Krikščionybė

Religijos ir jų plitimas

Kiekviena visuomenė turi savo ideologiją, kuri sieja visus jos narius. Ideologija plačiau apibrėžiama kaip kompleksas tikėjimų, jausmų ir vertybių, jungiančių visuomenės narius į grupę, kuri minėtais aspektais skiriasi nuo kitų socialinių grupių.Ideologijos samprata apima ir religiją kaip amžinos minties giją. Religija yra ne tik kasdienio gyvenimo palydovė, bet ir kiekvienos kultūros dalis. Dėl to diplomatai, tautinių ryšių specialistai, politikai, išpažįstantys vieną kurį nors tikėjimą, privalo gerai pažinti ir kitų passaulio regionų, valstybių ar net genčių religijas, tikėjimus.Religija (lot. Religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas) – tai žmonių tikėjimas tuo, kad egzistuoja aukštesnės antgamtinės jėgos, tikėjimas Dievo ar dievais , pomirtiniu Amžinuoju pasauliu. Į religijos sąvoką įeina ir tikyba, su ja susijusios kulto organizacijos, pastatai, veiksmai bei apeigos.Iki religijos atsiradimo pirmykštėje bedruomenėje ir jos gentyse būta tikėjimų į gamtos reiškinius. K. Kolumbas, atradęs Ameriką, susidūrė su totemizmu: indėnų gentys garbino ir laikė savo globėjais gyvūnus, augalus ar negyvosios gamtos daiktus. Tokių ir panašių tikėjimų iki šiol galima rasti kai kuriuose Afrikos ir Azijos rajonuose, bet nė vienas primityvus tikėjimas nėra religija.

Krikščioniškos Europos gimimas

Ankstyvųjų viduramžių pradžią ženklina vienas labai svarbus įvykis – merovingų karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę. Metraštininkai tvirtina, kad kare su alemanais jis atsidūręs “keblioje padėtyje ir šaukęsis Kristaus pagalbos”, o iškovojęs pergalę tapo Jo išpažinėju. Karaliaus didikai taip pat pasikrikštijo skelbdami: “Mes atsižadame mirtingųjų divų ir išpažįstame Nemirtingąjį Dievą”. Nuo to laiko iki tūkstantmečio pabaigos krikščiomybės ir Šiaurės tautų tradicijos įvairiai veikė ir darė įtaką viena kitai.

