inovacijos

Turinys

Įvadas............................2 psl.
1. Inovacijų apibrėžimas...................4 psl.
1.2 Inovacijų reikšmės................5psl.
2.Organizacija – kas tai?...................6psl.
2.1 Organizacijos vertybės, normos ir elgesio būdai....7psl.
3.Novatorius....................8psl.
4.Smulkiojo verslo plėtra...............10psl.
5. Diskontuotų pinigų srautų metodas....................13psl.
Išvados............................14psl.
Naudota literatūra.......................15psl

Įvadas

Organizacija (gr. organizo – sutvarkau, surengiu): 1)kieno nors struktūra,sandara, sistema. 2)Žmonių kolektyvas susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui, dažnai turintis atskirą turtą ir valdymo organus.
Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus.
 Inovacijų tikslas: mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant plėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jųų gamybą. Norint sėkmingai veikti sudėtingoje konkurencijoje, reikėjo nuolat tobulinti gamybos, pardavimo ir technologinius ir kitus procesus.
 Uždaviniai: Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės galimybės turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą. Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti. Taai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms pačioms spręsti savo problemas.
 Objektas: Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas. Tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (v

valstybės ir valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės institucijos ir kt.). Todėl pirmiausia būtina inovacijas įvardyti įsisavinimo kontekstu, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.
 Metodai: Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiai taikomas vertinant investicijų efektyvumą.
Metodo pagrindą sudaro būsimųjų pinigų srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas.
Galima išskirti šiuos pagrindinius diskontuotų pinigų srautų metodo etapus:
a)vertinimo momento nustatymas;b)būsimųjų pinigų srautų prognozavimas;
c)individualios diskonto normos įvertinimas;d)būsimųjų pinigų srautų diskontavimas;d)būsimųjų pinigų srautų dabartinės vertės nustatymas;

Gyvename gilių permainų laikais. Naujųjų informacijos ir komunikacijos technologijų įsigalėjimas iš esmės keičia žmonių, organizacijų ir valstybių būseną. Pasaulinės ekonomikos konkurencija verčia vyriausybes mėginti keisti savo šalių ekonomines ir socialines struktūras į informacijos visuomenę. Įvairios pasaulio šalys kuria savo informacijos politikas, kuuriomis siekiama formuoti informacijos visuomenės raidą. Lietuva pirmiausia siekia įgyvendinti nebrangią ir veikmingą telekomunikacijos infrastruktūrą, kuri leistų žmonėms ir organizacijoms komunikuoti. Veiksmingi telekomunikacijų tinklai yra vienas svarbiausių elementų modernioje informacijos ir žinių visuomenėje.

kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.).

1.Inovacijų apibrėžimas

Apibendrinant, inovacijų apibrėžimas ir jų vartojimas yra labai platus. Mokslinėje literatūroje, gamybos, technologijų, vadybos ir kitose srityse esama įvairių nuomonių, todėl iki dabar nėra nusistovėjusio vieno inovacijų apibrėžimo. Tačiau galima įvertinti inovacijų įv

vairovę, praktikoje egzistuojančias klaidingas inovacijų apibrėžimo interpretacijas, kurios didžia dalimi apsunkina jų supratimą ir pritaikymą.
Pastebėtina, kad mokslininkų, gamybininkų, verslininkų ir kitų visuomenės narių inovacijos apibrėžimo formulavimas, tikslų iškėlimas bei jo supratimas iš esmės skiriasi. Kiekviena suinteresuota žmonių grupė įvardina inovacijas tik jai reikšmingame kontekste, kuris gali iš esmės skirtis nuo kitos grupės apibrėžimo, nes formuluojama pagal kitą kontekstą. Todėl diskusijų metu gana sudėtinga suprasti vienam kitą ir atrasti bendrą atskaitos tašką, jei nėra iš anksto susitarto bendro apibrėžimo konteksto.

1.2 Inovacijų reikšmės

Pateikiamos kai kurios inovacijai mokslo, gamybos, technologijos ir vadybos kontekste suteikiamos reikšmės:
Mokslinės inovacijos – sėkmingas mokslinių naujovių kūrimas, jų pritaikymas ir panaudojimas įvairiose srityse;
Gamybinės inovacijos – naujų gamybos, tiekimo, platinimo ir kitų metodų įtvirtinimas;
Technologinės inovacijos – naujų technologijų sukūrimas ir senų atnaujinimas bei praplėtimas, diegiant jas įvairiose srityse;
Vadybinės inovacijos – vadybos, darbo organizavimo, darbo sąlygų keitimas ir įgyvendinimas.

