ILGALAIKIS NEMATERIALUSIS TURTAS

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1.Ilgalaikis nematerialusis turtas..............................4
2.Patentai..............................5
2.1.Patento sąvoka..............................5
2.2.Patento registravimo pricedura..............................5
2.3.Patentai Lietuvoje..............................5
2.4.Patentų išdavimas..............................6
2.5.Patentabiluko kriterijai..............................6
2.6.Išradimai..............................7
3.Autorių teisės..............................9
3.1.Autorių teisė..............................9
3.2.Autorių teisė Lietuvoje..............................9
3.3.Galiojimas..............................9
3.4.Autorių teisių pasibaigimas..............................10
4.Prekės ženklas..............................11
4.1.Prekių ženklas..............................11
4.2.Ženklų rūšys..............................12
4.3.Prekių ženklas ir firmos vardas..........................13
5.Įmonės prestižas..............................14
6. Licencija..............................15
6.1.Finansų maklerio licencija...........................15
6.2.Programos licencija.............................15
IŠVADOS..............................18
INFORMACIJOS ŠALTINIAI.........................19ĮVADAS
Savo darbe aš rašysiu apie verslo ilgalaikį nematerialųjį įmonės turtą.. Kas priskiriama šiam turtui: patentas, licenzija, autorinės teisės, prekės ženklas, įmonės prestižas, kompiuterinės programos, plėtros darbai ir kt. Aš smulkiau aprašysiu apie patentą, autoriaus teises, licenziją, prekės ženklą, įmonės prestižą. Pasistengsiu kuo aiškiau ir trumpiau pateikti svarbiausią informaciją. Šį darbą rašysiu remdamasi internetine medžiaga, vadovėliais irr savo turimais užrašais.1. Ilgalaikis nematerialusis turtas
Įmonė savo veikloje gali disponuoti ne tik materialiuoju, bet ir nematerialiuoju ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas, kuris nėra fiziškai apčiuopiamas, o pagrįstas teisėmis ar privilegijomis, vadinamas ilgalaikiu nematerialiuoju turtu (INT). Nematerialusis turtas per tam tikrą laikotarpį įmonei padeda sukurti reikšmingus ir naudingus santykius bei ryšius su jos išorine aplinka.

Pagrindiniai INT požymiai yra šie:
 tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus ekonominės naudos;
 šis turtas neturi materialaus (daiktinio) turinio;
 turi vertę, kurios būtina išraiška – už tą turtą sumokėta kaaina;
 suteikia jo savininkui tam tikras teises ir privilegijas;
 šis turtas naudojamas ilgą laiką (ilgiau nei vienerius metus).

Prie ilgalaikio nematerialiojo turto priskiriama:
 Teisė į išradimus (patentas). Patentas – išradėjui valstybės suteikiamos monopolinės teisės tam tikrą laiką naudotis savo išradimu (gaminti, parduoti, nuomoti ir kitais būdais ga

auti iš jo pelną).
 Autorių teisės – išimtinė teisė naudotis savo intelektualios veiklos produktu – knyga, muzikos kūriniu ar jo įrašu ir kt.
 Licencijos. Licencija – leidimas panaudoti verslo tikslams išradimą, naudingą modelį, prekės ženklą, gamybos paslaptį. Licencijos įgalina verslininkus palankiu būdu įteisinti patento naudojimą ir kontroliuoti santykius tarp įmonių.
 Prekės (firmos) ženklas.
 Plėtros darbai (pavyzdžiui, naujo modelio gaminių projektavimo, konstravimo ir išbandymo prieš pradedant gaminti išlaidos; įrankių pavyzdžių projektavimo pagal naujas technologijas išlaidos; naujų alternatyvių medžiagų, įrangos, produktų, procesų ar paslaugų projektavimo išlaidos ir t. t.).
 Įmonės prestižas. Prestižas – skirtumas tam tikru laiku tarp įmonės rinkos vertės ir jos turto balansinės vertės. Pavyzdžiui, jei kita įmonė nori įsigyti šią įmonę, įmonės prestižas yra kaip priemoka, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už įmonės prekybos sutartis, reputaciją, patyrimą, kvalifikuotus daarbuotojus, valdymo privalumus. Prestižas atspindimas tik įmonės pirkimo ar pardavimo atveju. Atskirai prestižo nusipirkti neįmanoma – jį galima įgyti tik tuo atveju, kai nusiperkama veikianti įmonė, turinti gerą vardą, kartu ir prestižinę vertę.
 Kompiuterių programos ir kt.

