VILNIAUS UNIVERSITETASKAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS
VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA
ORGANIZACIJOS ELGSENOS REFERATAS
KODĖL IR KAIP DIRBAME?
II KURSO VAV 71 GRUPĖS STUDENTĖS SKAISTĖS BREDULSKYTĖS
KAUNAS 1998
…Visišką laisvę turi žmogus, kuris gyvena iš savo darbo ir, kuris yra laimingas tą darbą dirbdamas. Patikimumas ir dorumas darbe turi didesnę vertę už visus mokslinius laipsnius, kuriuos galima įsigyti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, kuris sušvelnina pasitaikančius nemalonumus ar nusiminimus ir kuris nuramina, kai nedėkingi žmonės neduoda arba pasinaudoja ne jiems priklausančiu pripažinimu ar sėkme. Tik savimi pasitikintis ir gerai atliekantis jam priklausančias užduotis darbuotojas nebijo nesėkmių ir gali jaustis tvirtai.[ 6 ,p. 10]Tačiau visais laikais buvo ir bus milijonai žmonių, kurie neturi darbo, nes nėra noro dirbti ir jie verčiau gyvena iš kitų. Tačiau žmonių abejingumas atsigręžia prieš juos pačius, lygiai kaip ir prieš tuos, kurie siūlė sugriauti profsąjungas. Buvo teisinamasi tuo, kad tai atgyvena, sovietinis palikimas, tačiau…Prieštarauti ir kenkti yra daug lengviau nei sutarti ir bendrai viską apsvarstyti, kaip ir, kad griauti visada lengviau nei statyti. Todėl nenuostabu ir tai, kad darbdaviai greitai sugalvojo kaip pasinaudoti tuo, ir su dirbančiaisiais pradėjo elgtis kaip su beteisiais, niekieno neginamais samdiniais. Galima drąsiai teigti, kad kai kurie darbdaviai elgiasi nesąžiningai ir jų įmonėse dirbantys žmonės, neturėdami kitos išeities, nuolankai paklūsta visoms savo “ponų” užgaidoms. Yra susiduriama su išnaudojimu, pasinaudojimu nemokomamomis atostogomis, kaip priemone sutaupančia darbdavio išlaidas (pvz.: išėjusiam darbuotojui nemokamų atostogų ir susirgus, jis negaus ligos pašalpos, be to nemokamų atostogų laikotarpis nėra įskaitomas į socialinio draudimo stažą, nes tuo metu už darbuotoją nėra mokomos socialinio draudimo įmokos), be to įmonėse yra plačiai paplitęs reiškinys – dviguba buchalterija. Be to, darbdaviai dažniausiai likviduodami savo įmones sugeba atimti iš žmonių socialines garantijas (pvz.: moterį, išeinančią dekretinių atostogų, darbdavys prašo pasirašyti pareiškimą išeiti į darbo, o argumentai paprasti – įmonė likviduojama, tad buvusi vieta prapuola, tai geriau sutvarkyti popierius dabar. Pasirašiusi tokius dokumentus moteris praranda teisę į pašalpą, skirtą vaiko priežiūrai).[ 2 , p. 6-7]
Apskritai turimą darbą, ypač jei jis gerai apmokamas, žmonės jau išmoko vertinti ir stengiasi jį kuo geriau padaryti, aišku, jei sugeba. Kaip rodo tyrimai atlikti 1997 metais apie darbo išteklių kvalifikacijos poreikius didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kvalifikacija yra viena svarbaiusių personalo problemų. O paprastai kvalifikuotiems darbininkams, ypač specialistams, yra daugiau mokama. Norėdamas prisivilioti gerą specialistą darbdavys siūlo jam didesnį atlyginimą, negu žmogus gauna dabartiniame darbe ir negu uždirba kiti to paties profilio specialistai jo įmonėje. Ir tai yra suprantama.Taip nereiktų pamiršti ir to, kad dabar yra noriau priimami jaunesni darbuotojai (iki 35 metų) , nei vyresni. Jauni žmonės turi daugiau iniciatyvos, bei energijos, uoliau vykdo nurodymus ir nereiškia savo nuomonės, tačiau neturėdami praktinių įgudžių, neretai ir būtinų žinių pridaro nemažai klaidų. O darbą, kurį atliktų patyręs darbuotojas per kelias valandas jie atlieka per kelias dienas. Tačiau jaunimo atlyginimai neretai yra dar didesni nei vyresniojo amžiaus darbuotojų tarpe. Be to apie pensiją jaunimas negalvoja. Tik pradėjusiems savo karjerą žmonėms nelabai svarbu, kad visi realiai uždirbti pinigai atsispindėtų darbo sutartyje. Gal tai ir skatina darbdavius nešnekėti apie mokamus atlyginimus netgi tuomet, kai darbo užmokestis jų įmonėje yra didesnis už šalies vidurkį, ir tarsi būtų kuo pasigirti ir pasididžiuoti. [3 , p. 7]Žmonės, kurie yra patikimi ir gerbiami toje įstaigoje, kur ir dirba jaučia visapusišką pasitenkinimą darbu. Nes jie ir gerai dirba, ir nemažai uždirba, be to nekonfliktuoja su darbdaviais ir įmonių vadovais. Kas yra labai teigiama darbuotojų ir darbdavių bendravime.Yra įrodyta, kad jei darbuotojai praranda kontaktą su įstaiga, jų nuotaika ir našumas krenta. [ 4, p. 17] Todėl visiems tiek darbdaviams, tiek darbuotojams turėtų būti svarbu palaikyti ryšį vieniems su kitais, padiskutuoti, pasitarti ir priimti sprendimus, kurie būtų naudingi abiems pusėms, nekeltų konfliktinių situacijų ir visaip kitaip stabdytų organizacijos vidinį ir išorinį tobulėjimą.
