elektroninio verslo samprata

TURINYS

Įvadas 3

1. Elektroninės komercijos samprata 5

2. Elektroninio verslo modeliai 7

2.1 Verslas – Verslui (B2B) 8

2.2 Verslas – Vartotojui (B2C) 12

2.3 Vartotojas – Vartotojui (C2C) 17

2.4 Valstybinė institucija – verslui (G2B) 18

Išvados 20

Literatūros sąrašas 22

Įvadas

Tikriausiai jau kiekvienas girdėjo frazę “elektroninė komercija”, bet
daugeliui taip ir neaišku iki galo kas tai yra. Lietuvoje tai asocijuojasi
su mažmenine elektronine prekyba, tačiau elektroninė komercija nėra vien
tik elektroninė prekyba. Žodis – komercija – reiškia, kad jai būdingi visi
įprastos (senosios) komercijos bruožai ir savybės. Elektroninė komercija –
tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus
informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmeninę ir ddidmeninę prekybą,
paslaugų sferą ir netgi gamybą. Norint turėti iš jos naudos, nebūtina
verslą perorientuoti į elektroninį, galima paprasčiausiai jį papildyti
nauja šaka.

Informacinės technologijos vis labiau įtakoja ekonominių santykių
kaitą. Tai stebima Europos, pasaulio ir Lietuvos mastu. Atsiranda tokios
sąvokos ir reiškiniai, kaip skaitmeninė ekonomika, elektroninė prekyba,
darbas virtualiame darbo kolektyve. Auga elektroninėje erdvėje aktyviai
dirbančių asmenų ir įmonių skaičius. Pradedama formuoti reikiama juridinė
bazė. Visuotinai pripažįstama, kad elektroninio verslo plėtra šalies
ekonomikai yra labai svarbi – e-verslas padeda pasiekti platesnes rinkas ir
platesnį vartotojų ratą. Todėl kiekvienos šalies ekonomikos augimas
siejamas su tuuo , kiek efektyviai verslas įvaldys elektroninę erdvę. Verslo
perkėlimas į elektroninę erdvę priklauso ir priklausys nuo daugelio
aplinkybių – verslininkų kompetencijos ir išradingumo, vartotojų
pasitikėjimo naujomis technologijomis, valdžios institucijų sugebėjimo
sukurti verslui netrukdančias teisines normas ir sąlygas, reikalingos
verslo plėtojimui informacijos prieinamumo, e.verslo plėtrai būtinos
informacinės infrastruktūros šalyje su

ukūrimo.

Organizacijas užsiimančias elektroniniu verslu galima suskirstyti į
dvi grupes: gyvenančias tik iš elektroninės komercijos ir papildančias savo
verslą elektroninės komercijos šaka. Įmonės, turinčios pajamų išskirtinai
iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti
jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir t.t.). Tokia organizacija
egzistuoja ir verslu užsiima tik internete.

Elektroninis verslas (toliau e-verslas) apibrėžiamas kaip verslo
operacijų atlikimas ir įmonės veiklos organizavimas naudojant informacines
technologijas duomenų perdavimo tinklų aplinkoje. Tai įvairių, pelno
siekiančių veiklų – prekybos, marketingo, teleserviso, telemedicinos,
nuotolinio mokymo, teledarbo, bankininkystės ir kitų, vykdymas interneto
aplinkoje. E-verslas apima ne tik įprastines verslo operacijas bet ir
naujus, tik virtualioje aplinkoje galimus verslo modelius, kurie plėtojasi
ir keičiasi nepaprastai sparčiai. E-verslas greta e-komercijai būdingų
procesų, tokių kaip ryšiai su vartotojais, tiekėjais ir išoriniais
partneriais, įskaitant pardavimus, marketingą, užsakymų priėmimą,
pristatymą, vartotojų aptarnavimą, žaliavų pirkimą, tiekimą, atsiskaitymus,
apmokamą darbą viirtualiuose kolektyvuose (parduodama darbo jėga, žinios),
apima ir tokius vidinius verslo procesus, kaip gamyba, atsargų valdymas,
intelektualių produktų kūrimas, rizikos valdymas, finansai, žinių valdymas,
personalo atranka ir jo valdymas.

Atskira elektroninio verslo sritis – paslaugos. Informacinės
visuomenės paslaugų apibrėžimas, pateiktas ES Direktyvose 98/34/EC ir
98/48/EC nurodo, kad informacinės visuomenės paslaugos yra tos paslaugos,
kurios teikiamos individualiam vartotojui reikalaujant, suteikiamos už
atlyginimą, vykdomos per atstumą, naudojant elektroninius įrenginius
duomenų apdorojimui bei saugojimui ir vykdomos tiesioginės kreipties (on-
line) režime. Paslaugos teikiamos nuasmenintiems vartotojams (radijas,
televizija), nemokamai teikiamos paslaugos (informacijos paieška tinkluose,
nemokama reklama), elektroninio p

pašto panaudojimas privatiems reikalams;
kitos paslaugos, atliekamos tiesiogiai dalyvaujant šalims (auditas,
medicininė apžiūra, diagnostika) nėra informacinės visuomenės paslaugos.

Lietuvoje jau yra nemažai įmonių, kurių veikla yra orentuota į e-
verslo vystymą. Vis daugiau šalies įmonių plėtoja informacines sistemas,
jungiasi prie interneto, vykdo atsiskaitymus ir susirašinėja su verslo
partneriais informacinių technologijų priemonėmis. Įmonės, kurios jau
išbandė naujosios rinkos privalumus, didina investicijas į e.verslą ir
tikisi pelno. Informacija tampa verslo strateginiu resursu, o informacinės
infrastruktūros išvystymo lygis ir teisinė aplinka – svarbiausiomis
elektroninio verslo plėtojimo sąlygomis. Šalyje yra pakankamas mokslo ir
švietimo potencialas – universitetai ir mokslo įstaigos, galintys rengti
reikalingus e-verslui aukštos kvalifikacijos specialistus

1. Elektroninės komercijos samprata

Elektroninė komercija (E-commerce) yra visiškai naujas pasaulinis
reiškinys, prekybos būdas, kuris tapo įmanomas pažangių informacinių
technologijų dėka. Elektroninę komerciją būtų galima apibrėžti kaip verslo
formą, kuomet šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Daugelis
žmonių elektroninę komerciją supranta kaip tradicinį pardavimą internete.
Elektroninės komercijos sumanymas gali būti ne pardavinėjimas klientams
internete, bet jau dalyvaujančių elektroninėje komercijoje aptarnavimas ir
informacijos suteikimas.

Elektroninę komerciją būtų galima vadinti “bendra sąvoka, aprėpiančia
verslo sandorius, valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų
tinklus” (5, p. 20). E-komercija – tai priėjimas prie kompleksinio tiekėjų,
distributorių ir vartotojų tinklo, kurie tarpusavy bendrauja Internetu”
(2). Elektroninė komercija pasižymi sparčiai besiplečiančiomis pasiūlos
galimybėmis, didėjančia visuotine konkurencija bei milžiniškais vartotojų
lūkesčiais. Visame pasaulyje verslas keičia savo organizacines struktūras
bei operacines formas: sena hierarchija pamažu nyksta, mažėja barjerai tarp
įmonės klientų ir tiekėjų. Labai svarbu yr

ra įveikti įsisenėjusias kliūtis,
todėl verslo procesai yra reorganizuojami, o į pačią reorganizaciją dažnai
įtraukiama visa įmonė, jos partneriai, klientai ir net tiekėjai.

