Gyvybės draudimas ir jo perspektyvos Lietuvoje

Įvadas

Išsivysčiusiose šalyse didžioji dalis gyventojų apdraudžia ne tik automobilius ar būstą, bet ir save, ir savo artimuosius. Suprantama, kad vienas ar abu šeimos maitintojai rūpinasi, jog įvykus nelaimei nesikeistų šeimos socialinis statusas: nereiktų keisti gyvenamosios vietos, darbo, atsisakyti mokslo. Tai ypač aktualu, kai yra paimti kreditai turtui įsigyti ar mokėti už mokslą. Dažnai prieš išduodami paskolas bankai reikalauja apsidrausti gyvybę. Nors Lietuvoje šis reikalavimas daug kam asocijuojasi tik su dar vienu mokesčiu, gyvybės draudimas skirtas ne tik paties skolininko apsaugojimui. Jis suteikia puikią galimybę pasirūpinti savo senatve, vaikų mokslais ar paprasčiausiai taupyti ir dažnai labai palankiomis sąlygomis.

Lietuvoje gyvybės draudimas dar nėra itin populiarus, nors pastaruoju metu vis daugiau žmonių draudžiasi gyvybės draudimu.

Gyvybės draudimas – tai ne tik pinigų kaupimas, už kurį gaunamos palūkanos, tačiau jis dar garantuoja paramą ištikus nelaimei.

Draudžiantiems gyvybės draudimu galima susitaupyti papildomų pajamų pensijai. Tai aktualu beveik kiekvienam Lietuvos piliečiui, nes senatvės pensija yra itin maža. Viena iš gyvybės draudimo funkcijų yra pinigų sukaupimas studijoms. Tai svarbu tiems, kurie turi vaikų ir ketina juos leisti į mokslus. Finansinė sutuoktinio apsauga – taip pat viena iš gyvybės draudimo aprėpiamų sričių. Šis sprendimas parankus tada, kai šeimą išlaiko vienas sutuoktinis. Jo netekus, šeimą ištiktų krizė, tačiau gyvybės draudimas gali finansiškai palengvinti situaciją.

Taigi, šio darbo tikslas yra apžvelgti gyvybės draudimo rūšis, jo funkcijas, išsiaiškinti teikiamą naudą bei panagrinėti gyvybės draudimo sutartį.

1. Gyvybės draudimo samprata

Turto (pvz., pastatų bei transporto priemonių), civilinės atsakomybės, sveikatos ar teismo išlaidų draudimas padeda užtikrinti draudėjo padėties stabilumą. Draudimo įmonė draudiminio įvykio atveju, kompensuoja draudėjo nuostolius bei kitas su draudiminiu įvykiu susijusias draudėjo išlaidas. Ne gyvybės draudimo šakai priklausančių rizikų draudimas, neskaitant keleto išimčių, yra draudimas nuo draudėjo turtui ar jų sveikatai gresiančių pavojų. Priešingai ne gyvybės draudimui, gyvybės draudime į pirmąją vietą iškyla kapitalo kaupimo idėja. Draudėjas kaupia kapitalą kokio nors iš anksto numatyto ateities poreikio tenkinimui. Dažniausiai praktikoje sutinkamos kapitalo kaupimo priežastys yra esamo pragyvenimo lygio užtikrinimas išėjus į pensiją (pensijų draudimas) ar įvykus nelaimingam atsitikimui (nedarbingumo draudimas).

Neretai draudėjai suabejoja gyvybės draudimo reikalingumu. Iš tikrųjų sukaupti kapitalą galima ir kitais būdais, tarkime, kas mėnesį įnešant lėšas į banke atidarytą taupomojo ar terminuoto indėlio sąskaitą, investuojant į įvairių bendrovių akcijas ar vyriausybės vertybinius popierius. Kapitalo kaupimas, besiremiantis periodiškomis gyvybės draudimo įmokomis, yra pranašesnis kitų kapitalo kaupimo būdų atžvilgiu dėl keleto priežasčių.

Visų pirma tai dėl gyvybės draudimui taikomų mokesčių lengvatų.

Daugelio šalių įstatymai, ne išimtis ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, numato, kad fizinių bei juridinių asmenų sumokėtos gyvybės draudimo įmokos atitinkamu dydžiu mažina apmokestinamąsias pajamas arba atitinkamai apmokestinamąjį pelną.

Už gyvybės draudimo metu sukauptą kapitalą draudėjams paprastai yra priskaičiuojamos kur kas didesnės palūkanos, negu už bankų sąskaitose laikomas pinigines lėšas. Be to, įstatymai neretai numato ir draudėjų teisę į tam tikrą, draudimo įmonės investicinės veiklos metu gauto pelno dalį.

Beje Vokietijoje bei Šveicarijoje įstatymais numatyta minimali metinė palūkanų norma už gyvybės draudimo metu sukauptą draudėjų kapitalą dvidešimtojo šimtmečio pabaigoje sudarė atitinkamai 3.5 ( bei 4.0 (, tuo tarpu už taupomuosius indėlius mokama maksimali metinė palūkanų norma tesiekė 3.5 (. Lietuvos draudimo įmonės palūkanų normos dydį numato draudimo rūšies taisyklėse.

Gyvybės draudimo veiklos metu sukauptas draudėjų kapitalas turi būti investuotas vadovaujantis rentabilumo, likvidumo bei saugumo principais.

Saugaus bei patikimo nuosavo kapitalo bei techninių atidėjimų investavimo nuostatos yra smulkiai išdėstytos Europos Sąjungos išleistuose teisės aktuose. Tuo būdu kaupiamąjį gyvybės draudimą galima laikyti vienu iš saugiausių kapitalo kaupimo būdų.

Draudimo įmonių vykdomą gyvybės draudimo veiklą Europos Sąjungos šalyse reglamentuoja trys Europos Sąjungos direktyvos. Pirmoji jų, Nr.

79/267/EWG, pradėjusi pagrindus tiesioginio gyvybės draudimo veiklos suvienodinimui atskirose Europos šalyse, buvo priimta 1979 m. kovo 5 dieną.

1990m. lapkričio 8 dieną Europos Sąjunga priėmė antrąją, Nr. 90/619/EWG, bei 1992 m. lapkričio 10 dieną – trečiąją, Nr. 92/96/EWG, direktyvą, reglamentuojančias draudimo įmonių vykdomą gyvybės draudimo veiklą.

Europos Sąjungos priimtos draudimo veiklos vykdymo Europos Sąjungos šalyse direktyvos reikalauja gyvybės bei ne gyvybės draudimo šakų atskyrimo. Tai reiškia, kad ne gyvybės draudimą vykdanti draudimo įmonė negali vykdyti gyvybės draudimo. Draudimo įmonė, vykdanti gyvybės draudimą, negali vykdyti ne gyvybės draudimo, išskyrus nelaimingų atsitikimų bei ligos draudimą.

2. Gyvybės draudimo grupės

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas išskiria dvi – gyvybės ir ne gyvybės – draudimo šakas. Gyvybės draudimo šakai yra priskirtos šios draudimo grupės:

• sutuoktuvinis ir gimimų draudimas,

• gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui,

• gyvybės draudimas (kiek nenumatyta ankstesniuose punktuose).

Europos Sąjungos direktyvoje Nr. 79/267/EWG gyvybės draudimo šakai yra priskirtos šios draudimo rūšys:

• draudimas mirties atveju (

Grynasis gyvybės rizikos draudimas

• tam tikro amžiaus sulaukimo draudimas (

Grynasis kapitalo kaupiamasis draudimas

Mišrus gyvybės draudimas

• pensijų bei kitas gyvybės draudimas.

Gyvybės draudimas, priklausomai nuo to, ar jo metu yra atliekama rizikos veikla, kapitalo kaupimo ir atpalaidavimo veikla ar šios abi veiklos kartu, yra skirstomas atitinkamai į:

▪ grynąjį gyvybės rizikos draudimą,

▪ grynąjį kapitalo kaupiamąjį draudimą,

▪ mišrųjį gyvybės draudimą.

Toks gyvybės draudimo skirstymas apima visas galimas draudimo rūšis bei grupes. Toliau išsamiau panagrinėsiu grynąjį gyvybės rizikos draudimą, grynąjį kapitalo kaupiamąjį draudimą ir mišrųjį gyvybės draudimą.

1 Grynasis gyvybės rizikos draudimas

Gyvybės rizikos draudimo sutartimi draudėjas įsipareigoja mokėti tam tikro dydžio draudimo įmoką, o draudikas pasižada draudiminio įvykio, t.y.

draudėjo mirties atveju, išmokėti naudos gavėjams tam tikro dydžio draudimo išmoką. Pasirašydama gyvybės rizikos draudimo sutartį draudimo įmonė perima draudėjo mirties riziką; kapitalo kaupimo veikla minėtuoju atveju nėra atliekama. Grynosios gyvybės rizikos draudimo sutartys sudaro tik nedidelę visų gyvybės draudimo sutarčių dalį. Skirtingai negu įvairiose ne gyvybės draudimo grupėse, kur yra įvertinami bei kompensuojami draudiminio įvykio metu draudėjo patirti nuostoliai, nuostolio dėl artimo žmogaus mirties neįmanoma įvertint – žmogaus gyvybė yra neperkamas ir neparduodamas turtas.

