Globalizaciją skatinančios ir prieš ją kovojančios jėgos

TURINYS

ĮVADAS 3
1. GLOBALIZACIJOS ESMĖ 4
2. GLOBALIZACIJĄ SKATINANČIOS JĖGOS 6
2.1. Tarpvyriausybinės organizacijos 7
2.2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ir daugiašalės korporacijos 9
3. PRIEŠ GLOBALIZACIJĄ KOVOJANČIOS JĖGOS 10
IŠVADOS 13
LITERATŪRA 14ĮVADAS
Pastaruoju metu vis dažniau yra kalbama apie globalizaciją. Kas tai yra ir kodėl ji tokia svarbi mūsų šiandieniniame gyvenime?
Aukščiausiame politiniame ir ekonominiame lygyje, globalizaciją galime apibūdinti kaip rinkų, politinių ir juridinių sistemų denacionalizavimą, pakelti taip vadinamą globalinę ekonomiką. Politinės ir ekonominės pertvarkos vietinėse ekonomikose rezultatas, jog žmonių gerovė ir aplinka yra plačiai diskutuojama tarptautinėse organizacijose, valdymo institucijose ir akademinėje visuomenėje.
Komerciniame lygmenyje yra kalbama, kad globalizacija yra procesas, kai koompanijos, įmonės tampa globalinės (pasaulinės) ekonomikos dalimi ir nori save realizuoti užsienio rinkose. Pirmiausia savo produktus ir paslaugas jie pritaiko užsienio rinkai. Tačiau apie globalizaciją turime kalbėti ne tik ekonominiu lygmeniu, bet kultūriniu, socialiniu. Čia ir kyla didžiausios diskusijos ir debatai.
Yra daugybė organizacijų, kurios skatina globalizaciją, tai taip pat yra normalu jog atsiranda ir globalizacijos priešininkų. „Antiglobalizmo“ judėjimas tampa nauju šiuolaikinių tarptautinių santykių reiškiniu (5). Todėl kalbant apie globalizaciją, kaip apie neišvengiamą ir teigiamą reiškinį, turime atkreipti dėmesį ir į protestuojančiųjų pusę.
Šiame reeferato tikslas – trumpai aptarti globalizacijos esmę, pagrindines ir žymiausias organizacijas skatinančias globalizaciją ir taip pat jėgas, kurios kovoja prieš ją.
Šiame savo darbe remiuosi internete surinkta medžiaga, nes, mano nuomone, naujausia informacija šia tema yra būtent internete.1. GLOBALIZACIJOS ESMĖ
Globalizacija yra pasaulio va

alstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai (4).
Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip “globalinį kaimą”, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų “sumažėjimas” daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai (4).
R. Vilpišauskas savo straipsnyje „Globalizacija – griaunanti jėga arr naujos galimybės“ teigia jog globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų sa
antykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politikos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos derybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.
Vykintas Pugačiauskas savo straipsnyje „Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“
globalizaciją apibrėžia kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės“.
Globalizacija – tai procesas, apimantis ne tik ekonomiką, bet ir kultūrą, naujas technologijas bei valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgyja išskirtinių bruožų. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau įtraukia viso pasaulio žmones. Globalizacija vieniems žmonėms atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui ir turtingose, ir skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes. Skirtingos pasirinkimo galimybės suskirsto žmones į raštingus, turtingus, turinčius sąlygas lengvai pasiekti informaciją bei naudotis naujomis technologijomis ir neraštingus, skurstančius, neturinčius galimybės naudotis informacija. OECD ša
alyse gyvena tik 19 % viso pasaulio gyventojų, bet jose pasaulinė prekyba (prekės ir paslaugos) sudaro 71 %, tiesioginės užsienio investicijos – 58 %, o 91 % Interneto vartotojų yra šių šalių gyventojai. Turtingiausių trijų pasaulio milijardierių turtas yra didesnis nei labiausiai skurstančių šalių, turinčių per 600 milijonus gyventojų, sudėtinis BNP. Tačiau didelė atskirties rizika neturėtų baiminti ir stabdyti šio proceso, priešingai, tai turėtų skatinti ieškoti naujų būdų, kaip sumažinti nelygybę tarp atskirų šalių ir šalies viduje, nukreipti globa.lizaciją į žmogaus gyvenimo kokybės plėtrą (9).2. GLOBALIZACIJĄ SKATINANČIOS JĖGOS
Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu apima besiplečiančių tarptautinių išteklių ar gamybos veiksnių (darbo jogos, kapitalo,prekių) judėjimą. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. Globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinį bruožą.. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio įmones (6).
