Infliacija

Infliacija

Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.
Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš essmės infliacija susiformavo tik XIX a. antrojoje pusėje. Manoma, kas infliacijos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV pilietinio karo metu, kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflatio“, reiškiančio išpūtimą.
Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodės atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose.

Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir pai infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas irgi yra kilęs iš lotynų kalbos „deflare“, kuris reiškia „nupūsti“. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:
1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo; tai teigiamas reiškinys;
2. „Piktoji“ monetarinė, kylanti dė

ėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Daugelyje pasaulio šalių krinta gamintojų kainos; vartotojų prekių kainų lygio nuosmukis pastebėtas Kinijoje, Japonijoje, Singapūre. Lietuvoje nuo 1995 metų keletą kartų buvo pastebėta infliacija.

Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairų rūšių, ją galima skirstyti įvairias požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupę. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas.
Pagal reiškimosi būdą infliacija gali būti paslėpta ir atvira. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taaip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.
Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija.
Šliaužiojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lė

ėtoji saikinga infliacija.
Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 – 7% per metus, o dabartiniu metu 1 – 3%. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.
Šuoliuojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti.
Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25 – 30 % per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį arba siejamos su tvirta valiuta.
Hiperinfliacija – infliacija pasižyminti ypač dideliais tempais.
Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų tempai viršija 50 procentų per mėnesį. Tuo atveju jos metiniai tempai siekia beveik 13 000 procentų! Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: 9 – ojo dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net septyni hiperinfliacijos atvejai.
Įdomu tai, kas visi istorijoje žinomi 15 hiperinfliacijos atvejų pasireiškė XX amžiuje. Visi jie buvo glaudžiai susiję su globaliniais istoriniais ir politiniais įvykiais XX amžiuje ekonomistai išskiria tris ryškius laikotarpius, kai daugelyje šalių kilo hiperinfliacija – tai Pirmojo pasaulinio akro pabaiga, Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir 9 – as XX amžiaus dešimtmetis.
Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Taip buvo, pavyzdžiui, Vokietijoje po pirmojo pasaulinio karo; Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje – po Antrojo pasaulinio karo. Kainos šiose šalyse ka
ai kuriais metais pakildavo po 20 000 procentų kas mėnesį.
Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėję pinigais, dažnai pereinama prie natūralinių mainų. Todėl hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.

Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. bendrosios paklausos pokyčių infliacija, vadinama paklausos arba vartotojų infliacija;
2. bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija;
infliaciją sukelia paklausos padidėjimas arba bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

Bendrosios paklausos sukelta infliacija

Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis ir kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.
Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.
Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos su

udedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Taip pat bendroji paklausa gali didėti, naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.
Pagrindinės priežastys, kurio sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios:
1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės( Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis. Dabar pinigų sfera gali “praryti“ bet kokį nevisaverčių pinigų kiekį, o prie jo turi prisiderinti kainos. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės , ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Infliacijos požymiai atsiranda tada. Kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos);

2. Deficitiniai valstybių biudžetai( pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje(leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko(o tai reškia naują pinigų leidimą). Leidžiant vertybiniu popierius, tarkim, obligacijas , vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis. Dėl to padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola(centriniam bankui), tik už ją nereikia mokėti palūkanų. Taigi vyriausybės, padidėjusioms išlaidoms padengti arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą);

3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.( kyla klausimų, kodėl negalima didinti mokesčių ir taip sumažinti biudžetinio deficito? Pirmiausia mokesčius padidinti sunku – reikia turėti daugumą parlamente. Antrą, mokesčių normų didinimas turi tam tikras objektyvias ribas. Trečia, yra šalių kuriose mokesčius surinkti keblu dėl politinių nesutarimų. Silpnų vyriausybių, stiprios mokesčių mokėjimo vengimo tradicijos).

