Auditas

TURINYS

ĮVADAS.....................3
1. AUDITO REIKŠMĖ IR BŪTINUMAS.............5
2. AUDITO NORMINIAI DOKUMENTAI LIETUVOJE.........7
3. AUDITO PLANAVIMAS...............8
3.1. ESMĖ IR BŪTINUMAS..............8
3.2. PLANO SCHEMA................11
3.3. RIZIKOS IR KLAIDŲ MATERIALUMO RODIKLIAI.......14
4. AUDITO ORGANIZAVIMAS...............17
4.1. AUDITO ORGANIZAVIMO ETAPAI..........17
4.2. AUDITO PROCEDŪROS.............13
4.3. AUDITO DARBO DOKUMENTAI...........22
5. AUDITO IŠVADOS.................24
LITERATŪRA..................27ĮVADAS
Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Pirmosios pasaulyje profesinės apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. Tačiau tikrąją audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m. spalio 23 d., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkasis statusas. Toks buhalterių profesijos įvardijimas rodė jos reikšmingumą, naują buhalterių kvalifikacinį lygį, netgi jų prrivilegijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterių ir auditorių asociacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrių. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę.
Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir diividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai su

urištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į įmonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratęsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugų poreikis atsirado dėl sekančių aplinkybių:

1. 1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojų (savininkų, investuotojų, kreditorių) atveju.
2. 2. Kompanijos operacijų gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorių, buhalterių-profesionalų, paslaugos;
3. 3. Finansinių ataskaitų vartotojų priimamų spprendimų pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorių, jiems ypatingai reikalingas.
4. 4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašų, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius – auditorius;

Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinę (buhalterinę) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Ta

ačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms – tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvumą, ir prognozuoti pasekmes įvairių ekonominių sprendimų.1. AUDITO REIKŠMĖ IR BŪTINUMAS
Auditas – tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas – auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai [3; 24-27p.].
Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininkų (vadovų), tiesiogiai valdančių įmonę. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonių vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovų ir akcininkų (kapitalo tiekėjų) interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų – dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pi
irmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būtų tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinių nepriklausomo audito tikslų – nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja kompanijos finansinę būklę ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams.
Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklę bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizę ar konkretaus biznio ekspertizę; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinę komercinę veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kitų atvejų.
Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelę reikšmę. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginių resursų panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šių operacijų sėkmė priklauso nuo galimybės visų dalyvių gauti patikimą finansinę informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomų ekspertų auditorių.
Savininkai ir visų pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijų atliktos pagal įstatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminių dokumentų, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie pr
riversti samdyti profesionalus.
Nepriklausomos auditorių išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčių srityse.
Auditorių patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tardytojams, kad patvirtintu finansinės informacijos teisingumą.
Viena iš svarbiausių audito problemų, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti – tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti – toms įmonėms, kurių gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorių ir kreditorių (kiek?), ir t.t.
Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateiktų dėl audito savo nacional.inius reikalavimus. 2. AUDITO NORMINIAI DOKUMENTAI LIETUVOJE
Lietuvos Respublikoje priimti pagrindiniai norminiai audito dokumentai:

I. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002m. spalio 7d. nutarimas Nr.1172 “DĖL VALSTYBINIO MEDICININIO AUDITO NUOSTATŲ PATVIRTINIMO”. Šiame nutarime patvirtinti “VALSTYBINIO MEDICININIO AUDITO NUOSTATAI”. Jų sudėtis: 1) Bendrosios nuostatos; 2) Valstybinio medicininio audito valdymas ir organizavimas; 3) Valstybinio medicininio audito institucijų pareigūnų teisės ir pareigos; 4) Baigiamosios nuostatos.
Valstybės žinios 2002m. Nr.98-2248. Tai labai geras nefinansinio audito pavyzdys.

II. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002m. sausio 4d. nutarimas Nr.9 “DĖL AUDITO ORGANIZAVIMO”. Šiame nutarime patvirtinti “AUDITO LIETUVOS RESPUBLIKOJE NUOSTATAI”. Jų sudėtis: 1) Bendroji dalis; 2) Auditoriai; 3) Audito įmonės; 4) Audito ir apskaitos institutas; 5) Audito atlikimo tvarka; 6) Audito rezultatų įforminimas; 7) Auditorių teisės ir pareigos; 8) Atsakomybė.
Valstybės žinios 2002m. Nr.4-76;

III. Lietuvos Respublikos Finansų Ministro 2002m. gruodžio 5d. įsakymas Nr. 123 “DĖL LAIKINŲJŲ LEIDIMŲ ATLIKTI AUDITĄ IŠDAVIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO”. Šiame įsakyme patvirtinamos Laikinųjų leidimų atlikti auditą išdavimo taisyklės. Jų turinys: 1) Bendrosios nuostatos; 2) Leidimų išdavimas ir galiojimas; 3) Leidimų galiojimo sustabdymas, galiojimo sustabdymo panaikinimas ir galiojimo panaikinimas; 4) Leidimų registravimas. Valstybės žinios 2002m. Nr.119-2812.

IV. Lietuvos Respublikos Finansų Ministerijos 2001m. birželio 29d. Įsakymas Nr.71 “DĖL AUDITO IR APSKAITOS INSTITUTO STEIGIMO”. Šiame įsakyme nurodoma įsteigti ne pelno organizaciją – Lietuvos Respublikos audito ir apskaitos institutą ir patvirtinama instituto tarybos sudėtis.
Valstybės žinios 2001m. Nr.60-1520;3. AUDITO PLANAVIMAS
3.1. ESMĖ IR BŪTINUMAS
Apibrėžus konkrečius audito tikslus kiekvienam finansinės atskaitomybės elementui galima pradėti faktinės informacijos rinkimą, t.y. pradėti auditavimą. Auditorius nustato, kokius paliudijančius (įrodančius, patvirtinančius) duomenis reikia surinkti. Jis remiasi tam tikrais audito organizavimo metodais, kurie padeda auditoriui surinkti pakankamą kiekį paliudijančių duomenų. Auditavimo procesas apima 7 etapus (žr. 1 pav.). Vakarų autorių literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapų skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbų, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami juos audito nuoseklumų, fazėmis arba etapais.

Pirmas audito etapas – audito strategija. Nuo geros strategijos parinkimo priklauso audito sėkmė. Audito strategija – tai pirmiausia audito tikslų, krypčių ir apimties nustatymas.

Antras audito etapas – susipažinimas su įmonės veikla. Kai kurie autoriai teigia, kad jis yra pagrindinis sėkmingam audito atlikimui, nes pateikia visą būtiną pradinę informaciją. Šiame etape auditorius susipažįsta su įmone, valdymo struktūra, technologiniais procesais. Studijuoja įmonės steigimo ir valdymo normatyvinius dokumentus.

Trečias audito etapas – tai audito plano sudarymas. Audito planas – tai numatomų priemonių ir darbų visuma, padedanti auditą atlikti nuosekliai, objektyviai ir visapusiškai, su minimaliomis išlaidomis. Audito planas padeda apibrėžti tikslus, darbų apimtį, nustatyti veiklos sritis, kurias reikia tikrinti. Be to, jis padeda sukoncentruoti dėmesį į pagrindines sritis ir atsiriboti nuo nereikalingo, antraeilio darbo (o juk tai būtų buvę papildomos išlaidos). Auditorius beveik niekada nedirba vienas, todėl planas taip pat padeda paskirstyti užduotis personalui. Paprastesnes užduotis gauna jaunesnysis personalas, o sunkesnės užduotys atitenka daugiau praktinės patirties turintiems darbuotojams.

Ketvirtas audito etapas – audito medžiagos rinkimas. Šiame etape renkami būtini ir patikimi duomenys auditui atlikti. Duomenys gali būti iš vidinių ir išorinių šaltinių. Kaip praktika rodo, išoriniai duomenys būna patikimesni.

Penktas audito etapas – tikrinimas. Čia įvertinama bendra apskaitos būklė, apskaitos darbuotojų kvalifikacija, pirminės informacijos apdorojimo kokybė, buhalterinių įrašų teisingumas, finansinių ataskaitų tikslumas.