Politinė valdžia ir pausaulio atsižadėjimas

Naujoji Vakarų Europos Bažnyčia nuo pat pradžių ėjo tarsi dviem skirtingais keliais: vienas jų vedė prie pasaulienės valdžios ir polinės įtakos, antrasis davė mums žemišką gyvenimą neigiančią vienuolijos tradiciją, kuri kartu su Chlodvigo Krikštu atkėlė vartus į viduramžius ir vėliau tapo pagrindiniu Bažnyčios dvasiniu ramsčiu. Pasak vieno Bažnyčios istoriko, būtent dėl šios tradicijos išliko gyvos “antikinės kultūros vertybės”. Abi šios jėgos – valdžios siekimas ir dvasinis asketizmas – buvo du poliai, tarp kurių ankstyvaisiais viduramžiais įsižiebdavo dažni konfliktai.Kitaip nei rytuose, kur krikščionybė įsitvirtino kaip imperinė Bažnyčios sistema, Vakaruose susikūrė daug regioninių Bažnyčių. Žymiausia iš jų, be jokios abejonės, buvo Frankų Bažnyčia, kuriai iki pat Karolio Didžiojo mirties priklausė dauguma Europos žemyno ričių. Ši bažnyčia visai buvo nepriklausoma nuo Romos, savo kofliktus dėl teritorijos pasidalijimo ar doktrinos principų sprendė Tautos Susirinkimuose. Tokiu būdu prieš Romos valią į senosios Bažnyčios Tikėjimo Išpažinimą buvo įtrauktas “filioque”, pagal Imperijos poreikius buvo nustatomos vyskupų ribos bei buvo atmestas Rytuose praktikuojamas atvaizdų garbinimas.Regioninių Bažinyčių dvasininkija ir teisėmis, ir pareigomis buvo pavaldi Tautos Susirinkimui. Stojimą į dvasininkų luomą sankcionavo karalius arba atitinkamos žemės valdovai. Vyskupijos buvo skiriamos ir užimamos karaliaus teikimu. Jis ne tik siūlydavo kandidatūras, bet ir skirdavo vyskupus. Davę Leno priesaiką, apdovanoti sritimis ir gavę feodalo teises, vyskupai buvo Imperijos valdininko dalis. Pasaulinės valdžios skerbimasis į dvsininkijos luomą Frankų valsybėje tūkstantmečio pabaigoje sukėlė didžiausią konfliktą tarp Vokietijos imperijos ir Bažnyčios – ginčą dėl investūros.Germanams skverbiantis į Pietus, gerokai sumažėjo Bizantijos įtaka italijoje, Romos patriarchas nejučiomis prarado Konstantinopolio globą ir turėjo ieškotis naujų sąjungininkų. Jais tapo gerai ginkluotos jėgos Šiaurėje. Karolio Didžiojo vainikvimas imperatoriumi – tai tarsi atgijusi senoji Romos imperijos idėja, dabar jau įkūnyta užsienio pratektorato pavidalu. Be to, Roma puoselėjo mintį įsigyti sritį, savo teritorija atitinkančią dvasinę Romos popiežiaus įtaką. Tokiame fone susidarė sąlygos atsirasti didžiosioms viduramžių klastotėms – Konstantino divanai ir Pseudo Izidoriaus deklaracijoms. Tūkstantmečiui baigiantis, Europoje jau egzistavo tikra bažnytinė valstybė, kuriai dar trūko karinės galios, bet kuri, būdama autonomiška institucija, galėjo ieškotis sąjungininkų. Be to, suirus Karaliaus Dižiojo imperijai, vyskupai, dabar jau turintys ir pasaulietinę valdžią, ėmė šlietis prie Romos.

Tačiau pasaulietinės valdžios siekimas ankstyvaisiais viduramžiais kirtosi su visai priešing tendencija, skelbusia visišką Bažnyčios atsiribojimą nuo pasaulietinio gyvenimo, t. y. vienuoliniu gyvenimu. Kitaip nei Rytuose, kur vienuolių judėjimas nebuvo taip griežtai reglamentuojamas, Vakaruose ankstyvųjų viduramžių pradžioje atsirado daug ordinų, kurie lyg ir buvo paklusnūs Romai, bet, kita vertus, steigdami savarankiškus, nuo Imperijos nepriklausomus vienuolynus, stengėsi atsiskirti nuo valstybinės valdžios. Kitaip tik vienuolynų nusišalinimas nuo pasulietinio gyvenimo tapo viena iš Bažnyčios reformos priežasčių X amžiuje. Ta Bažnyčios reforma turėjo paradoksalių pasekmių. Štai Kliuny vienuolija, įkurta 910 metais, siekė išvaduoti Bažnyčios dvasininkiją iš valstybės įtakos. Jie pasisakė už Bažnyčią, kuri būtų nepriklausoma nuo valstybės, kurios postai nebūtų parduodami, o vyskupai būtų skiriami kanonų teise. Bet kaip tik šie reikalavimai galų gale taip sustiprino pasaulietinę popižiaus galią, kad vėlesniems vokiečių imperatoriams tekdavo pakovoti su popiežium dėl teisės užsidėti tiarą ir reziduoti Romoje.