Labiau laikomasi demokratinės santvarkos principų bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos normų. Daugiašalės sutartys apima daugybę sričių. (prekybą, kolektyvinį saugumą, intelektualinę nuosavybę, kovą su nusikalstamumu).
Pokario laikotarpiu susikūrė naujos daugiašalės tarptautinės institucijos (Jungtinės Tautos, Tarptautinis baudžiamasis teismas, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija), kurios yra įgaliotos paveikti nacionalines vyriausybes laikytis naujų tarptautinių taisyklių. Steigiamos galingos regioninės organizacijos, tokios kaip Eu
uropos Sąjunga (ES), Pietryčių. Azijos valstybių asociacija ir daugelis kt.. Taip pat plėtojamas globalus nevyriausybinių organizacijų tinklas. Kuriasi transnacionalinės korporacijos, kurios ekonomiškai yra galingesnės nei daugelis valstybių. Pati valstybė tampa „nauja” institucija, palaipsniui keičiasi dauguma jos tradicinių funkcijų ir priemonių ekonomikai valdyti ar vidaus politikai formuoti (6).
Pasaulinė ekonomika tampa vis labiau integruota, tarpusavyje susijusi. Staigus šalių atsivėrimas tapo būtina sąlyga priimti atvirą prekybos politiką ir liberalizuoti finansų ir kapitalo srautus. Tai padidino tarptautinę konkurenciją ir pagreitino nacionalinių rinkų perėjimą
į globalines.
Šiuolaikinės globalizacijos pobūdį lemia komunikacijos ir informacijos sistemos. Vis labiau įsigali naujos priemonės (internetas, mobilūs telefonai, žiniasklaidos tinklai), pinga komunikacijos ir transporto paslaugos.
Globalizacija sudaro prielaidas, kad ekonominė kiekvienos šalies pažanga ir ilgalaikis konkurencingumas pasaulio rinkoje priklausytų nuo tos šalies įmonių, gyvenimo standartų, jų socialinės raidos lygio. Valstybės, kurioms pasiseka tuos dalykus suderinti, ne tik pirmauja pasaulyje, bet jos, siekdamos bendrų tikslų, vis labiau tarpusavyje integruojasi (6).
Globalizacijos internetiniame puslapyje yra pateikiamas organizacijų skatinančių globalizaciją suskirstymas. Jame teigiama, kad šias organizacijas galima suskirstyti į tris grupes:
1. Tarpvyriausybinės organizacijos, suformuotos valstybių;
2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, kurių nariais yra asmenys, kompanijos ar asociacijos;
3. Daugiašalės korporacijos, pelno siekiančios įmonės veikiančios tam tikrose šalyse (12).2.1. Tarpvyriausybinės organizacijos
Šioje dalyje aš paminėsiu kai kurias iš jų, nes šiame internetiniame puslapyje jų pateikiame labai daug.
Jungtinių Tautų organizacija ir įvairios organizacijos ir programos susijusios su Jungtinėmis Tautomis (Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija (UNCTAD); Jungtinių Tautų plėtros programa (UNDP); Tarptautinis kriminalinis teismas (ICC); tarptautiniai kriminaliniai tribunolai; Tarptautinis Jūros įstatymo tribunolas (ITLOS).
