Infliacija

14. Infliacija.
14. 1 Pinigai , jų funkcijos ir formos.
Pinigai – aktyvai, kurie naudojami daug. Kaip mainų priemonė. Jų esmę atskleidžia pinigų f-jos :
1. taupymo priemonė; 2. Prekės naudos matavimo p. 3. Mokėjimo priemonė. Kaip 1 pinigai leidžia dabartinį vartojimą perkelti į ateitį. Kaip 2 jie tarnauja prekių naudingumo proporcijoms išreikšti.
Piniginiais vienetais išreiškiamos kainos,vedama apskaita. Kaip 3 pinigai tarpininkauja perkant prekes,paslaugas.
Piniginio vieneto nauda prilyginama atitinkamos prekės naudai. Pinigai g. pasireikšti įv. formomis: 1. grynieji pin.; 2. negrynieji; Grynieji-tam tikros popierinės formos piniginiai ženklai, monetos.
Pinigų atsiradimo pradžioj jų pavidalas buvo daiktai. Viena kuri nors prekė, kurią prripažindavo dauguma gyventojų buvo laikoma pinigais ( metalai, grūdai, druska ) Vystantis gamybai ir prekybai masiškai pradėti naudoti metalai ( dalina į dalis, gauna reikimą svorį ) Metalams buvo pradėta suteikti formą ( monetos ). Įsiplėtus mainams naudoti metalai kurių randama nedaug ( sidabras, o veliau auksas ) Auksas kaip pinigai naudotas l. ilgai ir vad. Aukso standartas – tam tikras aukso kiekis metale ir tam tikras monetos svoris (Svaras). Auksiniai pinigai tapo nepatogūs vartojimui, be to monetas kaldavo šalių vadovai, kurių dvarams išlaikyti , karams trūkdavo .. todėl monetas pradėjo klastoti ( užrašas neatitiko realaus monetos turinio ) Tos priežasys sudarė sąlygas atsirasti popieriniams pinigams – lapelis atstovauja tam tikrą pinigų kiekį.[ M ß N ( banknotai ).]
Poperinių pinigų f-ja peremė valstybė; įstatymu numatanti jo užrašo teisingumą.
Palaipsniui iš banknotų atsirado pinigai neturintys tiesioginio ryšio su auksu (

iždo , banko bilietai ). Galiausiai liko iždo pinigai. Piniginio vieneto vertė garantuojama valstybės. Piniginis vnt išleidžia ir jų kiekiį reguliuoja centrinis bankas. Kiti bankai atlieka visas kt. Operacijas su pinigais, išskyrus jų leidimą ir kiekio regulivimą.
Gryniji ( cash ) ir sąskaitiniai pinigai. Bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais naudojasi-skolina kitiems, nes ne visi bankų sa-vai reikalauja juos grąžinti vienu metu. Sa-vai gauna palūkanas, o bankai už skolinamus pinigus t.p. gauna palūkanas.
Bendra pinigų masė, esanti cirkuliacijoje vad. Pinigų pasiūla. Pagr. Pinigų S elementas – taip vadinamieji M1 pinigai, kuriuos sudaro grynieji pinigai + depozitai ( čekiai ). Bankai, skolindami pinigus,padidina jų kiekį cirkuliacijoje, nes jie skolina ne savo pinigus, o depozitus –asmenų įneštus pinigus į sąskaitą. Skolintojas iš banko paima grynus pinigus arba apmoka negrynai pinigais už prrekes. Susidaro M2 S: [ M2 = M1 + trumpalaikės paskolos + banko vertybiniai popieriai ( kapitalas ) = taupomosios sąskaitos + kiti neilgalaikiai depozitai ].
Bankas skolina pinigus ilgiems laikotarpiams. Tada M3 pinigų forma : [ M3=M2 + valstybės paskolos ]

14.2 Kiekybinė pinigų teorija.
Pinigų masė , esanti cirkuliacijoje turi tiesioginę įtaką ekonomikai. Žmonėms pinigai reikalingi sandoriams atlikti. Kuo jų daugiau (sandorių), tuo daugiau pinigų cirkuliacijoje.
Ryšys tarp pinigų kiekių ir bendros sandorių sumos atsispindi pinigų kiekybineje lygtyje: [ M x V = P x TQ kai: M- pinigų kiekis cirkulaicijoje; V – pinigų cirkulaicijos gr