E-komercija – tai priemonė sudaryti sąlygas visoms įmonės
organizacijos formoms bei jas paremti. Ji leidžia įmonėms efektyviau ir
lanksčiau atlikti vidaus operacijas, artimiau dirbti su tiekėjais bei
jautriau reaguoti į klientų poreikius ir lūkesčius. Idealios informacinės
sistemos atveju elektroninė komercija turi pasireikšti visose įmonės
veiklos sferose. Sėkmingi elektroninės komercijos sumanymai gali apimti
pirkimus, plėtrą ar produktų projektavimą, vadovavimą produkcijai ar
gamybos rinkodarą, pardavimus, aptarnavimą, bendradarbiavimą versle,
produktų platinimą, mokslinius tyrimus, informacijos skleidimą, komercinių
bendruomenių steigimą, mokymą, renginius ir dar daug kitų verslo sferų.

Tradiciniu elektroninės komercijos atveju yra laikoma elektroninė
prekyba. Pastaruoju metu elektroninė prekyba yra viena iš perspektyviausių
ir pažangiausių Interneto technologijų. Elektroninę prekybą galima skaidyti
į didmeninę, kai tiekiamas didelis prekių ar paslaugų užsakymas, bei
mažmeninę, kai klientas dažniausiai yra tiesioginis vartotojas. Nors šie
specialūs atvejai yra didelės ekonominės svarbos, visgi jie lieka tik
bendro elektroninio verslo operacijų modelio pavyzdžiais. Kiti ne mažiau
svarbūs pavyzdžiai galėtų būti įmonės vidinės transakcijos arba
informacijos keitimasis tarp įmonių.

Todėl elektroninė komercija dar įvardijama kaip pasikeitimų
technologija. Įmonėms, kurios supras ją tik kaip jau egzistuojančių
operacijų priedą, elektroninė komercija teiks ribotą naudą. Tuo tarpu
įmonėms, norinčioms keisti savo organizaciją bei verslo procesus, ji atvers
naujų galimybių ir duos daugiausia naudos.

Svarbu paminėti ir tai, jog elektroninė komercija įtraukia tiek
elektroninę prekybą ma
aterialiais reikmenimis, tiek ir prekybą informacija.
Ji apima tokias verslo dalis kaip marketingas, užsakymas, apmokėjimas,
logistika, ryšių su klientais palaikymas technologijų pagalba. Elektroninė
komercija įprasmina elektroninių paslaugų teikimą, rėmimą, ar teisinę
informaciją, teikiamą konsultacijų pavidalu elektroninėje terpėje
(Internetu). E-komercija implikuoja elektroninių ryšių tarp kompanijų
užmezgimą ir palaikymą.

Kai kurios elektroninės komercijos formos egzistuoja jau beveik 20
metų pvz. EDI (Electronic Data Interchange – “tai kompanijoms garantavo
galimybę saugiai sudaryti sandorius ir atsiskaityti vienai su kita”(1))
mažmeninės prekybos ir automobilių srityje, bei CALS (Computer Assisted
Lifecycle Support) gynybos ir sunkiosios pramonės srityse.

Šios elektroninės komercijos formos buvo gana siaurai paplitusios
orientuojantis į dideles investicijas, reikalingas norint panaudoti šias
technologijas kompanijos veikloje. Tačiau jau kokius ketverius metus mes
matome tiesiog elektroninės komercijos bumą, kurį sukėlė Internetas ir
World Wide Web sąsaja, kuri elektroninės komercijos įrankius padarė
prieinamus beveik kiekvienai kompanijai. Šios technologijos iki minimumo
sumažino kaštus, reikalingus įžengti į elektroninę komerciją.

Kyla klausimas, kokie yra elektroninio verslo privalumai prieš verslą,
kuris neegzistuoja Internete arba nenaudoja interneto kaip pardavimų kanalo
ar komunikacijos su klientais ir partneriais priemonės? Atsakymas galėtų
būti toks:

• Sumažina verslo operacijų kaštus;

• Leidžia pasiekti didesnę vartotojų dalį (praplėsti pardavimų

geografiją);

• Sumažina reklamos išlaidas;

• Sumažina sandėrio įvykdymo kaštus;

• Sumažina išlaidas skirtas žaliavų aprūpinimui ir tiekimui;

• Sumažina prekių pristatymo išlaidas;

• Leidžia pagerinti klientų aptarnavimą ir komunikaciją;

• Padidina prekinio ženklo žinomumą.

Tai keletas iš galimų strateginių pranašumų, kurių gali pasiekti
verslas konkuruodamas su kitais savo srities dalyviais.

Vertės grandinės (Value Chain) pokyčiai E-verslo sąlygomis:

• Pirkėjo pritraukimas

• Pirkėjo parama perkant

• Pirkėjo patenkinimas (Pirkimo pabaiga)

• Popardaviminis pirkėjo išlaikymas. (pvz. www.cisco.com)

2. Elektroninio verslo modeliai

Pirmiausia bus pateikiamas trumpas verslo modelių apibūdinimas. Verta
paminėti, jog tai labiausiai diskutuojamas ir mažiausiai suprantamas tinklo
aspektas (2). Paprastai sutariama tik dėl vieno – tinklas pakeičia
tradicinius verslo modelius.

Verslo modelio koncepcija turi apibrėžti produkto ar paslaugos
informacijos ir piniginius srautus bei nusakyti verslo dalyvių, įtrauktų į
vieną ar kitą verslo procesą vaidmenį, o taip pat, kokią naudą iš
dalyvavimo versle jie gauna. Verslo modelis – tai verslo vykdymo metodas
(kuriuo įmonė gali save išlaikyti – gauti pelno); akcentuojama tai, kaip
įmonė gauna pajamas. Verslo modelis, kartu su marketingo strategijos
formuluote gali padėti pasiekti didesnio verslo gyvybingumo ir sudaryti
galimybę atsakyti į tokius klausimus:

·1.Kaip sukuriamas pranašumas prieš kitas kompanijas?

·2.Koks prekės ar paslaugos pozicionavimas rinkoje?

·3. Koks yra marketingo veiksmų ir prekės savybių derinys,

atitinkantis pasirinktą verslo modelį?

Modeliai įgyvendinami labai skirtingais metodais ir plėtojasi itin
sparčiai. Kai kurie modeliai yra labai paprasti. Tarkime, kompanija gamina
prekes ar paslaugas ir parduoda jas pirkėjams. Jei viskas vyksta numatytai,
pajamos viršija išlaidas ir kompanija gauna pelną. Kiti modeliai gali būti
labai sudėtingi, kaip pvz. radijo ar televizijos transliacijos. Kalbant
apie “nemokamus” verslo modelius, tinkle (web’e) lengva užsimiršti, jog
radijas, televizija ir programavimas buvo transliuojami gerą pusę amžiaus.
Transliuotojas yra dalis didelio tarpusavyje susijusio tiekėjų, turinio
kūrėjų, reklamuotojų, besireklamuojančių, žiūrovų ar klausytojų rato. Ne
visada galų gale aišku, kas ir kiek gauna naudos ar uždirba pinigų.

Nors elektroninė komercija davė postūmį atsirasti visiškai naujiems
verslo modeliams, interneto terpėje atgimė ir kurį laiką buvę užmiršti,
laiko patikrinti verslo modeliai. Vienas iš pvz. – aukcionai, kuriuos
Internete išpopuliarino kompanija e-Bay ir išplėtė šio modelio naudojamą į
paltų paslaugų spektrą.

Nėra vienigai nusistovėjusios modelių klasifikacijos, kuria būtų
galima remtis kaip pagrindu, tačiau galima išskirti tam tikrus būdus ar
požymius, kuriais remiantis kompanijos uždirba pinigus internete:

• Verslas – Verslui B2B (Business to Business) – verslo modelis, kur

verslo procesai vyksta tarp verslo objektų;

• Verslas – Vartotojui B2C (Business to Consumer) – verslo modeliai

orientuoti iš verslo į vartotoją;

• Vartotojas – Vartotojui C2C (Consumer to Consumer) – verslo modelis,

kur tam tikroje terpėje vartotojai vykdo verslo operacijas tarpusavy;

• Vyriausybė – Verslui G2B (Governement to Business) – verslo santykiai

realizuojami tarp valstybės ir ūkio subjektų.

