Jaunimo nusikalstamumas

Turinys

ĮVADAS..............................3
1. DABARTINĖ PADĖTIS LIETUVOJE...........................4
2. PSICHOLOGINĖS IR SOCIOLOGINĖS PERSPEKTYVOS.............4
3. SOCIALIZACIJOS INSTITUTAI...........................4 3.1. Šeimos aplinka..............................5
3.2. Mokykla..............................6
3.3. Kriminalinės justicijos institucijos................ ............... 7
3.4. Neformalios grupės ..............................7
3.5. Neužimtumas..............................8
3.6. Žiniasklaida..............................9
3.7. Visuomenės vertybinės orientacijos.............................9
IŠVADOS..............................11
LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................12Įvadas
Iš žiniasklaidos vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai – sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų – apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Apie tai kalba žmonės gatvėse, kaimynai, pažįstami..Kyla klausimas, kodėl vaikai tokie žiaurūs?

Vaikai – silpniausi visuomenės nariai, kuriems reikia daug dėmesio ir meilės. Kas atsitiko, kad jie bando ši itokiais nepriimtinais būdais atkreipti visuomenės dėmesį? Ar tokį elgesį apskritai galima vadinti dėmesio reikalavimu? Ar įmanoma pastebėti pirmuosius vaiko nepageidaujamo elgesio požymius? Galima ieškoti asmenų, atsakingų už vaiko padarytą nusikaltimą. Galima kaltinti šeimą, mokyklą, draugus, televiziją ar visuomenę, patį nepilnametį, pasirinkusį kelią į nusikaltimą, tačiau į klausimus “Ką daryti, kad vaikai netaptų nusikaltėliais?“ ir “Ar galima ką nors daryti?“ lieka neatsakyta [1,p. 8].

Nepilnamečių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas ti ik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint suprasti jaunimo padaromus nusikaltimus, būtina žinoti nepilnamečių nusikaltimus lemiančius veiksnius.
Aptarsime socialinius veiksnius, ga

alinčius lemti nepilnamečių nusikalstamą elgesį, bet tai nereiškia, kad tik šie veiksniai yra reikšmingi ir vieninteliai. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad aptariamos priežastys nebūtinai veda prie nusikaltimo – iš vienos pusės, ne visi asmenys, patyrę jų poveikį, nusikalsta, kita vertus, yra asmenų, kurie padaro nusikaltimus ir be aptariamų veiksnių įtakos. Veiksnių buvimas tik rodo padidėjusią tikimybę nusikalsti.
Prieš aptariant socialinius veiksnius, reikia pažymėti, kad socialinis gyvenimas yra gana sudėtingas ir įvairus. Todėl ir nusikalstamą elgesį lemiantys veiksniai veikia ne po vieną, o kaip visuma, tik konkrečiu atveju skiriasi jų svarba [4 ].

1. Dabartinė padėtis Lietuvoje

Per pastaruosius 25 metus nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Jų koeficientas tūkstančiui gyventojų 14-17 metų amžiaus grupėje viršija tą patį rodiklį tarp suaugusiųjų. Teigiama, kad nu usikaltėliai jaunėja, vis daugiau nusikaltimų padaro 14-17 metų paaugliai ir jaunesni vaikai, kurie dėl savo amžiaus nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tai pat daugėja nepilnamečių padarytų sunkių nusikaltimų [3,p.104].
Daugiametė teisės pažeidimų analizė rodo, kad kuo anksčiau žmogus padaro pirmąjį teisės pažeidimą, tuo didesnė šių pažeidimų recidyvo tikimybė. Jei paauglys už pirmąjį teisės pažeidimą nubaudžiamas realia laisvės atėmimo bausme, nusikaltimo recidyvo tikimybė gali padidėti net 17-19 kartų. Nuo 1990m. vis dažniau užfiksuojami pakartotini nepilnamečių nusikaltimai. Nemažą jų dalį sudaro paaugliai, grižę iš laisvės at

tėmimo vietų. [1,p.10].

