Finansų rinka

……………………………………………23

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis.

Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansų rinkų „globalinė integracija“, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Finansų rinkos apima pinigų (trumpalaikių investicijų iki 1 metų), kredito, kapitalo (ilgalaikių lėšų, t.y. vertybinių popierių) bei įvairių sandorių, susijusių su pinigų ir kapitalo judėjimu, rinką.

Finansų rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo pasiūla ir paklausa, visuma. Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos gali duoti didžiausios naudos.

Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina finansinės investicijos.

Šio darbo tikslas yra apžvelgti pasaulines finansų rinkas, jų naudojamus instrumentus bei pasaulinius finansinius santykius.

1. FINANSŲ RINKŲ FORMAVIMOSI YPATYBĖS

Finansų rinkos gali būti skirstomos į finansavimo ir kreditavimo rinkas. Nupirkdamas akcines bendrovės išleidžiamų akcijų, investuotojas tampa savininku arba bendrasavininku, finansuojančiu atitinkamos įmonės veiklą. Kreditavimo rinkose investuotojai skolina kapitalą. Didesnę šių rinkų dalį formuoja bankai perskolindami indėliais pritrauktus pinigus.

Pagal investavimo riziką finansų rinkos skirstomos į pinigų ir kapitalo rinkas. Pinigų rinkoje investuotojai siekia saugiai ir trumpam (iki vienerių metų) investuoti laikinai laisvas lėšas. Bendra investavimo taisyklė – kuo saugesnės investicijos, tuo mažesnės potencialios pajamos.

Investuojant kapitalo rinkoje tikslas yra pelnas, todėl šioje rinkoje sąmoningai daugiau ar mažiau rizikuojama, nors investicijos (pvz., į akcijas arba į išvestinius instrumentus) g.b. ir trumpalaikės.

Pinigų rinkos produktai (instrumentai)

▪ indėliai bankuose,

▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai,

▪ iždo vekseliai,

▪ atviros rinkos vekseliai,

▪ solidžių bankų akceptuoti vekseliai ir kt.

Kapitalo rinkos produktai (insgtrumentai)

▪ notos ir obligacijos,

▪ akcijos,

▪ mišrūs vertybiniai popieriai,

▪ išvestiniai instrumentai (fjučeriai, opcionai ir kt.).

Finansų rinkose galima išskirti atskirą segmentą – Vertybinių popierių rinkas. Šioms rinkoms būdingi specifiniai dėsningumai bei ypatybės.

VP rinka sudėtinga, nes joje dalyvauja daug ūkio subjektų:

▪ emitentai, leidžiantys VP;

▪ tarpininkai, dalyvaujantys platinant VP bei antrinėje VP

apyvartoje;

▪ investuotojai, investuojantys savo pinigus į VP.

Be to, VP sudėtingumą lemia ir tai, kad norint joje dalyvauti, reikia turėti aukštą kvalifikaciją investiciniams sprendimams priimti. VP rinkos sudėtingumo problema reikalauja rinkos priežiūros ir reguliavimo. Lietuvoje šias funkcijas atlieka VP komisija. VP rinkos reguliavimas bei priežiūra reikalinga, nes egzistuoja dar ir apgaulės pavojaus problema.

VP rinkoje prekiaujama finansiniais instrumentais (VP), kurie nutolę nuo realaus kapitalo judėjimo ir kurie išreiškia tik kapitalo nuosavybės simbolius. Šios ypatybės kelia pavojų apgauti investuotoją. Pvz., emitentas, leisdamas VP, gali pateikti iškreiptą ar neišsamią informaciją apie save ir taip suklaidinti investuotoją, nuslėpdamas investavimo į savo

VP riziką.

Apgaulės galimybės gali kilti ir iš tarpininkų pusės.

Egzistuoja ir likvidumo problema susijusi su antrinės VP apyvartos apimtimi. Perkant VP, investuotus pinigus galima atgauti dažniausiai juos perparduodant kitam investuotojui.