Universali Europos bažnytinė kultūra

Kad Bažnyčios įtakataip sustiprėjo, būta ir kitos priežasties. Germanams tapus Romos Bažnyčios nariais, skirtumas tarp dvasininkijos ir pasauliečių, palyginti su senąja Bažnyčia, sparčiai didėjo. Frankų ir anglokasų valstybėse dvasininkai buvo išsilavinę, o pasauliečiai – bemoksliai žmonės. Mirus Karoliui Didžiajam, jo rūmų mokyklą Achene į savo rankas perėmė ne valdovų dvarai, bet vienuolynai.Dar Karoliui gyvam esant alkuinas atvyko į Tūrą ir imperatoriaus pageidavimu ėmė vadovauti vienuolynui, kuris vėliau tapo Frankų valstybės Bažnyčios teologiniu centru. Imperijai subyrėjus, vienuolynai tapo švietimo ir mokslo židiniais. Čia buvo mokoma skaityti ir rašyti, gilinamasi į menno ir mokslo tradicijas, studijuojamas teisės mokslas ir net supažindinama su grynai pasaulietiniais valstybės valdymo reikalais – žodžiu, visas švietimo darbas ir jo tradicijų puoselėjimas buvo vienuolynų, tankiu tinklu išsidėsčiusių visoje Šiaurės vakarų Europoje, reikalas. Visas dvasinis, kartu ir visuomeninis gyvenimas pateko į stiprią bažnytinės įtakos sferą, kuri pagaliau ėmė veikti ir politinį gyvenimą. Taigi Bažnyčios dvilypumas – siekti valdžios ir atsižadėti pasaulio – sudarė palankias sąlygas skleitis universaliai Europos bažnytinei kutūrai, kurios dvasinis centrasbuvo Roma ir joje reziduojantis popiežius.

Rytai ir Vakarai ėmė toltivieni nuo kitų: Vakaruose, antikos tradicijoms susiliejus su besikuriančia germanų valstybine kultūra, kūrėsi nauja katalikiška krikščionybė, o Rytai tvirtai laikėsi senųjų tradicijų. Kitos Tikėjimo kryptys, kurias kaip atskalūniškas smerkė daugelis Sinodų, arba sukūrė atskiras eretiškas Bažnyčias (nestorijonai), arba linko tarnauti užsienio jėgoms kaip Egipto monofizitai, kurie arabus suriko kaip išvaduotojus nuo Konstantinopolio priespaudos, nors už tai kas dešimtas jų padėjo galvas.Įsiveržus islamiškiems arabams, Bažnyčia pasijuto tarsi išmesta iš balno. Ji persitvarkė į Graikų Bažnyčią, kurios centras buvo Bizantija ir kuriai priklausė tik Trakijos sritys, senoji Graikija ir Mažosios Azijos dalis.Kai Bizantijos spindesys ėmė blankti, krikščionybei atsivėrė keliai į naujas, iki tol neprieinamas sritis, kuriose gyveno slavų tautos/ nepaisydamos aktyvios Romos politikos, jos nepasidavė Vakarų įtakai, o Bizantijos patriacho silpnumas leido joms sukurti labai savitą Bažnyčios sutvarkymą ir pamaldumą. Slavų apaštalai Kyrilas ir Metodijus davė joms bendrą kalbąjų Bažnyčia atlaikė mongolų antpuolius ir netgi tapo naujai besikuriančios valstybės struktūros pamatu. Nepaliesta nei ginčų dėl religinio mokymo Bizantijoje, nei ginčų tarp Romos ir Graikų Bažnyčios, ši savita krykščionybės kryptis išliko autonomiška iki pat šių dienų.