Tuomet gyvybės rizikos draudimo kompensaciją teisingiau būtų laikyti ne nuostolių kompensacija, o draudimo sutartyje numatytos draudimo sumos išmokėjimu.

Draudėjų bei draudimo įmonių sudarytose gyvybės rizikos draudimo sutartyse gali būti numatyta draudėjų teisė tam tikro laikotarpio metu pakeisti turimą gyvybės rizikos draudimo sutartį į mišriąją gyvybės draudimo sutartį su tokia pačia draudimo suma bei didesne draudimo įmoka.

Gyvybės rizikos draudimas skiriasi nuo įvairų ne gyvybės draudimo grupių dar ir tuo, kad draudžiant gyvybę yra taikomi draudėjų amžiaus apribojimai.

Tarkime, kad statistinių duomenų pagrindu buvo apskaičiuotos tokios vyro, sulaukusio tam tikro metų skaičiaus, mirties vienerių metų laikotarpiu tikimybės (promilėmis):

Amžius 15 metų: 1.00

Amžius 25 metų: 2.30

Amžius 35 metų: 3.80

Amžius 45 metų: 6.82

Amžius 55 metų: 15.14

Amžius 75 metų: 55.12

Didėjant asmens amžiui, didėja ir draudiminio įvykio tikimybė, o kartu ir mokėtinos draudimo įmokos apimtys. Draudimo įmokos, pasiekus tam tikrą amžių, pasidaro tokios didelės, kad draudėjų, norinčių drausti savo gyvybę, praktiškai nebelieka. Minėtoji amžiaus riba, nors skirtingose šalyse ir yra nevienoda, dažniausiai neviršija 85 metų.

2 Grynasis kapitalo kaupiamasis draudimas

Grynasis kapitalo kaupiamasis draudimas yra sutinkamas kur kas dažniau už grynąjį gyvybės rizikos draudimą. Tam tikro amžiaus sulaukimo ar pensijų draudimas yra tokio kapitalo kaupiamojo draudimo pavyzdžiai. (Tam tikro amžiaus sulaukimo draudimas gali būti vykdomas ne tik kaip kapitalo kaupiamasis gyvybės draudimas, bet ir kaip mišrus gyvybės draudimas).

Draudėjas moka draudimo sutartyje numatyto dydžio draudimo įmoką bei, suėjus sutartyje numatytam terminui, gauna numatyto dydžio išmoką.

Pastaroji susideda iš draudėjo sumokėtų draudimo įmokų bei sukauptam kapitalui priskaičiuotų palūkanų. Palūkanų norma, ypač ilgai trunkančiose kapitalo kaupiamosiose sutartyse, turi didelę reikšmę.

Tarkime, kad draudimo įmonė ai draudėjas pasirašė dvidešimt metų trunkančią gyvybės draudimo sutartį. Jei metinė draudimo įmoka bus lygi 500

litų, tai per dvidešimt metų sukauptas kapitalas kartu su palūkanomis, esant įvairioms palūkanų normoms, atrodys taip:

2.2.1 lentelė

|Metinė draudimo įmoka|Palūkanų norma |Kapitalas + |

| | |Palūkanos |

|500 litų |0.0 ( |10 000.00 litų |

|500 litų |1.0 ( |11 009.50 litų |

|500 litų |2.0 ( |12 148.70 litų |

|500 litų |3.0 ( |13 435.20 litų |

|500 litų |4.0 ( |14 889.00 litų |

Kadangi grynosios kapitalo kaupiamosios sutartys dažniausiai yra ilgalaikės draudimo sutartys, trunkančios dešimt ir daugiau metų, tai neretai pasitaiko, kad draudėjas miršta nesulaukęs draudimo sutartyje nurodyto draudimo išmokos termino. Tokiais atvejais sukauptas kapitalas kartu su palūkanomis yra išmokamas draudimo sutartyje nurodytiems naudos gavėjams, o kai tokių nėra – teisėtiems draudėjo turto paveldėtojams.

Draudėjas, numatydamas tam tikrą, su didelėmis išlaidomis susijusį ateities įvykį ar įvykius, gali sudaryti su draudimo įmone kapitalo kaupiamojo draudimo sutartį. Tokiu būdu draudėjas sukaups pakankamo dydžio kapitalą, kuriuo galės finansuoti būsimas išlaidas. Tokiais su didelėmis išlaidomis susijusiais ateities įvykiais gali būti tiek vaikų vestuvės, studijos universitete, tiek ir paties draudėjo kelionė aplink pasaulį.

Pensijų draudimas yra bene didžiausią reikšmę turinti gyvybės draudimo rūšis. Pensijų draudimo metu sukauptas kapitalas kartu su palūkanomis palaipsniui (o kartais ir visa suma iš karto0 yra išmokamas draudėjui, kai pastarasis sulaukia draudimo sutartimi nustatyto amžiaus. Pensijų draudimo sutartys neretai yra vadinamos gyvybės rentos sutartimi. Rentos sutartis, kurioje yra numatyta draudimo išmokų mokėjimo pradžia, pabaiga bei draudimo išmokų dydis, yra klasikinė grynoji kapitalo kaupiamoji sutartis.

Pensijų draudimas dažniausiai yra atliekamas kaip mišrus gyvybės draudimas, apimantis tiek kapitalo kaupimą, tiek ir rizikos perdavimą.

Tokiose pensijų draudimo sutartyse yra numatoma rentos mokėjimo pradžia bei rentos dydis, o pati renta yra mokama iki draudėjo mirties.

Draudimo įmokų skaičius, dydis bei mokėjimo terminai, lygiai kaip ir draudimo išmokų skaičius bei dydis, yra numatomi draudimo sutartyje.

Sutartyje gali būti numatyta vienkartinė draudimo įmoka arba daugiakartinės, tarkime, kas mėnesį, ketvirtį ar metus mokėtinos draudimo įmokos.

Tarkime, kad p. A išlošė loterijoje pagrindinį prizą ir sudarė su draudimo įmone pensijų draudimo sutartį. Draudėjas įsipareigojo įmokėti vienkartinę 50 000 litų draudimo įmoką, o draudimo įmonė pasižadėjo nuo ateinančio mėnesio iki gyvos galvos kas mėnesį mokėti 600 litų dydžio pensiją. Ką tik universiteto diplomą gavęs vadybininkas p. B, sudarė su draudimo įmone pensijų draudimo sutartį, kuria įsipareigojo kas mėnesį mokėti 50 litų dydžio draudimo įmoką. Draudimo įmonė įsipareigojo, pradedant 60-aisiais p. B gyvenimo metais iki gyvos galvos kas mėnesį mokėti 300 litų dydžio pensiją.

Draudėjai paprastai gali pasirinkti norimas draudimo išmokų sąlygas, pagal kurias yra apskaičiuojamas draudimo įmokų dydis bei mokėjimo dažnis.

Tai lemia didžiulę pensijų draudimo sutarčių įvairovę. Draudimo sutartyje, tarkime, gali būti numatyta, kad draudėjo mirties atveju, pensija ar jos dalis (pvz., 60() tam tikrą laikotarpį (pvz., 1 ar 2 metus) bus mokama draudėjo žmonai/vyrui ar vaikams.

2.3 Mišrus gyvybės draudimas

Mišrus gyvybės draudimas, apimantis tiek kapitalo kaupimą, tiek ir rizikos perdavimą, yra dažniausiai praktikoje sutinkama gyvybės draudimo rūšis. Tarp kitko, daugiau nei trys ketvirtadaliai visų Vokietijoje sudaromų gyvybės draudimo sutarčių, yra mišraus gyvybės draudimo sutartys.

Aukščiau buvo minėta apie pensijų draudimą bei tam tikro amžiaus sulaukimo draudimą, kurie, priklausomai nuo draudimo sutarties sąlygų, gali būti priskiriami ir mišriam gyvybės draudimui. Praktikoje egzistuoja begalė kitų mišrių gyvybės draudimo sutarčių. Bene labiausiai paplitusi yra taip vadinama “klasikinė” mišraus

Gyvybės draudimo sutartis

Šia sutartimi draudėjas įsipareigoja mokėti tam tikro dydžio (kuris laikui bėgant gali keistis) draudimo įmoką, o draudimo įmonė pasižada draudimo sutartyje numatytu laiku (dažniausiai suėjus pensijiniam amžiui) išmokėti numatyto dydžio draudimo sumą. Draudimo suma, suėjus sutartyje numatytam terminui, yra išmokama draudėjui, sutartyje nurodytiems naudos gavėjams, o jei pastarųjų nėra – teisėtiems draudėjo turto paveldėtojams, jei draudėjas miršta nesulaukęs išmokos termino.

