Modernizmo meno srovės

TURINYS

ĮVADAS 3

I. XX A. MODERNIZMO MENO SROVĖS 4

1.1. FOVIZMAS 4

1.2. EKSPRESIONIZMAS 5

1.3. KUBIZMAS 6

1.4. FUTURIZMAS 7

1.5. ABSTRAKCIONIZMAS 7

1.6. DADAIZMAS 8

1.7. SIURREALIZMAS 9

1.8. ART DECO 9

1.9. POPARTAS 10

PRIEDAS (PAVEIKSLAI) 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS 14

ĮVADAS

Menas lydėjo žmogų nuo senų senovės. Visos tautos ir mūsų, ir ankstesniais laikais siekė kurti “pagal grožio dėsnius”. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu grožio suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Meno kūūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprusimą, išsilavinimą, meninį skonį.

Menas nuolat keitėsi. Įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas. Tai lėmė geografinė padėtis, religija, nacionalinės tradicijos, kultūros lygis, o ir pačių žmonių skonis ir mada.

Savo darbe plačiau apžvelgsiu XX a. pirmojoje pusėje Europoje įsigalėjusį modernizmo stilių, supažindinsiu su meno kryptimis: fovizmu, ekspresionizmu, kubizmu, futurizmu, abstrakcionizmu, dadaizmu, siurrealizmu, art deco, popartu bei pasistengsiu trumpai pristatyti vienos ar kitos krypties atstovus – dailininkus ir jųų kūrinius. Įdėsiu keletą iliustracijų, kiek tai leis techninės galimybės.

I. XX a. MODERNIZMO MENO SROVĖS

XX a. nebelieka anksčiau buvusių stilių. Vyksta nuolatinis judėjimas: skirtingose vietose gimsta ir greitai nyksta įvairios kryptys, kūrėjai įveikia didžiulius atstumus, Europa susipažįstas su Rytų Az

zijos, Afrikos ir Amerikos indėnų menu.
Modernizmas (pranc. modernisme kilęs iš moderne – naujas, šiuolaikinis), XIX a. pab. – XX a. vid. avangardinių meno krypčių visuma. Pagrindiniai modernizmo bruožai – naujumo siekis, atsiskyrimas nuo tradicijų, drąsus eksperimentavimas, moksliniai ieškojimai, meno sklaida į atskiras rūšis ir šakas bei jų specifikos paieškos, estetinės kūrybos originalumo, universalumo, bendražmogiškumo postulatai. Modernizmui būdingas antinatūralizmas, dėmesys autonominei meninei formai, individualiam kūrėjo braižui. Modernizmo ištakos dailėje siejamos su impresionizmu, postimpresionizmu, simbolizmu. Modernizmo apogėjus tapatinamas su tarpsniu nuo XX a. pr. iki I pasaulinio karo, kai Vakarų Europos kultūros centruose intensyviai formavosi bei viena kitą keitė modernizmo kryptys.
Per pastaruosius šimtą metų meno raida įgavo naujų, daug įvairesnių formų. Tikroviškas ir artimas gamtai menas gyvavo ir toliau. Kartu su juo atsirado menas, kuurio tikslas – ne teisingai vaizduoti gamtą, o meninėmis priemonėmis išreikšti jausmus ir nuotaikas. Tokiam “išraiškos menui” pradžią davė dar postimpresionistai, – būtent toks menas vadinamas modernizmu. Neretai modernizmo istorijos aprašymas pradedamas nuo postimpresionizmo, kartais net ir nuo impresionizmo.

Modernizmo menas atmetė senas, įprastas tradicijas. Kartu jis iškėlė daug naujų problemų ir sužadino karštus ginčus. Šios kryptys turėjo ir griežtų gynėjų, ir negailestingų priešų. Daug prieštaravimų kėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų są
ąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas ir pan. Svarbiausias modernizmo trūkumas – abejingumas aštrioms visuomenės problemoms. Geriausiu atveju modernistai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo ypatybes, bet niekada nesistengia joms priešpriešinti kažką šviesaus, teigiamo. Modernistų kūriniuose jaučiamas abejingumas žmonių problemoms arba kurstomas nepasitenkinimas.

