Gamybos išlaidų apskaitos informacija ir jos apdorojimas

TURINYS

ĮVADAS 2
1. GAMYBINIS PROCESAS 4
1.1. Gamybinio proceso skirtingumas ir vieningumas 4
2. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA, ANALIZĖ IR SAVIKAINOS SKAIČIAVIMO SISTEMA 6
2.1. Kalkuliacinių objektų nustatymo principai 8
2.2. Analitinės gamybos išlaidų apskaitos tvarkymas 8
2.3. Tolimesnės veiklos analizė 8
2.4. Netiesioginių išlaidų paskirstymas 9
2.5. 202 sąskaitos – Nebaigta gamyba naudojimas 10
3. GAMYBOS VALDYMO INFORMACINĖS SISTEMOS..................12
3.1. Įmonės informacinės sistemos.............................12
3.2. Informacijos srautai..............................14
IŠVADOS 16ĮVADAS
Rinkos sąlygomis išskirtinis dėmesys skiriamas valdymo problemoms spręsti. Tam yra būtina patikima išlaidų apskaitos informacija. Pagrindinis išlaidų apskaitos tikslas – nustatyti produkcijos ir paslaugų kainas. Laiku pateikus informaciją apie gaminių savikainą įmonės vadovybė gali teisingai nuspręsti, kuriuos gaminius tikslinga gaminti, kokiomis kainomis juos parduoti, kad būtų gautas didesnis pelnas. Neeabejotinai viena iš svarbiausių sudėtinių dalių pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemoje galima laikyti išlaidų paskirstymą. Be to išlaidų paskirstymas tarp išlaidų centrų sudaro palankias sąlygas išlaidoms kontroliuoti.
Daugumoje išlaidų apskaitos sistemų siekiama visas išlaidas paskirstyti kalkuliavimo objektams. Tačiau daugeliu atvejų negalima visų išlaidų tiesiogiai priskirti konkrečių gaminių savikainai dėl dviejų svarbiausių priežasčių:
 šito padaryti paprasčiausiai neįmanoma, nes tam tikros išlaidos būna bendros visiems gaminamiems produktams savo esme (pavyzdžiui, įmonės bendrąją finansinę apskaitą vedančių buhalterių atlyginimo išlaidų niekaip nepavyktų logiškai paskirstyti tarp keleto deešimčių ar net šimtų įmonėje gaminamų produkcijos rūšių);
 tai daryti būtų neracionalu, net jeigu ir įmanoma, dėl per didelės apskaitinio darbo apimties. Pavyzdžiui, teoriškai įmanoma tam tikrame siuvyklos ceche nustatyti, kiek siūlų sunaudota konkrečių marškinių siūlėms susiūti. Tačiau šių siūlų kaina vi

isoje marškinių savikainoje bus tokia maža, kad netikslinga imtis tokių apskaičiavimų. Taip darant būtų pažeistas apskaitos vedimo optimalumo principas, švaistomas darbo laikas beverčių duomenų apskaičiavimams.
Įmonių valdymo apskaitos specialistai dažniausiai susiduria su pridėtinių ir kompleksinių išlaidų paskirstymo problemomis. Nors šių išlaidų priskyrimo gaminiams metodikos yra skirtingos, tačiau paskirstymo tikslai yra tie patys.
Gamybos pridėtinės išlaidos yra visos gamybos išlaidos, išskyrus tiesiogines medžiagas ir tiesiogines darbo išlaidas. Tai netiesioginių medžiagų ir netiesioginio darbo išlaidos, kuras ir elektros energija, sunaudota įmonės reikalams, pastatų nuoma, įrengimų remontas, pastatų ir įrengimų nusidėvėjimas ir kt.
Jeigu įmonė gamina tik vienos rūšies gaminį, prie tiesioginių išlaidų galima priskirti visas jam pagaminti patirtas išlaidas: naudojamų mašinų ar įrengimų nusidėvėjimą, kurą ar kitokią energiją jų naudojimui, taip pat šilumą, vandenį ir t..t.. Tačiau, jei tie patys įrengimai ar mašinos yra naudojami skirtingiems gaminiams, tai tokios išlaidos taps pridėtinėmis išlaidomis. Tarp gaminamų produktų jos paskirstomos specialiais skaičiavimais. Literatūroje šios išlaidos vadinamos įvairiai: bendros gamyklinės, gamybinės pridėtinės, netiesioginės gamybinės išlaidos. Kadangi šių išlaidų, neatlikus specialių skaičiavimų, neįmanoma priskirti kalkuliavimo objektams, todėl jas dar vadina paskirstomosiomis. Kai kurie autoriai jas vadina tiesiog bendromis išlaidomis.
