Finansų rinkos dalyviai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Finansų rinkų kursinis darbas

PASAULINĖS FINANSŲ RINKOS DALYVIAI

Atliko:

VENF-0 grupės studentė

Inga Vitkauskaitė

Priėmė:

dėst. J. Nedzveckas

Kaunas, 2003

TURINYS

ĮVADAS 4
1. TARPTAUTINĖS FINANSŲ INSTITUCIJOS 5
2. GLOBALINĖS INSTITUCIJOS 7

2.1. TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS 7

2.2. TARPTAUTINIS REKONSTRUKCIJOS IR PLĖTROS BANKAS 9

2.3. TARPTAUTINIŲ ATSISKAITYMŲ BANKAS 11

2.4. KITOS ORGANIZACIJOS 12
3. REGIONINĖS INSTITUCIJOS 14

3.1. EUROPOS REKONSTRUKCIJOS IR PLĖTROS BANKAS 14

3.2. EUROPOS INVESTICIJŲ BANKAS 15

3.3. EUROPOS MONETARINIS INSTITUTAS 16
IŠVADOS 17
LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis.
Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių
pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas
ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra ddidžiuliai, todėl
drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą
tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių
elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų
rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų
rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną
globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina
tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje
sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų
sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos
vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei
ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir
Pasaulio bbankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar
daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos
pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų
specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija.
Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų
šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja j

jį su Pasaulio banku ir
kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF
laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą
pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija,
verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas
ekonomikos ribas.

1. TARPTAUTINĖS FINANSŲ INSTITUCIJOS

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų
susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių
pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant
joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi
srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų
institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary
Fund (IMF).

2. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar
vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for
Reconstruction and Development (IBRD).

Pasaulio banko grupė (World Bank Group):

➢ Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International

Finance Corporation (IFC).

➢ Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International

Development Association (IDA).

➢ Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) –

Multilateral Investment Guarantee Aggency (MIGA).

➢ Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) –

International Center for Settlement of Investments Disputes

(ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European
Bank for Reconstruction and Development (EBRD).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af
DB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American
Development Bank (IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IDB) – Islamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International
Investment Bank (IIB).

9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank
(EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) –
International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic I

Investment bank
(NIB).

12. Europos monetarinis institutas (EMI) – European Monetary
Institute (EMI).

13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) –
International Fund for Agricultural Development (IFAD).

15. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for
International Settlements (BIS).

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į
globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės
finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė
( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų
korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų
agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių
atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima
suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai
investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas)
ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei
priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas,
kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

➢ kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,

➢ ekonomikos stabilizavimas,

➢ šalių narių integracija,

➢ keitimasis informacija ir patyrimu,

➢ informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą

skleidimas,

➢ techninė parama bei kadrų mokymas.

2. GLOBALINĖS INSTITUCIJOS

2.1. TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary Found.
Ši tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota Jungtinių Tautų
įstaiga, įkurta 1945 metais Jungtinių Tautų Breton – Vudo konferencijos
nutarimu.

Operatyvinė fondo veikla prasidėjo 1947 metų kovo 1- ąją.
Aukščiausiasis organas – Valdytojų taryba, nuolatinis TVF organas –
Vykdomųjų direktorių taryba.

1992 metais į šią organizaciją priimta ir Lietuva. 1997 metais TVF
turėjo 180 narių.

Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą
valiutų sferoje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutinių –
prekybos s

sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus
mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų
sistemos kūrimą.

TVF lėšos formuojamos jos narių išmokėtų kavotų sąskaita. SDR
(Special Draving Rights) – speciali skolinimosi teisė – tapo pagrindiniu
TVF atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SDR sudėtis
keičiasi reguliariai kas penkeri metai ir apskaičiuojama remiantis
penkiomis stipriausiomis valiutomis. Pvz. 1997 metais tai JAV doleris
(39%), Vokietijos markė (21%), Japonijos jena (18%), Prancūzijos frankas
(11%), Britanijos svaras sterlingų (11%). Įstatinis TVF kapitalas 1997
metais sudarė 145 milijardus SDR.

Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama
atsižvelgiant į valstybės bendrąjį nacionalinį produktą vienam žmogui,
užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių, tuo
apsprendžiant kiekvieno dalyvio balsų skaičių priimant spendimus. Kiekviena
valstybė turi 250 balsų ir papildomai po vieną balsą 100 tūkstančių SDR jos
dalies TVF kapitale. Taigi, lemiamas balsas priklauso šalims, kurios yra
įdėjusios daugiausia lėšų. 1997 metais didžiausia dalis priklausė JAV
(17,78%), Japonijai ir Vokietijai (po 5,54%), Prancūzijai ir Didžiajai
Britanijai (po 4,98%). Svarbiausią vaidmenį TVF vaidina “dešimties grupė”
arba “Paryžiaus klubas” įkurtas 1961 metais. Jai priklauso JAV, Didžioji
Britanija, Prancūzija, Japonija, Vokietija, Italija, Beneliuksas, Švedija,
Kanada, Šveicarija ir Rusija.

Svarbiausios TVF finansinės operacijos – padėti savo nariams
padengti mokėjimų balanso deficitą. Šalis, kuriai reikia užsienio valiutos
einamosioms operacijoms apmokėti, turi pateikti fondui patvirtinimą, kad
valiuta yra reikalinga ryšium su mokėjimų balanso būkle, tarptautiniu
likvidumo rezervu arba šių rezervų lygio pokyčių tendencija.

Atitinkama valstybė gauna reikalingą valiutą arba keičia SDR į savo
nacionalinę valiutą. Atlikęs šią operaciją, TVF padidina kredituojamos
šalies valiutos atsargas, o
kitų narių valiutos atsargos arba SDR sumažėja
lygiai tiek, kiek gauna jos skolininkas.

Didžiausią užsienio valiutos sumą, kurią gali įsigyti TVF valstybė
narė, sudaro 125% jos kvotos. Pirmoji suma – 25% kvotos – vadinama
rezervine dalimi. Valiutos gavimas šiuose rėmuose yra traktuojamas ne kaip
kredito operacija tikrąja žodžio prasme, o kaip užsienio valiutos, kurią
įmokėjo šalis į fondą, paėmimas. Užsienio valiutos lėšos (100% kvotos
dydžio), viršijančios rezervinę dalį, atitinkamai skirstomos į keturias
kredito dalis.

Pirmoji kredito dalis gali būti realizuota tiek tiesioginio
valiutos pirkimo forma, tiek ir sudarant su TVF sutartį apie rezervinį
kreditą. Pirmuoju atveju šalis gauna visą reikalaujamą sumą tuojau po to,
kai fondas su tuo sutinka. Antruoju atveju šalis gali naudoti tas lėšas bet
kuriuo momentu sutartyje numatytų terminų ribose.

Lėšų skyrimas šalims dalyvėms “viršutinių kredito dalių” sąskaita
visais atvejais vyksta rezervinių kreditų pavidalu. Sutarta suma skirstoma
į tam tikras dalis,kurias galima paimti tiktai per nustatytus laiko tarpus
sutarties galiojimo metu. Iš pradžių tokios sutartys buvo sudaromos metams.
O nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio – trejiems metams.

TVF, duodamas kreditą, įpareigoja šalį laikytis tam tikrų politinių
– ekonominių sąlygų. Ir juo didesnis kreditas, tuo šios sąlygos yra
griežtesnės. Gavęs prašymą suteikti pagalbą užsienio valiuta, TVF ištiria
šalies prašytojos ekonominę būklę ir įpareigoja valstybę skolininkę
realizuoti “prisitaikymo” programą, pertvarkyti ūkio mechanizmą. Tai, fondo
nuomone, turėtų užtikrinti mokėjimų balanso sureguliavimą ir garantuoti
skolos grąžinimą laiku. Tose programose yra numatytos priemonės, susijusios
su biudžeto ir mokesčių, kredito ir pinigų politika, kainų mechanizmu,
užsienio prekyba, tarptautiniais kreditiniais ir valiutiniais santykiais.
Jeigu TVF nustato, kad šalis nesugebėjo realizuoti “prisitaikymo”
programos, valiutinių išteklių tiekimas nutraukiamas.

Pasibaigus numatytam laikui, valstybė fondo narė turi išpirkti savo
nacionalinę valiutą, grąžinti lėšas SDR arba jo nurodytomis valiutomis.
Paprastai skola turi būti grąžinta per 3 – 5 metus nuo valiutos pirkimo
dienos.