Mišraus gyvybės draudimo įmoka yra mokama periodiškai, dažniausiai vieną, keturis arba dvylika kartų per metus. Draudimo išmoka gali būti tiek vienkartinė (pvz., vestuvių draudimas), tiek ir duagiakartinė (pvz., pensijų draudimas), kuri dažniausiai yra mokama kas mėnesį iki draudėjo mirties. Mišrus gyvybės draudimas, skirtingai negu grynas kapitalo kaupiamasis draudimas ar grynas gyvybės rizikos draudimas, užtikrina tiek paties draudėjo, tiek ir draudėjo šeimos narių aprūpinimą piniginėmis lėšomis mirus draudėjui.

Praktikoje yra sutinkama didžiulė mišraus gyvybės draudimo sutarčių įvairovė. Draudimo sutartis gali numatyti ne vieną, bet du draudėjus.

Draudimo suma yra išmokama abiems draudėjams, kai sueina draudimo sutartyje numatytas draudimo išmokos terminas. Jei vienas iš draudėjų miršta, nesulaukęs draudimo sutarties galiojimo pabaigos, tai draudimo suma yra išmokama išgyvenusiam draudėjui.

Gyvybės draudimo sutartyje gali būti numatytas ir nelaimingų atsitikimų ar nedarbingumo rizikos draudimas (kartais vadinamas papildomu nelaimingų atsitikimų bei papildomu nedarbingumo draudimu).

Tarkime, kad p. A sudarė su draudimo įmonę mišraus gyvybės draudimo sutartį su papildomu nelaimingų atsitikimų draudimu. Šia draudimo sutartimi draudimo įmonė įsipareigojo išmokėti draudėjui 100 tūkst. litų sumą, kai jam sueis 65 metai. Dviguba draudimo suma bus išmokėta draudėjui tais atvejais, jei sutarties galiojimo metu, įvyks nelaimingas atsitikimas ir p.

A patirs sunkius kūno sužalojimus. Draudėjui mirus prieš jo 65-ąjį gimtadienį, visa 100 tūkst. litų dydžio suma bus išmokėta teisėtiems p. A

turto paveldėtojams.

3. GYVYBĖS DRAUDIMO SUTARTIS

Gyvybės draudimo sutartys yra sudaromos raštu. Asmuo, pareiškęs norą sudaryti gyvybės draudimo sutartį, pateikia draudikui savo pageidavimus dėl draudimo sumos dydžio, draudimo išmokų skaičiaus bei jų mokėjimo pradžios, naudos gavėjų, paveldėtojų bei kitų sutarties sąlygų. Norėdamas teisingai įvertinti perimamą gyvybės draudimo riziką, draudikas turi įvertinti įvairius rizikos požymius, susijusius su draudėjo asmeniu, kai: amžių, lytį, profesiją, gyvenamąją vietą, gyvenimo sąlygas bei sveikatos būklę.

Draudimo įmonė nustato tam tikrą draudimo sumos dydį (pvz., 50 tūkst.

litų), kurį viršijus draudėjas privalo pasitikrinti savo sveikatą gydymo įstaigoje. Kaštus, susijusius su sveikatos tikrinimu, dažniausiai atlygina pati draudimo įmonė. Jei gyvybės draudimo suma yra mažesnė už nustatytąjį draudimo sumos dydį (pvz., 30 tūkst. litų), draudėjams nėra būtina pristatyti gydymo įstaigos išduotą sveikatos pažymą. Draudikai įvertina perimamą gyvybės draudimo riziką pagal draudėjų atsakymus į jiems pateiktus klausimus. Jei draudiminio įvykio atveju paaiškės, kad draudėjas melavo ar nepasakė visos tiesos, draudimo įmonė turės teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Pasirašydamas gyvybės draudimo sutartį, draudėjas dažniausiai turi įpareigoti savo gydytoją teikti draudimo įmonei visą ją dominančią informaciją apie dabartinę draudėjo sveikatos būklę.

Pagal draudėjo pasirinktas draudimo sutarties sąlygas bei perimamai rizikai būdingus požymius draudimo įmonė apskaičiuoja mokėtinos draudimo įmokos dydį.

3.1 Gyvybės draudimo įmoka

Mišraus gyvybės draudimo sutarties bruto draudimo įmoka yra paskaičiuojama sudėjus grynąją rizikos premiją bei kapitalo kaupimui ir draudimo įmonės kaštams atlyginti skirtas draudimo įmokos dalis. Grynosios rizikos premijos bei kapitalo kaupimui skirtos įmokos dalies suma yra vadinama neto draudimo įmoka.

Grynoji rizikos premija yra paskaičiuojama pagal įvairius subjektyvius (pvz., sąžiningumas) bei objektyvius (pvz., lytis) rizikos požymius. Vieni svarbiausių gyvybės draudimo rizikos požymių yra asmens amžius, lytis, sveikatos būklė, profesinė veikla bei laisvalaikio pomėgiai. Pasirašydamos ilgalaikes, tarkime 10 metų trukmės, gyvybės draudimo sutartis, draudimo įmonės stengiasi ypač tiksliai įvertinti perimamų rizikų dydį.

Daugelyje šalių galiojančios teisės normos draudžia draudimo įmonėms padidinti gyvybės draudimo įmoką dėl apdraustos rizikos padidėjimo draudimo sutarties galiojimo metu. Draudimo įmoka išliks nepakitusi, jei draudimo įmonė sužinos, kad po draudimo sutarties sudarymo draudėjas apsikrėtė kokia nors nepagydoma ar mirtina liga (pvz., ŽIV). Gyvybės draudimo įmokų skaičiavimui yra naudojami statistiniai duomenys, dažniausiai apibendrinami mirtingumo lentelėse.

Mišraus gyvybės draudimo sutartyje numatyta draudimo suma yra išmokama draudėjui, kai pastarasis sulaukia tam tikro amžiaus, arba jo turto paveldėtojams, jei draudėjas miršta nesulaukęs draudimo sutarties termino pabaigos. Atskirų sudėtinių draudimo įmokos dalių santykinis svoris laikui bėgant gali kisti, net jei ir bruto draudimo įmoka išlieka nepakitusi per visą draudimo sutarties galiojimo laiką.

Draudimo įmokos sudėtinių dalių santykinio svorio kitimas priklauso nuo atskirų rizikos požymių kitimo laikui bėgant. Paprastai nesunkiai įvertinami kintantys rizikos požymiai yra rizikinio gyvybės draudimo suma bei asmens amžius.

Rizikinio draudimo suma mažėja, pradedant draudimo sutarties pasirašymo diena, per visą draudimo sutarties galiojimo laiką. Draudimo sutarties pasirašymo dieną rizikinio draudimo suma yra didžiausia ir prilygsta draudimo sumai, o atėjus paskutinei draudimo sutarties galiojimo dienai – artima nuliui. Rizikinio draudimo sumos mažėjimas, pavaizduotas

3.1 paveikslėlyje, yra glaudžiai susijęs su perimtos gyvybės rizikos mažėjimu.

RDS

DS

DSK

X T

RDS – rizikinio draudimo suma;

T – laikas;

X – draudimo sutarties terminas

DS – draudimo suma

DSK – draudėjo sukauptas kapitalas

3.1 pav. Rizikinio draudimo sumos mažėjimas(darant prielaidą, kad palūkanos už draudėjų kapitalą nėra mokamos)

rizikinio draudimo sumos mažėjimą lemia draudėjo sukaupto kapitalo apimčių didėjimas. Tai reiškia, kad draudimo sutarties galiojimo pradžioje išmokėta draudimo išmoka tik nedidele dalimi būtų atlyginama iš draudėjo sukaupto kapitalo, tuo tarpu, suėjus draudimo sutarties galiojimo terminui, draudimo suma neviršija draudėjo sukaupto kapitalo bei jam priskaičiuotų palūkanų.

Gyvybės rizika, mažėjanti dėl rizikinio draudimo sumos mažėjimo, didėja nuo draudimo sutarties pasirašymo dienos viso jos galiojimo laikotarpį dėl draudėjo amžiaus didėjimo. Asmens amžius yra vienas svarbiausių gyvybės rizikos požymių. 50 metų sulaukusio asmens mirtingumo tikimybė yra mažesnė negu to paties asmens mirtingumo tikimybė po penkerių metų.

Asmens lytis yra (santykinai) nekintantis rizikos požymis. Asmens sveikatos būklės bei vykdomos veiklos (taip pat ir profesijos) pasikeitimą per ateinančius 10 ar daugiau metų galima numatyti tik išimtinais atvejais.