2. Organizacija – kas tai?

Joks žmogus,kad ir kokia iškili asmenybė jis būtų, negali gyventi ir veikti visiškai izoliuotai, savarankiškai. Net grupė, komanda negali gyvuoti nepriklausydama nuo kitų grupių, bendruomenės, visuomenės. Grupės (komandos) jungiasi į organizacijas (susivienijimus). Išimtiniais atvejais organizacija gali būti vientisa, lyg monolitas, tačiau dažniausiai organizacija – tai blokinis, panelinis, karkasinis darinys. Žmonėms joje būtina organizuotis ir bendrai veikti. Vadinasi, organizacija – tai visuomenės ląstelė su fiksuotais ti

ikslais, veikla, erdve ir žmonėmis (veikėjais). Ji egzistuoja tarp „dviejų ugnių: nuolat kyla prieštaravimų su makroaplinka – su ja pačia sudarančiais padaliniais bei individais. Apskritai gamtoje, o juo labiau visuomenėje, kiekvienas reiškinys ar darinys gali egzistuoti tiek, kiek jis naudingas (bent jau nekenkiantis), tikslingas, pozityvus. P. Drucker (1992) suformulavo visuomenės bei organizacijos priešpriešos priežastis. Mes pritariame tam, kad visuomenei būtinas stabilumas, o organizacijai būtini pokyčiai, raida, keitimasis. Dėl bendros gerovės visuomenė stengiasi daryti įtaką, reguliuoti organizacijos veiklą, nors šiai būtinas savarankiškumas, autonomija. Nuolatinius prieštaravimus tarp visuomenės ir organizacijos sukelia jų ryšių prigimtis, pobūdis, specifika, o ypač tarpusavio atsakomybės ypatybės. Visuomenei ir jų nariams (kiekvienam iš mūsų) vis labiau reikia socialiai orientuotų organizacijų, kurias visuomenė ne visada nori ir ne visada gali įsteigti, o pačios organizacijos ne visada suinteresuotos tokia pakraipa.

2.1 Organizacijos vertybės, normos ir elgesio būdai.

Kokios gi yra organizacijos vertybės, normos ir elgesio būdai? Paprastai jais nusakoma:
 Pagrindiniai organizaciniai tikslai;
 Pageidautini būdai tiems tikslams pasiekti;
 Pagrindinės darbuotojų pareigos organizacijos jiems teikiamuose vaidmenyse;
 Efektyviam vaidmens atlikimui reikalingi elgesio būdai;
 Taisyklių ir principų rinkinys, palaikantis organizacijos identiškumą ir inegruotumą.
L. Iacocca (1988) visas organizacijas suskirstė į tris tipus: vienos organizacijos stebisi,jei kas nors įvyksta; kitos stebi, kai kas nors vyksta; trečios priverčia, kad kas nors įvyktų. Šis, trečias, tipas atitinkas nūdienos organizaciją, nes či

ia nuolat, kasdien reikia mokytis, įgyti ir planuoti vis naujas žinias, technologijas, įrengimus, kurie žaibiškai kinta, sensta.
Organizacijos gyvybiškuką, jos sėkmę lemia totalinių uždavinių sprendimas. Jau steigiant, kuriant organizaciją, svarbu parengti:
 Bendrą organizacijos viziją;
 Jos misiją;
 Brandžią valdymo filosofiją;
 Užsibrėžti veiklos tikslus;
 Suformuoti svarbiausias organizacijos vertybes;
 Asmeninio darbuotojų meistriškumo kėlimo galimybes;
 Mokymąsi komandoje;Sisteminį mąstymą.