Dabar yra teigiama, jog , kad ir kiek pretenzijų darbininkai ir darbdaviai turėtų vieni kitiems, abi pusės kuo toliau tuo labiau tiki, kad ekonominė padėtis ir jų įmonėse, ir šalyje gerėja. Daugelis jau pradeda tikėti įminių plėtra, naujų rinkų atsiradimu ir investicijų radimu. Vadinasi, bus kuriamos naujos darbo vietos, taip pat turėtų padidėti ir atlyginimai…[3 , p. 7]Gerėjant ekonominei padėčiai, tikriausiai mažės ir valstybės institucijų priekaištų darbdaviams bei patarųjų klatinimų valdžios struktūroms dėl verslo sąlygų. Gal tuomet darbdaviai nevegs kalbėti apie tai ką gero jie padarė, kad jų darbuotojų gyvenimas palengvėtų, apie socialinius dalykus savo įmonėse, jų gerėjimo prielaidas… Darbdavių ir darbuotojų priešiškumą vieną kartą turi pakeisti socialinė partnerystė. Juk įsteigus trišalę tarybą, socialinių parnerių bendradarbiavimas Lietuvoje pradėjo gerėti, tobulėti ir plėtotis. Nes atsirado galimybė darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančioms organizacijoms pareikšti savo nuomonę socialiniais ir darbo klausimais. Telieka tą tarybą oficialiai įteisinti ir tuomet būtų kur kas lengviau suderinti darbo santykius reglamentuojančius veiksmus, užtikrinti dirbančiųjų socialines ir ekonomines garantijas, ginant darbdavių ir darbuotojų teises, interesus, reguliuoti sprendimų priėmimą, koordinuoti veiksmus nustatant reikalavimus darbo sąlygoms, be to reglamentuoti įvairių priemokų, poilsio, pašalpų, atostogų, kvalifikacijos kėlimo ir kitus darbo santykių tarifus . [ 1 , p. 20] Taigi ateitis priklauso dvišalei partnerystei, todėl būtina įteisinti trišalės partnerystės principus įstatymiškai. “Darbo ir socialinė politika labai glaudžaiai susijusi su verslu. Nuo pramoninkų, verslininkų, įmonių sėkmingos veiklos tiesiogiai priklauso socialinės politikos sėkmė.” [ darbo ministrė I.Degutienė] Tagi turi būti siekiama, kad darbo ir socialinė politika būtų palanki verslui, o verslo politika – palanki socialinėms problemoms spręsti sėkmė. Nuo verslininkų priklauso socialinio draudimo sistema. Ji atsakinga, kad pensijas gautų daugiau kaip 1 milijonas šalies pensininkų. Tai gan didelė našta dirbantiems žmonėms, bet tai jų pareiga. Bėda ta, kad mažėja žmonių, kurie dirba, o daugėja tų kurie turi būti išlaikomi. Dėja, dar ne visi dirbantys sumoka tą socialinio draudimo mokestį ( apie 300 – 400 tūkstančių nemoka šio mokesčio).Taigi labai svarbu atsižvelgti į abi puses. Įmonių tikslas – gauti maksimalius pelnus, kurie leistų ne tik tobulinti gamybą, bet ir tenkinti dirbančiųjų poreikius, didinti minimalią algą. Nėra abejonių, kad būtų labai vertinga parengti knygą, kompleksiškai nagrinėjačią vadybos problemas ir darbinę situaciją Lietuvoje, nes juk turi pagaliau (ir jau ko gero baigiasi) ne visiškai tinkamai pasiruošusių ar neturinčių įgimtų vadovavimo savybių vadovų era, ir mes turime sparčiai pereiti į civilizuotos rinkos sąlygas.[5 , p. 27]Lietuvoje dar neatkreipiamas dėmesys į bankroto problemas. Visame pasaulyje yra einama reorganizavimo keliu, o pas mus? Likviduojama įstaiga, kartu prapuola ir darbininkams sukurtos darbo vietos, atsiranda krūva bedarbių, žmonių neturinčių nuolatinio pajamų šaltinio. O juk gyvenimas teka toliau savo įprasta vaga ir išliek atik tie, kurie nenuleidžia rankų, sugeba gerai ir nuoširdžiai dirbti. Galbūt tai ir yra raktas į sėkmės lobynus. Telieka tik vienintelis kelias – pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą… ir kuo nuoširdžiau tai bus padaryta tuo labiau visi bus patenkinti vykdoma veikla… kaip sakė išmintingieji mūsų proseneliai – darbas puošia žmogų…LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Buivytienė G. Darbdavio ir darbuotojo priešiškumą keičia socialinė partnerystė// Kauno diena. – 1997. – liepos 2 (nr. 152). – p.202. Kiburytė V. Dešimtys būdų apgauti samdinį ir nė vieno – jį apginti: [Apie darbdavių gudrybes dirbančiųjų atžvilgiu]//Esu. – 1996. – rugs. (Nr.18). – P. 6 – 7.3. Krupenkaitė P. Ar dar darbdaviai rūpinasi žmonėmis? //Esu. – 1998. – Nr.10. – P. 6 – 7.4. Patonas P. Jei darbuotojai praranda kontaktą su įstaiga, jų nuotaika ir našumas krenta// Lietuvos rytas. – 1994. –Nr. 64. – p. 175. Poškus S. Kodėl nedirbame geriau/ / Mokslas ir technika. – 1997. –Nr. 5.- p. 27.6. Zenholcas H. Žmogus privalo dirbti // Litas.- 1997. – Nr. 5.- p. 10.