Finansų valdymas

Turinys

Įvadas
..........................
.2
1. Kas yra finansų valdymas? ..............3

1.1 Finansų valdymo esmė ir funkcijos ...........

1.2 Finansų valdymo tikslas
................

1.3 Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos ........

2. Finansimės ataskaitos ir jų turinys ..........

2.1 Sąskaitų balansų lentelė
.................

2.2 Pelno ir pinigų srautų ataskaita
.............
3. Trumpalaikio turto ir skolų finansinis valdymas ...

3.1 Pinigų finansinis valdymas
...............

3.2 Finansinis prognozavimas
................

3.3 Trupalaikio turto valdymas
...............

3.4 Trumpalaikio turto finansavimas
..............
4. Ilgalaikio turto ir nuosavybės finansinis valdymas ..

4.1 Ilgalaikio turto finansinis valdymas
............

4.2 Investicinių projektų įvertinimo būdai
...........

4.3 Nuosavybės kaštai
...................

4.4 Dividendų politika
...................
Išvados
..........................
..
Literatūros sąrašas
....................

Įvadas

Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdyms nulemia veklos sekmę. Ilgainiui
mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliau-dami savo patyrimu ir
intuicija, darydami finansinius sprendi-mus analizuos turto, nuosavybės (1
akcijos) uždirbamą peelną, nuosavybės struktūrą, pelno “kokybę” ir kitus
veiklą apibūdi-nančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks
naudo-tis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi
vietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai
sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra
retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai.

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalys. Jie pinigine
forma apibūdina ekonominius santykius, atsirandan-čius pagrindinių ir
apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei
realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo procese. Taigi
įmonių finansai apibūdina jų gamybinės-komercinės veiklos fiinansinę pusę.

Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo yra
svarbiausias. Butent įmonių-gamybos, transporto, statybos, komercijos,
prekybos ir panašių rūšių – ūkinės-komercinės veiklos procese yra
sukuriamas bendrasis vidinis produktas. O jį skirstant yra formuojami
centralizuoti piniginių lėšų fondai. Tai yra nemaža dalis įmonių pelno ar
pajamų ar

r išlaidų yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio
socialinio draudimo biudžetą.

1.Kas yra finansų valdymas?

1.1 Finansų valdymo esmė ir funkcijos

Norint suvokti, kas yra finansų valdymas pirmiausiai, reikė-tų
suprasti šios sąvokos ir “finansų” skirtingumą. Finansai – tai finansų
rinkos. Tačiau konkrečios įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsiestas
nuo finansų rinkų. Jis veikia naudodamasis vidine(įmonės) ir išorine(rinkų)
informacija. Be to, juk finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo
rezultatai. Tačiau finansų rinkos veikla pagal savus dėsningumus
nepriklausomai nuo įmonės finansų tvarkytojų.

Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija – turto investi-cijos ir
pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas, paješka. Finansų vadūnas
atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdantys finansų
valdymo funkcijas finansi-ninkai naudojasi informacija, kuria parengia
apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir
teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja
informacija finansiniam sprendimui padaryti. Taigi finansų vadūno
svarbiausias veklos bruožas &##8211; finansiniai sprendimai. Finansinis sprendimas
– tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus
finansinius sprendimus galima apibendrinti taip:

Investavimo sprendimai: Kokį turtą įmonė turi turėti?

Finansavimo sprendimai: Kokiu būdu turi būti finansuoja-
mas įmonės turtas?

Finansinis sprendimas – viena svarbiausių finansų valdymo funkcijų.
Po to seka veiksmas. Pagaliau reikia įvertinti sprendi-mo efektyvumą – tai
jau kontrolinė valdymo funkcija.

Finansiniai sprendimai būna dviejų tipų: strteginiai ir opera-
tyviniai (gamybiniai). Strateginius sprendimus įtakoja situacija,
susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos. Jeigu įmonės ekonominės
aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarky-tojas padaro strateginį
sprendimą. Operatyviniai (gamybiniai) sprendimai iš esmės

būna
trumpalaikiai. Jie dažniausiai susiję su vidinių išteklių racionaliu
paskirstymu.

Taigi finansų funkcija siaurąja prasme – aprūpinti versla pinigais.
Plačiąja prasme – didinti įmonės vertę.

1.2 Finansų valdymo tikslas

Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai
savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės
finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas –
tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų
tikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto
dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą
– kyla jo turimų akcijų kaina.

