Įvadas
Tikriausiai jau kiekvienas girdėjo frazę „elektroninė komercija”, bet daugeliui taip ir neaišku iki galo kas tai yra. Lietuvoje tai asocijuojasi su mažmenine elektronine prekyba, tačiau elektroninė komercija nėra vien tik elektroninė prekyba. Žodis – komercija – reiškia, kad jai būdingi visi įprastos (senosios) komercijos bruožai ir savybės. Elektroninė komercija –
tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmeninę ir didmeninę prekybą, paslaugų sferą ir netgi gamybą. Norint turėti iš jos naudos, nebūtina verslą perorientuoti į elektroninį, galima paprasčiausiai jį papildyti nauja šaka.
Informacinės technologijos vis labiau įtakoja ekonominių santykių kaitą. Tai stebima Europos, pasaulio ir Lietuvos mastu. Atsiranda tokios sąvokos ir reiškiniai, kaip skaitmeninė ekonomika, elektroninė prekyba, darbas virtualiame darbo kolektyve. Auga elektroninėje erdvėje aktyviai dirbančių asmenų ir įmonių skaičius. Pradedama formuoti reikiama juridinė bazė.
Visuotinai pripažįstama, kad elektroninio verslo plėtra šalies ekonomikai yra labai svarbi – e-verslas padeda pasiekti platesnes rinkas ir platesnį vartotojų ratą. Todėl kiekvienos šalies ekonomikos augimas siejamas su tuo , kiek efektyviai verslas įvaldys elektroninę erdvę.
Verslo perkėlimas į elektroninę erdvę priklauso ir priklausys nuo daugelio aplinkybių – verslininkų kompetencijos ir išradingumo, vartotojų pasitikėjimo naujomis technologijomis, valdžios institucijų sugebėjimo sukurti verslui netrukdančias teisines normas ir sąlygas, reikalingos verslo plėtojimui informacijos prieinamumo, e.verslo plėtrai būtinos informacinės infrastruktūros šalyje sukūrimo.
Organizacijas užsiimančias elektroniniu verslu galima suskirstyti į dvi grupes: gyvenančias tik iš elektroninės komercijos ir papildančias savo verslą elektroninės komercijos šaka. Įmonės, turinčios pajamų išskirtinai iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir t.t.). Tokia organizacija egzistuoja ir verslu užsiima tik internete.
Elektroninis verslas (toliau e-verslas) apibrėžiamas kaip verslo operacijų atlikimas ir įmonės veiklos organizavimas naudojant informacines technologijas duomenų perdavimo tinklų aplinkoje. Tai įvairių, pelno siekiančių veiklų – prekybos, marketingo, teleserviso, telemedicinos, nuotolinio mokymo, teledarbo, bankininkystės ir kitų, vykdymas interneto aplinkoje.
E-verslas apima ne tik įprastines verslo operacijas bet ir naujus, tik virtualioje aplinkoje galimus verslo modelius, kurie plėtojasi ir keičiasi nepaprastai sparčiai.
E-verslas greta e-komercijai būdingų procesų, tokių kaip ryšiai su vartotojais, tiekėjais ir išoriniais partneriais, įskaitant pardavimus, marketingą, užsakymų priėmimą, pristatymą, vartotojų aptarnavimą, žaliavų pirkimą, tiekimą, atsiskaitymus, apmokamą darbą virtualiuose kolektyvuose (parduodama darbo jėga, žinios), apima ir tokius vidinius verslo procesus, kaip gamyba, atsargų valdymas, intelektualių produktų kūrimas, rizikos valdymas, finansai, žinių valdymas, personalo atranka ir jo valdymas.
Atskira elektroninio verslo sritis – paslaugos. Informacinės visuomenės paslaugų apibrėžimas, pateiktas ES Direktyvose 98/34/EC ir
98/48/EC nurodo, kad informacinės visuomenės paslaugos yra tos paslaugos, kurios teikiamos individualiam vartotojui reikalaujant, suteikiamos už atlyginimą, vykdomos per atstumą, naudojant elektroninius įrenginius duomenų apdorojimui bei saugojimui ir vykdomos tiesioginės kreipties (on-
line) režime. Paslaugos teikiamos nuasmenintiems vartotojams (radijas, televizija), nemokamai teikiamos paslaugos (informacijos paieška tinkluose, nemokama reklama), elektroninio pašto panaudojimas privatiems reikalams;
kitos paslaugos, atliekamos tiesiogiai dalyvaujant šalims (auditas, medicininė apžiūra, diagnostika) nėra informacinės visuomenės paslaugos.
Lietuvoje jau yra nemažai įmonių, kurių veikla yra orentuota į e-
verslo vystymą. Vis daugiau šalies įmonių plėtoja informacines sistemas, jungiasi prie interneto, vykdo atsiskaitymus ir susirašinėja su verslo partneriais informacinių technologijų priemonėmis. Įmonės, kurios jau išbandė naujosios rinkos privalumus, didina investicijas į e.verslą ir tikisi pelno. Informacija tampa verslo strateginiu resursu, o informacinės infrastruktūros išvystymo lygis ir teisinė aplinka – svarbiausiomis elektroninio verslo plėtojimo sąlygomis. Šalyje yra pakankamas mokslo ir švietimo potencialas – universitetai ir mokslo įstaigos, galintys rengti reikalingus e-verslui aukštos kvalifikacijos specialistus
1. Elektroninės komercijos samprata
Elektroninė komercija (E-commerce) yra visiškai naujas pasaulinis reiškinys, prekybos būdas, kuris tapo įmanomas pažangių informacinių technologijų dėka. Elektroninę komerciją būtų galima apibrėžti kaip verslo formą, kuomet šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Daugelis žmonių elektroninę komerciją supranta kaip tradicinį pardavimą internete.
Elektroninės komercijos sumanymas gali būti ne pardavinėjimas klientams internete, bet jau dalyvaujančių elektroninėje komercijoje aptarnavimas ir informacijos suteikimas.
Elektroninę komerciją būtų galima vadinti “bendra sąvoka, aprėpiančia verslo sandorius, valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų tinklus” (5, p. 20). E-komercija – tai priėjimas prie kompleksinio tiekėjų, distributorių ir vartotojų tinklo, kurie tarpusavy bendrauja Internetu”
(2). Elektroninė komercija pasižymi sparčiai besiplečiančiomis pasiūlos galimybėmis, didėjančia visuotine konkurencija bei milžiniškais vartotojų lūkesčiais. Visame pasaulyje verslas keičia savo organizacines struktūras bei operacines formas: sena hierarchija pamažu nyksta, mažėja barjerai tarp įmonės klientų ir tiekėjų. Labai svarbu yra įveikti įsisenėjusias kliūtis, todėl verslo procesai yra reorganizuojami, o į pačią reorganizaciją dažnai įtraukiama visa įmonė, jos partneriai, klientai ir net tiekėjai.
E-komercija – tai priemonė sudaryti sąlygas visoms įmonės organizacijos formoms bei jas paremti. Ji leidžia įmonėms efektyviau ir lanksčiau atlikti vidaus operacijas, artimiau dirbti su tiekėjais bei jautriau reaguoti į klientų poreikius ir lūkesčius. Idealios informacinės sistemos atveju elektroninė komercija turi pasireikšti visose įmonės veiklos sferose. Sėkmingi elektroninės komercijos sumanymai gali apimti pirkimus, plėtrą ar produktų projektavimą, vadovavimą produkcijai ar gamybos rinkodarą, pardavimus, aptarnavimą, bendradarbiavimą versle, produktų platinimą, mokslinius tyrimus, informacijos skleidimą, komercinių bendruomenių steigimą, mokymą, renginius ir dar daug kitų verslo sferų.