Apskaita yra valdymo įrankis ir kiekvienas vadybininkas turi ja naudotis. Tvarkant apskaitą kiekviena įmone traktuojama kaip savarankiškas verslo objektas, galintis imtis ek
konomines veiklos. Apskaitos vadybininkas laiko atskira įmone ir atskiria ją tvarkydamas apskaitą nuo jos darbuotoju, finansuotoju ir savininku. Visos sąskaitos, kuriose kaupiama informacija, priklauso tik įmonei ir rodo tik tuos įvykius, kurie turi įtakos tos įmones veiklai.1. GAMYBINIS PROCESAS
Gamybinio proceso apskaita yra vienas iš sudėtingiausių ir darbo imliausių apskaitos barų:
 gamybinis procesas yra įvairiašakis ir įvairiarūšis;
 net toje pačioje įmonėje gamybinis procesas yra daugiašakis ir įvairiarūšis;
 toje pačioje įmonėje išsidėstęs įvairiuose padaliniuose;
 gamybinio proceso apskaitai neretai yra rekomenduojami atskirom gamybos šakom atskiri sąskaitų planai;
 šiuolaikiniuose apskaitos metodiką reguliuojančiuose teisės aktuose gamybinio proceso apskaitai yra nustatytos tiktai bendrosios nuostatos;
 gamybinis procesas yra susietas su pagamintos produkcijos savikainos nustatymu, tačiau nei sąskaitų plano naudojimo paaiškinimuose nei kituose normatyviniuose aktuose visai nėra jokių konkrečių nuorodų;
 pavyzdiniame sąskaitų plane gamybinio proceso apskaitai skirtose sąskaitose nėra pateiktos vieningos metodikos dėl išlaidų straipsnių fiksavimo.1.1. Gamybinio proceso skirtingumas ir vieningumas
Gamybinio proceso skirtingumą sudaro tai, kad praktikoje yra traktuojamos atskiros gamybos šakos:
 pramonė;
 sunkioji pramonė;
 lengvoji pramonė;
 energetika;
 statyba;
 žemės ūkis;
 ir t.t..
Visos atskiros sustambintai pavadintos gamybos šakos yra skirstomos į dar smulkesnes Žinoma, jose gaminami gaminiai technologiniu požiūriu yra gana skirtingi. Jie gaminami iš skirtingų detalių ir medžiagų ir gana skirtinga pagamintoji produkcija – jų gaminiai. Iš čia ir iškyla kita problema, dėl ko dažnai teigiama, kad:
 jeigu yra skirtingos gamybos šakos, skirtingos sunaudojamos me
edžiagos ir skirtinga technologija, tai turi būti ir skirtinga apskaita;
 jeigu skirtinga apskaita, tai, kaip dažnai yra teigiama, turi būti naudojamas ir skirtingas tai gamybos šakai pritaikytas sąskaitų planas.
Šiuo metu visoms gamybos, prekybos ir kitoms ūkio verslo šakoms yra taikomas vieningas sąskaitų planas bei vieninga finansinė ir mokestinė atskaitomybė.
Naudojantis pavyzdiniu sąskaitų planu gamybos proceso apskaitai yra naudojamos šios balansinės sąskaitos:
 202 – Nebaigta gamyba;
 603 – Tiesioginės gamybos išlaidos;
 604 – Netiesioginės gamybos išlaidos;
 620 – Savos gamybos ilgalaikio turto savikaina;
 627 – Nebaigtų vykdyti sutarčių savikaina.
Kyla klausimas, ar užtenka šitų sąskaitų visų ūkio šakų gamybos išlaidų apskaitai, ar dar reikia kokių nors papildomų ir specifinių.
Kaip matome iš pateiktų sąskaitų sąrašo, tiktai 620 ir 627 sąskaitos savo pavadinimuose turi specifinių bruožų, o kitose to visai nematyti. Tačiau argi sąskaitos pavadinimas ką nors lemia. Specifiškumas gali būti nusakomas ir kitaip.
