Firmos “veidas”

Manote, kad, užregistravus įmonę tam tikru pavadinimu, atidarius sąskaitą banke, pasidarius antspaudą, užsirašius visokiose valdžios institucijose, galite ramiai atsipūsti ir užsiimti taip trokštama veikla?

Nieko panašaus. Jums dar reikia paties svarbiausio – įmonės “veido”, kuris neįsivaizduojamas be firminio ženklo, vizitinių kortelių, firminių blankų, vokų ir kitų reklaminių niekučių. Jį kurdami pasinaudokite pono Tado Vėbros, “Tado Vėbros dailės dirbtuvių” savininko, patirtimi. Patikėkite, šis ponas savo amatą išmano!

Firminis ženklas – reklamai

Atsidarę kokios nors reklamos ir dizaino įmonės interneto puslapį, siūlomų paslaugų sąraše išvysite du atskirus paavadinimus: firminis ženklas ir logotipas. Kyla natūralus klausimas, kuo gi jie skiriasi? “Visų pirma logotipas – tai šriftinis pavadinimas”, – pradeda pokalbį ponas Vėbra. Kartais jis virsta įmonės firminiu ženklu, pvz., “Sony”, “Compaq”.

Įmonės savo produktams naudoja atskirus logotipus. Pavyzdžiui, “Berlin-Chemie” yra įmonės firminis ženklas, tačiau pati įmonė gamina vaistus, kuriems sukuriamas naujas logotipas. Pastarasis yra užregistruojamas, kad kita įmonė negalėtų juo pasinaudoti. Šalia pavadinimo paprastai būna raidelės “R” arba “TM”. “Gaminio logotipas ir gimsta, ir miršta kartu su juo. Įmonės logotipas mirs tiik tuomet, kai bankrutuos įmonė”, – priduria pašnekovas.

Firminį ženklą galima susikurti ir paveiksliuko pavidalu. Tik svarbu, kad paveiksliuko apačioje ar kaip kitaip būtų įkomponuotas logotipas. Paveiksliukas ir logotipas kartu sudaro firminį ženklą.

Kokį ženklą kurti, turite nuspręsti patys. Svarbiausia, kad jis jums pa

atiktų. Ypatingų firminio ženklo vertinimo kriterijų nėra. Privalote atsiminti, kad registruojant ženklą bus vertinama, kaip jis atrodo būdamas 5×5 cm ir 1,5×1,5 cm dydžio: ar įžiūrimas jo šriftas, ar nesusilieja į vieną visumą jo smulkios detalės. Juk norėsite jį panaudoti ne tik ant didelių reklaminių plakatų, bet ir ant mažo formato popieriaus.

“Jei norite, kad firminis ženklas patiktų ne tik jums, bet ir kitiems, – šypsosi ponas Tadas, – tarkitės su firmų dizaineriais, jie turi specialias kompiuterines programas, gamybos techniką ir galų gale darbo paslaptis.” Jūs sakote savo pageidavimus, pateikiate eskizus, jei tokių turite, o dizaineris, kaip savo amato specialistas, jei ko ir nepasakote – atspėja. Firminį ženklą galite nusipiešti ir patys, ypač jei turite tam išlavintą akį ir ranką. Jei piešimas nesiseka, nebandykite likimo kantrybės.

O kai jaau turėsite firminį ženklą, galėsite jį klijuoti, ant ko tik norite: tušinukų, puodelių, marškinėlių, žiebtuvėlių, cukrinių, automobilių ir net miegamojo sienos.

Vizitinė kortelė – pagarbos ženklas

Vizitinė kortelė, anot pono Tado, nėra mūsų dienų naujovė. Ja naudojosi dar didikai, siųsdami savo vizitines korteles vokuose kartu su pakvietimais į pokylį. Tai buvo gero tono ženklas, o kartu ir pagarbos išraiška.

Vizitinių kortelių bumas Lietuvoje atsirado po sovietmečio. Paprasčiausiai atsibodo žmonėms pasirašinėti ant popierėlių. Tad vizitinė visų pirma reikalinga patogumui. Pats kortelės pavadinimas sako, kad ji reikalinga vi

izitams, vadinasi – teikti informaciją.

Pateikdamas kortelę, jūs prisistatote. Joje privalo atsispindėti įmonės pavadinimas, asmens pavardė, vardas, pareigos, darbo adresas, telefonas, el. paštas. Neprivaloma, kad kortelėje matytųsi įmonės veiklos pobūdis, filialai, asmens namų telefonai. “Nebent nenorite ramybės namuose”, – šmaikštauja ponas Tadas.

Vizitinės kortelės standartinis formatas yra 4,5×9 cm arba 5×9 cm. Priklauso nuo to, kiek reikia pateikti informacijos. Paprastai nuo kraštų paliekama 0,5 cm balta juostelė. Kur ir kaip išdėstyti rekvizitus, nėra griežtai nustatyta, nors su tuo ir nesutiktų protokolo specialistai. Čia jūsų fantazijos ir kūrybos reikalas.
Pati prabangiausia kortelė – kurioje nėra telefonų, adresų, tik vardas ir pavardė. Tai gali sau leisti žinomi valstybės pareigūnai, na, dar jų žmonos. Tokia kortelė neteikia informacijos, ji yra pagarbos ženklas, ypač kai ant jos yra savininko parašas.

Paprasčiausia kortelė yra juodai balta. Paprastai tokias korteles turi diplomatai. Jūs savo korteles galite dažyti visų įmanomų spalvų spektru. Arba pasirinkti spalvotą popierių, kaip pagrindą, ant kurio rašysite savo koordinates. Tik nesugalvokite pasirinkti labai smulkaus šrifto, kad gavėjui nereiktų su lupa žlibinėti, kas gi ant tos kortelės parašyta.