2. Psichologinės ir sociologinės perspektyvos

Psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Studijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas – psichologinę ir sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai .yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu [2].

3. Socializacijos institutai

Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, pa

askatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika [2].

3.1. Šeimos aplinka

Aptarti pradėsime nuo šeimos, tai yra nuo to, kas vyksta joje ir gali lemti nepilnamečio nusikaltimą. Šeima yra pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės, t. t. Vaikai mokosi iš tėvų. Tėvai savo ruožtu saugo vaiką nuo socialiai nepriimtinų normų perėmimo. Tačiau tai gali ir neįvykti, ir tokiu atveju vaikas gali būti orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau ga

alimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori.
Kalbant apie šeimą, galima paminėti ir tai, kad siekti tikslo visuomenei nepriimtinais būdais nepilnametis gali pradėti ir dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo funkcijų susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, o kartais net nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan. Prie auklėjimo sutrikimo galima priskirti tokį tėvų elgesį, kaip jėgos naudojimas šeimoje (tai matydamas vaikas gali imti manyti, kad teisus tik stipresnis), tikslo siekimo bet kokiomis priemonėmis pateisinimas ir pan. Tokiose šeimose nepilnamečiui neužtikrinamos sąlygos normaliam vystymuisi, vaikai gali nelankyti mokyklų, atsilikti nuo savo bendraamžių, ieškoti į save panašių draugų ir pan. [4].

3. 2. Mokykla

Mokykla: tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Lietuvoje galioja privalomo mokslo iki 16 metų įstatymas. Pasiekę mokyklinį amžių, vaikai privalo mokykloje praleisti nemažą dalį savo laiko. Vadinasi mokykla užima reikšmingą vietą mokinių gyvenime, joje vykstantys įvykiai ir gaunamos žinios daro įtaką asmenybės raidai ir pasaulėvaizdžiui [1,p.28].Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir .jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis.
Problematiška ir tai, kad ne visi turi galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais – būdais [4].
Žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kas gali atsitikti, didėjant mokslo prestižui. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad vis daugiau jaunų žmonių bando įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Kasmet didėja norinčiųjų tapti studentais skaičius. Tačiau tuo pačiu vis dažniau kalbama (ir daroma), kad mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti (ir kai kur yra) mokamas. Akivaizdu, kad greitai susidarys tam tikra terpė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, kad iš anksto šioje terpėje dalį sudaro maždaug 30 tūkst. jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų. Galima daryti prielaidą, kad vis aukštesnis mokslo vertinimas visuomenėje skatins vidine asmens įtampa tarp poreikio siekti visuomeninio pripažinimo ir realių galimybių. Taigi gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veikla [3].3.3. Kriminalinės justicijos institucijos
Kriminalinės justicijos institucijos: šios institucijos su nepilnamečių nusikalstamu elgesiu susiję taip: pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado spragų, t. y. pereinant iš totalitarinio režimo į demokratinį, įvyko daug pokyčių ir teisinėje sistemoje. Šis laikotarpis – savotiškas suirutės periodas, kai kūrėsi naujos institucijos, natūraliai neturėjusios darbo su nusikaltusiais nepilnamečiais patirties arba įgaliojimų imtis atitinkamų veiksmų. Tokia padėtimi pasinaudojo į teisės pažeidimus linkę nepilnamečiai.
Kalbant apie teisinę sistemą, pastebima ir tai, kad kovos su nepilnamečių nusikaltimais priemonės nėra efektyvios. Dažnai taikomos griežtos bausmės (laisvės atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, nepilnamečiui sunku pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų priemonių ir vėl nusikalstama. Principas paprastas: kaip elgiamasi su nepilnamečiu, taip ir jis elgiasi su aplinkiniais.