Galime samprotauti taip. Jeigu yra gamybinis procesas, yra gaminama ir kokia nors produkcija. Kiekvienam gamybininkui ar vartotojui iškyla klausimas, o kiek toji produkcija ar gaminys (mašina, staklės, agregatas ir t.t.) kainuoja. Tai reiškia, svarbu žinoti, kokia gaminio savikaina.2. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA, ANALIZĖ IR SAVIKAINOS SKAIČIAVIMO SISTEMA
Analizuojant ekonominę literatūrą ir mokslinius darbus, galima įsitikinti, kad turbūt daugiausia yra parašyta darbų produkcijos savikainos skaičiavimo ir analizės klausimais. Žinoma, dabartinėje atskaitomybėje, kadangi tai yra kiekvienos įmonės vidaus reikalas ir tam tikra komercinė paslaptis, du
uomenų apie produkcijos sudėties bei jos išlaidų struktūrą niekam pateikti nebereikia. O tai, žinoma, lėmė ir tą, kad daugelis įvairiausių įmonių šiuo metu per mažai kreipia dėmesio savikainos apskaičiavimui bei išlaidų analizei. Tačiau konsultuojant bendras su užsieniu firmas ir analizuojant jų veiklą, galima konstatuoti, kad jos iš tikrųjų yra labai suinteresuotos gaminamos produkcijos ar patarnavimų savikaina bei veiklos organizavimo išlaidų dydžiu ir efektyvumu.
Seminarų bei konsultacijų melu įmonių finansininkai dažnai klausia apie savikainos skaičiavimo modelį bei su tuo susijusias buhalterines sąskaitas. Iš tikrųjų, pavyzdinio sąskaitų plano naudojimo paaiškinimuose visai nekalbama apie savikainos skaičiavimą bei po to reikalingus apskaitos duomenų (likučių, realizuotos produkcijos bei nebaigtos gamybos) koregavimus. Kai kurie nurodymai, kuriais įmonės turi vadovautis, yra įrašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 804 “Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka” 44 p. “Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą”.
To paties nutarimo 35 p. yra kalbama apie prekybos įmonių parduotų prekių savikainą, 36 p. – apie perdirbinio įmonių parduotų prekių savikainą (nors perdirbinio įmonės vykdo ir gamybinį procesą) bei 37 ir 38 p. yra nurodoma, kas lemia tiesiogines ir netiesiogines išlaidas.
Tačiau šio nutarimo nuostatuose nenurodyta, kaip turi būti tvarkoma apskaita (nėra balansinių sąskaitų, sąskaitų korespondencijų, kokie rodikliai turėtų būti fiksuojami analitinės apskaitos registruose). Praktiniam darbui, kada nėra konkretesnių nurodymų, turint galvoje, kada šiuo metu dešimteriopai yra padidėjęs įmonių skaičius, kuriose dirba daug apskaitos darbuotojų, persikvalifikavusių iš kitų specialybių ir ne visada aiškiai žino šiuolaikinius savikainos skaičiavimo reikalavimus.
Kadangi iš tikrųjų kiekvienai įmonei yra suteikta teisė laisvai pasirinkti savikainos skaičiavimo sistemą, neretai yra ir elgiamasi gal kiek per laisvai, pamirštant net kai kuriuos gana griežtos apskaitos taisyklių reikalavimus:
 kad būtina laikytis pastovumo principo, t.y. savikainos skaičiavimo sistema turi būti taikoma ilgą laiką;
 kad įkainojant atsargas reikia taikyti taip pat pastoviai pasirinktą įvertinimo būdą;
 nusistatyti, kurias įsigijimo išlaidas (transportavimo, sandėliavimo ir t.t.) įtraukti į parduotos produkcijos savikainą, nepriklausomai nuo produkcijos ar prekių pardavimo, t.y. nepriklausomai nuo to, ar tos prekės buvo parduotos, ar ne. Šiuo atveju taip pat turi būti išsaugojamas pastovumo principas ir t.t.
Kas sudaro savikainos skaičiavimo sistemą:
1. Atsižvelgiant į gaminamos produkcijos asortimentą, turi būti iš anksto nustatomi kalkuliaciniai objektai, kad būtų įmanoma jų gamybos savikainai priskirti išlaidas.
2. Remiantis minėto Vyriausybes nutarimo Nr. 804 37 p. reikalavimais, būtina konkrečiai apibrėžti tiesioginių išlaidų sudėtį, o pagal 38 p. – netiesioginių išlaidų.
3. Taip pat reikia nustatyti netiesioginių išlaidų sudėtį ir priskyrimo prie tiesioginių išlaidų (įkalkuliavimo į produkcijos savikainą) kriterijus ir metodiką.
4. Reiktų sudaryti komisiją ir nustatyti kriterijus šalutinės produkcijos arba atliekų įvertinimui. Atliekos turėtų būti apskaičiuojamos ir įvertinamos tada, kai jos atsiranda. Nes atliekų vertė yra išskaičiuojama iš išlaidų, nustatant produkcijos savikainą.