Jungtinės Tautos – ji dar vadinama nuolatine diplomatine konferencija, t.y. valstybių pasirašiusių Jungtinių Tautų Chartiją asociacija. Jos tikslai – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tarpvalstybinius santykius, siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant tarptautinius ekonominio, socialinio, kultūrinio ar humanitarinio pobūdžio problemas, būti koordinuojančiu centru, derinančiu valstybių veiksmus, siekiant šių bendrų tikslų (9).
Jungtinių Tautų specializuotos ir susijusios agentūros:
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) – aprėpia visus maisto gamybos bei giminingos veiklos aspektus. Ji renka, apžvelgia, platina informaciją ir statistiką susijusią su pasaulio žemės ūkiu. Miškininkyste ir žvejyba. FAO sferai priklauso gamyba, prekyba, vartojimas, mityba, marketingas, žemės valdymo sąlygos ir gamtinių išteklių atsargos. Organizacija pasiūlo ekspertus, padeda derybose dėl plataus vartojimo prekių, koordinuoja pasaulinę maisto programą.
Tarptautinis valiutos fondas (IMF) – tarpvyriausybinė organizacija. Pagrindinis jos tikslas – skatinti tarptautinį monetarinį bendradarbiavimą ir tuo prisidėti prie tarptautinio prekybos plėtojimo. Fondui rūpi ne tik atskirų šalių problemos, bet tarptautinės valiutos sistemos funkcionavimas. Fondas atlieka ir reguliavimo bei finansavimo funkcijas. Narės įsipareigoja laikytis ekonominio elgesio kodekso ir bendradarbiaujant su fondu, bei vienai su kitais deramai tartis dėl kurso keitimo, siekti jų stabilumo, vengti varžymų, galinčių pakenkti nacionalinei ir tarptautinei gerovei (1).
Pasaulio bankas (WB)-jo pagrindinis tikslas yra padėti kelti besivystančių šalių gyvenimo lygį, panaudojant išsivysčiusių šalių finansinius išteklius. Banko strategija yra paremta dviem pagrindinėmis kryptimis: sudaryti palankų klimatą investicijoms, darbui ir pastoviam augimui ir investicijoms neturtingiems žmonėms, kad jie galėtų dalyvauti plėtroje. Bankas rūpinasi skurdo mažinimu tiek šalių, tiek pasauliniu lygmeniu pasitelkdamas įvairias organizacijas (10).
Europos Taryba (CE) – tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslai yra: ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą; padėti suprasti Europos kultūros identiškumą ir įvairovę bei skatinti jų vystymąsi; ieškoti problemų, su kuriomis susiduria Europos visuomenė (mažumų diskriminavimo, ksenofobijos, netolerancijos, aplinkos apsaugos, žmonių klonavimo, AIDS, narkomanijos, organizuoto nusikalstamumo ir t.t.), sprendimų; padėti įtvirtinti demokratinį stabilumą Europoje politinių, teisinių ir konstitucinių reformų pagalba (8).
Europos sąjunga (EU) – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos Sąjungos sutartis). Kiti ES tikslai: skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta; ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą; stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę; plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse; pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų (3).
Šiaurės At.lanto sutarties organizacija (NATO)- tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę (13).
Pasaulinė prekybos organizacija (WTO, lietuviškai PPO)- PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą (11).
Dar paminėsiu kai kurias organizacijas, tačiau jų šiame darbe plačiau nepatarinėsiu. Tai: Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA); Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO); Tarptautinė darbo organizacija (ILO); Tarptautinė maisto programa (WFP); Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO); Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija (WIPO); Pasaulinė meteorologijos organizacija (WMO); Pasaulinė turizmo organizacija; Interpolas; Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) (12).2.2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ir daugiašalės korporacijos
Šioje dalyje pateiksiu organizacijas pagal sritį kurioje jos veikia:
Plėtros organizacijos: Moterų asociacija plėtrai (AWID), Tarptautinės plėtros bendruomenė (SID); Trečiojo pasaulio grupė (TWN).