Akcininkų turtas = Turimų akcijų sk. ( Vienos akcijos kaina.

Akcininkų turimų akcijų skaičių galima padidinti skiriant akcinius
dividendus arba suskaidant akcijas į smulkesnius vienetus, tačiau vienos
akcijos rinkos kainos didėjimas visada yra susijęs tik su akcininkų turto
didėjimu įmonėje. Todel finansų valdymo tikslas įmonėje – maksimizuoti
akcininkų turtą.

Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų
interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius
finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti
tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai
mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų
interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas –
maksimizuoti akcininkų tutrą.

Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad
įmonės valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš
pirkėjus, tiekėjus, visuomenę. Atsako-mybės veiksmai priklauso nuo
aplinkybių, negali būti visada vienodi.

Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą, tai
svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir planuojamas
pelningumas. Rizika i

ir planuojamas pelningumas – tai kintamieji,
nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba parduodamas
akcijas, nustato investicijų rizikos laipsni bei pelningumą ir tada
paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai,
kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų
srautų tikimybė.

Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų
finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet vengia rizikos,
todėl, darydami finansinius sprendi-mus, žmonės tikisi, kad didėjant
pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi investorius,
tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga išspręsti šias
problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis.
Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remianties ateities
požiūriu, o ne retrokspektyva.

1.3 Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos

Finansų sistemos tikslas – sudaryti sąlygas susitikti dviems
dalyviams: pinigų savininkams ir tiems, kurie stokoja pinigų ir nori jų
nusipirkti. Paprastai verslo įmonės atstovauja pinigų stokojančiai pusei, o
gyventojai, norintys savo santaupas investuoti, – antrajai pusei. Dažnai
šias pinigų turėtojų ir jų pirkėjų grupes rinkoje suveda draugėn
finansiniai tarpininkai: bankai, investicijų kompanijos ir kitokios
įstaigos. Taigi finansų rinkos, kurios susideda iš įvairių tarpininkų, gali
žymiai greičiau “perpumpuoti” pinigus iš juos sutaupiusių, tiems, kam jų
trūksta.

Pinigų skolininkai – pirkėjai turi tikslą padidinti savo pelną
įsigydami papildomai turto. Turto įsigijimo finansavimui rekalingi pinigai.
Skolininkai nori, kad jų laikinai laisvi pinigai taip pat sugrįžtų su
atlyginimu. Finansų rinkos ir sudaro galimybes pinigams transformuoti
greičiausiai ir efektyviai. Pinigai

iš skolintojų gali patekti pas
skolininkus tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Tiesioginio būdo pavyzdys –
akcinių bendrovių akcijos arba obligacijos yra parduodamos tiesiai
investoriams. Tačiau jų santykiose gali atsirasti ir tarpininkas,
atnešdamas naudą abiem pusėm.

Finansų rinkos – tai vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu. Finansų
rinkų tikslas – efektyviai paskirstyti santaupas pinigų naudotojams. Rinkos
sudaro galimybę įsigyti ir investuoti pinigus, skatina nuosavybės
finansavimą. Rinkoje pasireiškia rinkos kainos. Finansų rinkos apima:

– pinigų rinkas,

– nuosavybės rinkas.

Pinugų rinka – tai trumpalaikių (iki vienerių metų) vyriausybi-nių ir
korporacijų skolų vertybinių popierių rinka, o taip pat finansinių
investicijų rinkos. Pinigams, kaip investicijoms, turi būti būdingas
greitas jų grąžinimas, didelis jų saugumo laipsnis, likvidumas bei
pelningumas. Pasaulio pinigų rinkose prekiau-jama: valstybės iždo
vertybiniais popieriais, depozitais, komerciniais popieriais.

Nuosavybės rinkos – tai ilgalaikių finansinių investicijų rinkos. Jos
dar yra vadinamos ir kapitalo rinkomis. Šiose rinkose yra skolinami pinigai
ilgam laikui, už investuotus pinigus perkamas ilgalaikis turtas – fabrikai,
įrenginiai. Pasauli-nėse nuosavybės rinkose yra prekiaujama: obligacijomis,
privilegijuotomis ir paprastosiomis akcijomis, konvertuojamai-siais
verybiniais popieriais.

Visos finansų rinkos taip pat yra dar skirstomos į pirmines ir
antrines. Pirminės – tai naujai išliaistų į apyvartą vertybinių popierių
rinkos. Todėl pirminių rinkų dalyviais dažniausiai būna akcinės bendrovės,
norinčios išleisti į apyvartą vertybinių popierių, taip pat ir investoriai,
pasiruošę pirkti naujus vertybinius popierius.