5. Taip pat reikėtų sudaryti komisiją ir nustatyti terminus nebaigtos gamybos inventorizavimui. Jeigu yra gaminama konkreti produkcija, kurios baigimas pereina į kitą ataskaitinį laikotarpį, tai tokiai produkcijai, kaip konkrečiam kalkuliaciniam obj.ektui, iš karto gali būti kaupiamos ir išlaido ir tada ją įvertinti inventorizavimo metodu yra žymiai paprasčiau. Belieka patikrinti išlaidų realumą ir prie jų priskirti netiesiogines išlaidas.
Tokiu būdu produkcijos skaičiavimo metodiką schematiškai galima būtų pavaizduoti taip (žr. l schemą).

1 pav.2.1. Kalkuliacinių objektų nustatymo principai
Nustatant konkretų kalkuliacinį objektą, būtina atsižvelgti:
 ar bus įmanoma visą laiką tiksliai priskirti tam objektui tiesiogines išlaidas;
 ar pagal savo gamybos specifiką (aš objektas išsiskiria iš kitų pana šios prigimties objektų. Jeigu mažai tesiskiria, kalkuliaciniu objektu galima pripažinti atitinkamą grupių panašių gaminių.
Čia svarbu išskirti šiuos kriterijus:
a) galimą savikainos skirtumą, kuris priklauso nuo darbo ir materialinių sąnaudų;
b) pardavimo kainos skirtumą, kad galima būtų orientuotis, ką geriau apsimoka gaminti;
c) gaminių paklausą rinkoje, nes kuo daugiau tokių gaminių, tuo didesnė konkurencija.
Nustačius kalkuliacinius objektus, tai turi būti paskelbta visiems įmonės padaliniams, kad jie kauptų tiesiogines išlaidas ir atskirai apskaitytų pagamintą produkciją bei pajamuotų atliekas ir žinotų, kaip inventorizuoti nebaigtą gamybą.2.2. Analitinės gamybos išlaidų apskaitos tvarkymas
Norint įvykdyti aukščiau išvardintus uždavinius, kiekvieno kalkuliacinio objekto apskaitai galima pasiūlyti analitinės apskaitos registro maketų, kurį kiekviena įmonė, nepriklausomai nuo to, ar apskaita kompiuterizuota, ar tvarkoma rankiniu būdu, galėtų sau prisitaikyti. Čia be atskiru rūšių išlaidų pinigine išraiška, rekomenduojama įsivesti ir kai kuriuos galimus kiekinius rodiklius, kurie sudaro pagrindinę gaminių dalį. Ypač tai yra būtina ir naudinga, jei sąmatoje yra nustatyta sunaudojamų medžiagų specifikacija, kurios įvykdymą siekiama kontroliuoti. Tada tokios sąmatos Įvykdymas kontroliuojamas dviem būdais:
 pinigine išraiška, tikrinant kainų nukrypimų įtaką;
 kiekine išraiška – tikrinant, ar nėra sunaudota daugiau medžiagų dėl broko ar kitokio praradimo.
Tokius duomenis galima kaupti registruose.2.3. Tolimesnės veiklos analizė
Sukauptus duomenis, galima daryti dar ir kitus platesnius apibendrinimus.
Pirma, jei tokie duomenys tam pačiam kalkuliaciniam objektui buvo sukaupti praeitais metais, juos galima palyginti su einamojo laikotarpio duomenimis įvairiais parametrais:
 vienam gaminiui;
 santykiniais dydžiais.
Antra, turint faktine, produkcijos savikainą ir rinkos kainas, įmanoma nustatyti gamybinio proceso galimą finansinį rezultatą.
Trečia, kadangi veiklos sąnaudos nėra įkalkuliuotos į produkcijos savikainą, tikslinga apskaičiuoti (be buhalterinio koregavimo) finansinį rezultatą su veiklos sąnaudom. Tai yra svarbu iš esmės, analizuojant produkcijos savikainą, siekiant nustatyti, kuri produkcija pelningesnė.
Galima surasti dar daug būdų, kaip visapusiškai analizuoti gamybinę veiklą. Galima apskaičiuoti nukrypimus dėl kiekinio ir vertinio sunaudotų medžiagų ir kitų sąnaudų pasikeitimo, perskaičiuojant faktiškai pa gamintosios produkcijos kiekius pagal ankstesnių laikotarpių sąnaudas. Tuo pačiu palyginti rezultatus, perskaičiavus produkciją ankstesnių laikotarpių rinkos kainomis.
Ypač dabartiniu metu, kada daug kur apskaita yra kompiuterizuota, tokie apskaičiavimai reikalauja tiktai programos papildymo. Tačiau reikia manyti, kad kiekvienas įmonės vadovas ar savininkas (akcininkai) tikrai bus suinteresuoti gauti informaciją apie įmonės visapusišką ekonominę veiklą.