Audito strategija
Susipažinimas su audituojamos įmonės veikla
Audito plano sudarymas
Audito medžiagos rinkimas
Tikrinimas
Audito išvados parengimas ir pasirašymas
Atlikto audito kontrolė

1pav. Audito stadijos(etapai).

Šeštame etape pateikiama audito išvada. Šis etapas apibendrina sunkų ir sudėtingą visųankstesnių etapų darbą. Išvadoje auditorius, nurodęs tam tikrus trūkumus, turipateikti ir pasiūlymus jiems likviduoti.

Paskutiniame etape auditorius turi patikrinti, ar trūkumai, nurodyti jo pranešime, buvo pašalinti.

Audite yra daugybė metodų, kurių pagalba auditorius gali surinkti patvirtinančiusfaktus (duomenis) tam, kad pasiektų audito tikslus. Audito atlikimo būdo irpriemonių pasirinkimas sąlygojamas dviem pagrindiniais kriterijais: 1) reikiasurinkti pakankamą kiekį patvirtinančių duomenų, kad būtų galima pareikšti savonuomonę apie įmonės finansinę atskaitomybę ir; 2) tokių patvirtinančių duomenųsurinkimo (audito atlikimo) išlaidos turi būti kaip galima mažesnės. Pirmaskriterijus yra svarbesnis, tačiau ir audito išlaidų minimizavimas yra būtinas,jeigu audito firma nori būti konkurentabili ir duoti pelną (jeigu auditoatlikimo išlaidos bus didesnės nei jo duodama nauda, tokia audito firma neturėsklientų). Todėl siekimas auditą atlikti kaip galima geriau su minimaliomisišlaidomis reikalauja gero auditinės veiklos planavimo (audito plano sudarymo).
Auditoriusturi gerai paruošti audito planą dėl šių priežasčių: 1) tai leis auditoriuisurinkti pakankamai kliento būklę patvirtinančių duomenų; 2) leis minimizuotiaudito išlaidas; 3) padės išvengti nesusipratimų su klientu. Daugelis autoriųaudito planavimą ir jo plano sudarym.ą laiko pirmuoju audito etapu ir į jįįtraukia audito strategiją bei visas priemones, skirtas susipažinti suaudituojamos įmonės veikla.

3.2. AUDITO PLANAVIMO SCHEMA

Auditopatikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites);dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertintikiek reikės žmonių ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais,dydžių, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programosparuošimas gali būti išskaidyti į keletą etapų. Autoriai audito planavimo etapusir jų eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimoschema.

Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apimatokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tęsti) kliento auditavimą,priežasčių, dėl kurių klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personaloaudito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejų pusių (auditoriaus ir užsakovo)įsipareigojimų sudarymas.

2pav. Audito planavimo schema

Bendrų duomenų apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėtų tinkamai irobjektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinęs sukliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžiojidalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujasklientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti sukliento verslu ir pramonėsšaka; apžiūrėti įmonę ir tarnybines patalpas;susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudų ryšį sufinansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje,tiek įmonės su išore); įvertinti kitų (pašalinių) specialistų ir ekspertųporeikį.
Informacijosapie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijųtipų, glaudžiai tarpusavyje susiję, juridiniai dokumentai ir jųarchyvai:

1) kompanijosįregistravimo dokumentai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai;
2) direktoriųtarybos susirinkimų ir akcininkų susirinkimų protokolai;
3) sutartysir kontraktai.

Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbuįvertinti klaidų reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuopirminio šių elementų įvertinimo labai priklauso audito darbų apimtis, o tuopačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, auditokaina [4; 79-83p.].
Susipažinimassu verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikosįvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yralabai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistemapadeda apskaitos sistemai siekti savo tikslų, t.y. ar visos ūkinės operacijosatliekamos neviršijant įgaliojimų, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visosoperacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas irtuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginamiapskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačiusneatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką,kad galėtų įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolę, jos informuotumą ir veiksmusįvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartugauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nuspręsti, ar jas naudotiar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne.
Bendroaudito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinamidarbo barai, tikrinamų darbų apimtys ir atlikimo laikas, atrankinių tikrinimųsritys, apimtys ir laikas, konkrečių darbų vykdytojai (jei auditorius samdopadėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai(tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas,analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būtų galima matyti, kaipauditorius vykdys sutartyje numatytus darbus.
Visiklausimai, kuriuos re.ikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad auditometu būtų ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla,nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jų priežastys bei padariniai. Audito planasturi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybę tenkaauditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimų dėl darbų apimties (ir kainos tuopačiu) ir konkrečių kontrolės veiksmų atlikimo laiko irbūdo.
Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijų patikrinimas; 2)analitinės procedūros ; ir 3) atskirų elementų saldo patikrinimas. Kiekvienas iššių segmentų apžvelgiamas pagal ūkinių operacijų ciklus ir atskirassąskaitas.
Audito programa ūkinių operacijų segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtrauktipilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbapriešingai, labiau akcentuojamas kontrolinių momentų testavimas (kada vidinėskontrolės sistema laikoma efektyvia).
Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorių atlieka pakankamai didelį jų kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose auditoatlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėtų auditoriui nuspręsti, kokieįrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijų iratskirų elementų saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultatų atitikimu planuotiems.
Atskirų elementų saldo testų paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas.Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesiniomąstymo.3.3.RIZIKOS IR KLAIDŲ MATERIALUMO RODIKLIAI
Auditorius,tikrindamas finansines ataskaitas, įvertina nustatytas jose klaidas, kurios galibūti reikšmingomis ir nereikšmingomis. Be to auditorius įvertina savo veiklosrizikos laipsnį. “Reikšmingumo” ir “rizikos” terminai dažniausiai vartojamikartu. Jie vartojami rengiant audito planą, tikrinant kliento ūkinę veiklatiksliau sakant visuose audito etapuose. Tarptautinėje audito praktikojeįprasta, kad visos klaidos, kurias nustato auditorius kliento finansinėjeatskaitomybėje, yra laikomis reikšmingomis, jeigu dėl jų informacijos vartotojaibuvo suklaidinti priimdami sprendimus.
Klaidų reikšmingumas (materialumas) – tai maksimaliai leistina klaidinga suma, kuri gali būti toleruojama finansinėje atskaitomybėje ir kuri neklaidina duotos atskaitomybės vartotojų priimant sprendimus. Materialumas nustatomas jau planavimo stadijoje tam, kad užtikrinti atliekamoaudito efektyvumą. Auditorius, tikrindamas finansines ataskaitas, įvertinanustatytas jose klaidas, kurios gali būti reikšmingos (esminės, materialinės) irnereikšmingos (neesminės, nematerialinės). Dažniausiai “reikšmingumo” sąvoka naudojama nustatant finansinės atskaitomybės patikimumą. Auditoriai reikšmingumo(materialumo) koncepciją naudoja sekančiais būdais: 1) kaip pagrindą patikrinimoplanavimui ir nustatant svarbius, netipiškus ir turinčius klaidų balansostraipsnius ir sąskaitas, kuriems reikia skirti daugiau dėmesio; 2) kaippagrindą surinktų duomenų įvertinimui; 3) kaip pagrindą priimant sprendimą dėlaudito išvados turinio.
Tarptautinėjeaudito praktikoje įprasta, kad visos klaidos, kurias nustato auditorius klientofinansinėje atskaitomybėje, yra laikomos reikšmingomis (materialinėmis), jeigudėl jų informacijos vartotojai buvo (ir yra) dezorientuojami priimdamisprendimus arba turėjo (turės ateityje) nuostolių.
Skiriamitrys pagrindiniai reikšmingumo (materialumo) lygiai:
Pirmajam lygiui priskiriamos tokios klaidos, kurių sumos mažos, savo turiniu neesminės, jos jokiu būdu negali paveikti informacijos vartotojų sprendimų. Tokios klaidos finansinėje atskaitomybėje laikomos nereikšmingomis. Paprastai nereikšmingos klaidos neturi įtakos surašant auditoriaus išvadą dėl finansinių ataskaitų patikimumo.