2. Patentas
2.1. Patentas (lot. patere ‘atskleisti, pasakyti atvirai’) – valstybės išradėjui suteikiamos išskirtinės teisės į jo kūrinį.
Tai mainai tarp visuomenės ir išradėjo. Išradėjas atskleidžia išradimą, o visuomenė jam suteikia riboto laikotarpio monopolį („išskirtines teises“) komercinės naudos gavimui. Prieš keletą šimtmečių išradėjas turėjo slėpti idėją, norėdamas gauti ekonominės naudos. Pavyzdžiui, – jei ka

ažkas sukūrė naują vaistą, jis niekada nepasakys kitiems, kaip jis tai padarė. Tokiu būdu, atsitikdavo taip, kad išradėjai nusinešdavo vertingas žinias su savimi į kapą.
Patentų sistemos paskirtis – skatinti informacijos skleidimą visuomenei, atlyginant išradėjams už jų pastangas. Visuomenė saugo išradėjo teises, o išradėjas atskleidžia išradimo smulkmenas. Mainais už išradimo paskelbimą, patento įstatymas suteikia išradėjui riboto laikotarpio monopolį naudotis išradimu. Tuo metu patento savininkas turi išskirtinę teisę į išradimą (šiuo metu tai yra 20 metų laikotarpis). Ribotas patento saugojimas atitinka visuomenės interesus ir skatina kuo greičiau realizuoti išradimus. Pasitelkiant patentą išradėjui atlyginama už sugaištą laiką, skatinami tyrimai. Praėjus tam laikui, išradimas priklauso visuomenei.
2.2. Patento registravimo procedūra
Pagrindinę patento registravimo procedūrą reguliuoja 1883 metų Paryžiaus pramoninės nuosavybės konvencija. Patentavimo procedūra buvo vis labiau standartizuojama įvairiose tarptautinėse patentų žinybose. Patento gavimas pakankamai ilgas ir sudėtingas verslas, kadangi išradimą aprašanti paraiška turi būti atidžiai patikrinama oficialiose patentų žinybose. Patentų paraiškų tikrinimo procedūra įvairiose šalyse skiriasi.
Patento pareiškėjas sudaro išradimo aprašy.mą. Pareiškėjui sudarant aprašymą, dažnai reikalinga patentų agento arba patikėtinio pagalba. Paprastai paraišką sudaro specialus prašymas, aprašymas, išradimo apibrėžtis, referatas, brėžiniai, schemos ir kita išradimą apibūdinanti medžiaga. Paraiška pateikiama patentų žinybai. Paraiškos padavimo data yra oficiali išradimo prioriteto data. Paraiškos ekspertizės procedūra įvairiose šalyse skirtinga.Pateiksime patentavimo procedūrą tarptautinėms (PCT) ir Europos (EPC) paraiškoms. Pa
atentų žinybos atlieka preliminarią ekspertizę ir paiešką. Paraiška publikuojama kartu su paieškos ataskaita. Pareiškėjas sprendžia, ar reikia atlikti patentabilumo ekspertizę, t.y. ekspertizę iš esmės.Jei paraiška priimama, ji publikuojama dar kartą. Mokesčiai mokami kiekvienoje fazėje. Daugumoje nacionalinių patentų sistemų naujumo paieška ir ekspertizė iš esmės sudaro vieną fazę. Išradimo paraiška turi būti pateikiama į kiekvieną šalį, kurioje ruošiamasi apsaugoti išradimą. Šios paraiškos turi būti pateikiamos į kiekvieną šalį per 12 mėnesių nuo paraiškos prioriteto datos.2.3. Patentai Lietuvoje
Pagal Lietuvos Respublikos Patentų įstatymą, patentas yra išradimų apsaugos forma. Lietuvoje patentus išduoda Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.
Patentų teisės normos yra skirtos pramonės intelektinės nuosavybės objektų apsaugai, pramoninei bei mokslinei nuosavybei apsaugoti. Pramoninės nuosavybės samprata pateikiama 1883 m. tarptautinėje Paryžiaus konvencijoje. Yra laikoma, kad pramoninę nuosavybę sudaro:
• išradimų patentai;
• naudingieji mokslai;
• pramoniniai pavyzdžiai;
• prekių bei paslaugų ženklai;
• firmų pavadinimai;
• kilmės šalys (geografinės nuorodos);
• apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.2.4. Patentų išdavimas
Patentų įteisinimo procedūra paprastai turi šiuos etapus:
1. Patentinio pareiškimo užpildymas (pildo pats išradėjas arba pareiškėjas).
2. Pareiškimo įforminimas (pasirašo išradėjas ar pareiškėjas), paprastai kartu pateikiamas ir prašymas.
3. Patentų biuras pateikia ankstesnių išradimų registre paieškos ataskaitą.
4. Publikavimas praėjus 18 mėnesių nuo anksčiausios prašymo užpildymo datos. JAV paraiškų teikėjai gali prašyti neviešinti, jei prašymas buvo užpildytas JAV teritorijoje.
5. Atliekama ekspertizė. Esant reikalui susisiekiama su pareiškėju pataisyti paraiškos fo
ormuluotes.
6. Patento išdavimas (jei atitinka patentabilumo kriterijus) ir publikavimas.
7. Prieštaravimo periodas, kurio metu bet kas (pvz., kitos kompanijos) gali ginčyti patento suteikimą. Tai netaikoma JAV, kur naudojamos kitos procedūros (perleidimas ir peržiūra). Keletoje šalių prieštaravimus galima pateikti prieš patento suteikimą.