Be tiesioginės finansinės paramos, fondas padeda sudarytis
sutartis, kuriose numatoma pagalba valstybėms dalyvėms, bendradarbiaujant
joms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu
atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku, taip pat su privačiais
komerciniais bankais.

Rekomenduojamos valstybėms skolininkėms priemonės, skirtos mokėjimų
balansui sutvarkyti, kuriomis TVF paprastai sąlygoja savo kreditų išdavimą
yra šios:

➢ vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams,

sveikatos apsaugai, pensijoms ir kitoms socialinės reikmėms;

➢ mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;

➢ valstybių subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir

vartojamosioms prekėms, kas sąlygoja šių prekių kainų kilimą;

➢ nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią

padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant.

TVF leidžia valstybėms skolininkėms pačioms spręsti, kokiu

būdu reikia paskirstyti skolų naštą tarp socialinių

sluoksnių.

Be veiklos finansinio pobūdžio, TVF organizuoja tarptautinių
ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus, suteikia
valstybėms narėms techninę pagalbą fiskalinės ir monetarinės politikos
srityje. Be to, fondas rengia specialistus finansų ministerijoms ir
centriniams bankams. Šios institucijos yra Vašingtone ir Vienoje.

2.2. TARPTAUTINIS REKONSTRUKCIJOS IR PLĖTROS BANKAS

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) –
International Bank for Reconstruction and Development (IRBD) – dar
vadinamas Pasaulio banku. Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija,
specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1944 metais Jungtinių Tautų
Breton – Vudo konferencijos sprendimu (tuo pačiu metu kaip ir TVF). Banko
statutas įsigaliojo 1946 metų gruodžio 27 dieną, o savo veiklą pradėjo 1946
metų birželio 25 dieną. Pasaulio banko nariais gali būti tiktai tos
valstybės, kurios priklauso TVF. 1997 metais jo sąrašuose buvo 180
valstybių. Banko būstinė – Vašingtone.

Aukščiausias Pasaulio banko organas – Valdytojų taryba (kitaip dar
vadinama Gubernatorių taryba) – susideda iš valdytojų ir jų pavaduotojų,
paskirtų po vieną iš kiekvienos valstybės narės. Taryba renkasi vieną kartą
per metus kartu su TVF Valdytojų taryba ir nustato Pasaulio banko bendrąją
politiką. Operatyvinę veiklą realizuoja Direktorių taryba, vadovaujama
banko prezidento. Direktorius dvejiems metams renka Valdytojų taryba arba
skiria valstybės, turinčios didžiausią dalį banke (pvz. JAV).

Banko oficialūs tikslai – finansinė ir techninė pagalba jo nariams,
ekonomikos plėtra, privačių kapitalinių įdėjimų skatinimas, mokėjimų
balanso lygsvaros palaikymas.

Teikdamas paskolas investicijoms, Pasaulio bankas vadovaujasi šešių
pakopų darbo metodika, kuri oficialiai žinoma kaip projektų ciklas. Ši
metodika suteikia Bankui galimybę įsitikinti, kad visi finansuojami
projektai atitiktų tuos pačius griežtus reikalavimus. Viso projekto ciklo
metu Banko darbuotojai dirba kartu su šalies, kuriai suteikiama paskola,
specialistais. Bankas išlaiko nepriklausomą poskyrį remiamų projektų
efektyvumui įvertinti.

Pasaulio banko projekto ciklas turi šešias pakopas:

➢ identifikavimas,

➢ parengimas;

➢ atestavimas;

➢ derybos ir pristatymas Valdybai;

➢ įgyvendinimas ir priežiūra;

➢ galutinis įvertinimas.

Nors Banko ir TVF atliekamos funkcijos papildo vieną kitą, tačiau
jų vaidmenys yra skirtingi. Jeigu Pasaulio bankas – skolinanti
organizacija, finansuojanti ilgalaikį ekonominį vystymąsi besivystančiose
šalyse, tai TVF funkcionuoja kaip pasaulio valiutų kontrolierius,
padedantis išsaugoti tarp visų šalių tvarkingą atsiskaitymų sistemą. Jis
skolina pinigus tiems savo nariams, kurie susiduria su rimtomis mokėjimų
balanso problemomis.

Pasaulio bankas leidžia savo obligacijas su įvairiais išpirkimo
terminais. Jas daugiausia perka išsivysčiusių šalių privatus sektorius, o
kadangi bankas turi aukštą reitingą, kapitalo investavimas į jo vertybinius
popierius yra labai patikimas ir saugus.

