Naujovės įmonės veiklojePokyčiai rinkoje verčia verslininkus domėtis naujovėmis, įgyti tarptautinių ryšių palaikymo patirties, neatidėliojant spręsti produkcijos ir aptarnavimo kokybės klausimus. Svarbiausia – neatsilikti, tobulėti tiek vadovui, specialistui, tiek visai įmonei ieškoti būdų, kaip tai daryti. Smulkiojo verslo plėtra ir konkurencinio pajėgumo stiprinimas yra gana sudėtingos ir lėtai bei sunkiai sprendžiamos problemos. Rinka teigiamai reaguoja, nesvarbu, kokio dydžio įmonė. Racionalus prekių ir paslaugų pasirinkimas, veiksminga kainų ir pardavimo rėmimo politika lemia smulkiojo verslo sėkmę. Rinkos ekonomika Lietuvoje dar veikia nepakankamai: stringa bankroto bei konkurencijos, drauge ir efektyvaus išteklių naudojimo mechanizmas. Smulkiojo verslo struktūriniai pokyčiai dėl skirtingų klasifikavimo kriterijų ir veiklos sąlygų sunkiai palyginami su pasauliniais ir Europos Sąjungos duomenimis. Mūsų šalies smulkiojo verslo kitimas, galima sakyti, kol kas neturi analogo tarp normaliai besivystančių šalių. Nepaisant smulkiojo verslo teigiamų bruožų ir santykinių pranašumų, Lietuvoje galimybės ir pajėgumai nėra tinkamai panaudojami ir pakankamai remiami. Neigiamą požiūrį į smulkųjį verslą ir konkurencijos mechanizmą iš dalies nulėmė samprata apie neproduktyvias paslaugas ir planinį ūkį. Tai galiausiai atspindėjo ir veiklos reguliavimo norminė teisinė bazė, griežtindama apskaitą, palikdama visiems vienodus mokesčius. Smulkusis verslas praktiškai nebegali naudotis pelno ir pajamų apmokestinimo lengvatomis, deklaruotomis Mažųjų įmonių įstatyme, nes: Ш Naujų įmonių įkuriama vis mažiau;Ш Pradedančiosios ir taip neturi pelno.Susiklostė gana paradoksali situacija, kai dalis verslininkų net suinteresuoti aukštu verslo apmokestinimo lygiu. Tos įmonės, kurios, pažeisdamos įstatymus, nuslepia dalį pajamų, naudojasi šešėlinės ekonomikos paslaugomis, įgauną absoliutų konkurencinį pranašumą lyginant su mokančiomis visus mokesčius. Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnis skirtumas ir pranašumas, nes šios įmonės gali labiau mažinti savikainą ir kainas.
Konkurencinio pranašumo didinimo bet kurioje veikloje problemų sprendimas pirmiausia priklauso nuo šių veiksnių: Ш Aplinkos (teisinės, politinės ir t.t.) ypatumų bei visuomenės požiūrio;Ш Įmonės išteklių;Ш Vadybininkų (savininkų) sprendimų savalaikiškumo ir pagrįstumo.Visą verslo palinką galima suskirstyti į dvi susijusias dalis: lėčiau besikeičiančią, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai agresyvi (makroaplinka), ir sparčiai besikeičiančią. Prie pastarosios reikėtų priskirti: Ш Naujai atsirandančių stambių ir kitų regionų potencialių konkurentų sėkmę;Ш Prekių ir paslaugų pakaitalų grėsmę;Ш Konkurentų strategiją;Ш Vartotojų galimybę rinktis ir derėtis;Ш Tiekėjų galimybę diktuoti savo sąlygas ir derėtis.Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės galimybės turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą. Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti. Tai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms pačioms spręsti savo problemas. Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. patvirtintomis smulkiojo ir vidutiniojo verslo plėtros programos įgyvendinimo priemonėmis numatoma bent iš dalies sušvelninti “globą”, kuri tapo pernelyg varžanti ir gniuždanti. Kol kas dar nedetalizuotos programos įgyvendinimo priemonės, bet jau abejojama jų sėkmingumu. Jei nebus sukurta darni kompleksiška smulkiojo verslo plėtros ir skatinimo sistema, tai verslininkai, užuot rūpinęsi verslu, visas pastangas sutelks į lengvatų, išimčių, paramos fondų ir kitų išimtinių teisių reikalavimą. Detalizuojant smulkiojo verslo plėtojimo programos priemones, pirmiausia reikėtų:Ш Gausias verslo valstybinės kontrolės inspekcijas, jų veiklą pakeisti taip, kad iš kontroliuojančių taptų koordinuojančios ir padedančios geriau spręsti savo kompetencijos klausimus;Ш Pakartotinius tikrinimus, siekiant įvertinti ankstesnio patikrinimo rezultatus, atlikti tik teismui sutikus, peratestuojant nekvalifikuotus kontrolierius. Nuostolius dėl neteisėtos veiklos sustabdymo reikėtų padengti iš savivaldybių biudžetų ir tais atvejais, kai pažeidimo dydis to nereikalauja;Ш Numatyti iš biudžeto moksliniam pedagoginiam personalui ir studentams įtraukti į visų be išimties pradedančiųjų verslo rėmimą. Tai nesunku padaryti per šalies mokslo ir švietimo sistemą šiems tikslams numatant specialias lėšas. Būtų išspręstas studentų praktikos bazės ir jų rengimo, tyrimo rezultatų aktualumo ir įgyvendinimo, dėstytojų kvalifikacijos kėlimo klausimų kompleksas kartu įveikiant Lietuvos ūkio problemas;Ш Labiau supaprastinti ir suvienodinti smulkiojo verslo įmonių, kurios nepasiekė tam tikro pajamų ar realizacinių įplaukų lygio, apskaitą ir atskaitomybę;Ш Periodiškai apskričių centruose ir rajonuose iš apskričių ir savivaldybių biudžetų rengti seminarus bei kitus renginius naujai priimtiems norminiams aktams, programoms, projektams svarstyti bei įgyvendinti. Šių renginių organizavimą laipsniškai perleisti Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, vadybininkų, marketingo ir kitoms visuomenės organizacijoms, užtikrinant nemokamą smulkiųjų verslininkų dalyvavimą bei aprūpinimą informacija;Ш Viršijus leistiną norminio akto pataisų skaičių, dokumentas turėtų būti rengiamas iš naujo.Vyriausybės įtaka neturėtų apsiriboti atskirų įmonių konkurencinio potencialo stiprinimu, o privalu užtikrinti tokias veiklos sąlygas, kurios atitiktų smulkiojo ir vidutiniojo verslo visuomeninę reikšmę bei indėlį į ekonomiką.Literatūra:1. Sūdžius V. Smulkiojo verslo plėtros problemos // Vadodo pasaulis 1998’ 10. – 33 – 35 p.2. Sūdžius V. Nuolatiniam tobulinimui nėra alternatyvos // Vadovo pasaulis 1998’ 4. – 41-43 p.