Antrinė rinka – tai vertybinių popierių prekyba tik tarp inves-
torių. Vieną sykį pardavusi pardavusi savo išleistus vertybinius popierius
akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus
atvejus, kai sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus. Šiaip,
antrinė rinka yra reikalinga, jeigu investorius nori greitai ir be didelių
kaštų parduoti arba nusipirkti finansinį turtą.

2. Finansinės ataskaitos ir jų turinys
.

2.1 Sąskaitų balansų lentekė

Sąskaitų balansai – tai įmonės finansinis vaizdas tam tikru jos veklos
momentu (paprastai paskutinę finansinių metų dieną). Sąskaitų balansų
lentelė yra parengiama pagal klasinkinę apskaitos lygbę:

Turtas = Skolos(skolintojų nuosavybė) + Savininkų nuosavybė.

Kairėje lygybės pusėje yra išvardijamas visas turtas – kaip buvo
panaudoti savininkų pinigai. Dešinė pusė parodo, iš ko buvo gauti pinigai,
kas yra jų savininkai.

Turtą sudaro įmonei priklausančios prekės, gamybinės atsargos,
nekilnojamas turtas ir įmonės teisė gauti turto (pirkėjų, klientų
įsiskolinimas). Skolintojų nuosavybė – tai skolos, kurias ši įmonė privalės
sumokėti ateityje. Tai jos finansinis įsiparei-gojimas, garantuojamas
turtu. Iš pateiktos formulės matyti, kad skolintojams suteikta pirminė
teisė į akcinės bendrovės turtą. Turto savininkams pagal įstatymus gali
atitekti tik korporacijos turtas, likęs grąžinus skolas. Jeigu kreditorių
interesų nesaugos valstybe, tada skolinti pinigus bus didelė rizika, o tai
ekonomikos vystymosi stabdys.

Turtas įsigijamas tam, kad, jį naudojant, ateityje būtų uždirbtas
pelnas. Turtas gali būti įvairių formų – materialus (pastatai, žemė,
įrenginiai, prekės) ir nematerialus (juridinė teisė), ilgalaikis ir
trumpalaikis. Balanse turtas taip ir grupuoja-mas. Tik tos vertybės gali
būti vadinamos įmonės turtu, kurios turi vertę.

Trumpalaikis turtas. Juo paprastai yra laikomi pinigai, jų
ekvivalentai ir toks turtas, kuris artimiausiu metu gali būti paverstas
pinigais. Pinigai – tai lengviausiai suvokiamas turtas. Tačiau įmonėje
pinigais yra laikomi ne tik pinigai kasoje, bet ir banko čekiai, piniginės
perlaidos ir kitokie analogiški atsiskai-tomieji dokumentai. Tai irgi
pinigai, nes bankas juos pripažįsta ir jais remdamasis daro įrašus
indėlininkų sąskaitose.

Pirkėjų įsiskolinimas. Komercinių įmonių turto sudėtyje yra pirkėjų
įsiskolinimas už prekes arba neprekinis (nekomer-cinis) įsiskolinimas. Tai
pinigai, kurių dar negavo įmonė iš savo klientų už jiems pateiktas prekes
ar suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad yra paskesnis apmokėjimas už
prekes ir paslaugas. Pirkėjams paprastai nustatomas 30, 60 arba 90 dienų
apmokėjimo terminas. Pirkėjų įsiskolinimą gali sudaryti ir tokios skolos,
už kurias yra mokamos palūkanos. Pinigai privalo uždirbti pajamas kasdien,
nes laikomasi principo – šiandien gauti pinigus yra naudingiau negu rytoj,
o šiandien padaryti išlaidas yra naudingiau negu rytoj.

Gamybinės atsargos prekes ir paslaugas gaminančiose įmonėse paprastai
sudaro nemažą turto dali. Tai žaliavos ir medžiagos, pusgaminiai ir gatavi
gaminiai, tinkami parduoti. Gamybinių atsargų apskaičiavimas ir įkainojimas
yra labai svarbus ir atsakingas darbas. Juk visos įsigytos materialinės
vertybės arba sunaudojamos per ataskaitinį laikotarpį pajamoms uždirbti ir
virsta išlaidomis, arba įrašomos į balansą kaip dar ne-
sunaudotas turtas. Gamybinių atsargų sudėtis priklauso nuo įmonės veiklos
pobūdžio. Prekybinėse įmonėse didžiausią gamybinių atsargų dali sudaro
prekės. Prekes gaminančiose įmonėse gamybinių atsargų sudėtyje dažniausiai
apskaitomi gatavi arba pusiau pagaminti gaminiai, medžiagų atsargos.