Taigi, kiekvienas suinteresuotas kuo didesne VP apyvarta. Kadangi antrinės VP apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl VP rinkos reguliavimo institucijos privalo kontroliuoti rinkos vystymąsi. Kuo daugiau kartų perparduodamas VP, tuo didesnė apyvarta ir likvidumas.

Vadinasi, labai svarbu, kad visuomenėje susiformuotų VP

perpardavinėjimo tradicijos, kurių Lietuvoje šiandien dar trūksta, todėl ir likvidumo problema pas mus labai aktuali.

VP rinkoje dominuoja VP viešoji apyvarta. Viešoji apyvarta – tai VP

siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant VP

viešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę ir kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų.

Sandoriai, kurie sudaromi dėl VP privačiai, neįeina į viešosios apyvartos sąvoką (pvz., UAB akcijos nėra viešosios apyvartos objektas).

VP rinka skirstoma į: pirminę rinką ir antrinę rinką.

Pirminėje rinkoje VP išleidžiami emitento parduodami pirmą kartą.

Antrinėje rinkoje VP perparduodami. Šioje rinkoje susidaro galimybė ne tik parduoti VP kitiems bet ir nustatyti realią VP kainą kiekvienu momentu.

Antrinė VP rinka gali būti: organizuota VP biržoje (biržinė prekyba)

ir neorganizuota (užbiržinė prekyba).

2. Pinigų ir kapitalo rinkų finansiniai instrumentai

2.1 Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys

Šiuolaikinis VP apibendrinti pakankamai sunku. Per egzistavimo šimtmečius VP įvairovė labai išaugo. Jie tapo sparčiausiai besivystanti, dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkos dalimi.

Vertybiniai popieriai – tai nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo pusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaip savarankiškas pirkimo-pardavimo objektas.

Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP:

➢ VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti vienkartines ar periodiškas pajamas;

➢ VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus, (kitos investicijos tik sąlyginai);

VP būdingos šios savybės:

➢ saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga,

➢ galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus,

➢ minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei tarpininkams,

➢ VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra.

Egzistuoja vertybinių popierių įvairovė. Vertybinius popierius pagal įvairius požymius galima skirstyti į rūšis:

1. Pagal išpirkimo terminą:

– trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1m.),

– vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.),

– ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.),

– neterminuoti VP (be išpirkimo termino).

2. Pagal ekonominę prigimtį:

– nuosavybės VP (akcijos),

– skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos privilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai),

– išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimo sandoriai, opcionai).

3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus:

– fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos),

– kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos).

4. Pagal emitentus:

– verslo įmonių VP,

– valstybės VP,

– užsienio valstybių VP.

5. Pagal išleidimo formą VP gali būti:

– materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai),

– nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir registruose).

2.2 Verslo įmonių vertybiniai popieriai

Akcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas.

Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintis jų savininkų (akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir neturtines teises.

Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti vardinės (nurodomas savininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UAB

akcijos gali būti tik vardinės) ir pareikštinės (savininkas yra jos pateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo joms įsigyti).

Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti: paprastosios (šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuo gauto pelno sumos) ir privilegijuotosios (jos yra saugesnės už parastąsias, bet suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yra mažiau pelningos). Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju (akcijų savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti perkelta į kitus ūkinius metus) ar nekaupiamuoju dividendu (savininkams neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkinius metus).

2.3 Skolos vertybiniai popieriai

Vekselis yra VP – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.

Vekseliai gali būti dviejų rūšių:

• paprastasis (solo) vekselis. Šio vekselio davėjas pats pasižada sumokėti jame nurodytą sumą).

• įsakomasis (trata) vekselis. Jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui) sumokėti jame nurodytam asmeniui (remitentui)

tam tikrą sumą.

Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – kada verslo įmonė skolon kitai tiekia prekes, žaliavas ir t.t.

Vekseliai būna trumpalaikiai (iki 12 mėn.). Šalies viduje dažnai naudojami paprastieji (solo) vekseliai), o tarptautiniuose atsiskaitymuose (prekyboje) – įsakomieji (trata) vekseliai. Vekselius gali išrašyti įvairių rūšių verslo įmonės ir fiziniai asmenys.