Tradiciniu elektroninės komercijos atveju yra laikoma elektroninė prekyba. Pastaruoju metu elektroninė prekyba yra viena iš perspektyviausių ir pažangiausių Interneto technologijų. Elektroninę prekybą galima skaidyti į didmeninę, kai tiekiamas didelis prekių ar paslaugų užsakymas, bei mažmeninę, kai klientas dažniausiai yra tiesioginis vartotojas. Nors šie specialūs atvejai yra didelės ekonominės svarbos, visgi jie lieka tik bendro elektroninio verslo operacijų modelio pavyzdžiais. Kiti ne mažiau svarbūs pavyzdžiai galėtų būti įmonės vidinės transakcijos arba informacijos keitimasis tarp įmonių.
Todėl elektroninė komercija dar įvardijama kaip pasikeitimų technologija. Įmonėms, kurios supras ją tik kaip jau egzistuojančių operacijų priedą, elektroninė komercija teiks ribotą naudą. Tuo tarpu įmonėms, norinčioms keisti savo organizaciją bei verslo procesus, ji atvers naujų galimybių ir duos daugiausia naudos.
Svarbu paminėti ir tai, jog elektroninė komercija įtraukia tiek elektroninę prekybą materialiais reikmenimis, tiek ir prekybą informacija.
Ji apima tokias verslo dalis kaip marketingas, užsakymas, apmokėjimas, logistika, ryšių su klientais palaikymas technologijų pagalba. Elektroninė komercija įprasmina elektroninių paslaugų teikimą, rėmimą, ar teisinę informaciją, teikiamą konsultacijų pavidalu elektroninėje terpėje
(Internetu). E-komercija implikuoja elektroninių ryšių tarp kompanijų užmezgimą ir palaikymą.
Kai kurios elektroninės komercijos formos egzistuoja jau beveik 20
metų pvz. EDI (Electronic Data Interchange – “tai kompanijoms garantavo galimybę saugiai sudaryti sandorius ir atsiskaityti vienai su kita”(1))
mažmeninės prekybos ir automobilių srityje, bei CALS (Computer Assisted
Lifecycle Support) gynybos ir sunkiosios pramonės srityse.
Šios elektroninės komercijos formos buvo gana siaurai paplitusios orientuojantis į dideles investicijas, reikalingas norint panaudoti šias technologijas kompanijos veikloje. Tačiau jau kokius ketverius metus mes matome tiesiog elektroninės komercijos bumą, kurį sukėlė Internetas ir
World Wide Web sąsaja, kuri elektroninės komercijos įrankius padarė prieinamus beveik kiekvienai kompanijai. Šios technologijos iki minimumo sumažino kaštus, reikalingus įžengti į elektroninę komerciją.
Kyla klausimas, kokie yra elektroninio verslo privalumai prieš verslą, kuris neegzistuoja Internete arba nenaudoja interneto kaip pardavimų kanalo ar komunikacijos su klientais ir partneriais priemonės? Atsakymas galėtų būti toks:
• Sumažina verslo operacijų kaštus;
• Leidžia pasiekti didesnę vartotojų dalį (praplėsti pardavimų geografiją);
• Sumažina reklamos išlaidas;
• Sumažina sandėrio įvykdymo kaštus;
• Sumažina išlaidas skirtas žaliavų aprūpinimui ir tiekimui;
• Sumažina prekių pristatymo išlaidas;
• Leidžia pagerinti klientų aptarnavimą ir komunikaciją;
• Padidina prekinio ženklo žinomumą.
Tai keletas iš galimų strateginių pranašumų, kurių gali pasiekti verslas konkuruodamas su kitais savo srities dalyviais.
Vertės grandinės (Value Chain) pokyčiai E-verslo sąlygomis:
• Pirkėjo pritraukimas
• Pirkėjo parama perkant
• Pirkėjo patenkinimas (Pirkimo pabaiga)
• Popardaviminis pirkėjo išlaikymas. (pvz. www.cisco.com)
2. Elektroninio verslo modeliai
Pirmiausia bus pateikiamas trumpas verslo modelių apibūdinimas. Verta paminėti, jog tai labiausiai diskutuojamas ir mažiausiai suprantamas tinklo aspektas (2). Paprastai sutariama tik dėl vieno – tinklas pakeičia tradicinius verslo modelius.
Verslo modelio koncepcija turi apibrėžti produkto ar paslaugos informacijos ir piniginius srautus bei nusakyti verslo dalyvių, įtrauktų į vieną ar kitą verslo procesą vaidmenį, o taip pat, kokią naudą iš dalyvavimo versle jie gauna. Verslo modelis – tai verslo vykdymo metodas (kuriuo įmonė gali save išlaikyti – gauti pelno); akcentuojama tai, kaip įmonė gauna pajamas. Verslo modelis, kartu su marketingo strategijos formuluote gali padėti pasiekti didesnio verslo gyvybingumo ir sudaryti galimybę atsakyti į tokius klausimus:
·1.Kaip sukuriamas pranašumas prieš kitas kompanijas?
·2.Koks prekės ar paslaugos pozicionavimas rinkoje?
·3. Koks yra marketingo veiksmų ir prekės savybių derinys, atitinkantis pasirinktą verslo modelį?
Modeliai įgyvendinami labai skirtingais metodais ir plėtojasi itin sparčiai. Kai kurie modeliai yra labai paprasti. Tarkime, kompanija gamina prekes ar paslaugas ir parduoda jas pirkėjams. Jei viskas vyksta numatytai, pajamos viršija išlaidas ir kompanija gauna pelną. Kiti modeliai gali būti labai sudėtingi, kaip pvz. radijo ar televizijos transliacijos. Kalbant apie “nemokamus” verslo modelius, tinkle (web’e) lengva užsimiršti, jog radijas, televizija ir programavimas buvo transliuojami gerą pusę amžiaus.
Transliuotojas yra dalis didelio tarpusavyje susijusio tiekėjų, turinio kūrėjų, reklamuotojų, besireklamuojančių, žiūrovų ar klausytojų rato. Ne visada galų gale aišku, kas ir kiek gauna naudos ar uždirba pinigų.
Nors elektroninė komercija davė postūmį atsirasti visiškai naujiems verslo modeliams, interneto terpėje atgimė ir kurį laiką buvę užmiršti, laiko patikrinti verslo modeliai. Vienas iš pvz. – aukcionai, kuriuos
Internete išpopuliarino kompanija e-Bay ir išplėtė šio modelio naudojamą į paltų paslaugų spektrą.
Nėra vienigai nusistovėjusios modelių klasifikacijos, kuria būtų galima remtis kaip pagrindu, tačiau galima išskirti tam tikrus būdus ar požymius, kuriais remiantis kompanijos uždirba pinigus internete:
• Verslas – Verslui B2B (Business to Business) – verslo modelis, kur verslo procesai vyksta tarp verslo objektų;
• Verslas – Vartotojui B2C (Business to Consumer) – verslo modeliai orientuoti iš verslo į vartotoją;
• Vartotojas – Vartotojui C2C (Consumer to Consumer) – verslo modelis, kur tam tikroje terpėje vartotojai vykdo verslo operacijas tarpusavy;
• Vyriausybė – Verslui G2B (Governement to Business) – verslo santykiai realizuojami tarp valstybės ir ūkio subjektų.
