Radioaktyvumas

Atomo sudėtingumas paaiškėjo, kai buvo atrastas radioaktyvumo reiškinys – savaiminis kai kurių elementų atomų skilimas. Radioaktyviosios medžiagos spinduliuoja energiją nematomų spindulių pavidalu, kurie prasiskverbia pro medžiagas, veikia fotografinį filmą ar plokštelę, ardo gyvas ląsteles. Šie spinduliai susidaro, irstant elementų atomų branduoliams ir nepriklauso nuo išorinių veiksnių. Radioaktyviąją spinduliuotę skleidžia visos žvaigždės, pvz. Saulė ir Žemė. 1896 m. prancūzų fizikas Anri Bekerelis nustatė, jog medžiagos, turinčios urano, tamsoje apšviečia fotoplokštelę, jonizuoja dujas, sukelia fluorescuojančių medžiagų švytėjimą. Vėliau paaiškėjo, kad tokią savybę turi ne tik uranas. 1898 m. prancūzų mokslininkai Marija Sklodovska-Kiuri ir Pjeras Kiuri pradėjo tirti radioaktyvųjį spinduliavimą ir atrado du naujus elementus – polonį ir radį. Už tai 1911 m. M. Kiuri gavo Nobelio chemijos premiją. Radioaktyviojo elemento skilimo greitis nusakomas jo skilimo pusėjimo trukme, t.y. laiku, per kurį suskyla pusė jo kiekio. Skildamas atomas neišnyksta, bet virsta kitų medžiagų atomais. Tie atomai skyla toliau, sudarydami naujus cheminius elementus. Skylant atomų branduoliams, iš jų išlekia dalelės, išsiskiria daug šilumos. Radioaktyvioji spinduliuotė matuojama dozimetrais. Tik atradus radį, paaiškėjo, kad jo skleidžiami spinduliai sunaikina vėžio ląsteles, tačiau beveik nepažeidžia sveikų audinių. Tai buvo panaudota medicinoje.