Kiekvienas vekselis gali būti perleistas kitam asmeniui, įforminant indosamentą (perduodamasis įrašas vekselio kitoje pusėje, liudijantis kad vekselis atiteko kitam asmeniui). Vekselio apmokėjimas gali būti garantuojamas laiduojant kitų asmenų visą arba dalį sumos.

Pastaruoju metu užsienio šalyse išpopuliarėjo antrines rinkas turintys vekseliai:

atviros rinkos vekseliai;

bankų akceptuoti vekseliai.

Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės, prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinę rinką. Jie priskiriami prie vienų iš saugiausių VP. Šiuos vekselius pirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios stambios AB, kurios iš karto operatyviai gautus pinigus panaudoja savo apyvartiniam kapitalui kredituoti. (Tuo tarpu tradiciniai komerciniai vekseliai išrašomi ne už skolinamus pinigus, bet už kreditan tiekiamas prekes.)

Bankų akceptuoti vekseliai. Bankas akceptuodamas vekselį už tam tikrą mokestį, gaunamą iš savo kliento (skolininko), pats tampa tiesioginiu vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Bankas akceptuodamas vekselį tuo pačiu pažymi jį savo gerai žinomu vardu ir taip išpopuliarina tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose labiausiai paplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomieji eksportuotojų vekseliai.

Obligacijos – serijomis leidžiami terminuoti skolos VP, teikiantys jų savininkui pajamas, dažniausiai obligacijų galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijoje. Obligacijos palūkanų norma ir nominalioji vertė nekinta per visą obligacijos galiojimo laiką. Obligacijos yra vidutinės trukmės (1-10 metų) ir ilgalaikiai (10-20 metų) VP. Kai kuriose valstybėse vidutinės trukmės obligacijos vadinamos notomis. Obligacijas gali leisti tik AB, UAB neturi teisės.

Obligacijos pagal mokamų pajamų formas gali būti:

• fiksuotos palūkanų normos;

• kintamosios palūkanų normos (palūkanos yra apskaičiuojamos kiekvieną kartą kai būna mokamos, prie pinigų rinkos palūkanų normos pridedant fiksuotąjį rizikos priedą);

• pelno obligacijos (leidžia pretenduoti į dalį AB pelno);

• neatkarpinės („nulinio kupono“) obligacijos (neteikia akivaizdžių periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą.. investuotojas uždirba iškarto, nupirkdamas pigiau. „Nulinio kupono“ obligacijos išvaduoja nuo palūkanų reinvestavimo rūpesčių, tačiau bendrojo palūkanų lygio kitimai labiau veikia tokių obligacijų rinkos kursą).

2.4 Mišrieji vertybiniai popieriai

Be klasikinių vertybinių popierių formų (akcijų ir obligacijų), egzistuoja ir mišrieji VP, kurie turi ir akcijų ir obligacijų savybių. Prie jų priklauso:

▪ privilegijuotosios akcijos,

▪ konvertuojamos obligacijos,

▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai.

Šie VP skirti investuotojams, kuriems akcijų rizika yra per didelė, o obligacijų duodamos pajamos per mažos.

Konvertuojamos (keičiamos) obligacijos suteikia teisę po tam tikro laiko (pvz.:5 m), po jų išleidimo, per apibrėžtą laiką (pvz.: per kitus 3

m) konvertuoti (iškeisti) į paprastąsias akcijas, pagal iš anksto fiksuotą kursą. Šias obligacijas gali išleisti tik AB ir jų emisija ribojama kartu su kt. rūšių obligacijomis nuosavu bendrovės kapitalu. Tokias obligacijas paprastai išleidžia rizikingos AB, nes konvertuojamomis obligacijomis lengviau pritraukti reikiamą kapitalą.

Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – kilę iš indėlių.