Antrajam lygiui priskiriamos tokios materialinės klaidos, kurios turi įtaką informacijosvartotojui priimant vienokius ar kitokius sprendimus. Tačiau atskaitomybėobjektyviai atspindi realią įmonės ūkinę veiklą ir ji naudinga vartotojui.
Trečiajam lygiui priskiriamos tokios klaidos, kurias auditorius nustatė apskaitoje ir atskaitomybėje ir dėl kurių negalima laikyti patikima ir objektyvia visosapskaitos informacijos. Remdamiesi tokia klaidinga informacija, vartotojai galipriimti visiškai neteisingus sprendimus. Nustatęs trečiąjį klaidos reikšmingumolygį, auditorius rašo neigiamą išvadą, detaliai aprašydamas atskleistasapskaitos ir atskaitomybės klaidas bei trūkumus.
Dabarauditas traktuojamas kaip rimtas biznis, susijęs su tam tikra rizika, t.y. suaudito rizika. Yra išskiriami trys audito rizikos tipai: 1) įgimta rizika; 2)kontrolės rizika; 3) neaptikimo rizika.
Įgimta rizika (IR)- tai tokia rizika, kai klaidos gali atsirasti dėl apskaitos sistemosnetobulumo. Ji vadinama įgimta, neišvengiama, paveldėta, nes audito klaidasnulemia netobula apskaitos sistema.
Kontrolėsrizika (CR)- tai tokia rizika, kai klaidos atsiranda dėl netobulos vidinės kontrolės. Jituo didesnė, kuo blogiau sutvarkyta vidinės kontrolės sistema.
Neaptikimoarba neatpažinimo rizika (DR)- tokia rizika, kai audito procedūros nepadeda nustatyti (neaptinka,neatpažįsta) klaidų, jas praleidžia. Ši rizika ypač priklauso nuo auditoriauskvalifikacijos ir patirties. Ji visada egzistuoja, nes auditas yraneištisinis.
Įgimtos ir kontrolės rizikos laipsnio nustatymas daro tiesioginę įtaką tolesnei auditoeigai, planavimui, jo procedūroms, terminams ir apimčiai, o kartu ir neaptikimo rizikai. Nepriklausomai nuo to, kaip buvo įvertinta įgimta ir kontrolės rizika,būtinai turi būti atliekamas reikšmingiausių sąskaitų ir ūkinių o.peracijų tyrimas. Kuo įgimta ir kontrolės rizika yra didesnė, tuo detaliau turi būti audituojama. Be to, šiuo atveju auditorius turi nuspręsti, ar audito procedūromis įmanoma sumažinti neaptikimo riziką iki priimtino laipsnio.

Galutinį audito rizikos laipsnį auditorius nustato naudodamas tokią formulę:

Audito rizika = Įgimta rizika x Kontrolės rizika x Neaptikimo rizika; arba

AR =IR x CR x DR ;

Taigi, audito rizika yra visų trijų audito rizikos rūšių rezultatas. Atliekant finansinių ataskaitų auditą manoma, kad maža rizika (efektyviausia) sudaro 30%,vidutinė – 50% ir didelė – daugiau kaip 70%. Kaip matome, rizikos laipsnispriklauso nuo daugelio veiksnių, bet pirmiausia nuo auditoriaus kvalifikacijos, apskaitos būklės ir naudojamų audito procedūrų.4. AUDITO ORGANIZAVIMAS
4.1. AUDITO ORGANIZAVIMO ETAPAI
Vakarų autorių literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapų skaičius. Kaikurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbų, kuriuos reikia atliktiaudito metu, vadindami tai audito nuoseklumų. Įvairūs autoriai siūlo skirtingusaudito organizavimo etapus ir jų nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapų schema.

1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas

Pirminis audito veiklosplanavimas

Bendrų duomenų apie klientą rinkimas

Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas.

Reikšmingumo įvertinimas, įgimtoskontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas susipažinimas su verslo kontrolėssistema ir kontrolės rizikos įvertinimas.