2.1 Verslas – Verslui (B2B
Beveik visose industrijos šakose kompanijos naudojasi internetu finansinių operacijų vykdymui, tarpusavio ryšių su investuotojais, partneriais ir klientais užmezgimui, taip pat savo produktų paleidimui į rinką.
Kompanija Hewlett Packard (HP), atlikusi tyrimą, nustatė, kad norint klientui parduoti produktą, į procesą reikia įtraukti net 3 žmones: 1 –
techninę produkto pusę išmanantį asmenį, 2 – vadybiniką ir 3 –
finansininką. Tai gan objektyviai atspindėtų pagrindinį šio elektroninės komercijos modelio principą – pateikti vartotojui (kitam verslo subjektui)
informaciją, kuri atitiktų kiekvieno iš 3 asmenų suteikiamą informaciją ir žinias. T.y verslininkas savo elektroninės komercijos svetainėje turėtų suteikti išsamią informaciją partneriui/klientui apie savo produktus, paslaugas, kad šie tiesiog iš savo darbo vietos Internete galėtų sužinoti ne tik juos dominančių paslaugų, prekių pritaikymus ir naudojimosi instrukcijas, bet ir technines charakteristikas, jų kainas, kiekius sandėlyje, pristatymo laiką, o svarbiausia – galėtų visa tai iškart užsisakyti. Tokiu principu ne tik trumpėja darbo laikas, sumažėja telefono, faksimilinio aparato išlaidos, bet ir mažėja prekių kainos, pagreitėja jų pristatymas.
Elektroninėje komercijoje svarbiausia yra ryšio tarp pardavėjo ir kliento užmezgimas ir palaikymas. Nuo to, kaip kompanijos įgyvendina šį procesą, priklauso jų verslo sėkmė. Daugelis klysta manydami, jog elektroninė komercija galima tik tada, kai pateikiama galimybė už siūlomus produktus ar paslaugas atsiskaityti tiesiogiai Internete.
Elektroninės komercijos B2B modelio privalumai tiekėjams būtų šie:
1. Padidinta konkurencija – visapusiškos įmanomos informacijos suteikimas klientui yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vienos ar kitos prekės ar paslaugos pasirinkimą. Kompanija, kuri pateikia kaip galima daugiau informacijos apie savo prekes ir paslaugas, o taip pat ir kitas sritis, turi daugiau galimybių parduoti savo paslaugas kitoms kompanijoms, nei ta kuri informacijos pateikimu apie save apskritai nesirūpina.
2. Personalizacija – elektroninė komercija leidžia atsižvelgti į atskiro vartotojo reikmes – tai įgalina vartotojui pateikti tikslią, išsamią informaciją tik apie jį dominančius produktus ir paslaugas.
Vienas iš tokių pavyzdžių būtų galimybė atskirai kiekvienam klientui pateikti tik jam vienam prieinamą informaciją apie specialiai jam taikomas kainas ir akcijas.
Personalizacija įgalina diegti produktų rekomendacijų sistemą, kai kiekvienam verslo klientui atskirai galima rekomenduoti tas prekes, kurių jam gali reikėti perkant dabartines.
Pvz. klientas, pirkdamas didelį kiekį trąšų internetu, taip pat gali ieškoti papildomų mineralinių elementų, kurie pagerina derliaus kokybę. Tuomet sistema jam rekomenduoja šalia esamo pirkinio dar nusipirkti mineralinių priedų. Taip yra sukuriamas didesnis pinigų srautas ir klientai perka daugiau nei iš pradžių tikėjosi. Šiuo įrankiu yra didinamas klientų apsipirkimo internete pasitenkinimas.
3. Resursų taupymas – elektroninė komercija palaiko ir skatina verslo vykdymą elektroniniu būdu. Kadangi daugelis operacijų gali būti vykdomos elektroniniu būdu, sumažėja resursų poreikis tam tikrose srityse – dėl to gali sutrumpėti užsakymų, pardavimų, atsiskaitymų ir atsakymų į užklausimus laikas. Elektroniniai procesai leidžia atsisakyti žmonių resursų tam tikruose aspektuose, taip pat aptarnauti tokį kiekį verslo vartotojų, kokio tradiciniu būdu aptarnauti reikėtų kelis kartus daugiau resursų.
4. Išlaidų mažinimas – daugelį verslo operacijų atliekant elektroniniu būdu, sumažėja resursų kaštai, sutaupomas laikas. Pvz. kompanija savo svetainėje, pateikdama atsakymus į dažniausiai užduodamus klientų klausimus, sumažina telefono operatorių, reikalingų kasdien atsakinėti į klientų skambučius kiekį.
5. Naujos verslo galimybės – elektroninė komercija sukuria galimybes naujiems produktams ir paslaugoms, tokioms kaip Informaciniai internetiniai katalogai, Internetiniai Call-centrai, klientų aptarnavimas Internete ir pan.
Modelio B2B pritaikymo praktikoje kokretūs pavyzdžiai:
Lietuviškasis:
a) CHS Baltics (www.chs.lt).
Tai viena seniausių elektroninės komercijos sistemų, atnaujinta 1999
metais. Didmeninės kompiuterių ir jų dalių pardavimo rinkos lyderis, aptarnaujantis daugiau nei 250 mažmenininkų visoje šalyje, turintis vieną ofisą Kaune. Kasdien besikeičianti kainų ir sandėlio informacija partneriams pateikta jų interneto svetainėje – galima pasižiūrėti, pasiskaičiuoti, užsisakyti e-paštu – tą pačią dieną arba kitą rytą prekes galima atsiimti iš UPS. Tiesa, prieš tai reikia užsiregistruoti, priklausomai nuo pardavimų keičiama nuolaidų grupė, prižiūrimi atsiskaitymai – tai daroma „tradiciniu” būdu – kompanijos vadovų, vadybininkų ir finansininkų pagalba, bet elektroninė sistemos dalis atlaisvina „brangius” IT žmones nuo rutininių darbų ir leidžia jiems skirti daugiau laiko didesniems projektams.
b) „Snaigės” elektroninės prekybos sandėlis (www.elsandelis.lt)
„Tai ne elektroninė prekyba, o būtina įmonių kooperacija informacijos srityje” („Verslo Žinios” 2000 01 18). Sistema skirta informacijos apsikeitimui tarp įmonių su sandėliais, kur yra „užsigulėjusių” prekių ar žaliavų. Padedama taupyti laiką informacijos paieškai ir kartais – bent jau taip viliasi idėjos autoriai – padės pigiau nusipirkti reikalingų prekių.
Kokia naudą gauna sistemos vartotojai? Įrašyti į sistemą kelias eilutes trunka 5 minutes, o jei kalbama apie užsigulėjusias sandėlyje prekes, tai tos minutės smarkiai atsipirktų įvykus sandėriui. Pirkėjui taip pat yra akivaizdi nauda – nepopuliarios prekės gali būti pasiūlytos ne tik be antkainio, bet net ir pigiau nei savikaina.
Taigi, elektroninių ryšio būdų privalumai čia akivaizdūs – pigus sprendimas tiek pirkėjui, tiek ir pardavėjui, galimybė dinamiškai keisti pateiktą informaciją. Aptarnavimo greitis ir patogumas vartotojui yra nepasiekiami įprastomis reklamos, duomenų apsikeitimo ar pardavimo priemonėms. Be abejonės, tai yra tinkamas elektroninės komercijos pavyzdys.
Tolimesnis tokios sistemos vystymo etapas – tiekėjai pateikia gamintojams informaciją apie turimas atsargas, o pastarieji rodo savo poreikius elektroniniu būdu, tiesiai iš gamybos valdymo sistemos (procurement).