Krikščionybės kelias į Lietuvą

Jau 853 m. Brėmeno arkivyskupo rimberto pranešime minimas švedų žygis į Apuolę ir vyskupas Anscharas. Krikščionybės skleidimo dingstimi IX a. danai irgi pudinėjo Kuršą. 997 m. Prūsuose žuvočekų misionierius Albertas Vaitiekus. Lietuvos ir Rusijos pasienyje 1009 m. žuvo vyskupas Brunonas. XII a. prie Dauguvos žiočių įsikūrė vokiečių kolonija. Vokiečiai pajungė silpną luvių gentį. Įsteigiama Ikšilės vyskupija, kuri 1186 m. priskiriama prie Brėmeno arkivyskupijos. Pirmuoju vyskupu paskiriamas Augustinas Meinhardas. 1199 m. trečiasis Ikškilės vyskupas Albertas Bukshevdenas išsirūpina popiežiaus pritarimą, kad jo kova su pagonimis prilygsta kryžiaus žygiams į Palestiną. 1201 m. vyskupijos centras perkialiamas į Rygą. Pabaltijo pagonims užkariauti Rygos vyskupas Albertas 1202 m. įkuria vokiečių vienuolių karinį Kalavijuočių ordiną. Patyręs nesėkmių kovose su lietuviais, ypač 1236 m. per Saulės mūšį, Kalavijuočių ordinas 1237 m. virto Kryžiuočių ordino šaka ir pasivadino Livonijos ordinu. 1230 m. į Kulmo žemę atsikėlę kryžiuočiai buvo popiežiaus skelbiamų kryžiaus žygių į Pabaltijį svarbiausi organizatoriai. 1217 – 1265 m. popiežiai išleido daugiau kaip 114 bukių, raginančių Europos riterius vykti į kryžiaus žygiius prieš Pabaltijo pagonis.

Nukariautose baltų žemėse 1237 m. reformuotos Kuršo, Rygos ir Žiemgalos vyskupijos. Rygos vyskupijai atiteko dalis Žiemgalos vyskupijos, o prie šios priskirtos dar neužkariautos Lietuvos teritorijos nuo Dauguvos iki Nemuno, toliau Nerimi iki jos ištakų ir Polocko link. Kuršo vyskupija padidnta neužkariautomis žemaičių žežėmis tarp Ventos ir Nemuno. Lietuvos prisijungimo prie Kuršo ir Žiemgalos vyskupijų idėja liko neįgyvendinta, nes pavergti lietuvius pasirodė ne taip paprasta. 1251 m. balandžio 3 d. Žiemgalos vyskupija panaikinama (prijungiama prie Rygos).1251 m. pradžioje Lietuvos valdovas Mindaugas priėmė krikštą ir pasiuntė pas popiežių savo atstovus. 1251 m. liepos 17 d. popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi, parinkti kandidatą į Lietuvos vyskupus ir jį konsekruoti. Lietuvos vyskupas turėjo būti tiesiogiai pavaldus Romos popiežiui. 1253 m. liepos 6 d., Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi. Pats Mindaugas vyskupu pasirinko jį pakrikštjusį kunigą Kristijoną, kurį 1253 m. birželio 24 d. pašventino popiežiaus įgaliotas Rygos arkivyskupas Albertas. 1254 m. kovo 12 d. Mindaugas Lietuvos vyskupui dovanojo po pusę Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių. Be to, Gnezo arkivyskupas 1253 m. konsekravo Lietuvos vyskupu vienuolį domininkoną Vitą.Tyrinėjant Vilniaus katedrą rasti XIII a. pamatai, kurie laikytini Mindaugo statytos katedros liekanomis. Mindaugo krikštas neapsaugojo valstybės nepriklausomybės. Vėl buvo skelbiami kryžiaus žygiai prieš prūsus, žemaičius ir Livonijos pagonis. 1261 m. Mindaugas atsimetė nuo sąjungos su Ordinu ir pradėjo karą su Livonija. 1263 m. Mindaugas ir du jo sūnūs buvo nužudyti. Lietuva liko pagoniška. 1312 m. Vytenis pastatė Lietuvoje bažnyčią ir prašė atsiųsti du pranciškonus. Tai sužinoję kryžiuočiai bažnyčią sudegino. 1323 m. Vilniuje buvo domininkonų ir pranciškonų bažnyčios, o pranciškonų šventovę Naugarduke sudeginę kryžiuočiai. 1323 – 1324 m. Gedimino ir vėlesnės 1349, 1351, 1379 m. Kęstučio ir Algirdo derybos dėl Lietuvos Krikšto Buvo nesėkmingos. Katalikybei atsirasti Lietuvoje trukdė vokiečių Kryžiuočių ordino siekis pavergti Lietuvą.

