Įm. Ekonomikos gamybos procesai

Gamyba – yra traktuojama ne tik kaip techninės produkcijos pagaminimas, bet ir materialinis techninis tiekimas, pusfabrikačių ir gatavos produkcijos sandėliavimas.
Gamyba atlieka didelį vaidmenį kiekvienos šalies ekonomikoje. Gerai išsivysčiusiose šalyse gamyba, bei gamybos procesas yra pažengęs į priekį, tačiau mažiau išsivysčiusiose šalyse gamyba dar vis merdi.
Lietuvoje gamyba yra pažengusi į priekį, kuriasi naujos įvairios pramonės įmonės, šiuo metu vis dažniau kuriasi bendros su užsienio šalimis įmonės.
Taigi, vis dažniau įmonėse diegiamos naujos technologijos, nauji įrenginiai, taikomi įvairesni gamybos proceso organizavimo būdai, taip įmonės stengiasi mažinti gaamybos kaštus. Nes dabartinėmis rinkos sąlygomis yra labai svarbu kad, gaminio savikaina būtų kuo mažesnė, jei įmonės gaminio savikaina yra mažesnė nei jų konkurentų jei lengviau užkariauti rinką ir gauti didesnį pelną.
Gamybos proceso organizavimas yra labai aktuali tema kiekvienoje gamybinėje įmonėje.
Gamyba – svarbus ekonomikos procesas, todėl ir pasirinkau nagrinėti šią temą.
Mano darbo tikslas išnagrinėti gamybos procesą, jo vyksmą.
Šiame darbe norėčiau supažindinti su gamybos procesais, gamybos veiksniais jų daroma įtaką gamybos procesui, gamybos ciklu, bei jo įtaka, operacijų derinimu, kookie yra pagrindiniai gamybos proceso principai, gamybos fazėmis, gamybos automatizavimu, bei mechanizavimu. Tai pat norėčiau supažindinti su gamybos proceso organizavimu erdvėje, gamybos struktūros tobulinimo kryptimis, gamybos tipais ir jų charakterizavimu, bei gamybos specializavimu.

GAMYBOS PROCESAS
Gamybiniai procesai yra skirtingi, jų sudėtingumas priklauso nu

uo gaminamos produkcijos sudėtingumo. Sudėtingi gamybiniai procesai skirstomi į dalis ir juos vykdo įvairūs gamybiniai padaliniai. Pagrindiniai gamybiniai procesai vyksta įmonėse.
Didelę įtaką bet kuriame gamybos procese turi darbininkas. Darbininkas naudodamas darbo priemones ( tai įrengimus, prietaisus, įvairius įrankius.), veikia darbo objektus ( pagrindines žaliavas, medžiagas)- paverčia juos gatavu produktu.
Žaliavos, įrengimai, technologijos yra labai svarbus gamybos proceso elementas. Taip pat didelę įtaką turi informavimas ir komunikavimas.
Mokslinėmis, techninėmis pažangos sąlygomis pirmiausiai gamyba derinama su gaminių tyrimo ir plėtros organizavimu. Labai svarbus klausymas yra gamybos aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, remontu, transportu, bei kitomis priemonėmis kad gamyba vyktų normalia eiga.spendžiant visus gamybos organizavimo uždavinius būtina atsižvelgti į tai kad gamybos procesas tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais glaudžiai susieta su kitomis sistemomis ( įmonės tiekėjais, pirkėjais ir ttt).
Gamybos procesą galima suskirstyti į dvi dalis:
Ø Technologinius
Ø Ne technologinius
Technologiniai procesai tai, keičiantys darbo objektų formas dydžius ir savybes.
Ne technologiniai procesai tai nekeičiantys darbo objektų.

Taigi priklausomai nuo to koks yra produktas toks yra gamybos rezultatas.
Procesai yra:
Ø Pagrindiniai
Ø Pagalbiniai
Ø Aptarnaujantieji
Svarbiausias yra pagrindinis gamybos procesas. Tai technologinis procesas, kuriuo metu pagrindinės žaliavos ir medžiagos virsta pagrindine produkciją.
Pagalbinis procesas yra produkcijos, kuri bus naudojama įmonės viduje, gamybos procesas.Pvz. įrankių gamyba, atsarginių detalių gamyba.
Aptarnaujantis gamybos procesas yra darbo procesas nesukuriantis jokios produkcijos. Tai yra sandėlių, transporto operacijos, techninė ko
ontrolė.
Taigi galima daryti išvadą kad pagrindinis gamybos procesas vaidina didelį vaidmenį įmonės veikloje. Taigi kiek įmonėje bus pagaminta produkcijos priklauso kiek įmonė turės pajamų.Tačiau negalime teigti kad aptarnaujantis ir pagalbinis gamybos procesas neturi įtakos pagrindiniai gamybos procesui.

GAMYBOS VEIKSNIAI
Norint pagaminti naujų prekių ( ar suteikti paslaugų) reikalinga planinga žmogaus veikla darbas.žmogus tik darbu sukuria materialines vertybes savo poreikiams tenkinti, naudodamas gamtoje esančias medžiagas. Taigi gamtiniai ištekliai sudaro antra svarbų gamybos veiksnį. Gamybos priemonės atlieka taip pat svarbų vaidmenį gamybos procese ir yra vadinama kapitalu. Taigi bet kurio produkto gamyboje svarbūs trys veiksniai.
Ø Darbas
Ø Gamtiniai ištekliai
Ø Kapitalas

Priklausomai koks yra gamybos pobūdis, kiekvienas veiksnio įtakingumas gamybos procese skiriasi. Kiekviena įmonė stengiasi pasirinkti tokį ekonominių išteklių derinį, kuris leidžia gaminti produkciją patiriant mažiausias sąnaudas.
Tobulėjant gamybai paskutiniu metu akcentuojamas dar vienas veiksnys – tai kvalifikacija.
Gamybos veiksnys žemė
Kalbėdami apie žemę gamybos ekonomikoje reikia suprasti kaip gamtinius išteklius. Juk nuo gamtinių išteklių priklauso šalies ekonominė plėtra tai yra gamyba. Šaliai turint pakankamai išteklių, sparčiau plėtojasi gamyba, taigi tuo pačiu kyla šalies ekonominis lygis, ir nereikia papildomų lėšų įsigyti gamtinių išteklių .
Pasaulyje yra daug valstybių, tačiau ne kiekviena turi daug gamtinių išteklių. Šiuo metu pasaulyje vyksta daug konfliktų dėl gamtos išteklių nepasidalijimo. Pats aktualiausias gamtos išteklių šiuo metu yra nafta.
Žemė ypatingos re

eikšmės turi kaip gamybos vieta. Tai labai daug įtakos turi kokiame šalies regione yra vystoma gamyba.
Pirmiausiai yra vietovė patogi kaip gamybai reikalingos medžiagos yra netoli, tai iš kart įmonei leidžiama patirti mažesnes sąnaudas. Nes jei mūsų įmonė bus įsikūrusi toli nuo žaliavų šaltinio, įmonei reiks ne maža dalį lėšų skirti transportui.
Gamybos veiksnys kapitalas
Kapitalas su šią sąvoka susiduriame kiekvieną akimirką ypač kalbėdami apie verslą, ekonomiką.
Taigi kapitalas – tai lėšos, naudojamos įmonės fondams (turtui) ir jos veiklai finansuoti. Taigi kapitalas kartu su darbu yra vienas svarbiausių gamybos veiksnių. Nuo jo priklauso gamybos aprūpinimas gamybos priemonėmis, žaliavomis, medžiagomis. Kapitalas kaip gamybos veiksnys pasireiškia įvairiomis formomis.
Galima išskirti:daiktinį, piniginį ir socialinį kapitalą.
DAIKTINIS KAPITALAS- tai įdėtas į pagrindinius fondus (pagrindinis kapitalas) ir į apyvartines lėšas (apyvartinis kapitalas). Pagrindinai fondai gali būti pastatai gamybiniai įregimai ir tt. Šios gamybinės priemonės yra ilgalaikio naudojimo.
PINIGINIS KAPITALAS – tai finansavimo lėšos daiktinio kapitalo formavimui tai yra pirmoji daiktinio kapitalo formavimo pakopa.
SOCIALINIS KAPITALAS – žmonių socialiniams poreikiams tenkinti ( pvz. mokykloms ligoninėms išlaikyti) skirta lėšų visuma.
Šiuolaikiniai ekonomistai vis labiau pradeda kalbėti apie “ žmogiškąjį kapitalą” žmogiškasis kapitalas” sąlygoja tai, kad kiekvienas darbuotojas skiriasi savo produktyvumu. Darbo kokybė priklauso nuo žmogaus įgyto įsilavinimo, kvalifikacijos ir darbo patirties. Taigi nuo šių veiksnių tobulumo priklauso kiekvieno žmogaus pajamos.
Taigi galima daryti iš
švadas kad nuo investicijų į pagrindinius fondus priklauso gamybos techninis lygis , efektyvumas, gaminamų gaminių bei teikiamų paslaugų kokybė. Kapitalo kaip gamybos veiksnio efektyvumas gamyboje priklauso nuo jo investavimo tikslingumo ir pagrįstumo. Investicijos tai piniginio kapitalo pavertimas į daiktinį kapitalą.
Investicijos į gamybą leidžia pagaminti daugiau prekių , bei suteikti paslaugų ir kelti žmonių gerovę, padidinti socialines garantijas. Taigi investicijos yra ekonomikos augimo indikatorius.
Gamybos veiksnys darbas.
Darbas yra pirmoji svarbiausioji žmonijos egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Nei gamybos veiksnys kapitalas, nei žemė be darbo yra neveiksmingi.
Darbas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus.
Ø Pagal poreikį : fizinis , protinis, kūrybinis.
Ø Pagal įsilavinimo lygį: nekvalifikuotas, kvalifikuotas, aukštos kvalifikacijos.
Ø Pagal hierarchiją: vadovaujanti, vykdomasis.
Ø Pagal teisinę būklę: savarankiškas, nesavarankiškas.
Labai sunku atskirti protinę ir fizinę veiklą. Kiekviena veikla reikalauja fizinių ir protinių savybių, tačiau ir vienu ir kitu atveju daugiau akcentuojama fizinė, kitu protinė veikla.
Vadovaujančios ir vykdomosios veiklos skiriamasis bruožas- užduoties atlikėjo atsakomybės laipsnis.
Taigi apibendrinus visus gamybos veiksnius kiekvienas gamybos veiksnys yra glaudžiai susiejęs. Kiekvienas gamybos veiksnys turi didelę įtaką bendram gamybos procesui, bei jo efektyvumui.
Nuo gamybos veiksnių tobulumo priklauso įmonės veikla, bei jos įtaka šalies ekonomikai.