Bendrosios pasiūlos(kaštų) infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kito priežastys, nesusijusio su pinigų kiekiu. Todėl perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai(pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų „šokais“ – įvykiai, dėl kurių staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos. Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Jie gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu(importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos(gamtos veiksniai));

2. šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės(kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų lementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Nominalus darbo užmokesčio kilimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Pasiūlos šokus dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai, o darbo užmokestis – vidinis kintamasis. Nepaisant to, jo pakilimas gali būti vidinė reakcija į kitus ekonominius ir politinius reiškinius. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų);

3. Infliacijos lūkesčiai(lūkesčių teorija pagrista tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybinės ekonominę politiką ir, remdamiesi visa įmanoma informaciją, stengiasi nuspėti, įvertinti kokia ji bus ateityje, kaip ji veiks ekonominius procesus)

Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių paslaugų ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokio aiškios ir išoriškai matomos.
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama , numatyta, ar netikėta.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedidelis infliacijos tempai yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis ta tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad, viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvusis jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25 – 49 procentai. Tai reškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigimai, jei infliacija peržengia šias ribas.

Kas nukenčia, o kas pasipelno iš infliacijos?

Infliacija įvairia veikia žmones: vieni nuo jos nukenčia, kitiems ji naudinga. Daugiausia nuo infliacijos nukenčia santykinai pastovias pajamas gaunantys žmonės, taupytojai, skolintojai bei verslai.
• Santykinai pastovias pajamas uždirbantys žmonės. Infliacijos laikotarpiu gyvenimo kaštai kyla. Todėl reikia uždirbti daugiau, norint palaikyti įprastą gyvenimo lygį. Kiek daugiau reikia uždirbti? Bet tiek, koks yra infliacijos indeksas – pragyvenimo kaštų didėjimo greitis. Kai kurios žmonių grupės, pavyzdžiui, iš pastovios pensijos gyvenantys žmonės, neturi galimybių tiek padidinti savo pajamų, kad kompensuotų infliacijos įtaką. Dėl to jų gyvenimo lygis smunka. Siekiant apsaugoti pastovias pajamas turinčius žmones, socialinio drausimo išmokos yra indeksuojamos pagal infliacijos kilimo tempą.
• Taupytojai. Kai kurie žmonės laiko savo pinigus taupomosiose sąskaitose arba nusiperka obligacijų. Už tai jiems mokamos pastovaus dydžio palūkanos. Jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso, investuotų pinigų vertė kartu su palūkanomis bus mažesnės už pradžioje buvusių pinigų vertę.
• Skolintojai. Pinigų skolintojai patenka į tapačią padėti, kaip ir taupytojai. Jei paskolos sureikimo laikotarpiui infliacija padidėja, tada, paskolos terminui pasibaigus, gražinti pinigai yra mažiau verti, negu buvo paskolos suteikimo metu. Skolintojas patirs nuostolį, jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso.
• Verslai. Infliacija pakerta verslą, nes sukelia netikrumą, neleidžia vadovams nuspėti būsimų kainų. Taip pat didėja gamybos kaštai, tenka didinti gaminamų produktų kainas. Dėl to jų paklausa mažėja, kartu mažėja ir gamintojų pajamos.
Infliacija naudinga tik teims, kurie lengvai gali padidinti savo pajamas, taip pat skolininkams ir valstybei.
• Galintys greitai padidinti savo pajamas. Kai kurių profesijų žmonės, pramonės šakų ir darbo jėgos sektoriai gali lengvai padidinti kainas ir darbo užmokesčius infliacijos metu, negu kitais laikotarpiais. Jei šis padidėjimas lenkia infliacijos indeksą, tokie žmonės laimi.
• Skolininkai. Infliacijos metu paėmę paskolą žmonės pinigus gražins tada, kai jų vertė bus sumažėjusi. Jei už paskolą mokamų palūkanų norma yra mažesnė už infliacijos indeksą, skolininkas laimės dėl jų skirtumo.
• Vyriausybė. Jeigu fizinių asmenų pajamos apmokestinamos pagal progresinę sistemą, tai, didėjanti pajamoms, didėja ir mokesčio tarifas. Infliacijos laikotarpiu žmonės stengiasi kuo daugiau uždirbti, o dėl to jų pajamos apmokestinamos didesniu mokesčiu.

Infliacijos mažinimo būdai

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, tarkim, susikūrus naujoms valstybėms.
Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai apsitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.
Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
1. Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Tačiau indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali
2. Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis. Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai. Pirma, nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t.y. leistinos kilimo tempas. Antra visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai. Tačiau tai nėra pakankamai efektyvu ir gali būti vertinamos tik kaip išorinės, „kosmetinės“ priemonės.
3. Antiinfliacinė politika – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. T.y. didinami mokesčiai, mažinamos vyriausybės išlaidos, mažinama pinigų pasiūla.