Patentai išduodami pagal konkrečios valstybės įstatymų nuostatas, todėl patentui suteikiamos teisės galioja tik konkrečios valstybės teritorijoje. Absoliučioje daugumoje valstybių šias teises gina civilinės teisės institutai, t.y. rūpinasi patys savininkai.
Patentų teisė, skirtingai nuo kitų intelektinės apsaugos metodų pasižymi tuo, jog:
1. teisinė apsauga yra trumpalaikė (palyginti su literatūros, muzikos ar kt.);
2. teisinė apsauga užtikrinama tik po to kai autoriai ar teisių perėmėjai savo nuosavybės objektą įtvirtina atitinkamoje žinyboje (dažniausiai patentų biure);
3. tam, kad galiotų apsauginiai dokumentai, jų savininkai privalo per visą galimą šių dokumentų galiojimo laiką mokėti mokesčius.
2.5. Patentabilumo kriterijai
Patentuojamas išradimas turi atitikti tam tikrus kriterijus. Beveik visose valstybėse patentabilumo kriterijai yra:
1. Naujumas
2. Neakivaizdumas (išradimo lygis)
3. Pramoninis pritaikomumas
Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Technikos lygiu laikoma visa, kas iki patentinės paraiškos padavimo datos arba, jeigu pretenduojama į prioritetą, iki prioriteto datos buvo viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ar užsienyje.
Naujumo kriterijus gali būti:
1. Vietinis/lokalus – išradimu pripažįstamas sprendimas, kuris yra naujas tik toje valstybėje. Naujas – jei jis iki prioriteto datos nebuvo viešai naudotas.
2. Santykinis/reliatyvus – tikrinamas pagal viešą paskelbimą ir naudojimą ne tik konkrečioje valstybėje, bet ir viešą paskelbimą užsienyje (taikoma JAV, Japonijoje).
3. Absoliutus – viešai paskelbiamas ir naudojamas ne tik konkrečioje valstybėje bet ir užsienyje (taikoma Anglijoje, Prancūzijoje).
Neakivaizdumo kriterijus reiškia, kad sprendimai turi skirtis nuo kito sprendimo gauto žinomais konstatavimo būdais ar gautas tos srities specialistams neįprastu būdu. Sprendimas turi būti aukštesnio lygio už ankstesnius. Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos srities specialistui technikos lygiu [LRPat].
Pramoninis pritaikomumas – beveik visuose valstybėse reiškia, kad sukurtas sprendimas turi būti naudingesnis už analogiškus. Naudingumą reikalaujama įrodyti ar apibūdinti.2.6. Išradimai
Taigi išradimas – vidutinio lygio specialistui neakivaizdus, naujas bet kokios problemos techninis sprendimas, kurį galima naudoti pramonėje ar kitose srityse. Daugelyje valstybių išradimais pripažįstami tik techniniai sprendimai, kiti sprendimai laikomi nepatentabiliais. Nepatentabiliais laikomi ir tie techniniai sprendimai, kurie prieštarauja įstatymams, papročiams ir pan. Yra šalių, kur nepatentabiliais laikomi gydymo diagnostikos būdai, selekcijos rezultatai.

Išradimų rūšys:
1. Konstrukciniai – tam tikras sudėtinių dalių išdėstymas ir atitinkama sąveika tarp jų.
2. Technologiniai būdai – jei išradimo objektas yra būdas, tai patentinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagaminamam gaminiui.
3. Receptūriniai/medžiagos – augalų ar gyvūnų ar kitokių objektų išskiriamų medžiagų atradimas ir išskyrimas – išradimas.

Pagal Lietuvos Respublikos Patentų įstatymą išradimais nelaikomi:
1. atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai;
2. gaminių išoriniai vaizdai;
3. žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių programos;
4. informacijos teikimo būdai.

Patentai taip pat neišduodami už:
• žmonių arba gyvūnų gydymo terapinius arba chirurginius būdus, ligų diagnozavimo ir profilaktikos būdus, kurie taikomi žmogaus arba gyvūno kūnui. Ši nuostata netaikoma, jeigu išradimo objektas yra įrenginys arba medžiaga, naudojami tiems būdams;
• augalų arba gyvūnų veisles ar iš esmės biologinius jų išvedimo būdus. Ši nuostata netaikoma mikrobiologiniams augalų arba gyvūnų produkavimo būdams bei tokiais būdais gautiems produktams;
• išradimus, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams. Sprendimai neišduoti patentų negali būti priimami vien dėl to, kad naudoti tokius išradimus draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai [LRPat].
.