GAMYBOS CIKLAS IR OPERACIJŲ DERINIMAS
Gamybos ciklu vadinamas laikotarpis nuo tam tikro gaminio, detalės gamybos pradžios iki pabaigos. Tai laikotarpis per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami dirbiniai, perėję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu.
Pagrindinė gamybos ciklo charakteristika – jo trukmė dažniausiai išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis, o kartais kaip dirbinys paprastas ir valandomis.
Gaminių gamybos ciklo trukmė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį.
Įmonei nežinant gamybos ciklo trukmės, negalima tinkamai sudaryti įmonės gamybinės, deramai paskirstyti jos trumpesniems laikotarpiams , atskiriems cechams, barams, darbo vietoms. Planinė gamybos ciklo trukmė , kaip normatyvinis dydis, būtinai reikalinga planuojant techninį gamybos rengimą ir materialinį techninį tiekimą.
Gamybos ciklo trukmė nulemia daugelį ekonominės įmonės veiklos rodyklių. Kartais darbo kadrų plano rodiklius, savikainos rodiklius, o svarbiausia- nuo gamybos ciklo trukmės priklauso įmonės reikalingų apyvartinių lėšų suma. Be to, trumpesniam gamybos ciklui reikia mažiau plotų nebaigtos gamybos likučiui sandėliuoti.
Gaminių gamybos ciklas įtakoj įmonės veiklų darbą. Deramai žinant gamybos ciklo trukmę, galima tinkamai paskirstyti darbą, tuo labiau kuo įmonėje bus geriau organizuotas darbas galima tikėtis geresnių rezultatų. Planinė gamybos ciklo trukmė turi įtakos įmonės apyvartinėms lėšoms.
Jei ilgas gamybos ciklas susiduria įmonė su daugelių problemų: didėja gaminio savikaina, nes į gaminio savikaina įeina žaliavos, darbininkų,bei administracijos užmokestis.
Įmonei pateikus konkretų gaminį į rinką, kurio gamybos ciklas buvo ilgas, įmonei bus sunkiau konkuruoti su kitomis įmonėmis gaminančiomis tą patį gaminį tik per trumpesnį gamybos ciklą. Automatiškai įmonių kurių gamybos ciklas yra trumpesnis, šių įmonių gaminių savikaina yra žymiai mažesnė. Todėl ir rinkoje jos pateiks gaminį mažesne kainą.
Šiuo metu tokiomis rinkomis sąlygomis kai tarp įmonių vyksta didelė konkurencija , kiekviena įmonė turi rūpintis gamybos ciklo trukme.

Sudėtingo gamybos proceso ciklas

Sudėtingo proceso gamybos ciklą sudarančius elementus galima suskirstyti į šias keturias grupes.
Ø Darbo operacijų trukmė. Čia įeina technologinių operacijų laikas (pasiruošimo, baigimo ir vienetinis laikas ), transporto operacijų ir kontrolės laikas.
Ø Natūralių procesų trukmė (džiovinimas, raugimas ir tt)
Ø Automatiškai vykstantys procesai.
Ø Pertraukos dalis į gamybos ciklą įeinančių pertraukų būna darbo metu. Tai pietų pertraukos ir pertraukos dėl organizacinių priežasčių. Kitą pertraukų dalį sąlygoja darbo rėžimas. Tai šventinės ir poilsio dienos, taip pat pertraukos tarp pamainų.

Dirbinio ar dirbinių partijos gamybos ciklo trukmę didele dalimi nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai rodo apdirbimo procese galimus detalių pardavimo būdus iš vienos operacijos į kitą.
Operacijų derinimo būdai yra trys:
Ø Nuoseklusis
Ø Lygiagretusis
Ø Mišrusis
Nuoseklusis operacijų derinimo būdas.
Gaminant n detalių (surinkimo vienetų) partiją nuosekliu operacijų derinimo būdu, pirmiausiai visoms n detalių atliekama pirmoji operacija, tada visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją atliekančią darbo vietą: visoms n detalių atlikus antrąją operaciją, partija pergabenama į trečiąją vietą ir.tt.
Norint sutrumpinti gamybos ciklo technologijos dalies trukmę, ilgesnėms operacijoms atlikti kartais organizuojamos papildomos darbo vietos.
Operacijas derinant nuosekliai, gamybos technologiją sudaro tik mažą viso ciklo dalį. Kur kas didesnę dalį sudaro tarpoperacinis laikas į kurį įeina transporto operacijų trukmė, pertraukos, laukiant, kol bus laisva darbo vieta.
Taigi šio operacijų derinimo būdo trūkumas yra tas kad susidaro ilgas detalių partijos gamybos ciklas.
Šis operacijų derinimo būdas yra labai ilgas populiarus vienetinėje, mažų serijų gamyboje, kurių technologijos proceso operacijų trukmė labai skirtinga. O privalumas yra tas: palyginti lengvas operatyvinis gamybos planavimas ir tinkamas darbo vietų apkrovimas.
Lygiagretusis operacijų derinimo būdas.
Derinant operacijas lygiagrečiai, atlikus eilinę operaciją, detalė iš karto, nelaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, perduodama tolesnei operacijai. Kai detalės smulkios, jos iš vienos operacijos į kitą perduodamos ne po vieną, o transporto partijomis, dažniausiai specialiai pritaikytoje, matuoklinėje taroje.
Operacijas derinant lygiagrečiai, gamybos ciklo trukmė gaunama trumpiausia, nes čia trumpas tarpoperacinis laikas: tik transporto operacijų trukmė , nes laukti, kol bus laisva darbo vieta nereikia.
Tai didelis šios operacijos privalumas. Šios operacijų derinimo būdo trūkumas: kai operacijų trukmė ne vienoda, o trumpesnėse operacijose įrengimai ir darbininkai stovi, ir dėl trumpalaikių prastovų jų papildomai apkrauti neįmanoma.
Lygiagretusis operacijų derinimo būdas naudojamas masinėje ir serijinėje gamyboje.
Mišrusis operacijų derinimo būdas.
Pasitelkus mišrųjį operacijų derinimo būdą, dalį gamybos ciklo detalės apdirbamos nuosekliai , dalį lygiagrečiai.
Operacijas derinant mišriai, darbo vietos – darbininkai (per ilgesnę operaciją einančią po trumpesnės) prastovi ilgiau ir, pradėję apdoroti detalės, dirba tol kol baigia apdoroti visą detalių partiją. Tai leidžia našiau naudoti laiką.
Kiekviena gamybinė įmonė pati pasirenka kokį operacijų derinimo būdą jį naudos. Dažniausiai tai priklauso nuo įmonėje gaminamos produkcijos.
Gamybos ciklo trukmės apskaičiavimas
Sudėtingo proceso gamybos ciklą galima apskaičiuoti dviem būdais: analitinių ir grafoanalizės.
Analitinės būdas paprastas, bet nevaizdus, ir juo negalima nuodugniai įvertinti visų gamybos sąlygų, todėl jis taikytinas tik preliminariems apytikriams ciklo apskaičiavimams.