Infliacija

Norėdami pasakyti, kiek ir kokios kokybės prekių ir paslaugų galima įsigyti už pinigus, ekonomistai vartoja terminą perkamoji galia arba vertė. Kainoms kylant, už tuos pačius pinigus tiek pat kaip ankščiau nenusipirksi. Pinigų perkamoji galia mažėja. kainoms krintant, ji didėja. Galima sakyti ir kitaip: kainoms kylant, pinigų vertė mažėja; kainoms krintant, ji didėja.
Infliacija – bendras vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų kilimas, pinigų perkamosios galios sumažėjimas. Jai priešingas procesas defliacija – kainų mažėjimo reiškinys, kurio metu pinigų perkamoji galia kyla.

Infliacijos mastas yra skaičiuojamas naudojant vartojamųjų kainų indekso rodiklį. Tam sudaromas vadinamasis „vartojimo krepšelis“, į kurį įtraukiamos pagrindinės prekes bei paslaugos, bei jų vidutiniai vartojimo kiekiai. Jeigu kiekvieną prekę arba paslaugą įvertinsime jų kainomis ir susumuosime, turėsime „vartojimo krepšelio“ vertę. Kainų indeksas parodo, kaip pasikeitė „vartojamo krepšelio“ kaina per tam tikrą laikotarpį. Metai, su kuriais lyginame einamųjų metų kainas, yra vadinami baziniais metais ir jų kainų indeksas yra lygus 100 procentų.
Ekonomistai ieškodami infliacijos sukeliančių priežasčių sukūrė dvi pagrindines teorijas. Maždaug iki didžiosios tarpukario ūkinės depresijos daugiausia dėmesio kreipta tiesiogiai į kainų lygio pasikeitimų reikšmę krašto ūkinei veiklai. Buvo aiškinama, kad šitą kainų lygį nulemia pinigų kiekis bei jų apyvartos greitis. Vadinasi infliacija gautųsi, kai mokėjimo priemonių padidėjimas sukelia kainų kilimą. Žmonės paprastai daro išlaidas iš gaunamų pajamų, o ne iš turimų pinigų rezervų. Todėl pajamų – išlaidų teorija ir nukreipė dėmesį į vartojimui ir bei investicijoms skiriamų išlaidų svyravimus, o ne į kainų tiesioginę analizę. Infliacijai pasireiškia, kai išlaidos, skiriamos tiesioginiam vartojimui ar investicijoms , viršija realines krašto pajamas, t. y. Kai norima pagaminti visumoje daugiau išleisti, kaip galima pagaminti. Tuomet susidaro padėtis, kad padidėjusių gėrybių bei patarnavimų paklausa iššaukia daugiau kainų kilimą nei gamybos augimą.
Tokį infliacinį vartojimo bei investicijų išlaidų padidėjimą gali finansuoti nevaržoma centrinio banko bei komercinių bankų kredito politika, krašto vyriausybės biudžetiniai deficitai ir pačios publikos noras galimai daugiu išleisti praeity susidarytų pinigų santaupų. Einamų santaupų panaudojimas investicinėms išlaidoms neturi infliacinio pobūdžio. Tad, norint apsisaugoti nuo infliacijos reikia išlaikyti reikiamą pusiausvyrą tarp viso krašto gamybinio pajėgumo ir išlaidų. Tam reikalui vyriausybinio pobūdžio įstaigos stengiasi periodiškai pramatyti tautos ūkio gamybinį pajėgumą ir įvertinti krašto planuojamas išlaidas. Krašto pagamintas gėrybes bei turimus resursus panaudoja privatinis ir viešasis ūkio sektoriai vartojimo ar investicijų tikslams. Infliacijos grėsmės atveju vyriausybė, siaurindama savo išlaidas, drauge palieka didesnę resursų dalį gyventojų vartojimo reikalams. Kai tas negelbsti ar negalima susiaurinti viešųjų išlaidų, imamasi priemonių apkarpyti privataus ūkio sektoriaus išlaidų plėtimosi galimybes:
1. pradedama kelti palūkanų procentai ir siaurinanti kredito gavimo galimybė
2. keliami mokesčiai ir stengiamasi galimai parduoti viešųjų paskolų, kad tuo būdu kuo daugiau absorbuotų perteklinių krašto pinigų pajamų
3. aštresnės infliacijos grėsmės atveju imamasi tiesioginės kainų, patarnavimų ir svarbesnių resursų paskirstymo kontrolės