Ilgalaikis turtas. Ilgalaiki turtą galima sugrupuoti į gamybi-nes
priemones, finansines investicijas ir nematerialųjį turtą. Gamybines
priemones sudaro nekilnojamas turtas: žemė, pastatai, mašinos ir
įrenginiai, transporto priemonės, baldai ir vidaus įranga, gamtos ištekliai
ir nematerialusis turtas (paentai), naudojamas įmonės veiklai.

Nuo gamybinių priemonių panaudojimo efektyvumo labiau-sisiai
priklauso ir įmonės finansiniai rezultatai. Sąskaitų balansų lentelėje
gamybinės priemonės yra ikainojamos įsigijimo kaš-tais: prie pirkimo kainos
pridėdamos montavimo ir kitokios įsigijimo išlaidos. Kartu balanse įrašoma
ir iki balanso rengimo dienos susikaupusi nusidėvėjimo suma. Ta ilgalaikio
turto dalis, kuri virs išlaidomis, vadinama nusidėvėjimu
(įrenginių,pastatų), išsekimu, išeikvojimu (gamtos turtų) arba amortizacija
(paten-tų).

2.2 Pelno ir pinigų srautų ataskaita

Tai tokia finansinė ataskaita, kuri parodo atitinkamo laikotar-pio
įmonės pajamas ir išlaidas už parduotas prekes, paslaugas. Ji parengiama
tokiu principu:

Pajamos – Išlaidos = Pelnas.

Visi pelno ataskaitos rodikliai yra sugrupuoti į kelias grupes:
gamybinės-komercinės veiklos ir kitos veiklos. Toks grupa-vimas parodo
kiekvienos veiklos finansinį rezultatą – pelną arba deficitą. Sudėjus visos
įmonės veiklos pajamas ir iš jų atėmus visas išlaidas, gaunamas rezultatas
– grynasis pelnas (deficitas). Grynasis pelnas yra akcijų savininkų
nuosavybė, todėl jų sprendimu jis gali būti paskirstytas taip:

– dividendams,

– pridėtas prie ankšciau uždirbto pelno ir reinvestuotas į verslą.

Pagal apskaitos standartus pelno ataskaita turėtų pasibaigti grynojo
(deficito) rodikliu. Tačiau dažnai akcininkams skirtoje pelno ataskaitoje
papildomai yra apskaičiuojamas dar vienas rodiklis – 1 akcijos uždirbtas
pelnas.

Pinigų srautų ataskaita parodo visus įmonės pinigų gavimus ir
išmokėjimus per tam tikrą laikotarpį. Pinigų gavimai ir išmokėjimai yra
suskirstyti į 3 veiklos sritis: gamybinę-komer-cinę, innvesticinę,
finansinę. Gamybinė veikla gali būti susijusi su prekių (paslaugų) gamyba,
medžiagų pirkimu, prekių parda-vimu. Finansinė veikla – tai nuosavybės
įsigijimas, skolų grąži-nimas, akcinės bendrovės akcijų išleidimas arba
išpirkimas, vertybinių popierių iškeitimas į paprastąsias akcijas,
dividendų išmokėjimas. Investicinė veikla – tai ilgalaikio turto pirkimas
arba pardavimas.

Visi išoriniai finansinių ataskaitų naudotojai turi žinoti, ar
uždirbtas pelnas yra susijęs ir su pinigų srauto pasikeitimais. Pelningai
dirbanti įmonė gali tik pdidinti savo prekių atsargas arba pirkėjų
įsiskolinimą, o pinigų suma gali likti nepakitusi. Iš kitos pusės, pinigų
sumos padidėjimas nebūtinai yra susijęs su pelnu. Taip gali būti įmonėje,
kuri pajutusi, kad sumažėjo gamybos pelningumas, gali daugiau išgauti skolų
iš skolininkų ir nepirkti gamybinių atsargų, taupydama pinigus.

Pinigų srautų ataskaitoje apskaičiuojamas ir grynasis pinigų srautas.
Tai visų pinigų gavimų ir išmokėjimų algebrinė suma.