1a lentelėje pateiktieji duomenys kartu gali būti panaudoti vietoje gamybos apskaitos registro. Čia būtina tiktai įrašyti balansines sąskaitas, nes norint analizuoti pagal l a lentelėje pateiktus rodiklius (tiesioginius ir netiesioginius), turi būti sukauptos visos išlaidos ir parodyta produkcijos išeiga (gauta produkcija). Tačiau norint apskaičiuoti produkcijos faktinę savikainą, būtina iš bendrų išlaidų apimties, tenkančios pagamintai produkcijai, atimti šalutinės produkcijos vertę ir likučius (nustatytus inventorizacijos duomenų pagrindu) nebaigtoje gamyboje. Tai yra labai svarbu. Todėl (kartoju, kas buvo anksčiau pasakyta) nusistatant įmonės savikainos apskaičiavimo sistemą, būtina sąlyga – nustatyti nebaigtos gamybos inventorizavimo ir įvertinimo tvarką bei terminus. Kadangi labai sudėtingas ir daug darbo (technologų, ekonomistų ir buhalterių) reikalaujantis procesas, inventorizavimo atlikimo terminą galima nustatyti metinės finansinės atskaitomybės sudarymui (BAPĮ 14 straipsnis ir Vyriausybės nutarime Nr. 804 pateikti aiškinimai apie metinės finansinės atskaitomybės sudarymą).2.4. Netiesioginių išlaidų paskirstymas
Viena iš svarbiausių sudėtinių dalių pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemoje galima laikyti netiesioginių išlaidų paskirstymą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai labai paprastas dalykas., tačiau ekonominio vertinimo požiūriu, tai aktualus dalykas. Jeigu įmonė ne formaliai, o realiai nori apskaičiuoti produkcijos savikainą ir žinoti, ką geriausia gaminti, tai yra labai svarbu. Netiesiogines išlaidas galima paskirstyti pagal įvairius bazinius duomenis, pvz. pagal įvairias bazines sumas:
 proporcingai pagrindinėm žaliavom;
 proporcingai tiesioginėms išlaidoms;
 proporcingai sąlyginiu gaminių (šiuo atveju indelių).
Analizuojant įvairiais būdais apskaičiuotą gaminių savikainą, matome, kad turbūt yra moksliškai pagrįstesnius būdas – skirstyti netiesiogines išlaidas pagal sąlyginius gaminius (šiuo atveju pagal sąlyginius konservų indelius). Tai šiuo atveju gali būti dėl to, kad pačiam konservų pagaminimui (sudėjimui į indelius, jų uždarymui bei terminiam apdorojimui ir t.t.), reikalingos beveik vienodos sąnaudos. O pavyzdžiui, jeigu skirstyti pagal žaliavų vertę, tai brangesnėms žaliavoms teks daugiausia ir netiesioginių išlaidų, nes pats gamybinis procesas analogiškas įvairioms konservų rūšims.
Kiekviena įmonė gali laisvai pasirinkti netiesioginių išlaidų skirstymo bazę. Čia yra labai svarbus vienas dalykas – laikytis pastovumo principo. Todėl prieš nusistatant savikainos skaičiavimo sistemą, būtų tikslinga atlikti įvairius bandomuosius skaičiavimus ir pasirinkti labiau priimtiną variantą.
Iš pateiktos savikainos skaičiavimo melodikos matome, kad sąskaitų planas neturi jokios įtakos. Nes, iš tikrųjų, produkcijos gamybos specifika atskirose gamybos šakose yra vienintelis kriterijus, pagal kurį gali būti klasifikuojamos įmonės. Visi kiti apskaitos objektai:
 turto apskaita;
 piniginių išteklių apskaita;
 atsiskaitymų apskaita;
 darbo užmokesčio apskaita;
 finansinių rezultatų apskaita ir t.t.
