PINIGINĖS POLITIKOS TIKSLAI IR ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS

PINIGINĖS POLITIKOS TIKSLAI IR ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS

1. Piniginės politikos tikslai.
2. Piniginės politikos įgyvendinimo pavojai.
3. Konfliktai tarp piniginės politikos tikslų.

1. Piniginės politikos tikslai

Pagrindiniai piniginės politikos tikslai yra šie:
1. Didelis užimtumas.
2. Stabilios kainos.
3. Tinkamas valiutos kursas.
4. Spartus ekonomikos kilimas.
Didelis užimtumas yra savaime suprantamas bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Iškyla klausimas, kokio užimtumo lygio siekti. Yra 2 potencialiai prieštaringi kriterijai. Vienas – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą. Ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis krriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas (INNP). Kurį šių kriterijų reikėtų rinktis Centriniam bankui? Aišku, kad ir koks būtų efektyvus pirmasis kriterijus, Centrinis bankas neturėtų siekti tokio nedarbo lygio, kuris būtų žemesnis už INNP, nes žemesnio už INNP procento negalima ilgai išlaikyti – spartėja infliacija. Toks nedarbas, kurio jau pakanka, kad būtų galima išvengti infliacijos spartėjimo, vadinamas infliacijos nespartinančiu nedarbo lygiu arba natūraliuoju nedarbu.
Per ilgesnį laiką faktinis nedarbo lygis artėja prie INNL. Žemesnis jis negali būti, nes tada infliacija vis sppartėtų. Dėl to galiausiai būtų imtasi griežtos piniginės politikos, kuri vėl padidintų nedarbą. Priešingai, kada nedarbas viršija INNL, darbo ieškantys darbingi žmonės sudaro atlyginimus ir kainas mažinantį spaudimą, o mažesni atlyginimai bei kainos pradeda mažinti nedarbą.
Stabilios kainos – antrasis piniginės politikos ti

ikslas. Kokią žalą daro infliacija? Reikėtų skirti prognozuojamą ir neprognozuojamą infliaciją.