Šiandieniniai bankai vilioja stambius indėlininkus, siūlydami įdėti indėliu, turinčius antrinę rinką. Perleidžiamieji indėlių sertifikatai –

vertybiniais popieriais įforminami standartizuotų ir didelių sumų indėliai (pvz., JAV – ne mažiau kaip 100 000 $, Didžiojoje Britanijoje – ne mažiau kaip 50 000 £) kuriuos jų savininkai gali parduoti antrinėje rinkoje (iki nesuėjęs jų grąžinimo terminas). Tokie VP suderina taupytojų norą savo santaupas investuoti trumpesniam laikui, negu terminai, kuriems bankas ketina šias lėšas skolinti pats.

2.5 Užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai

Pastaruoju metu plečiasi užsienio ir tarptautinės rinkos, nes intensyvėja tarptautiniai kapitalo srautai, o skolos vertybinių popierių emitentai ir investuotojai turi galimybę pasinaudoti kitų šalių taikomomis lengvatomis arba žemesniu užsienio šalių palūkanų lygiu. Todėl šiandien vis daugiau tarptautinėse rinkose emituojama obligacijų, atviros rinkos vekselių.

Išskiriamos tokios emitentų grupės: finansų bendrovės; verslo įmonės (pramonės, prekybos, paslaugų bendrovės); valstybinės institucijos (vyriausybės, savyvaldybės, centriniai bankai).

Tokias emisijas padeda išplatinti žinomiausi tarptautiniai investiciniai bankai, pvz., „Namura securities“ (Japonija), JP Morgan

(JAV), „Merrill Lynch“ (JAV), „Deutche Morgan Grenfell“ (Didžioji

Britanija) ir kt.

Tarptautinėse rinkose leidžiami skolos VP vadinasi eurovekseliais ir euroobligacijos (euro – reikšmė, kad šių VP savininkai yra užsieniečiai).

Euroobligacija – tarptautinė obligacija, išleidžiama valstybės ar AB

kuria nors užsienio, o ne tos šalies, kur ji platinama, valiuta, tai VP su nustatyta palūkanų norma, įvertinta tam tikra valiuta.

Gali būti euroobligacija parduodama keliose tarptautinėse rinkose.

Šiuo atveju, kai VP nominalioji vertė išreiškiama eurovaliuta, palūkanos yra mokamos ir skola grąžinama taip pat eurovaliuta.

Euroobligacijų rinka išplito septintajame dešimtmetyje po to, kai JAV

vyriausybė priėmė aktą dėl palūkanų sulyginimo, t.y. iš savo gyventojų ėmė mokesčius (1-2 % dydžio) nuo užsienio VP pirkimo sumos. Tuo pasinaudojo užsienio skolininkai (emitentai), pradėję leisti naujas obligacijas

Europoje JAV doleriais (t.y. eurodolerių obligacijas). Jų palūkanų normos buvo didesnės už tas, kurias būtų tekę mokėti, jei obligacijos būtų išleistos jų šalyse. Bet šių euroobligacijų palūkanų normos buvo gerokai mažesnės negu obligacijų bet kuria Europos šalių valiuta.

Taigi, euroobligacijos yra naudingos keliais aspektais:

• perkant neišskaičiuojami mokesčiai;

• euroobligacijos leidžiamos anonimine (neardine) forma, t.y. jų savininkas neužregistruojamas VP emitento apskaitoje;

• euroobligacijos būdamos nenacionalinės valiutos vertybiniai popieriai, nepatenka į VP komisijos reguliavimo sferą (o tai sumažina jų emisijos išlaidas).

Išvada: eurorinkos tampa patrauklesnėmis negu vietinės, nes jose nėra vietinės valdžios apribojimų.

Jeigu emitentas VP platina konkrečioje valstybėje, tos šalies valiuta, tai tokie VP vadinami tiesiog užsienio obligacijomis arba užsienio vekseliais. Jie dažnai dar turi savo „pravardes“, pvz., užsienio emitentų

Jungtinėse Valstijose išplatintos obligacijos vadinamos „Yankee bonds“,

Didžiojoje Britanijoje – „Bulldog bonds“, Japonijoje „Samurai bonds“.