GAMYGBOS FAZĖS
Pagrindiniai gamybos procesai paprastai susideda iš trijų fazių: paruošimo, apdirbimo, surinkimo.
Paruošimo fazėje- iš medžiagos gaminami ruošiniai, stengiantis, kad jie savo konfigūracija ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimųjų detalių konfigūracijai ir matmenims. Tada vėlesniuose procesuose mažiau gaunama atliekų ir mažiau įdedama darbo. Prie paruošimo fazės priklauso liejimas, kalimas ir štampavimas mašinų bei prietaisų gamybos įmonėse, ruošinių gamyba pjovimu mašinų bei baldų pramonėje.
Apdirbimo fazėje – pjovimu, galvaniniais bei terminiais procesais gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas.
Surinkimo fazėje- iš gatavų detalių gaminami surinkimo vienetai ir gatavi gaminiai. Surinkimo fazei taip pat priklauso surinkimo vienetų bei gaminių išbandymas, jų dažymas bei kitokia apdaila ir įpakavimas.
Jei įmonėje yra visos trys gamybos fazės, sakoma kad įmonė yra išbaigtos gamybos struktūros, ne visos gamybos struktūros fazės yra ketaus liejyklose, tvirtinimo detalių gamyklose.

GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO PRINCIPAI
Pramonėje sukauptais patyrimais leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti laikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Tie principai – tai proporcingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas, gamybos integravimas. Konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties. Todėl principų visuma papildyta pusiausvyros principu.
Proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas.
Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų, darbo vietų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.
Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Jeigu gamybinei įmonei nepavyksta pasiekti visiško gamybos nenutrūkstamumo, tada gamybinė įmonė turi stengtis kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir jų būtų kuo mažiau.
Kai sutrumpėja gamybos ciklas,sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų.
Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskritai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis.
Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir galu gale pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių.

Gamybos specializavimas
Gamybos specializavimas įmonėje labai priklauso nuo bendro įmonės specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms. priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams išskiriamos įvairios specializavimo formos.
Yra šios specializavimo formos:
Ø Daiktinė
Ø Technologinė
Daiktinei specializavimo formai būdinga tai kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais ir įvairiais technologiniai procesais gamintis sąlyginai baigtus objektus.
Ši specializacijos forma turi nemažai privalumų ji yra labai supaprastina operatyvinį valdymą ir padidina atskirų gamybinių struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą.
Čia nereikia daugelio transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo kad ši specializacijos forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą.
Ši specializavimo forma labiausiai tinka masinėje ir gamyboje didelėmis serijomis, nes vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis dėl mažo vienodų gaminių skaičiaus sunku tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus. Cechų , barų ir brigadų kooperacija, esant daiktinei specializavimo formai , -minimali. Didelės galimybės čia atsiveria privatizuojant ir smulkinant įmones.
Technologinė specializavimo formai būdinga, tai kad atskiri struktūriniai cechai. Ankščiau manyta, kad technologinė specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė.technologinė specializavimo forma praktikuojama tik tada kai daiktinės specializavimo formos nebuvo galima panaudoti ir dažniausiai tik vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis. Šiuo metu naudojant kompiuterius, technologinė specializavimo forma tampa svarbiausia.
Gamybos sroviškumas
Gamybos sroviškumo principas reikalauja,kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptim.
Gamybos sroviškumas pasiekiamas , deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.
Pirmiausiai sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu:medžiagų vertybių sandėliai – paruošimo fazės cechai – apdirbimo fazės cechai – surinkimo fazės cechai – gatavos produkcijos sandėliai.vienetinės gamybos mažomis serijomis sąlygomis, esant technologiniam gamybos specializavimui, gamybos sroviškumo išlaikyti galutinai nepavyksta. Šis principas visiškai išlaikomas masinės gamybos sąlygomis. Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir cechų ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažiau transporto operacijų ir jos trumpesnės, trumpėja gaminio ciklas, o tai leidžia mažinti apyvartinių lėšų sumą.
Gamybos automatizavimas ir mechanizavimas
Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą. Taigi tobulinant technologijas, tobulėja ir gaminama produkcija.gera produkcija gali patenkinti išrankiausio pirkėjo norus, o tai yra labai svarbu ypač tokiomis rinkos sąlygomis.
Gamybos proceso lankstumas
Dar šio šimtmečio pirmoje pusėje tas pats gaminys, net nekeičiant jo modelio arba modifikacijų , paprastai buvo gaminamas ilgai. Dabar, mokslinės techninės pažangos, prisotintos rinkos ir padidėjusios konkurencijos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų , jis turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai. Šis principas kelia naujų reikalavimų ir vienetinei ir masinei gamybai.
Gamybos integravimas
Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo naują gamybos procesų organizavimo formą – lanksčios gamybinės sistemos integravimo principas ypač akcentuoja “ visuotinės kokybės” vadybos koncepcijas. Ši koncepcija teigia, kad visuotinė kokybė pasiekiama tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos elementų naudojimą.
Pusiausvyros principas
Šis principas reikalauja sukurti pusiausvyrą tarp stabilios organizacinės įmonės struktūros ir lankstaus proceso organizavimo. Kiekviena įmonė suformuoja daugiau ar mažiau stabilią organizacinę struktūrą. Ji formuojama konkrečių uždavinių apimčiai ir nomenklatūrai, kurie pagal darbo pasidalijimą struktūrizuojami ir priskiriami darbo vietoms, padaliniams. Taip sukuriama formali įmonės organizacinė struktūra, kuri leidžia orientuotis į įmonės veikloje, juos
reglamentuoti, sukurti stabilias veiklos procedūras.
Tačiau formali struktūra tinka tik tol , kol atliekami uždaviniai atitinka numatytus, formuojant struktūrą. Deja, praktiškai toks atitikimas labai retas.
Pasikeitus vykdomiems uždaviniams, reikia orientuotis į vykdomo proceso eigos organizavimą, kai sukurtoje organizacinėje struktūroje mėginami išdėstyti konkretūs procesai , taip , kad būtų įgyvendinti visi principai. Tai pasiekiama planuojant procesų vykdymą sukurtoje organizacinėje struktūroje, o jei to negalima racionaliai suorganizuoti, tai pertvarkant organizacinę struktūrą. Dabar pirmenybė teikiama eigos organizavimui, tačiau ir struktūros stabilumas turi savų privalumų.
GAMYBOS TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKA
Kiekvieną įmonę galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo. Pagrindiniai gamybos tipai yra trys:
Ø Vienetinė
Ø Serijinė
Ø Masinė
Įmonės arba bet kurio jos struktūrinio vieneto priklausomumą tam tikram gamybos tipui nulemia visas kompleksas techninių , organizacinių ir ekonominių savybių: gamybos specializacija, gamybos apimtis, įrengimų pobūdis ir tt.
Vienas paprasčiausių ir universaliausių būdų įmonės arba jos atskiro struktūrinio vieneto gamybos tipui nustatyti tai dominuojantis darbo vietų specializavimo koeficientas, šis koeficientas parodomas operacijų , atliekamų darbo vietoje skaičių.
Vienetinės gamybos įmonėje gaminama daug skirtingo tipo gaminių, kiekvieno padalinio gaminio gamybos apimtis nedidelė. Tie patys gaminiai per metus nesikartoja arba kartojasi neperiodiškai. Dažniausiai taip gaminami unikalūs gaminiai. Vienetinės gamybos metodai tinka ir diegiant eksperimentinius gaminius. Vienetinėje gamyboje naudojami universalūs įrengimai, čia reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos.
Masinės gamybos tai tokios įmonės kurios ilgą laiką dideliais kiekiais gamina vieno tam tikro tipo gaminius. Tai tokios įmonės kurios gamina : automobilius, radiotechniką, baldus irtt. Tokiose įmonėse gaminių konstrukcija maksimaliai unifikuota, normalizuota, standartizuota. Technologinė dokumentacija labai detalizuojama. Kiekvienai operacijai nurodomi atskiri perėjimai ir veiksmai jų atlikimo būdas, darbo vietos suplanavimas.
Kiekviena darbo vieta specializuojama tik vienai operacijai atlikti, todėl jos atliekamos našiai specialiais įrengimais, automatais, naudojant daug specialių įtaisų ir įrankių. Čia gamybinės technologijos ir pagalbinės operacijos robotizuotos.
Tokiomis sąlygomis darbininkai operatoriai gali būti žemos kvalifikacijos, bet tačiau reikia aukštos kvalifikacijos derintojų.

