Finansų rinkos dalyviai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Finansų rinkų kursinis darbas

PASAULINĖS FINANSŲ RINKOS DALYVIAI

Atliko:

VENF-0 grupės studentė

Inga Vitkauskaitė

Priėmė:

dėst. J. Nedzveckas

Kaunas, 2003

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis.

Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir

Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija.

Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF

laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas.

1. Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary

Fund (IMF).

2. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for

Reconstruction and Development (IBRD).

Pasaulio banko grupė (World Bank Group):

➢ Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International

Finance Corporation (IFC).

➢ Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International

Development Association (IDA).

➢ Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) –

Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).

➢ Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) –

International Center for Settlement of Investments Disputes

(ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European

Bank for Reconstruction and Development (EBRD).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af

DB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American

Development Bank (IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IDB) – Islamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International

Investment Bank (IIB).

9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank

(EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) –

International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment bank

(NIB).

12. Europos monetarinis institutas (EMI) – European Monetary

Institute (EMI).

13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) –

International Fund for Agricultural Development (IFAD).

15. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for

International Settlements (BIS).

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė

( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir

Tarptautinių atsiskaitymų bankas

ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

➢ kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,

➢ ekonomikos stabilizavimas,

➢ šalių narių integracija,

➢ keitimasis informacija ir patyrimu,

➢ informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,

➢ techninė parama bei kadrų mokymas.

2. Globalinės institucijos

2.1 Tarptautinis valiutos fondas

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary Found.

Ši tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1945 metais Jungtinių Tautų Breton – Vudo konferencijos nutarimu.

Operatyvinė fondo veikla prasidėjo 1947 metų kovo 1- ąją.

Aukščiausiasis organas – Valdytojų taryba, nuolatinis TVF organas –

Vykdomųjų direktorių taryba.

1992 metais į šią organizaciją priimta ir Lietuva. 1997 metais TVF

turėjo 180 narių.

Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutinių –

prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą.

TVF lėšos formuojamos jos narių išmokėtų kavotų sąskaita. SDR

(Special Draving Rights) – speciali skolinimosi teisė – tapo pagrindiniu

TVF atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SDR sudėtis keičiasi reguliariai kas penkeri metai ir apskaičiuojama remiantis penkiomis stipriausiomis valiutomis. Pvz. 1997 metais tai JAV doleris

(39%), Vokietijos markė (21%), Japonijos jena (18%), Prancūzijos frankas

(11%), Britanijos svaras sterlingų (11%). Įstatinis TVF kapitalas 1997

metais sudarė 145 milijardus SDR.

Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į valstybės bendrąjį nacionalinį produktą vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių, tuo apsprendžiant kiekvieno dalyvio balsų skaičių priimant spendimus. Kiekviena valstybė turi 250 balsų ir papildomai po vieną balsą 100 tūkstančių SDR jos dalies TVF kapitale. Taigi, lemiamas balsas priklauso šalims, kurios yra įdėjusios daugiausia lėšų. 1997 metais didžiausia dalis priklausė JAV

(17,78%), Japonijai ir Vokietijai (po 5,54%), Prancūzijai ir Didžiajai

Britanijai (po 4,98%). Svarbiausią vaidmenį TVF vaidina “dešimties grupė”

arba “Paryžiaus klubas” įkurtas 1961 metais. Jai priklauso JAV, Didžioji

Britanija, Prancūzija, Japonija, Vokietija, Italija, Beneliuksas, Švedija,

Kanada, Šveicarija ir Rusija.

Svarbiausios TVF finansinės operacijos – padėti savo nariams padengti mokėjimų balanso deficitą. Šalis, kuriai reikia užsienio valiutos einamosioms operacijoms apmokėti, turi pateikti fondui patvirtinimą, kad valiuta yra reikalinga ryšium su mokėjimų balanso būkle, tarptautiniu likvidumo rezervu arba šių rezervų lygio pokyčių tendencija.

