imoniu rusys lietuvoje

ĮVADAS

ĮMONĖS SAMPRATA

Visas šalies verslas pagrįstas įmonių veikla. Nuo jų veiklos rezultatų priklauso šalies ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sampratą: “Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų, daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų jos teisių ir pareigų kompleksas.“ Remiantis šiuo įstatymu, įmonės sąvoka neapima pelno nesiekiančių įmonių1. Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo. Įmonės pagal veiklos apimtis gali būti didelės, vidutinės arba mažos (smulkios), nuo ko priklauso ir jų valdymo ypatumai.
Mūsų šalyje iš mažųjų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualiosios (personalinės) įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Tai daugiausia amatų ir paslaugų įmonės. Smulkiosios įmonės – kurių vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius ne didesnis kaaip 9. Vidutinės įmonės – kurių vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 49. Tačiau šių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičių ne visiškai priimtinas visose ūkio šakose, turint galvoje gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt.
Mažosios ir vidutinės įmonės at

tsiranda įvairiais būdais: reorganizavus buvusias valstybės įmones, privačias įmones, išskaidžius buvusią kooperatinę nuosavybę, įkuriant individualias įmones ir pan.
Absoliuti dauguma įmonių įsikuria naujai, panaudojus nuosavas ir skolintas lėšas.

1 Pelno nesiekiančios įmonės atsiranda asmenims susivienijus į atitinkamas organizacijas politinei, švietimo, kultūros, labdaros, mokslo, sveikatos apsaugos, sporto, socialinės rūpybos ir kitokiai visuomeninei naudingai veikla

ĮMONIŲ RŪŠYS LIETUVOJE

Veikiantieji Lietuvoje įstatymai numato tokias įmonių rūšis: individualiosios (personalinės), akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, kredito unijos. Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridinio asmens teises (juridiniai asmenys) ir neturinčios juridinio asmens teisių (fiziniai asmenys).
Įmonių rūšys ir jų klasifikavimas pagal juridinį statusą parodytas 1. pav.

Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo. Pagal tai sprendžiama apie jo statusą.
Fizinis asmuo – yra teisės sąąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turtą, užsiimti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą bei kitokias turtines ir neturtines teises. Lietuvoje visas teises ir pareigas asmuo įgauna sulaukęs pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų.
Fizinių asmenų statusą turi: individualiosios (personalinės), tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos.

INDIVIDUALIOSIOS (PERSONALINĖS) ĮMONĖS
Individualioji (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pavyzdžiui, šeimos nariams) bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų

ų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Individualiosios įmonės pavadinime būtina įvardyti jos savininką. Šio tipo įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Individualiosios įmonės priklauso daugiausia vienam asmeniui ar keletui žmonių. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai (pvz., eksploatuoti naudingąsias iškasenas, jų telkinius, gaminti ir realizuoti vaistus, narkotikus ir kt.). Sandėrius jie sudaro savo vardu. Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.
Individualiosios įmonės gali būti dviejų tipų: 1) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jos šeimos narių darbu; 2) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu.
Šios įmonės turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Teigiama yra tai, kad individualioji įmonė sudaro sąlygas reikštis savininko iniciatyvai. Privati nuosavybė – svarbus akstinas plėsti ir piginti gamybą, diegti mokslo ir technikos naujoves. Be to, individualią įmonę paprasčiau įregistruoti, neprivalomi specialūs valdymo organai, galima paprastesnė apskaita, mažesni pajamų mokesčiai, tarifai.
Neigiama tai, kad jos neturi galimybių samdyti labai kvalifikuotų specialistų, be to, sunku arba visiškai neįmanoma sukurti įmonių, kurioms reikalingas la
abai stambus pagrindinis kapitalas (pvz., automobilių gamyklų ir pan.). Įmonės savininkas rizikuoja ne tik verslu, bet ir savo asmeniniu turtu. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu.
TIKROSIOS ŪKINĖS BENDRIJOS
Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar fizinių – juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip 20 narių. Jos nariais negali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės. Bendrija nėra juridinis asmuo. Jos nariai solidariai atsako visu savo turtu. Tikroji ūkinė bendrija neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrąja veikla. Šios bendrijos turi firmos pavadinimą, kuriame turi būti įvardytas bent vienas jos savininkas.
Bendrijos steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja šalies civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas ir bendrosios jungtinės veiklos sutartis. Sudarytąją sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, po to ji patvirtinama notariškai ir įteikiama kiekvienam nariui.
Sutartyje turi būti numatyta:
• bendrijos pavadinimas; TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys;
• veiklos pobūdis;
• fizinių asmenų, kurie yra bendrijos tikrieji nariai, pavardės, vardai ir adresai;
• tikrųjų narių teisės ir pareigos;
• pinigų paėmimo asmeniniams reikalams iš bendrijos kasos tv
varka;
• bendros nuosavybės dalių dydis, nepiniginiai įnašai;
• pajamų ir nuostolių paskirstymo tvarka.

Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Tačiau jei bent vienas narys išstoja ar reikia priimti naują narį, sutartį tenka įforminti iš naujo pas notarą, ir vėl reikės mokėti registravimo mokesčius.

KOMANDITINĖS (PASITIKĖJIMO) ŪKINĖS BENDRIJOS

Komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir komanditoriai. Ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas narys komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, tačiau neatskirtas nuo tikrųjų narių turto. Pagal komanditinės ūkinės bendrijos prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik tuo savo turtu, kurį perdavė arba turėjo perduoti bendrijai, bet jo neperdavė sutartyje numatytais terminais. Paprastai tokia bendrija turi savo pavadinimą. Bendrijos teisės ir pareigos nusakytos “Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų” įstatyme.

Bendrija turi savo kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Įnašai įmokami pinigais arba materialinėmis vertybėmis, kurios yra bendrijos nario nuosavybės teisės objektas. Nepiniginiai įnašai įvertinami bendru visų narių susitarimu.

Pasibaigus ūkiniams metams, sudaromas buhalterinis balansas. Bendrijos veiklą, be jos pačios narių, gali tikrinti finansų, teismo ir tardymo įstaigos.

Bendrijos likvidavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei bendrijos jungtinės veiklos sutartis. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių; tai jas skiria nuo akcinių bendrovių.

Ūkinių bendrijų pranašumai prieš kitas įmonių organizavimo formas:

• galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus;

• galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams;

• didelis lankstumas priimant sprendimus, kadangi įstatymiškai ūkinių bendrijų veikla nėra reglamentuojama.

• apmokestinimo pranašumai. Bendrijos pajamos yra prilyginamos jos narių pajamoms ir apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos.
Bendrijų trūkumai yra šie:

• ribotas veiklos laikas. Pasitraukus vienam bendrijos nariui iš jos veiklos, bendrija nutraukia savo egzistavimą. Be to, bendrija gali nutraukti savo egzistavimą ir įvykdžius jos nariams projektą, kurio vykdymui bendrija buvo įkurta. Veiklai pratęsti kiekvienu minėtu atveju turi būti kuriama nauja bendrija. ???

• neribota turtinė atsakomybė. Kiekvienas bendrijos narys atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu;

• nedideli veiklos mastai ir nedidelis kapitalas nulemia santykinai mažesnį bendrijų veiklos efektyvumą ir galimybes smarkiai didinti kapitalą.
Juridinis asmuo – yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių ralių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu.
Juridinio asmens statusą turi: akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės (kai kurios jų gali būti specialios paskirties bendrovėmis); kooperatinės bendrovės; valstybės (savivaldybių) įmonės; investicinės akcinės bendrovės; žemės ūkio bendrovės.