Vienas iš svarbiausių modernizmo dailininkų siekių – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat stengiamasi ieškoti naujų, anksčiau nenaudotų išraiškos priemonių ir medžiagų arba kurti kažką visiškai naujo, nematyto. Didėja modernizmo meno, kaip prekės vertė. Tačiau didžiausią dalį pelno gali gauti ne pats dailininkas, o tarpininkas – meno kūrinių pardavėjas, turintis plačias galimybes pakreipti meninį procesą jam naudinga linkme.

XX amžiuje daugiausia kito tapyba. Pagal ją paprastai skiriamos pagrindinės modernizmo kryptys. Jos keitėsi neįprastai greitais tempais. Žurnalų, reprodukcijų albumų, kino, televizijos, tarptautinių parodų dėka naujos kryptys greitai tampa visiems žinomos, ir žinovai vėl ima laukti kažko naujesnio. Dėl tų pačių priežasčių modernizmo menas panašus įvairiose šalyse. Tą sąlygojo dailininkų būrimasis dideliuose meno centruose. Ilgus metus pagrindinis meno centras buvo Paryžius. Po Antrojo pasaulinio karo meno centrais taip pat tapo Niujorkas ir Londonas.

1.1. FOVIZMAS

XX šimtmečio pirmąja modernistinio meno kryptimi laikomas fovizmas. Fovizmui atsirasti įtakos turėjo postimpresionizmas. 1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji pomirtinė Van Gogo paroda. Nesuvaldomai ryškios Van Gogo spalvos buvo paskata atsirasti naujai prancūzų meno krypčiai. Gr

rupė jaunų dailininkų pradėjo naudoti grynas, skambias spalvas, stiprius ir plačius potėpius, gūsiais paliktas drobėje spalvų dėmes, drąsiai iškreipti formas. Toks tapybos būdas ir spalvų traktuotė publikai buvo tokie svetimi ir neįprasti, kad šios grupuotės dailininkus imta vadinti “fovistais” (prancūziškai fauve – laukinis). Iš čia ir krypties pavadinimas – fovizmas (laukinių menas). Ir vėliau fovistai nekėlė sau uždavinio tiksliai vaizduoti gamtą. Jie siekė nutapyti tai, ko realybėje negalima matyti. Pavyzdžiui, pavaizduoti tuos jausmus ir nuotaikas, kurie atsiranda dailininkui stebint gamtą. Pagrindine išraiškos priemone laikė spalvą. Išraiškingumas, gyvybiškumas – štai kūrybos esmė. Menas turi veikti kaip sutaikanti jėga, dvasinė paguoda, poilsis nuvargusiam. Tikroviškumas nėra tiesa. Fovizmas gyvavo trumpai, tačiau stipriai paveikė vėlesnę tapybos raidą.

Nors fovizmas iš pradžių buvo sutiktas šaltai, dabar, praėjus dešimtmečiams, išmokta matyti tas teigiamas ypatybes, kurias siekė perteikti šios krypties dailininkai. Tai savito grožio ir harmonijos ieškojimas, siekimas suteikti žiūrovui džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo.

Fovistams vadovavo, buvo neformalus jų lyderis Anri Matisas (1896-1954). Bendraminčiai – Andrė Dereno (1880-1954), Moriso de Vlaminko (1876-1958), Albero Markė (1875-1947). Anri Matisas buvo tapytojas, grafikas, skulptorius, iliustravo knygas, vėliau žymus valstybės veikėjas ir kovotojas už taiką. Jo paveikslai spontaniškai gimę laimingo įkvėpimo minutę, juose atsiveria sumaniai apgalvota kompozicija, prancūziškas grakštumas, paveikslai skleidžia žmogišką šilumą. A.Matisas vengė aštrių konfliktiškų siužetų, mėgo tapyti optimistiškus va
aizdus. Pats Matisas sakė: “Aš noriu, kad išvargęs, iškamuotas, išsekęs žiūrovas galėtų prie mano paveikslų pajusti atokvėpį”. Jo kūryboje dažniausiai kartojami tie patys motyvai: žalios grotuotos langinės meta šešėlį ant kambario grindų, už lango viliojamai mėlynuojantis jūros lopinėlis, dryžuota medžiaga apsiūta kėdė, auksinės žuvytės permatomame akvariume, vešlūs kambariniai augalai, plytų spalvos apnuoginti muzikantai arba šokančiųjų ratelis tamsiame mėlynai žaliame fone. (žiūrėti priedo 1 ir 2 paveikslus).