Atitinkama valstybė gauna reikalingą valiutą arba keičia SDR į savo nacionalinę valiutą. Atlikęs šią operaciją, TVF padidina kredituojamos šalies valiutos atsargas, o kitų narių valiutos atsargos arba SDR sumažėja lygiai tiek, kiek gauna jos skolininkas.

Didžiausią užsienio valiutos sumą, kurią gali įsigyti TVF valstybė narė, sudaro 125% jos kvotos. Pirmoji suma – 25% kvotos – vadinama rezervine dalimi. Valiutos gavimas šiuose rėmuose yra traktuojamas ne kaip kredito operacija tikrąja žodžio prasme, o kaip užsienio valiutos, kurią įmokėjo šalis į fondą, paėmimas. Užsienio valiutos lėšos (100% kvotos dydžio), viršijančios rezervinę dalį, atitinkamai skirstomos į keturias kredito dalis.

Pirmoji kredito dalis gali būti realizuota tiek tiesioginio valiutos pirkimo forma, tiek ir sudarant su TVF sutartį apie rezervinį kreditą. Pirmuoju atveju šalis gauna visą reikalaujamą sumą tuojau po to, kai fondas su tuo sutinka. Antruoju atveju šalis gali naudoti tas lėšas bet kuriuo momentu sutartyje numatytų terminų ribose.

Lėšų skyrimas šalims dalyvėms “viršutinių kredito dalių” sąskaita visais atvejais vyksta rezervinių kreditų pavidalu. Sutarta suma skirstoma į tam tikras dalis,kurias galima paimti tiktai per nustatytus laiko tarpus sutarties galiojimo metu. Iš pradžių tokios sutartys buvo sudaromos metams.

O nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio – trejiems metams.

TVF, duodamas kreditą, įpareigoja šalį laikytis tam tikrų politinių

– ekonominių sąlygų. Ir juo didesnis kreditas, tuo šios sąlygos yra griežtesnės. Gavęs prašymą suteikti pagalbą užsienio valiuta, TVF ištiria šalies prašytojos ekonominę būklę ir įpareigoja valstybę skolininkę realizuoti “prisitaikymo” programą, pertvarkyti ūkio mechanizmą. Tai, fondo nuomone, turėtų užtikrinti mokėjimų balanso sureguliavimą ir garantuoti skolos grąžinimą laiku. Tose programose yra numatytos priemonės, susijusios su biudžeto ir mokesčių, kredito ir pinigų politika, kainų mechanizmu, užsienio prekyba, tarptautiniais kreditiniais ir valiutiniais santykiais.

Jeigu TVF nustato, kad šalis nesugebėjo realizuoti “prisitaikymo”

programos, valiutinių išteklių tiekimas nutraukiamas.

Pasibaigus numatytam laikui, valstybė fondo narė turi išpirkti savo nacionalinę valiutą, grąžinti lėšas SDR arba jo nurodytomis valiutomis.

Paprastai skola turi būti grąžinta per 3 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos.

Be tiesioginės finansinės paramos, fondas padeda sudarytis sutartis, kuriose numatoma pagalba valstybėms dalyvėms, bendradarbiaujant joms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku, taip pat su privačiais komerciniais bankais.

Rekomenduojamos valstybėms skolininkėms priemonės, skirtos mokėjimų balansui sutvarkyti, kuriomis TVF paprastai sąlygoja savo kreditų išdavimą yra šios:

➢ vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms ir kitoms socialinės reikmėms;

➢ mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;

➢ valstybių subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojamosioms prekėms, kas sąlygoja šių prekių kainų kilimą;

➢ nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant.

TVF leidžia valstybėms skolininkėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia paskirstyti skolų naštą tarp socialinių sluoksnių.

Be veiklos finansinio pobūdžio, TVF organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus, suteikia valstybėms narėms techninę pagalbą fiskalinės ir monetarinės politikos srityje. Be to, fondas rengia specialistus finansų ministerijoms ir centriniams bankams. Šios institucijos yra Vašingtone ir Vienoje.