AKCINĖS BENDROVĖS
Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė yra juridinio asmens teises turinčios ribotos atsakomybės įmonės, kurių kapitalas padalytas į akcijas. Bendrovė yra ribotos turtinės nuosavybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai turi nuosavybės teisę į akcijas. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara.
Akcinės bendrovės veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Dabar galioja 1994 m. liepos 5 d. priimtas, ir vėliau papildytas, Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas. Juo ir vadovaujasi šalies akcinės bendrovės; šis įstatymas reguliuoja bendrovių steigimą, valdymą, likvidavimą.
Lietuvoje pirmosios akcinės bendrovės įkurtos praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. 1925 m. priimtas Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės įstatymas. Šiuo metu Lietuvoje akcinės bendrovės kuriamos privatizuojant valstybines įmones bei steigiant naujas įmones. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri veiksniai. Pirma, atkurti akcines bendroves ekonomiškai tikslinga, nes į apyvartą įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai. Antra, atsiveria didžiulės galimybės jas reorganizuoti: pertvarkyti valdymo struktūrą, keisti gaminių asortimentą ir rinkos struktūrą, kai akcininkai pripažįsta tai esant reikalinga. Trečia, naudojant sutelktas akcininkų lėšas, mažėja bankų kreditų poreikis. Ketvirta, akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus pačius akcininkus.
Kad atskiros įmonės bei asmenys susiburtų į akcinę bendrovę ir ji taptų juridiniu asmeniu, reikia atlikti nemažai operacijų. Tie, kurie tai padaro, vadinami steigėjais. Bendrovės steigėjų skaičius neribojamas. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi būti jos akcininkas.
Steigėjai sudaro bendrovės steigimo sutartį, tačiau jei bendrovę steigia vienas asmuo, tai vietoj sutarties rengiamas bendrovės steigimo aktas. Sutartyje steigėjai numato įmonės steigimui reikalingų užduočių vykdymą. Svarbiausiais dokumentas, kurį reikia parengti akcinės bendrovės steigimo etape, yra įstatai. Akcinės bendrovės (AB) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 Lt. Minimalus akcinių bendrovių steigėjų skaičius – vienas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 Lt. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perimamos ir parduodamos biržoje, viešai platinamos. Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo numatyta tvarka turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jo turimos akcijos. Akcinės bendrovės akcininkų mažiausiai turi būti penki, o uždarosios akcinės bendrovės – du asmenys.
Uždaroji akcinė bendrovė gali būti steigiama tik uždaruoju, o akcinė bendrovė – atviruoju arba uždaruoju būdu. Uždaruoju būdu bendrovė steigiama formuojant jos įstatinį kapitalą iš išnašų, gautų už išleidžiamas akcijas, kurias įsigyja tik bendrovės steigėjai. Atviruoju būdu bendrovė steigiama formuojant jos įstatinį kapitalą iš išnašų, gautų už išleidžiamąsias akcijas, kurių dalį įsigyja bendrovės steigėjai, o likusios platinamos kitiems asmenims. Bendrovė turi būti įregistruota įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jos įstatų įregistravimo dienos. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba.
Pagrindiniai akcinių bendrovių pranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:
• galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams įnešant pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas didžiulis kapitalas;
• ribota akcininkų turtinė atsakomybė;
• galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises;
• neribotas egzistavimo laikas. Akcinės bendrovės egzistavimo stabilumas garantuojamas tuo, kad pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš jos veiklos, ši ir toliau egzistuoja: pvz. akcininkui mirus, jam priklausantis kapitalas gali būti paveldimas;
• valdymo centralizavimas. Vyriausiasis akcinių bendrovių valdytojas yra jos prezidentas. Konkrečioms funkcijoms vykdyti jis gali skirti įvairius vykdytojus, bet galutinius sprendimus visais svarbiausiais akcinės bendrovės valdymo klausimais priima jos prezidentas. Tai padidina valdymo sprendimų priėmimo operatyvumą;
• profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius menedžerius. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą.
Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:
• didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis, apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios įmonės ar ūkinės bendrijos, turinčios fizinio asmens statusą;
• įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai, negu pvz. ūkinių bendrijų veiklą. Pvz. norint padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, turi būti sušauktas akcininkų susirinkimas. Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką. Pagal ją akcininkams apie susirinkimą turi būti pranešta iš anksto ir ne vėliau kaip, tarkim, prieš 30 dienų. O ūkinės bendrijos nariai gali kur kas operatyviau spręsti kylančius veiklos klausimus.