1.2. EKSPRESIONIZMAS

Menas, kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti dvasinę dailininko būseną, išreikštą labai stipriai, aistringai, jo jausmus ir nuotaikas, vadinamas ekspresionizmu (pranc. expressionisme, kilęs iš expression – išraiška). XX a. pradžios vokiečių modernistinės dailės, literatūros, teatro kryptis. Ekspresionizmo tikslas – menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas. Stipraus išraiškingumo siekė dar Van Gogas (XIX a. pabaiga), vėliau fovistai ir kai kurie kiti to meto dailininkai, bet ekspresionizmo terminas vartojamas pirmiausia kalbant apie vokiečių meną, kuriame jis ryškiausiai realizuotas. Kai dailininkai tolsta nuo realybės, jie stengiasi vaizduoti pasaulį tokį, kokį patiria asmeniniais įspūdžiais. Vokiečių ekspresionizmas gali pasirodyti slegiantis. Jis atsirado XX a. pradžioje, t.y. tuomet, kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Priešingai fovistams, vokiečių ekspresionistai nesiekė grožio. Vokiečių menui ir kitose epochose buvo būdingas dėmesys turiniui, epiškai ramybei. Išoriniam kūrinio grožiui paprastai jie skirdavo mažiau dėmesio. Paveikslas ekspresionistams buvo tik priemonė, kuria jie tikėjosi išspręsti savo epochos prieštaravimus. Ekspresionistai norėjo apstulbinti žiūrovą, sužadinti jausmus, jį pamokyti. Tačiau ir patys atsidūrė užburtame rate: nors jų netenkino egzistuojanti tvarka, išeities rasti nesugebėjo. Todėl meno kūriniuose vyrauja slogi nusivylimo nuotaika, kartėlis, nepasitenkinimas viskuo, kas yra, nesugebėjimas matyti pasaulyje ką nors be pykčio ir išsigimimo. Jausmų protrūkiams išreikšti ekspresionistai naudojo arba rėkiančias ryškias spalvas, arba, atvirkščiai, niūrius, drumzlinus tonus, neramius ir nerūpestingus potėpius, griežtas ir supaprastintas formas, sąmoningai jas iškraipė. Ekspresionizmas klesti 1910-1920 metais vokiečių dailininkų grupuotėse “Mėlynasis raitelis” (“Blauer Reiter”) Miunchene ir “Tiltas” (“Die Brucke”) Drezdene, vėliau Berlyne. Prie jų jungėsi ir dailininkai nepriklausę ekspresionizmui, taip pat užsieniečiai.

Būdingiausi ekspresionizmo bruožai:
– reiškiamos ne buitinės, o psichologinės, socialinės būties problemos;
– kuriamas apibendrintas, simboliškas, neaiškios lyties žmogaus paveikslas;
– sodrus koloritas, grubus piešinys, aiški, paprasta kompozicija;
– moterys – apkūnios, stambios, dažnai negražios, vulgarios;
– figūros apvedžiotos ryškiu kontūru.
Iš žinomiausių vokiečių dailininkų, priklausiusių šioms grupuotėms, – Ernstas Liudvigas Kirchneris (1880-1938), Emilis Noldė (1867-1956), austrų kilmės dailininkas Oskaras Kokoška (1886-1980), norvegas Edvardas Munkas (1863-1944).
Po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistų mene ypač sustiprėjo visuomenės kritika. Otas Diksas (1891-1969) vaizdavo karo siaubo išgąsdintus, vienišus, sužeistus žmones, taip pat skurdžius, luošius, didelio miesto landynes ir kita. Kartais susidaro įspūdis, kad ekspresionistai tiesiog nekenčia žmonių: jų personažai – invalidai, smukusieji, išsigimėliai.
1933 metais atėję į valdžią nacistai skubiai uždraudė ekspresionizmo kryptį. Pats Hitleris visą modernizmą pavadino “išsigimėlišku menu”, kurį reikia sunaikinti. (žiūrėti priedo 3 ir 4 paveikslus).