Visų tipų įmonėse yra vienodi. O tai jau leidžia daryti išvadą, kad atskirom gamybos šakom, tegu ir labai specializuotom yra reikalinga gerai apgalvota ir pagal specifiką paruošta savikainos skaičiavimo sistema.2.5. 202 sąskaitos – Nebaigta gamyba naudojimas
Aukščiau yra aptarta savikainos sistemos sudėtis ir jos naudojimo tvarka. Šios sistemos įgyvendinimui geriausiai ir tinka 202 sąskaita. Kadangi, kaip nurodyta aukščiau, norint apskaičiuoti savikainą, į 202 sąskaitą yra perkeliamos išlaidos iš 603 ir 604 sąskaitų, arba tiesioginiu būdu iš karto 202 sąskaitos analitinėje apskaitoje yra apskaitomi ir kalkuliaciniai objektai ir netiesioginės išlaidos (elektra, šiluma, vanduo, remonto dirbtuvių išlaidos ir jų patarnavimai, transportas (išlaidos – nuosavų patarnavimų vertė – teikiant juos savai įmonei arba pirkimo vertė) įrengimų remonto ir išlaikymo išlaidos ir t.t.). Tokios, aukščiau nurodytos, netiesioginės išlaidos, kurios yra teikiamos savai gamybai, yra [kalkuliuojamos į savos produkcijos savikainą pagal pasirinktus bazinius rodiklius (D 202 – kalkuliaciniai objektai, K 202 – atskiros netiesioginės išlaidos). Netiesioginių išlaidų kalkuliavimas ir koregavimas yra būtinas ir iš anksto tiksliai numatytas netiesioginių išlaidų įkalkuliavimo nuoseklumas:
 nes vienos netiesioginės išlaidos, kaip įvairių remonto dirbtuvių (cechų, padalinių) patarnavimai arba įrengimų išlaikymas ir priežiūra, transportas ir t.t., kurie yra apskaitomi atskirai, naudoja kitas netiesiogines išlaidas – elektrą, šilumą, vandenį, transportą ir t.t. Todėl ir tos netiesioginės išlaidos turi būti kalkuliuojamos atskirai.
 būtina nusistatyti vieną kažkokią netiesioginių išlaidų rūšį, pavyzdžiui, elektros energija (nors ji yra pirkta, bet dar susidaro ir savos aptarnavimo išlaidos), kuri iškalkuliuojama pirmiausiai ir vėliau neturi būti koreguojama.
 nusistatant tolimesnių netiesioginių išlaidų kalkuliacinį eiliškumą, būtų turbūt tikslingiausia (bet čia kiekvienos įmonės specifikos dalis) kalkuliuoti vandenį, šilumą, vėliau įrengimų priežiūros, remonto dirbtuvių, transporto ir t.t. objektus.
 kalkuliavimui yra sudaromos buhalterinės pažymos (taip vadinami dokumentai), kurių sudarymo tvarką numato BAP įstatymo 4 str. nuostata: “Ūkinės operacijos, kurios negali būti dokumentuotos, turi būti pagrįstos susijusių kitų operacijų apskaitos dokumentais”.
 paskirsčius netiesiogines išlaidas ir įvertinus šalutine, produkciją reikia atlikti nebaigtos gamybos inventorizaciją ir įvertinti. Kaip buvo sakyta aukščiau, tikslinga vertinti ne tik konkrečius pusgaminių likučius, perskaičiuojant į pirmine, medžiagų verte., bet ir apskaičiuoti darbo ir kitas (netiesiogines) sąnaudas.3. GAMYBOS VALDYMO INFORMACINĖS SISTEMOS
Žmogus, būdamas valdymo subjektu, savo darbe naudoja įvairias technines priemones, padedančias geriau atlikti jam pavestas funkcijas. Tokios priemonės yra kompiuteriai, kuriais dabar jau dirba arba naudojasi jų apdorota informacija daugelis gamybos ir kitų veiklos sričių specialistų. Dabar kompiuterinės technikos naudojimas yra susijęs su naujausiomis informacinėmis technologijomis, garantuojančiomis greitą ir patikimą valdymo personalo aprūpinimą reikiama jo veiklai informacija.
3.1. Įmonių informacinės sistemos
Informacijos kompiuterizuoto apdorojimo ir duomenų tvarkymo būdas, kartu ir kompiuterizuotų informacinių sistemų kūrimo tikslingumas daug priklauso nuo informacijos apdorojimo technologijų. Vienu atveju gali geriausiai tikti centralizuotas informacijos (duomenų) apdorojimas, kitu decentralizuotas, dar kitais išskirstytas. Tokia informacinė sistema gali turėti posistemius, atskiras informacines sistemas, kuriuose naudojamos skirtingos informacijos apdorojimo technologijos, gali turėti atskiras ir kelias tarpusavyje susietas duomenų bazes. Pasiruošimo verslui projektavimo rezultatai daug priklauso nuo priimamų sprendimų, o pastarieji sąlygojami informacijos ir informacijos srautų. Todėl informacijos srautų formavimas ir tvarkymas tampa nuolatine informacine veikla, skirta aprūpinti valdymo personalą informaciniais ištekliais. Informacinės veiklos tikslas-rinkti, kaupti ir apdoroti daug pirminės informacijos, dažnai keisti anksčiau suformuotą ir laikomą paskesniam vartotojui.
