Tropai – tai žodžiai ar žodžių junginiai, kurie vartojami ne tiesiogine, o perkeltine reikšme. Tropai išsiskiria prasminiu dviplaniškumu, juose tuo pet metu egzistuoja tiesioginė ir perletinė reikšmės. Metafora – tropų rūšis, viena svarbiausių stilistinių figūrų; tai žodžio reikšmės perkėlimas nuo vieno dalyko į kitą, siekiant antrąjį apibūdinti. Daiktai ar reiškiniai yra gretinami pagal jų savybių panašumą. Pavyzdžiui, sakydami laivo nosis turime galvoje priekinę atsikišusią laivo dalį; taigi čia gretiname laivo dalį ir žmogaus kūno dalį. Metafora kartais vadinama paslėptu palyginimu, tai lyginimas be jungiamųjų žodelių, nurodančių gretinimo motyvus. Pvz.: laivo priekis kaip nosis. Metaforoje visuomet gretinami du daiktai ar reiškiniaim du skirtingi kontekstai. Dažniausiai gretinami nutolę, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro negalintys tureti ar netgi prišingi dalykai. Kitas metamorfinio reikšmės perkėlimo būdas: tai metaforos, kurios grindžiamos analogija. Pavyzdžiui, tarp senatvės ir gyvenimo yra toks pat santykis kaip tarp vakaro ir dienos. Galima pasakyti apie vakarą, kad jis yra dienos senatvė, o apie senatvę, kad ji yra gyvenimo vakaras arba gyvenimo saulėlydis. Metaforoje gali būti gretinami patys įvairiausi dalykai, bet vienas dažniausių atvejų yra žmogaus ir gamtos pasaulio lyginimas, kai žmogaus gyvenimo reiškiniai apibūdinami remiantis gamtos reiškiniais ir atvirkščiai. Kitas dažnas metaforos kūrimo atvejis paremtas vadinamąja sinestezija, t.y. kai vienas jutimas persekiojamas kito jutimo žodžiais, pavyzdžiui, ko nors matymas pasakojamas žodžiais, kurie būdingi lytėjimui, ir t.t. Skirtingus dalykus metaforiškai susieti dažnai galima dėl panašios jų formos, išvaizdos, spalvos, judėjimo, tolygios vertės, dydžio, gausumo ir kt.; balta spalva – sniegas, miltai, pūga; dalgis ne žvanga, o žvengia, gegutė ne kukuoja, o kvatojasi ir kt.
Antropomorfizacija, arba sužmoginimas, kai gyviems ar negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, augalams suteikiamos žmogaus būdo savybės. Personifikacija, arba įasmeninimas. Tai viena metaforos atmainų, kai žmogui būdingų savybių suteikiama negyvam daiktui ar reiškiniui. Personifikacijos gali būti įvairios apimties – vieno žodžio, žodžių junginio, sakinio ar net viso kūrinio. Alegorija – metaforiškas reikšmės perkėlimo būdas. Alegorijomis dažnai konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvoko, pavyzdžiui, apie tuščiažodžiavimą pasakoma – “žodžiais kailinių nepasiūsi”. Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti. Pasakėčiose gretinamas žmonių ir gyvūnų pasaulis, kalbama apie gyvūnus turint galvoje žmonių santykius, o kad paralelė būtų aiškesnė, pasakojimo pradžioje arba pabaigoje iššifruojama jos reikšmė. alegorija skiriasi nuo simbolio, kuris yra daugiareikšmis. Simbolis. Ši sąvoka turi platesnę ir siauresnę reikšmes. Platesnioji aptariama estetikoje, filosofijoje, siauresnioji leidžia simbolį aptarti kartu su kitais tropais kaip dar vieną reikšmės perkėlimo atmainą. Simbolio atveju dažniausiai tekste matome tik vieną lyginimo narį ir šia prasme jis artimas vienanarei metaforai; vienas dalykas paminimas, bet jis reiškia dar kitą dalyką, kuris suprantamas iš konteksto ar pagal tradiciją. Simbolis nuo alegorijos skiriasi tuo, kad turinys, nors ir gana pastovus, bet nėra labai aiškiai apibrėžtas. Jis kviečia skaitytoją patį dalyvauti simbolio reikšmės kūrime. Simboliai lengviau suprantami, kai žinome, kokiam literatūros ar kultūros kontekstui jie priklauso. Metamorfinis epitetas. Neretai viename pasakyme jungiasi aptariamą dalyką apibūdinantis epitetas ir metafora, tai atsitinka tais atvejais, kai dalyko apibūdinimui pasitelkta sąvoka iš kito reikšmių konteksto. Pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus sakinye “Miškas prie namų piktai ir gaudžiai šlama” pirmas epitetas sugyvina gamtos reiškinį ir yra laikytinas metaforiniu. Metonimija. Metonimiją