Telšių vyskupija, Skuodo dekanatas, Ylakiai

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia yra Skuodo rajone, Ylakių miestelyje, prie Mažeikių – Skuodo Kelio. Plytų mūro. Pastatyta po 1899m. Istorinė.

Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1640 m. Metrikų knygos rašytos nuo 1642 m. Nauja bažnyčia pastatyta 1701 m. Jai 1709 m. dovanota 1,5 valako žemės. 1744 m. vėl statoma nauja bažnyčia, kuri 1806 m. buvo sena ir griūvanti. Nuo XIX a. pradžios veikė parapinė mokykla. 1843 m. įsteigta parapija. 1863 m. vikarą Aleksandrą Miliauską valdžia įtarė raginus žmones eiti į sukilimą, todėl jį ištėmė į Samaros guberniją. 1864 m. klebonas Motiejus Urbonavičius bažnyčioje nekalbėjo maldos už carą. Už tai nubaustas 150 rb ir iškeltas į kitą parapiją. Nuo 1882 m. parapijiečiai ne kartą prašė, kad būtų leista statyti naują mūrinę bažnyčią. Leidimas gautas tik 1899 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1905 m. valdžia kaltino kleboną Silvestrą pancerį, raginusį valstiečius reikalauti, kad mokykloje būtų mokoma lietuvių kalbos.Bažnyčia istorinė, stačiakampio plano, dvibokštė. Šventoriaus tvora mūrinė. Jame palaidotas kunigas Klemensas Arlauskas (1910 – 1991), 1949 – 1956 m. Sibiro tremtinys.

Krikščionybė

Krikščionybė – tai viena labiausiai paplitusių religijų, kurią išpažįsta apie 2 mlrd. žmonių. Atsirado I a. Palestinoje, paplitus čia mesianistiniams judaizmo sąjūdžiams. Praktikuojama daugiau Europoje bei europiečių gyvenamuose kraštuose. Be to, ši religija išpažįstama net budizmo ir islamo šalyse (Indijoje, Egipte, Japonijoje, Kinijoje, Turkijoje ir kitur), kuriose vyrauja kita stipri valstybinė religija. Jos spartus plitimas susijęs su krikščioniškąja kultūra, ypač raštu, menu ir pan. Svarbią reikšmę krikščionybės plitimui turėjo ir tebeturi misionieriai, propaguojantys ją svetimoje religinėje aplinkoje. Sekėjų visame pasaulyje yra apie 1,5 milijardo, iš jų Europoje – apie 475 milijonus, Lotynų Amerikoje – apie 250 milijonų, Šiaurės Amerikoje – apie 155 milijonus, Azijoje – apie 110 milijonų. Katalikų yra apie 800 milijonų, protestantų – 350 milijonų (kartu su sektomis, kuriose 42 milijonai metodistų ir 37 milijonai baptistų), stačiatikių ir “nechaikedoninių” Rytų tikybų sekėjų (monofizitų, nestorininkų ir pan.) – apie 120 milijonų.