3. Autoriaus teisės
3.1. Autorių teisė (kalbininkų nerekomenduojama Autorinė teisė) bendru atveju – teisės mokslo šaka. Siaurąja žodžio prasme – autoriaus teisė į intelektinį (meninį, techninį ar kitą) kūrinį (autorių teisių objektą).
Autoriaus teisėms taikomas Berno konvencijos (1971 m. Paryžiaus Aktas) nuostatos. Autorinė teisė saugo išraiškas, tačiau ne idėjas, procedūras, veiklos metodus ar matematines koncepcijas. Išimtinių teisių apribojimai ar išimtys gali būti pritaikytos tik tam tikrais specialiais atvejais, kai nesudaromos kliūtys įprastam rezultatų naudojimui ir nekelia pavojaus teisės turėtojo teisėtiems interesams.
Autoriaus teisė būna:
• turtinė, apibrėžianti autoriaus teisę į pajamas, gautas už kūrinio panaudojimą,
• neturtinė, apibrėžianti teisę į autorystę (teisę vadintis autoriumi, būti paminėtam ant kūrinio viršelio, teisę uždrausti kūrinio keitimą ir pan.).
Kūrinio autorio teisė žymima:3.2. Autorių teisė Lietuvoje
Lietuvoje autorinės teisės bei jų tvarkymas yra apibrėžti 1999 metų Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (su 2003 metų pataisymais), numatančiu šiuos svarbius dalykus:
• Autoriaus teisė į kūrinį atsiranda jį sukūrus. Jokia kūrinio registracija ar pan. nėra reikalinga.
• Autoriumi (ar autoriais) laikomas asmuo, kurio vardas (ar žinomas pseudonimas) yra nurodytas kūrinyje (jei neįrodyta kitaip).
• Neturtinės autoriaus teisės negali būti perduotos kitiems asmenims. Turtinės autoriaus teisės gali būti perduotos (ar parduotos).
Kompiuterinių programų registravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas(Žin., 1999, Nr. 50-1598; 2000, Nr. 66-1985; 2003, Nr. 28-1125 www.lrs.lt. Išsami informacija apie kompiuterinių programų bei duomenų bazių autorių ir jų autorystės teisių perėmėjų registravimą pateikta [www.infobalt.lt/agentura/registras/registras.htm Infobalt autorinių teisių agentūros svetainėje]. Ši veiklos sritis neįeina LR Valstybinio patentų biuro kompetenciją3.3. Galiojimas
Lietuvoje turtinės autoriaus teisės galioja visą autoriaus gyvenimą bei 70 metų po autoriaus mirties ir gali būti perduotos paveldėjimo būdu, tačiau įstatymas numato, kad teisės negalioja, jei yra pasibaigusios iki įstatymo įvedimo 1999 metais.
Įstatymas numato šiuos intelektinės nuosavybės objektus:
• Knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai, kompiuterių programos (išreikštos bet kuria kalba ir bet kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą) ir kiti literatūros kūriniai
• Kalbos (oratorinės), paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai
• Rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai)
• Dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti sceniniam atlikimui skirti kūriniai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai
• Muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto;
• Audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai)
• Skulptūros, tapybos bei grafikos darbai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai
• Fotografijos kūriniai ir kiti analogiškais fotografijai būdais sukurti kūriniai
• Architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai);
• Taikomosios dailės kūriniai ir kūriniai, neužregistruoti kaip pramoninis dizainas
• Iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų-parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis
• Kiti objektine forma išreikšti kūriniai
Intelektualine nuosavybe nelaikomi tokie dalykai, kaip:
• Idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys
• Teisės aktai, oficialūs dokumentai, taip pat jų oficialūs vertimai
• Oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai)
• Oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai
• Įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius;
• Liaudies meno kūriniai.3.4. Autorių teisių pasibaigimas
Tarybų Sąjungoje iki 1973 veikė įstatymas, pagal kurį turtinės autorių teisės galiojo 15 metų po autoriaus mirties. T.y., visi kūriniai, sukurti Tarybų Sąjungoje anksčiau, nei 1958 Lietuvoje neturi galiojančių turtinių autorinių teisių. 1973 įvestas naujas TSRS autorinių teisių įstatymas, atitinkantis Ženevos autorių teisių konvenciją, numatė, kad autorių turtinės teisės galioja 25 metus po jų mirties. Tokiu būdu, turtinės autorių, mirusių iki 1965 (daugiau, nei 25 metus iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990) yra irgi negaliojančios

4. Prekių ženklas

4.1. Prekių ženklas – tai simbolis, kuris padeda atskirti vieno gamintojo ar įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų gamintojų prekių ar paslaugų.

Taigi, pagrindinė prekių ženklo funkcija – tai prekės šaltinio identifikavimas. Vaizdingiau būtų galima pasakyti, kad prekių ženklai – tai kalba, kuria gamintojai kalbasi su vartotojais. Kartais ženklai tampa taip gerai žinomais ir prie jų taip priprantama, kad mums net nereikia naudoti daikto pavadinimo, o tik ženklą, kuris jį žymi. Pavyzdžiui, kai kas nors sako: „Mes sėdome į „Mercedes“, nuvažiavome į „Akropolį“, pasėdėjome „Pomadoro“, pavaikščiojome po „Eldorado“, po to užsukome į „Maximą“, nusipirkome „Coca-Cola“, „Aquafresh“ ir dar visokių smulkmenų“. Tiems, kurie suprato, apie ką buvo kalbama, visi arba kai kurie pavadinimai be žodynuose pateiktų reikšmių taip pat įgavo ir visiškai kitokias reikšmes. Vargu, ar kas nors prisiminė, kad „Mercedes“ – tai moters vardas, „Akropolis“ – istoriškai įžymi vieta Graikijoje it t.t.