Tiksliai prognozuojama infliacija sukelia trejopus nuostolius:
– nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, greitai pasensta pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės tikslią kainą;
– kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų tam tikrą laiką jos būna nepusiausviros;
– infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai labiau praranda realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą.
Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama. Taigi, atsiranda nuostoliai dėl:
– nepakankamo ekonomikos indeksavimo;
– neefektyvaus investuojamų pinigų paskirstymo;
– iškreipto pajamų ir turto paskirstymo;
– netikrumo ir nesaugumo.
Esant neprognozuojamai infliacijai mūsų ekonomika nėra pakankamai indeksuojama. Dažniausiai yra apmokestinamos ne realiosios, o nominaliosios palūkanos. Pavyzdžiui, jeigu palūkanų norma yra 12 , o infliacija 100 , mokesčių mokėtojas, mokantis trečdalio palūkanų dydžio mokestį, po apmokestinimo realiai gauna 2  mažiau pelno: (12  (2 : 3) – 10)  2. Esant 29  pelno mokesčio tarifui, realusis pelnas sumažėtų 1,48 : (12  (1-0,29) – 10)  1,48. Tuo tarpu skolininkams leidžiama per daug atimti iš apmokestinamų pajamų, t. y. tiek, kiek sudaro išmokamos palūkanos. Be to, amortizaciniai atskaitymai, kuriuos ūkio subjektai gali atimti iš apmokestinamų pajamų, būna per daug maži, nes remiasi greičiau pradine, o ne atstatomąja verte.
Kai ūkio subjektai dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investuojamų pinigų paskirstymas, nes, atskaičius mokesčius, vis ma
ažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo efektyvumą.
Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Aišku, ji daro nuostolius kreditoriams, o yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų, ar ne.
Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali pasikliauti ateities planais, nes nežino, kokia ateityje bus reali dabar turimų pinigų vertė. Žmonės yra linkę taupyti juodai dienai, o neprognozuojama infliacija už tokį elgesį baudžia, bet ne skatina.
Infliacija padidina vyriausybės pajamas palyginti su išlaidomis. Taip yra dėl to, kad:
– dalis mokesčių sistemos yra taikoma nominaliems dydžiams, taigi nominalusis, o ne realusis pelnas yra apmokestinamas;
– vyriausybė yra didžiausias skolininkas ekonomikoje, o dėl infliacijos krinta reali vyriausybės skolos ir išmokamų palūkanų vertė;
– esant infliacijai vyriausybė turi pajamų ir iš teisės leisti pinigus (senjoražo). Ji gali pagaminti lito banknotą už centus, o mainais už tai gauna vieno lito vertės prekių ir paslaugų.
Trečiasis piniginės politikos tikslas yra tinkamas valiutos kursas. Valiutos kursas yra nacionalinių pinigų kaina, kuri krinta iki lygio, kuriam esant panašių keliose šalyse gaunamų prekių kainos yra maždaug vi
ienodos, skiriasi tik dėl pervedimo ir transportavimo išlaidų. Jeigu pagal vyraujančias palūkanų normas panašių prekių kainos keliose šalyse labai daug skirtųsi, prekiautojai pirktų prekes ten, kur jos pigios ir pervežtų į tas šalis, kur jos brangios, ir iš kainų skirtumo gautų pelno. Tų prekių kainos pirmosiose šalyse pakiltų, o antrosiose nukristų. Kartu pakiltų pirmosios šalies valiutos kaina. Prekių arbitražas truktų tol, kol panašių prekių kainų skirtumai, esant naujam valiutų keitimo kursui, neprašoktų pervedimo ir gabenimo išlaidų. Taigi valiutų kursai sumažintų skirtingų šalių panašių prekių kainų skirtumus.
Valiutų kursų pokyčiai atspindi pinigų sistemos ir struktūrinius (nepinigų sistemos) svyravimus. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad pinigų sistemos pokyčiai siejasi su palūkanų normų pasikeitimais. Pavyzdžiui, dėl didelės paklausos išaugus markėmis išreikštų vertybinių popierių palūkanų normoms, staiga ir nenumatytai padidėja markės vertė, o vėliau ji daug lėčiau krinta, ir prognozuojama, kad metinis nuvertėjimas bus lygus skirtumui tarp markėmis ir litais išreikštų aktyvų palūkanų normų.
Kai nacionalinės valiutos vertė pakyla lyginant su kitomis valiutomis, užsienio prekių kainų nacionaline valiuta sumažėjimas sumažina infliaciją toje šalyje. Tačiau tai pakenkia daugeliui pramonės šakų, kurios priklauso nuo eksporto arba konkuruoja su importu. Kai nacionalinės valiutos vertė krinta, aštrėja infliacija. Aišku, kad nė viena iš paminėtų situacijų nėra pageidaujama ir reikia palaikyti tam ti
ikrą nacionalinės valiutos kursą.
Ekonomikos augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių didžiosios dalies CB nekontroliuoja, bet vieną labai svarbų ekonomikos augimo rodiklį – investicijas – CB gali paveikti. Aukštesnis investicijų procentas ne tik reiškia, kad vienam darbuotojui tenka didesnė kapitalo dalis, bet rodo ir techninę pažangą, nes inovacijos dažnai įkūnijamos naujuose įrengimuose. Naujos mašinos išradimas tol nedidina našumo, kol ūkio subjektai neinvestuoja pinigų tokioms mašinoms įrengti.
Vienas iš investicijų didinimo būdų – palaikyti gana žemą realiąją palūkanų normą. Tačiau palūkanos neišvengiamai didėja, ir tam, kad infliacija būtų sustabdyta, be šios politikos, reikėtų vykdyti griežtą biudžetinę politiką, t. y. išlaikyti teigiamą valstybės biudžeto balansą arba nedidelį deficitą. Tai priklauso nuo Seimo ir Vyriausybės, ir CB negali to kontroliuoti.