Tuomet atsirastų didesnė tiekėjų konkurencija ir galimybė gamintojams nusipirkti žaliavų pigiau, be to, tai padėtų kompanijoms geriau planuoti savo sandėlius, o tai – vėl taupytų lėšas visiems gamybos grandinės dalyviams.
2.1.1 Elektroninės prekyvietės (E-marketplaces)
JAV ir Europoje dažniau sutinkamas B2B pavyzdys – „biržos” (exchanges, marketplaces, eHubs). Šios biržos – tai neutralios, Interneto pagrindu veikiančios verslo terpės, kurios sutelkia specifinio verslo (industrijos, verslo šakos) dalyvius ar apjungia specifinius verslo procesus, palaiko elektronines prekyvietes ir naudoja įvairius rinkodaros mechanizmus, kad sukurtų terpę, kurioje vyksta prekių ar paslaugų srautai tarp pirkėjų, realizuojant modelį „bet kuris – bet kuriam”.
Sutelkdamos į vieną vietą pirkėjus ir pardavėjus bei sumažindamos transakcijų kaštus, elektroninės prekyvietės sukuria vertę. Kartu sukuriamas likvidumas – pritraukiamas pakankamas pirkėjų ir pardavėjų skaičius, kad vyktų realūs sandėriai.
Analizuojant pirkimo-pardavimo procesą, naudojant skirtingus elektroninės prekyvietės modelius, išskiriami vieni ar kiti B2B modeliai, pažymint šiuos aspektus:
• Vertės sukūrimo mechanizmas (agregacija prieš atitikimą);
• Pirkimo situacija (sisteminis pirkimas prieš atsitiktinį);
• Elektroninės rinkos kūrėjo padėtis (suinteresuotas prieš neutralų).
Reikia nepamiršti ir „atvirkštinių agregatorių”, kurie yra šališki, t.y. sukurti tam tikros kompanijos ar grupės, kurios nori realizuoti savo prekes. Kuriant likvidumą, neutralių terpių kūrėjai susiduria su problema –
gana sunku pritraukti pardavėjus, kai nėra pakankamo pirkėjų skaičiaus ir atvirkščiai – pritraukti pirkėjus, kai nėra užtikrinama pakankama pasiūla.
Atsižvelgiant į išgyvenimo funkcijas ir vertės sukūrimo potencialą, atitikimu pagrįsti mechanizmai – biržos ir aukcionai, yra labiau tinkami nei agregaciniai – katalogai.
Elektroninės prekyviečių funkcijos ir privalumai, jų naudingumas išaiškėja atsakius į klausimus: 1. kaip ir 2. ką verslas perka?
Atsakymai į šiuos klausimus padės suprasti Verslo – Verslui prekyviečių veikimo principą. Verslų pirkiniai gali būti klasifikuojami kaip gamybos veiksniai ir kaip operaciniai veiksniai. Gamybos veiksniai –
tai žaliavos ir komponentai, naudojami tiesiogiai gaminant produktą ar jo gamybos procese. Gamybos veiksniai yra daugiau vertikalūs (3) iš prigimties, nes produktai, į kurių sudėtį jie įeina, yra labai specifiniai kiekvienai industrijai. Paprastai šie gamybos veiksniai (žaliavos) būna perkamos iš specifinių vienos ar kitos srities tiekėjų, ir paprastai reikalauja specifinių transportavimo ir pirkimo įgyvendinimo sąlygų.
Skirtingai nuo gamybinių, operaciniai veiksniai yra netiesioginės žaliavos ir paslaugos, vartojamos kompanijos greta gamybos proceso ir nėra galutinio produkto sudedamoji dalis. Operacinės žaliavos, vadinamos MRO
(Maintainance, Repair and Operating) susideda iš industrinių žaliavų, kapitalo įrangos (kompiuteriai), paslaugų, ir su kelionėmis susijusių paslaugų. Operacinės žaliavos iš prigimties yra horizontalios (išskyrus kapitalinę įrangą ir kai kurias industrines žaliavas), kitaip nei gamybiniai veiksniai, Juk kiekvienam verslui reikia kompiuterių, popieriaus, biuro reikmenų, aviabilietų. Bet reklamos agentūra neperka plieno, o chemijos kompanija neperka puslaidininkių. Tradiciškai operacinės žaliavos yra perkamos iš MRO tiekėjų, kurie surenka operacinių žaliavų poreikį iš įvairių verslo sričių kompanijų. T.y. viena kompanija surenka daugelio kompanijų poreikius popieriui, kompiuteriams, elektrai, darbo jėgai ir urmu perka iš tiekėjų, gaudama dideles nuolaidas, ir jas panaudodama kaip savo pelną.
Klasifikuoti elektronines prekyvietes galima ir pagal jų pirkimo pobūdį – sisteminį pirkimą (orientuotą į ilgalaikių santykių palaikymą;
kontraktai ilgalaikiai, dėl kainų ir sąlygų susitariama iš anksto) arba atsitiktinį pirkimą – greitą pirkimą.
Pagal sisteminio-atsitiktinio pirkimų skirtumus bei gamybinių-
operacinių kaštų supriešinimus, B2B prekyvietės klasifikuojamos į 4
kategorijas:
1. Horizontalūs distributoriai, MRO prekyvietės (5, p. 26) (Operaciniai kaštai, sisteminis prikimas, horizontali rinka) – koncentruojamasi ties valdymo sistemų (procurement) proceso gerinimu įvairiose verslo srityse.
Parduodami tam tikri operaciniai ištekliai, kuriuos naudoja skirtingo sektoriaus įmonės. Šie ištekliai yra bendri savo charakteriu. MRO tiekėjai taip pat naudoja 3 šalies logistikos paslaugas. Pvz. www.ariba.com.
2. Vertikalūs distributoriai – perkelia specifinius tam tikros industrijos katalogus ir automatizuoja žaliavų įsigijimo procesą. Pirkimas pasižymi pastovumu. Vertė yra sukuriama kuriant virtualią bendruomenę, kur galima rasti patarimų apie tai kur geriausia pirkti, bei sumažinant transakcijų kaštus. Pvz. www.chemdex.com, www.worldparts.com.
3. Vertikalios biržos – orientuojamasi į atsitiktinius pirkimus, koncentruojamasi ties aukciono tipo terpės sukūrimu pirkti žaliavoms, reikalingoms gaminant tam tikras prekes. Privalumai tokie, jog pasiekus tam tikrą kritinę masę pirkėjų ir pardavėjų, šios biržos gali rodyti rinkos tendencijas elektroniškai, bei burti bendruomenes aplink save. Pirkėjai ir pardavėjai ne visada pažįsta vieni kitus, todėl šio tipo prekyvietes kuria ir prižiūri kompanijos, kurios aktyviai draugauja su pagrindinėmis rinkos žaidėjomis arba partneriauja su turinio tiekėjais, kurie gali pateikti realaus laiko duomenis iš pagrindinių pirkėjų ir pardavėjų. Pvz: www.e-
steel.com – geriausias Online biržos pavyzdys, kur kompanijos susirenka parduoti ir pirkti specifinių žaliavų naudojamų gamyboje. Šios biržos sumažina kompanijų pirkimo kaštus. Pirkėjai ir pardavėjai retai susitinka šiame verslo modelyje. Prekybos pagrindas yra neutralus pardavėjas, kuris agreguoja pirkimų ir pardavimų užklausas. Šis modelis yra labai naudingas perkant „greitu pirkimu”, nes galima „žaisti” kainų svyravimais rinkoje.