Krikščionybės pažiūrų (doktorinos) pagrindą sudaro Biblija susidedanti iš Senojo Testamento ir Naujojo Testamento. Abu Testamentus sudaro 73 knygos, iš kurių 46 priklauso Senajam Testamentui. Krikščionybė teigia, kad Biblija yra Dievo apreikštas tikėjimo šaltinis, skelbiantis vieną Dievą trijuose asmenyse. Apskritai krikščionys pripažįsta abu Testamentus, tačiau žydai – judėjai, kurių religija davė pagrindą kriščionybei, – vadovaujasi tik Senuoju Testamentu.Krikščionybė yra monistinė religija. Pagal ją Dievas yra dvasinės prigimties, suasmeninta, nekintanti, amžina, tobula būtybė. Jis sukūrė Pasaulį, Žemę ir Žmogų. Krikščioniško gyvenimo tikslas – sielos išganymas, kuris įmanomas tik su Dievo pagalba. Dauguma krikščionių pripažįsta, kad tarp Dievo ir žmogaus turi tarpininkauti Bažnyčia. Tarpininkavimo svarbiausia forma yra jos teikiami sakrametai, kuriais žmogui grąžinama Dievo malonė.Tikinysis privalo laikytis 10 Dievo įsakymų. Juose sklbiama: “Štai ką įsako Viešpats Dievas, kurio kaip Tėvo turime klausyti:1. neturėk kitų dievų, tik mane vieną2. netark Dievo vardo be reikalo3. švęsk sekmadinį4. gerbk savo tėvą ir motiną5. nežudyk6. nepaleistuvauk7. nevok8. nemeluok9. negeisk svetimo vyo ar svetimos moters10. negeisk svetimo turto”.Bažnyčios Įsakymai:1. švęsk šventes2. sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventosiose Mišiose 3. laikyk pasninkus ir nesilinkmink draudžiamu laiku4. apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą5. padėk išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus.Septynios didžiausios nuodėmės – puikystė, godumas, paleistuvavimas, pavydas, rūstumas, persivalgymas ar persigėrimas, tingėjimas.Trys žymiausieji geri darbai:• malda• pasninkas• išmaldaSeptyni labdarystės darbai sielai:• nemokantį pamokyti• abejojančiam patarti• nuliūdusį paguosti• piktą darantį sudrausti• pažaidas atleisti• nuoskaudas nukęsti• melstis už gyvus ir mirusiusSeptyni labdarystės darbai kūnui:• alkaną papenėti• trkštantį pagirdyti• nuogą apdengti• pakeleivį į namus priimti
• kalinį sušelpti• ligonį lankyti• numirėlį palaidotiKeturios pagrindinės dorybės:• išmanymas• teisingumas• tvirtumas• susivaldymasTrys dieviškos dorybės:• tikėjimas• viltis• meilėKrikščionys tiki ne tik Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus – žmonių Atpirkėjo gyvenimu žemėje, jo prisikėlimu iš numirusiųjų ir įžengimu į Dangų, bet ir jo sugrįžimu. Krikščionys taip pat tiki ir pomirtiniu gyvenimu.Krikščionybės kilmė siejama su žydų protėvių semitų gentimis, gyvenusiomis Viduriniuose Rytuose Ūro teritorijoje apie 3800 m. pr. Kr. Pagal Senąjį Testamentą tas gentis Dievas išvedė iš Ūro Chaldėjoje į Kanaano žemę Palestinoje, o iš jos – į Egiptą. Iš Egipto žydus išvedęs Mozė ir 40 metų juos vedžiojęs po dykumą, kad išaugtų karta, nepatyrusi vergovės. Po to žydai grįžo į Kanaano kraštą. 