2. Piniginės politikos įgyvendinimo pavojai

Siekdamas savo tikslų CB susiduria su tam tikrais pavojais, varžančiais jo veiksmus:
– finansinės panikos sukėlimas;
– per daug nestabilių palūkanų normų egzistavimas;
– per didelė tam tikrų ekonomikos sektorių ribojimų našta;
– užsienio investitorių pasitikėjimo praradimas.
Finansinė panika ir paprastai ją lydintis ekonomikos nuosmukis sukelia didelį nedarbą. Todėl galima sakyti, kad kelio užkirtimas finansinei panikai – tai didelio užimtumo tikslo dalis. Tačiau neleisti kilti finansinei panikai yra esminis CB rūpestis. Kaip viena iš finansinės panikos priežasčių gali būti bankų bankrotai. Dažniausiai dėl intensyvių spekuliacijų biržose, akcijų ir pagrindinių prekių kainos pakyla, o po to staiga krinta. Tie, kurie įsigijo tokį turtą už kreditus, dabar turi parduoti jį, kad susimokėtų kreditoriams, kurie, sumažėjus užstatų vertei, nenori pratęsti kreditų. Jei skolininkas bankrutuoja ir negali susimokėti skolų, kreditoriai taip pat žlunga. Masiniai bankų bankrotai ir negalėjimas grąžinti indėlių pinigais sukelia finansinę paniką. Kai kyla reali finansinės panikos grėsmė, CB keičia ribojimų politiką. Ji būna visiškai priešinga, negu vykdyta iki tol. Gali būti paskelbta, kad CB skolins bankams diskonto būdu. Be to, jis gali neoficialiai priversti bankus pratęsti išduotas paskolas, kad nestiprėtų finansinė panika.
Tradicinė CB politika – tai gana stabilių palūkanų normų palaikymas. CB dėl kelių priežasčių stengiasi užkirsti kelią didelio palūkanų normų svyravimo pavojui. Pirma, finansinė rinka veikia daug efektyviau, kai palūkanų normos stabilios. Palūkanų normoms staiga kylant didėja nuostoliai, o krintant gaunamas didelis pelnas. Jei nuostoliai tokie dideli, kad įmonė bankrutuoja, tai sukelia ir antrinių nuostolių. Tada tenka išparduoti turtą dalimis, o visų tų dalių bendra vertė daug mažesnė už veikiančios įmonės vertę. Antra, staiga kylančios palūkanų normos gali sukelti rimtų nemalonumų indėlius priimančioms įstaigoms, kurios turi daug ilgalaikių paskolų, išduotų žemesnėmis palūkanomis. Trečia, nestabilios palūkanų normos sukelia užsienio valiutų kursų svyravimus. Jei JAV kyla palūkanų normos, užsieniečiai nori pirkti dolerių ir už juos įsigyti JAV vertybinių popierių, o JAV gyventojams reikia mažiau užsienio šalių vertybinių popierių, ir todėl sumažėja dolerių pasiūla. Dėl didesnės dolerių paklausos ir mažesnės pasiūlos užsienio rinkoje pakyla dolerio kursas. Tokie nepageidautini valiutų kursų svyravimai sudaro keblumų tų šalių ekonomikai.
Tai yra pakankamos priežastys, dėl kurių reikėtų išlaikyti palūkanų normas stabilias. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad palūkanų normų stabilizavimas yra teisinga politika. Palūkanų normos gali būti tokio dydžio, kuris atitinka pinigų pasiūlą ir paklausą. Todėl, kai CB nori palaikyti stabilias palūkanų normas, ji turi, pakitus pinigų paklausai, keisti pinigų pasiūlą. Kadangi pinigų paklausa greičiau didėja ekonomikos kilimo, o ne nuosmukio laikotarpiu, palūkanų normų stabilizavimo politika reiškia, kad CB gali leisti pinigų pasiūlai greičiau didėti ekonomikos kilimo laikotarpiu, o tai gali padidinti ekonomikos svyravimus. Esmė yra ta, kad CB galėtų sustabdyti staigius palūkanų normų svyravimus ir sudarytų galimybę kilimo laikotarpiu palūkanų normoms didėti lėčiau ir tolygiau.
Ribojamoji politika siekia sumažinti išteklių paklausą tuo laikotarpiu, kai ta paklausa yra per didelė ir skatina infliaciją. Tačiau jos našta neturi per smarkiai užgriūti kurios nors vienos ūkio šakos – tada padidės nedarbas. Jeigu ta šaka yra gerai apmokama, likę be darbo gyventojai nebus linkę konkuruoti dėl kito, mažiau apmokamo, darbo.
Dar vienas dalykas varžo CB politiką – jis turi rūpintis tuo, kaip užsienio investitoriai reaguos į jos politikos pokyčius. Sakykim, užsienio investitoriai staiga įtaria, kad valiutų rinkoje dolerio kaina kris. Tada jie parduoda JAV įgytas akcijas ir obligacijas, o po to mėgina nusipirkti savo valiutos. Atsitinka du dalykai: krinta akcijų ir obligacijų, o taip pat dolerio kainos, nes padidėja dolerių pasiūla valiutų rinkoje. Dėl pirmos priežasties sumažėja pelnai ir padidėja finansinių investicijų išlaidos, o tai gali pastūmėti ekonomiką į nuosmukį. Kita vertus, dolerio nuvertėjimas didina importo kainas, taigi ir infliacijos lygį. Kad išvengtų šių pavojų, CB gali imtis veiksmų, kuriais pritrauks užsienio investitorius. Pavyzdžiui, jis gali imtis dar labiau ribojančios politikos, kad vėl įtikintų užsienio investitorius, jog bus užkirstas kelias didėjančiai infliacijai, kuri galėtų sukelti dolerio kainos kritimą rinkoje.
Aptarti pavojai nėra vieninteliai sunkumai, su kuriais susiduria CB, siekdamas savo tikslų. Kita svarbi problema yra tai, kad tikslai ne visada atitinka vienas kitą ir todėl konfliktuoja vienas su kitu.