Kainos keičiasi priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykio. Kitas pvz:
www.metalsite.com.
4. Funkcinės biržos – elektroninės prekyvietės, orientuodamos į operacinių resursų greito pirkimo poreikį, panaudojo aukciono modelį. i
Operacinių žaliavų galima įsigyti tuomet, kai to prireikia, ir padaryti tai esančiomis rinkos kainomis. Aukciono modelis (2) suteikia tikimybę nusipirkti prekes žemesne kaina nei galima tai padaryti paprastai, bei parduoti tas prekes, kurios užima sandėlyje vietą ir yra nenaudingos laikyti (yra įšaldytos lėšos ir neapsimoka laikyti). Pvz.
www.employease.com, Lietuvoje – www.netbroker.lt – horizontalaus distribucinio modelio pavyzdys Lietuvoje, kur orientuojamasi į horizontalią rinką. Modelio pagrindas – užklausų pardavimams ir pirkimams surinkimas į vieną vietą ir pirkėjų bei pardavėjų suvedimas. Pajamos generuojamos iš reklamos. Atlieka geriausių pasiūlymų ir užklausų atrinkimo ir atitikimo funkciją, taupo laiką ir panaudoja papildomą kanalą pardavimams. Tai pirmasis elektroninis marketplace.
Apibendrinamoji B2B verslo modelių išvada – B2B modeliai yra skirti sumažinti tarpininkų skaičių, o tuo pačiu ir kainas, kuriomis galima įsigyti verslui reikalingų prekių ir paslaugų, praplėsti pardavimo kanalus.
Nors ypatingai populiarūs tarp verslo subjektų JAV ir Vakarų Europoje,
Lietuvoje jie neprigyja dėl palyginti labai mažos rinkos ir nepakankamos technologinės infrastruktūros. Lietuvoje nesusirenka kritinė pardavėjų ir pirkėjų masė, reikalinga likvidumui užtikrinti. Bet pirmieji žingsniai yra geras ženklas, ir kuo labiau įmonės taikys naujausias pastovaus žaliavų aprūpinimo (procurement) ir resursų planavimo (ERP) technologijas, tuo labiau galima tikėtis, kad įprastus verslo procesus pakeis elektroninė komercija, o likę resursai bus galimi panaudoti geresniam planavimui, santykių su klientais palaikymui. Kai kurie modeliai (CHS) yra pakankamai pritaikyti Lietuvos rinkai ir „paprasti”, be to sėkmingiausias elektroninio verslo pavyzdys yra skirtas žmonėms, kurie perka kompiuterius, t.y.
labiausiai technologiškai pažangiausiai visuomenės grupei.
2.2 Verslas – Vartotojui (B2C
Pagrindinis šio Verslo – Vartotojui modelio principas – suteikti savo esamam ir potencialiam klientui visą prieinamą informaciją apie produktus, pasiūlyti jų užsisakymą internetu, apmokėjimą ir aptarnavimą jo rūpimais klausimais (5, p. 24). Elektroninė komercija vartotojui – tai greitas ir lengvas būdas pasiekti įvairiausius produktus, turėti galimybę užsisakyti tai tiesiogiai iš namų ar darbo vietos 24 valandas per parą, bet kurioje pasaulio vietoje. Vienas Ryškiausių B2C modelio pavyzdžių – elektroninė parduotuvė. Galima paminėti tai, jog 1998m. JAV elektroninė komercija sudarė 43 mlrd. $, o šiais metais prognozuojama 1,3 trilijono $, ir tai sudarys 9% nuo visų pardavimų (1).
Dabar bus trumpai aptariami elektroninės komercijos privalumai vartotojams, nusakantys papildomą naudą, kurią teikia galimybės pritaikyti internetą, kaip terpę verslininkams bendrauti su vartotojais:
1. Pasirinkimas – tai geografiškai nelimituoto pasirinkimo elektroninė komercija. Vartotojui ji suteikia apsipirkimo bet kuriuo paros metu, bet kurioje pasaulio vietoje neišeinant iš namų privalumą bei žinojimą, kad parduotuvės darbo laikas nepasibaigs jam užsimanius nusipirkti produktą ir kad neteks laukti eilėse ar tiesiog ieškoti vietos kur parkuoti automobilį.
2. Personalizuoti produktai ir paslaugos – produktai ir paslaugos pritaikomi kliento pomėgiams.
3. Patobulinta serviso kokybė.
4. Greitas atsakymas – Nuo tada kai atsirado elektroninis paštas ir daugumas transakcijų vykdomos elektroniniu būdu klientas iš pardavėjo gali tikėtis kur kas greitesnio atsakymo.
5. Žemesnės kainos – elektroninė komercija verslą kreipia taip, kad racionalizuotųsi kompanijos darbas ir būtų pasiektas kuo didesnis efektingumas, greitesnis atsakymas į užklausimus. Šių privalumų visuma sumažina išlaidų kaštus, o vartotojui pateikiamos sumažėjusios kainos.
6. Nauji produktai ir paslaugos – Interneto terpė sukūrė neribotas galimybes atsirasti naujiems, iki tol visiškai nematytiems verslo modeliams, susijusiems su vartotojų pirkimo ir aptarnavimo ypatybėmis, bei ženkliai sumažino kaštus, reikalingus aptarnauti didelius kiekius pirkėjų.
Verslo modeliai, susiję su verslas – vartotojui rinka yra šie:
• Elektroninės parduotuvės;
• Informacinės paslaugos;
• Nemokamų paslaugų tiekėjai;
• Pirkimų agregatoriai;
• Virtualios universalios parduotuvės;
• Paieškos varikliai;
• Rekomendacijų sistemos modelis;
• Virtualios bendruomenės kūrimo modelis (6).
Kiekvieno iš modelių tikslas – uždirbti pinigus. Interneto terpė tinkama – 1. Segmentuoti rinką; 2. Pasiekti plačią rinką; 3. Palaikyti santykius – komunikuoti su vartotojais (Customer relationship); 4. Sukurti lojalius pirkėjus; 5. Remti pardavimus off-line, t.y. padidinti pardavimus apskritai.
Kalbant apie pirmąjį B2C modelį – elektronines parduotuves (4, p.
169)(dar išskiriami 3 jų porūšiai – parduotuvė, perkelta į internetą;
egzistuojanti tik internete; remianti offline pardavimus) – atrodo akivaizdu, jog kiekvienos parduotuvės tikslas – parduoti prekes ir iš to užsidirbti. Bet ne taip paprasta pasirodė po to, kai pradėjo aiškėti tendencija, kad neužtenka atidaryti savo parduotuvę internete (atitinkančią vieną, kuri jau stovi realiai), kad ji generuotų pajamas ir, kad pritrauktų pakankamą pirkėjų ar lankytojų srautą, kad sukurtų pelningą modelį. Galbūt
Interneto pradžioje 1994-1996 m. to būtų pakakę, nes nebuvo pakankamai įdomių interneto tinklapių, kur vartotojai galėjo naršyti, bet kuo toliau, tuo parduotuvių daugėjo ir čia pasidarė svarbu, ne ką tu parduodi, o kaip pritrauki klientą, kaip jį išlaikai, ir padarai pastoviu pirkėju. Tapo itin svarbu, kaip užmegzti ryšį su pirkėju, kaip sukelti jam pasitenkinimo jausmą. Buvo pastebėta, kad internetas realizuoja žmogaus poreikį pačiam save apsitarnauti (self service), kas taip pat stipriai sumažina aptarnavimo kaštus.