3.1 – 1 lentelė. Verslo projektavimo procesas ir jo kompiuterizavimas
Projektavimo procesai Naudojamos kompiuterizavimo priemonės
Projekto rengimo darbų planavimas ir valdymas Tinklinių planų sudarymo ir parametrų vertinimo: projektų valdymo sistemos; planų vertinimo taikomosios programos.
Verslo plano dalių rengimas Geriausių sprendimo ieškojimoir vertinimo: gamybos programos optimizavimo; Išdėstimo (vėžimo) optimizavimo; Sprendimų alternatyvų vertinimo; Finansinių rodiklių vertinimo: universaliomis priemonėmis (EXCEL ir pan); specialiomis analizės ir modeliavimo priemonėmis; Kitos programinės priemonės.
Šaltinis: Simanauskas L. Informacijos sistemos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. Apimtis 290 p.

Apskaita (transakcijų apdorojimas).
Tai sistema, realizuojanti kasdieninių organizacijos veiklai būdingų operacijų atlikimą, struktūra parodyta 6.2-2 pav. Ji skirta apskaitos operacijoms kompiuterizuoti. Atsižvelgiant į įmonės gamybinę veiklą, ši sistema susideda iš žaliavų , turto, finansų, darbo užmokesčio, produkcijos ir kitų apskaitos posistemių ir leidžia realizuoti tinkamas įmonės funkcijas.
3.1 – 2 pav. Apskaitos informacinė sistema
Šaltinis: Simanauskas L. Informacijos sistemos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidikla, 2000. Apimtis 290 p.
Į atskirą informacinių sistemų grupę galima išskirti tas, kurios skirtos apskaitos funkcijoms kompiuterizuoti. Jos vadinamos kompiuterinės buhalterinės apskaitos sistemos. Lietuvoje rengiamos ir naudojamos apskaitos sistemos: APSKAITA, APSKAITA II, APSKAITA III (sukūrėUAB „Labis“), BALANSAS (Rivilė), SAIKAS (Saikas), FINVALDA, ALGA (Finansų valdymo sistemos). Ryškiausios ir plačiausiai žinomos yra iš kitur atvežtos kmpiuterinės valdymo ir apskaitos sistemos SCALA IR NAVISION.
Įmonėje UAB “Akvilegija” yra naudojama buhalterinės apskaitos sistema “FINVALDA” – pilnai integruota, modulinė, daugiavartotojiška didelėmis lankstumo bei priderinamumo galimybėmis, t.y. ji lengvai pritaikoma prie galiojančių įstatymų bei konkretaus apskaitos modelio. Ji leidžia visiškai laisvai organizuoti apskaitos procesą įmonėje.Pa.grindinės apskaitos sistemos “FINVALDA” savybės ir galimybės:

Plačios informacijos pateikimo formų galimybės, integracija su MS Office ir kitomis priemonėmis. Aktualią informaciją galite gauti jums patogiu pavidalu, t.y. lenteles, grafikus, arba eksportuoti į Microsoft Excel, Microsoft Word, Adobe Acrobat Reader, HTML, XML, Lotus, į tekstinius failus, per ODBC jungtį į ORACLE, Microsoft Acces, Sybase ir kt.. Duomenų sąrašuose, kuriuos matome ekrane, galima sukeisti stulpelius vietomis, “iškirpti”, perkelti, įterpti tam tikrą informaciją, surūšiuoti, sugrupuoti, susumuoti ir gautą rezultatą atsispausdinti lentelės ar grafiniu pavidalu arba eksportuoti į aukščiau minėtas aplinkas. Išspausdintų ataskaitų kiekviename puslapyje matosi ir filtro sąlygos. Tai labai informatyvu, nes kiekvienu konkrečiu atveju labai aiškiai matosi, kokia informacija yra atspausdinta.
Plačios analizės galimybės. Informaciją galima analizuoti bet kokiais vartotojui aktualiais pjūviais – pagal pajamų/išlaidų centrus, projektus, objektus. Objektai gali būti 4 lygių. Juos dar galima apjungti į grupes. Galima atsispausdinti reikalingą ataskaitą (pvz. pelno, didžiąją knygą) pagal kiekvieną objektą ar jų grupę).3.2. Informacijos srautai
Valdymo sprendimų darymas yra informacinis procesas. Visi jo etapai, pradedant tikslų apibrėžimu ir baigiant vykdomų sprendimų kontrole bei jų pasekmių įvertinimu, remiasi informacija ir yra susiję su jos apdorojimu. Nagrinėjant informacijos, duomenų ir žinių organizavimą (gavimą, vaizdavimą, apdorojimą, saugojimą, perdavimą ir naudojimą) valdymo objekte, didžiausias dėmesys skiriamas, galima sakyti, tradiciniams vidiniams informacijos srautams, planinei, normatyvinei, apskaitos ir analizės informacijai. Labai svarbios yra tokios informacinės problemos, kaip racionalių informacijos srautų formavimas, pagrįstų informacijos poreikių nustatymas, efektyvus informacijos išteklių naudojimas. Šių problemų sprendimas turi didelę reikšmę verslo vadybos kompiuterizavimui ir intelektualizavimui. IS vartotojai privalo žinoti svarbiausias prielaidas, susijusias su informacija ir kompiuteriniu jos apdorojimu, įgalinančias nuosekliai ir sistemiškai siekti aukšto verslo tikslų įgyvendinimo lygio.