1.3. KUBIZMAS

Kubizmas (pranc. cubisme, kilęs iš lot. cubus – kubas), XX a. pradžios modernistinės dailės (daugiausia tapybos) kryptis. Kubizmas – viena savičiausių modernizmo srovių. Jam būdinga deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo. Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami realius daiktus supaprastinti iki geometrinių formų – apskritimo, cilindro, prizmės, kubo ir suskaidyti į fragmentines plokštumėles. Todėl jų kūryba juokais vadinama “kubiukų menu”. Jų kuriamas pasaulis briaunotas, neramiai kampuotas. Vengiant emocinių proveržių atsisakyta gausių spalvų, apsiribota prigesusiomis spalvomis: ruda, pilka, žalia ir gelsva. Įtaką kubistams darė Afrikos, Okeanijos, Pirėnų pusiasalio genčių primityvusis menas, P.Sezano kūryba. Skiriami trys kubizmo raidos tarpsniai: 1906-1909 – prekubistinis (arba sezaninis), 1910-1912 analitinis; 1913-1914 – sintetinis. Dailininkus domina ne realūs aspektai, o tapomų daiktų esmė. Savo meninius principus jie suformuluoja ir teoriškai. Kubizmo pagrindu susiformuoja koliažas. Koliažas – šiuolaikinės dailės technika, ant kartono, drobės, faneros klijuojamos audinių, nuotraukų, tapetų, laikraščių, plakatų bei kt. spaudinių skiautės ir visa ši kompozicija dažniausiai papildoma tapybos išraiškos priemonėmis.
Kubizmo krypties pradininkai – ispanų kilmės dailininkas Pablas Pikasas (1881-1973) ir prancūzas Žoržas Brakas (1882-1963). Pagrindinis Pikaso ir Brako principas – ne mėgdžioti matomą realybę, o pačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ne gyvenimo, o ypatingoms meno taisyklėms. Dailininkai tarsi suskaidydavo realius daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidaus struktūrą, po to šias dalis dėliodavo kita tvarka. Jie mėgino tą patį daiktą vaizduoti tuo pačiu pačiu mey iš įvairių pusių. Pavyzdžiui, žmogaus portretas galėjo būti vaizduojamas iš karto ir iš priekio, ir profiliu.
Pablas Pikasas sukūrė apie 13000 darbų (paveikslų, eskizų, piešinių, etiudų). Jo kūryboje išskiriami mėlynasis, rausvasis ir kubistinis periodai. Baltą balandį – taikos simbolį – 1947 m. sukūrė irgi būtent P.Pikasas. Vėliau jo stilius banguoja tarp klasicizmo ir ekspresijos, sąlytis su surrealizmu ir ekspresionizmu suteikia jam ryškumo ir deformacijos elementų.
Kubizmas buvo gana nepastovi meninė srovė. Jo pozicijoms pritarė ir tokie dalininkai, kurių darbuose iš pirmo žvilgsnio sunku rasti kubizmo bruožų. Prancūzas Robertas Delonė (1885-1941) grįžo prie ryškių spalvų. Jam kilo savotiška idėja – garsus paversti matomais. Savo paveiksluose dailininkas juos vaizdavo vaivorykštiniais ratais ir lankais, kurie sklinda iš garso šaltinio vietos. Daug kartų jis tapė Paryžiaus Eifelio bokštą. Miesto vaizduose tikras daiktų šėlsmas. Miesto vaizduose tikras daiktų šėlsmas, nieko nėra savo vietoje, viskas supasi ir lūžta. Taip galėjo atrodyti miestas smarkaus žemės drebėjimo metu – akimirką iki galutinio sugriovimo. (žiūrėti priedo 5 ir 6 paveikslus).