Internetas pasirodė kaip netinkama terpė pardavinėti maisto produktus bei produktus, kurie nepasižymi savybe talpinti savyje daug informacijos (pvz. maisto prekės, kasdienės pramoninės prekės), bet yra ideali vieta suteikti vartotojui įsigyti arba sužinoti apie “Information rich” prekes.
Pirkimas internete niekad nepakeis asmeninės patirties, kuri įgyjama perkant prekes įprastu būdu, bet jis gali suteikti postūmį pirkti vieną ar kitą prekę, bei turėti lemiamos įtakos pasirinkimo (priešpardaviminiame)
procese.
Vienas sėkmingiausių elektroninės komercijos B2C pavyzdžių būtų www.amazon.com – kompanija, pardavinėjanti knygas Internete ir tik
Internete. Save vadindami „Didžiausiu pasaulio knygynu”, vartotojui kasdien pasiūlo daugiau nei 2,5 milijono knygų. Įsikūrusi JAV ir jau turinti padalinius Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje, kompanija gali pasigirti sėkme daugelyje sričių: klientų ištikimybė, daugiau nei 10,000 nuolat bendradarbiaujančių knygų apžvalgininkų ir beveik visų įsivaizduojamų knygų skelbimas.
Žmonės dirbantys Amazon kompanijoje puikiai suprato, kad jų vartotojams labai svarbu knygos – todėl sukūrė bendruomenę siūlydami pokalbius su knygų autoriais ir įvairiausius konkursus, kaip pavyzdžiui rašinio konkursas vienos iš knygų pabaigai.
Norėdami sukurti ilgalaikį ryšį su klientu, Amazon įsidiegė programą
„Eyes” (akys), kuri elektroniniu paštu informuoja klientus apie naujas knygas, kurios galėtų juos sudominti. Knygynas siūlo naujas knyga vartotojams atsižvelgdamas į tai, kokiose knygyno srityse vartotojai “naršo” daugiausiai.
Amazon.com moka komisinius už naujai atvestą vartotoją. Jų specialios programos dėka skaitytojai gali gauti komisinius iš Amazon.com, jei žmonės užsisakys knygas jų svetainėse. (Amazon.com atsiunčia paprastutį HTML kodą, o tai supaprastina realizaciją).
Amazon.com – tai vienas globaliausių ir labiausiai nusisekusių elektroninės komercijos modelio Verslas-Vartotojui atvejų. Tačiau
Elektroninė komercija nebūtinai turi būti globali, kad būtų sėkminga.
Pravartu būtų trumpai apibūdinti antrąjį B2C modelį – informacines paslaugas. Informacinių paslaugų tiekėjams Interneto rinka atvėrė neribotas galimybes pasiekti visą pasaulį, bei iki minimumo sumažinti išlaidas (popieriaus, spausdinimo, logistikos ir kt.), reikalingas pasiekti klientą.
Kita vertus, interneto atsiradimas paveikė laikraščių perkamumą, bei žymiai sumažino naudojimąsi įprastiniais katalogais. Juos pakeitė elektroninės šių informacijos laikmenų formos. Informacinių paslaugų formos gali būti:
Laikraščio prenumerata elektronine forma. Uždirbama iš galimybės prieiti ir ieškoti tarp laikraščių archyvinių kopijų, taip pat iš galimybės gauti laikraštį ankščiau nei kitos dienos ryte.
Naujienų, aktualių tam tikrai sričiai distribucija (newsletter).
Profesionalių žinių, kurioms reikalingi materialiniai resursai, ir kurios turi didesnę nei įprasta vertę platinti labiau patogus yra elektroniniu paštu siunčiamų žinučių prenumerata.
Elektroninės konsultacijos. Kai elektroninėje terpėje vykdomos gyvos (bendraujama realiu laiku) konsultacijos, bei kai konsultuojama užklausus iš anksto.
Klasikinis naujienų industrijos elektroninės komercijos pavyzdys yra
“Verslo žinių” tinklas (www.verslozinios.lt). Kompanijos verslo modelis remiasi paieškos galimybe archyve. T.y., už tam tikrą mokestį asmuo ar kompanija gali ieškoti informacijos „Verslo Žinių” archyvo elektroninėje versijoje.
Be to, ši kompanija suteikia galimybę (taip pat už tam tikrą mokestį)
gauti rytdienos laikraštį iš vakaro elektroniniu formatu.
Nemokamų paslaugų teikėjai naudojasi interneto personalizacijos savybe. Lankytojas prieš gaudamas vieną ar kitą paslaugą turi užsiregistruoti ir palikti asmeninius duomenis apie save bei kitą įvairią informaciją – tai leidžia tiksliai segmentuoti rinką. Šių paslaugų tiekėjai generuoja pelną parduodami vartotojų informaciją marketingo kompanijoms, kurios užsiima tiksliniu marketingu. Nors reklamos sritis internete ir laikoma mažiausiai efektyvia iš visų (lyginant su radiju ir TV), bet naudojant ją kartu su kitomis media priemonėmis yra ypač naudinga, nes reklamos laikas televizijoje ir radijuje yra žymiai brangesnis nei internete.
Pirkimų agregacijos modelis sudaro galimybę daugeliui panašių interesų žmonių nusipirkti pageidaujamą prekę tiesiai iš gamintojo už didmeninę kainą, nes panaikinama vidurinioji-tarpininko grandis. Šio modelio įgyvendintojai gauna pajamas tiek iš vartotojų, tiek ir iš didmeninių kompanijų, kurios pamačiusios galimybę realizuoti daugiau savo produkcijos mielai moka už galimybę pristatyti “specialius pasiūlymus”, bei organizuoti reklamines akcijas agreguotų pirkimų tinklapiuose.
Virtualių universalių parduotuvių modelis yra naudojamas kai kurių interneto paslaugų tiekėjų, kurie nuomoja savo programinę įrangą ir už tam tikrą mokestį suteikia kitoms kompanijoms galimybę patalpinti savo prekes į parduotuvę. Taip susidaro daug mažų parduotuvių vienoje didelėje. Taigi, gaunasi savotiška universalinė parduotuvė.
Šioje situacijoje yra net trys laiminčiosios pusės:
– Programinės įrangos nuomotojas (gauna pajamas nuomodamas programinę įrangą);
– Virtualios parduotuvės savininkas (turi galimybę palyginus pigiai pasiekti intreneto rinką);
– Vartotojas (vienoje vietoje gali rasti įvairių prekių).
Lietuviškas šio modelio pavyzdys būtų – www.muge.lt. 1999m atsiradęs serveris pritraukė nemažą vartotojų dėmesį, o tai truputį nustebino tiek pačius portalo kūrėjus, tiek “Mugėje” muzikos įrašus pasiūliusios “Bomba
Rec.” vadovus – vietoj planuotų keliasdešimt muzikinių kompaktų užsakymų, jiems netikėtai teko pildyti net poros šimtų norinčių užklausimus.
Paieškos varikliai – automatizuotos prekių ir paslaugų paieškos interneto paruotuvėse ir duomenų bazėse, suteikiančios vartotojams galimybę “apeiti” keliasdešimt interneto parduotuvių ir rasti prekę pigiausia kaina.
Pajamos generuojamos iš reklamos, kuri integruojama į programinę įrangą ir taip pat iš kompanijų, kurios nori, kad jų prekės užimtų pirmąsias vietas, nes dažniausiai kaina beveik nesiskiria, o prekių savybės skiriasi taip pat labai nežymiai.