Pasaulio banko skolinimosi sąlygos priklauso nuo besiskolinančios
šalies nacionalinių pajamų lygio. Skolos grąžinimo terminas – 15 – 20 metų.
Palūkanų normos visiems skolininkams yra vienodos. Paskolas gali gauti
ūkio subjektai arba bankai su vyriausybės garantija. Jos yra išduodamos
konvertuojama valiuta (single currency loan) arba valiutų krepšeliu
(currency pool loan).

Suteikiant paskolas, reikalaujama vykdyti tam tikras ekonomines
sąlygas, o kiekvienos paskolos dalies įnašas suteikiamas tik po to, kai
šios sąlygos patikrinamos vietoje. Pagrindinė paskolos gavimo garantija yra
šalies sugebėjimas ją grąžinti.

Pasaulio bankas kiekvienai šaliai parengia specialų dokumentą,
kuriame nurodytos ekonomikos šakos, reikalaujančios ekonominio banko
palaikymo.Tai vadinamoji pagalbos strategija (country assistence strategy –
CAS). Visos Pasaulio banko suteikiamos paskolos turi būti suderintos su
šiuo dokumentu, į kurį įtraukta ir atitinkamos šalies ekonominės padėties
analizė.

Pasaulio banko paskolos gali būti paskirstytos taip:

1. Paskolos ūkio restruktūrizacijai – jos yra skiriamos šalių

narių vyriausybėms biudžeto ir mokėjimų balansui

sustiprinti. Paskolos yra suteikiamos dalimis, o kiekvienos

dalies gavimas priklauso nuo to, kaip vykdomos banko

nustatytos sąlygos ekonominės politikos srityje.

2. Tikslinės paskolos:

➢ Tiesioginės – skirtos konkrečioms priemonėms

įgyvendinti ūkinės ir socialinės infrastruktūros

srityse arba gamybos sferoje. Paskolų gavėju gali būti

valstybinės administracijos institucija (pvz. Finansų

ministerija) arba valstybinė įmonė, realizuojanti tam

tikras užduotis.

➢ Kredito linijos – kai paskolų ėmėjas yra bankas arba

valstybinės administracijos institucija, kurie

tiesiogiai arba per savo tarpininkus (pvz. bankus)

skolina gautas lėšas mažesniems investicijų projektams

realizuoti.

1996 metų viduryje Pasaulio banko kreditų portfelis sudarė 164,8
milijardo JAV dolerių kvotą. 1997 metais Pasaulio banko kapitalas padidėjo
iki 176 milijardų JAV dolerių ir yra padalytas į beveik 1,5 milijono dalių.
Pagrindiniai banko dalininkai yra JAV (17,7%), Japonija ( 6,26%), Vokietija
( 4,84%), Prancūzija ir Didžioji Britanija (po 4,63%).

2.3. TARPTAUTINIŲ ATSISKAITYMŲ BANKAS

Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International
Settlements (BIS) įkurtas 1930 metais Hagos konferencijoje. Jo paskirtis –
svarbiausių finansinių problemų sprendimas. Tai tarpvalstybinis bankas,
atliekantis komercines operacijas ir dalyvaujantis organizuojant
tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje. TAB nariais yra 32 Europos
šalių, taip pat JAV, Kanados, Japonijos, Australijos ir Pietų Afrikos
Respublikos centriniai bankai. Būdamas iš esmės Europos organizacija, TAB
palaiko glaudžius ryšius su JAV federaline rezervų sistema, o per ją su
amerikiečių pinigų rinka.

Banko įstatai numato šias operacijas:

➢ aukso pirkimas, pardavimas ir saugojimas;

➢ depozitiniai sandoriai su centriniais bankais;

➢ vyriausybinių indėlių priėmimas pagal ypatingas sutartis;

➢ operacijos su valiuta ir vertybiniais popieriais (išskyrus

akcijas);

➢ sutarčių su emisiniais bankais sudarymas;

➢ konsultacijų pajininkams valiutiniais bei finansiniais

klausimais teikimas.

Bankas turi tris departamentus:

1. Monetarinis ir ekonominis departamentas – analizuoja

tarptautinę pinigų rinką, rengia metinį pranešimą,

vykdo kitus darbus.

2. Bankų departamentas – įvairiose rinkose vykdo įvairias

bankines operacijas.