Labai dažnai prekių ženklas – tai anoniminis prekės šaltinio identifikatorius. Vartotojai net negali pasakyti, kaip vadinasi įmonė, kuriai priklauso ženklas. Egzistuoja nemažai atvejų, kai prekių ženklas turėdavo tokį pasisekimą, kad įmonė nuspręsdavo pakeisti savo pirminį pavadinimą į naująjį, t.y., prekių ženklas tapdavo naujuoju įmonės pavadinimu.

Antroji prekių ženklo funkcija – užtikrinti prekės ar paslaugos kokybę. Jei vartotojas yra patenkintas kokybe, jis greičiausiai ateityje vėl norės įsigyti tą pačią prekę, būdamas tikru, kad gaus tą pačią kokybę.

Trečioji funkciją, kuria ženklas atlieka po to, kai jau įgyja tam tikrą reputaciją tarp vartotojų – tai reklaminė priemonė, kuri užtikrina rinkos nišą naujai pasirodžiusiai prekei. Dažnai vartotoją su kai kuriais prekių ženklais sieja emocinis ryšys bei ypatingas pasitikėjimas.

Nors prekių ženklas, kaip ir kitokios formos intelektinė nuosavybė, nėra daiktas, jis turi savo vertę. Iš pradžių, ši vertė tolygi registravimo išlaidoms. Vėliau, kai ženklas įgyja reputaciją, jo vertė gali išaugti. Kai kuriais atvejais, prekių ženklo vertė yra didesnė už kitų įmonės aktyvų vertę. Patys brangiausi pasaulyje prekių ženklai įkainoti milijardais dolerių.

Prekių ženklo savininkas įgyja teises į ženklą jį įregistruodamas. Registracija pirmiausia suteikią teisę naudoti ženklą. Neįregistruoto prekių ženklo naudojimas gali būti susijęs su didele rizika. Kita ne mažiau svarbi registracijos paskirtis – tai išimtinių teisių į prekių ženklą įgijimas, t.y., teisių uždrausti kitiems gamintojams be jūsų sutikimo įregistruoti bei naudoti komercinėje veikloje tapačius ar panašius ženklus tokioms pačioms ar panašioms prekėms bei paslaugoms.

Išimtinės teisės negalioja automatiškai. Tam, kad jas būtų galima realizuoti, ženklo savininkas turi aktyviai ir tinkamai naudotis šiomis teisėmis, būtent:
• užprotestuoti panašių prekių ženklų (ar dizaino) registracijas;
• teisių pažeidimo atveju kreiptis į teismą;
• organizuoti muitinės kontrolę;
• ir t.t.
Teisės į prekių ženklą yra teritorinio pobūdžio, t.y., jos galioja tik tų šalių teritorijose, kuriose ženklas yra įregistruotas pagal nacionalinę, regioninę (Europos Bendrijoje – CTM) arba tarptautinę registracijos sistemą.

Išimtinės teisės galioja ne visoms bendrai, o tik toms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms yra įregistruotas ženklas. Prekės ir paslaugos. klasifikuojamos pagal Nicos klasifikaciją, kurioje prekės ir paslaugos yra suskirstytos į 45 klases: 34 prekių klases ir 11paslaugų klasių. Patentinis patikėtinis suteiks rekomendacijas, kaip kuo tiksliau suformuluoti prekių ir paslaugų sąrašą, kad galima būtų gauti kuo platesnę ženklo apsaugą bei turėti galimybę ateityje naudoti ženklą ir kitoms prekėms bei paslaugoms.

Prekių ženklo registracijos galiojimo terminas yra neribotas su sąlyga, kad jis pratęsiamas kas 10 metų. Kai kurių įmonių ženklams jau daugiau nei 100 metų.4.2. Ženklų rūšys
Prekių ženklai – tai simboliai. Tradicinius ženklus paprastai sudaro vaizdai, žodžiai arba jų deriniai. Pastaruoju metu ypač populiarėja trimačiai ženklai, kuriuos gali sudaryti prekės arba įpakavimo forma. Mažiau tradiciniai ženklai – tai spalva arba garsas. Paprasčiausiu garsinio ženklo pavyzdžiu galėtų būti muzikinis intarpas arba melodija televizijos ar radijo programos pradžioje. Be to, kvapas ar skonis taip pat gali būti įregistruoti kaip prekių ženklai.

Įregistruoti garsinius prekių ženklus, o taip pat skonio ir kvapo ženklus nėra paprasta, nes juos sudėtinga atvaizduoti grafiškai. Įprastas melodijos atvaizdavimo būdas yra natos. Tačiau ne visus garsus galima užrašyti natomis. Žemiau pateiktas kitaip grafiškai atvaizduotas „riaumojančio liūto“ garsas, kurį buvo atsisakyta įregistruoti kaip prekių ženklą, nes pagal tokią sonogramą sudėtinga tiksliai atgaminti garsą.