3. Novatorius

Vadovo kaip novatoriaus vaidmuo reiškiasi jo sugebėjimu iškelti naujų idėjų, rasti naujų būdų gamybiniai užduočiai atlikti ir mokėjimu naujas idėjas įgyvendinti praktiškai. Novatoriaus vaidmuo reikalauja iš vadovo ir didelio takto, ypač naujoje vietoje, naujose pareigybėse. Pradėdamas dirbti vadovas neturi kritikuoti savo pirmtako ir susiformavusių organizacijoje tradicijų.
Daugelio manymu, pristatomas naujas vadovas turi pasakyti kalbą. Personalui ji padaro pirmąjį įspūdį apie būsimą vadovą ir gali likti ilgam. Apie ką kalbėti pirmoje kalboje? Apie personalo darbą? Tai reikštų kartu vertinti personalą, tačiau tam naujasis vadovas neturi nei duomenų, nei teisių. Kalbėdamas apie gerąsias puses, gali prieš save nuteikti nepatenkintus esama padėtimi. apie darbo perspektyvas (strategiją), naujasis vadovas atskleidžia, kad dabartinėje valdymo sistemoje reikia kai ką keisti, tad prieš save nuteiks kūrusius tą sistemą ir juos šalininkus.
Apibendrinant daugelio vadovų patirtį galima daryti išvadą, kad pirmojoje kalboje naujasis vadovas turėtų prašyti visus personalo narius dirbti taip, kaip iki šiol dirbo. Su šia nuomone sutinka beveik visi ją svarsčiusieji. Tokia kalba reikštų, kad naujasis vadovas pripažįsta visų personalo narių (tiek buvusiojo vadovo ir dabartinės darbo sistemos šalininkų, tiek jų priešininkų) nuopelnus, pasirengęs su visais bendradarbiauti, visų pastangos bus vertinamos teisingai. Taip kalbėdamas neužgaus niekieno jausmų.
Apibendrinant vadovo pirmosios kalbos patirtį galima pasakyti:
 tavo pirmtakas – buvęs viršininkas tau yra ypatinga figūra. Kaip tik santykiai su juo patikrinamas tavo taktiškumas;
 nekritikuok buvusio vadovo ir nepabrėžk jo trūkumų.
Klaidų priminimas nieko nekeičia. Atvirkščiai, jeigu tai, ką buvęs vadovas paliko, verta pagirti, nedvejodamas tai padaryk. Visuomet prisimintina, kad kiekvienoje organizacijoje yra ir gerų, ir atgyvenusių tradicijų. Laužyti atgyvenusias reikia, bet tai darytina protingai. Žmonės pripranta prie aplinkos, kurioje gyvena ir dirba, ir pakeisti ją ne taip paprasta. Kiekviename pertvarkyme slypi ir tam tikrų nepasitikėjimo elementų. Lenkų valdymo specialistas E. Staroščiakas sako: “Organizacinė sistema, veikus iki reorganizavimo, galėjo turėti trūkumų, bet vis dėlto veikė. O naujoji visada būna apskaičiuota teoriškai, ir dar nežinai, kaip ji veiks praktiškai”.
Be to, norėdamas būti novatoriumi, vadovas pats turi mokytis, kelti kvalifikaciją. Jis negali būti panašus į stovinčią prie kelio rodyklę, kuri rodo kelią kitam, o pati lieka vietoje. Novatoriaus vaidmuo reikalauja iš vadovo žinoti, jausti, numatyti vadovaujamo personalo ateitį, jo perspektyvą. A. Faijolis rašė, kad svarbiausia valdymo funkcija – numatyti, kitaip sakant, nuspėti organizacijos ateitį, personalo kitimo tendencijas. Ir būsimuosius pakitimus grupės nariams visų pirma turi pasakyti jos vadovas