1996 m. apie 40 % skolos VP emisijų užsienio ir eurorinkose buvo išplatinta už USD (JAV doleriais)(nors jų lyginamasis svoris palaipsniui mažėja), 17 % emisijų išplatinta DEM (Vokietijos markėmis), 12 % emisijų

JPY (Japonijos jenomis), 7,5 % emisijų FRF (Prancūzijos frankais), 6 % CHF

(Šveicarijos frankais).

Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje šių rinkų paslaugomis intensyviai pradeda naudotis ir postsocialistinių šalių valstybės, jų tarpe ir Lietuva. Pvz., 1997 m. „Mažeikių Nafta“, tarpininkaujant JAV investicijų bankui „CB First Boston“ eurodolerių rinkoje išplatino 7 mėn. trukmės eurovekselius. Tais pačiais metais Lietuvos energetikos įmonė „Lietuvos

Energija“ išleido 3 metų trukmės skolos vertybinius popierius – euronotas,

75 mln. USD nominaliosios vertės, su kintamomis palūkanomis.

1995 m. gruodžio mėn. Lietuvos Vyriausybė pirmą kartą įžengė į tarptautinę paskolų rinką, kurioje tarpininkaujant Japonijos investicijų bankui „Nomura“, USD išplatino 2 m. trukmės euronotas su 10 % metinėmis palūkanomis, kai tuo metu 2 m. trukmės JAV iždo notos teikė apie 5,5 %

palūkanas. Lietuvos VVP teiktas didelis rizikos priedas reiškė, kad tarptautiniai investuotojai šiuos VVP laikė labai rizikingais (spekuliatyviais).

2.6 Valstybės skolos vertybiniai popieriai

Šiuolaikinių valstybių vyriausybės leidžia į apyvartą tokius VP:

– trumpalaikius iždo vekselius;

– vidutinialaikes iždo obligacijas (notas);

– ilgalaikes iždo obligacijas.

Iždo VP (ypač iždo vekseliai) yra patys saugiausi ir jų teikiamų palūkanų lygis yra atskaitos taškas pageidaujamam pelningumui nustatyti, kada investuojama į rizikingesnes ekonomikos sritis. Vyriausybė skolinasi vidaus ir tarptautinėse finansų rinkose, leisdama vyriausybės skolos VP

(t.y. iždo VP).

Iždo vekseliai – trumpalaikiai (iki 12 mėn.) šalies vyriausybės VP.

Šie VP parduodami su diskontu, t.y. pigiau jų nominaliosios vertės, o išperkami pagal nominaliąją vertę. Standartiniai iždo vekselių terminai

Vakarų Europos šalyse 3, 6, 9, 12 mėn. Šalių vyriausybės, kurių finansų rinka nėra stabili (pvz. Lietuva), dažnai išleidžia ir 1 mėn. trukmės iždo vekselius.

Iždo VP gali būti platinami tokiais būdais:

▪ individualiuoju,

▪ viešuoju,

▪ aukciono būdu.

Dažniausiai šalies vyriausybei, kaip iždo VP emitentui, atstovauja

Finansų ministerija. Iždo VP platinami konsultuojant ir tarpininkaujant

Centriniam bankui.

Jeigu iždo VP platinami individualiuoju būdu, tai Finansų ministerija tiesiogiai derasi su viena arba keliais emisijoje tarpininkaujančiais investicijų bankais. Tai populiarus tarptautinių emisijų būdas. Pvz.: 1995-

1997 m. Lietuvos Vyriausybė padedant investicijų bankams „Nomura“

(Japonija) ir „J.P. Morgan“ (JAV) tokiu būdu už JAV dolerius išplatino savo eurovekselius ir euronotas.

Jeigu iždo VP platinami viešuoju būdu, emisijos sąlygos paskelbiamos iš anksto ir investuotojai jomis remdamiesi gali pirkti šiuos VP visą emisijos laiką, kuris kartais užtrunka net kelis mėnesius.