INVESTICINĖS AKCINĖS BENDROVĖS (IAB)
Investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamajam valstybiniam turtui arba viešai pasirašant akcijas įsigyti, taip pat įgytam turtui valdyti bei operacijoms su įgytu privatizuojamuoju turtu (akcijomis) vykdyti.
Bendrovės pavadinime (firmos varde) turi būti žodžiai “investicinė akcinė bendrovė (IAB)”. Visi kiti reikalavimai tokie pat kaip ir kitoms akcinėms bendrovėms. Bendrovės akcijos gali būti tik vardinės.
Bendrovės investicijos į kitas IAB negali būti didesnės kaip 10 % šių bendrovių įstatinio kapitalo, o investicijos į viešo akcijų pasirašymo būdu privatizuojamas įmones negali būti didesnės kaip 50 % šių įmonių įstatinio kapitalo. Be to, IAB įstatinis kapitalas negali būti didesnis kaip 4 mln. Lt., o įstatuose turi būti nurodyta, kad jos paskirtis – investicinė veikla.

SPECIALIOSIOS PASKIRTIES AKCINĖS BENDROVĖS
Lietuvoje dabar steigiamos specialiosios paskirties akcinės bendrovės (SPAB) arba į jas perregistruojamos buvusios VĮ ar VAĮ. Specialiosios paskirties bendrovės priklauso valstybei ar savivaldybėms, tačiau dalis jų kapitalo gali atitekti ir privatiems asmenims. Šių įmonių sąrašą ir statuso suteikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Štai keletas pavyzdžių: Lietuvos valstybinė energetikos sistema ir jos įmonės; Gargždų valstybinė naftos įmonė; “Lietuvos geležinkeliai”, “Lietuvos jūrų laivininkystė”, degtinės ir vyno gamyklos ( “Vilniaus degtinė”, “Stumbras”, “Anykščių vynas”, “Alita”); vandens tiekimo įmonės, kai kurios vaistinės.

KOOPERATINĖS BENDROVĖS (KOOPERATYVAI)
Kooperatinės bendrovės – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių skaičiaus. Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), jų sąjungų steigimą, veiklos pagrindus, reorganizavimą, valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kooperacijos įstatymas, priimtas 1993 m. birželio 1 d., ir vėlesni jo pakeitimai.

ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖS

Tai yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Žemės ūkio bendrovių steigimą, valdymą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas priimtas 1991 m., ir vėlesni jo pakeitimai.

VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS ĮMONĖS

Lietuvoje iki 1995 metų pradžios buvo valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės (VĮ). Daugiau kaip 1/5 įstatinio kapitalo akcijų išleidusios VĮ tapdavo valstybinėmis akcinėmis įmonėmis (VAĮ). Valstybės turimų akcijų nominali vertė negalėjo viršyti 50 % įstatinio kapitalo.
1994 metų gruodžio mėnesį Lietuvos Respublikos seimas priėmė naują “Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą”. Šis įstatymas reglamentuoja valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą.
Pasikeitė įmonės valdymo būdas: įmonę valdo administracija, bet kaip patariamasis organas gali būti sudaryta ir valdyba. Įmonėje turi būti administracijos vadovas (generalinis direktorius ar direktorius) ir vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Šiuos vadovus samdo steigėjas – tai yra ministerijos ar savivaldybės įmonė, kuriai priklauso ta ar kita įmonė. Esant reikalui, įmonės steigėjas sudaro valdybą. Tai kolegialus organas, jai vadovauja administracijos vadovas. Valdybos nariai skiriami ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui.
Valstybinės įmonės kapitalas skirstomas į valstybinį ir skolintą. Taigi paprastai čia nebėra privataus kapitalo. Be to, įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už turimą kapitalą reikia mokėti iš įmonės pelno palūkanas. Palūkanos mokamos į valstybės ar savivaldybių biudžetą.
Įmonė pelną skiria:
1) įstatymų numatytiems mokesčiams į biudžetą;
2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;
3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą;
4) likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu vartojama įmonės įstatiniam kapitalui didinti, o ne mažiau kaip 25 % – kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms reikmėms ir pan.).
Štai keletas valstybės įmonių pavyzdžių: Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondas (monetų kalykla ir vertybinių popierių leidykla), VĮ “Lietuvos paštas”, rajonų miškų urėdijos, valstybinės kelių valdybos ir pan.