Kvapas ir skonis gali būti aprašyti žodžiais, pavyzdžiui „šviežiai nupjautos žolės kvapas“. Tačiau tokio ženklo įregistravimas sukėlė daug diskusijų. Atrodo, jį įmanoma įregistruoti tik teoriškai, nes kol kas nėra sugalvota, kaip būtų galima tokios rūšies ženklą atvaizduoti grafiškai. Nei aprašymas, nei cheminė formulė, nei pateiktas kvapo pavyzdys nebuvo pakankami tam, kad šis Bendrijos prekių ženklas būtų įregistruotas.

Kai kurie prekių ženklai gali būti įregistruoti kaip dizainas ar apsaugoti autorinėmis teisėmis.
Prieš tai buvo kalbama apie įvairius simbolius, kurie gali būti įregistruoti kaip prekių ženklai. Patys ženklai taip pat skirstomi į tipus:
• prekių ženklai;
• paslaugų ženklai;
• kolektyviniai ženklai;
• plačiai žinomi ženklai.
Prekių ir paslaugų ženklai skiriasi tik tuo, kad vieni žymi prekes, o kiti – paslaugas.

Kolektyviniai ženklai priklauso asociacijoms, nepriklausomų bendrovių grupėms, kurios naudoja tą patį ženklą savo prekėms žymėti. Dažniausiai toks ženklas perteikia informaciją apie kokį nors kokybės rodiklį ir jeigu kokybės reikalavimai įvykdomi, asociacijos narys naudoja kolektyvinį ženklą savo prekei žymėti, ant kurios taip pat yra nurodomas ir jo paties ženklas. Pavyzdžiui, keletas maisto produktų gamintojų gali įsteigti asociaciją ir susitarti žymėti produktus, kuriuose nėra dirbtinių pakaitalų ir priedų, kokiu nors specialiu ženklu. Kolektyviniams ženklams suteikiama tokia pati apsauga, kaip prekių ar paslaugų ženklams, tačiau yra ir tam tikrų skirtumų, pavyzdžiui, šiek tiek kitokia registravimo procedūra.

Plačiai žinomi ženklai – tai ženklai, kurie tapo gerai žinomi, jiems suteikiama platesnė apsauga. Jie saugomi net ir tuo atveju, kai nėra įregistruoti, o taip pat kai prekės ir paslaugos nėra panašios. Pagal Lietuvos įstatymą plačiai žinomo prekių ženklo statusas turi būti įrodytas teisme. Bendrijos prekių ženklus reglamentuojančiuose teisės aktuose dažniau naudojama sąvoka „ženklo4.3. Prekių ženklas ir firmos vardas
Kiekviena įmonė ar bendrovė turi savo pavadinimą, kuris yra įregistruotas Lietuvos Juridinių asmenų registre. Kitaip šis pavadinimas dar vadinamas „firmos vardu“. Ar būtina papildomai įregistruoti firmos vardą kaip prekių ženklą?

Pirmiausia, reikėtų pagalvoti, ar firmos vardas bus naudojamas kaip prekių ženklas, t.y., ant prekės, įpakavimo, reklamoje, bukletuose apie prekes ar kitur. Galbūt firmos vardas bus naudojamas tik pagal savo pirminę paskirtį, t.y., tam, kad būtų galima atskirti vieną juridinį asmenį nuo kito, pavyzdžiui, mokesčių inspekcijoje ar kitose oficialiose institucijose. Antruoju atveju, įregistruoti firmos vardą kaip prekių ženklą nėra būtina, o pirmuoju – labai rekomenduotina. Plačiau apie tai paaiškinsime pateikdami dažnai praktikoje pasitaikantį atvejį.

Tarkime, jūs įregistravote įmonę. Jums leido naudoti XXXXX pavadinimą. Po kiek laiko jūs pristatote savo prekę rinkai, investuojate lėšas į pakuotės su savo įmonės pavadinimu sukūrimą ir gamybą, netgi užsakote reklamą per televiziją, įregistruojate savo domeną . ir netikėtai gaunate įspėjamąjį laišką, kuriame reikalaujama nedelsiant liautis pažeidinėti anksčiau įregistruoto prekių ženklo savininko teises. Kas gi atsitiko? Pasirodo, kažkokia visiškai skirtingo pavadinimo įmonė dar anksčiau įregistravo į jūsų firmos vardą labai panašų prekių ženklą XXXYX. Kai buvo įregistruotas jūsų firmos vardas, niekas jo netikrino dėl panašumo į prekių ženklus. Tai ne valstybinių institucijų, kuriose registruojamos įmonės, kompetencija. Kai pradėjote naudoti savo firmos vardą ne pagal tiesioginę jo paskirtį (pvz., kaip įmonės pavadinimą firminiuose blankuose), o kaip prekių ženklą (prekės ar paslaugos pavadinimą), jūs patekote į ankstesnio prekių ženklo savininko teisių veikimo lauką. Greičiausiai jums teks sugalvoti kitą pavadinimą savo prekei.