Tačiau, kaip rodo pasaulio valstybių praktika, didžioji dalis iždo VP

nacionalinėse rinkose išplatinama rengiant aukcionus, kuriose laimi tie investuotojai, kuriuos tenkina mažesnis iždo VP pelningumas. Šis būdas taikomas ir Lietuvoje.

Svarbiausi Lietuvos VVP pirkėjai yra šalies komerciniai bankai, investuojantys laikinai laisvas lėšas. Apie 30-50 % VVP nuperka užsienio investuotojai (daugiausia kaimyninių šalių Estijos, Latvijos, Rusijos).

2.7 Išvestiniai vertybiniai popieriai

Išvestiniai VP (IVP) – iš anksto sudaromais sandoriais įgyjamos ir antrinę rinką turinčios tam tikros teisės į pirminius (bazinius) VP (t.y.

įvairių rūšių akcijos ir obligacijos).išvestiniai VP susiję su aukštesnio lygmens finansų kūrimu. IVP leidžia sumažinti investavimo riziką arba padidinti pajams iš VP.

Europoje įsikūrę finansinių IVP centrai yra labai specializuoti. Pvz.:

Prancūzijoje IVP rinka sukoncentruota specialioje 1986 m. įkurtoje biržoje

MATIF (Tarptautinė Prancūzijos išvestinių finansinių instrumentų rinka),

Vokietijoje analogiškas funkcijas atlieka 1990 m. įkurta birža DTB

(Vokiečių išankstinių įsipareigojimų birža), 1982 m. buvo įkurta šiuo metu didžiausia Europoje LIFFE (Tarptautinė Londono finansinių ateities sandorių birža).

Pagal teises į bazinius VP ir išvestinį lygmenį IVP skirstomi į:

▪ antrinius IVP,

▪ tretinius IVP,

▪ ketvirtinius IVP.

Antriniai IVP – yra tam tikros teisės į pirminius VP (akcijas, obligacijas). Jiems priskiriama:

✓ teisės į emituojamas akcijas,

✓ ateities sandoriai (fjučeriai),

✓ opcionai (pasirinkimo sandoriai) ir kt.

Tretiniai IVP – tai tam tikros teisės į antrinius IVP arba išvestinius finansų rodiklius (pvz.: akcijų indeksus). Vadinasi, nuo pirminių (bazinių)

VP juos skiria papildomas lygmuo – antriniai IVP. Šiems tretiniams IVP

priskiriama: ateities pasirinkimo sandoriai (opcionai), kurių objektas –

akcijų indeksai, taip pat ir ateities sandorio pasirinkimo teisės.

Ketvirtiniai IVP – tai aukščiausias finansinės rinkos lygmuo. Jie naudojami kol kas tik JAV rinkose. Tai – akcijų indeksų ateities sandorio pasirinkimo teisės.

Teisė į emituojamas akcijas – tai laikina privilegija per tam tikrą laiką už nustatytą (fiksuotą) kainą įsigyti naujai leidžiamų verslo įmonės akcijų. Tokios teisės gali būti : trumpalaikės (2-4 savaitės), ilgalaikės

(3 m., 5 m., o kartais 20 m.).

Teisės pirminėje rinkoje platinamos kaip akcijų priedai, kuriais skatinamas papildomas naujos laidos akcijų pirkimas. AB išleisdama naujas akcijas ir suteikdama esamiesiems akcininkams pirmumo teisę, padidina teises proporcingai jų turimam akcijų kiekiui. Jeigu akcininkas neketina pirkti naujų akcijų, jis gali šias teises parduoti antrinėje rinkoje.

Teisės į emituojamas akcijas gali būti atskiri nuo akcijų ir savarankiškai funkcionuoti kaip pirkimo-pardavimo objektai antrinėje rinkoje (šiuo atveju jie tampa labai rizikingi). Teises paprastai galima parduoti antrinėje rinkoje tuo atveju, jeigu akcijų rinkos kaina yra didesnė už jų emisijos kainą. Šis skirtumas ir lemia pačių teisių rinkos kainą. Net ir mažas akcijos kainos pakitimas rinkoje gali labai paveikti teisės kainą.