Konkreti verslo situacija taip pat apibūdinama tam tikra pasiūlos funkcija, kuri priklauso ne tik nuo gaminamos prekės ar kitų prekių kainų, bet ir nuo darbo našumo, gamybos veiksnių kainų, gamybinių pajėgumų ribų bei gamintojų skaičiaus. Taigi kiekviena verslo situacija, kaip buvo minėta, yra susijusi su apsirūpinimu darbo jėga ir kapitalu, gamybos proceso organizavimu, produkcijos realizavimu, veiklos valdymu ir finansais. Suvedus visus aptartus veiksnius, nusakančius bendrąją verslo situaciją, galima sudaryti verslo (gamybos) sąskaitą, parodytą 3.2. – 1 pav.

3.2. – 1. Verslo (gamybos) sąskaita
Šaltinis: Brazaitis Z., Brazaitienė T. Verslo vadybos informacinės sistemos. Vilnius: Pradai, 1998. Apimtis 167 pusl.

Informacijos srautai atspindi informacijos judėjimą valdymo objekte ir informacinius vartotojų sprendėjų ryšius, kurie gali būti išreikšti tam tikra forma ir turiniu. Tokius ryšius atskleidžia informacinis pranešimas. Pagal formą tai gali būti paprastasis, specialusis arba kompiuterinis dokumentas, videokadras, įrašas arba įrašų grupė kompiuterio atmintyje (duomenų rinkmenoje). Informacinio pranešimo turinį nusako jo struktūra. Taip informacijos srautai susiejami su duomenų ir žinių struktūromis. Šių struktūrų sudarymas yra atskiras ir labai svarbus valdymo sprendimų paramos klausimas, kurio aktualiausi aspektai vartotojo požiūriu yra informacijos klasifikavimas ir kodavimas, duomenų aprašymas, pirminių ir rezultatinių dokumentų bei videokadrų formų projektavimas.IŠVADOS
Kompiuterizuojant gamybos proceso funkcijas personalas atpalaiduojamas nuo informacijos apdorojimo darbų, gauna jau parengta sprendimams priimti ar kitoms valdymo procedūroms reikalingą informaciją.
Kompiuterizuotai apdorojant informacija galime pastebėti, kas yra daroma geriau, per ką ir ko dėka. Nurodysime tik būdingesnes kryptis ir šaltinius:

Gamybos apimčių augimas
Darbo išteklių ekonomija
Materialinių išteklių ekonomija
Ilgalaikio materialaus turto naudojimo gerinimas
Finansinių išteklių ekonomija
Valdymo sąnaudų mažinimas
Bendras savikainos mažinimas
Papildomos pajamos
Produkcijos apimties prieaugio skaičiavimas
Produkcijos savikainos pokyčio skaičiavimas
Vienkartinių ir einamųjų sąnaudų skaičiavimas
Informacinė sistema yra patikima, jei ji reikiamais momentais yra darbinės būsenos, o vykdant jai pavestas funkcijas, išsaugo reikiama laikotarpį eksploatacinių rodiklių reikšmes nevaržydama nustatytų ribų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dauderis H.. Finansų apskaita. – Vilnius; 1993.
2. Pirminiai apskaitos dokumentai. Pačiolis. – Vilnius; 2000.
3. Stačiokas R., Jefimovas B.. Apskaitos organizavimo ir sąskaitybos pagrindai. – Kaunas; 2002.
4. Staliūnienė J.D., Adomaitienė G., Vilionytė J.. Apskaitos procesas ir jo organizavimas. – Kaunas; 2000.
5. Valužis K.. Apskaitos problemos. – Vilnius; 2001.
6. Valužis K.. Apskaitos sistema. – Vilnius; 2000.
7. Simanauskas L.. Informacinės sistemos. – Vilnius; 2000
8. Brazaitis Z., Brazaitienė T.. Verslo vadybos informacin

Leave a Comment