Rekomendacijų sistemos modelio savybės – informacija skleidžiama “iš lūpų į lūpas”. Tokios sistemos kaip www.deja.com agreguoja naujienų grupių pranešimus, juos susistemina ir pateikia vartotojui, ieškančiam kokios nors problemos sprendimo. Pajamos pritraukiamos reklamos pagalba.
Virtualių bendruomenių (online community) modelio pagrindas – bendrų interesų žmonių subūrimas vienoje vietoje ir sukūrimas jiems galimybės bendrauti po vienos ar kitos kompanijos ženklu (brand). Šis modelis suteikia galimybę kompanijoms, kurių produkcija ar tinklapio turinys nutaikytas į tam tikrą rinkos segmentą (pvz. mamas, auginančias mažus vaikus) pritraukti didelę masę šio segmento narių, ir taip parduoti tik į tą segmentą nukreiptas prekes ar jų reklamą. Naudą gauna ir vartotojai, jie turi pastovų informacijos šaltinį juos dominančia tema, forumų pagalba gali bendrauti, susirasti naujų bendraminčių, o verslo vienetai gali jiems siūlyti savo paslaugas, žinodami, kad pranešimas (žinia) pasieks kaip tik tikslinę grupę.
Lietuviškas tokio modelio pvz. – www.mama.lt portalas, kuris taikosi į jaunų mamų segmentą ir bendradarbiauja su žurnalais bei produktų vaikams gamintojais. Užsiregistravusios mamos turi galimybę gauti daktarų konsultacijas, yra rengiami susitikimai, įvairūs konkursai.
Išvada apie B2C modelį – tai labiausiai paplitusi elektroninės komercijos atšaka. Ji suteikia verslams naujų galimybių pasiekti vartotojus ir panaudoti dar vieną informacijos skleidimo ir rinkimo kanalą –
Internetą. Šiuo aspektu Internetas labai skiriasi nuo įprastinės žiniasklaidos, nes vartotojas pats renkasi, kur jam naršyti internete, ir priklausomai nuo to perka ten, kur jam patogiausia, pigiausia. Interneto terpė verslui padeda kurti ypatingų pirkėjų ratą – lojalius pirkėjus (puikus to pavyzdys www.amazon.com elektroninis knygynas aptartas anksčiau).
2.3 Vartotojas – Vartotojui (C2C
Tai viena naujausių, tačiau labai greitai išpopuliarėjusių sričių –
atlieka tarpininko tarp vartotojų funkcijas. Tai visų gerai žinomi
Internetiniai aukcionai bei perku-parduodu skelbimų lentos. Pagrindinis šio verslo principas – suteikti vartotojui greitą ir lengvą būdą ne tik pirkti, bet ir pačiam parduoti produktus ir paslaugas. Kompanijos, pradėjusios šį verslą Lietuvoje, kol kas nemato galimybių iš to pasipelnyti. Reklama
Lietuvoje dar tik pradeda savo gyvenimą, o taip paplitęs kitose šalyje aukcionų modelis, kur pardavėjas už kiekvieną pasiūlytą prekę sumoka kompanijai tarpininkei nežymų mokestį, lietuvių vartotojams dar nepriimtinas. Tai sąlygoja ne tik elektroninio apmokėjimo galimybių ribotumas (nors pastaruoju metu pastebimos plėtimosi tendencijos), bet ir pačios elektroninės komercijos neišsivystymas Lietuvoje.
Elektroninės komercijos privalumai vartotojams – pasirinkimas bei žemesnės kainos.
Konkretus C2C verslo modelio pavyzdys – labiausiai žinomas ir vienas sėkmingiausių vartotojas – vartotojui elektroninės komercijos projektų buvo aukcionų svetainė e-Bay (www.e-bay.com). Šiuo metu siūlanti daugiau nei 2
milijonus parduodamų daiktų, patalpintų į daugiau nei 1500 kategorijų. e-
Bay savo svetainę panaudojo taip, kad pardavėjus ir pirkėjus sujungtų į vieną didelę bendruomenę, kur dėl kainų deramasi efektyviu, bei automatizuotu būdu. Tai yra viena tarp didžiausią žmonių srautą pritraukiančių interneto svetainių.
Lietuva savo internatizacijos lygiu nors ir atsiliekanti tarp kitų
Europos šalių, netruko sukurti savo aukcionų svetaines – bendrovės „LABAS”
– www.aukcionai.lt bei UAB „Gaumina” ir estiškų aukciono vartų www.osta.ee lietuviškas variantas – www.pirk.lt. Greitai abi svetainės pajautusios, kad mažytėje Lietuvos elektroninės komercijos rinkoje dviem aukcionų tinklapiams per mažai vietos (t.y. kai nei viena, nei kita svetainė nesurinkdavo pakankamos kritinės masės pirkėjų ir pardavėjų) nusprendė susijungti į vieną – www.rinkis.lt.
Pastaroji aukcionų svetainė iškart išsiskiria draugiška ir šilta aplinka, patogesne navigacija, bei aiškesniu siūlomų prekių suskirstymu į kategorijas. Skirtingai nuo e-Bay, lietuviškuose aukcionuose mokestis už siūlomas ar perkamas prekes nėra renkamas. Verslo modelis yra pagrįstas į konkrečias vartotojų grupes nutaikytos Interneto reklamos pardavimais bei specialių pasiūlymų pristatymais. Tuo geriau interneto komersantams.
Tiesa, reikėtų nepamiršti paminėti ir to, kad aukcionuose paprastai parduodama apie 20-30% visų siūlomų prekių. Tai puiki alternatyva perkrautiems www.omnitel.net skelbimams ar net paprastiems skelbimų laikraščiams.
Išvada – C2C modelis yra pats artimiausias paprastiems interneto naršytojams. Jie patys be didelių finansinių galimybių gali užsiimti elektronine komercija pardavinėdami įvairiausius daiktus, nuo automobilių ir namų iki mažiausių niekučių ar kolekcinių paveikslų. Paskutiniu metu šiuo modelius sėkmingai naudojasi pagrindiniai pasaulio meno kūrinių aukcionai, parduodami vienus ar kitus antikvarinius daiktus internetu. Vis dažniau spaudoje galima perskaityti eilutę “Kūrinį įsigijo nežinomas pirkėjas internetu”.
2.4 Valstybinė institucija – verslui (G2B
Šis modelis nusako nusako elektroninį bendradarbiavimą tarp verslo ir valstybinių institucijų. Pvz, viešų valstybės aktų skelbimas internete, kur įmonės savo nuomonę reiškia elektroniniu būdu. Ateityje ši sritis turėtų įtraukti verslo dokumentų tvarkymą, siuntimą bei registravimą tinklu, kasdienių transakcijų, tokių kaip PVM grąžinimas ir daugelio kitų biurokratinių operacijų elektronizavimą. Tai leistų sparčiau bendrauti, mažinti transakcijų išlaidas ir valstybės reguliavimą.
Valstybinė institucija – vartotojui kategorijos pavyzdžių turėtų pasirodyti ateityje, kai sparčiai besiplečiančios verslas-vartotojui bei valstybinė institucija-verslui sritys pastūmės valstybę plėtoti savo elektroninę veiklą tokiose srityse, kaip informacijos skleidimas, mokesčių, sveikatos apsaugos ar švietimo programų įgyvendinimas.