Mokslas ir menas: Tarptautinė studentų mainų programa; Tarptautinė Montessori asociacija (AMI); Tarptautinė universitetų asociacija (IAU); Tarptautinė muziejų taryba (ICOM).
Aplinka: Žemės taryba; Tarptautinis žaliasis kryžius; Greenpeace, Natūralios gamtos fondas.
Pramonė ir prekyba: Tarptautinė oro transporto asociacija (IATA); Tarptautiniai komercijos rūmai (ICC); Tarptautiniai laivybos rūmai (ICS); Tarptautinė viešbučių ir restoranų asociacija (IHRA) (12).
Taip pat yra įvairių organizacijų gerovės, teisingumo, žmogaus teisių, darbo, taikos, politikos, religijos, mokslo, sporto, standartų srityse. Daugiau informacijos apie jas galima rasti interneto puslapiuose. Šios turi mažesnę įtaką skatinant globalizaciją, tačiau negalima neigti jų indėlio, jos prisideda prie globalizacijos proceso.
Iš daugiašalių korporacijų, prisidedančių prie globalizacijos proceso, būtų galima vardinti pačias stambiausias korporacijas, įmones, gamyklas ir susivienijimus. Pirmiausia tai firmos gaminančios automobilius, užimančios dideles rinkas, informacinių technologijų firmas, taip pat įvairius prekybinius, maisto gaminimo tinklus, pasaulinio garso firmas, gaminančias rūbus ir .t.t3. PRIEŠ GLOBALIZACIJĄ KOVOJANČIOS JĖGOS
Almantas Samalavičius straipsnyje „Atsakas globalizacijos iššūkiui” teigia, jog globalizacijos problematika yra viena aktualiausių šiuolaikinės socialinės teorijos nagrinėjamų temų. Didžiuma šiandieninių socialinių ir kultūrinių procesų analitikų gana kritiškai vertina pasaulio globalėjimo tendencijas, įžvelgdami destruktyvų neoliberalistinės “laisvosios rinkos” ideologijos poveikį mažiau “išsivysčiusioms” šalims bei vartotojiškos JAV kultūros formų dominavimo padarinius atokiausiuose žemės rutulio regionuose. Klostosi šiuolaikinis globalizacijos diskursas, įgaunantis kelias aiškiai išreikštas analitines trajektorijas. Nors kai kurios galingos ir įtakingos tarptautinės finansinės institucijos (pvz., Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas bei Pasaulinė prekybos organizacija) jau keletą dešimtmečių platina laisvosios rinkos idėjas sykiu su jų inicijuojamais milžiniškais ekonominių transformacijų projektais, vis dažniau skelbiamos duomenų analize pagrįstos nuomonės apie dramatiškus, o retsykiais netgi katastrofiškus neatsakingos monetarinės ir fiskalinės šių tarptautinių organizacijų politikos padarinius, apie ištisų valstybių ir regionų ekonomikos žlugdymą. Sparčiai besiplečiantys ir masinį pobūdį įgaunantys antiglobalistiniai sąjūdžiai signalizuoja, kad didžiųjų Vakarų šalių, ypač Jungtinių Valstijų, vykdoma ekonominė politika tarnauja ne pasaulio visuomenėms, bet stambiausių ir galingiausių transnacionalinių korporacijų interesams. Nors globalizacijos sampratos skiriasi, dauguma analitikų jos mastus ir tendencijas vertina gana kritiškai. Pasak urbanistikos teoretiko Peterio Marcuse`s, globalizacija “yra ypatinga kapitalizmo forma, kapitalistinių santykių plėtra į plotį (geografiškai) ir į gylį (besiskverbianti į vis daugiau žmogaus gyvenimo aspektų)” (2).