Gamybinis procesas dažniausiai organizuojamas neperderinamose srovinėse linijose. Palyginti su kitais gamybos tipais masinė gamyba užtikrina aukščiausią technologinį ir organizacinį lygį. Masinės gamybos įmonėse pasiekiamas didžiausias darbo našumas ir mažiausia gaminių savikaina.
Serijinė gamybos įmonėje produkcijos nomenklatūra siauresnė negu vienetinėje gamyboje. Tie patys gaminiai programoje tam tikru laiku periodiškai pasikartoja. Tam tikras vienodų dirbinių kiekis, pradedamas gaminti vienu metu , pereinantis kartu visus gamybos procesus ir kartu baigiamas gaminti, vadinamas partija. Visai dirbinių partijai tik vieną kartą reikia atlikti paruošiamuosius ir baigiamuosius darbus, o tai sutrumpina apdirbimo trukmę. Serijinės gamybos metodai tinka įvairiose pramonės šakose pvz: siuvimo, baldų, avalynės pramonėje. Taigi, galima daryti išvadas kad serijinė gamyba yra tarpinė tarp vienetinės ir masinės gamybos. Gamyba didelėmis serijomis labai artima masinei, mažomis serijomis labai artima vienetinei.

GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMAS ERDVĖJE
Šiuolaikinė įmonė, nepriklausomai nuo to , ar ji maža ar didelė – tai gamybinis ūkinis kompleksas , kurį sudaro įvairūs sudėtingais ryšiais susieti struktūriniai vienetai. Šių struktūrinių vienetų, darbo vietų visuma ir jų tarpusavio ryšiai sudaro įmonės struktūrą.
Įmonėje galima išskirti gamybos ir bendrąją struktūrą. Gamybos struktūrą sudaro gamybos ir valdymo vienetai, tarp kurių susiklostę tam tikri tarpusavio ryšiai.
Cechas tai tam tikrą administracinį savarankiškumą turintis padalinys , dažniausiai dirbantis ūkiskaitos pagrindais. Kad įmonės gamybos struktūra nebūtų pernelyg sudėtinga, nerekomenduojama organizuoti daug smulkių cechų. Patartina gamybos cechą organizuoti tada kaip jame dirba bent šimtas darbuotojų, o pagalbinį cechą kaip jame dirba septyniasdešimt darbuotojų. Todėl mažesnėse įmonėse rekomenduojama be cechė struktūra. Mažose gamybinėse įmonėse pagrindinis struktūrinis vienetas yra meistro arda vyresniojo meistro vadovaujamas baras.
Priklausomai nuo paskirties cechai ir barai skirstomi į pagrindinius, pagalbinius, aptarnavimo ir šalutinius.
Pagrindiniai cechai skirti įmonės pagrindiniai produkcijai gaminti.
Pagalbiniai cechai gamina tokią produkciją arba atlieka tokius darbus, kurie užtikrina normalią pagrindinių cechų veiklą.
Aptarnaujantys cechai – tarnybos arba ūkiai produkcijos negamina, o tik sudaro sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams cechams normaliai dirbti.
Gamybinėse įmonėse kaip matome didelį vaidmenį atlieka cechų suformavimas. Nuo jų sudėties labai priklauso įmonėse vystoma gamyba. Cechų išsidėstymas taip pat įtaką daro laiko atžvilgiu.
Gamybinės struktūros formavimui šiuo metu turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Griūva stambios labai centruotos industrinės gamyklos, formuojasi naujos, dažniausiai nedidelės. Ši tema labai aktuali ir Lietuvoje. Didelėse įmonėse labai rūpinamasi gamybos padalinių savarankiškumo didinimu, pelno, kaštų centrų kūrimu.
Bendrąją struktūrą sudaro gamybos struktūra ir negamybiniai įmonės struktūriniai vienetai, kurių paskirtis socialinis darbuotojų aptarnavimas.

CECHO GAMYBOS STRUKTŪRA
Cecho gamybos struktūra – tai cechą sudarančių gamybos barų, pagalbinių ir aptarnaujančių padalinių, taip pat tarpusavio ryšių visuma.
Gamybos baras – tai tam tikrą administracinį savarankiškumą turintis gamybos vienetas, kuriam vadovauja meistras. Baro kiekvienoje pamainoje turėtų dirbti ne mažiau kaip dvidešimt penki darbininkai.
Ir cechai ir barai gali būti specializuojami pagal technologijos arba daiktinį principą.
Technologiškai specializuotame bare įvairioms detalėms atliekamos vienarūšės technologijos operacijos nepriklausomai nuo to kokiam objektui detalės yra skirtos. Pagal šį principą sudaromi įvairūs kiti pagal įrenginių grupes skirstomi barai.
Technologinės barų specializavimo formos yra didelis privalumas tas, kad čia galima visai apkrauti įrengimus. O trūkumas tas, kad apsunkina gamybos planavimą, gamybos eigos kontrolę,
Nuasmenina gamybos vadovų atsakomybę, dėl daugelio palyginti ilgų transporto operacijų ir tarp operacinių pertraukų pailgina gamybos trukmę.
Daiktiškai specializuoti barai – organizuojant daiktiškai uždarus barus, visus gaminamus objektus reikia suklasifikuoti. Jei baras uždaras specializuojamas detalėms gaminti klasifikavimo kriterijai būtų šie: detalių pritaikomumas, gamybos apimtis, medžiaga, matmenys arba masė, tikslumas, konfigūracija technologijos maršrutai.
Pats elementariausiais cecho gamybinės struktūros vienetas – tai atskira darbo vieta.
DARBO VIETA – tai darbo priemonių komplektu aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje darbininkas arba darbininkų brigada atlieka tam tikrą gamybos proceso dalį.
Darbo vietos gali būti paprastos ior kompleksinės.
Paprastose darbo vietose vienas darbininkas aptarnauja vienerias arba kelerias stakles.
Kompleksinėje darbo vietoje labai sudėtingus įrenginius arba įrengimų kompleksą aptarnauja keli brigadą sudarantys darbininkai. Stambius įrenginius surenkančių darbininkų brigada taip pat sudaro kompleksinę darbo vietą.
Priklausomai nuo darbo vietoje atliekamų darbų įvairumo , darbo vietos yra specializuotos ir universalios.
Dažniausiai gamyboje pasitaiko stacionarios darbo vietos. Jos įrengiamos tam tikroje gamybinio ploto vietoje, o darbo objektai į šią darbo vietą atgabenami.
Judamosios darbo vietos pasitaiko kur kas rečiau čia darbininkas turi kartu su įrengimais ir darbo objektu juda tam tikru maršrutu.
Be pagrindinės gamybos struktūrinių vienetų, cechas turi pagalbinių struktūros vienetų. Tai medžiagų, ruošinių, kooperuojamų bei komplektuojamų dirbinių, nebaigtos gamybos sandėliai, viso cecho gatavos produkcijos sandėliai. Cechas turi savo transporto, remonto barą ir dirbtuves.
Taigi kaip matome cecho gamybos struktūra apima labai plačią sąvoką. Čia didelį vaidmenį atlieka ne vien tik įvairūs gamybos barai, padaliniai, bet ir darbininkai, be kurių negalima būtų vystyti gamybos.
Tačiau kiekvienoje gamybinėje įmonėje yra skirtinga cechų bei barų, pagalbinių padalinių išsidėstymo struktūra. Tai priklauso nuo įmonėse gaminamos produkcijos įvairovės, bei tai pat didelę įtaka daro vadovas.