Šiuo metu kai kuriose Lietuvos griežto režimo kolonijose pastebima nuteistųjų jaunėjimo tendencija. Asmuo anksti pradėjęs nusikaltėlišką karjerą, neturi pradinio socialinio kapitalo, o įgyti jį įkalinimo vietose yra praktiškai neįmanoma. Taigi didėja skaičius nuteistųjų, turinčių tik pradinį išsimokslinimą, neturinčių šeimų, o tai pat ir jokios darbo patirties, nekalbant jau apie profesinį mokymą. Akivaizdu, jog išvardinti veiksniai yra vieni svarbiausių ir padedančių jaunam žmogui vėl pritapti laisvėje, todėl jų nebuvimas gali reikšti tai, jog vis labiau silpnėja jauno žmogaus galimybės pritapti visuomenėje. Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečių nusikaltimų recidyvas žymi paskirtos bausmės neefektyvumą bei pakartotinių nusikaltimų skaičiaus augimą. Todėl gana realu, kad dėl resocializacijos silpnumo ir neefektyvumo įkalinimo įstaigose po kelerių metų gali išaugti nusikaltimų skaičius [4].

Nepilnamečių kriminalinės justicijos institucijos turi siekti keisti vaikų ir jaunimo perauklėjimo (pataisos) būdus. Dabar nepilnamečiams taikoma laisvės atėmimo bausmė yra neveiksminga, todėl būtina galvoti apie humaniškus auklėjimo metodus. Nubaustam laisvės atėmimu nepilnamečiui turėtų būti taikomos bendro pobūdžio socializacijos ir individualios socialinės psichologinės pagalbos priemonės [1,p.72].3.4.Neformalios grupės
Neformalios grupės: tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali
nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepilnamečiai gali būti įtraukiami į neformalias grupes ir suaugusiųjų, kadangi nepilnametis dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami nepilnametį antisocialiems veiksmams, žinodami, kad už tai jis nebus nubaustas [4].3.5.Neužimtumas
Neužimtumas: šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko. Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Nepilnamečiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos galimybės susirasti darbą arba įsitraukti į kažkokią veiklą, jei apie jo teistumą žino kiti [4].
Minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų. Kartojasi jau anksčiau minėta formulė: jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis. nusikaltimus. Taigi kyla klausimas, kas yra lengviau : daugiau valstybės biudžeto lėšų skirti įkalintųjų išlaikymui ir saugiau jaustis tuos keletą metų, kol žmogus atliks bausmę (nes tuo metu jis bus izoliuotas ir nekels grėsmės visuomenei), ar vis dėlto jam suteikti dar vieną galimybę, įtraukiant socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus, tėvus. Žinoma visuomenei būtų daug ramiau, jei visi tie, kurie nepakluso jos normoms ir įstatymams, būtų iš naujo “ auklėjami“ ir “ taisomi“ pataisos darbų kolonijose.Tačiau ar neatsitiktų tai, jog už grotų atsidurtų apie trečdalis visų gyventojų, nes beveik tiek asmenų per metus vienaip ar kitaip susiduria su teisėsaugos sistema. Taigi nereikia didelių matematinių sugebėjimų, norint suprasti, kad po kelerių metų būtų lengviau izoliuoti tuos kelis tūkstančius laimingųjų nuo visos likusios prasikaltusios visuomenės. Akivaizdu, kad vien tik asmenų, o ypač nepilnamečių, izoliacija visų problemų neišspręsi. Be to, visi vis garsiau kalba apie pilietinę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus gali laisvai kilti socialinio statuso laiptais [5].3.6.Žiniasklaida
Žiniasklaida: pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditoriją, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Tada jiems ypač sunku pritapti visuomenėje, o nesugebėdamas pritapti, nepilnametis gali nusikalsti dar kartą. Tačiau apie žiniasklaidos įtaką yra mažai mokslinių tyrimų, ir jie neduoda vienareikšmio atsakymo apie jos įtaką nusikalstamam elgesiui.