2.2 Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) –

International Bank for Reconstruction and Development (IRBD) – dar vadinamas Pasaulio banku. Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1944 metais Jungtinių Tautų

Breton – Vudo konferencijos sprendimu (tuo pačiu metu kaip ir TVF). Banko statutas įsigaliojo 1946 metų gruodžio 27 dieną, o savo veiklą pradėjo 1946

metų birželio 25 dieną. Pasaulio banko nariais gali būti tiktai tos valstybės, kurios priklauso TVF. 1997 metais jo sąrašuose buvo 180

valstybių. Banko būstinė – Vašingtone.

Aukščiausias Pasaulio banko organas – Valdytojų taryba (kitaip dar vadinama Gubernatorių taryba) – susideda iš valdytojų ir jų pavaduotojų, paskirtų po vieną iš kiekvienos valstybės narės. Taryba renkasi vieną kartą per metus kartu su TVF Valdytojų taryba ir nustato Pasaulio banko bendrąją politiką. Operatyvinę veiklą realizuoja Direktorių taryba, vadovaujama banko prezidento. Direktorius dvejiems metams renka Valdytojų taryba arba skiria valstybės, turinčios didžiausią dalį banke (pvz. JAV).

Banko oficialūs tikslai – finansinė ir techninė pagalba jo nariams, ekonomikos plėtra, privačių kapitalinių įdėjimų skatinimas, mokėjimų balanso lygsvaros palaikymas.

Teikdamas paskolas investicijoms, Pasaulio bankas vadovaujasi šešių pakopų darbo metodika, kuri oficialiai žinoma kaip projektų ciklas. Ši metodika suteikia Bankui galimybę įsitikinti, kad visi finansuojami projektai atitiktų tuos pačius griežtus reikalavimus. Viso projekto ciklo metu Banko darbuotojai dirba kartu su šalies, kuriai suteikiama paskola, specialistais. Bankas išlaiko nepriklausomą poskyrį remiamų projektų efektyvumui įvertinti.

Pasaulio banko projekto ciklas turi šešias pakopas:

➢ identifikavimas,

➢ parengimas;

➢ atestavimas;

➢ derybos ir pristatymas Valdybai;

➢ įgyvendinimas ir priežiūra;

➢ galutinis įvertinimas.

Nors Banko ir TVF atliekamos funkcijos papildo vieną kitą, tačiau jų vaidmenys yra skirtingi. Jeigu Pasaulio bankas – skolinanti organizacija, finansuojanti ilgalaikį ekonominį vystymąsi besivystančiose šalyse, tai TVF funkcionuoja kaip pasaulio valiutų kontrolierius, padedantis išsaugoti tarp visų šalių tvarkingą atsiskaitymų sistemą. Jis skolina pinigus tiems savo nariams, kurie susiduria su rimtomis mokėjimų balanso problemomis.

Pasaulio bankas leidžia savo obligacijas su įvairiais išpirkimo terminais. Jas daugiausia perka išsivysčiusių šalių privatus sektorius, o kadangi bankas turi aukštą reitingą, kapitalo investavimas į jo vertybinius popierius yra labai patikimas ir saugus.

Pasaulio banko skolinimosi sąlygos priklauso nuo besiskolinančios šalies nacionalinių pajamų lygio. Skolos grąžinimo terminas – 15 – 20 metų.

Palūkanų normos visiems skolininkams yra vienodos. Paskolas gali gauti ūkio subjektai arba bankai su vyriausybės garantija. Jos yra išduodamos konvertuojama valiuta (single currency loan) arba valiutų krepšeliu (currency pool loan).

Suteikiant paskolas, reikalaujama vykdyti tam tikras ekonomines sąlygas, o kiekvienos paskolos dalies įnašas suteikiamas tik po to, kai šios sąlygos patikrinamos vietoje. Pagrindinė paskolos gavimo garantija yra šalies sugebėjimas ją grąžinti.