GAMYBOS STRUKTŪROS TOBULINIMO KRYPTYS
Mokslinės pažangos sąlygomis įmonės gamybinė struktūra negali būti sustingusi, ji turi būti tobulinama, mobili, taip pat turi būti pritaikoma prie vis besikeičiančių mokslinės techninės pažangos reikalavimų. Įmonės dažnai tenka diegti vis naujus gaminius, naujas konstrukcijas, naujas technologijas.
Rinkos sąlygomis keliama papildomų reikalavimų įmonės gamybos struktūrų formavimui. Pirmiausiai keliami reikalavimai todėl kad įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų: staigiai pasikeitus rinkos sąlygomis, greitai persiorientuoti – nustoti gaminti ankščiau gamintą produkciją ir pereiti prie naujų paklausą turinčių gaminių gamybos. Taigi, čia svarbus gamybinės struktūros lankstumas.
Ir toliau reikėtų nuosekliai organizuoti daiktiškai uždarus cechus ir barus , nes daiktinis specializavimo principas ne tik supaprastina ryšius tarp cechų ir barų, bet ir padeda gerokai sumažinti vidinio transporto išlaidas. Taip pat jis leidžia padidinti padalinių vidinę savivaldą ir darbuotojų motyvuotumą. Struktūros lankstumas neatsiejamas nuo jos plokštumo, todėl reikia mažinti valdymo lygių skaičių. Įmonės gamybos struktūros lankstumą labai gali padidinti projektų vadybos diegimas.
Rinkos ekonomikos sąlygomis, matyt apsimokės įmonių bei susivienijimų gamybinėse struktūrose organizuoti siauros specializacijos cechus arba barus nedidelėse gyvenvietėse bei mažose , kur bus laisvos darbo jėgos.
Vienas pagrindinių gamybos struktūros tobulinimo būdų – cechų stambinimas. Didesniuose cechuose santykinai mažesnės gamybos aptarnavimo ir valdymo išlaidos, mažesni kapitaliniai įdėjimai produkcijos vienetui: juose lengviau organizuoti daiktiškai uždarus barus.
Tobulinant gamybos struktūrą, būtina laikytis proporcingumo principo tai reiškia, kad turi būti išlaikytas atskirų struktūrinių vienetų gamybinių pajėgumų santykis. Jei to nebus, gali susidaryti tokia būklė, kad vieni cechai arba barai bus perkrauti, tuo tarpu kitų gamybiniai pajėgumai ir įrengimai ne visi bus panaudoti. Taip pat svarbus, kad pagalbinių ir aptarnavimo cechų bei barų galimybės patenkintų pagrindinės gamybos poreikius.
Sprendžiant kiekvieną problemą, pirmiausiai būtina nuodugniai išanalizuoti esamą būklę. Ieškan būdų esamai gamybos struktūrai patobulinti, taip pat pirmiausiai būtina nuodugni esamos būklės analizė. Tik jos pagrindu galima suformuoti jos tobulinimo kryptis. O gamybos struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios ne tik skirtingose pramonės šakose, bet ir įvairiose tos pačios pramonės šakos įmonėse.

SROVINĖS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS
Sroviniai gamybos organizavimo metodai tinkamiausi masinei gamybai, nes čia maža gaminių nomenklatūra ir didelė bei pastovi gamybos apimtis. Todėl būtent masinės gamybos įmonėse srovinės linijos pirmiausiai pradėtos naudoti. Išryškėjus srovinės gamybos privalumams, sroviniai gamybos organizavimo metodai pasitelkti ir serijinėje gamyboje, o kai kurie srovinės gamybos elementai- net ir vienetinės gamybos įmonėse.
Ø Bendriausios srovinės gamybos prielaidos yra šios:
Pakankamai didelės apimtis; čia negalima nurodyti konkretaus skaičiaus viskas priklauso nuo gaminio pobūdžio.
Ø Stabili produkcijos nomenklatūra; srovinės gamybos organizavimas netikslingas, kai produkcijos nomenklatūra dažnai keičiasi, nes srovinės linijos dažniausiai nėra mobilios dažniems pertvarkymams, o be to, šie pertvarkymai daug kainuoja.
Ø Stambi gaminio konstrukcija ir detalių pakeičiamumas; srovinė gamyba sunkiai įmanoma, jei gaminio konstrukcijoje dažnai daromi pakeitimas ir jei technologijos procesas neužtikrina šimtaprocentinio detalių pakeičiamumo.
Ø Stabili pažangi technologija
Ø Tobulas gamybos ir darbo organizavimas (tikslus atskirų srovinių linijų priderinimas prie viso cecho ar net gamyklos gamybos programos, brigadinė darbo organizavimo forma, tikslus darbo vietų organizavimas, bei aptarnavimas)

VIENETINĖS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS
Vienetinėje gamyboje taikomas technologinis gamybos organizavimo būdas, kuriam būdingas aukštis kvalifikacijos lygis ir didelis lankstumas, pereinant nuo vieno gaminio gamybos prie kito, keičiant gamybos eigą ir atlikimo terminus.Šie reikalavimai ir yra keliami vienetinei gamybai, kai kiekvienas užsakymas yra individualus.]
Norint užtikrinti lankstumą, naudojami pagrindinai universalūs įrengimai, kurie leidžia atlikti įvairiausių rūšių darbus.
Organizuojant darbą technologiškai specializuotuose padaliniuose, galimi labai įvairūs atvejai, apdirbant skirtingus gaminius.
Ne kiekvieno gaminio apdirbimui reikalingi visi technologiškai specializuoti padaliniai
Kai kuriuose technologiškai specializuotuose padaliniuose apdirbami kelis kartus, t.y. pakartotinai grįžta į apdirbimo procesą.
Vienetinės gamybos privalumai ir trūkumai:
Privalumai Trūkumai
Gamybos lankstumas, maži perderinimo kaštai.Greitas pritaikymas, keičiantis apimtims.Galimybė išvengti “ siaurų” vietų, įdarbinus jose daugiau darbuotojų.Santykinai maži pastovieji kaštai, nes įrengimai yra universalūs ir nebrangūs. Santykinai aukšti kintamieji , ypač personalo išlaikymo kaštai.Ilgas transportavimo kelias, taip pat ir įmonės viduje.Didelės tarpinės atsargos ir dėl to dideli sandėliavimo kaštai ir didelis apyvartinio kapitalo poreikis.Labai nevienodai naudojami gamybiniai pajėgumai ir dėl to padidėja pastovieji kaštai.

LANKSČIOS AUTOMATIZUOTOS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS
Iki šio šimtmečio vidurio visame pasaulyje buvo laikomasi nuomonės, kad pažangiausia gamybos organizavimo forma tai – srovinė. Todėl srovines linijas mėgina organizuoti ne tik masinėje gamyboje, kur jos labiausiai tinka. Srovinės gamybos elementus buvo stengiamasi naudoti serijinėje gamyboje. Tai buvo įmanoma ir tikslinga, nes masinė gamyba daugelyje pramonės šakų sudarė didelę visos gamybos dalį, o gaminiai buvo retai atnaujinami.
Mokslinės techninės pažangos sąlygomis padėtis iš esmės pasikeitė. Šiuo metu masinė gamyba sudaro tik 20- 25 procentus visos gamybos apimties, o 75- 80 procentų – serijinė ir vienetinė gamyba, kurios automatizuoti įprastiniais metodais neįmanoma. Masinės gamybos lyginamoji dalis toliau mažėja ir jos pobūdis artėja prie serijinės.
Be to, rinka reikalauja vis didesnės gaminių nomenklatūros, vis dažniau tenka gaminius atnaujinti, nes firma gali būti konkurentiška, tik operatyviai reaguodama į rinkos konjunktūros pokyčius. Tai ypač svarbu Lietuvos sąlygomis, nes kai kurių gaminių mūsų šaliai reikis nedaug, o užsienio rinkose dar neiškovotas pripažinimas. Būtinumas dažnai atnaujinti gaminius iškelia lankstumo, mobilumo uždavinį. Lankstumas būtinas gaminių projektavimo stadijoje ir pagaliau – pačioje gamyboje.
LGS ( lanksčios gamybos sistemos) sąlygomis ypač didelę reikšmę vaidina visų funkcinių ir gamybinių struktūrinių vienetų integravimas į vientisą sistemą, kurioje itin svarbūs ne tik vertikalūs ryšiai, bet ir horizontalūs. Horizontalūs ryšiai svarbūs ne tik tarp funkcinių vadybos vienetų,. Bet ir tarp atskirų gamybos vienetų.
LGS ir ateityje reikalaus stambių investicijų. Įprastiniais apskaičiavimais negalima patikimai nustatyti, kaip funkcionuos projektuojami LGS, kaip veiks jos įrengimai ir kada tos investicijos atsipirks.
Lanksčių gamybos sistemų efektyvumas ir problemos
Pagrindinis LGS privalumas – tai didesnis gamybos mobilumas, sudarantis sąlygas keleriopai sutrumpinti gaminių diegimo laiką. Mokslinės techninės pažangos sąlygomis, kai labai dažnai tenka atnaujinti produkciją, tai labai svarbu. Gamybos paruošimo trukmė vidutiniškai sumažėja apie50 proc., o kartais ir daug daugiau. Tada nereikia perderinti staklių ir keisti įrangos, o dėl iki minimumo sumažėja ekonomiškai tikslingų gamybos objektų skaičiaus partijoje. Specialios įrangos konstrukcija supaprastėja, sumažėja pjovimo įrankių įvairovė.
LGS sąlygomis padidėja gamybos pajėgumas, nes reikalingų staklių skaičius sumažėja 20-25 proc. Naktinę pamainą įrengimai gali dirbti visą be operatoriaus, sumažėja gamybos pagalbinių plotų poreikis apie75 proc. Dėl šių priežasčių mažėja įmonei reikalinga pagrindinių fondų suma ir didėja fondo grąža. Gamybos ciklas trumpėja iki 2,5- 3 kartų, o tad galima gerokai sumažinti apyvartinių lėšų sumą.
Darbuotojų skaičius sumažėja vidutiniškai apie 30 proc. Dėl to didėja darbo našumas. Išlavinama daug aukštos kvalifikacijos fizinį darbą dirbančių darbininkų.produkcijos savikaina sumažėja apie10 proc. Kapitalinių atsipirkimų laikas sudaro nuo 2 – 5 metų.
LGS teigiama poveikį daro ir produkcijos kokybei: įrengimų valdymo patikimumas padidėja tiek , kiek darbo kokybė mažai bepriklauso nuo operatoriaus kvalifikacijos ir nuo jo dėmesio. Kokybę lemia programos, įrengimų , įtaisų be įrankių būklė.
Dar pabrėžtini šie LGS privalumai: greitesnė reakcija į rinkos poreikius ir lankstumas. Be to, galima lakytis medžiagų savalaikio pristatymo principo bei gamybos pagal užsakymą, o ne sandėliui, principo. Kartu LGS sumažina įmonės riziką.konkretus LGS efektyvumo išskirti du nevienodi nustatymo būdai įmonėms, gaminančioms LGS, ir įmonėms, naudojančioms LGS.
Labai svarbus ir psichologinis pasirengimas. Kai LGS diegiama aukštesniosios organizacijos nurodymu, įmonėje dažnai atsiranda priešingų nuomonių ir sunkumų. O kai būtinumas pasitelkti LGS iškyla pačioje įmonėje, tada visi noriai griebiasi darbo. Ruošiantis įmonėje įdiegti LGS, darbą reikia pradėti su žmonėmis, o ne su technika. Čia viską lemia žmogaus veiksnys.
Įdiegus LGS gerokai sustiprėja darbo, gamybinė bei technologinė drausmė. Užsienio patyrimas rodo kad įdiegus LGS sumažėja kadrų kaita, nes ankstesnis monotoniškas darbas tampa įdomus, kūrybingas.
Problemos
Primoji problema- tai žmogaus veiksnys. LGS reikalauja aukštos kvalifikacijos universalių žinių turinčių specialistų. Labai svarbus geri darbuotojų kontaktai, bendradarbiavimas, siekimas bendro, gerai įsisąmoninto tikslo.
Antroji problema grynai ekonominė. LGS reikalauja didelių pradinių kapitalinių įdėjimų.
Mechaniniuose cechuose didelė problema yra aprūpinimas įrankiais ir įtaisais.
Problemų, be abejo yra ir daugiau, bet jos išsprendžiamos. Vienintelė būtina sąlyga – LGS diegimui reikia skirti didelius finansinius išteklius. O jų Lietuvos pramonės įmonės šiuo metu neturi.