Tuo būdu skaičiuojant gyvybės rizikos draudimo įmoką didelis dėmesys paprastai yra skiriamas ir su asmens amžiaus – vieno iš nedaugelio iš anksto įvertinamų kintančių rizikos požymių – didėjimu susijusiam rizikos didėjimui.

Atskirų bruto draudimo įmokos sudėtinių dalių santykinio svorio pasikeitimo kryptis bei dydis tuo būdu priklausys nuo rizikinės draudimo sumos bei draudėjo amžiaus visuminio poveikio gyvybės rizikos dydžiui bei tuo pačiu ir grynos rizikos premijos apimtims.

Taupymui skirtos draudimo įmokos dydis priklauso nuo draudimo sutartyje numatytos draudimo sumos, draudimo sutarties galiojimo laiko bei palūkanų, priskaičiuojamų sukauptam draudėjų kapitalui, dydžio. Kai kuriose šalyse įstatymai numato minimalią palūkanų normą, kurią kiekvienų metų pabaigoje draudėjų kapitalui turi priskaičiuoti draudimo įmonės. Taupymui skirtos draudimo įmokos dydis yra paskaičiuojamas taip, kad suėjus draudimo sutarties terminui, kartu su palūkanomis atitiktų (nebūtų mažesnis už)

draudimo sutartyje numatytą draudimo sumą.

Trečia sudedamoji mišraus gyvybės draudimo įmokos dalis yra draudimo įmonės kaštų atlyginimui skirtas įmokos priedas. Šis priedas atskiriems draudėjams dažniausiai yra nevienodas ir priklauso nuo draudimo sumos.

Draudimo įmonės kaštai yra paskirstomi atskiriems draudėjams, įskaičiuojami į draudimo įmoką, mokamą visu draudimo sutarties galiojimo metu.

Tarkime, kad p. V sudarė 10 metų trunkančią mišraus gyvybės draudimo sutartį 200 tūkst. litų draudimo sumai. Draudimo įmonė yra nusprendusi imti

2 ( dydžio kaštų kompensavimui skirtą draudimo įmokos priedą, skaičiuojant nuo draudėjo pasirinktos draudimo sumos. Per 10 metų draudėjas kartu su neto draudimo įmoka turės sumokėti draudimo įmonei 4000 litų, kuriais bus atlyginami draudimo įmonės veiklos – draudimo sutarties sudarymo, valdymo bei draudimo sumos išmokėjimo – kaštai. Minėtiems kaštams kompensuoti bus skirta kas mėnesį draudėjo mokamos draudimo įmokos dalis, o būtent 33 litai

34 ct.

Kadangi dalis draudimo įmonių veiklos kaštų nepriklauso nuo draudimo sumos, o yra tiesiogiai susiję su draudėjų skaičiumi (pvz., draudimo sutarčių išsiuntinėjimas), tai būtų neteisinga vertinti draudimo įmokos dalies, skirtos įmonės kaštams kompensuoti, dydį vien pagal draudėjo pasirinktą draudimo sumą. Draudėjams, kurių draudimo sumos yra pakankamai didelės, gali būti taikomos kaštų kompensavimui skirtos draudimo įmokos dalies nuolaidos. Labai nedideles raudimo sumas pasirinkę draudėjai paprastai moka santykinai didelius draudimo įmonės kaštams kompensuoti skirtus draudimo įmokos priedus.

Teisingų draudimo įmokų nustatymas yra būtina sėkmingos ilgalaikės draudimo įmonės veiklos sąlyga. Jei draudimo įmokos bus neteisingai paskaičiuotos, tai draudimo įmonė, prasidėjus neigiamų rizikų atrankos procesui, gali patirti didelius nuostolius.

Nemažas dėmesys tuo būdu yra skiriamas paieškai metodų, pagal kuriuos būtų galima teisingai paskaičiuoti atskiras draudimo įmokos dalis, o kartu ir visą bruto draudimo įmoką. Šiuo metu praktikoje vis dažniau yra naudojamas draudimo įmonės kaštų analizės metodas.

Visi draudimo įmonės kaštai yra išskaidomi į dvi dalis, o būtent priklausančius nuo draudimo sumos bei priklausančius nuo draudėjų skaičiaus. Pagal gautus rezultatus yra nustatoma tiksli atskiram draudėjui tenkančios draudimo įmonės kaštų dalis bei draudimo įmokos šiems kaštams atlyginti dydis.

Draudimo įmokos dydis sąlygojamas ne tik draudimo sumos ir anksčiau aptartų rizikos požymių, bet ir daugelio kitų draudimo sutarties sąlygų.

Kitos draudimo sutarties sąlygos yra draudimo įmokų mokėjimo dažnis (pvz., vieną kartą per mėnesį ar vieną kartą per metus), papildomų draudimo išmokų nelaimingo atsitikimo ar nedarbingumo atveju numatymas ir kita. Dažniausiai būna nustatomas fiksuotas bruto draudimo įmokos dydis visos draudimo sutarties galiojimo metu. Pastovi draudimo įmoka gali būti nustatoma net ir tais atvejais, jei yra numatomas gyvybės rizikos didėjimas laikui bėgant.

Tokiu atveju draudimo sutarties galiojimo pradžioje draudėjo mokama draudimo įmoka yra kiek didesnė, o draudimo sutarties galiojimo pabaigoje kiek mažesnė už draudimo įmonės perimtą gyvybės riziką.

3.2 Gyvybės draudimo sutarties sąlygų pakeitimas

Gyvybės draudimo sutartys yra ilgalaikės, dažniausiai dešimt ir daugiau metų trunkančios sutartys. Neretai pasitaiko, kad keičiantis aplinkos sąlygoms atsiranda poreikis pakeisti ir kai kurias draudimo sutarties sąlygas. Draudimo sutarties sąlygų pakeitimu dažniausiai būna suinteresuoti draudėjai. Draudėjo pavardės, jam vedus (ištekėjus), pasikeitimas, kitų naudos gavėjų draudiminio įvykio atveju nurodymas yra gana dažnai praktikoje sutinkami gyvybės draudimo sutarčių pakeitimai.

Draudimo sutarties pakeitimai, nesusiję su draudimo įmonės perimtos gyvybės rizikos didėjimu paprastai yra atliekami gavus raštišką draudėjo pareiškimą. Tiems draudimo sutarties sąlygų pakeitimams, kurie didina draudiko perimtą riziką (pvz., papildomos draudimo sumos nelaimingo atsitikimo atveju numatymas), yra reikalingas ne tik draudėjo pareiškimas, bet ir draudimo įmonės sutikimas. Draudėjo finansinio pajėgumo pasikeitimas yra ypatingai dažnai praktikoje sutinkama draudimo sutarties sąlygų keitimo priežastis.

3.2.1 Draudėjo finansinio pajėgumo pasikeitimas

Kadangi gyvybės draudimo sutartys yra ilgalaikės, tai neretai pasitaiko, kad sutarties galiojimo metu pasikeičia draudėjo finansinis pajėgumas. Finansinio pajėgumo pasikeitimas ne visuomet reiškia draudėjo finansinio pajėgumo sumažėjimą. Laikui bėgant draudėjo pajamos gali ir žymiai padidėti, tarkime, gavus geriau apmokamą darbą ar paveldėjus turtą.

Gyvybės draudimo sutarties sąlygos, padidėjus draudėjo finansiniam pajėgumui, dažniausiai nėra keičiamos. Jei draudėjas nusprendžia, kad draudimo sutartyje numatyta draudimo suma yra per maža, jis gali toje pačioje ar kitoje draudimo įmonėje sudaryti dar vieną gyvybės draudimo sutartį.

Netekus gerai apmokamo darbo ar dėl kokios nors kitos priežasties sumažėjus draudėjo perkamajai galiai, asmuo gali nebesugebėti draudimo sutartyje numatytu laiku mokėti draudimo sutartyje numatytą draudimo įmoką.

Draudimo įmonės, norėdamos išlaikyti esamus klientus, dažnai pačios pasiūlo įvairius galimus draudimo sutarties sąlygų pakeitimus. Keičiant gyvybės draudimo sutarties sąlygas yra atsižvelgiama į kiekvieno draudėjo finansinių problemų dydį bei trukmę.

Tarkime, kad p. A pasirašė 15 metų trunkančią gyvybės draudimo sutartį. Draudimo įmokos pagal šią sutartį turėjo būti mokamos vieną kartą per metus. Pasikeitus draudėjo finansiniam pajėgumui, draudėjas suprato ilgainiui nebepajėgsiąs mokėti tokios didelės draudimo įmokos iš karto. P.