Pasaulio bankas kiekvienai šaliai parengia specialų dokumentą, kuriame nurodytos ekonomikos šakos, reikalaujančios ekonominio banko palaikymo.Tai vadinamoji pagalbos strategija (country assistence strategy –

CAS). Visos Pasaulio banko suteikiamos paskolos turi būti suderintos su šiuo dokumentu, į kurį įtraukta ir atitinkamos šalies ekonominės padėties analizė.

Pasaulio banko paskolos gali būti paskirstytos taip:

1. Paskolos ūkio restruktūrizacijai – jos yra skiriamos šalių narių vyriausybėms biudžeto ir mokėjimų balansui sustiprinti. Paskolos yra suteikiamos dalimis, o kiekvienos dalies gavimas priklauso nuo to, kaip vykdomos banko nustatytos sąlygos ekonominės politikos srityje.

2. Tikslinės paskolos:

➢ Tiesioginės – skirtos konkrečioms priemonėms įgyvendinti ūkinės ir socialinės infrastruktūros srityse arba gamybos sferoje. Paskolų gavėju gali būti valstybinės administracijos institucija (pvz. Finansų ministerija) arba valstybinė įmonė, realizuojanti tam tikras užduotis.

➢ Kredito linijos – kai paskolų ėmėjas yra bankas arba valstybinės administracijos institucija, kurie tiesiogiai arba per savo tarpininkus (pvz. bankus)

skolina gautas lėšas mažesniems investicijų projektams realizuoti.

1996 metų viduryje Pasaulio banko kreditų portfelis sudarė 164,8

milijardo JAV dolerių kvotą. 1997 metais Pasaulio banko kapitalas padidėjo iki 176 milijardų JAV dolerių ir yra padalytas į beveik 1,5 milijono dalių.

Pagrindiniai banko dalininkai yra JAV (17,7%), Japonija ( 6,26%), Vokietija

( 4,84%), Prancūzija ir Didžioji Britanija (po 4,63%).

2.3. TARPTAUTINIŲ ATSISKAITYMŲ BANKAS

Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International

Settlements (BIS) įkurtas 1930 metais Hagos konferencijoje. Jo paskirtis –

svarbiausių finansinių problemų sprendimas. Tai tarpvalstybinis bankas, atliekantis komercines operacijas ir dalyvaujantis organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje. TAB nariais yra 32 Europos šalių, taip pat JAV, Kanados, Japonijos, Australijos ir Pietų Afrikos

Respublikos centriniai bankai. Būdamas iš esmės Europos organizacija, TAB

palaiko glaudžius ryšius su JAV federaline rezervų sistema, o per ją su amerikiečių pinigų rinka.

Banko įstatai numato šias operacijas:

➢ aukso pirkimas, pardavimas ir saugojimas;

➢ depozitiniai sandoriai su centriniais bankais;

➢ vyriausybinių indėlių priėmimas pagal ypatingas sutartis;

➢ operacijos su valiuta ir vertybiniais popieriais (išskyrus akcijas);

➢ sutarčių su emisiniais bankais sudarymas;

➢ konsultacijų pajininkams valiutiniais bei finansiniais klausimais teikimas.

Bankas turi tris departamentus:

1. Monetarinis ir ekonominis departamentas – analizuoja tarptautinę pinigų rinką, rengia metinį pranešimą, vykdo kitus darbus.

2. Bankų departamentas – įvairiose rinkose vykdo įvairias bankines operacijas.

3. Sekretoriatas ir Teisinis departamentas – koordinuoja administracinę veiklą.

Pagrindinės banko veiklos kryptys:

➢ bendradarbiavimo tarp centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų koordinavimas;

➢ pavedimų vykdymas;

➢ finansinė pagalba centriniams bankams;

➢ tiriamieji darbai ir statistinių duomenų rengimas;

➢ pagalbos Vidurio ir Rytų Europos šalims koordinavimas.

Koordinacinė TAB veikla, susijusi su centriniais bankais ir tarptautinėmis finansų institucijomis, yra realizuojama per nuolatinius komitetus ir tarnybas.