Priedas
Statybinės įmonės veiklos organizavimas
Statybinės įmonės veikla neįmanoma be gero planavimo ir vykstančių procesų analizės. Atsargų valdymas, gamybos paruošimas, planavimas, dokumentacija, vykdymo kontrolė ir t.t. – tinkamai nesuderinus šių aspektų pelninga įmonės veikla tebus laikinas reiškinys, sąlygotas atsitiktinumo (“užsakovas turėjo daug pinigų, neturėjo, kur jų leisti”, ir pan.). Stiprėjant konkurencijai techninis ir finansinis “rezervas” mažėja, dalyvauti konkursuose ar pradėti statybas, tik galbūt tikintis pelno, kaip kad buvo neseniai, tampa visiškai beprasmiška. Reikalavimai kokybei nuolat didėja, tad statybinės įmonės priverstos ieškoti būdų, kaip darbus atlikti taupiau bei sparčiau, o to padaryti nepavyks, jei įmonės darbas nėra gerai organizuotas, neišskirti svarbiausi sėkmingo darbo momentai, nepaskirstytos pareigos ir atsakomybė, nesuprasti svarbiausi pačios veiklos principai. Bendraudamas su daugybe statybinių įmonių vadovų bei sąmatininkų, neretai susiduriu su neefektyviu darbu, akivaizdžiomis organizavimo klaidomis ar net kuriozais, kai telieka stebėtis, kaip įmonė apskritai dar dirba. Kartą teko diegti sąmatinę programą vienoje įmonėje, kuri tam ir naują kompiuterį įsigijo. Tai puiku, tačiau kai buvo pristatyta firmos “sąmatininkė”, kuri dirbtų šia programa, teko gerokai nustebti: ji neturėjo nei ekonomikos, nei statybos inžinerijos žinių, ir apie sąmatas žinojo, tik, kad jos kažkuo susijusios su statybomis. Ar jūs patikėtumės įmonės buhalteriją santechnikui?
Vienas iš svarbių valdymo dalių yra gamybos paruošimas dar vadinamas atsargų valdymų. Atsargų valdymas jau seniai tapo pakankamai sudėtinga ir rimta mokslo šaka. Jį būtų galima apibūdinti kaip sugebėjimą laiku pateikti reikiamą kiekį resursų į jų panaudojimo vietą. Atsargų valdymas yra tuo reikalingesnis, kuo sudėtingesnis yra pats procesas. Šiuolaikinė statyba nekiek nenusileidžia bet kokiai pramoninei linijai savo proceso sudėtingumu, medžiagų įvairove ir tempais. Kaip ir pramoninėje linijoje, taip ir statyboje naudojamos žinomos darbų technologijos su tam tikrais tradiciniais ar naujais resursais.
W. Forrester’is teigia, kad nenusistovėjusi, arba iš anksto nesuplanuota gamyba yra pasmerkta krizėms (prastovos, skubuota medžiagų paieška ir t.t.). Tokių krizių įveikimas be abejo reikalauja ir papildomų sąnaudų. Kuo blogiau pasiruošta procesui, tuo krizės rizika yra didesnė. Jei procesas paruoštas 95%, nukrypimas nuo numatyto tikslo gali siekti iki 30%, jei paruošimas – iki 70%, numatyto tikslo pasiekimas tampa visiškai neapibrėžtas; jį galima pasiekti tiktai pastoviu reguliavimu, o tai reikalauja papildomų resursų bei laiko. Atitinkamai sumažėja našumas.
Visų gamybos paruošimo metodų (kalendorinio planavimo, atsargų valdymo, kompiuterinio procesų modeliavimo ir t.t.) bendras bruožas yra sudėtingo ir ilgalaikio proceso išskaidymas į atskiras, sąlyginai autonomiškas dalis, bei jų analizė, kaip kiekvienos atskirai, taip ir jų tarpusavio ryšių.
Statyboje, jau nuo Gizos piramidžių laikų, pradžių pradžia yra projektas. Pagal klasikinį apibrėžimą, projektą sudaro keturios dalis:
1) estetinė (kaip tai atrodys) – fasadai, interjerai, spalvos, proporcijos ir pan.,
2) technologinė (kaip tai bus naudojama) – įrengimų, baldų, prietaisų išdėstymas; darbo, poilsio, judėjimo ir t.t. zonų išskyrimas ir pan.,
3) konstruktyvinė (kaip tai padaryti) – konstrukcijų brėžiniai,
4) ekonominė (kiek tai kainos) – sąmatinių, ekonominių skaičiavimų byla.
Priklausomai nuo statinio paskirties (kitaip tariant, nuo jo panaudojimo technologijos) priklauso prioritėtinė, išskirtinė vienos ar kitos dalies reikšmė.
Kasdien susidurdamas su visiškai neparuoštomis statybomis, norių priminti, kad projektinė-sąmatinė dokumentacija – tai pirmas pasiruošimo statybai etapas. Dažnai brangi ir sudėtinga statyba pradedama be projekto (arba su projektu, kurio lygis net neprilygsta projektiniam eskizui – be išmatavimų, be esminių konstruktyvinių sprendimų ir t.t.) ir sąmatos, o pasekmės, kaip visada, būna liūdnos: įsipareigojimai prisiimti, darbai pradėti, ir visos “nenumatytos” išlaidos paprastai dengiamos darbo užmokesčio sąskaita (nes medžiagų tiekėjams rangovo problemos nerūpi).
Tarp kitų projekto dalių sąmatinė dokumentacija statybos procese turi ypač svarbią, gal net pagrindinę reikšmę, o sąmatininko vaidmuo yra ypatingai svarbus dėl dviejų priežąsčių:
1) jis apskaičiuoja būsimas išlaidas ir pajamas,
2) jis sudaro organizacinę-technologinę dokumentaciją būsimai veiklai
Tai stebina, tačiau Lietuvoje nepripažįstama tokia specialybė – sąmatininkas (jos nėra patvirtintame specialybių sąraše), todėl, iš esmės, sąmatas “turi teisę” daryti kas netingi. Yra patvirtinta tik ekonominės projekto dalies vadovo specialybė; šios specialybės prilyginimas sąmatininko specialybei būtų visai priimtinas, jeigu į sąmatą būtų žiūrima kaip į organizacinį-technologinį dokumentą. Toks sąmatos traktavimas nėra naujas – dar 80-ųjų metų statybiniuose normatyvose buvo reikalaujama, kad sąmatos struktūra atitiktų statybos technologiją ir organizaciją. Ir to išties buvo siekiama, pavyzdžiui, bendradarbiavimo tarp trestų “Orgtechstatyba”, “Kauno statyba” bei projektavimo instituto “Kauno Miestprojektas” atveju.
Tačiau šiuo metu apie tokią sąmatų paskirtį prisimenama vos keliose statybinėse organizacijose. Paparastai į sąmata žiūrima tik kaip į būtiną dokumentą dalyvaujant konkursuose, norint formaliai pagrįsti sutartinę kainą. Apie jos, kaip organizacinio-technologinio dokumento tolimesnį panaudojimą net negalvojama. Yra trys tokio požiūrio priežąstys:
1) projekto neišbaigtumas,
2) skuboti pakeitimai derybų ir statybos eigoje,
3) ekonominis nihilizmas.
Kai kuriais atvejais apie tai pagalvojama tik jau laimėjus konkursą (gavus užsąkymą), tačiau praktiškai tik atliktų darbų aktas kiek labiau primena tikrąją darbų technologiją ir organizavimą.
Dažnai užsakovas reikalauja iš rangovo detalaus aktavimo, pridedant pirktų medžiagų sąskaitas-faktūras. Ar tam jis turi teisę? Iš esmės, užsakovui turi rūpėti tik statybos atitikimas projektui (pavyzdžiui, medžiagų atitikimas reikalavimams, duotiems projekto specifikacijose, darbų technologijos ir grafiko prisilaikymas ir pan.), techninė priežiūra (kurią gali atlikti pats užsakovas, ar jo samdytas specialistas). Butent techninė, o ne ekonominė priežiūra, kadangi medžiagų pirkimo kainos yra rangovo komercinė paslaptis.
Tačiau pačiam rangovui sąmata yra būsimų išlaidų ir pajamų sarašas. Vien dėl to jos vaidmuo ypatingai svarbus statybinei įmonei, ji nusako veiklos perspektyvas. Atitinkamai svarbus turi būti ir pats sąmatininkas (arba projekto ekonominės dalies vadovas), jo žinios, patirtis bei darbo priemonės (kompiuteris bei sąmatinė programa). Sąmatininkas turi surišti į vieną mazga (sąmata) projektinį sprendimą ir resursų rinką, prisilaikant normatyvų, technologijos ir firmos organizacinio sutvarkymo. Sąmatininkas yra antras (po vadovo) pagal svarbą statybinės įmonės darbuotojas, darantis lemiamą įtaką projekto rentabilumui, pradedant pasiruošimui konkurse ir baigiant paskutiniu atliktų darbu aktu.