Gamybinės-komercinės veiklos pinigų srautai turi labai glaudų ryši su
pelno ataskaitos rodikliais. Investicinės veiklos pinigų srautai – tai
ilgalaikio turo rodiklių pasikeitimai, o finansinės veiklos pinigų srautus
lemia ilgalaikių skolų ir savininkų nuosavybės rodiklių pasikeitimai. Taigi
šios atas-kaitos informacija gali pasitarnauti darant sprendimus, jeigu
buvo abejonių tyrinėjant sąskaitų balansų lentelę ir pelno ataskaitą.
Analizuojant pinigų srautų ataskaitą, galima sužinoti:

a) iš kur ir kokiu būdu buvo gauti pinigai ataskaitiniais metais,

b) kur buvo išleisti įmonės pinigai ataskaitiniais metais,

c) kaip pasikeitė (padidėjo ar sumažėjo) pinigų suma per ataskaitinį
laikotarpį.

3. Trumpalaikio turto ir skolų finansinis valdymas

3.1 Pinigų finansinis valdymas

Į šią funkciją įeina:

– pinigų gavimų paspartinimas kontroluojant jų išleidmus,

– pinigų poreikių nustatymas,

– pinigų srautų prognozavimas,

– laikinai laisvų pinigų naudingas investavimas.

Pinigų finansinio valdymo tikslas – minimizuoti jų sumą, kuri yra
neinvestuota, tačiau išlaikant trumpalaikio turto reikalingą likvidumą
(virtimą pinigais). Be abejo, pinigų valdymo galuti-nis tikslas yra
akcininkų turto vertės didinimas. Jeigu laisvų, neinvestuotų pinigų suma
yra per didelė, tai investicijų pelningumas gali sumažėti, o kai per maža –
padidėja įmonės rizika. Taigi ir šiuo atveju, darant sprendimą, reikia
laviruoti tarp pelningumo ir rizikos.

Pradinis pinigų finansinio valdymo etapas – pinigų sąmatos parengimas.
Pinigų planas iki vienerių metų laikotarpiui yra vadinamas pinigų biudžetu
arba sąmata, o planas ilgesniam laikotarpiui – pinigų prognoze. Taigi
pinigų biudžetas – tai būsimu pinigų gavimai, išleidimai ir pinigų
planuojamas balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje. Turint tokia informa-
cija, lengva nustatyti įmonės pinigų poreikius, sudaryti šių poreikių
finansavimo planą ir valdyti pinigus. Realus ir rekomenduotinas įmonės butų
1-2 savaičių pinigų biudžetas, nes geriausiai ir tiksliausiai galima
parengti mėnesinius biudžetus.

Kuo tikslesnis yra pardavimų prognozės, tuo tiksliau galima sudaryti
pinigų biudžetą. Planines pardavimų apimtis gali apskaičiuoti įmonės
marketingo specialistai arba pasamdyti rinkos specialistai. Pirmiausiai yra
prognozuojami atskirų gaminių pardavimai. Po to prognozuojami visi įmonės
produkcijos ir paslaugų pardavimai. Jeigu šiuos rodiklius planuoja įmonės
darbuotojai, gali būti ir problemų. Juk tokios prognozės – tai tik įmonės
vidinės prognozės, neatsižvelgiant į bendrus ekonomikos procesus, rinkos
pasikeitimus, sistemingą riziką. Todėl gali būti daugiau naudos, kai
prognozuojama “išoriškai”, taikant matematinius-statistinius modelius ir
nustatant šakos vystymosi kryptis. Išsiaiškinus, kokios yra šakos
perspektyvos, analizuojama, kokia bus atskirų produktų rinka. Todėl gali
būti, kad ekspertų parengta prognozė skirsis nuo vidinio pardavimų plano.
Menedžeriai turi gerai apsvartyti ir parengti patikslintą prognozę.

Būsimų pinigų gavimų, išleidimų ir pinigų balansų sąmatos gali būti
sudaromos taikant įvairius metodus. Pavizdžiui, galima atskirai planuoti
gamybinės veiklos pinigų srautus, finansavimo veiklos pinigų srautus arba
sudaryti vieną viso įmonės veiklos pinigų srautą. Pinigų gavimai priklauso
nuo to, ar planuojama parduoti už grynuosius pinigus, ar skolon. Jeigu
planuojama parduoti skolon, reikia žinoti, koks atsiskaitymo laikotarpis
yra nustatytas pirkėjams – 30, 60 ar 90 dienų. Pagal praėjusių laikotarpių
duomenis reikia apskaičiuoti, koks procentas pirkėjų apmoko už prekes per 1
mėnesį, koks procentas per 2 mėnesius nuo pardavimo dienos ir koks yra
beviltiškų skolų procentas. Be to, planuotojas pasirenka, kokio ateities
laikotarpio pinigų srautus realiai galima apskaičiuoti.