A. Kreipėsi į draudimo įmonę ir pastaroji pasiūlė pakeisti draudimo įmokų mokėjimo tvarką, o būtent vieną kartą per metus mokamą draudimo įmoką išskaidyti į dvylika įmokų, mokamų kiekvieną mėnesį.

Laikiniems draudėjo finansiniams sunkumams įveikti draudimo įmonės gali pasiūlyti šiuos draudimo sutarties sąlygų pakeitimus:

Grynosios rizikos premijos mokėjimą. Tai reiškia, kad tam tikro laikotarpio metu draudėjas moka tik grynąją rizikos premiją bei draudimo įmokos dalį, skirtą draudiko kaštams kompensuoti. Draudimo įmokos dalis, skirta kapitalo kaupimui, kuri dažniausiai sudaro daugiau nei penkiasdešimt procentų visos bruto draudimo įmokos, minėtojo laikotarpio metu nėra mokama. Susidorojęs su finansiniais sunkumais draudėjas vėl grįžta prie draudimo sutartyje numatytos bruto draudimo įmokos mokėjimo. Jei draudėjas nebepajėgia kompensuoti nesumokėtų draudimo įmokų, atitinkamai yra sumažinama draudimo sutartyje numatyta draudimo suma.

Atidėjimą. Tai reiškia, kad draudimo įmonė sutinka tam tikram laikui (pvz., keturiems ar aštuoneriems mėnesiams) atidėti draudimo įmokos(ų)

mokėjimą. Šiam laikotarpiui praėjus, draudėjas turi sumokėti įsiskolintą draudimo įmoką. Jei draudėjas nėra finansiškai pajėgus tai padaryti, atitinkamai yra sumažinama draudimo sutartyje numatyta draudimo suma.

Draudėjui tenkančio pelno dalies panaudojimą. Jei draudėjo finansiniai sunkumai yra laikini, draudimo įmoka gali būti užskaityta atitinkamu dydžiu sumažinus draudėjui tenkančią įmonės pelno dalį (tam tikro laikotarpio metu susikaupusią grąžintinų draudimo įmokų sumą).

Išankstinį dalies draudimo sumos išmokėjimą. Draudimo įmonė iš sukaupto draudėjo kapitalo, nepraėjus draudimo sutarties terminui, išmoka tam tikrą (pvz., 10 ar 15 ( dydžio) draudimo sumos dalį. Jei draudėjas iki draudimo sutarties galiojimo pabaigos yra nepajėgus grąžinti išmokėtą sumą, atitinkamai, pasibaigus draudimo sutarčiai, yra sumažinama draudimo sutartyje numatyta

Draudimo išmoka

Draudėjams susidūrus su ilgalaikiais finansiniais sunkumais, ką tik aprašyto draudimo sutarties sąlygų pakeitimo dažniausiai nepakanka.

Ilgalaikiam draudėjų finansinio pajėgumo sumažėjimui įveikti draudimo įmonė gali pasiūlyti šiuos draudimo sutarties sąlygų pakeitimus:

Draudimo sutarties galiojimo laikotarpio pratęsimas. Pratęsus draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, draudimo įmokos dalis, skirta kapitalo kaupimui, o kartu ir visa bruto draudimo įmoka sumažės. Draudimo įmokos sumažėjimas priklausys nuo santykinio draudimo sutarties galiojimo laikotarpio padidėjimo. Jei draudimo sutarties galiojimo laikotarpis yra pratęsiamas mažesniam laikotarpiui, nei tas, kuriam buvo sudaryta draudimo sutartis, draudimo įmokos sumažėjimas nėra ypatingai didelis.

Draudimo sumos sumažinimas. Sumažinus draudimo sumą, dėl rizikinės draudimo sumos sumažės grynoji gyvybės rizikos premija. Sumažėjusi draudimo suma sąlygos kartu ir kapitalo kaupimui skirtos draudimo įmokos dalies mažėjimą. Draudimo įmokos sumažėjimas priklausys nuo to, kokiu dydžiu bus sumažinta draudimo sutarties sudarymo metu numatyta draudimo suma.

Papildomo nelaimingų atsitikimų bei nedarbingumo draudimo panaikinimas. Gyvybės draudimo sutarties pasirašymo metu paskaičiuota draudimo įmoka sumažės, jei draudėjas atsisakys nuo papildomo nelaimingų atsitikimų bei nedarbingumo draudimo.

Jei draudėjo finansinė būklė yra tokia sunki, kad jokie draudimo sutarties sąlygų pakeitimai negali jam padėti, sutartis nutrūksta.

Draudėjui yra išmokamas iki to laiko sukauptas kapitalas kartu su kapitalui priskaičiuotomis palūkanomis. Minėtoji suma yra išmokama arba iš karto po draudimo sutarties nutraukimo, arba suėjus draudimo sutarties terminui.

3.2.2 Trečiųjų asmenų teisės į gyvybės draudimo sutartį

Vykdydami mišrios gyvybės draudimo sutarties pasirašymo metu prisiimtus įsipareigojimus, draudėjui per metus sukaupia draudimo įmonėje nemažas kapitalo sumas. Teisė į gyvybės draudimo metu sukauptą kapitalą, draudėjui pageidaujant, gali būti suteikta tretiesiems asmenims. Tretieji asmenys įgis teisę į gyvybės draudimo sutartį, t.y. į gyvybės draudimo metu sukauptą kapitalą, ir po įsigaliojus atitinkamam teismo sprendimui.

Tarkime, kad p. A pasiskolino iš p. B tam tikrą sumą pinigų, kurios, atėjus paskolos grąžinimo laikui, nebesugebėjo atiduoti. P. B kreipėsi į teismą, kuris pripažino kreditoriaus teisę į skolininko gyvybės draudimo sutartį.

Naudos gavėjas, t.y. asmuo, turintis teisę į draudimo išmoką, yra nurodomas draudimo sutartyje jos pasirašymo metu. Naudos gavėju gali būti tiek pats draudėjas, tiek ir kitas fizinis ar juridinis asmuo. Jei draudimo sutartis numato atšaukiamą naudos gavėjo teisę, tai draudėjas iki draudimo sutarties galiojimo laikotarpio pabaigos gali keisti naudos gavėjus savo nuožiūra. Draudėjas neturi teisės paskirti kito naudos gavėjo, jei draudimo sutartyje yra numatyta neatšaukiama naudos gavėjo teisė į gyvybės draudimo išmoką. Minėtuoju atveju naudos gavėjas galės būti pakeistas, tik draudimo sutartyje naudos gavėjo pageidavimu.

Draudėjas (naudos gavėjas), imdamas iš banko paskolą. Gali gyvybės draudimo sutartį įkeisti. Gyvybės draudimo metu sukauptas kapitalas tampa kredito grąžinimo garantu. Jei skolininkas bus nebepajėgus įvykdyti teisėtų kreditoriaus reikalavimų, kreditorius atgaus paskolintus pinigus pasinaudojęs teise į įkeistą gyvybės draudimo sutartį.

Kredito grąžinimas gali būti užtikrinamas tiek įkeičiant draudimo sutartį, tiek ir atsisakant teisių į šią sutartį kreditoriaus naudai.

Pagrindinis skirtumas tarp draudimo sutarties įkeitimo bei teisių perleidimo yra teisė į į draudimo sutarties sąlygų keitimą. Perleidęs teisę į draudimo sutartį, draudėjas praranda teisę ir į draudimo sutarties sąlygų keitimą. Tuo būdu teisių į gyvybės draudimo sutartį perleidimas yra patikimesnis kredito grąžinimo garantas nei draudimo sutarties įkeitimas.

3.3 Draudiminis įvykis

Draudiminiais įvykiais laikytinus įvykius numato draudėjo bei draudiko pasirašyta gyvybės draudimo sutartis. Draudiminis įvykis yra tiesiogiai susijęs su draudžiama rizika ar draudžiamu įvykiu. Pavyzdžiui, gyvybės rizikos draudime, draudiminiu įvykiu bus laikoma asmens mirtis, tam tikro amžiaus sulaukimo draudime – sutartyje nurodyto metų skaičiaus suėjimas, o vestuvių draudime – draudimo sutartimi apdrausto asmens vestuvės.

Draudiminių įvykių įvairovę didina ir įvairios papildomos draudimo sutarties sąlygos: draudiminiu įvykiu bus laikomas tiek nelaimingas atsitikimas, tiek ir draudėjo nedarbingumas, jei kartu su gyvybės rizika draudimo įmonė papildomai perims ir šias draudėjo rizikas.

Draudimo įmonė, gavusi pranešimą apie įvykį, atlieka kruopštų tyrimą, kurio metu yra nustatoma, ar praneštas įvykis yra laikytinas draudiminiu ar ne. Beje, draudėjo savižudybė gyvybės rizikos draudime dažniausiai nėra laikoma draudiminiu įvykiu.kai kurios draudimo įmonės pripažįsta savižudybę draudiminiu įvykių, jei ji buvo įvykdyta ne anksčiau kaip, tarkime, dviems ar trims metams praėjus po draudimo sutarties sudarymo.