ir jai artimų figūrų grupę galima labiau išprotautais, racionalesniais tropais. Metonimijoje vienas daikto arba reiškinio pavadinimas keičiamas kitu, turinčiu su pirmuoju realų loginį ryšį: dalis pakeičia visumą, autorius kūrinį, padarinys – priežastį ir t.t. Priešingai nei metaforoje, vaizdas nekuriamas lyginant du dalykus, cia kalbama apie vieną dalyką, bet keičiasi pižiūris į jį. Sinekdocha – metoniminės grupės tropas, dažnai laikomas metonimijos rūšimi. Sinekdochoje žodžiai vartojami perkeltine reikšme remiantis kiekybiniaisi daiktų ir reiškinių santykiais; čia vienetas ir apibrėžtas kiekis išreiškia daugelį, neapibrėžtą kiekį, dalis arba detalė – visumą. Pvz.: “Nesek sau rožės prie kasų: ji širdį jauną pavilios…”; “Dievų miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų” Antonomazija yra tikrinio vardo pavartojimas bendrine reikšme, neretai tokiais atvejais vardažodis rašomas iš mažosios raidės. Pasitaiko atvejų, kai vyksta atvirkštinis procesas – bendrinė žodžio reikšmė prislopinama ir jis paverčiamas tikriniu. Hiperbolė – tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamo daikto, reiškinio, vaiksmo ypatybės yra padidinamos, perdedamos. Gali būti perdedamas daiktų didumas, jų reikšmė bei svarba, kiekis, požymis, veiksmo ar būsenos trukmė, tempas, intensyvumo laipsnis. Hiperbole teigiama daugiau nei iš tiesų esama, hiperboliškai kalbant, visai negalimas reiškinys pasakomas kaip galimas. Litotė – tai perkeltinės reikšmės žodis ar pasakymas, kuris vaizduojamo reiškinio, daikto ypatybes ne padidina kaip hiperbolė, bet sumažina: “Upę perbridęs, šaukšte prigėrė”. Ironija – paslėptą patyčią reiškiantis tropas, žodžio arba frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Pakartojimas – ne tik viena svarbiausių stilistinių figūrų, bet ir apskritai meninio teksto kūrimo priemonių. Pakartojimas būdingas visiems žanrams, bet ypač svarbus poezijoje, nes pakartojimas yra eiliavimo pamatas. Pakartojimas laikomas stilistine figūra, kai du ar daugiau kartų tas pats elementas – žodis ar jų grupė – kartojamastam tikroje teksto atkarpoje; žodžių, frazių ir sakinių kartojimas pabrėžia, išryškina pabrėžiamą dalyką. Anafora – pakartojimui artima stilistinė figūra, kai žodžiai ar jų grupės kartojamos kelių eilučių, strofų, sakinių pradžioje. Epifora – pakartojimui artima stilistinė figūra, kai žodžiai ar jų grupės kartojamos eilučių, strofų, gretimų sakinių pabaigoje. Simploka – viena iš pakartojimo rūšių, stilistinė figūra, kur žodžiai ar jų junginiai kartojami ne tik vienos eilutės, strofos, frazės ar sakinio gale, bet ir kito pradžioje. Pakartojimais – anaforomis, epiforomis, simplokomis sukuriamas pasakojimo ritmas (ne vien poezijoje), kartojimai suartina skirtingas frazes, kurioms priklauso. Paralelizmas – dviejų dalykų, dviejų reiškinių sugretinimaslygiagrečiai juos pavaizduojant, panašus arba tapatus sintaksinių kalbos elementų išsidėstymas gretimose teksto dalyse. Labai dažnai paralelizme žmogaus gyvenimas sugretinamas su gamtos reiškiniais. Antitezė – paralelizmo rūšis, kur gretinami nariai turi priešingą reikšmę: “Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė”. Antitezėmis mėgstama reikšti paradoksalią mintį, akcentuoti būties priešingybes. Laipsniavimas – stilistinė figūra, vienarūšių sakinio dalių arba vienarūšių sakinių išvardijimas, kai sąvokos išskaičiuojamos stiprejančios arba silpnėjančios reikšmės tvarka: “Kur jūs paukščiai, paukšteliai, paukštytės” Inversija – stilistinė figūra, įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, siekiant stilistiškai išskirti kurią nors jos dalį. Tvarkos pakeitimas sakinyje pabrėžia norimus žodžius, padeda formuoti pakylėtumo įspūdį, gali išreikšti kalbėtojo susijaudinimą. Periodas – temos vientisumu pasižymintis, ilgas, sudėtingas, užbaigtas sakinys, aiškios intonacinės pauzės padalytas į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančią ir krintančią.