Valstybinė institucija – valstybinei institucijai sritis aprėps valstybės valdymo bei administravimo perorganizavimą panaudojant informacines technologijas. Jau dabar pasaulyje matyti vadinamosios
“Elektroninės vyriausybės” strategijos užuomazgų, kurios įgyvendinimas lems vyriausybės veiklos kitimą taikant elektroninio verslo metodus valstybiniame sektoriuje. Kitimas įtrauks bendravimą tarp valstybinių institucijų, centrinės ir vietinės valdžios sprendimų priėmimą. Tai turėtų lemti didesnį informacijos valdymo tikslumą bei efektyvumą, mažesnes transakcijų išlaidas, operatyvesnę informacijos kaitą.
Šiuo metu Lietuvos valstybės institucijų elektroniniai santykiai su vartotojais ir verslo įmonėmis palaikomi tradiciniais kanalais, o internetas laikomas tik kaip papildomos informacijos skleidimo priemonė, tačiau jau yra keletas valstybinių institucijų, kurios rimtai žiūri į verslo vartotojus, ir pateikia jiems daugiau galimybių.
Vienas iš tokių pvz, jau nuo pat Interneto Lietuvoje atsiradimo pradžios veikiantis Lietuvos Respublikos Seimo tinklapis (www.lrs.lt), kurio pagrindinė ir dažniausia naudojama sritis yra „Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų bazė”, kurioje vartotojas gali susirasti visus valstybinius dokumentus išleistus Lietuvos Respublikos Seimo.
Kita valstybinė Institucija besinaudojanti elektroninės terpės teikiamais pranašumais – tai „Valstybinis Turto Fondas” (www.vtf.lt), skelbiantis visų Lietuvoje per šį fondą privatizuojamų objektų sąrašą, ir nuolatos jį atnaujinantis.
Šiuo metu ypatinga išnaudojančių interneto teikiamas galimybes integruoti apskaitos sistemas, ar pateikti naujausią informaciją apie atsiradusias naujoves valstybinių institucijų yra vienetai. Galima tikėtis, kad priėmus Lietuvos informacinės viuomenės kūrimo programą, jų padaugės ir verslai bei valstybės piliečiai galės elektroniškai bendrauti su valstybinėm institucijom, o šios savo ruožtu galės labai daug sutaupyti, naudodamos agregacinių pirkimų modelį, nes valstybinės institucijos, perkančios atskirai negauna tokių nuolaidų, kokias galėtų gauti pirkdamos kartu ir elektroniškai.
Išvados
Elektroninę komerciją galima būtų apibrėžti kaip verslo formą, kada šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Elektroninė komercija
– bendra sąvoka, aprėpianti verslo sandorius, valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų tinklus.
Elektroninė komercija yra kurianti, vadovaujanti ir plečianti komercinius santykius internetu. Šis naujas verslas pasižymi sparčiai besiplečiančiomis pasiūlos galimybėmis, didėjančia visuotine konkurencija bei milžiniškais vartotojų lūkesčiais.
Visame pasaulyje verslas keičia savo organizacines struktūras bei operacines formas: sena hierarchija pamažu nyksta, mažėja barjerų tarp įmonės klientų ir tiekėjų. Kad būtų įveiktos įsisenėjusios kliūtys, verslo procesai yra reorganizuojami, o į pačią reorganizaciją dažnai įtraukiama visa įmonė, jos partneriai, klientai ir net tiekėjai. Elektroninė komercija yra priemonė sudaryti sąlygas tokiems pasikeitimams bei juos paremti pasauliniu mastu. Ji leidžia įmonėms efektyviau ir lanksčiau atlikti vidaus operacijas, artimiau dirbti su tiekėjais bei jautriau reaguoti į klientų poreikius ir lūkesčius.
Sėkmingi elektroninės komercijos sumanymai gali apimti pirkimus, plėtrą ir produktų projektavimą, vadovavimą produkcijai ar gamybos rinkodarą, pardavimus, aptarnavimą, bendradarbiavimą versle, produktų platinimą, mokslinius tyrimus, informacijos skleidimą, komercinių bendruomenių steigimą, mokymą, renginius ir dar daug kitų verslo sferų.
Pateiksime keletą elektroninės komercijos veiklos pavyzdžių:
– vartotojai apie produktus daugiau sužino internete prieš pirkdami juos „realiame pasaulyje”;
– vartotojai užsisako produktus tinklu ir juos gauna visuomeniniu pristatymu (paštu) ar per internetą;
– studentai dalyvauja nuotolinio mokymo programose internete (on-
line) ir taip gauna išsilavinimą ar įgyja profesiją;
– piliečiai, tinklu bendraudami su valstybės institucijomis, pakeičia savo vairuotojo pažymėjimus, registruoja automobilius, moka mokesčius, prašo leidimų statybai ar dalyvauja kituose procesuose;
– firmos parduoda produktus ar paslaugas vartotojams arba kitoms firmoms;
– firmos randa tinkle projektus arba atsisiunčia elektroninius failus (vaizdelius, duomenis, įrašus arba tekstinius failus) per internetą;
– firmos teikia techninę informaciją arba klientus aptarnauja 24
valandas per dieną 7 dienas per savaitę;
– internete pateikiama informacija apie pramogas ir kitus įvykius;
– vyriausybė ir jos institucijos apdoroja prašymus ir pasiūlymus ir kitus internete pateiktus dokumentus.
Išanalizavus galimus elektroninio verslo modelius ir pamačius, kokią naudą jie gali duoti visuomenei ar atskiroms jos grupėms, galima teigti, jog perėjimas prie vis labiau elektroninio verslo yra neišvengiamas. Tai parodo JAV ir Vakarų Europos patirtis. Lietuva pasauliniame kontekste labai stipriai atsilieka dėl esamų įstatymų neparengtumo, mažo Interneto vartotojų skaičiaus bei profesionalų trūkumo.
Modeliai nėra griežtai apibrėžti ir yra įgyvendinami daugeliu būdų.
Dažniausiai viena kompanija naudoja iš karto kelis modelius, juos derindama ir taip praplėsdama savo veiklos strategiją Internete.
Išnagrinėti atvejai rodo, kad neužtenka tik pasirodyti Internete tinklapio pavidalu, tam kad gautum realią naudą. Reikia tiksliai apsibrėžti savo tikslus, kurių kompanija siekia pradėdama elektroninį verslą, bei nuolatos gerinti elektroninį aptarnavimą bei santykius su išorine aplinka.
Elektroninis verslas kai kuriose srityse negali visiškai pakeisti įprasto , bet gali būti sėkmingai derinamas prie įprasto prekybos modelio.
Patobulinus Lietuvos įstatyminę bazę, įdiegus atsiskaitymus Internetu, sumažinus priėjimo prie Interneto kainą šalies mastu, ruošiant profesionalus, pasirengusius efektyviai išnaudoti Interneto teikiamas galimybes – Lietuvoje pakiltų gyventojų išsilavinimo lygis, kompanijos, bendraudamos tarpusavyje elektroniškai, galėtų sutaupyti daugiau pinigų ir daugiau investuoti.
Literatūros sąrašas
1. Civilka M. E-komercijos istorija // www.itc.tf.vu.lt
2. Civilka M. E-komercijos modeliai// www.itc.tf.vu.lt
3. Civilka M. E-verslo modeliai// www.itc.tf.vu.lt
4. O’Connell B. B2B.com: cashing-in on the Business-to-Business E-commerce
Bonanza. – Adams Media Corporation, 2000. p. 276
5. Plant R. E-commerce: formulation of strategy. – Prentice Hall, 2000. p.
333.
6. Rappa M. Business models in the web//http://digitalenterpise.org/models/models.html (2002. 12. 15).
7. Schwartz E. I. Webonomics. – Broadway books, 1997. p. 246.
8. Kas yra e-komercija?// www.infocom.lt/dokumentas.asp.