Taigi galima skirti tokius lemiančius veiksnius – bet tai nereiškia, kad šis jų išskyrimas yra galutinis, nes socialinis gyvenimas yra ganėtinai įvairus ir sparčiai kintantis. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, galima teigti, jog nepilnamečiai jautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių, įtaką.
Nuo to, kaip bus sprendžiama nepilnamečių nusikaltimų problema, priklausys ir jų padaromų nusikaltimų mažėjimas [4].3.7. Visuomenės vertybinės orientacijos
Nesunku pastebėti, kad gyvenimo tempai pastarąjį dešimtmetį yra žymiai greitesni, nei
anksčiau. Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir politinių procesų – didėjančio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymų neatitikimo šių dienų aktualijoms – keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos. Jaunimas yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisėtu būdu. Galima teigti, kad jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Visa tai galima iliustruoti paprastais pavyzdžiais: dar vis galima teigti, kad mūsų visuomenėje neblėsta turto siekimo tikslas, o tuo pačiu ir noras būti turtingu. Sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjanti bedarbystė ir t.t. vis labiau apriboja legalius šio tikslo siekimo būdus. Kaip parodė sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuo jaunesnis nuteistasis, tuo dažniau jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių, Taigi, dar neturinčiam 21 metų jaunuoliui yra labai svarbu turėti pakankamai pinigų, jų stoka ir siekimas neatsilikti nuo kitų visuomenės narių verčia žmogų nusikalsti. Tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus asmenys nusikaltimus dažniau įvykdo dėl neatsargumo, atsitiktinumo, draugų įtakos. Galima daryti prielaidą, jog jaunimas savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Realizuojant savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo būdu. Tai yra vienas pavyzdys, atskleidžiantis poreikių bei visuomenėje vyraujančių vertybių neatitikimo pasekmes.

Išvados

Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat nusikaltėlišką elgesį.
Apibendrinant reikia pažymėti, kad nepilnamečiai bei šiek tiek vyresni jų draugai yra savarankiška socialinė grupė, kurios narius sieja bendros teisės, pareigos, siekiai ir interesai. Nuo šios grupės socializacijos ir moralės priklausys ateities visuomenės transformacijos. Kriminologiniai samprotavimai verčia interpretuoti nepilnamečių nusikaltimus kaip specifinę nusikaltimų rūšį. Todėl jų prevencija yra viena esminių teisėtvarkos užtikrinimo krypčių.
Anot Europos Tarybos vaikų reikalų specialiojo eksperto S. Asquith‘o, valstybė turi labai anksti įžvelgti vaiko polinkį nusikalsti. Bendruomenė privalo skatinti tėvus, mokyklą kuo labiau domėtis tokiu vaiku, pati rodyti iniciatyvą.
Kad vaikas, padaręs nusikaltimą sugebėtų prisitaikyti ir normaliai gyventi visuomenėje, turime ne tik sukurti alternatyvių laisvės atėmimui pataisos priemonių sistemą, bet pakeisti neigiamą požiūrį į nepilnametį teisės pažeidėją.

Svarbiausia, kad jauni žmonės neliktų vieni dėl kartais keistų ir “ dideliems žmonėms“ sunkiai suprantamų jų interesų ir norų. Jeigu mūsų visuomenė juos tebevertins pagal anksčiau susiklosčiusius stereotipus, labai didelė tikimybė, kad šiandieninis “sunkus“ vaikas po dešimtmečio jau bus patyręs nusikaltėlis [5].

Literatūros sąrašas :

1. Bajorūnienė A. “ Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai. Lietuvos žmogaus teisių centras 2002 m.

2. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr16/default.asp „Nepilnamečių nusikalstamumas ir šeima 2000 m. birželis
3. Jurienė L. “ Nepilnamečių nusikalstamumo būklė, jos priežastys ir aplinkybės“ Mokykla ir nusikalstamumo prevencija, .Vilnius, 1996 m.

4. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr22/default.asp “ Nepilnamečių nusikaltimų socialiniai veiksniai“ 2000 m. gruodis

5. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/ “Nepilnametis: žmogus, kuriam reikalinga kryptis“ 1999m. balandis

Leave a Comment