2.1 Verslas – Verslui (B2B)

Beveik visose industrijos šakose kompanijos naudojasi internetu
finansinių operacijų vykdymui, tarpusavio ryšių su investuotojais,
partneriais ir klientais užmezgimui, taip pat savo produktų paleidimui į
rinką.

Kompanija Hewlett Packard (HP), atlikusi tyrimą, nustatė, kad norint
klientui parduoti produktą, į procesą reikia įtraukti net 3 žmones: 1 –
techninę produkto pusę išmanantį asmenį, 2 – vadybiniką ir 3 –
finansininką. Tai gan objektyviai atspindėtų pagrindinį šio elektroninės
komercijos modelio principą – pateikti vartotojui (kitam verslo subjektui)
informaciją, kuri atitiktų kiekvieno iš 3 asmenų suteikiamą informaciją ir
žinias. T.y verslininkas savo elektroninės komercijos svetainėje turėtų
suteikti išsamią informaciją partneriui/klientui apie savo produktus,
paslaugas, kad šie tiesiog iš savo darbo vietos Internete galėtų sužinoti
ne tik juos dominančių paslaugų, prekių pritaikymus ir naudojimosi
instrukcijas, bet ir technines charakteristikas, jų kainas, kiekius
sandėlyje, pristatymo laiką, o svarbiausia – galėtų visa tai iškart
užsisakyti. Tokiu principu ne tik trumpėja darbo laikas, sumažėja telefono,
faksimilinio aparato išlaidos, bet ir mažėja prekių kainos, pagreitėja jų
pristatymas.

Elektroninėje komercijoje svarbiausia yra ryšio tarp pardavėjo ir
kliento užmezgimas ir palaikymas. Nuo to, kaip kompanijos įgyvendina šį
procesą, priklauso jų verslo sėkmė. Daugelis klysta manydami, jog
elektroninė komercija galima tik tada, kai pateikiama galimybė už siūlomus
produktus ar paslaugas atsiskaityti tiesiogiai Internete.

Elektroninės komercijos B2B modelio privalumai tiekėjams būtų šie:

1. Padidinta konkurencija – visapusiškos įmanomos informacijos suteikimas
klientui yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vienos ar kitos prekės ar
paslaugos pasirinkimą. Kompanija, kuri pateikia kaip galima daugiau
informacijos apie savo prekes ir paslaugas, o taip pat ir kitas sritis,
turi daugiau galimybių parduoti savo paslaugas kitoms kompanijoms, nei ta
kuri informacijos pateikimu apie save apskritai nesirūpina.

2. Personalizacija – elektroninė komercija leidžia atsižvelgti į atskiro
vartotojo reikmes – tai įgalina vartotojui pateikti tikslią, išsamią
informaciją tik apie jį dominančius produktus ir paslaugas. Vienas iš tokių
pavyzdžių būtų galimybė atskirai kiekvienam klientui pateikti tik jam
vienam prieinamą informaciją apie specialiai jam taikomas kainas ir
akcijas. Personalizacija įgalina diegti produktų rekomendacijų sistemą, kai
kiekvienam verslo klientui atskirai galima rekomenduoti tas prekes, kurių
jam gali reikėti perkant dabartines. Pvz. klientas, pirkdamas didelį kiekį
trąšų internetu, taip pat gali ieškoti papildomų mineralinių elementų,
kurie pagerina derliaus kokybę. Tuomet sistema jam rekomenduoja šalia esamo
pirkinio dar nusipirkti mineralinių priedų. Taip yra sukuriamas didesnis
pinigų srautas ir klientai perka daugiau nei iš pradžių tikėjosi. Šiuo
įrankiu yra didinamas klientų apsipirkimo internete pasitenkinimas.

3. Resursų taupymas – elektroninė komercija palaiko ir skatina verslo
vykdymą elektroniniu būdu. Kadangi daugelis operacijų gali būti vykdomos
elektroniniu būdu, sumažėja resursų poreikis tam tikrose srityse – dėl to
gali sutrumpėti užsakymų, pardavimų, atsiskaitymų ir atsakymų į užklausimus
laikas. Elektroniniai procesai leidžia atsisakyti žmonių resursų tam
tikruose aspektuose, taip pat aptarnauti tokį kiekį verslo vartotojų, kokio
tradiciniu būdu aptarnauti reikėtų kelis kartus daugiau resursų.

4. Išlaidų mažinimas – daugelį verslo operacijų atliekant elektroniniu
būdu, sumažėja resursų kaštai, sutaupomas laikas. Pvz. kompanija savo
svetainėje, pateikdama atsakymus į dažniausiai užduodamus klientų
klausimus, sumažina telefono operatorių, reikalingų kasdien atsakinėti į
klientų skambučius kiekį.

5. Naujos verslo galimybės – elektroninė komercija sukuria galimybes
naujiems produktams ir paslaugoms, tokioms kaip Informaciniai internetiniai
katalogai, Internetiniai Call-centrai, klientų aptarnavimas Internete ir
pan.

Modelio B2B pritaikymo praktikoje kokretūs pavyzdžiai:
Lietuviškasis:
a) CHS Baltics (www.chs.lt).

Tai viena seniausių elektroninės komercijos sistemų, atnaujinta 1999
metais. Didmeninės kompiuterių ir jų dalių pardavimo rinkos lyderis,
aptarnaujantis daugiau nei 250 mažmenininkų visoje šalyje, turintis vieną
ofisą Kaune. Kasdien besikeičianti kainų ir sandėlio informacija
partneriams pateikta jų interneto svetainėje – galima pasižiūrėti,
pasiskaičiuoti, užsisakyti e-paštu – tą pačią dieną arba kitą rytą prekes
galima atsiimti iš UPS. Tiesa, prieš tai reikia užsiregistruoti,
priklausomai nuo pardavimų keičiama nuolaidų grupė, prižiūrimi
atsiskaitymai – tai daroma “tradiciniu” būdu – kompanijos vadovų,
vadybininkų ir finansininkų pagalba, bet elektroninė sistemos dalis
atlaisvina “brangius” IT žmones nuo rutininių darbų ir leidžia jiems skirti
daugiau laiko didesniems projektams.
b) “Snaigės” elektroninės prekybos sandėlis (www.elsandelis.lt)

“Tai ne elektroninė prekyba, o būtina įmonių kooperacija informacijos
srityje” (“Verslo Žinios” 2000 01 18). Sistema skirta informacijos
apsikeitimui tarp įmonių su sandėliais, kur yra “užsigulėjusių” prekių ar
žaliavų. Padedama taupyti laiką informacijos paieškai ir kartais – bent jau
taip viliasi idėjos autoriai – padės pigiau nusipirkti reikalingų prekių.

Kokia naudą gauna sistemos vartotojai? Įrašyti į sistemą kelias
eilutes trunka 5 minutes, o jei kalbama apie užsigulėjusias sandėlyje
prekes, tai tos minutės smarkiai atsipirktų įvykus sandėriui. Pirkėjui taip
pat yra akivaizdi nauda – nepopuliarios prekės gali būti pasiūlytos ne tik
be antkainio, bet net ir pigiau nei savikaina.