Kaip jau minėjau pagrindinės ekonomikos globalizacijos proceso varomosios jėgos yra didžiosios industrinės valstybės, didžiausi tarptautiniai koncernai, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, telekomunikacijų, finansų, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, vaidinantys labai svarbų vaidmenį šiame procese.
Ekonomikos globalizacijos šalininkai, tarptautinės finansinės institucijos tvirtina, kad laisva prekyba turėtų padėti skurdžiausioms ir besivystančioms šalims atgaivinti jų ekonomiką, pagerinti žmonių pragyvenimo lygį. Globalizacijos kritikai vadinami naivuoliais, stabdančiais pažangą, tačiau globalizacijos kritikų pateiktus argumentus jau pripažįsta ir oponentai. Pasaulio banko prezidentas Džeimsas Volfensonas per Prahoje vykusį susitikimą pabrėžė, kad būtina įsiklausyti į protestuotojų argumentus (7).
Remdamiesi gausiais tyrimais, faktais, globalizacijos procesų analize, kritikai įrodinėja, kad užuot pagerinus skurdžiausių pasaulio šalių gyventojų gerbūvį, ekonomikos liberalizavimas įstumia juos į dar didesnį skurdą. Viena iš priežasčių yra ta, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Aštriausi kritikai ekonomikos globalizavimą dar vadina naująja kolonizacija, kadangi nacionalines rinkas užvaldo tarptautinės kompanijos, kurios ir išsiveža visą pelną. Iškyla pavojus šalies kultūros raidai, tradicinėms vertybėms, kadangi gali būti primesti nauji masinės popkultūros stereotipai ir t.t. (7).
Iki šiol daugiausia protestuotojų dėmesio susilaukė PPO. Dažnai PPO laikoma pagrindiniu globalizacijos įvaizdžiu ir būtent į ją nukreipta daugiausia kaltinimų, pradedant neturtingųjų valstybių skurdinimu, darbo žmonių išnau.dojimu ir baigiant aplinkos niokojimu. Tokį didelį dėmesį PPO galima paaiškinti pirmiausia šios organizacijos santykine svarba ekonominei valstybių politikai, lyginant su menkesnį vaidmenį atliekančiomis aplinkosaugos bei darbo klausimams skirtomis tarptautinėmis organizacijomis. Kitos dvi ne mažiau svarbios priežastys – visiškai klaidingas įvairių blogybių priskyrimas šios organizacijos veiklai arba siekis apriboti prekybą ir jos keliamą konkurenciją (5).
PPO veikla nepatenkintas protestuojančiųjų grupes galima sąlyginai suskirstyti į aplinkosaugininkus, profsąjungas bei vargingųjų pasaulio valstybių gynėjus. Būtent šios nevyriausybinių organizacijų grupės dažnai pateikia “patraukliausius” argumentus ir siekia kryptingai įtakoti savo šalių vyriausybes. Besirūpinančios aplinkosauga organizacijos, pvz. Žemės draugai, teigia, jog PPO ir tarptautinė prekyba skatina aplinkos taršą, nors galima rasti žymiai daugiau argumentų, rodančių, jog prekyba, skatindama inovacijas ir mainus aukštesnės technologijos įrenginiais, kaip tik suteikia galimybes mažinti aplinkai daromą žalą. Iš tiesų, prekyba gali padidinti netinkamos aplinkosaugos politikos kainą, pvz. jei ūkininkai netrukdomai teršia upes, didesnis jų produkcijos eksportas skatins taršos augimą. Tačiau tokiu atveju problemos priežastys slypi netinkamoje vyriausybių politikoje, o ne tarptautiniuose mainuose.
Kita PPO veiklos priešininkų grupė – Vakarų šalių profsąjungos, nepatenkintos augančia konkurencija iš kitų pasaulio šalių (tarp jų ir Vidurio ir Rytų Europos) ir “nesąžininga” prekyba. Jų lobistinės veiklos dėka ES ir JAV vadovai svarsto darbo klausimų įtraukimą į PPO darbotvarkę. Tačiau priešingai tokių grupių teiginiams tarptautinė prekyba skatina naujų darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą. Jei nuosekliai būtų įgyvendinami jų reikalavimai, daugiausia žalos patirtų ne tik Vakarų valstybių gyventojai, bet ir besivystančios šalys, kurios pagrįstai kaltina JAV ir ES žalinga savo rinkų apsauga (5).