Turint pardavimų prognozę, įmonė turi nuspręsti, ar gamy-bos grafiką
priderinti prie pardavimų, ar turėti vienodo tempo gamybą. Pirmuoju atveju
atsargų kaštai yra mažesni, tačiau bendra gamybos kaštų suma būna didesnė
negu stabilioj gamyboi. Stabilios gamybos gamybos kaštai yra mažesni, bet
atsargų kaštai yra didesni. Reikia pasirinkti ir padaryti sprendi-mą.

Kai nusprendžiama, kokiu grafiku bus gaminama produk-cija, reikia
parengti tokius planus:

– medžiagų,

– darbo,

– papildomo ilgalaikio turto.

3.2 Finansinis prognozavimas

Prognozavimo procesas taip pat prasideda pardavimo prognozės parengimu
maždaug 5 ar daugiau metų. Po to nusta-toma, kiek reikės turto, kad būtų
užtikrinta prognozuojama pardavimų apimtis, apskaičiuojama, kaip bus
finansojamas tas turto įsigijimas. Nuo šio momento galima pradėti
projetuoti pelno ataskaitos ir sąskaitų balansų lentelės tipo rodiklius,
apskaičiuoti vienos akcijos pelnus ir dividendus bei svarbiau-sius
santykinius rodiklius.

Planinė pelno ataskaita – tai visų įmonės pajamų ir išlaidų planas,
apskaičiuojant ir būsimų laikotarpių grynąjį pelną. Esminė pradžia –
parengti pardavimų prognozes ir gamybos kaštų planus. Kaštų planas turi
būti labai detalus, jeigu gamybos parametrai nedaug keičiasi, tai kaštai
gali būti apskaičiuoti remiantis praėjusių laikotarpių santykiniais
rodikliais. Pavyz-džiui, sužinojus, kokią lyginamąją dalį pardavimų
apimtyje sudarė parduotų prekių kaštai, šį santykį galima panaudoti ir
prognizuojant analogiškus rodiklius. Po to apskaičiuojamas laikotarpio
įšlaidų planas. Apskaičiavus administracines, preky-
bines išlaidas, apskaičiuojama palūkanų išlaidų suma bei pelno mokestis.
Apskaičiavus būsimąjį grynąjį pelną, nustatoma ir kokią jo dalį planuojama
skirti dividendams ir kokia suma padidės nepaskirstytas pelnas.

Planinė sąskaitų balansų lentelėje turi būti suplanuojamas būsimas
trumpalaikis, ilgalaikis turtas, savininkų nuosavybė ir skolos. Labiausiai
kintamas ir sunkiausiai prognozuojamas yra trumpalaikis turtas. Planinės
pirkėjų isiskolinimo sumos nusta-tomos, prie esamo jų balanso pridedant
planuojamą pardavimų skolon apimtį ir atimant planuojamų pinigų gavimo
sumą. Šie duomenys perimami iš pinigų biudžeto. Igalaikis turtas apskai-
čiuojamas prie jo faktiško balanso pridedant planuojamas investicijas.

Įsiskolinimai tiekėjams yra planuojami, pridedant prie sausio
mėnesio įsiskolinimo sumos dar ir pirkimus per metus ir atimant pinigų
sumokėjimus už pirkimus. Įsiskolinimas už darbą (algos) apskaičiuojamas
remiantis gamybos planais. Panašiai apskaičiuojamos ir kitos trumpalaikės
skolos.

3.3 Trumpalaikio turto valdymas

Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trupalaikį turą ir
finansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto – pinigų,
vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjams
ir kito trumpalaikio finansavimo – valdy-mas yra tiesioginė finansų vadūno
atsakomybė. Kadangi inves-tuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkų
turto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemos
yra šios:

– optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas,

– tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto
investicijoms, parinkimas.

Šiems sprendimams svarbios įtakos turi pelningumas ir rizika.
Mažinant investicijų į trumpalaikį turtą lygį ir išlaikant nemažėjančią
pardavimų apimtį, galima padidinti įmonės viso turto pelningumą.
Dažniausiai trumpalaikio finansavimo kaštai būna mažesni už ilgalaikio
finansavimo kaštus, o kuo didesnė yra trumpalaikio finansavimo dalis visose
įmonės skolose, tuo aukštesnis įmonės pelningumas. Darant šias prielaidas
optima-lus sprendimas turėtų būti toks: siekti mažos dalies trumpalaikio
turto ir didelės dalies trumpalaikio finansavimo.