Taigi, elektroninių ryšio būdų privalumai čia akivaizdūs – pigus
sprendimas tiek pirkėjui, tiek ir pardavėjui, galimybė dinamiškai keisti
pateiktą informaciją. Aptarnavimo greitis ir patogumas vartotojui yra
nepasiekiami įprastomis reklamos, duomenų apsikeitimo ar pardavimo
priemonėms. Be abejonės, tai yra tinkamas elektroninės komercijos pavyzdys.
Tolimesnis tokios sistemos vystymo etapas – tiekėjai pateikia gamintojams
informaciją apie turimas atsargas, o pastarieji rodo savo poreikius
elektroniniu būdu, tiesiai iš gamybos valdymo sistemos (procurement).
Tuomet atsirastų didesnė tiekėjų konkurencija ir galimybė gamintojams
nusipirkti žaliavų pigiau, be to, tai padėtų kompanijoms geriau planuoti
savo sandėlius, o tai – vėl taupytų lėšas visiems gamybos grandinės
dalyviams.

2.1.1 Elektroninės prekyvietės (E-marketplaces)

JAV ir Europoje dažniau sutinkamas B2B pavyzdys – “biržos” (exchanges,
marketplaces, eHubs). Šios biržos – tai neutralios, Interneto pagrindu
veikiančios verslo terpės, kurios sutelkia specifinio verslo (industrijos,
verslo šakos) dalyvius ar apjungia specifinius verslo procesus, palaiko
elektronines prekyvietes ir naudoja įvairius rinkodaros mechanizmus, kad
sukurtų terpę, kurioje vyksta prekių ar paslaugų srautai tarp pirkėjų,
realizuojant modelį “bet kuris – bet kuriam”.

Sutelkdamos į vieną vietą pirkėjus ir pardavėjus bei sumažindamos
transakcijų kaštus, elektroninės prekyvietės sukuria vertę. Kartu
sukuriamas likvidumas – pritraukiamas pakankamas pirkėjų ir pardavėjų
skaičius, kad vyktų realūs sandėriai.

Analizuojant pirkimo-pardavimo procesą, naudojant skirtingus
elektroninės prekyvietės modelius, išskiriami vieni ar kiti B2B modeliai,
pažymint šiuos aspektus:

• Vertės sukūrimo mechanizmas (agregacija prieš atitikimą);

• Pirkimo situacija (sisteminis pirkimas prieš atsitiktinį);

• Elektroninės rinkos kūrėjo padėtis (suinteresuotas prieš neutralų).

Reikia nepamiršti ir “atvirkštinių agregatorių”, kurie yra šališki,
t.y. sukurti tam tikros kompanijos ar grupės, kurios nori realizuoti savo
prekes. Kuriant likvidumą, neutralių terpių kūrėjai susiduria su problema –
gana sunku pritraukti pardavėjus, kai nėra pakankamo pirkėjų skaičiaus ir
atvirkščiai – pritraukti pirkėjus, kai nėra užtikrinama pakankama pasiūla.
Atsižvelgiant į išgyvenimo funkcijas ir vertės sukūrimo potencialą,
atitikimu pagrįsti mechanizmai – biržos ir aukcionai, yra labiau tinkami
nei agregaciniai – katalogai.

Elektroninės prekyviečių funkcijos ir privalumai, jų naudingumas
išaiškėja atsakius į klausimus: 1. kaip ir 2. ką verslas perka?

Atsakymai į šiuos klausimus padės suprasti Verslo – Verslui
prekyviečių veikimo principą. Verslų pirkiniai gali būti klasifikuojami
kaip gamybos veiksniai ir kaip operaciniai veiksniai. Gamybos veiksniai –
tai žaliavos ir komponentai, naudojami tiesiogiai gaminant produktą ar jo
gamybos procese. Gamybos veiksniai yra daugiau vertikalūs (3) iš
prigimties, nes produktai, į kurių sudėtį jie įeina, yra labai specifiniai
kiekvienai industrijai. Paprastai šie gamybos veiksniai (žaliavos) būna
perkamos iš specifinių vienos ar kitos srities tiekėjų, ir paprastai
reikalauja specifinių transportavimo ir pirkimo įgyvendinimo sąlygų.

Skirtingai nuo gamybinių, operaciniai veiksniai yra netiesioginės
žaliavos ir paslaugos, vartojamos kompanijos greta gamybos proceso ir nėra
galutinio produkto sudedamoji dalis. Operacinės žaliavos, vadinamos MRO
(Maintainance, Repair and Operating) susideda iš industrinių žaliavų,
kapitalo įrangos (kompiuteriai), paslaugų, ir su kelionėmis susijusių
paslaugų. Operacinės žaliavos iš prigimties yra horizontalios (išskyrus
kapitalinę įrangą ir kai kurias industrines žaliavas), kitaip nei
gamybiniai veiksniai, Juk kiekvienam verslui reikia kompiuterių,
popieriaus, biuro reikmenų, aviabilietų. Bet reklamos agentūra neperka
plieno, o chemijos kompanija neperka puslaidininkių. Tradiciškai operacinės
žaliavos yra perkamos iš MRO tiekėjų, kurie surenka operacinių žaliavų
poreikį iš įvairių verslo sričių kompanijų. T.y. viena kompanija surenka
daugelio kompanijų poreikius popieriui, kompiuteriams, elektrai, darbo
jėgai ir urmu perka iš tiekėjų, gaudama dideles nuolaidas, ir jas
panaudodama kaip savo pelną.

Klasifikuoti elektronines prekyvietes galima ir pagal jų pirkimo
pobūdį – sisteminį pirkimą (orientuotą į ilgalaikių santykių palaikymą;
kontraktai ilgalaikiai, dėl kainų ir sąlygų susitariama iš anksto) arba
atsitiktinį pirkimą – greitą pirkimą.

Pagal sisteminio-atsitiktinio pirkimų skirtumus bei gamybinių-
operacinių kaštų supriešinimus, B2B prekyvietės klasifikuojamos į 4
kategorijas:

1. Horizontalūs distributoriai, MRO prekyvietės (5, p. 26) (Operaciniai
kaštai, sisteminis prikimas, horizontali rinka) – koncentruojamasi ties
valdymo sistemų (procurement) proceso gerinimu įvairiose verslo srityse.
Parduodami tam tikri operaciniai ištekliai, kuriuos naudoja skirtingo
sektoriaus įmonės. Šie ištekliai yra bendri savo charakteriu. MRO tiekėjai
taip pat naudoja 3 šalies logistikos paslaugas. Pvz. www.ariba.com.

2. Vertikalūs distributoriai – perkelia specifinius tam tikros
industrijos katalogus ir automatizuoja žaliavų įsigijimo procesą. Pirkimas
pasižymi pastovumu. Vertė yra sukuriama kuriant virtualią bendruomenę, kur
galima rasti patarimų apie tai kur geriausia pirkti, bei sumažinant
transakcijų kaštus. Pvz. www.chemdex.com, www.worldparts.com.

3. Vertikalios biržos – orientuojamasi į atsitiktinius pirkimus,
koncentruojamasi ties aukciono tipo terpės sukūrimu pirkti žaliavoms,
reikalingoms gaminant tam tikras prekes. Privalumai tokie, jog pasiekus tam
tikrą kritinę masę pirkėjų ir pardavėjų, šios biržos gali rodyti rinkos
tendencijas elektroniškai, bei burti bendruomenes aplink save. Pirkėjai ir
pardavėjai ne visada pažįsta vieni kitus, todėl šio tipo prekyvietes kuria
ir prižiūri kompanijos, kurios aktyviai draugauja su pagrindinėmis rinkos
žaidėjomis arba partneriauja su turinio tiekėjais, kurie gali pateikti
realaus laiko duomenis iš pagrindinių pirkėjų ir pardavėjų. Pvz: www.e-
steel.com – geriausias Online biržos pavyzdys, kur kompanijos susirenka
parduoti ir pirkti specifinių žaliavų naudojamų gamyboje. Šios biržos
sumažina kompanijų pirkimo kaštus. Pirkėjai ir pardavėjai retai susitinka
šiame verslo modelyje. Prekybos pagrindas yra neutralus pardavėjas, kuris
agreguoja pirkimų ir pardavimų užklausas. Šis modelis yra labai naudingas
perkant “greitu pirkimu”, nes galima “žaisti” kainų svyravimais rinkoje.
Kainos keičiasi priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykio. Kitas pvz:
www.metalsite.com.