1.4. FUTURIZMAS

Futurizmas (it. futurismo, kilęs iš futuro – ateitis), XX a. pr. italų modernistinės literatūros ir dailės kryptis. Futuristai neigė praeitis meną, šlovino techninę civilizaciją, judėjimą, greitį, siekė išreikšti modernaus miesto gyvenimo dinamizmą. Dailės kūriniams būdingas gyvas kompozicijos ritmas, segmentais suskaidyti tikrovės pavidalai.
1909 m. visame pasaulyje pasklinda italų poeto Filipo Tomazo Marinečio ateities – futurizmo – manifestas. “Reikia išmesti iš kūrybos sustabarėjusį, nudėvėtą turinį, nerti į šiuolaikinio gyvenimo sūkurį, karštą, didingą plieno ir svaiginančio greičio pasaulį”, – rašo jis. Futuristinių manifestų šalininkus žavėjo Žemės rutulį juosiantys geležinkeliai, vandenynų laivai, nuostabūs “skraidantieji aparatai”, plieniniai tiltai, didžiuliai miestai, automobilių knibždančios gatvės. Visa tai juos viliojo išoriniu spindesiu. Aštrių visuomeninių prieštaravimų, kuriuos sąlygojo stambi kapitalistinė gamyba, jie nepastebėjo.
Futuristai savo kūriniuose norėjo užfiksuoti esminį naujųjų laikų požymį – spartesnį gyvenimo tempą. Senoji formos ir spalvos samprata nebetenkina augančios tiesos poreikio: visi daiktai juda, lekia, sparčiai keičiasi, tad menininkas privalo vaizduoti šį visuotinį judėjimą. Erdvė jau nebeegzistuoja pati savaime, ji – tik atmosfera, kurioje juda ir sąveikauja kūnai. Spalvos irgi kinta, mainosi, šešėliai švyti, virpa.
Panašiai dinamišką gyvenimo pusę akcentavo impresionistai, tačiau jie nesprendė problemos, kaip perteikti judėjimą statiškoje tapyboje. Futuristų sprendimas buvo kiek naivokas: lekiantis šuoliais žirgas, anot jų, turi ne keturias, o dvidešimt kojų, kurios juda trikampiu. Jie tapė arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstytų kojų. Dinamiką ir judėjimą reiškė erdvę skaidančiais susikertančiais spinduliais, banguojančiais laukais. Garsą galima išreikšti bangų seka, spalvą – lūžtančio spektro ritmu. Bandydami perteikti judesį, futuristai sekė kinematografu.
Futuristai tapytojai – Džakomas Bala (1871-1958), Džino Severino (1883-1966), Fransisas Pikabija (1879-1953), Marselis Diušampo (1887-1968). (žiūrėti priedo 7 ir 8 paveikslus).
Futurizmas buvo trumpalaikis reiškinys. Jis gyvavo tik kelerius metus prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1.5. ABSTRAKCIONIZMAS