586 m. pr. Kr. senąją žydų valstybę ir pagrindinį jos miestą Jeruzalę sugriovė atplūdę babiloniečiai. Galutinai žydus iš savo žemių į pasaulį romėnai išvarė I a. Jie apsigyveno įvairiose šalyse, bet dauguma Romos imperijoje, kurioje krikščionybė virto oficialia valstybės religija. Be Romos imperijos, anksčiau ji paplito Persijoje, Armėnijoje, Etiopijoje, germanų žemėse. Svarbią reikšmę krikščionybės įsigalėjimui ir paplitimui turėjo 381 m. Konstantinopolyje įvykęs visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Krikščionybė VIII – IX a. paplito vokiečių žemėse, IX – XI a. – Skandinavijoje ir slavų tautose bei gentyse. Į slavų žemes ji atėjo iš priešingų krypčių: į Čekiją ir Lenkiją – iš Vakarų, o į Rusią, Bulgariją – iš Bizantijos.XI a. pradžioje Krikščionių bažnyčia dėl tam tikrų priežasčių suskilo į Katalikų (Vakarų) ir Stačiatikių (Rytų, daugiausia slavų) bažnyčias. Kai kuriose Vidurio Europos valstybėse XVI a. įsitvirtino ir protestantizmas.Katalikų bažnyčia – tai didžiausia krikščionių religinė organizacija. Jai priklauso Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Belgijos, Austirjos, Lotynų Amerikos šalių, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lietuvos katalikai. Aukščiausias katalikų vadovas yra popiežius, kardinolų renkamas iki gyvos galvos. Popiežius turi savo miniatiūrinę valstybę – Vatikaną – įsikūrusią Romoje. Visi tikintieji yra griežtai skirstomi į pasauliečius ir dvasininkus. Šiems draudžiama palikti dvasininkų luomą, utoktis ir pan. Katalikų bažnyčios vadovas popiežius Jonas Paulius II 1993 m. lankėsi Lietuvoje.
Evangelija. Ją parašė keturi evangelistai – Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Jos parašytos laikotarpiu nuo 70 iki 150 metų po Jėzaus mirties. Žodis evangelistas reiškia gerųjų naujienų skleidėją. Kiekvienoje evangelijoje, nušviečiančioje Jėzaus gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą, labai ryškus autoriaus požiūris. Evangelija buvo rašoma turint tikslą atversti žmones į krikščionybę.Persekiojimas. Romėnų valdžia vienodai persekiojo tiek krikščionis, tiek ir žydus, dėl savo politinių nesutarimų stengėsi juos paversti atpirkimo ožiais. Romėnų imperatorius Neronas 70 – aisiais mūsų eros metais, siekdamas išvaduoti imperiją iš krikščionių ir žydų įtakos, įsakė sugriauti Jeruzalę.Bažnyčios. Paprastai krikščionys eina melstisį bažnyčias, nors pamaldos gali ykti ir kitose vietose. Per pamaldas tikintieji meldžiasi Dievui, maldomis ir giesmėmis prašo, kad Dievas padėtų jiems. Be to, skaitoma biblija ir gali būti sakomas pamokslas. Pagrindinės pamaldos vyksta sekmadieniais. Daugelis katalikų, anglikonų ir ortodoksų bažnyčių labai prabangiai išpuoštos. Svarbiausioji regiono bažnyčia yra katedra.Krikščionių dvasininkai. Katalikų bažnyčiose pamaldas paprastai laiko dvasininkai. Jie dėvi ilgus, palaidus drabužius, primenančius Romos imperijos laikų aprangą. Kunigų apykaklė galbūt buvo nukopijuota nuo vergų nešioto antkaklio. Tuo siekiama pabrėžti, kad dvasininkas yra Dievo tarnas.Vyskupas paprastai turi lazdą, panašią į piemens. Lazda yra tarsi simbolis, primenantis, kad vyskupo pareiga “ganyti”, rūpintis savo parapijiečiais – jo regiono žmonėmis. Vyskupas nešioja mitrą.