Įstatinis TAB kapitalas sudaro 1,5 milijardo aukso frankų (1 aukso frankas = 1,94149 JAV dolerio) ir padalytas į 600 tūkstančių akcijų (kiekvienos nominali vertė 2500 frankų), iš kurių 473 125 buvo emituotos, o kiekviena akcija apmokėta 25%. Didžiausi banko dalininkai yra penki Europos centriniai bankai, turintys po 47 677 akcijas. Tai Belgijos, Vokietijos,

D.Britanijos, Prancūzijos ir Italijos bankai, taip pat JAV Federalinė rezervų sistema, disponuojanti 39 540 akcijų.

Aukščiausias banko organas – kasmetinis bendrasis akcininkų susirinkimas. Jis nustato pagrindines bendradarbiavimo kryptis, paskirsto pajamas, keičia įstatus, sprendžia narystės klausimus ir pan. Sprendžiamojo balso teisę turi tiktai centrinių bankų atstovai. Jų balsai skirstomi proporcingai kiekvieno nario akcijų skaičiui. Apie 16% akcijų turi privatūs indėlininkai. Jie turi ir patariamojo balso teisę. Banko veiklai vadovauja trejiem metam renkama vienuolikos žmonių administracinė taryba. Jai vadovauja prezidentas ir viceprezidentas.

Banko prezidentas pirmininkauja akcininkų susirinkimui ir, jeigu delegatų nuomonės pasiskirsto po lygiai, turi sprendžiamojo balso teisę.

Einamiesiems banko reikalams vadovauja nuolatinė direktorių taryba.

Banko būstinė – Bazelyje, Šveicarijoje. Lietuva nuo 1931 metų buvo šio banko narė, turėjo savo akcijų bei aukso atsargų. 1992 metais narystė atkurta.

2.4 Kitos organizacijos

Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development

Association (IDA) įsteigta 1960 metais paramai lengvatinėmis sąlygomis teikti pačioms neturtingiausioms šalims (nacionalinės pajamos vienam žmogui neturi viršyti 1465 JAV dolerių). Kreditavimo terminai 35 – 40 metų.

Finansavimas – beprocentis. Dauguma TVA lėšų skiriama žemės ūkiui, švietimui, socialinėms programoms ir infrastruktūrai plėtoti.

Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – Multilateral

Investment Guarantee Agency (MIGA) įkurta 1988 metais užsienio kapitalo investicijoms besivystančiose šalyse skatinti, apdraudžiant jas nuo politinės rizikos. DIGA kapitalą sudaro daugiau kaip 1 milijardas JAV

dolerių.

Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) –

International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID) įkurta

1966 metais. Funkcionuoja gaudama Pasaulio banko subsidijas. Centro tikslai

– teikti teisinę pagalbą šalims narėms, kilus ginčytinoms situacijoms tarptautiniuose kreditiniuose santykiuose. Leidžia savo periodinius leidinius, nagrinėjančius teisinius investicijų aspektus įvairiose pasaulio valstybėse.

Kiekviena Pasaulio banko organizacija įkurta skirtingais tikslais, kiekviena turi savo įstatus ir narius. Pasaulio banko prezidentas, tie patys direktoriai vadovauja Pasaulio bankui, Tarptautinei finansų korporacijai ir Tarptautinei vystymo asociacijai. Tiktai Daugiašalių investicijų garantijų agentūra turi savo Direktorių valdybą, o joje daugumą sudaro direktoriai iš Pasaulio banko Direktorių valdybos.

3. Regioninės institucijos

Prie svarbiausių regioninių bankų priskiriami keturi bankai, glaudžiai bendradarbiaujantys su Pasaulio banku, taip pat Europos

Investicijų bankas (EIB). Regioninių bankų tikslas – sukurti alternatyvą

Pasaulio banko grupei. Šie bankai atlieka panašias funkcijas, tačiau atsižvelgdami į atitinkamo regiono specifiką.