Abstrakcionizmas (lot. abstractus – atitrauktas), XX a. tapybos, skulptūros, grafikos rūšis. Abstrakčiojo meno srovių yra daug, jos vadinamos įvairiais pavadinimais. Bendras abstracionizmo pavadinimas miglotas, sąlygiškas ir neatspindi tikrosios jo esmės. Todėl palyginti dažnai vartojamas ir kitas terminas – bedaiktė, befigūrė dailė. Nevaizduojami realūs daiktai, žmonės, gamtaremiamasi “grynąja” forma – specifinėmis plastinės išraiškos priemonėmis: spalva, faktūra, tūriu, tonu, linija, taškais ir pan. Abstrakcionistai plėtojo reiškinį, pastebėtą jau renesanso epochoje: skirtingai nubrėžtos linijos ir pslavų sąskambiai gali sukelti žiūrovui tam tikrų nuotaikų. Apie tokį poveikį galime spręsti iš to, kad vienas spalvas laikome šiltomis, o kitas – šaltomis, vienas vadiname džiaugsmingomis, kitas – niūriomis, vienas – švelniomis, kitas – šiurkščiomis.
Abstrakcionizmas apie 1910 metus beveik kartu gimė Miunchene, Amsterdame ir Maskvoje. Ketvirtame dešimtmetyje ši kryptis paplito Paryžiuje ir Niujorke, kur, gelbėdamiesi nuo fašizmo, emigramo daug Europos dailininkų. Abstrakcionizmas – viena sudėtingiausių, daugiausia ginčų kėlusi ir tebekelianti šiuolaikinio meno kryptis. Tarp žiūrovų abstrakcionizmas nebuvo populiarus. Ši kryptis liko nuošalyje nuo savo laiko aštrių visuomeninių problemų.
Abstrakcionizmo tėvu laikomas rusų dailininkas Vasilijus Kandinskis (1866-1944). Jis nepritampa nei prie impresionistų, nei prie P.Sezano, nei prie fovistų, nei prie ekspresionistų. 1910 m. pasirodo jo traktatas “Apie dvasingumą mene”. Tai pirmasis bandymas pagrįsti bedaiktį meną, kurio link abstraktėjančiais peizažais linksta dailininkas. Tais pačiais metais V.Kandinskis išdrįso ekspnuoti savo pirmuosius spalvų muzikos bandymus, kurie davė pradžią tam, kas buvo pavadinta abstrakcionizmu. Joje pabrėžiamas psichologinis grynos spalvos poveikis (pvz., ryški raudona spalva gali mus veikti kaip trimito garsas).
Abstrakcionizmo koncepciją toliau plėtojo olandas Pitas Mondrianas (1872-1944), rusas Kazimiras Malevičius (1878-1935), vengras Viktoras Vazarelis (1908-1988), amerikietis Džeksonas Polokas (1912-1956). (žiūrėti priedo 11 ir 12 paveikslus).

1.6. DADAIZMAS

Dada, dadaizmas (pranc. dada – vaikiškas arkliukas). 1915-1923 m. modernistų literatų ir dailininkų judėjimas. Prasidėjęs I pasaulinis karas tapytojus išblaškė: vieni pateko į frontą, kiti emigravo. Tačiau visus vienijantis karo siaubas skatina kultūros internacionalumą. Dadaizmas susiklostė 1915 m. neutraliame Ciūriche (Šveicarija), susirinkus įvairiatautei karo pabėgėlių bendruomenei.
Pradininkai: literatai rumunas Tristanas Tzara (paskelbęs dadaizmo manifestą), prancūzas Richardas Helsenbekas, dailininkai Hean Arp ir Marcusas Janko. Jiems ir kyla idėja susiburti į grupę, kuri virsta sąjūdžiu. Pasirenkamas Dada pavadinimas, žymintis kūdikio arba sukvailėjusio senio beprasmį lemenimą. 1916 m. Ciūriche atidarytoje kavinėje Cabaret Voltaire jie rengė skandalingas manifestacijas, 1917 m. įsteigtoje galerijoje – parodas. 1917 – 1920 m. leido periodinį leidinį “Dada”. Kitas karo laikotarpio dadaizmo židinys – Niujorkas, kuriame susibūrę Marselis Diušanas (1887-1968) (pirmasis pradėjo rodyti kaip meno kūrinius pramoninius gaminius – dviračių ratus, kabyklas, rašomąsias ir kavos malimo mašinėles), Francis Picabia (kūrė absurdiškus mechanizmus), Manas Ray ir kt. plėtojo analogiškus principus. Baigiantis karui, dadaizmas pasireiškė Barselonoje, Paryžiuje, įvairiuose Belgijos, Olandijos, Austrijos miestuose. Ypač ryškų pavidalą įgijo Vokietijoje, kur dadaizmo principus tęsė Kurtas Schwittersas (“Paveikslas iš šlamšto”). Tuo metu Paryžiuje gyveno dar viena ryški asmenybė – išeivis iš Rusijos Markas Šagalas (1887-1985). Savo kūryboje jis vartojo labai sodrias spalvas, visų pirma dėmesį skyrė emocijoms, kūrė daugiau ar mažiau nostalgišką simbolizmą. Jo kūryboje daug kas kartojasi: sukrypę mediniai namukai, virš žemės skraidantys žmonės, ožkos, didžiuliai gaidžiai, sieniniai laikrodžiai, smuikininkai, žydinčios obelys, daugybė kitokių, nerūpestingai primėtytų, tarsi savaime atsiradusių būtybių ir daiktų. (žiūrėti priedo 9 paveikslą).
Dadaistams buvo bene artimiausias Michailo Bakunino šūkis: griovimas – irgi kūryba. Dadaistų tikslas – šokiruoti sočią, ramią buržuaziją, svarbiausią karo kaltininkę. Savo beprasmiais tekstais ir akcijomis, paveikslais, objektais ir koliažais dadaistai sąmoningai rodė esą antimenininkai. Dadaistai tvirtino, kad žiūrovas pajėgus suvokti kaip meno kūrinį bet kokį daiktą, netekusį tiesioginės paskirties ir perkeltą į neįprastą aplinką.