Pastarosios priemonės tik atitolina infliacijos pasireiškimą, jei ilgainiui nepasiekiama pusiausvyros tarp viso krašto pajamų ir išlaidų. To negalima pasiekti karo metu, kai dauguma resursų panaudojama ne gyventojų reikmėms, o karo įvedimui. Neatsitiktinai dauguma infliacijų yra karo ar pokario ūkinių sunkumų padarinys.
Infliacija gali būti sukelta ir paklausos, ir kaštų. Paklausos sukelta infliacija – kai prekės arba paslaugos paklausa didėja greičiau nei gamintojai gali patenkinti, pakyla kainos. Kaštų sukelta infliacija – kai kainos kyla dėl padidėjusių gamybos kaštų.

Kas nukenčia, o kas pasipelno iš infliacijos?

Infliacija įvairia veikia žmones: vieni nuo jos nukenčia, kitiems ji naudinga. Daugiausia nuo infliacijos nukenčia santykinai pastovias pajamas gaunantys žmonės, taupytojai, skolintojai bei verslai.
• Santykinai pastovias pajamas uždirbantys žmonės. Infliacijos laikotarpiu gyvenimo kaštai kyla. Todėl reikia uždirbti daugiau, norint palaikyti įprastą gyvenimo lygį. Kiek daugiau reikia uždirbti? Bet tiek, koks yra infliacijos indeksas – pragyvenimo kaštų didėjimo greitis. Kai kurios žmonių grupės, pavyzdžiui, iš pastovios pensijos gyvenantys žmonės, neturi galimybių tiek padidinti savo pajamų, kad kompensuotų infliacijos įtaką. Dėl to jų gyvenimo lygis smunka. Siekiant apsaugoti pastovias pajamas turinčius žmones, socialinio drausimo išmokos yra indeksuojamos pagal infliacijos kilimo tempą.
• Taupytojai. Kai kurie žmonės laiko savo pinigus taupomosiose sąskaitose arba nusiperka obligacijų. Už tai jiems mokamos pastovaus dydžio palūkanos. Jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso, investuotų pinigų vertė kartu su palūkanomis bus mažesnės už pradžioje buvusių pinigų vertę.
• Skolintojai. Pinigų skolintojai patenka į tapačią padėti, kaip ir taupytojai. Jei paskolos sureikimo laikotarpiui infliacija padidėja, tada, paskolos terminui pasibaigus, gražinti pinigai yra mažiau verti, negu buvo paskolos suteikimo metu. Skolintojas patirs nuostolį, jei palūkanų norma neviršys infliacijos indekso.
• Verslai. Infliacija pakerta verslą, nes sukelia netikrumą, neleidžia vadovams nuspėti būsimų kainų. Taip pat didėja gamybos kaštai, tenka didinti gaminamų produktų kainas. Dėl to jų paklausa mažėja, kartu mažėja ir gamintojų pajamos.
Infliacija naudinga tik teims, kurie lengvai gali padidinti savo pajamas, taip pat skolininkams ir valstybei.
• Galintys greitai padidinti savo pajamas. Kai kurių profesijų žmonės, pramonės šakų ir darbo jėgos sektoriai gali lengvai padidinti kainas ir darbo užmokesčius infliacijos metu, negu kitais laikotarpiais. Jei šis padidėjimas lenkia infliacijos indeksą, tokie žmonės laimi.
• Skolininkai. Infliacijos metu paėmę paskolą žmonės pinigus gražins tada, kai jų vertė bus sumažėjusi. Jei už paskolą mokamų palūkanų norma yra mažesnė už infliacijos indeksą, skolininkas laimės dėl jų skirtumo.
• Vyriausybė. Jeigu fizinių asmenų pajamos apmokestinamos pagal progresinę sistemą, tai, didėjanti pajamoms, didėja ir mokesčio tarifas. Infliacijos laikotarpiu žmonės stengiasi kuo daugiau uždirbti, o dėl to jų pajamos apmokestinamos didesniu mokesčiu.

Leave a Comment