Grynojo gyvybės draudime draudėjo mirtis karų, sukilimų bei kitų masinių neramumų metu taipogi dažniausiai nėra laikoma draudiminiu įvykiu.

Mišraus gyvybės draudimo atveju, naudos gavėjams paprastai yra išmokama ne visa draudimo suma, o tik iki to laiko draudėjo sukauptas kapitalas su šiam kapitalui priskaičiuotomis palūkanomis.

3.4 Draudimo išmoka

Gyvybės draudimo išmokos dydis kapitalo kaupiamajame draudime (pvz., pensijų draudime) bei rizikos draudime (pvz., gyvybės rizikos draudime), įvykus draudiminiam įvykiui, bus apskaičiuojamas nevienodai. Tiek pirmuoju, tiek ir antruoju atveju draudimo išmoka nebus mažesnė negu draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma. Kapitalo kaupiamojo draudimo išmokos, skirtingai negu rizikos draudimo išmokos, dažniausiai yra didesnės už draudimo sutartyje numatytą draudimo sumą. Mišraus gyvybės draudimo išmokos taipogi neretai būna didesnės už sutartyje numatytą draudimo sumą. Draudimo išmoka viršija draudimo sumą tais atvejais, kai šalies įstatymai numato draudėjų dalyvavimą draudimo įmonės pelno skirstyme, kitaip dar vadinamame dalies draudimo įmokų grąžinimu.

Gyvybės draudimo įmonės kiekvienų metų pabaigoje sukauptam draudėjų kapitalui priskaičiuoja tam tikro, neretai įstatymais numatyto, minimalaus dydžio palūkanas. Investicinės veiklos metu gaunamos draudimo įmonės pajamos paprastai yra kur kas didesnės, negu minimali, įstatymais numatyta palūkanų norma. Draudėjų kapitalui nepriskirtos draudimo įmonės investicinės veiklos metu gautos pajamos yra pagrindinis gyvybės draudimo įmonės pelno šaltinis, neretai sudarantis 60( – 80( viso draudimo įmonės pelno. Likusi draudimo įmonės pelno dalis yra gaunama dėl į bruto draudimo įmoką įskaičiuojamo priedo skirto svyravimams išlyginti.

Draudėjams paskirstomo gyvybės draudimo įmonių pelno dalies dydis priklauso nuo šalyje galiojančių teisės normų bei gyvybės draudimo veiklos organizavimo nuostatų atskiroje draudimo įmonėje. Didžioji gyvybės draudimo įmonių pelno dalis dažniausiai yra paskirstoma draudėjams. Draudėjams grąžintina pelno dalis draudimo įmonės buhalteriniame balanse yra apskaitoma “Draudimo įmokų grąžinimo techninio atidėjimo” sąskaitoje.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas pateikia tokį apibrėžimą: “Draudimo įmokų grąžinimo techninis atidėjimas apima iš įmonės arba atskirų veiklos rūšių pelno sudarytas sumas, kurios bus išmokėtos draudėjams, apdraustiesiems arba naudos gavėjams kitais ataskaitiniais laikotarpiais”.

Tam tikra, dažniausiai mažesnė pelno dalis yra paskirstoma draudimo įmonės savininkams, t.y. jos akcininkams.

Gyvybės draudimo įmonių pelnas yra paskirstomas draudėjams vadovaujantis ekvivalentiškumo principu, t.y. kiekvienas draudėjas gauna tokią draudimo įmonės pelno dalį, koks buvo jo įnašas uždirbant šį pelną.

Draudimo įmonės pelno dalis, gauta iš investicinės veiklos, yra paskirstoma draudėjams proporcingai jų sukauptam kapitalui.

Nuostolių svyravimo išlyginimo priedas, finansinių metų pabaigoje priskirtas draudimo įmonės pelnui, yra paskirstomas pagal santykį, kuris atitinka draudėjų mokėtą grynosios rizikos draudimo premiją. Pagal tą patį principą yra paskirstomas ir draudimo įmokos dalies, skirtos kaštams atlyginti, perteklius.

Gyvybės draudimo įmonių pelno paskirstymo metodai. Draudimo įmonių pelno išmokėjimas draudėjams grynais pinigais, anksčiau buvęs populiarus, šiuo metu yra vis rečiau draudimo veiklos praktikoje sutinkamas gyvybės draudimo įmonių pelno paskirstymo metodas. Pagrindinis šio metodo trūkumas yra dideli su pelno išmokėjimu susiję kaštai.

Gana dažnai, o ypač gyvybės rizikos draudime, kita draudėjo mokėtina draudimo įmoka yra sumažinama draudėjui tenkančio draudimo įmonės pelno dydžiu.

Kapitalo kaupiamajame draudime, draudėjams tenkantis draudimo įmonių pelnas gali būti kaupiamas atskiroje sąskaitoje, o vėliau, suėjus draudimo sutarties terminui, su priskaičiuotomis palūkanomis bei draudimo suma išmokamas draudėjams.

Draudėjui tenkantis draudimo įmonės pelnas gali būti priskaičiuojamas prie jau sukaupto draudėjo kapitalo. Draudimo išmoka, suėjus draudimo sutarties terminui, tokiu atveju yra kur kas didesnė už draudimo sutartyje numatytą draudimo sumą.

Draudėjui tenkantis draudimo įmonės pelnas gali būti užskaitytas, kaip paskutinė (s) draudimo įmoka (os). Tokiu būdu yra sutrumpinamas draudiminių įmokų mokėjimo, t.y. draudimo sutarties , terminas.

4. Gyvybės draudimo įmonių investicinė veikla

Gyvybės draudimo įmonių investicinė veikla yra pagrindinis šių įmonių pelno šaltinis. Kapitalo kaupiamojo draudimo metu akumuliuotos didžiulės kapitalo sumos turi būti investuotos pagal saugumo, rentabilumo, likvidumo principus, atsižvelgiant į investicijų diversifikaciją bei diferenciaciją.

Draudimo veiklos įstatymai, kuriais siekiama užtikrinti draudimo įmonėje sukaupto draudėjų kapitalo saugumą, išsamiai reglamentuoja gyvybės draudimo įmonių vykdomą kapitalo investicinę veiklą. Dažniausiai yra numatomos ne tik leistinos investicijų rūšys (investavimo objektai), bet ir maksimalios leistinos investicijų į vienos rūšies objektus apimtys.

Gyvybės draudimas , kai investavimo rizika tenka draudėjui yra LR

draudimo įstatymu numatyta draudimo grupė. Tokio gyvybės draudimo metu draudikas neatsako nei už draudėjų sukaupto kapitalo saugumą, nei už jo rentabilumą ar likvidumą. Įstatymais numatyta minimali palūkanų norma draudėjų kapitalui taipogi nėra priskaičiuojama. Draudėjas neturi teisės ir į draudimo įmonės pelną, atsiradusį dėl sėkmingos draudimo įmonės investicinės veiklos vykdymo.

Draudimo įmonė, draudžianti asmens gyvybę, kai investavimo rizika tenka pačiam draudėjui, yra techninių investavimo operacijų atlikėja. Draudėjų kapitalui, atskaičius tam tikrą draudimo įmonės investavimo veiklos vykdymo kaštams kompensuoti skirtą pajamų dalį, yra priskaičiuojamas visas kapitalo investavimo metu gautas pelnas. Gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui, metu sukauptas kapitalas yra apskaitomas buhalterinio balanso “Gyvybės draudimo, kai investavimo rizika tenka draudėjui, techninio atidėjimo” sąskaitoje.

Draudimo įmonės investicijos privalo būti rentabilios. Investicinės veiklos metu uždirbtos palūkanos turi būti ne mažesnės negu įstatymais numatytoji minimali palūkanų norma, kuri turi būti priskaičiuojama draudėjų kapitalui kiekvienų metų pabaigoje. Jei draudimo įmonės investicinės veiklos rentabilumas bus mažesnis už nustatytą minimalią palūkanų normą, ilgainiui gali iškilti draudimo įmonės mokumo klausimas.

Draudimo įmonės investicijos turi būti pakankamai likvidžios, kad draudimo įmonė galėtų užtikrinti savalaikį visų draudėjų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.

Investicijų diversifikacija bei diferenciacija yra portfelio teorijos, pagal kurią yra vykdoma investicinė veikla, pagrindas. Kapitalo investicinei veiklai, besivadovaujančiai šiais dviem principais, yra garantuojamas kur kas didesnis saugumas bei rentabilumas, negu būtų galimas investavus kapitalą į vienos rūšies objektus, kaip kad vien tik į nekilnojamąjį turtą ar vyriausybės vertybinius popierius.