Statybinėje įmonėje sąmata turi pereiti sekančius modifikacijos etapus:
1. Konkursinė sąmata – greitai ir dažniausiai pagal “eskizinį” projektą sudaroma sąmata; šiame etape jos pagrindinis vaidmuo yra nustatyti galimas statybos (konkursinio pasiūlymo) kainos ribas ir darbų atlikimo terminus. Galimų situacijų čia yra daug – yra pas užsakovą projektas ar ne, koks jo išbaigtumas, ar tą projektą gali gauti ir rangovas (konkurso dalyvis) ir pan., bet visų jų pasekmėje pas užsakovą turi atsidurti sąmata su darbų kiekiais ir sumomis. Kiek tas dokumentas atitiks realijoms (t.y. projektui, užsakovo norams ir galimybėms, rinkos kainoms ir, be abejo, pačio rangovo galimybėms) priklausys nuo sąmatininko darbo kokybės. Rangovas turi ypač kritiškai išnagrinėti pateiktą medžiagą, kadangi rizikuojama ne tik savo, bet ir užsakovo pinigais.
2. Darbinė sąmata – tai ta pati konkursinė sąmata, bet detalizuota pagal darbinį projektą. Būtent ji pateikiama kaip užduotis darbų vykdytojams; pagal ją užsakomi resursai, planuojami darbai bei jų atlikimo terminai (tam sudaromas darbų grafikas). Idealiu atveju, jau pati konkursinė sąmata (su atitinkamai išbaigtais brėžiniais) turėtų atitikti tokius reikalavimus (be abejo, ir tokiu atveju dalyvaujant kokurse pateikiama tik atfiltruota medžiaga – be užsakovui neįdomių detalių, rangovo komercinių paslapčių ir t.t.)
3. Aktavimas tai ne tik atliktų darbų aktų ir sąskaitų ruošimas, kaip mano daugelis; tai atliktų darbų ir faktinių sąnaudų fiksavimas, atsižvelgiant į konkursinę bei darbinę sąmatas. Jeigų realiai atliekami darbai pilnai atitinka konkursinei sąmatai (o tai yra aukščiausias sąmatininko darbo kokybės įvertinimas), aktavimas nesudaro jokių keblumų. Gali skirtis tik finansiniai užsakovui pateikiamos ir rangovo vidinio naudojimo medžiagos rodikliai:
1) užsakovui – aktas apmokėti atliktus darbus pagal konkursinėje (arba darbinėje) sąmatoje numatytas kainas;
2) vidinei firmos veiklos analizei – ataskaitos su kainom pagal konrečias sąskaitas-faktūras, su atitinkamais priskaičiavimais (transportas, komplektavimas ir pan.), ir t.t.
4. Firmos veiklos analizė tai visų trijų etapų sugretinimas ir palyginimas, bei techninių-ekonominių rodiklių sudarymas. Dažnai tokia analizė atliekama neformaliai – pagal principą “maždaug_jaučiu_kad_gerai”; neretai visą informaciją tesudaro žinojimas, ar įmonė dirba pelningai, ar bankrutuoja. Tvarkingai gi vykdoma veiklos analizė leidžia net numatyti krizines situacijas, nustatyti jų atsiradimo laiką bei priežąstis, ir, atitinkamai, kaip jų išvengti.
Norint, kad sąmatinė dokumentacija sekmingai (t.y be reikšmingų pakeitimų) praeitų visus etapus, faktiškai apimančius statybą nuo pirmos stadijos (užsakovo sumanymas vykdyti statybą, rengti konkursą) iki užbaigto objekto pridavimo (faktiškai, ir dar toliau – analizuojant visą projekto eigą), būtina žiūrėti į ją, kaip į organizacinę sistemą su technologijos elementais. Be abejo, sąmatinės dokumentacijos kokybė priklauso ne tiktai nuo sąmatininko. Labai didelis vaidmo (kaip ir visoje įmonės veikloje) priklauso nuo vadovo požiūrio į tą pačią sąmatinę dokumentaciją. Kiek projektų vykdymo bei analizės taisyklės bus detaliai apibrėžtos ir surašytos (ne būtinai popieriuje – tam yra įvairios kompiuterinės programos) ir kiek jų bus prisilaikoma – tai tiktai pirmo vadovo darbas. Nėra vieningos nuomonės, kaip tas taisykles surašyti, nęra ir universalių metodų; dažnai minimi įmonės darbo kokybės standartai – ISO – anaiptol neišsprendžia šių problemų. Aklai taikomi vakarietiški statybinės įmonės veiklos metodai Lietuvoje dažnai susiduria su mūsų tradicijomis, kurios skiriasi nuo vakarietiškų.
Sąmatų kokybei nemaža įtaką turi ir normatyvų sistema, normatyvų sudėtis ir išbaigtumas. Faktiškai, normatyvas duoda galimybę paskaičiuoti darbo kainą (atliekant jį mažiausiomis sąnaudomis ir kokybiškai) bei kontroliuoti jo atlikimą; statybinių darbų normatyvai – tai kaip plytos, iš kurių sudedamas visas sąmatinės dokumentacijos statinys. Žinybinių ar firminių normatyvų sudarymas, nesant grįžtamo ryšio (natūralios atrankos ir kontrolės sistemos) tai brangus bei neefektyvus užsiėmimas.
Kitas reikšmingas aspektas – statybas formalizuojančių (t.y. ribojančių rašytiniais dokumentais) įstatymų ir reglamentų rinkinys. Neseniai patvirtintas jau trečiasis “Statybos įstatymas”, keliantis daugybę klausimų kaip pačioms rangovinėms įmonėms, taip ir kontroliuojančioms institucijomis. Tradicijų nepaistimas ir svetimų, dirbtinai sukurtų sąvokų ir apibrėžimų primetimas mūsų statybininkams, manau, yra net ne tik, kad nevykęs eksperimentas, bet ir paprasčiausias biurokratų bandymas pasirodyti “pažangiais specialistais”.
Šiame įstatyme yra ir toks apibrėžimas (2 straipsnis): “.58. Statybos produktas – pagamintas produktas, numatomas ilgam laikui įkonstruoti, įmontuoti, įdėti ar instaliuoti į pastatą ar inžinierinį statinį.”, sukeliantis suprantamą šypseną – labai jau jis panašus į “virtuvinius” primityvus: maisto produktai (kruopos, vanduo, druska, prieskoniai) sudėti tam, kad pagaminti maisto produktą (košę). Šiap viskas lyg ir teisinga, tačiau kurgi tokios būtinos statybos dalys, kaip darbas (darbo sąnaudos), įrankiai ir t.t.? Košė ir ta prisvils nemaišant.
Todėl verta priminti kelias nusistovėjusias sąvokas, kurios naujajame įstatyme dalinai arba visiškai pakeistos:
Užsakovas – statybą užsakantis ir finansuojantis fizinis arba juridinis asmuo. Įstatyme pavartotas Statytojas nėra suprantamas vienareikšmiškai, dažniau sakoma, kad būtent rangovas “stato”, tai jis ir yra “statytojas”;
Rangovas – vykdantis statybą fizinis arba juridinis asmuo (todėl iškart aišku, kad genrangovas – rangovų vadovas);
Resursai – darbo sąnaudos, medžiagos ir mechanizmai, reikalingi statybai, užperkami rangovų;
Įrengimai – visi resursai, kuriuos perka ir pristato užsakovas (dažniausiai tai medžiagos, stambūs ar brangūs prietaisai, tokie, kaip katilai, transformatoriai r pan.).
Įrengimai, apskritai, taip pat yra “resursai”, jie taip pat figūruoja sąmatose, tačiau šios sąvokos atskirtos dėl skirtingų finansinių reikšmių: kai resursą (pavyzdžiui, smėlį) perka rangovas, investuoti pinigai sugrįš jam tik po kurio laiko, dėl to reikia į kainą įskaičiuoti ne tik pelną, bet ir infliaciją, įvertinti apyvartinių lėšų įšaldyma ir kitas išlaidas; užsakovo nupirkti resursai – įrenginiai – nesudaro rangovui papildomų išlaidų, todėl šiuo atvėju priskaičiavimai bus minimalūs (be abejo, tai turi būti gerai suderinta: rangovas gali užtikrinti resursų pristatymą reikiamu metu, o įrengimų – tik netiesiogiai; per užsakovą; jei užsakovas užgaiš su reikalingais įrengimais, statyba gali paprasčiausiai sustoti, o tai jau nuostoliai).