Švenčių kalendorius

Liturginiai metai

Yra trys pagrindinės šventės: Kalėdos, Velykos ir Sekminės. Apie šias šventes grupuojasi liturginių metų laikai. Prieš Kalėdas esti adventas, po jų – Kalėdų laikas; prieš Velykas – gavėnia, po jų – Velykų laikas; po Kalėdų laiko ir po Sekminių – eilinis metų laikas.

Adventas – keturios savaitės prieš gruodžio 25 d. Juo pasirengiame Kristaus Gimimo šventei ir dvasiniam jo gimimui mumyse per tikėjimą, viltį ir meilę.Kalėdų laikas – nuo gruodžio 25 d. iki sekmadienio po sausio 6 d. šis laikas trykšta džiaugsmu ir dėkingumu, nes Dievaas atėjo pas mus mielo Kūdikėlio pavidalu.Gavėnia – pusseptintos savitės prieš Velykas. Jos tikslas – atgaila ir Jėzaus Kristaus kančios prisiminimas. Paskutinė gavėnios savaitė, prasidedanti Verbų sekmadieniu, vadinasi Didžioji. Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro iki Velykų I d. vakaro – Didysis Kristaus Kančios ir Prisikėlimo tridienis. Tų dienų apeigos yra tokios prasmingos ir vaizdingos, jog tari nukelia mus prie Viešpaties kryžiaus ir kapo.Velykų laikas – septynios savaitės nuo Velykų iki sekminių. Džiaugiamės Jėzaus Kristaus prisikėlimu, kuriuo jis patvirtino savo mokslą ir savo asmens dievystę, o mus įgalino pakilti iš nuodėmės vergijos į Dievo vaikų laisvę.Likusios 33 ar 34 liturginių metų savaitės sudaro eilinį laiką, kuriuo paminima viešoji Išganytojo veikla Žemėje, jo mokymas ir stebuklai.

Švenčių rūšys

Velykos yra kilnojama šventė ir esti sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties. Kartu su Velykomis kilnojamos Sekminės ir dar kelios šventės. Kitos šventės nekilnojamos, kasmet minimos tą pačią mėnesio dieną.Metuose yra apie 60 dienų, kuriomis katalikai privalo susilaikyti nuo nebūtinų sunkių darbų ir dalyvauti šv. Mišiose. Visos kitos švents – neprivalomos, tik laisvai atmintinnos.

Privalomosios šventės

1. Visi sekmadieniai. Čia įeina Velykos, Sekminės ir Švč. Trejybės šventė.2. Švč. Mergelės Marijjos Nekaltasis prasidėjimas – XII.8.3. Kristaus Gimimas – XII.4. Švč. Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė (Naujieji Metai) – I.1.5. Kristaus Apsireiškimas (Trys Karaliai) – I.6.6. Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės) 7. Švč. Kristaus Kūnas ir kraujas (Devintinės)8. Šv. Apaštalai Petras ir Paulius (Petrinės) – VI.29.

9. Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė) – VIII.15.10. visi šventieji – XI.1.

Atmintinos dienos

1. Kūčios – XII.24.2. Šv. Steponas, pirmasis kankinys – XII.26.3. Šventoji šeima: Jėzus, Marija, Juozapas – sekmad. tarp XII.26 – 31.4. Kristaus Krikštas – sekmad. po I.6.5. Kristaus paaukojimas (Grabnyčios) – II.2.6. Gavėnios pradžia (Pelenė)7. Šv. Kazimieras, Lietuvos Globėjas – III.4.8. Šv. Juozapas, Švč. M. Marijos sužadėtinis, Visuotinis Bažnyčios Globėjas – III.19.9. Įsikūnijimo Apreiškimas – III.25.10. Šv. Jurgis, antrasis Lietuvos Globėjas – IV.23.11. Motinos diena – pimąjį gegužės sekmadienį.12. Tėvo diena – pirmąjį birželio sekmadienį.13. Švč. Jėzaus Sirdis – trečiąjį penktadienį po sekminių.14. Šv. Antanas Paduvietis – VI.13.15. Šv. Jonas Krikštytojas – VI.24.16. Švč. M. .Marijos Apsilankymas – VII.2.17. Kristaus Atsimainymas – VIII.6.18. Švč. M. Marijos Gimimas – IX.8.19. Šv. Kryžiaus Išaukštinimas – IX.14.20. Švč. Marija Sopulingoji – IX.15.21. Šv. arkagelas Mykolas, Gabrielius ir Rapolas – IX.29.22. Šv. Angelai Sargai – X.2.23. Švč. M. Marija Rožančinė – X.7.24. Mirusiųjų minėjimas (Vėlinės) – XI.2. 25. Švč. M. Marija, Aušros Vartų Gailestingoji Motina – XI.16.26. Kristus, Visatos Valdovas – paskutinį sekmadienį prieš adventą.