5. Gyvybės draudimo įmokų apmokestinimas

Gyvybės draudimo metu sukauptam draudėjų kapo9talui, skirtingai negu kitais būdais (pvz., taupomieji indėliai) sukauptam kapitalui, gana dažnai yra taikomos įvairios mokesčių lengvatos. Pavyzdžiui, Lietuvoje, pagal iki

2003 sausio 1 d. galiojančius įstatymus, fizinio asmens sumokėtos gyvybės draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju draudimo įmokos atitinkamu dydžiu mažindavo fizinio asmens apmokestinamąsias pajamas, kurios susiję su darbo santykiais. Minėtosios draudimo įmokos buvo neapmokestinamos, tačiau tik tuo atveju, jei metinių draudimo įmokų suma neviršijo keturių mėnesių minimalių mėnesinių algų dydžio, o draudimo sutarties terminas ne trumpesnis nei 10 metų.

Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, kuris numato kai kurias naujoves. Apsidraudus 10 metų arba ilgesniam laikotarpiui, yra taikoma mokesčių lengvata – sumokėtos draudimo įmokos mažina tam tikra dalį fizinių asmenų apmokestinamųjų pajamų.

Praktiškai tai atrodo taip: ištisus metus žmogus sumoka mėnesines gyvybės draudimo įmokas, o pasibaigus metams jis turi teise deklaruodamas savo pajamas susigražinti iš valstybės 33 ( sumokėto nuo metinių gyvybės draudimo įmokų gyventojų pajamų mokesčio, tačiau grąžintina suma negali viršyti 25 ( gyventojų metinių apmokestinamųjų pajamų. Skirtingai nuo anksčiau galiojančių įstatymų, naujas gyventojų pajamų mokesčio įstatymas numato gyvybės draudimo išmokų apmokestinimą 15 ( tarifu. Draudimo išmoka –

papildomos gyventojo pajamos, ir valstybė gali susigrąžinti dalį sau.

Tačiau, apsidraudusiesiems gyvybės draudimu iki 2002 metų pabaigos, nepriklausomai nuo to, kada bus išmokėta draudimo išmoka, ji nebus apmokestinama pajamų mokesčiu.

Draudimo išmokos neretai yra apmokestinamos, jei naudos gavėjas yra ne pats draudėjas, o kitas fizinis ar juridinis asmuo. Tokiais atvejais naudos gavėjų gautos sumos yra apmokestinamos dovanojimo ar paveldėjimo mokesčiais.

Kai kuriose šalyse gyvybės draudimo metu sukauptas draudėjų kapitalas yra priskaičiuojamas prie draudėjų turto ir kiekvienais metais yra apmokestinamas turto mokesčiu.

Atitinkamai apmokestinamo pelno lengvata yra taikoma įmonėms, draudžiančioms, savo darbuotojus, dirbančius įmonėje pagal darbo sutartis.

Pagal naujojo Pelno mokesčio įstatymo nuostatas įmokos darbuotojų naudai, tarp kurių yra ir gyvybės draudimo įmokos, yra priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Pagrindinis pasikeitimas yra tas, kad nuo 2002 m. sausio 1 d.

už darbuotoją mokamos draudimo įmokos gali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams, tačiau įmokos turi būti daromos darbuotojų naudai, t. y. kaip naudos gavėjas draudimo sutartyje turi būti nurodytas įmonės darbuotojas.

6. Valstybinis bei privatus gyvybės draudimas

Valstybiniu gyvybės draudimu neretai yra laikoma valstybinio socialinio draudimo sistema, kurios metu draudėjai yra draudžiami senatvės, invalidumo bei maitintojo netekimo pensijomis bei kitoms, socialinio draudimo įstatyme numatytoms, išmokoms gauti.

Pagrindiniai valstybinio socialinio draudimo bei privataus gyvybės draudimo skirtumai yra apibendrinti 6.1 lentelėje.

Pagrindiniai valstybinio socialinio bei privataus gyvybės draudimo skirtumai

6.1. lentelė

|Valstybinis socialinis draudimas |Privatus gyvybės draudimas |

|Draudimo sutartis: |

|Draudžiamų rizikų rūšis reglamentuoja|Draudimo sutartis sudaroma pagal |

|įstatymai. |individualius poreikius. |

|Pensijos mokamos suėjus įstatyme |Pensijos mokėjimo pradžią pasirenka |

|numatytam pensijiniam amžiui. |draudėjas. |

|Maitintojo netekimo išmokos vaikams |Naudos gavėju gali būti bet koks |

|bei sutuoktiniams. |fizinis ar juridinis asmuo. |

|Draudimo išmoka: |

|Priklauso nuo draudimo įmokos dydžio |Draudimo suma priklauso nuo draudėjo |

|bei draudimo laikotarpio, kuriuos |pageidavimo. |

|reglamentuoja įstatymas. | |

|Teisę į draudimo išmoką draudėjas |Draudėjo teisė į draudimo išmoką |

|įgyja tik po tam tikro laiko, kai |reglamentuojama draudimo sutartyje. |

|buvo sudaryta sutartis. | |

|Draudimo išmokos dydis gali būti |Draudimo išmokos dydis negali būti |

|mažinamas atsižvelgiant į demografinę|sumažintas. |

|šalies situaciją. | |

|Draudimo įmoka: |

|Įmokos dydis priklauso nuo draudėjo |Fiksuotas draudimo įmokos dydis yra |

|pajamų. Draudimo įmoka yra kintamas |nustatomas draudimo sutarties |

|dydis. |pasirašymo metu. |

|Pelnas: |

|Pelnas draudėjams nėra paskirstomas. |Draudėjai turi teisę į dalį draudimo |

|VSD įstaiga ne pelno siekianti |įmonės pelno. |

|organizacija. | |

|Kita: |

|Teisė į draudimo išmoką negali būti |Teisė į draudimo išmoką gali būti |

|įkeista, nei užstatyta. |įkeista arba užstatyta. |

7. Lietuvos gyvybės draudimo rinka

Pagal per 2003 metais pasirašytas tiesioginio draudimo įmokas gyvybės draudimo rinkos dalis sudarė 26.3 (, ne gyvybės draudimo rinkos dalis –

73.7 (. 2002 metais pasiskirstymas buvo atitinkamai 18.8 ( ir 81.2 (.

Per 2003 metus sudaryta 3.6 mln. draudimo sutarčių – tai 5.4 ( daugiau nei 2002 metais. Draudimo priežiūros komisijos vertinimu, tai parodo vis didesnį draudėjų pasitikėjimą draudimo įmonių finansinių pajėgumu.

Išankstiniais duomenimis, 2003 metų pabaigoje visos draudimo įmonės tenkino nustatytus mokumo reikalavimus.

Pernai pasirašyta 214.3 mln. litų gyvybės draudimo įmokų (54 ( daugiau nei 2002-aisias metais) bei apmokėta 29.3 mln. litų žalų (jų suma sumažėjo

31.6 ().

Be abejo, pagrindinė gyvybės draudimo įmokų šuolio priežastis 2002

metų ir 2003 metų sandūroje pasikeitusios mokestinės lengvatos, skatinusios gyventojus draustis. Rinkos šuolis buvo tikrai įspūdingas. Anot Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidento A. Bakšinskio, metų pabaigoje augimą šiek tiek sulėtino daugelio gyvybės draudimo bendrovių pastangos vienokia ar kitokia forma dalyvauti pensijų reformoje.tačiau pagrindinis dalyvių pritraukimo etapas jau pasibaigė ir šiemet didesnis dėmesys bus vėl skiriamas gyvybės draudimo produktams.

Gyvybės draudimo skvarbos Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse analizė rodo, kad įmokos ilgalaikiu periodu išaugs apie 20 kartų, palyginti su 2003

metais. 2002 metais Vakarų Europoje gyvybės draudimo ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis sudarė 6 (, Lietuvoje 2002 metais šis rodiklis siekė vos 0.27 (. Išankstiniais 2003 metų duomenimis, pernai Lietuvoje įmokų ir BVP santykis išaugo iki 0.4 ( BVP. Tai reiškia, kad gyvybės draudimo rinkai plėstis Lietuvoje dar yra didžiulis rezervas.

Vidutiniškai vieno gyventojo išlaidos gyvybės draudimui

7.1. pav.

[pic]

A. Bakšinskas atkreipė dėmesį, kad, stojant į ES, draudikai pradeda naują veiklos etapą – įmonės, garantinį fondą padidinusios iki 3 mln. eurų

(10.3 mln. litų), visiškai atitiks ES keliamus patikimumo ir saugumo reikalavimus. Gerokai padidintas draudikų finansinis pagrindas dar labiau turėtųpakelti gyventojų pasitikėjimą gyvybės draudimo įmonėmis.