Norint sužinoti optimalią trumpalaikio turto apimtį, reikia padaryti
kompromisą tarp pelningumo ir rizikos. Imkime pavyzdį, kad įmonė gali
parduoti 2000 vienetų prekių.

Y A

B

C

X

X – produkcija, vienetai

Y – turto apimtis litais

Įmonė turi 3 galimybes trumpalaikio turto atžvilgiu. “A” turto lygis –
pats konservatyviausias. Šis variantas užtikrina geriausią firmos mokumą,
jei kiti dalykai yra vienodi. “C” atvejis yra agresyviausias. Pelninguma
apskaičiosim taip:

Pelningumas = Grynasis pelnas / Iš viso turtas.

Šiuo atveju “C” yra pats pelningiausias turto lygis.

| |Aukštas lygis |Vidutinis lygis|Žemas lygis |
|Mokumas |A |B |C |
|Pelningumas |C |B |A |
|Rizika |C |B |A |

Apibendrinant analizės rezultatus, matyti, kad pati rizikin-giausia
trumpalaikio turto apimtis yra C atvėju. Galima iš sio pavyzdžio padaryti 2
elementarias išvadas:
1. Pelningumas kinta atvirkščiai proporcingai įmonės mokumui.
2. Pelningumas kinta tiesiai proporcingai rizikai.

3.4 Trumpalaikio turto finansavimas

Dalis trumpalaikio turto yra reikalinga nuolat tenkinti įmonės
minimalius poreikius. Kita dalis – laikinai padidėjęs trumpalai-kis turtas
dažnai yra susijęs su firmos gamybos (ar veklos) sezoniškumu. O nuolat
reikalingas trumpalaikis turtas reika-lauja ilgalaikio finansavimo. Nuo
ilgalaikio šis trumpalaikis turtas skiriasi tik tuo, kad jo forma nuolat
kinta.

Trumpalaikis turtas yra finansuojamas einamųjų įsiskolinimų forma. Tai
savaiminis finansavimas, nepriklausantis nuo finan-sų vadūno sprendimo, o
nuo esamos atsiskaitymų tvarkos. Šis finansavimas svyruoja priklausomai nuo
gamybos apimties.

Turto “apsaugos” metodas – tai finansavimo būdas, kai kiekvienam
trumpalaikio turto elementui yra numatomas konkretus finansinis
instrumentas, kurio trukmė atitinka finansuojamo turto trukmę. Taikant šį
metodas, sezoniniai turto svyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis
paskolomis, o nuolatiniai elementai – ilgalaikėmis paskolomis arba
savininkų nuosavybe.

Ilgalaikis finansavimas nereikalingas laikinam trumpalai-kiam turtui,
nes, naudojant ilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai
paskolos yra nereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas
reikalingas tada, kai padidėja pardavimai. Padidėjus pardavimams, padidėja
ir pirkėjų įsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąži-namos ir
trumpalaikės paskolos.

Jeigu paimamas papildomas finansavimas, tikintis jį grąžin-ti pirkėjų
skolų grąžintais pinigais, tai įmonė rizikuoja, nes jos skolų grąžinimai
priklauso nuo pirkėjų skolų grąžinimo.

4. Ilgalaikio turto ir nuosavybės finansinis valdymas

4.1 Ilgalaikio turto finansinis valdymas

Ilgalaikio turto investicijos – svarbus finansų vadūno darbo baras.
Kartais tokie sprendimai gali labai padidinti įmonės savininkų turto vertę,
bet jei didelis projektas pasirodo besąs nesėkmingas, įmonė gali ir
bankrutuoti.

Finansų vadybos funkcija apima:

– sprendimą dėl investicijų projekto reikalingumo,

– būsimų pinigų srautų nustatymą,

– sprendimų metodiką,

– rizikos nustatymą.

Prieš imantis šios veiklos, reikia žinoti, ar reikia ilgalaikių
investicijų. Todėl įmonės finansininkas turėtų nuolat analizuoti ilgalaikių
investicijų galimybes. Juk dabartiniai jo sprendimai duos finansinius
rezultatus ateityje ir gali turėti įtakos investi-cijų pelningumui.