4. Funkcinės biržos – elektroninės prekyvietės, orientuodamos į
operacinių resursų greito pirkimo poreikį, panaudojo aukciono modelį. i
Operacinių žaliavų galima įsigyti tuomet, kai to prireikia, ir padaryti tai
esančiomis rinkos kainomis. Aukciono modelis (2) suteikia tikimybę
nusipirkti prekes žemesne kaina nei galima tai padaryti paprastai, bei
parduoti tas prekes, kurios užima sandėlyje vietą ir yra nenaudingos
laikyti (yra įšaldytos lėšos ir neapsimoka laikyti). Pvz.
www.employease.com, Lietuvoje – www.netbroker.lt – horizontalaus
distribucinio modelio pavyzdys Lietuvoje, kur orientuojamasi į horizontalią
rinką. Modelio pagrindas – užklausų pardavimams ir pirkimams surinkimas į
vieną vietą ir pirkėjų bei pardavėjų suvedimas. Pajamos generuojamos iš
reklamos. Atlieka geriausių pasiūlymų ir užklausų atrinkimo ir atitikimo
funkciją, taupo laiką ir panaudoja papildomą kanalą pardavimams. Tai
pirmasis elektroninis marketplace.

Apibendrinamoji B2B verslo modelių išvada – B2B modeliai yra skirti
sumažinti tarpininkų skaičių, o tuo pačiu ir kainas, kuriomis galima
įsigyti verslui reikalingų prekių ir paslaugų, praplėsti pardavimo kanalus.

Nors ypatingai populiarūs tarp verslo subjektų JAV ir Vakarų Europoje,
Lietuvoje jie neprigyja dėl palyginti labai mažos rinkos ir nepakankamos
technologinės infrastruktūros. Lietuvoje nesusirenka kritinė pardavėjų ir
pirkėjų masė, reikalinga likvidumui užtikrinti. Bet pirmieji žingsniai yra
geras ženklas, ir kuo labiau įmonės taikys naujausias pastovaus žaliavų
aprūpinimo (procurement) ir resursų planavimo (ERP) technologijas, tuo
labiau galima tikėtis, kad įprastus verslo procesus pakeis elektroninė
komercija, o likę resursai bus galimi panaudoti geresniam planavimui,
santykių su klientais palaikymui. Kai kurie modeliai (CHS) yra pakankamai
pritaikyti Lietuvos rinkai ir “paprasti”, be to sėkmingiausias elektroninio
verslo pavyzdys yra skirtas žmonėms, kurie perka kompiuterius, t.y.
labiausiai technologiškai pažangiausiai visuomenės grupei.

2.2 Verslas – Vartotojui (B2C)

Pagrindinis šio Verslo – Vartotojui modelio principas – suteikti savo
esamam ir potencialiam klientui visą prieinamą informaciją apie produktus,
pasiūlyti jų užsisakymą internetu, apmokėjimą ir aptarnavimą jo rūpimais
klausimais (5, p. 24). Elektroninė komercija vartotojui – tai greitas ir
lengvas būdas pasiekti įvairiausius produktus, turėti galimybę užsisakyti
tai tiesiogiai iš namų ar darbo vietos 24 valandas per parą, bet kurioje
pasaulio vietoje. Vienas Ryškiausių B2C modelio pavyzdžių – elektroninė
parduotuvė. Galima paminėti tai, jog 1998m. JAV elektroninė komercija
sudarė 43 mlrd. $, o šiais metais prognozuojama 1,3 trilijono $, ir tai
sudarys 9% nuo visų pardavimų (1).

Dabar bus trumpai aptariami elektroninės komercijos privalumai
vartotojams, nusakantys papildomą naudą, kurią teikia galimybės pritaikyti
internetą, kaip terpę verslininkams bendrauti su vartotojais:

1. Pasirinkimas – tai geografiškai nelimituoto pasirinkimo elektroninė
komercija. Vartotojui ji suteikia apsipirkimo bet kuriuo paros metu, bet
kurioje pasaulio vietoje neišeinant iš namų privalumą bei žinojimą, kad
parduotuvės darbo laikas nepasibaigs jam užsimanius nusipirkti produktą ir
kad neteks laukti eilėse ar tiesiog ieškoti vietos kur parkuoti automobilį.

2. Personalizuoti produktai ir paslaugos – produktai ir paslaugos
pritaikomi kliento pomėgiams.

3. Patobulinta serviso kokybė.

4. Greitas atsakymas – Nuo tada kai atsirado elektroninis paštas ir
daugumas transakcijų vykdomos elektroniniu būdu klientas iš pardavėjo gali
tikėtis kur kas greitesnio atsakymo.

5. Žemesnės kainos – elektroninė komercija verslą kreipia taip, kad
racionalizuotųsi kompanijos darbas ir būtų pasiektas kuo didesnis
efektingumas, greitesnis atsakymas į užklausimus. Šių privalumų visuma
sumažina išlaidų kaštus, o vartotojui pateikiamos sumažėjusios kainos.

6. Nauji produktai ir paslaugos – Interneto terpė sukūrė neribotas
galimybes atsirasti naujiems, iki tol visiškai nematytiems verslo
modeliams, susijusiems su vartotojų pirkimo ir aptarnavimo ypatybėmis, bei
ženkliai sumažino kaštus, reikalingus aptarnauti didelius kiekius pirkėjų.

Verslo modeliai, susiję su verslas – vartotojui rinka yra šie:

• Elektroninės parduotuvės;

• Informacinės paslaugos;

• Nemokamų paslaugų tiekėjai;

• Pirkimų agregatoriai;

• Virtualios universalios parduotuvės;

• Paieškos varikliai;

• Rekomendacijų sistemos modelis;

• Virtualios bendruomenės kūrimo modelis (6).

Kiekvieno iš modelių tikslas – uždirbti pinigus. Interneto terpė
tinkama – 1. Segmentuoti rinką; 2. Pasiekti plačią rinką; 3. Palaikyti
santykius – komunikuoti su vartotojais (Customer relationship); 4. Sukurti
lojalius pirkėjus; 5. Remti pardavimus off-line, t.y. padidinti pardavimus
apskritai.

Kalbant apie pirmąjį B2C modelį – elektronines parduotuves (4, p.
169)(dar išskiriami 3 jų porūšiai – parduotuvė, perkelta į internetą;
egzistuojanti tik internete; remianti offline pardavimus) – atrodo
akivaizdu, jog kiekvienos parduotuvės tikslas – parduoti prekes ir iš to
užsidirbti. Bet ne taip paprasta pasirodė po to, kai pradėjo aiškėti
tendencija, kad neužtenka atidaryti savo parduotuvę internete (atitinkančią
vieną, kuri jau stovi realiai), kad ji generuotų pajamas ir, kad pritrauktų
pakankamą pirkėjų ar lankytojų srautą, kad sukurtų pelningą modelį. Galbūt
Interneto pradžioje 1994-1996 m. to būtų pakakę, nes nebuvo pakankamai
įdomių interneto tinklapių, kur vartotojai galėjo naršyti, bet kuo toliau,
tuo parduotuvių daugėjo ir čia pasidarė svarbu, ne ką tu parduodi, o kaip
pritrauki klientą, kaip jį išlaikai, ir padarai pastoviu pirkėju. Tapo itin
svarbu, kaip užmegzti ryšį su pirkėju, kaip sukelti jam pasitenkinimo
jausmą. Buvo pastebėta, kad internetas realizuoja žmogaus poreikį pačiam
save apsitarnauti (self service), kas taip pat stipriai sumažina
aptarnavimo kaštus.