4. Smulkiojo verslo plėtra

Smulkiojo verslo plėtra ir konkurencinio pajėgumo stiprinimas yra gana sudėtingos ir lėtai bei sunkiai sprendžiamos problemos. Rinka teigiamai reaguoja, nesvarbu, kokio dydžio įmonė. Racionalus prekių ir paslaugų pasirinkimas, veiksminga kainų ir pardavimo rėmimo politika lemia smulkiojo verslo sėkmę.
Rinkos ekonomika Lietuvoje dar veikia nepakankamai: stringa bankroto bei konkurencijos, drauge ir efektyvaus išteklių naudojimo mechanizmas.
Smulkiojo verslo struktūriniai pokyčiai dėl skirtingų klasifikavimo kriterijų ir veiklos sąlygų sunkiai palyginami su pasauliniais ir Europos Sąjungos duomenimis. Mūsų šalies smulkiojo verslo kitimas, galima sakyti, kol kas neturi analogo tarp normaliai besivystančių šalių.
Nepaisant smulkiojo verslo teigiamų bruožų ir santykinių pranašumų, Lietuvoje galimybės ir pajėgumai nėra tinkamai panaudojami ir pakankamai remiami. Neigiamą požiūrį į smulkųjį verslą ir konkurencijos mechanizmą iš dalies nulėmė samprata apie neproduktyvias paslaugas ir planinį ūkį. Tai galiausiai atspindėjo ir veiklos reguliavimo norminė teisinė bazė, griežtindama apskaitą, palikdama visiems vienodus mokesčius. Smulkusis verslas praktiškai nebegali naudotis pelno ir pajamų apmokestinimo lengvatomis, deklaruotomis Mažųjų įmonių įstatyme, nes:
 Naujų įmonių įkuriama vis mažiau;
 Pradedančiosios ir taip neturi pelno.
Susiklostė gana paradoksali situacija, kai dalis verslininkų net suinteresuoti aukštu verslo apmokestinimo lygiu. Tos įmonės, kurios, pažeisdamos įstatymus, nuslepia dalį pajamų, naudojasi šešėlinės ekonomikos paslaugomis, įgauną absoliutų konkurencinį pranašumą lyginant su mokančiomis visus mokesčius. Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnis skirtumas ir pranašumas, nes šios įmonės gali labiau mažinti savikainą ir kainas.
Konkurencinio pranašumo didinimo bet kurioje veikloje problemų sprendimas pirmiausia priklauso nuo šių veiksnių:
 Aplinkos (teisinės, politinės ir t.t.) ypatumų bei visuomenės požiūrio;
 Įmonės išteklių;
 Vadybininkų (savininkų) sprendimų savalaikiškumo ir pagrįstumo.
Visą verslo palinką galima suskirstyti į dvi susijusias dalis: lėčiau besikeičiančią, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai agresyvi (makroaplinka), ir sparčiai besikeičiančią. Prie pastarosios reikėtų priskirti:
Naujai atsirandančių stambių ir kitų regionų potencialių konkurentų sėkmę;
 Prekių ir paslaugų pakaitalų grėsmę;
 Konkurentų strategiją;
 Vartotojų galimybę rinktis ir derėtis;
 Tiekėjų galimybę diktuoti savo sąlygas ir derėtis.
Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės galimybės turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą. Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti. Tai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms pačioms spręsti savo problemas.
Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. patvirtintomis smulkiojo ir vidutiniojo verslo plėtros programos įgyvendinimo priemonėmis numatoma bent iš dalies sušvelninti “globą”, kuri tapo pernelyg varžanti ir gniuždanti. Kol kas dar nedetalizuotos programos įgyvendinimo priemonės, bet jau abejojama jų sėkmingumu. Jei nebus sukurta darni kompleksiška smulkiojo verslo plėtros ir skatinimo sistema, tai verslininkai, užuot rūpinęsi verslu, visas pastangas sutelks į lengvatų, išimčių, paramos fondų ir kitų išimtinių teisių reikalavimą.
Detalizuojant smulkiojo verslo plėtojimo programos priemones, pirmiausia reikėtų:
 Gausias verslo valstybinės kontrolės inspekcijas, jų veiklą pakeisti taip, kad iš kontroliuojančių taptų koordinuojančios ir padedančios geriau spręsti savo kompetencijos klausimus;
 Pakartotinius tikrinimus, siekiant įvertinti ankstesnio patikrinimo rezultatus, atlikti tik teismui sutikus, peratestuojant nekvalifikuotus kontrolierius. Nuostolius dėl neteisėtos veiklos sustabdymo reikėtų padengti iš savivaldybių biudžetų ir tais atvejais, kai pažeidimo dydis to nereikalauja;
 Numatyti iš biudžeto moksliniam pedagoginiam personalui ir studentams įtraukti į visų be išimties pradedančiųjų verslo rėmimą. Tai nesunku padaryti per šalies mokslo ir švietimo sistemą šiems tikslams numatant specialias lėšas. Būtų išspręstas studentų praktikos bazės ir jų rengimo, tyrimo rezultatų aktualumo ir įgyvendinimo, dėstytojų kvalifikacijos kėlimo klausimų kompleksas kartu įveikiant Lietuvos ūkio problemas;
 Labiau supaprastinti ir suvienodinti smulkiojo verslo įmonių, kurios nepasiekė tam tikro pajamų ar realizacinių įplaukų lygio, apskaitą ir atskaitomybę;
 Periodiškai apskričių centruose ir rajonuose iš apskričių ir savivaldybių biudžetų rengti seminarus bei kitus renginius naujai priimtiems norminiams aktams, programoms, projektams svarstyti bei įgyvendinti. Šių renginių organizavimą laipsniškai perleisti Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, vadybininkų, marketingo ir kitoms visuomenės organizacijoms, užtikrinant nemokamą smulkiųjų verslininkų dalyvavimą bei aprūpinimą informacija;
 Viršijus leistiną norminio akto pataisų skaičių, dokumentas turėtų būti rengiamas iš naujo.
Vyriausybės įtaka neturėtų apsiriboti atskirų įmonių konkurencinio potencialo stiprinimu, o privalu užtikrinti tokias veiklos sąlygas, kurios atitiktų smulkiojo ir vidutiniojo verslo visuomeninę reikšmę bei indėlį į ekonomiką.