Sprendimą investuoti padaro įmonė, o pasiūlimus įvairių projektų forma
ji nuolat gauna iš įvairių šaltinių. Pirmiausiai reikia nuspręsti, kad
reikia daryti investicijas į ilgalaikį turtą. Antras sprendimas – ar
rinktis ilgalaikio turto pakeitimo, ar jo fizinės būklės atstatymo, ar
gamybinių pajegumų išpllėtimo projektą.

Darant prielaidą, kad daugeliu atvejų yra projektų pasirinki-mo
galimybė, finansininko uždavinys – įvertinti būsimus pinigų srautus ir
parinkti tokį projektą, kuris užtikrins didžiausią naudą akcininkams
ateityje.

Norint padaryti sprendimą investuoti į ilgalaikį turtą, reikia žinoti,
kokią metodiką reikia taikyti projektams įvertinti. Tos metodikos
pasirinkimas priklauso nuo sprendimo pobūdžio. Pirmas atvejis – reikia
padaryti sprendimą: tinkamas ar netinkamas yra projektas. Iš daugybės
projektų turės būti išrinktas tinkamas projektas, atmetant netinkamus.
Antras atvejis – kai pateikiami keli alternatyvūs projektai, o reikia
pasirinkti geriausia iš jų. Trečias atvejis – yra keli tinkami alternatyvūs
projektai, bet nėra pakankamo visiems jiems finansavimo ir reikia
nuspręsti, kokius projektus arba etapus verta pasirinkti investicijoms, o
kuriuos galima atidėti ateičiai.

4.2 Investicinių projektų vertinimo būdai

Įvertinant projektus investicijoms (finansinėms arba į nekilno-jamą
turtą), naudojami tokie metodai:

– projekto atsipirkimo laiko,

– gynosios dabartinės projekto vertės (net present value – NVP)

– projekto vidutinio pelningumo.

Projekto atsipirkimo laikas apskaičiuojamas metais, kurių reikia, kad
būsimais pinigų srautais būtų padengtos pradinės investicijos. Atsipirkimo
laiko apskaičiavimo formulė:

Metai prieš visišką kaštų padengimą + Nepadengtų kaštų suma padengimo
metų pradžioje / Visiško padengimo metų pinigų srauto suma.

Grinosios dabartinės vertės metodas – tai patobulintas šiuolaikiškas
ilgalaikio nekilnojamo turto projektų įvertinimo būdas, kuris yra susijęs
su pinigų srautų diskontavimu. Skaičiavimai atliekami tokiu nuoseklumu:
1. Surandama kiekvieno pinigų srauto dabartinė vertė, įskaitant pinigų

įplaukas ir išleidimus ir atėmus projekto kaštus.
2. Susumuojami diskontuoti pinigų srautai. Ši suma ir yra projekto NPV.
3. Jeigu NPV yra teigiama, projektas yra tinkamas, o jeigu NPV yra

neigiama, atmetamas. Jeigu reikia pasirinkti tik vieną iš kelių projektų,

parenkamas tas, kuris turi didesnę teigiamą NPV.

Šiose skaičiavimuose projektų pinigų srautai yra diskontuo-jami
remiantis nuosavybės kaštų procentu. Nuosavybės kaštai – tai finansavimo
šaltinio, reikalingo projektui įgivendinti, kaštai. Projektas gali būti
finansuojamas iš banko paskolų, iš nepaskir-
styto pelno arba mišrų šaltinių.

Projekto vidutinio pelningumo metodas atrodo gana paprastas
ir patrauklus, jis dažnai yra naudojamas praktikoje. Jo esmė tokia:
apskaičiuojamas projekto pelningumo (po mokesčių sumokėjimo ir atėmus
nusidėvėjimo išlaidas) vidurkis. Tačiau šis pelningumas – tai tik
“apskaitinis” pelningumas, nes jis nustatomas remiantis pelno apskaičiavimo
metodika, taikoma apskaitoje.

Vidinio investicijų pelningumo metodas – tai pats svarbiausias
investicijų įvertinimo būdas, paremtas pinigų laiko vertės principu.
Naudojant šį metodą, apskaičiuojamas toks pelningu-mo procentas, kuris
apibūdina investicijų pelningumą, bet yra nesusijęs su rinkos norma. Todėl
jis ir vadinamas vidiniu projekto pelningumu. Vidinis projekto pelningumas
– tai toks diskonto procentas, kuris to projekto būsimų pinigų gavimų
dabartinę vertę sulygina su projekto įsigijimo kaštais arba su būsimų
pinigų išmokėjimų dabartine verte.

Leave a Comment