IŠVADOS
Išnagrinėjus šią temą sužinojau daug svarbių dalykų apie gamybos procesą ir tai turėtų žinoti visa mūsų visuomenė, tai padeda formuoti pirmines verslo formavimo ypatybes.
Taigi, kiekvienai gamybinei įmonei yra svarbus gamybos proceso organizavimas. Nuo jo priklauso įmonės uždirbamas pelnas.
Apibendrinus gamybos veiksnių įtaką gamybos procesui galima daryti išvadą: kiekvienas gamybos veiksnys; darbas, gamtiniai ištekliai,, bei kapitalas daro įtaką gamybai. Teisingai pasirinkus šalies teritoriją, kurioje bus vystoma gamyba, galima išvengti didelių išlaidų susiejusių su transportu. Kapitalo efektyvumas priklauso nuo įmonės tikslingumo pasirenkant investavimo sferą. Kiekviena įmonė turi tobulai pasirinkti gamybos veiksnius , nes nuo gamybos veiksnių priklauso įmonės veikla.
Gamybos ciklo įtaka gamybos procesui. Gamybois ciklas įmonėje turi būti kuo trumpesnis. Įmonių, kurių gamybos ciklas yra trumpesnis, jų gamybos kaštai yra mažesni, taigi šių įmonių gaminamo gaminio savikaina automatiškai yra mažesnė. Galima daryti išvadą kad tokioms įmonėms yra lengviau konkuruoti rinkoje su tomis įmonėmis kurių gamybos ciklas yra ilgesnis. Įmonėms norinčiuoms sutrumpinti gamybos ciklą reikėtų diegti naujas technologijas, bei daugiau lėšų investuoti naujų įrenginių įsigijimui, bei kurti naujas darbo vietas. Taip pat galima daryti ir kitą`prielaidą: jei įmonėje dirba žemos kvalifikacijos darbuotojai, jie autopmatiškai gauna mažus darbo užmokesčius, taigi. Ir jų darbas yra nenanašus. Norint įmonėms sutumpinti ilgą gamybos ciklą, kurio priežastis yra darbuotojų nesuinteresumas greičiau atlikti darbą, reikėtų pasirūpinti kvalifikuota darbo jėga, arba didinti darbuotojų darbo užmokestį.
Gamybos operacijų derinimo būdą įmonė pasirenka pati, tai priklauso nuo įmonėje gaminamos produkcijos, ir jos pobūdžio.
Gamybos fazės, jos yra gamybos proceso sudėtinės dalys. Kuo kiekvienoje gamybos fazėje darbai atliekami tobuliau tuo vėlesniuose gamybos procesuose mažiau įdedama darbo, mažiau lieka atliekų, o tai padeda mažinti gaminio gamybos kaštus, bei dar vienas labai svarbus aspektas produkcija būna geresnės kokybės.
Pramonėje sukauptais patyrimais leidžia suformuluoti gamybos proceso organizavimo principus:
Proporcingumo, nenutrukstamumo, ritmingumo principas yra svarbus kiekvienai įmonei. Šio principo pagrindinis tikslas, kad įmonėje būtų pasiektas ritmingas , bei nenutrukstamas darbas. Šie veiksniaipadeda gerinti produkcijos kokybę, leidžia įmonei pasiekti geresnių techninių ekonominių rodyklių.
Gamybos sroviškumo principas pasiekiamas deramai planuojant cechus, barus , bei atskiras darbo vietas.
Pusiausvyros principas reikalauja sukurti pusiausvyrą tarp stabilios organizacinės įmonės struktūros ir lankstaus proceso organizavimo.
Gamybos proceso lankstumo principas reikalauja, kad gamybos procesas turi būti organizuotas taip kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą.
Gamybos integravimo principas ypač akcentuoja tai, kad įmonėje turi vis dažniau būtų tobulinamas gamybos procesas, o tai padeda gerinti gaminio kokybę.
Kiekvieno iš šių principų laikymasis padeda įmonei gerinti produkcijos kokybę, bei mažinti produkcijos savikaina.
Mokslinės pažangos sąlygomis įmonės gamybinė struktūra negali būti sustingusi, ji turi būti tobulinama, mobili, taip pat turi būti pritaikoma prie vis besikeičiančių mokslinės techninės pažangos reikalavimų. Įmonės dažnai tenka diegti vis naujus gaminius, naujas konstrukcijas, naujas technologijas.
Įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų: staigiai pasikeitus rinkos sąlygomis, greitai persiorientuoti – nustoti gaminti ankščiau gamintą produkciją ir pereiti prie naujų paklausą turinčių gaminių gamybos. Taigi, čia svarbus gamybinės struktūros lankstumas.
Tai Lietuvoje sparčiai auga ekonomika. Integruojamės į Europos Sąjungą, dalyvaujame pasirašant tarptautines sutartis, todėl mums svarbu suprasti ekonomiką, gamybą, juk tai ne vien tik valstybės, bet ir visuomenės problema. Turime turėti nors kokį supratimą, kuriant savo ateitį bei valstybės gerovę; skatinti ekonomiką, mažinti gamybos kaštus, gerinti produkciją, todėl tapkime vieningais ir supraskime bent elementariausius šalies ekonomikos dėsnius. Juk nusipelnėme gyventi geriau.

LITERATŪRA
1. A.Sakalas, P.Vanagas, B.Martinkus “ Pramonės įmonių vadyba” Kaunas technologija 2000
2. B.Martinkus, A.Sakalas, A.Savanevičienė “Darbo ištekių ekonomika ir valdymas” Kaunas technologija 2002.
3. B.Martinkus, G. Vaičiūnas, R.Venkus “gamybos vadyba” Šiauliai 2000
4. www.google.lt

Leave a Comment