3. Sekretoriatas ir Teisinis departamentas – koordinuoja

administracinę veiklą.

Pagrindinės banko veiklos kryptys:

➢ bendradarbiavimo tarp centrinių bankų ir tarptautinių

organizacijų koordinavimas;

➢ pavedimų vykdymas;

➢ finansinė pagalba centriniams bankams;

➢ tiriamieji darbai ir statistinių duomenų rengimas;

➢ pagalbos Vidurio ir Rytų Europos šalims koordinavimas.

Koordinacinė TAB veikla, susijusi su centriniais bankais ir
tarptautinėmis finansų institucijomis, yra realizuojama per nuolatinius
komitetus ir tarnybas.

Įstatinis TAB kapitalas sudaro 1,5 milijardo aukso frankų (1 aukso
frankas = 1,94149 JAV dolerio) ir padalytas į 600 tūkstančių akcijų
(kiekvienos nominali vertė 2500 frankų), iš kurių 473 125 buvo emituotos, o
kiekviena akcija apmokėta 25%. Didžiausi banko dalininkai yra penki Europos
centriniai bankai, turintys po 47 677 akcijas. Tai Belgijos, Vokietijos,
D.Britanijos, Prancūzijos ir Italijos bankai, taip pat JAV Federalinė
rezervų sistema, disponuojanti 39 540 akcijų.

Aukščiausias banko organas – kasmetinis bendrasis akcininkų
susirinkimas. Jis nustato pagrindines bendradarbiavimo kryptis, paskirsto
pajamas, keičia įstatus, sprendžia narystės klausimus ir pan. Sprendžiamojo
balso teisę turi tiktai centrinių bankų atstovai. Jų balsai skirstomi
proporcingai kiekvieno nario akcijų skaičiui. Apie 16% akcijų turi privatūs
indėlininkai. Jie turi ir patariamojo balso teisę. Banko veiklai vadovauja
trejiem metam renkama vienuolikos žmonių administracinė taryba. Jai
vadovauja prezidentas ir viceprezidentas.

Banko prezidentas pirmininkauja akcininkų susirinkimui ir, jeigu
delegatų nuomonės pasiskirsto po lygiai, turi sprendžiamojo balso teisę.

Einamiesiems banko reikalams vadovauja nuolatinė direktorių taryba.
Banko būstinė – Bazelyje, Šveicarijoje. Lietuva nuo 1931 metų buvo šio
banko narė, turėjo savo akcijų bei aukso atsargų. 1992 metais narystė
atkurta.

2.4. KITOS ORGANIZACIJOS

Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development
Association (IDA) įsteigta 1960 metais paramai lengvatinėmis sąlygomis
teikti pačioms neturtingiausioms šalims (nacionalinės pajamos vienam žmogui
neturi viršyti 1465 JAV dolerių). Kreditavimo terminai 35 – 40 metų.
Finansavimas – beprocentis. Dauguma TVA lėšų skiriama žemės ūkiui,
švietimui, socialinėms programoms ir infrastruktūrai plėtoti.

Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – Multilateral
Investment Guarantee Agency (MIGA) įkurta 1988 metais užsienio kapitalo
investicijoms besivystančiose šalyse skatinti, apdraudžiant jas nuo
politinės rizikos. DIGA kapitalą sudaro daugiau kaip 1 milijardas JAV
dolerių.

Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) –
International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID) įkurta
1966 metais. Funkcionuoja gaudama Pasaulio banko subsidijas. Centro tikslai
– teikti teisinę pagalbą šalims narėms, kilus ginčytinoms situacijoms
tarptautiniuose kreditiniuose santykiuose. Leidžia savo periodinius
leidinius, nagrinėjančius teisinius investicijų aspektus įvairiose pasaulio
valstybėse.

Kiekviena Pasaulio banko organizacija įkurta skirtingais tikslais,
kiekviena turi savo įstatus ir narius. Pasaulio banko prezidentas, tie
patys direktoriai vadovauja Pasaulio bankui, Tarptautinei finansų
korporacijai ir Tarptautinei vystymo asociacijai. Tiktai Daugiašalių
investicijų garantijų agentūra turi savo Direktorių valdybą, o joje daugumą
sudaro direktoriai iš Pasaulio banko Direktorių valdybos.