Seniausieji bankai šioje grupėje yra Tarpamerikinis plėtros bankas

(TPB) su būstine Vašingtone, pradėjęs savo veiklą 1960 metais, Azijos plėtros bankas (APB), Afrikos plėtros bankas (AfPB) ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB).

3.1 Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). Banko įkūrimo idėją iškėlė tuometinis Pramcūzijos prezidentas F. Miteranas. Sutartis dėl ERPB steigimo pasirašyta 1990 metų gegužės 29 dieną. Sutartį pasirašė 39 valstybės,

Europos investicijų bankas ir Europos Ekonominė Bendrija. Savo veiklą pradėjo 1991 metų balandį.

Aukščiausias banko organas – Valdytojų taryba, kuri renka

Direktorių tarybą – vykdomosios valdžios organą. Banko įstatinis kapitalas sudaro 10 milijardų ECU. Didžiausias banko dalininkas JAV,po to seka

Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, D.Britanija.

Pagrindinis banko tikslas – padėti Rytų ir Vidurio Europos valstybėms transformuoti savo ekonomiką. Ypatingai bankas remia efektyvias ekonomines iniciatyvas privačiame sektoriuje, finansuoja struktūrines reformas, susijusias su demonopolizavimu, decentralizavimu ir privatizavimu.

Bankas daugiausia finansuoja šias sferas:

➢ privatų sektorių;

➢ valstybinių įmonių privatizavimą;

➢ tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą;

➢ finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą;

➢ pramonės restruktūrizavimą;

➢ šiuolaikinės infrastruktūros kūrimą;

➢ mažų ir vidutinių įmonių skatinimą;

➢ ekologiją.

Bankas gali finansuoti, gali suteikti paskolas be atitinkamų šalių vyriausybių garantijų. Jis teikia paskolas konvertuojamomis valiutomis 10 –

15 metų. Bankas nesuinteresuotas teikti mažesnių paskolų, kaip 5 milijonai

ECU. Mažesni finansiniai projektai yra realizuojami per finansinius tarpininkus kreditinių linijų rėmuose.

Kai kuriais atvejais bankas gali teikti finansinius patarimus, techninę pagalbą, mokyti specialistus, jeigu tai padės pasiekti numatytus tikslus.

3.2 Europos investicijų bankas

Europos investicijų bankas (EIB) – European Investment Bank (EIB)

įkurtas 1958 metais Romos sutarties pagrindu kaip nepriklausoma finansų institucija, veikianti Europos Sąjungos rėmuose ir jai priklausanti.

EIB tikslas – palaikyti ES šalių stabilią plėtrą, suteikiant joms paskolas ir investicinių priemonių realizavimo garantijas. Apie 90% visų banko paskolų naudojama ES viduje, likusioji dalis – už ES ribų.

EIB finansuoja tokias ūkinės veiklos sritis , kaip infrastruktūros (vandentiekiai, energetika – gamyba ir energijos paskirstymas, alternatyvūs šaltiniai ir jų racionalus naudojimas), pramonė, žemės ūkis, paslaugos.

EIB aukščiausias valdymo organas – valdytojų taryba, susidedanti iš kiekvienos valstybės narės atstovo – ministro. Ji nustato bendras kredito politikos kryptis, tvirtina banko balansą ir ataskaitas.

Direktorių taryba susideda iš direktorių, kuriuos skiria valstybės narės ir direktoriaus, skiriamo Europos Komisijos. Direktorių taryba užtikrina EIB darbą, vadovaudamasi Romos sutarties nuostatais, banko įstatais ir Valdytojų tarybos direktyvomis.

Pagrindinis banko vykdomosios valdžios organas – Valdybos komitetas. Jis susideda iš pirmininko ir šešių pavaduotojų, kurie rengia nutarimus valdymo klausimais ir prižiūri, kaip jie vykdomi.