“Stenkitės, kad jūsų kortelė išsiskirtų (tik ne per daug), taip lengviau ji bus pastebėta kortelių albume”, – pataria ponas Vėbra. Kokia turi būti kortelė: šaukianti ar kukli, priklauso nuo to, ką jūs norite ja pasakyti. Svarbiausia, kad galite &#

#8220;žaisti”, laikytis griežtų reikalavimų nėra būtina.

Firminiai blankai

Pasakojimą apie blankus ponas Tadas pradeda tardamas, kad pats paprasčiausias baltas lapas tampa firminiu blanku, kai ant jo ranka užrašomi įmonės rekvizitai. Dažniausiai firmos blanką pasidaro pačios elektroniniame formate. Tada belieka blanką tik atspausdinti arba atšviesti.

Rimtas firminis blankas yra kuriamas kitaip. Visų pirma apsilankoma įmonėje, kuri verčiasi blankų kūrimu ir gaminimu, pavyzdžiui, “Tado Vėbros dailės dirbtuvės”. Čia jūs būsite maloniai priimtas, o firmos dizaineris papasakos gaminių kūrimo subtilybes. Jums liks tik vartyti albumus, pilnus pavyzdžių, ir pasirinkti pagal savo kišenę.

Paprastai firminiame blanke įmonės duomenys išdėstomi taip: viršuje, kairiajame kampe, dedamas firminis ženklas, įmonės pavadinimas. Lapo apačioje, iš kairės į dešinę rašomas įmonės pavadinimas, adresas, telefonas, faksas, el. paštas, atsiskaitomoji sąskaita, banko rekvizitai ir, dešiniajame kampe, tokiuose kampukuose, rašomas įmonės kodas.

Jei reikia apsaugoti blanke spausdinamą informaciją, naudojamos įvairios apsaugos priemonės:
• specialus popierius su plaukeliais,
• vandens ženklai,
• numeracija,
• iškilūs įspaudai,
• lengvas spalvinis tonas.
Ponas Tadas rekomenduoja turėti bent vieną apsaugos būdą, kad jūsų blanko niekas nepadirbtų pačiu elementariausiu – kopijavimo – būdu.

Nepamirškite ir firminių vokų, juk gali tekti ir laiškus rašyti, ir kyšį paduoti. O kur dar įvairios verslo dovanos: tušinukai, puodukai, lipdukai, atvirukai, kalendoriukai, marškinėliai, skarelės, odos, sidabro, aukso, deimantų dirbiniai, kuriuos įmonė gali sau leisti padovanoti mylimam kl

lientui ar verslo partneriui.
Truputį apie gamybos technologijas

Apie gamybos technologijas ponas Tadas galėtų pasakoti nesustodamas. Ypač įdomu sužinoti, kad pati seniausia spaudos technologija pasaulyje yra šilkografija. Ją prieš kelis tūkstančius metų sugalvojo kiniečiai. Paimamas tankus šilkinis audinys, užtempiamas ant rėmelių, vietos, kur nereikia, kad prasispaustų piešinys, yra užtepamos nepralaidžia medžiaga, galiausiai ant audinio tepami dažai. Dažas prasispaudžia pro šilką ant paviršiaus palikdamas piešinį. Dabar ši technika yra ištobulėjusi, bet principas liko tas pats.

Darant vizitines korteles šilkografijos būdu, reikia daugiau laiko sąnaudų, negu, pvz., darant ofsetinio spausdinimo būdu. Tačiau pastaroji gamybos technologija suryja daug gamybinės medžiagos. Todėl skiriasi kiekio įkainiai. Iki 200 vnt. kortelių mūsų pašnekovas rekomenduoja daryti šilkografijos būdu, o kai reikia daugiau – labiau apsimoka spausdinti ofsetu.

Šilkografijos būdu spaudžiant, dažas tepamas storu sluoksniu, daug storesniu, negu darant ofsetu, kuris nesusigeria į popierių. Tada spalva išeina “gryna” ir ant pačios kortelės matosi iškilus dažų sluoksnis. Būtent šilkografijos būdu daromi užrašai ant įvairių, ne tik popierinių, paviršių.

Spausdinant ofseto principu, piešinys nuo aliumininės plokštelės pernešamas ant gumos, o nuo gumos – ant popieriaus. Spaudžiant ofsetu, dažai susigeria į popierių, todėl prarandamas dažų ryškumas, spalvos “skambesys”.

Be šilkografijos ir ofseto yra auksavimas, įspaudžiant foliją, lakavimas šilkografijos arba ofseto būdu, džiovinant stipriame ultravioletinių spindulių sraute. Korteles ir kitus gaminius galite užsisakyti derindami įvairias technologijas.

Kiek tai kainuoja?

Kiekvienas gaminys turi savo kainą. Tai priklauso nuo jo gamybos technikos, nuo pasirinkto spalvų kiekio, nuo vienetų skaičiaus. Paprastai pageidaujama daryti mažiausiai 100 vnt. vizitinių kortelių.

Maloniam mūsų pašnekovui dėkojame už pokalbį. O skaitytojams linkime ne tik lakios kūrybinės fantazijos, bet ir nebijoti truputį paišlaidauti, kuriant gražų firmos “veidą”.

Kokios Tado kainos – sužinosite čia. Be abejo, pasikliauti vienu šaltiniu niekada neverta, pasidairykite ir kitur.

Leave a Comment