5. Diskontuotų pinigų srautų metodas

Diskontuotų pinigų srautų metodas naudotinas vertinant veikiančias ir artimiausioje ateityje veiksiančias įmones, t.y. tuomet, kai galima remtis įmonės veiklos tęstinumo principu. Juk diskontuotų pinigų srautų metodu vertinama įmonė kaip būsimųjų pinigų srautų šaltinis. Taigi jau iš anksto daroma prielaida, kad įmonė veiks ir ateityje.
Atsižvelgiant j įmonės tipą, diskontuotų pinigų srautų metodas labiau tinka „jaunų“ įmonių vertinimui. Šiuo metodu dažnai vertinamos inovacinės rizikingos įmonės, gaminančios perspektyvius produktus bei turinčios aiškiai išreikštus konkurencinius pranašumus. Diskontuotų pinigų srautų metodas minėtu atveju pateisinamas, jeigu perspektyvaus produkto pinigų srautai rodo aiškią augimo tendenciją, t.y. galima susidaryti nuomonę apie verslo ar produkto gyvavimo ciklo kreivę.
Diskontuotų pinigų srautų metodu gauti rezultatai gali būti įtikinami, jeigu:
įmanoma prognozuoti gaminamo produkto realizavimo bei išteklių konjunktūrą (kainų bei konkurencijos požiūriu); įmonės produktų rizika yra palyginama su šalies ekonomikai būdingu rizikos lygiu; šalyje pasiektas finansinis stabilumas, kurį atspindi nedaug besikeičiančios vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos lygis.
Diskontuotų pinigų srautų metodas gali būti įvairiai modifikuojamas, kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t.y. vietoj pinigų srautų galima naudoti grynąjį pelną, dividendus, palūkanas, kupono mokėjimus, nuomos mokesčius ir pan., todėl šiuo metodu yra vertinamos ne tik įmonės bei investiciniai projektai, bet ir įvairių ūkinių veiklų efektyvumas, finansinių instrumentų bei operacijų pelningumas. Taigi diskontuotų pinigų srautų metodas pagrįstai gali būti laikomas universaliausiu verslo vertinimo metodu.
Pirmajame verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu etape reikia tinkamai pasirinkti verslo vertinimo momentą. Tinkamą šio momento pasirinkimą nulemia verslo (produkto) gyvavimo ciklo analizė.

Išvados

Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus.
Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.
Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia inovacijų samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, daug inovacijų yra sėkmingai pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. Bet dažnai produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems randamos naujos rinkos, taigi nauji darbo metodai bei naujos rinkos irgi yra inovacijos.
Visuotinai pripažįstama, kad būtent inovacijos ir sėkmingas jų įgyvendinimas yra varančioji jėga, sąlygojanti nuolatinį ekonomikos augimą.
Pokyčiai rinkoje verčia verslininkus domėtis naujovėmis, įgyti tarptautinių ryšių palaikymo patirties, neatidėliojant spręsti produkcijos ir aptarnavimo kokybės klausimus. Svarbiausia – neatsilikti, tobulėti tiek vadovui, specialistui, tiek visai įmonei ieškoti būdų, kaip tai daryti.
Visuomenėje vykstančius procesus įprasta įvardinti permainomis, o permainas – inovacijų pasekmėmis. Tiksliai įvardinti inovacijas, tame tarpe ir informacijos technologijų inovacijas yra gana sudėtinga. Pasąmonėje greičiau iškyla sudėtingos konstrukcijos kūrimas, mokslinis ar technologinis išradimas. Tačiau tik nedaugelis išradimų tampa inovacijomis.

Naudota literatūra:

1. Jucevičienė P. “Organizacijos elgsena”- Kaunas 1996.
2. Jucevičius R. “Strateginis organizacijų vystymasis” -Kaunas 1998.
3. Butkus F.S. “Organizacijos ir vadyba” – Vilnius, 1996
4. Buračas A.”Terminijos vadyba ir probleminiai aspektai.” // ”Organizacijų vadyba” 1997 Nr.5.

Leave a Comment