Į protesto akcijas renkasi kai kurios moterų organizacijos, religinės organizacijos (katalikiškos, krikščioniškos), įvairių profsąjungų atstovai, aplinkosauginės, socialinės, žmogaus teisių apsaugos, ekonominės plėtros ir kitos įvairios nevyriausybinės organizacijos.
Randame informacijos, jog ir bažnyčia kaltina Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą bei už jų stovinčias ekonomines interesų grupes, kad jie veikia nekrikščioniškais metodais ir visai neatsižvelgia į neturtingų pasaulio šalių bėdas: skurdą, badą, vaikų mirtingumą, beviltišką šalių įsiskolinimą, kuris stabdo bet kokias galimybes skurdžiausioms pasaulio šalims išbristi iš užburto skolų rato.
Visas prieš globalizaciją protestuojančias grupes jungia viena – noras apriboti prekių, paslaugų, kapitalo, informacijos srautus. Daugelis jų siūlymų yra tiesiogiai prieštaraujantys vieni kitiems, o jų poveikis JAV ir ES šalių vyriausybėms yra diskutuotinas. Tačiau prieš globalizaciją pasisakančių interesų grupių veikla veikia tarsi padidinimo stiklas, kuriame greičiau išryškėja nenuosekli ar prieštaringa Vakarų valstybių ekonominė politika. Geriausias pastarųjų atsakas, kaip teigia kai kurie ekspertai, yra vykdyti nuosekliais principais pagrįstą politiką, išsamiai pristatant ją savo šalių visuomenėms (5).IŠVADOS
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad globalizacija yra neišvengiamas procesas. Kaip matyti šiame referate organizacijų siekiančių ir palaikančių globalizaciją yra kur kas daugiau negu prieš ją kovojančių. Globalizacijos priešininkai nėra susitelkę į vieningas organizacijas rimtai kovai prieš ją. Tai daugiausia mėgstančios patriukšmauti organizacijos ar net pavieniai asmenys. Tačiau tai leidžia inicijuoti diskusijas, svarstymus, kurie padeda tobulinti patį procesą, įsiklausant į kiekvienos pusės argumentus.
Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga.
Tikėkimės, kad globalizacijos pagalba gyvenimas pasaulyje tikrai pagerės, nebus tiek skurstančių, nebus karo ir bus visiems geriau gyventi.LITERATŪRA
1. About the IMF // http://www.imf.org/external/about.htm
2. Atsakas globalizacijos iššūkiui // http://services.tvk.lt/culture/lmenas/
3. Bendra informacija apie ES – Europos Sąjunga – kas tai yra? // http://www.euro.lt/
4. Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės? // http://www.lrinka.lt/Komentarai/
5. Globalizacija ir jos priešininkai // http://www.lrinka.lt/Leidinys/prekyba/
6. Globalizacija ir žmogaus socialinė raida.Įtakos ir prioritetai // http://www.un.lt/HDR/1999/Documents/
7. Globalizacija. Kas tai? // http://www1.omnitel.net/atgaja/archyvas/133/globalizacija.htm
8. Europos Tarybos veikla // http://cid.lnb.lt/lt/activ_l.html
9. http://www.un.lt/lit/biuletenis/21-22/b9.htm
10. http://www.worldbank.org/
11. http://www.wto.org/
12. Organizations in globalization // http://www.emory.edu/SOC/globalization/organizations.html
13. Kas yra NATO? // http://www.urm.lt/data/4/index.php
14. Lietuva – pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė // http://www.urm.lt/data/6/

Leave a Comment