Internetas pasirodė kaip netinkama terpė pardavinėti maisto produktus
bei produktus, kurie nepasižymi savybe talpinti savyje daug informacijos
(pvz. maisto prekės, kasdienės pramoninės prekės), bet yra ideali vieta
suteikti vartotojui įsigyti arba sužinoti apie “Information rich” prekes.

Pirkimas internete niekad nepakeis asmeninės patirties, kuri įgyjama
perkant prekes įprastu būdu, bet jis gali suteikti postūmį pirkti vieną ar
kitą prekę, bei turėti lemiamos įtakos pasirinkimo (priešpardaviminiame)
procese.

Vienas sėkmingiausių elektroninės komercijos B2C pavyzdžių būtų
www.amazon.com – kompanija, pardavinėjanti knygas Internete ir tik
Internete. Save vadindami “Didžiausiu pasaulio knygynu”, vartotojui kasdien
pasiūlo daugiau nei 2,5 milijono knygų. Įsikūrusi JAV ir jau turinti
padalinius Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje, kompanija gali pasigirti
sėkme daugelyje sričių: klientų ištikimybė, daugiau nei 10,000 nuolat
bendradarbiaujančių knygų apžvalgininkų ir beveik visų įsivaizduojamų knygų
skelbimas.

Žmonės dirbantys Amazon kompanijoje puikiai suprato, kad jų
vartotojams labai svarbu knygos – todėl sukūrė bendruomenę siūlydami
pokalbius su knygų autoriais ir įvairiausius konkursus, kaip pavyzdžiui
rašinio konkursas vienos iš knygų pabaigai.

Norėdami sukurti ilgalaikį ryšį su klientu, Amazon įsidiegė programą
“Eyes” (akys), kuri elektroniniu paštu informuoja klientus apie naujas
knygas, kurios galėtų juos sudominti. Knygynas siūlo naujas knyga
vartotojams atsižvelgdamas į tai, kokiose knygyno srityse vartotojai
“naršo” daugiausiai.

Amazon.com moka komisinius už naujai atvestą vartotoją. Jų specialios
programos dėka skaitytojai gali gauti komisinius iš Amazon.com, jei žmonės
užsisakys knygas jų svetainėse. (Amazon.com atsiunčia paprastutį HTML kodą,
o tai supaprastina realizaciją).

Amazon.com – tai vienas globaliausių ir labiausiai nusisekusių
elektroninės komercijos modelio Verslas-Vartotojui atvejų. Tačiau
Elektroninė komercija nebūtinai turi būti globali, kad būtų sėkminga.

Pravartu būtų trumpai apibūdinti antrąjį B2C modelį – informacines
paslaugas. Informacinių paslaugų tiekėjams Interneto rinka atvėrė neribotas
galimybes pasiekti visą pasaulį, bei iki minimumo sumažinti išlaidas
(popieriaus, spausdinimo, logistikos ir kt.), reikalingas pasiekti klientą.
Kita vertus, interneto atsiradimas paveikė laikraščių perkamumą, bei žymiai
sumažino naudojimąsi įprastiniais katalogais. Juos pakeitė elektroninės šių
informacijos laikmenų formos. Informacinių paslaugų formos gali būti:

Laikraščio prenumerata elektronine forma. Uždirbama iš galimybės
prieiti ir ieškoti tarp laikraščių archyvinių kopijų, taip pat iš galimybės
gauti laikraštį ankščiau nei kitos dienos ryte.

Naujienų, aktualių tam tikrai sričiai distribucija (newsletter).
Profesionalių žinių, kurioms reikalingi materialiniai resursai, ir kurios
turi didesnę nei įprasta vertę platinti labiau patogus yra elektroniniu
paštu siunčiamų žinučių prenumerata.

Elektroninės konsultacijos. Kai elektroninėje terpėje vykdomos gyvos
(bendraujama realiu laiku) konsultacijos, bei kai konsultuojama užklausus
iš anksto.

Klasikinis naujienų industrijos elektroninės komercijos pavyzdys yra
“Verslo žinių” tinklas (www.verslozinios.lt). Kompanijos verslo modelis
remiasi paieškos galimybe archyve. T.y., už tam tikrą mokestį asmuo ar
kompanija gali ieškoti informacijos “Verslo Žinių” archyvo elektroninėje
versijoje.

Be to, ši kompanija suteikia galimybę (taip pat už tam tikrą mokestį)
gauti rytdienos laikraštį iš vakaro elektroniniu formatu.

Nemokamų paslaugų teikėjai naudojasi interneto personalizacijos
savybe. Lankytojas prieš gaudamas vieną ar kitą paslaugą turi
užsiregistruoti ir palikti asmeninius duomenis apie save bei kitą įvairią
informaciją – tai leidžia tiksliai segmentuoti rinką. Šių paslaugų tiekėjai
generuoja pelną parduodami vartotojų informaciją marketingo kompanijoms,
kurios užsiima tiksliniu marketingu. Nors reklamos sritis internete ir
laikoma mažiausiai efektyvia iš visų (lyginant su radiju ir TV), bet
naudojant ją kartu su kitomis media priemonėmis yra ypač naudinga, nes
reklamos laikas televizijoje ir radijuje yra žymiai brangesnis nei
internete.

Pirkimų agregacijos modelis sudaro galimybę daugeliui panašių interesų
žmonių nusipirkti pageidaujamą prekę tiesiai iš gamintojo už didmeninę
kainą, nes panaikinama vidurinioji-tarpininko grandis. Šio modelio
įgyvendintojai gauna pajamas tiek iš vartotojų, tiek ir iš didmeninių
kompanijų, kurios pamačiusios galimybę realizuoti daugiau savo produkcijos
mielai moka už galimybę pristatyti “specialius pasiūlymus”, bei organizuoti
reklamines akcijas agreguotų pirkimų tinklapiuose.

Virtualių universalių parduotuvių modelis yra naudojamas kai kurių
interneto paslaugų tiekėjų, kurie nuomoja savo programinę įrangą ir už tam
tikrą mokestį suteikia kitoms kompanijoms galimybę patalpinti savo prekes į
parduotuvę. Taip susidaro daug mažų parduotuvių vienoje didelėje. Taigi,
gaunasi savotiška universalinė parduotuvė.

Šioje situacijoje yra net trys laiminčiosios pusės:
– Programinės įrangos nuomotojas (gauna pajamas nuomodamas programinę
įrangą);
– Virtualios parduotuvės savininkas (turi galimybę palyginus pigiai
pasiekti intreneto rinką);
– Vartotojas (vienoje vietoje gali rasti įvairių prekių).

Lietuviškas šio modelio pavyzdys būtų – www.muge.lt. 1999m atsiradęs
serveris pritraukė nemažą vartotojų dėmesį, o tai truputį nustebino tiek
pačius portalo kūrėjus, tiek “Mugėje” muzikos įrašus pasiūliusios “Bomba
Rec.” vadovus – vietoj planuotų keliasdešimt muzikinių kompaktų užsakymų,
jiems netikėtai teko pildyti net poros šimtų norinčių užklausimus.

Paieškos varikliai – automatizuotos prekių ir paslaugų paieškos
interneto paruotuvėse ir duomenų bazėse, suteikiančios vartotojams galimybę
“apeiti” keliasdešimt interneto parduotuvių ir rasti prekę pigiausia kaina.
Pajamos generuojamos iš reklamos, kuri integruojama į programinę įrangą ir
taip pat iš kompanijų, kurios nori, kad jų prekės užimtų pirmąsias vietas,
nes dažniausiai kaina beveik nesiskiria, o prekių savybės skiriasi taip pat
labai nežymiai.