reitis ( vienas piniginis vnt per tą patį laiką g aptarnauti kelis sandorius) P –prekių kaina ; TQ – prekių sandorių sk.] Dešinė lygtie pusė – sandorių suma, kuri rodo,kokia pinigų masė judėjo, pvz. Per metus. Kairė – pinigų kiekis dalyvaves sandorių aptarnavime. Cirkulaicijos greitis nustatomas koeficientus kuria mažesnis už 1. Jei V+0,5 piniginis vnt. atliko 2 operacijas per metus. Jei V=0,05 – 20 op. Lygtis yra tapatybė, kuri svarbi,nes rodo ,kad pasikeitus vienam lygties nariui, keičiasi ir kitas. [ MxV=PxY] Pinigai išreiškiami per prekių ir paslaugų kiekį, kuris už tuos pinigus įsigyjamas. Kiekis išreiškiamas santykiu N/P – realios pinigų atsargos, kurios parodo ,kad realios pinigų atsargos D yra tiesiog proporcingos nacionalinėms pajamoms [ (M/P)D=kY k-const, rodanti pinigų cirkuliacijos greitį ] Pinigų D`os f-ja analogiška prekės D`os f-jai. Y didėjimas reikalauja didn’t D`ą realiomis pinigų atsargomis iš pinigų D`os f-jos g. išvesti pinigų kiekybinę lygtį. Įvedama sąlyga: [(M/P)D=(M/P)S] tada f-ją g. pertvarkyti į lygtį : [M/P = k*Y M(1/k)= PY , jei V=1/k MV=PY ] Panaudojus pinigų kiekybinę lygtį, tariame, kad S relioms pinigų atsargoms lygi D`ai ir D proporcinga nac. Pajamoms. Atrodytu,kad lygtis reikalinga tik tam, kad nustatyti judejimo greitį – kaip santykį BNP(nominalus) su M : [BNP/M=Y/M Jei V pastovus g. suformuluoti pinigų kiekybinę teoriją. Pastaba –prielaida, kad V-const.-abstrakcija. Keičiantis pinigų D`os f-jai, V ir
rgi keičiacsi. Tačiau tam tikrame periode pinigų judejimo geritis yra pastovus. Jei V pastovus, tada pinigų keikybinę lygtį g. traktuoti kaip nominalaus BNP formavimo teorija] M =PY M –pokytis t. išaukti proporcingą n. BNP pokytį. Kadangi nį BNP=PY, tai g. daryti išvadą, kad gamybos apimtį , t.y n ,BNP piniginėje išraiškoje apibrežia M.

14.3 Pinigai,kainos ir infliacija.
Bendro kainų lygio ekonomokoje analizėje yra suformuluoti teorijos elementai: 1. Pagamintas produktcijos Y kiekį apsprendžia gamybos veiksnių sąnaudos ir gamybinė f-ja: 2. Vertinę gamybos apimtį t.y. PY nominalioje formojė apsprendžia pinigų S (iš pinigų kiekybinės lygties ir prielaidos apie pastovų V ) 3. Jei galioja 1 ir 2, tai kainų lygis P yra santykistarp vietinės gamybos apimties PY nominalioje išraiškoje ir pagaminto produkcijos kiekio PY/Y. Realaus BNP apimtį apsprendžia gamybos galimybės, o BNP apimtį defliatorius yra santykis tarp nominalaus ir realaus BNP dydžiu. Taigi tai paaiškina , kad įvyksta, jei antrinis bankas pakeičia pinigų S, tarkim padidina, esant prielaidai, kad V_const. Bet koks pinigų S`os pokytis atitinkamaiproporcingai keis n. BNP apimtį. Kadangi reali BNP apimtis prikaluso nuo esamų gamybos veiksnių apimties ir gamybinės f_jos, tai n. BNP apimties pokyčiai pilnai prikalusys nuo kainų lygių (P) pokyčių: DM(%)+DV(%)=DP(%)+DY(%) DM(%)-pinigų kiekio procentinis pokytis, kuris reguliuojamas centrinio banko. DV(%) – atspindi pinigų paklausos pokytį.Yra prielaida, kad cirkuliacijos greitis pa

astovus,tada DV(%)=0. DP(%)-infliacijos tempas. DY(%) –susijes su gamybos veiksnių sąnaudų pokyčiu ir mokslo technikos pažanga.Šis pokytis atitinkamu laikotarpiu g. laikyti =0. Analize rodo, kai ekonominio augimo tempas nekintantis,tarkim mėnesio laikotarpyje, tai pinigų S`os augimas apsprendžia infliacijos tempą. DM(%)=DP(%) Kiekybinė teorija rodo,kad centrinis bankas kontroliuojantis S, turi kontroliuoti infliacijos tempą. Jei centr. Bankas išlaiko stabilią pinigų S, tai pinigų lygis nesikeičia,jei padidina-dideja infliacija.
14.4 pinigų išleidimo valstybes pajamos.
Valstybė g. dengti savo išlaidas : 1. Padidinti mekesčius; 2. Skolintis iš gyventojų ir įmonių(obligacijos) 3. Atspausdint papildomus pinigus ir išleist į cirkuliaciją.
Pajamos,gaunamos atspausdinus papildomus pinigus vad. Senjoražu. Viduramžiais žemvaldys t.teisę kalti monetas asvo teritorijoje. Dabar ši teisė-valstybės. Valstybė spausdindama pinigus padidina pinigų pasiūlą S. Jos padidejimas veda į infliaciją. Taigi pap. Pinigų spausdinimas yra tolygus infliaciniam mokesčiui. Ji moka tie , kurie taupo pinigus,nes pakiluspinigų lygiui,reali perkamojigalia sumažėja.
Valstybė astspausdindama pinigus savo išlaidoms dengti, sumažina esančių cirkuliacijoje pinigų perkamą galią.infliacija –esamų pinigų apmokestinimas.Šalyje kur didelė infliacija(10), tai pagr. Valsybės pinigų šaltinis.(© 1999 Cliff)

Leave a Comment