KREDITO UNIJA

Kredito unija – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo numatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių (toliau – narių) ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

1. Kredito unija yra juridinis asmuo nuo jos įregistravimo šio įstatymo nustatyta tvarka ir veikia pagal šį įstatymą, kitus Lietuvos Respublikos įstatymus bei teisės aktus ir savo įstatus.

2. Kredito unija turi savo turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovė ir atsakovė teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

3. Kredito unija gali būti steigiama tik neribotam laikui.

4. Kredito unija pagal savo prievoles atsako tik savo turimu turtu ir neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su kredito unijos veikla. Kredito unijos nariai pagal kredito unijos prievoles atsako tik savo pajumi arba ta suma, kurią privalo įmokėti už savo pajų.

5. Kredito unija neatsako už valstybės prievoles, o valstybė neatsako už kredito unijos prievoles, išskyrus atvejus, kai valstybė pati prisiima tokius įsipareigojimus.

Kredito unijos turtas, sukauptas iš jos narių pajų, stojamųjų mokesčių bei savo veiklos, nuosavybės teise priklauso kredito unijai.
1. Kredito unija privalo įregistruoti savo pavadinimą Lietuvos Respublikos teisės aktus
nustatyta tvarka.
2. Kredito unijos pavadinime turi būti žodžiai “kredito unija”. Pavadinimo registravimo

ir dėl to kilusių ginčų sprendimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.
3. Kredito unija negali pasirinkti tokio pavadinimo, kuris tiksliai sutaptų su kitos kredito
unijos ar komercinio banko, įregistruotų Lietuvos Respublikoje, pavadinimu arba būtų toks panašus, kad sukeltų painiavą.

• Kredito unijos nariais gali būti šie fiziniai asmenys: Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, kitų valstybių piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Kredito unijos nariais gali būti asmenys, kuriems sukakę 18 metų. Įstatuose gali būti numatyta galimybė priimti nariais asmenis nuo 16 metų, jei jie turi savarankišką pragyvenimo šaltinį.

• Kartu su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais fiziniais asmenimis kredito unijos nariais taip pat gali būti šie juridiniai asmenys: Lietuvos Respublikoje įregistruotos visuomeninės organizacijos, profesinių sąjungų organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, žemės ūkio kooperatyvai. Šių narių kredito unijoje negali būti daugiau ar tiek pat kaip šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančių narių.

Asocijuotais kredito unijos nariais gali būti:
• unijos narių fizinių asmenų Lietuvos Respublikoje įregistruotos individualios (personalinės) įmonės, ūkinės bendrijos, žemės ūkio kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės, kurių kontrolinis paketas priklauso unijos nariui ar nariams;
• įmonė, nurodyta šios dalies 1 punkte, jei jos darbuotojų skaičiaus metinis vidurkis neviršija 49;
• fiziniai asmenys, gyvenantys, dirbantys arba besimokantys toje seniūnijos teritorijoje, kurioje kredito unijos būstinė;
• kredito unijos nariai, neatitinkantys kredito unijos narystės kriterijų ir jos įstatuose numatytų sąlygų;
Asocijuotų narių skaičius kredito unijoje negali viršyti narių, atitinkančių šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus narystės kriterijus skaičiaus;
Minimalus kredito unijos narių skaičius, neįskaitant asocijuotų narių, yra 50 narių, įskaitant steigėjus. Sumažėjus minimaliam kredito unijos narių skaičiui bent vienu, kredito unija tolesnei savo veiklai, kol vėl bus minimalus narių skaičius, turi gauti kredito unijos veiklos priežiūros institucijos leidimą. Priežiūros institucija, atsižvelgdama į tokios kredito unijos likvidumą, gali leisti veikti ne ilgiau kaip 3 mėnesius arba uždrausti tokios kredito unijos veiklą.
Priimti naujus narius galima tik po to, kai šio įstatymo nustatyta tvarka kredito unija yra įregistruota.
Kol bus sukurta speciali kredito įstaigų veiklos priežiūros institucija ir patvirtinti jos nuostatai, visų Lietuvos Respublikoje įregistruotų kredito unijų veiklą prižiūri bei licencijas suteikia Lietuvos bankas.

Leave a Comment