinės išlaidos -31,,25 Lt
(5/zx6,25Lr)
Iš viso gamybos išlaidų – 116,25 Lt
Tačiau dažniausiai operacijos gaminant gaminį yra atliekamos daugelyje cechų ar barų (išlaidų centrų), todėl kiekvienas toks padalinys sukaupia savo pridėtines išlaidas. Todėl skaičiavimai atliekami kiekviename iš jų. Bendra pridėtinių išlaidų suma gaminiui bus visų padalinių, dalyvaujančių to gaminio gamyboje, apskaičiuotų pridėtinių išlaidų suma.
tiesioginesir pridėtines (netiesiogines) aptarėme 1 skyriuje. Ne mažiau svarbus yra Uį pačių išlaidu suskirstymas pagal jų dydžio priklausomybę nuo gamybos ar pardavimų masto. Skirstant pagal pastarąjį klasifikavimo principą- pagal santykį su gamybos (pardavimų) mastu – yra skiriamos dvi išlaidų rūšys:
nuolatinės (pastoviosios); 2) kintamosios išlaidos.
– tai tokios išlaidos, kurios keičiasi proporcinga1 veiklos dydžio pokyčiui. Veiklos dydis ir jo kitimas gali būti išreiškiama:-pagamintų gaminių kiekiu, parduotų prekių kiekiu, dirbtų valandų skaičiumi, nuvažiuotu kilometrų skaičiumi ir t.t. Kadangi jos kinta proporcingai veiklos dydžio kitimui, neretai ir vadinamos proporcingomis išlaidomis. Vienos jų kinta tiesiog proporcingai, kitos iš dalies, netiesiogiai.
Kintamųjųišlaidų pavyzdžiai:
žaliavos (medžiagos);
pagrindinių darbininkų vienetinis darbo užmokestis;
elektros energija technologiniams tikslams;S* komisiniai;
įpakavimo išlaidos ir t.t.
Nuolatinės (pastoviosios) išlaidos – tos išlaidos, kurios nepriklauso nuo veiklos masto pokyčiu. Jos didėjant veiklos (gamybos) dydžiui arba visiškai nesikeičia, arba padidėja nedaug. Tai nuomos, apšildymo, pastatų ir įrengimų nusidėvėjimo, valdymo personalo išlaikymo ir kitos išlaidos. Produkcijos masto ir visų išlaidų kitimo priklausomybė gal! būti pavaizduota grafiškai
Augant gamybos apimčiai mažėja produkcijos vieneto išlaidos. Kyla klausimas, kas nulemia šį mažėjimą? Tas mažėjimas labai priklauso nuo įuolatinių išlaidų, tenkančių vienam gaminiui, dydžių sumažėjimo. O taip .tsitinka todėl, kad vieno gaminio išlaidos priklausomai nuo gamybos masto :inta visai kitaip nei visa išlaidų suma. 8.2 paveiksle pavaizduotame grafike ‘isa išlaidų suma a+bx didėja augant gamybos mastui, o dėl nuolatiniu, šlaidų, tenkančiu vienam gaminiui, sumažėjimo visa vieneto išlaidų,
Dalinis pelnas – tai pelnas, gaunamas iš pardavimų įplaukų N visas kintamąsias išlaidas. Jos yra apskaičiuojamos suskaidžius į kintamaja ir nuolatinių išlaidų dalis tiek parduotų prekių savikainą, tiek ir veiklos sąnaudas. Dalinio pelno (DP} skaičiavimo schema tokia:
_ Pardavimų įplaukos Kintamosios išlaidos
– Dalinis pelnas (DP)
Dalinis pelnas taip patgali būti apskaičiuojamas sudėjus veiklos pelną (angį. operaiing income) su nuolatinėmis išlaidomis:
Dalinis pelnas (DP) ~ Nuolatinės išlaidos + Veiklos pelnas
Reikia pabrėžti ir tai, kad ekonominėje literatūroje angliškas terminas contribution margiu (arba tiesiog contribution) verčiamas įvairiai: maržinalinis pelnas, pirminis pelnas, įnašas, uždarbis, kontribucija, padengimo suma ir 1.1, Be abejo, tokia los pačios sąvokos vertinimų įvairovė apsunkina šio svarbaus rodiklio aiškinimą bei vartojimą. Tačiau tai visada reikia turėti galvoje, nes iki šiol nesutarta dėl vienodo vertimo iŠ anglų kalbos. Vokiškai Šis rodiklis vadinamas Deckung Bcitrag,
Kai yra žinoma tam tikro laikotarpio (praėjusio ar būsimo) dalinio
pelno (DP) suma, galime apskaičiuoti dalinio pelno koeficientą KDI,:
A. nr*
Dalinis pelnas(DP)
^ D!
Pardavimų įplaukos
Šis koeficientas rodo kiekvieną pardavimų įplaukų lito dalį, skirtą padengti nuolatinėms išlaidoms ir uždirbti veiklos pelną.
Nenuostolingų pardavimų mastas (pelno slenkstis, pelningumo taškas) yra toks pardavimų mastas, kuriam esant įmonės veiklos pelnas lygus nuliui. Vadinasi, įmonė negauna nei pelno, nei nuostolių. O taip būna, kada pardavimų įplaukų mastas yra lygus visai išlaidų, sumai. Jei pardavimai viršys nenuostolingų pardavimų mastą, gausime pelną, o jei bus mažesni -turėsime nuostolį. Šį pardavimų mastą galima išreikšti tiek natūrine, tiek vertine forma (įplaukomis).
Nenuostolingų pardavimų skaičiavimo formulės tokios :
l) dalinio pelno koeficientai:
a) produkcijos (prekės) vieneto:
Čia: dp – vieneto dalinis pelnas, kuris lygus kainos ir kintamųjų išlaidu skirtumui
(fc-fc);
a — (am tikro laikotarpio nuolatinių išlaidų suma.
b) vertine forma, kai gaminame (parduodame) įvairių pavadinimų gaminius:
c) vertine forma, kai gaminamas (parduodamas) vieno pavadinimo gaminys (prekė):
Nenuostolingų pardavimų mastą (pelningumo taške) galima pavaizduoti tokiu grafiku:
sumažėja. Jei vieneto išlaidas pažymėsime ym,., tai jo matematinėišraiška į bus tokia;
GGamybos mastas, vnt. (x| GAMINIO VIENETO IŠLAIDŲ PRIKLAUSOMYBĖS NUO GAMYBOS MASTO
TIESIOGINĖS IŠLAIDOS NETIESIOGINĖS IŠLAIDOS