3. Konfliktai tarp pinigų politikos tikslų

CB turi keletą tikslų. Ar jie dera vienas su kitu, t. y., ar siekdamas vieno iš jų, CB kartu siekia ir kitų tikslų? Ar jie konfliktuoja ir CB turi rinktis vieną iš jų?
Kai labai stengiamasi sumažinti nedarbą, tai dažniausiai suklystama – daroma netiksli prielaida, kad visuminė paklausa ateityje bus nepakankama. Padarius tokią prielaidą, imamasi plėtros politikos. Po to kurį laiką paklausa iš tiesų bus nepakankama ir tokia politika bus teisinga. Tačiau dažnai visuminė paklausa ne tiek sumažėja, kiek buvo prognozuota, ir dėl plėtros politikos atsiradusi papildoma paklausa pasidaro infliacinė. Tai pirmasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktavimo atvejis. Antrasis šių dviejų tikslų konfliktavimo atvejis – CB reakcija į pasiūlos šokus. Tarkime, kad dėl pasiūlos šoko padidėjus kainoms, CB išleidžia papildomų pinigų, kad būtų išlaikytas balansas. Tai apsaugo nuo didelio nedarbo, kurio kitaip nebūtų išvengta. Trečiasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktas susidaro dėl valiutos kursų. Sumažinęs nacionalinės valiutos kursą, CB skatina eksportuojančios ir konkuruojančios su importu pramonės šakas. Tačiau tokia politika yra infliacinė.
Tinkamas valiutos kursas trumpą laikotarpį konfliktuoja su dideliu užimtumu ir stabiliomis kainomis. Žemesnis valiutos kursas padidintų užimtumą, o aukštesnis sumažintų infliaciją. Jei CB nori sumažinti nedarbą, jis turi numušti valiutos kursąiki žemesnio kaip normalus lygio, o jei nori sumažinti infliaciją – padaryti valiutos kursą aukštesnį negu normalus. Tačiau, jei CB nori, kad valiutos kursas nedidintų nei nedarbo, nei infliacijos, jis laikysis tinkamo valiutos kurso ir konflikto nebus.
Didelio užimtumo ir ekonomikos kilimo tikslai nekonfliktuoja. Didelis užimtumas skatina ekonomikos kilimą.
Daug sudėtingesnis ryšys yra tarp ekonomikos kilimo ir kainų stabilumo tikslų. Jie konfliktuoja trumpą laikotarpį. Tada pernelyg nukreiptos į plėtrą ir todėl keliančios infliaciją politikos veiksmais galima pasiekti, kad ekonomika sparčiai augtų:
– pasistengiama, kad daugeliui firmų trūktų pajėgumų ir todėl jos imtų investuoti;
– laikinai sumažinamas nedarbas;
– didinamas darbuotojų skaičius.
Tačiau infliacija mažina ir efektyvumą, o per ilgesnį laikotarpį ir investavimus. Todėl per ilgesnį laikotarpį spartus ekonomikos augimas ir žemas infliacijos lygis papildo vienas kitą, o ne konfliktuoja.
Per ilgesnį laikotarpį CB tikslai nekonfliktuoja ir todėl jis gali siekti jų visų tuo pat metu. Tačiau per trumpą laikotarpį yra susikirtimų. Plėtros politika, kuri laikinai sumažina nedarbą, padidina infliaciją. Infliacija trumpą laiką spartina ekonomikos kilimą, bet per ilgesnį laikotarpį jis sulėtėja. Kadangi žiūrėti į tolimą ateitį beveik neįmanoma, dažniausiai sprendžiami trumpalaikiai tikslai, taip paisant esamų visuomenės interesų.
CB dažniausiai neskelbia savo trumpalaikių tikslų, nes:
– nenori būti apkaltinta, kad siekia vieno tikslo;
– tikslai dažnai kinta, priklausomai nuo situacijos;
– vienus tikslus palaiko vieni šalininkai, kitus – kiti. Todėl gali atsirasti priešiškų jėgų, siekiančių sudaryti sąjungą, kuri sumažintų CB savarankiškumą.

Leave a Comment