Bendro audito plano ir audito programos paruošimas:
2Stadija. Kontrolinių momentų testavimas ir ūkinių operacijų patikrinimas.

Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis.

Jei atsakymas “taip” – testuojami kontroliniai momentai.

Jei atsakymas “ne” – ištisinis operacijų tikrinimas (testavimas).

Įvertinama klaidų atsiradimofinansinėje atskaitomybėje tikimybė.
3Stadija. Balanso straipsnių patikrinimas.

Nedidelė tikimybė. Analitinių procedūrų vykdymas.

Vidutinė tikimybė. Pagrindinių elementų testavimas.

Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elementų tikrinimas.
4Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas.

Įsipareigojimų patikrinimas.

Po balansinių įvykių patikrinimas.

Rezultatų įvertinimas.

Audito išvados sudarymas.

1Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis -sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiektų iškeltus tikslus.
2Stadija. Tai praktinis ūkinių operacijų patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečiuskontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būtų galima nustatyti priimtiną(pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. tų atvejų, kadajis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtintų ūkiniųoperacijų piniginių sumų teisingumą.
3Stadija. Užduotis – gauti pakankamą kiekį duomenų, patvirtinančių, kad sąskaitų saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis priefinansinės atskaitomybės.
4Stadija. Užduotis – apibendrinti gautus duomenisir pateikti audito išvadą.4.2. AUDITO PROCEDŪROS
Analitinės procedūros yra vienas iš būdų auditoriams gauti įrodymus. Vykdant analitinės procedūras gali būti naudojami įvairūs metodai: nuo paprasto palyginimo iki sudėtingų analizių su matematikos panaudojimu. Planavimo stadijoje analitinės procedūros padeda auditoriui išsiaiškinti kliento veiklos ypatumus, galimus finansinės atskaitomybės trūkumus bei rizikos laipsnį. Vienas iš analitinių procedūrų panaudojimo tikslų – nustatyti tikrinamus objektus, kurie reikalauja ypatingo auditorių dėmesio. Analitinės procedūros leidžia įvertinti finansinius rodiklius, tikrinant jų tarpusavio priklausomybes. Pagrindiniai metodai naudojami analitinėse procedūrose yra sekantys:

procentinis palyginimas;

įmonės analizė koeficientų pagalba;

balansometodas;

regresinė analizė.
Dažniausiai analitinės procedūros naudojamos: planuojant auditą, įvertinant balansą, palyginant įmones, įvertinant įmonės gyvybingumą, vykdant eilinius patikrinimus ir analizuojant netikėtus nukrypimus.
Duomenų patikrinimo procedūros.

Patikrinimas natūroje įgalina identifikuoti kiekį ir kokybę fizinės inspekcijos ar suskaičiavimo natūroje keliu.

Tvirtinimas yra vienas iš apklausos tipų. Auditorius iš kitų kompanijų ar asmenų gauna raštiškus informacijos patvirtinimus. Tvirtinimas dažnai taikomas pakeičiant patikrinimo natūroje procedūras (kasos ar bankų depozitų debitorinio įsiskolinimo ir kt.)

Šis būdas reikalauja tokių kontrolės priemonių:
1. Kliento personalas paruošia laišką ir įteikia jį auditoriui inspektuoti ir išsiųsti.
2. Auditorius savo parašu patvirtina informacijos reikalavimą. Asmeniškai įdeda laišką į voką, užrašo savo atgalinį adresą ir išsiunčia.
3. Patvirtinta pareikalauta informacija užantspauduotame voke, įteikiama auditoriui.

Inspekcija yra bendras terminas, skirtas dokumentų apžiūrai apibūdinti. Inspektuojami kontraktai, draudimo polisai, nuomos sutartys, susirinkimų protokolai. Auditorius padaro sau reikšmingas ištraukas iš šių dokumentų. Kartais šios procedūros metu tik dokumentų duomenų apžvalga, juos paprasčiausiai perskaitant.

Patvirtinimas reikalingas, kai tikrinama, ar buhalteriniai įrašai patvirtinti pirminiais dokumentais. Tikrinimo kryptis: įrašas – dokumentas.