Rekomendacijų sistemos modelio savybės – informacija skleidžiama “iš
lūpų į lūpas”. Tokios sistemos kaip www.deja.com agreguoja naujienų grupių
pranešimus, juos susistemina ir pateikia vartotojui, ieškančiam kokios nors
problemos sprendimo. Pajamos pritraukiamos reklamos pagalba.

Virtualių bendruomenių (online community) modelio pagrindas – bendrų
interesų žmonių subūrimas vienoje vietoje ir sukūrimas jiems galimybės
bendrauti po vienos ar kitos kompanijos ženklu (brand). Šis modelis
suteikia galimybę kompanijoms, kurių produkcija ar tinklapio turinys
nutaikytas į tam tikrą rinkos segmentą (pvz. mamas, auginančias mažus
vaikus) pritraukti didelę masę šio segmento narių, ir taip parduoti tik į
tą segmentą nukreiptas prekes ar jų reklamą. Naudą gauna ir vartotojai, jie
turi pastovų informacijos šaltinį juos dominančia tema, forumų pagalba gali
bendrauti, susirasti naujų bendraminčių, o verslo vienetai gali jiems
siūlyti savo paslaugas, žinodami, kad pranešimas (žinia) pasieks kaip tik
tikslinę grupę.

Lietuviškas tokio modelio pvz. – www.mama.lt portalas, kuris taikosi į
jaunų mamų segmentą ir bendradarbiauja su žurnalais bei produktų vaikams
gamintojais. Užsiregistravusios mamos turi galimybę gauti daktarų
konsultacijas, yra rengiami susitikimai, įvairūs konkursai.

Išvada apie B2C modelį – tai labiausiai paplitusi elektroninės
komercijos atšaka. Ji suteikia verslams naujų galimybių pasiekti vartotojus
ir panaudoti dar vieną informacijos skleidimo ir rinkimo kanalą –
Internetą. Šiuo aspektu Internetas labai skiriasi nuo įprastinės
žiniasklaidos, nes vartotojas pats renkasi, kur jam naršyti internete, ir
priklausomai nuo to perka ten, kur jam patogiausia, pigiausia. Interneto
terpė verslui padeda kurti ypatingų pirkėjų ratą – lojalius pirkėjus
(puikus to pavyzdys www.amazon.com elektroninis knygynas aptartas
anksčiau).

2.3 Vartotojas – Vartotojui (C2C)

Tai viena naujausių, tačiau labai greitai išpopuliarėjusių sričių –
atlieka tarpininko tarp vartotojų funkcijas. Tai visų gerai žinomi
Internetiniai aukcionai bei perku-parduodu skelbimų lentos. Pagrindinis šio
verslo principas – suteikti vartotojui greitą ir lengvą būdą ne tik pirkti,
bet ir pačiam parduoti produktus ir paslaugas. Kompanijos, pradėjusios šį
verslą Lietuvoje, kol kas nemato galimybių iš to pasipelnyti. Reklama
Lietuvoje dar tik pradeda savo gyvenimą, o taip paplitęs kitose šalyje
aukcionų modelis, kur pardavėjas už kiekvieną pasiūlytą prekę sumoka
kompanijai tarpininkei nežymų mokestį, lietuvių vartotojams dar
nepriimtinas. Tai sąlygoja ne tik elektroninio apmokėjimo galimybių
ribotumas (nors pastaruoju metu pastebimos plėtimosi tendencijos), bet ir
pačios elektroninės komercijos neišsivystymas Lietuvoje.

Elektroninės komercijos privalumai vartotojams – pasirinkimas bei
žemesnės kainos.

Konkretus C2C verslo modelio pavyzdys – labiausiai žinomas ir vienas
sėkmingiausių vartotojas – vartotojui elektroninės komercijos projektų buvo
aukcionų svetainė e-Bay (www.e-bay.com). Šiuo metu siūlanti daugiau nei 2
milijonus parduodamų daiktų, patalpintų į daugiau nei 1500 kategorijų. e-
Bay savo svetainę panaudojo taip, kad pardavėjus ir pirkėjus sujungtų į
vieną didelę bendruomenę, kur dėl kainų deramasi efektyviu, bei
automatizuotu būdu. Tai yra viena tarp didžiausią žmonių srautą
pritraukiančių interneto svetainių.

Lietuva savo internatizacijos lygiu nors ir atsiliekanti tarp kitų
Europos šalių, netruko sukurti savo aukcionų svetaines – bendrovės “LABAS”
– www.aukcionai.lt bei UAB “Gaumina” ir estiškų aukciono vartų www.osta.ee
lietuviškas variantas – www.pirk.lt. Greitai abi svetainės pajautusios, kad
mažytėje Lietuvos elektroninės komercijos rinkoje dviem aukcionų
tinklapiams per mažai vietos (t.y. kai nei viena, nei kita svetainė
nesurinkdavo pakankamos kritinės masės pirkėjų ir pardavėjų) nusprendė
susijungti į vieną – www.rinkis.lt. Pastaroji aukcionų svetainė iškart
išsiskiria draugiška ir šilta aplinka, patogesne navigacija, bei aiškesniu
siūlomų prekių suskirstymu į kategorijas. Skirtingai nuo e-Bay,
lietuviškuose aukcionuose mokestis už siūlomas ar perkamas prekes nėra
renkamas. Verslo modelis yra pagrįstas į konkrečias vartotojų grupes
nutaikytos Interneto reklamos pardavimais bei specialių pasiūlymų
pristatymais. Tuo geriau interneto komersantams. Tiesa, reikėtų nepamiršti
paminėti ir to, kad aukcionuose paprastai parduodama apie 20-30% visų
siūlomų prekių. Tai puiki alternatyva perkrautiems www.omnitel.net
skelbimams ar net paprastiems skelbimų laikraščiams.

Išvada – C2C modelis yra pats artimiausias paprastiems interneto
naršytojams. Jie patys be didelių finansinių galimybių gali užsiimti
elektronine komercija pardavinėdami įvairiausius daiktus, nuo automobilių
ir namų iki mažiausių niekučių ar kolekcinių paveikslų. Paskutiniu metu
šiuo modelius sėkmingai naudojasi pagrindiniai pasaulio meno kūrinių
aukcionai, parduodami vienus ar kitus antikvarinius daiktus internetu. Vis
dažniau spaudoje galima perskaityti eilutę “Kūrinį įsigijo nežinomas
pirkėjas internetu”.

2.4 Valstybinė institucija – verslui (G2B)

Šis modelis nusako nusako elektroninį bendradarbiavimą tarp verslo ir
valstybinių institucijų. Pvz, viešų valstybės aktų skelbimas internete, kur
įmonės savo nuomonę reiškia elektroniniu būdu. Ateityje ši sritis turėtų
įtraukti verslo dokumentų tvarkymą, siuntimą bei registravimą tinklu,
kasdienių transakcijų, tokių kaip PVM grąžinimas ir daugelio kitų
biurokratinių operacijų elektronizavimą. Tai leistų sparčiau bendrauti,
mažinti transakcijų išlaidas ir valstybės reguliavimą.

Valstybinė institucija – vartotojui kategorijos pavyzdžių turėtų
pasirodyti ateityje, kai sparčiai besiplečiančios verslas-vartotojui bei
valstybinė institucija-verslui sritys pastūmės valstybę plėtoti savo
elektroninę veiklą tokiose srityse, kaip informacijos skleidimas, mokesčių,
sveikatos apsaugos ar švietimo programų įgyvendinimas.

Valstybinė institucija – valstybinei institucijai sritis aprėps
valstybės valdymo bei administravimo perorganizavimą panaudojant
informacines technologijas. Jau dabar pasaulyje matyti vadinamosios
“Elektroninės vyriausybės” strategijos užuomazgų, kurios įgyvendinimas lems
vyriausybės veiklos kitimą taikant elektroninio verslo metodus
valstybiniame sektoriuje. Kitimas įtrauks bendravimą tarp valstybinių
institucijų, centrinės ir vietinės valdžios sprendimų priėmimą. Tai turėtų
lemti didesnį informacijos valdymo tikslumą bei efektyvumą, mažesnes
transakcijų išlaidas, operatyvesnę informacijos kaitą.