3. REGIONINĖS INSTITUCIJOS

Prie svarbiausių regioninių bankų priskiriami keturi bankai,
glaudžiai bendradarbiaujantys su Pasaulio banku, taip pat Europos
Investicijų bankas (EIB). Regioninių bankų tikslas – sukurti alternatyvą
Pasaulio banko grupei. Šie bankai atlieka panašias funkcijas, tačiau
atsižvelgdami į atitinkamo regiono specifiką.

Seniausieji bankai šioje grupėje yra Tarpamerikinis plėtros bankas
(TPB) su būstine Vašingtone, pradėjęs savo veiklą 1960 metais, Azijos
plėtros bankas (APB), Afrikos plėtros bankas (AfPB) ir Europos
rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB).

3.1. EUROPOS REKONSTRUKCIJOS IR PLĖTROS BANKAS

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank
for Reconstruction and Development (EBRD). Banko įkūrimo idėją iškėlė
tuometinis Pramcūzijos prezidentas F. Miteranas. Sutartis dėl ERPB steigimo
pasirašyta 1990 metų gegužės 29 dieną. Sutartį pasirašė 39 valstybės,
Europos investicijų bankas ir Europos Ekonominė Bendrija. Savo veiklą
pradėjo 1991 metų balandį.

Aukščiausias banko organas – Valdytojų taryba, kuri renka
Direktorių tarybą – vykdomosios valdžios organą. Banko įstatinis kapitalas
sudaro 10 milijardų ECU. Didžiausias banko dalininkas JAV,po to seka
Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, D.Britanija.

Pagrindinis banko tikslas – padėti Rytų ir Vidurio Europos
valstybėms transformuoti savo ekonomiką. Ypatingai bankas remia efektyvias
ekonomines iniciatyvas privačiame sektoriuje, finansuoja struktūrines
reformas, susijusias su demonopolizavimu, decentralizavimu ir
privatizavimu.

Bankas daugiausia finansuoja šias sferas:

➢ privatų sektorių;

➢ valstybinių įmonių privatizavimą;

➢ tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą;

➢ finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą;

➢ pramonės restruktūrizavimą;

➢ šiuolaikinės infrastruktūros kūrimą;

➢ mažų ir vidutinių įmonių skatinimą;

➢ ekologiją.

Bankas gali finansuoti, gali suteikti paskolas be atitinkamų šalių
vyriausybių garantijų. Jis teikia paskolas konvertuojamomis valiutomis 10 –
15 metų. Bankas nesuinteresuotas teikti mažesnių paskolų, kaip 5 milijonai
ECU. Mažesni finansiniai projektai yra realizuojami per finansinius
tarpininkus kreditinių linijų rėmuose.

Kai kuriais atvejais bankas gali teikti finansinius patarimus,
techninę pagalbą, mokyti specialistus, jeigu tai padės pasiekti numatytus
tikslus.

3.2. EUROPOS INVESTICIJŲ BANKAS

Europos investicijų bankas (EIB) – European Investment Bank (EIB)
įkurtas 1958 metais Romos sutarties pagrindu kaip nepriklausoma finansų
institucija, veikianti Europos Sąjungos rėmuose ir jai priklausanti.

EIB tikslas – palaikyti ES šalių stabilią plėtrą, suteikiant joms
paskolas ir investicinių priemonių realizavimo garantijas. Apie 90% visų
banko paskolų naudojama ES viduje, likusioji dalis – už ES ribų.

EIB finansuoja tokias ūkinės veiklos sritis , kaip infrastruktūros
(vandentiekiai, energetika – gamyba ir energijos paskirstymas, alternatyvūs
šaltiniai ir jų racionalus naudojimas), pramonė, žemės ūkis, paslaugos.

EIB aukščiausias valdymo organas – valdytojų taryba, susidedanti iš
kiekvienos valstybės narės atstovo – ministro. Ji nustato bendras kredito
politikos kryptis, tvirtina banko balansą ir ataskaitas.

Direktorių taryba susideda iš direktorių, kuriuos skiria valstybės
narės ir direktoriaus, skiriamo Europos Komisijos. Direktorių taryba
užtikrina EIB darbą, vadovaudamasi Romos sutarties nuostatais, banko
įstatais ir Valdytojų tarybos direktyvomis.

Pagrindinis banko vykdomosios valdžios organas – Valdybos
komitetas. Jis susideda iš pirmininko ir šešių pavaduotojų, kurie rengia
nutarimus valdymo klausimais ir prižiūri, kaip jie vykdomi.