Trasavimas yra atvirkščias patvirtinimui. Kryptis: dokumentas -įrašas.

Skanavimas naudojamas atidžiai vizualiai apžiūrint apskaitos įrašus ir lenteles. Tokio apžiūrėjimo tikslas – identifikuoti neįprastas ar nesuderinamas pozicijas. Kartais jis gali būti vadinamas kruopščiu apžiūrėjimu.

Apklausa. Apklausinėjama vadovybė ir darbuotojai apie auditui svarbius apskaitos dalykus. Atsakymai gali būti gaunami raštu ar žodžiu. Įprasta auditoriui apklausti darbuotojus ir surasti faktus, patvirtinančius apklausos informaciją. Tai įgalina atlikti auditą per trumpesnį laiką ir kryptingiau, negu išaiškinant faktus iš apskaitos dokumentų.

Stebėjimas – tai vizuali kliento veiklos ar buveinės apžiūra. Pvz., gali būti stebimasadministracijos veiklos procesas.

J.Robertsontaip aprašo šias procedūras (testus):

1. Perskaičiavimas – tai kliento padarytų tam tikrų apskaičiavimų patikrinimas. Dažniausiaiauditorius perskaičiuoja, kai suabejoja ta ar kita kliento pateikta informacija.Dėsninga. kad ne visi kliento atlikti apskaičiavimai būnatikslūs.
2. Apžiūra ir patikrinimas – tai tokia procedūra, kurios metu apžiūrimi tam tikri objektai (aktyvai),įsitikinama, ar jie yra. Jie įvertinami ir nustatomabūklė.
3. Raštiškas patvirtinimas – tai informacijos apie tam tikras ūkines operacijas, aktyvus ir pasyvus suteikimas. Šią informaciją, dažniausiai raštu, suteikia nepriklausomos trečiosios šalys (bankai, pirkėjai, kreditoriai, tiekėjai, advokatai, mokesčių inspektoriai ir t.t.).
4. Žodinė apklausa – tai tokia procedūra, kai informacija iš trečiųjų asmenų ir kliento vadovybėsgaunama žodžiu. Žodinė informacija, gauta neoficialių pokalbių metu, yranereikšminga. Svarbiausiais klausimais informacija turi būti pateikiamaraštu.
5. Dokumentų tikrinimas – tai la.biausiai praktikuojama audito procedūra, kurios metu tikrinama kliento ir nepriklausomų trečiųjų šalių sudaryti visų rūšių dokumentai, t.y. vidiniai irišoriniai, pirminiai ir suvestiniai. Tikrinama dokumentų realumas ir tikrumas, jų juridinė galia.
6. Skaičiavimas – tai procedūra, kurios metu auditoriai tyrinėja netipines operacijas ir faktus, atvaizduotus kliento dokumentacijoje. Tam reikia kai kurias operacijas, rodiklius, įrašus išskaidyti, atrinkti, patvirtinti konkrečiais dokumentais.
7. Analitinės procedūros – tai atitinkamų rodiklių, operacijų ir faktų tyrimas, analizė ir prognozavimas. Ši procedūra yra viena iš veiksmingiausių nustatant klaidas, trūkumus ir netikslumus.

Kaipmatyti, nėra bendros nuomonės dėl audito testų skaičiaus, jų apibūdinimo ir klasifikavimo. Audito testai įvardijami taip pat įvairiai – jie vadinami“testais”, “procedūromis”, “kontrolės ar tikrinimo būdais” ir pan.

4.3. AUDITO DARBODOKUMENTAI

Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip patyra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) -tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotasprocedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuoseturi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekantpatikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonę (priimti sprendimą dėlaudito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbodokumentuose turi būti aprašytas audito planavimas, atliktų procedūrų pobūdis,apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamaidetalūs, kad patyręs auditorius galėtų visiškai suprasti atliktą auditą [4; 115-123p.].
Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro:
1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra;
2) svarbiausių teisinių dokumentų, susitarimų kopijos ar ištraukos iš jų;
3) auditoplanavimo proceso ir audito programos aprašymas;
4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas;
5) sąskaitų ir ūkinių operacijų analizė;
6) reikšmingiausių ekonominių rodiklių analizė;
7) atliktų audito procedūrų pobūdis, laikas, apimtis bei tų procedūrų rezultatai;
8) patvirtinimas, kad padėjėjų atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas;
9) aprašymai,kas ir kada atliko konkrečias procedūras;
10) susirašinėjimųsu kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimiskopijos;
11) reikalųaptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos;
12) auditoriauspadarytos išvados svarbiausiais audito klausimais;
13) klientopateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitoskopijos.

Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes:
1) Nuolat tvarkomi dokumentai;
2) Audito administraciniai dokumentai;
3) Audito informacijos dokumentai.

Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokių dokumentų priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumentų, įvairių sutarčių, akcininkų susirinkimų, stebėtojų tarybos ir direktoriųvaldybos posėdžių, taip pat atitinkamų rodiklių analitinės lentelės, schemos,įmonės finansinės ataskaitos ir kt.

Audito administraciniai dokumentai – tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorių pakvietimolaiškas, auditorių paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie klientoveiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa.

Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiaisatliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie pada.rytas procedūras beipriimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atliktų patikrinimų kokybę, todėlturi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai [4; 36-39p.].5. AUDITO IŠVADOS
Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas.Kadangi auditorius savo nuomonę privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškaspareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditoriusneprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo,tačiau jis suformuluoja savo nuomonę, kitaip tariant, atsako į klausimą, arfinansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinę būklę, veiklosrezultatus ir atitinkamų finansinių rodiklių pasikeitimus per atitinkamąlaikotarpį. Vienas iš tikslesnių yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriausišvada – tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinęs finansinę ataskaitąir kuriame pateikia savo nuomonę ar sprendimą dėl jos.”
Pavyzdinę auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai:
1. 1. Pavadinimas.
2. 2. Adresas.
3. 3. Finansinėsinformacijos aprašymas.
4. 4. Naudojamųaudito standartų aprašymas.
5. 5. Nuomonėsapie finansines ataskaitas suformulavimas.
6. 6. Parašas.
7. 7. Auditoriausadresas.
8. 8. Išvadosdata.

Pasaulinėjeaudito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindinesrūšis:
1. 1. Neribotaišvada (unqualified);
2. 2. Apribotaišvada (qualified);
3. 3. Nepalanki,neigiama išvada (adverse).

Neapribota auditoriaus išvada- tai išvada be pastabų. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška,nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinėataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra irteisinga.

Apribota auditoriaus išvada – tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimų negali išdėstyti savo nuomonėsapie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “supastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savopastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturipakeisti bendro teigiamo įvertinimo.

Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės -gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais.

Auditoriaus išvados pavyzdys

Neapribotaaudito išvada

DidžiosiosBritanijos akcinė bendrovė
a) Auditoriųišvada Firmos nariams
b) Mesatlikome finansinių ataskaitų, esančių.
c) puslapiuoseauditą pagal audito standartus.
d) Mūsųnuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvykių būklę199.m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondų šaltinius ir jų panaudojimąper metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal1985 m. kompanijų įstatymą.
e) Auditoriai
(vardas,pavardė, kvalifikacija, adresas)
g) ....(data)

Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapribotoaudito išvados formą ir atitinka Audito standartų reikalavimus. Raidės kairėjeataskaitos pusėje rodo įvairių ataskaitos dalių ir minėtų reikalavimų ryšį.LITERATŪRA
1. Audit. Montgomeri M. – M.: Audit,1997;
2. Kabašinskas J. , Toliatienė I. Pažintis su auditu. – V.: Perkūno leidykla, 1994;
3. Kabašinskas J. , Toliatienė I. Auditas. – V.: UAB leidykla “Amžius”, 1997;
4. Mackevičius J. Audito pradmenys. – V.: Mintis, 1994 – 264 p.
5. Mackevičius J. Audito teorija ir praktika. – V. “Lietuvos mokslas”, 1999;
6. Planirovanije audita. – Moskva: Auditor, 1996;
7. Auditing and investigations. – London: BPP Publishing Limited, 1992.

Leave a Comment