1.7. SIURREALIZMAS

Siurrealizmas (pranc. surrealisme, kilęs iš sur – virš + realizmas), superrealizmas, XX a. modernistinės dailės kryptis. Dailininkai rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Sigmundo Freudo psichoanalizės teorija, dadaizmu ir metafizinės tapybos patirtimi. Maištavo prieš politinius, tautinius, religinius, estetinius stereotipus bei draudimus. Siekė išlaisvinti menininko pasąmonę, gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas, instinktus. Kūrybinių instinktų sėmėsi iš Europos vizionierių dailės, primityviųjų tautų ir mėgėjų meno, psichinių ligonių kūrybos. Siurrealistai suformavo dvi pagrindines siurrealizmo pakraipas – abstrakčią ir figūrinę, išplėtojo asambliažo, fotomontažo, koliažo technikas.
Siurrealizmo pirmtakė buvo aukščiau minėta dadaizmo grupuotė “Dada”. Siurrealizmo pradininkas ir teoretikas – literatas Andre Bretonas 1924 metais paskelbė “Siurrealistinį manifestą”, jog menas – tai specialus metodas nagrinėti sąmonės ir pasąmonės santykį. Siurrealizme realios būtybės ir daiktai sudaro neįprastus derinius. Taip atsiranda įvaizdžiai, primenantys fantastinius regėjimus arba sapnus. Siurrealizme nėra jokios tvarkos ir protingos prasmės – viską lemia atsitiktinumas, nevaržomas minčių žaismas, pasąmonės ir sapnų vaizdiniai.
Galutinai siurrealizmas susiformavo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Daugelis dailininkų ir toliau kūrė dadaistiškas beprasmybes, parodose eksponavo visus įmanomus gatavus daiktus, klijavo kūrinius iš pačių netikėčiausių medžiagų, net iš skudurų, nuorūkų. Kai kurie iš jų griežtai atsisakė įprasto grožio supratimo ir ėmė vaizduoti tik senus, keistus daiktus, tarsi atsitiktinai pakliuvusius į užburtą paveikslo pasaulį.
Prieštaringus jausmus sukelia žymiausio siurrealisto, sensacijų mėgėjo ispano Salvadoro Dali (1904-1989) paveikslai. Nepaprastai kruopščiai nutapytos smulkiausios detalės teikia jiems ypatingo žavesio, pabrėžia fantazijos lakumą. Jis sukūrė 1200 darbų. Jo manymu tik “karas ir erotica jaudina žmones”. S.Dali sakydavo: “Siurrealizmas – tai aš”. Savo tapymo manierą vadino “kritine-paranojine”. Jo kūriniuose jungimas fantastiškas ir natūralistinis pradas. Žymiausi darbai: “Atminties pastovumas” (“Minkšti laikrodžiai”) (1931), “Pilietinio karo Ispanijoje numatymas” (1936), “Miegas” (1937), “Paskutinė vakarienė” (1955). S.Dali nutraukia ryšius su siurrealistais, atsitraukia į akademizmą. Jo darbai dažnai teatrališki, surežisuoti, ekstavagantiški. Juose dominuoja žmonos Galos atvaizdas. (žiūrėti priedo 10 paveikslą).
Kiti žymūs siurrealistai:
Yvo Tangi (1900-1955) (“Mėlynoji jūra”), jo paveikslai įtempti, neramūs.
Choano Miro (1893-1983), jo paveikslai kur kas linksmesni. Smagūs, juokingi ir paveikslų pavadinimai: galima linksmai fantazuoti lyginant juos su drobėje matomu vaizdu.
Vaikiškas vaizduotės žaismas būdingas siurrealistinei šveicaro Pauliaus Klė (1879-1940) kūrybos dailiai. Dailininkas pavyzdžiu laikė vaikiškų piešinių žmogeliukus.
Siurrelizmo polinkis į adsurdą ir beprotybę iš tikrųjų buvo epochos prieštarvimų, krizių, karų atspindys.