EIB pramonės sferoms suteikia paskolas 7 – 12 metų, o infrastruktūrai plėtoti – iki 20 metų. Procentinė norma nustatoma dviem būdais:

➢ Nuolatinė – pagal valiutų krepšelį;

➢ Kintama – pagal vieną valiutą.

Banko procentinė norma nustatoma keturis kartus per metus ir atspindi prieš tai buvusius jo veiklos kaštus. Suteikdamas paskolas, EIB

reikalauja Vyriausybės garantijų.

3.3 Europos monetarinis institutas

Europos monetarinis institutas (EMI)- European Monetary Institute

(EMI) įkurtas 1993 metų lapkričio 1 dieną Europos Sąjungos sutartimi. Savo veiklą pradėjo 1994 metų sausio 1 dieną. Instituto nariai yra centriniai valstybių ES narių bankai. Būstinė – Frankfurte prie Maino.

EMI steigimo tikslas – paruošti ES narius trečiajam integracijos etapui įgyvendinti (perėjimą prie bendros valiutos ir vieningos valiutų politikos, realizuojamos per Europos centrinių bankų sistemą). Svarbiausi instituto uždaviniai:

➢ bendradarbiavimo tarp nacionalinių bankų stiprinimas;

➢ šalių narių pinigų politikos koordinavimas;

➢ Europos valiutų sistemos funkcionavimo kontrolė;

➢ teisinis ir organizacinis pasirengimas įgyvendinant Europos centrinių bankų sistemą.

EMI valdymo organas yra Taryba, į kurios sudėtį įeina valstybių narių centrinių bankų vadovai. Taryba renkasi posėdžiauti ne mažiau kaip dešimt kartų per metus.

EMI vadovybė realizuoja Tarybos sprendimus ir susideda iš

Generalinio direktoriaus ir Sekretoriato, taip pat keturių departamentų,

EMI veikla remiasi komitetais, pakomitečiais ir darbo grupėmis, į kurių sudėtį įeina ES valstybių centrinių bankų ir kitų institucijų, užsiimančių bankų sistemos priežiūra atskirose šalyse, atstovai.

1997 metais administracinėms išlaidoms, susijusioms su instituto veikla, padengti buvo skirta 615 milijonai ECU. ES narės dalis, skirta išlaidų padengimui, priklauso nuo BVP ir šalies gyventojų skaičiaus.

Išvados

Dauguma tarptautinių finansinių institucijų įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo, išskyrus Tarptautinį atsiskaitymų banką (TAB). Šios tarpvalstybinės institucijos teikia kreditus valstybėms, kuria pasaulio valiutinės sistemos funkcionavimo principus, įgyvendina tarpvalstybinį tarptautinių valiutinių – kreditinių ir finansinių santykių reguliavimą.

Tarptautinių finansinių institucijų atsiradimas grindžiamas šiais principais:

➢ internacionalizavimo padidinimas vartojimo rinkose;

➢ tarptautinių valiutinių – kreditinių ir finansinių santykių vystymasis ir reguliavimas;

➢ būtinybė rasti tarptautinių problemų sprendimo būdus, įskaitant pasaulinę valiutinę, kreditų, vertybinių popierių, aukso sistemą.

Tarptautines valiutines – kreditines ir finansines organizacijas priimta vadinti tarptautinėmis finansų institucijomis. Šias organizacijas vienija bendras tikslas – bendradarbiavimo plėtra ir vieningumo, stabilumo užtikrinimas tarptautinėse rinkose.

Tam tikros šalies dalyvavimas tarptautinėse finansinėse organizacijose priklauso nuo jos įdėjimų į kapitalą.

Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai.

Literatūra

1. Grižas R.A.. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai. –

Vilnius, 1997.

2. Международные валютно – кредитные и финансовые отношения. – Москва

“Финансы исталитиа», 1994.

3. Пебро М. Международные экономические валютные финансовые отношения . –

Москва :Издателъская группа «Прогресс» « Универс» Armand Colin, 1990.

4. Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992.

Nr. 7. – p. 4.

5. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993. – 60 p.