Šiuo metu Lietuvos valstybės institucijų elektroniniai santykiai su
vartotojais ir verslo įmonėmis palaikomi tradiciniais kanalais, o
internetas laikomas tik kaip papildomos informacijos skleidimo priemonė,
tačiau jau yra keletas valstybinių institucijų, kurios rimtai žiūri į
verslo vartotojus, ir pateikia jiems daugiau galimybių.

Vienas iš tokių pvz, jau nuo pat Interneto Lietuvoje atsiradimo
pradžios veikiantis Lietuvos Respublikos Seimo tinklapis (www.lrs.lt),
kurio pagrindinė ir dažniausia naudojama sritis yra “Lietuvos Respublikos
teisės aktų duomenų bazė”, kurioje vartotojas gali susirasti visus
valstybinius dokumentus išleistus Lietuvos Respublikos Seimo.

Kita valstybinė Institucija besinaudojanti elektroninės terpės
teikiamais pranašumais – tai “Valstybinis Turto Fondas” (www.vtf.lt),
skelbiantis visų Lietuvoje per šį fondą privatizuojamų objektų sąrašą, ir
nuolatos jį atnaujinantis.

Šiuo metu ypatinga išnaudojančių interneto teikiamas galimybes
integruoti apskaitos sistemas, ar pateikti naujausią informaciją apie
atsiradusias naujoves valstybinių institucijų yra vienetai. Galima tikėtis,
kad priėmus Lietuvos informacinės viuomenės kūrimo programą, jų padaugės ir
verslai bei valstybės piliečiai galės elektroniškai bendrauti su
valstybinėm institucijom, o šios savo ruožtu galės labai daug sutaupyti,
naudodamos agregacinių pirkimų modelį, nes valstybinės institucijos,
perkančios atskirai negauna tokių nuolaidų, kokias galėtų gauti pirkdamos
kartu ir elektroniškai.

Išvados

Elektroninę komerciją galima būtų apibrėžti kaip verslo formą, kada
šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Elektroninė komercija
– bendra sąvoka, aprėpianti verslo sandorius, valdomus elektroniniu būdu,
naudojant telekomunikacijų tinklus.

Elektroninė komercija yra kurianti, vadovaujanti ir plečianti
komercinius santykius internetu. Šis naujas verslas pasižymi sparčiai
besiplečiančiomis pasiūlos galimybėmis, didėjančia visuotine konkurencija
bei milžiniškais vartotojų lūkesčiais. Visame pasaulyje verslas keičia savo
organizacines struktūras bei operacines formas: sena hierarchija pamažu
nyksta, mažėja barjerų tarp įmonės klientų ir tiekėjų. Kad būtų įveiktos
įsisenėjusios kliūtys, verslo procesai yra reorganizuojami, o į pačią
reorganizaciją dažnai įtraukiama visa įmonė, jos partneriai, klientai ir
net tiekėjai. Elektroninė komercija yra priemonė sudaryti sąlygas tokiems
pasikeitimams bei juos paremti pasauliniu mastu. Ji leidžia įmonėms
efektyviau ir lanksčiau atlikti vidaus operacijas, artimiau dirbti su
tiekėjais bei jautriau reaguoti į klientų poreikius ir lūkesčius.

Sėkmingi elektroninės komercijos sumanymai gali apimti pirkimus,
plėtrą ir produktų projektavimą, vadovavimą produkcijai ar gamybos
rinkodarą, pardavimus, aptarnavimą, bendradarbiavimą versle, produktų
platinimą, mokslinius tyrimus, informacijos skleidimą, komercinių
bendruomenių steigimą, mokymą, renginius ir dar daug kitų verslo sferų.
Pateiksime keletą elektroninės komercijos veiklos pavyzdžių:

– vartotojai apie produktus daugiau sužino internete prieš pirkdami
juos “realiame pasaulyje”;

– vartotojai užsisako produktus tinklu ir juos gauna visuomeniniu
pristatymu (paštu) ar per internetą;

– studentai dalyvauja nuotolinio mokymo programose internete (on-
line) ir taip gauna išsilavinimą ar įgyja profesiją;

– piliečiai, tinklu bendraudami su valstybės institucijomis, pakeičia
savo vairuotojo pažymėjimus, registruoja automobilius, moka mokesčius,
prašo leidimų statybai ar dalyvauja kituose procesuose;

– firmos parduoda produktus ar paslaugas vartotojams arba kitoms
firmoms;

– firmos randa tinkle projektus arba atsisiunčia elektroninius failus
(vaizdelius, duomenis, įrašus arba tekstinius failus) per internetą;

– firmos teikia techninę informaciją arba klientus aptarnauja 24
valandas per dieną 7 dienas per savaitę;

– internete pateikiama informacija apie pramogas ir kitus įvykius;

– vyriausybė ir jos institucijos apdoroja prašymus ir pasiūlymus ir
kitus internete pateiktus dokumentus.

Išanalizavus galimus elektroninio verslo modelius ir pamačius, kokią
naudą jie gali duoti visuomenei ar atskiroms jos grupėms, galima teigti,
jog perėjimas prie vis labiau elektroninio verslo yra neišvengiamas. Tai
parodo JAV ir Vakarų Europos patirtis. Lietuva pasauliniame kontekste labai
stipriai atsilieka dėl esamų įstatymų neparengtumo, mažo Interneto
vartotojų skaičiaus bei profesionalų trūkumo.

Modeliai nėra griežtai apibrėžti ir yra įgyvendinami daugeliu būdų.
Dažniausiai viena kompanija naudoja iš karto kelis modelius, juos derindama
ir taip praplėsdama savo veiklos strategiją Internete.

Išnagrinėti atvejai rodo, kad neužtenka tik pasirodyti Internete
tinklapio pavidalu, tam kad gautum realią naudą. Reikia tiksliai apsibrėžti
savo tikslus, kurių kompanija siekia pradėdama elektroninį verslą, bei
nuolatos gerinti elektroninį aptarnavimą bei santykius su išorine aplinka.

Elektroninis verslas kai kuriose srityse negali visiškai pakeisti
įprasto , bet gali būti sėkmingai derinamas prie įprasto prekybos modelio.

Patobulinus Lietuvos įstatyminę bazę, įdiegus atsiskaitymus Internetu,
sumažinus priėjimo prie Interneto kainą šalies mastu, ruošiant
profesionalus, pasirengusius efektyviai išnaudoti Interneto teikiamas
galimybes – Lietuvoje pakiltų gyventojų išsilavinimo lygis, kompanijos,
bendraudamos tarpusavyje elektroniškai, galėtų sutaupyti daugiau pinigų ir
daugiau investuoti.

Literatūros sąrašas

1. Civilka M. E-komercijos istorija // www.itc.tf.vu.lt
2. Civilka M. E-komercijos modeliai// www.itc.tf.vu.lt
3. Civilka M. E-verslo modeliai// www.itc.tf.vu.lt
4. O’Connell B. B2B.com: cashing-in on the Business-to-Business E-commerce
Bonanza. – Adams Media Corporation, 2000. p. 276
5. Plant R. E-commerce: formulation of strategy. – Prentice Hall, 2000. p.
333.
6. Rappa M. Business models in the
web//http://digitalenterpise.org/models/models.html (2002. 12. 15).
7. Schwartz E. I. Webonomics. – Broadway books, 1997. p. 246.
8. Kas yra e-komercija?// www.infocom.lt/dokumentas.asp.

Leave a Comment