EIB pramonės sferoms suteikia paskolas 7 – 12 metų, o
infrastruktūrai plėtoti – iki 20 metų. Procentinė norma nustatoma dviem
būdais:

➢ Nuolatinė – pagal valiutų krepšelį;

➢ Kintama – pagal vieną valiutą.

Banko procentinė norma nustatoma keturis kartus per metus ir
atspindi prieš tai buvusius jo veiklos kaštus. Suteikdamas paskolas, EIB
reikalauja Vyriausybės garantijų.

3.3. EUROPOS MONETARINIS INSTITUTAS

Europos monetarinis institutas (EMI)- European Monetary Institute
(EMI) įkurtas 1993 metų lapkričio 1 dieną Europos Sąjungos sutartimi. Savo
veiklą pradėjo 1994 metų sausio 1 dieną. Instituto nariai yra centriniai
valstybių ES narių bankai. Būstinė – Frankfurte prie Maino.

EMI steigimo tikslas – paruošti ES narius trečiajam integracijos
etapui įgyvendinti (perėjimą prie bendros valiutos ir vieningos valiutų
politikos, realizuojamos per Europos centrinių bankų sistemą). Svarbiausi
instituto uždaviniai:

➢ bendradarbiavimo tarp nacionalinių bankų stiprinimas;

➢ šalių narių pinigų politikos koordinavimas;

➢ Europos valiutų sistemos funkcionavimo kontrolė;

➢ teisinis ir organizacinis pasirengimas įgyvendinant Europos

centrinių bankų sistemą.

EMI valdymo organas yra Taryba, į kurios sudėtį įeina valstybių
narių centrinių bankų vadovai. Taryba renkasi posėdžiauti ne mažiau kaip
dešimt kartų per metus.

EMI vadovybė realizuoja Tarybos sprendimus ir susideda iš
Generalinio direktoriaus ir Sekretoriato, taip pat keturių departamentų,

EMI veikla remiasi komitetais, pakomitečiais ir darbo grupėmis, į
kurių sudėtį įeina ES valstybių centrinių bankų ir kitų institucijų,
užsiimančių bankų sistemos priežiūra atskirose šalyse, atstovai.

1997 metais administracinėms išlaidoms, susijusioms su instituto
veikla, padengti buvo skirta 615 milijonai ECU. ES narės dalis, skirta
išlaidų padengimui, priklauso nuo BVP ir šalies gyventojų skaičiaus.

IŠVADOS

Dauguma tarptautinių finansinių institucijų įsikūrė po Antrojo
pasaulinio karo, išskyrus Tarptautinį atsiskaitymų banką (TAB). Šios
tarpvalstybinės institucijos teikia kreditus valstybėms, kuria pasaulio
valiutinės sistemos funkcionavimo principus, įgyvendina tarpvalstybinį
tarptautinių valiutinių – kreditinių ir finansinių santykių reguliavimą.
Tarptautinių finansinių institucijų atsiradimas grindžiamas šiais
principais:

➢ internacionalizavimo padidinimas vartojimo rinkose;

➢ tarptautinių valiutinių – kreditinių ir finansinių santykių

vystymasis ir reguliavimas;

➢ būtinybė rasti tarptautinių problemų sprendimo būdus,

įskaitant pasaulinę valiutinę, kreditų, vertybinių popierių,

aukso sistemą.

Tarptautines valiutines – kreditines ir finansines organizacijas
priimta vadinti tarptautinėmis finansų institucijomis. Šias organizacijas
vienija bendras tikslas – bendradarbiavimo plėtra ir vieningumo, stabilumo
užtikrinimas tarptautinėse rinkose.

Tam tikros šalies dalyvavimas tarptautinėse finansinėse
organizacijose priklauso nuo jos įdėjimų į kapitalą.

Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai
nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas
užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių
veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų
sistemai.

LITERATŪRA

1. Grižas R.A.. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai. –

Vilnius, 1997.
2. Международные валютно – кредитные и финансовые отношения. – Москва

“Финансы исталитиа», 1994.
3. Пебро М. Международные экономические валютные финансовые отношения . –

Москва :Издателъская группа «Прогресс» « Универс» Armand Colin, 1990.
4. Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992.

Nr. 7. – p. 4.
5. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos

institutas, 1993. – 60 p.

Leave a Comment