Per 2003 metus sudaryta 3 mln. 596 tūkst. draudimo sutarčių, iš jų gyvybės draudimo – 27.5 tūkstančio. Palyginti su 2002 metais, sudarytų gyvybės draudimo sutarčių skaičius sumažėjo 67.2 (, ne gyvybės draudimo padidėjo 7.2 (.

Pernai gyvybės draudimo rinkoje tarp 11 bendrovių pagal pasirašytas įmokas pirmaujančias pozicijas išsaugojo “Lietuvos draudimo” gyvybės draudimo bendrovė, kurią praėjusių metų paskutinę dieną įsigijo

“Hansabankas”,- jai gruodžio pabaigoje priklausė 39.8 ( šios rinkos (85.4

mln. Lt pasirašytų įmokų). Lyderių grupėje yra “ERGO Lietuva gyvybės draudimas” – 19.2 ( rinkos (41 mln. Lt įmokų), “VB Gyvybės draudimas” –

16.8 ( (35.9 mln.Lt). Tarp didesnių žaidėjų – “Commercial Union Lietuva gyvybės draudimas” – 7.2 ( (15.5 mln. Lt), “Sampo gyvybės draudimas” – 5.9

( (12.6 mln. Lt).

Visi įstatymai reglamentuojantys draudimą, jau suderinti su ES teise ir nebeturėtų keistis. Tačiau, anot Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos vadovo, įstatymai, reglamentuojantys mokestinę gyvybės draudimo aplinką, dar kiek pakis, nes iki šiol iki galo neišspręstas trečiosios pensijų sistemos (pensijos kaupimas savo, darbdavio ir kitų asmenų lėšomis)

pakopos išplėtojimo klausimas.

Įvertinus laukiamą įstatymų aiškumą ir stabilumą, pasak A. Bakšinsko, nuo šiol gyvybės draudimo rinkos tendencijas daugiau lems natūrali paklausa, kurią formuos žmonių pragyvenimo lygio augimo tempas, pasitikėjimas draudikais, visuomenės supratimas, kad reikia rūpintis senatve, vaikų ateitimi ir visos savo šeimos socialine gerove, bei konkurenciniai dalyvių veiksmai.

Pernai šalies draudimo rinka išaugo dešimtadaliu.

Išvados

Šiandien jau dauguma iš mūsų draudžia namus, namų turtą, automobilius, o gyvybės draudimui neteikiame pakankamai reikšmės. Šiandien draudimo rinkoje egzistuoja sveikatos draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, bei kaupiamieji gyvybės draudimai. Kuo jie skiriasi? Sveikatos ir nelaimingų atsitikimų draudimo sutartys dažniausia sudaromos vienerių metų laikotarpiui ir draudimo išmoka mokama apdraustojo ligos, nelaimingo atsitikimo ar mirties tik nuo nelaimingo atsitikimo atveju. Kaupiamieji gyvybės draudimai – tai ilgalaikės gyvybės draudimo sutartys, ilgesnės nei

10 metų, kuriomis apdraudžiama gyvybė, bet tuo pačiu suteikiama galimybė taupyti. Pasirenkant kaupiamojo gyvybės draudimo produktus, galima draustis ne tik gyvybę, bet ir apsidrausti nuo nelaimingų atsitikimų, nuolatinio darbingumo praradimo, kritinių ligų, tokių, kaip miokardo infarktas, insultas, vėžys, inkstų nepakankamumas, širdies kraujagyslių šuntavimo operacijos bei kitos grėsmingos ligos, kurios pagal statistiką yra vienos iš pagrindinių mirties priežasčių. Kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties turėtojams draudimo išmokos mokamos ne tik apdraustojo mirties, nelaimingo atsitikimo, kritinės ligos atveju, bet ir atsiimant sukauptą sumą draudimo sutarties pabaigoje.

Tai galime pavadinti sukaupta suma papildomai pensijai gauti. Pensijų draudimas pasižymi tuo, kad žmogus kaupia pensiją, kurią sulaukęs tam tikro amžiaus pradeda gauti. Pensijų draudime yra išskiriamos du tipai:

terminuota ir neterminuota. Terminuota pensija mokama tam tikrą fiksuotą laikotarpį. Neterminuota mokama iki gyvos galvos. Pasaulyje taupymas pensijai vykdomas per pensinius fondus, Lietuvoje kol kas ir gyvybės draudimą, ir kaupimą pensijai atlieka gyvybės draudimo bendrovės. Šiuo metu

Lietuvoje veikia vienuolika gyvybės draudimo bendrovių.

Pasirinkus investuoti į kaupiamąjį gyvybės draudimą pirmiausia reikia apsispręsti, kokį draudimą pasirinkti: investicinį ar klasikinį kaupiamąjį.

Esminis skirtumas yra tas, kad klasikiniame draudime pinigų investavimu rūpinasi draudimo kompanija, investiciniame draudime – priešingai, pinigų investavimu rūpinasi pats draudėjas t.y. jis pasirenka investavimo kryptį iš draudimo kompanijos pasiūlytų, sutarties eigoje turi galimybę domėtis savo draudimo sutartimi, akcijų vertės kitimu, keisti investavimo krytis.

Aišku, klasikinis draudimas yra patrauklesnis žmonėms, kurie nelinkę ar neturi laiko domėtis pasikeitimais akcijų rinkose, kurie nori tiksliai žinoti, kokia bus jo sukaupta suma sutarties pabaigoje. Nuo norimos sukaupti sumos dydžio priklausys ir periodinė draudimo įmoka. Klasikinio gyvybės draudimo atveju draudimo bendrovės klientui moka fiksuotas palūkanas.

Investiciniame draudime taip pat galima rinktis rizikos laipsnį: ar investuoti į pakankamai saugius Vyriausybės vertybinius popierius (VVP), ar rinktis didesnę riziką, investuojant į Europos ar JAV įmonių akcijas, ir tikėtis gauti didesnį pelną. Ką pasirinkti sprendžia pats draudėjas, draudimo bendrovės ar draudimo tarpininko patarimu, jei tokio reikia.

Universalaus sprendimo nėra, kiekvienu atveju reikia spręsti individualiai.

Investicinio gyvybės draudimo sutarties turėtojams atitenka visas iš akcijų uždirbtas pelnas, draudimo bendrovė nieko nepasilieka sau. Investicinio gyvybės draudimo produktai yra lankstesni, paprasta keisti draudimo sąlygas sutarties eigoje, pvz. padidinti ar sumažinti draudimo sumas ar įmokas, keisti apdraustąjį, įtraukti papildomas rizikas.

Draudimo bendrovės paskaičiuota draudimo įmoka yra sudaryta iš elementų, skirtų kaupimui, rizikos ir sutarties mokesčiams.Tradiciniame gyvybės draudime šie mokesčiai yra įskaičiuoti į draudimo įmoką.

Pagrindiniai mokesčiai gali būti suskirstyti į dvi esmines grupes:

1) sutarties administravimo mokesčiai,

2) rizikos mokesčiai.

Sutarties administravimo mokesčiai skirti padengti sutarties sudarymo išlaidas. Paprastai sutarties administravimo mokestis skaičiuojamas procentine išraiška.

Rizikos mokesčiai yra skirti rizikoms padengti. Jie priklauso nuo draudimo sumų dydžio bei kliento pasirinktų draudimo rizikų. Įvairiose draudimo bendrovėse šie mokesčiai išskirstomi nevienodai. Vienose jie labiau koncentruoti pirmuosiuose sutarties galiojimo metuose, kitose tolygiai išdėstomi ilgesnėje metų atkarpoje.

Pasirinkus gyvybės draudimo investavimo būdą, tenka apsispręsti, kokį gyvybės draudimo produktą rinktis: gyvybės draudimas, mišrus gyvybės draudimas, pensijų draudimas, kritinių ligų draudimas ir t.t. Nepamirštami ir vaikai, tėvai ar kiti artimieji juos gali drausti gyvybės draudimu, vaikų draudimu, mišriu gyvybės draudimu, studijų draudimu ir t.t. Trumpai apie kiekvieną paminėtą draudimą: gyvybės draudimas apima tik gyvybės riziką t.y. išmoka bus moka tik mirties, nepriklausomai, kas tą ją sukėlė, atveju arba pasibaigus draudimo laikotarpiui; mišrus gyvybės draudimas papildomai apima traumų riziką, išmoka mokama ir įvykius kokiai nors traumai, konkretesnes sąlygas apsprendžia draudimo kompanijų taisyklės.

Kritinių ligų draudimas pasižymi tuo, kad susirgus liga, įtraukta į draudimo taisyklėse įvardintų apdraudžiamų ligų sąrašą, išmokama vienkartinė draudimo sutartyje nurodyta išmoka.

Kiekviena draudimo bendrovė nustato individualius draudimo tarifus.

Tarifai yra realiai pagrįsti tikimybių ir statistikos teorijomis. Tam, kad draud