Įmanoma ir kitokia situacija. Prieš du metus jūs įregistravote savo įmonę. Kaip prekių ženklą, t.y., kaip savo prekės pavadinimą, užrašytą didelėmis raidėmis ant įpakavimo, jūs pradėjote jį naudoti tik prieš metus. Jūs sužinote, kad kažkas visai neseniai įregistravo identišką žodį kaip prekių ženklą tokioms pačioms prekėms. Jūs norite uždrausti tokio ženklo naudojimą. Tačiau šiuo atveju jūs neturite tokios galimybės, nes nėra įrodymų, kad prieš tai, t.y., iki konkurento prekių ženklo paraiškos padavimo datos naudojote savo firmos vardą kaip prekių ženklą būtent tai pačiai konkrečiai prekei.

Tokių nemalonių atvejų scenarijų gali būti labai įvairių. Nors įregistravę savo įmonę ar bendrovę įgyjate teisę naudoti savo firmos vardą, tačiau ši teisė nesuteikia jums kitos teisės – naudoti šį pavadinimą kaip prekių ženklą.5. Įmonės prestižas
Prestižas – skirtumas tam tikru laiku tarp įmonės rinkos vertės ir jos turto balansinės vertės. Pavyzdžiui, jei kita įmonė nori įsigyti šią įmonę, įmonės prestižas yra kaip priemoka, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už įmonės prekybos sutartis, reputaciją, patyrimą, kvalifikuotus darbuotojus, valdymo privalumus. Prestižas atspindimas tik įmonės pirkimo ar pardavimo atveju. Atskirai prestižo nusipirkti neįmanoma – jį galima įgyti tik tuo atveju, kai nusiperkama veikianti įmonė, turinti gerą vardą, kartu ir prestižinę vertę.

6. Licencijos

Licencija – leidimas panaudoti verslo tikslams išradimą, naudingą modelį, prekės ženklą, gamybos paslaptį. Licencijos įgalina verslininkus palankiu būdu įteisinti patento naudojimą ir kontroliuoti santykius tarp įmonių.6.1.Finansų maklerio licencija
Finansų maklerio licencija – licencija, kuria suteikiama teisė veikti finansinio tarpininkavimo sektoriuje. Tai fiziniam asmeniui išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo atitinka finansų makleriui keliamus reikalavimus ir turi teisę (priklausomai nuo finansų maklerio licencijos rūšies) vykdyti finansų maklerio operacijas.
Įmonė, norinti teikti investicines paslaugas, paprastai privalo gauti finansų rinkos priežiūros institucijos (Lietuvoje – Vertybinių popierių komisijos) išduodamą finansų maklerio įmonės licenciją.
Rūšys
1. finansų maklerio prekybininko licencija, suteikianti teisę perduoti į biržą pavedimus dėl vertybinių popierių;
2. finansų maklerio konsultanto licencija, suteikianti teisę siūlyti, pirkti, parduoti ar kitaip perleisti vertybinius popierius viešosios apyvartos tarpininko ar kliento sąskaita; konsultuoti investavimo į vertybinius popierius klausimais; valdyti klientų vertybinių popierių portfelius;
3. generalinė licencija, suteikianti teisę perduoti į biržą pavedimus dėl vertybinių popierių bei vykdyti operacijas, kurias vykdyti suteikia finansų maklerio konsultanto licencija.

Reikalavimai
Pretendentams, norintiems gauti maklerio licenciją Lietuvoje, yra keliami šie reikalavimai:
1. pretendentas, norintis gauti finansų maklerio prekybininko licenciją, turi turėti vidurinį išsilavinimą ir 1 metų darbo, susijusio su vertybinių popierių rinka, stažą kredito ar finansų institucijoje. Pretendentui, turinčiam aukštąjį išsilavinimą, darbo stažas nebūtinas.
2. Pretendentas, norintis gauti konsultanto ar generalinę licenciją, turi turėti aukštąjį išsilavinimą.
3. Pretendentas, norintis gauti finansų maklerio prekybininko ar generalinę finansų maklerio licenciją, turi būti išlaikęs biržos bei depozitoriumo, registruotų Lietuvoje, praktinius testus ar kitus Vertybinių popierių komisijos pripažįstamus žinių patikrinimus.6.2. Programos licencija
Programos licencija – dokumentas, nurodantis kokiomis sąlygomis naudotojas gali naudotis kompiuterine programa.
Jei vartotojas įsigyja programą ir jam yra suteikta galimybė susipažinti su licencija, tuomet ta licencija jam yra privaloma, tai yra, tampa įstatymu.
Kompiuterinę programą yra paprasta ir nebrangu kopijuoti, todėl įsigydamas ją vartotojas netampa jos pilnaverčiu savininku, tačiau jam tik suteikiamos licencijoje numatytos teisės.