1.8. ART DECO

Art deco (pranc. art decorative – dekoratyvinė dailė), dailės kryptis, pasireiškusi Europos ir JAV mene po I pasaulinio karo. Plėtojosi XX a. 3-4 dešimtmečiais visose dailės šakose. Art deco dailininkai rėmėsi art nouveau (naujas menas, XIX a. pab. – XX a. pr. kryptis, paplitusi Europos ir JAV mene) stilistika bei ikonografija, stilizavo kubizmo, futurizmo, fovizmo, abstrakčiosios dailės išraiškos priemones. Būdingos apibendrintos, konstruktyvios formos, dinamiška kompozicija, ryškios, lokalios spalvos. Art deco formavosi ir išreiškė komunikacijų, masinės gamybos ir masinės kultūros formavimosi epochą.

1.9. POPARTAS

Popartas (angl. pop art, kilęs iš popular art – paplitęs, populiarus menas), naujasis realizmas, neodadaizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Tai viena iš palyginti naujų šiuolaikinio meno krypčių. Ji atsirado XX amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, bet suklestėjo tik po dešimties metų. Poparto (popmeno) tėvynė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Jis atsirado kaip abstarkcionizmo, kuriam atstovavo Džeksonas Polokas, priešprieša. Kad menas būtų suprantamas daugumai, taptų populiarus, to laikmečio jaunieji dailininkai pasiūlė vaizduoti kasdien žmogų supančius daiktus ir technikos gaminius, šiuolaikinio miesto aplinką.
Šių dailininkų kūriniuose dažnai nėra rinos tarp tapybos ir skulptūros. Jų kūriniai neretai esti trijų matavimų arba užima net visą parodų salę. Dailininkai rengia ir hepeningus (improvizuojamas reginys iš kelių, dažniausiai tarpusavyje nesusijusių veiksmų gatvėje ar kitoje nemeninėje aplinkoje), pateikdami juos kaip kolektyvinius kūrinius. Dailininkai nori priversti žmones naujai pažvelgti į technikos gaminiais užgriozdintą, atitolusią nuo gamtos aplinką, kurioje gyvena šiuolaikinių didmiesčių žmonės. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių.
Poparto “klasikai” – vieni amerikiečiai. Robertas Raušenbergas (1925), Rojus Lichtenšteinas (1928), Endis Varholas (1930-1987), Klesas Oldenburgas (1929), Džordžas Sigelis (1924). (žiūrėti priedo 13 paveikslą).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gombrich E. H. Meno istorija. – Vilnius: Alma littera, 1997.
2. Vijrand T. Jaunimui apie meną. – Kaunas: Šviesa, 2001.
3. Kultūros ir meno institutas, Vilniaus dailės akademija. Dailės žodynas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.

Leave a Comment