Licencijų rūšys
Yra kelios pagrindinės licencijų rūšys. Visos jos daugiau ar mažiau apriboja programos vartotojo galimybes.
Laisvos licencijos
Tokios licencijos paprastai neriboja galimybių naudotis programomis pagal paskirtį. Vartotojas turi teisę padaryti neribotą skaičių kopijų. Šios licencijos vis populiarėja, kadangi jos skatina bendruomenę kartu tobulinti programas.
Laisvų licencijų įvedami apribojimai:
• Įpareigojimas pateikti programą kartu su licencija. Kopijuojant tokias programas ar jų dalis yra privaloma kartu pateikti jų licencijos tekstą.
• Įpareigojimas programą platinti su kodu. Toks apribojimas draudžia pateikti programą be jos išeities teksto. Tokiu būdu siekiama užtikrinti kiekvieno vartotojo teisę prireikus tobulinti programą.
• Draudimas uždaryti kodą. Programos vartotojui leidžiama tobulinti programą, tačiau ir patobulinta programa turi būti platinama pagal tą pačią licenciją.
• Įpareigojimas platinti pakeistą versiją tik tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis vartotojas gavo pradinį variantą. Tai įgalina laisvą programų plitimą, įgaunant įvairų autorių patobulinimus ir išsaugant autorystę.
Dažnai klaidingai teigiama, kad laisvos programos yra nemokamos. Jos gali būti parduodamos, tačiau jų pirkėjas gali jomis naudotis pagal licencijos sąlygas, kurios leidžia nemokamai daryti tokių programų kopijas ir naudotis jomis.
Klaidingas taip pat teiginys kad laisvosios programos yra “niekieno”. Programa priklauso ją kuriančiai grupei, tačiau laisvosios licenzijos suteikia vartotojui plačias teises programą keisti ir platinti savaip. Savo darbą įdėjęs vartotojas taip pat tampa atliktų pakeitimų savininku. Todėl tokių programų negalima, tarkim, privatizuoti.

Nuosavybinės licencijos
Tokios licencijos nustato daug griežtesnius apribojimus. Įmonė išlieka programos savininku. Vartotojas neturi teisės tobulinti tokią programą.
Nuosavybinių licencijų įvedami apribojimai:
• Draudimas kopijuoti. Gali būti ribojama teisė darytis tokių programų kopijas.
• Leidimas naudoti vienu kompiuteriu. Paprastai nuosavybines programas leidžiama naudoti tik viename kompiuteryje.
• Leidimas naudoti tik konkrečiame kompiuteryje. Kai kurios licencijos leidžia naudoti programą tik kompiuteryje, su kuriuo jį įsigyta.
• Laiko ribojimas. Gali būti apribotas laiko tarpas, kada leidžiama naudotis programa nustatytomis sąlygomis.
• Paleidimų skaičiaus ribojimas. Gali būti ribojamas programos paleidimų skaičius.
Dažnai klaidingai teigiama, kad visos nuosavybinės programos yra parduodamos. Savininko sprendimu jos gali būti platinamos ir nemokamai reklamos ar kitais tikslais. Nuosavybinės yra ir paplitusios shareware licencijos, kurios leidžia programas laisvai kopijuoti ir naudot su tam tikrais apribojimais. Licencijos numato atvejus, kada už tokias programas turi būti sumokama.IŠVADOS
Taigi šiame darbe sužinojome, kad ilgalaikis nematerialusis turtas nėra apčiuopiamas, o pagrįstas teisėmis ar privilegijomis. Sužinojome smulkiau apie jam priklausančius elementus: patentą, licenciją, įmones prestižą, autoriaus teises, prekės ženklą.

Patentas – (lot. patere ‘atskleisti, pasakyti atvirai’) – valstybės išradėjui suteikiamos išskirtinės teisės į jo kūrinį.

Licencija – leidimas panaudoti verslo tikslams išradimą, naudingą modelį, prekės ženklą, gamybos paslaptį. Licencijos įgalina verslininkus palankiu būdu įteisinti patento naudojimą ir kontroliuoti santykius tarp įmonių.

Įmonės prestižas – skirtumas tam tikru laiku tarp įmonės rinkos vertės ir jos turto balansinės vertės.
Autoriaus teisės – bendru atveju – teisės mokslo šaka. Siaurąja žodžio prasme – autoriaus teisė į intelektinį (meninį, techninį ar kitą) kūrinį (autorių teisių objektą).
Prekės ženklas – tai simbolis, kuris padeda atskirti vieno gamintojo ar įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų gamintojų prekių ar paslaugų.INFORMACIJOS ŠALTINIAI
Ilgalaikis nematerialusis turtas iš užrašų.

Patentas. Užrašai. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Patentas

Autorių teisės. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Autorin%C4%97_teis%C4%97 ir

http://internet.unib.ktu.lt/chemija_lt/patentai.htm

Prekės ženklas. Prieiga per interneta: http://www.brainera.lt/content/zenklai/zenklosavok.lt.html

Imonės prestižas. Ekonomikos užrašai.

Licencija. Prieiga per interneta: http://lt.wikipedia.org/wiki/Programos_licencija

Leave a Comment