Teisės emituojamų skolos VP nėra paplitusios, nes jų rinkos kaina yra pakankamai stabili.

Teisės rinkos kainos reakcija į akcijos kainos pokyčius yra labai didelė ir greita. Tačiau investuojant pinigus į akciją ir į jos IVP, galima apsidrausti nuo rinkos nestabilumo.

Ateities sandoriai (fjučeriai) – išankstiniai dviejų sandorio šalių įsipareigojimai po apibrėžto laiko nupirkti iš kitos sandorio šalies (arba parduoti jai) sutartą pirminių (bazinių) VP kiekį sandorio sudarymo metu fiksuota kaina. Dažniausiai ši kaina būna labai artima to laiko pirminio (bazinio) VP rinkos kainai. Jeigu pirminio (bazinio) VP rinkos kaina krinta (arba kyla), tai laimi tas, kuris buvo įsipareigojęs šį VP pirkti (arba parduoti).

Ateities sandorio (fjučerio) savininkas (nusipirkęs fjučerį)

įsipareigoja pirkti ar parduoti VP ir atsisakyti vykdyti šį sandorį neturi teisės. Jis privalo laikytis sandoryje numatytų sąlygų. Dažniausiai ateities sandorius aptarnauja rinkos tarpininkai (dažnai biržos). Įsigyjant fjučerį, būtina sumokėti pradinį įnašą (garantinį užstatą). Tai tam tikras procentas nuo bendros ateities sandorio sumos. Jo dydis priklauso nuo VP

rinkos kainos nestabilumo (nustatomas 5% – 10 %). Šis pradinis įnašas (užstatas) ir yra reali investicija ateities sandorių rinkoje.

Jeigu bazinio VP kaina žymiai pakito, birža iš pralaimėjusios šalies gali pareikalauti papildomo kompensacinio įnašo, kuris pervedamas laiminčiai šaliai kaip einamasis pelnas. Tačiau bazinio VP kainai staigiai svyruojant jau kitą dieną situacija gali pasikeisti ir pralaimėjusi šalis gali laimėti. Ši sistema vadinama užstato (pradinio įnašo) koregavimo pagal rinką sistema. Įprastiniai bazinių VP rinkos kainos svyravimai ateities sandorių rinkoje lengvai gali duoti santykinai didelį pelną ar nuostolį.

Ateities sandorių objektais gali būti: iždo vertybiniai popieriai (vekseliai, obligacijos, AB akcijos, užsienio valiuta ir kt. prekės.

Opcionas – pasirinkimo sandoris, kuris suteikia opciono savininkui pasirinkimo teisę pirkti parduoti VP už tam tikrą sutartą kainą ateityje.

Opciono pirkėjas už šią pasirinkimo teisę sumoka pardavėjui (emitentui) tam tikrą pinigų sumą vadinama premija. Opciono sudarymas kainuoja 5-10 %

sandorio sumos, priklausomai nuo opciono galiojimo laikotarpio trukmės.

Opciono pirkėjas nėra įpareigotas pirkti ar parduoti VP, o tik turi tokią teisę. Tuo tarpu opciono pardavėjas (emitentas) įsipareigoja opciono pirkėjui įvykdyti VP pirkimo ir pardavimo sandorį ateityje už tam tikrą fiksuotą kainą.

Opcionai gali būti dviejų rūšių: pirkimo opcionas ir pardavimo opcionas.

Pirkimo opcionas (arba pirkėjo opcionas) suteikia teisę jo savininkui (turėtojui) pirkti VP tam tikra kaina ir nustatytu laiku ateityje.

Pardavimo opcionas (arba pardavėjo opcionas) suteikia teisę opciono turėtojui (savininkui) parduoti VP sandoryje nurodyta kaina ir laikotarpiu.

Opcionas ypatingas tuo, kad sandorio pasirašymo data ir jo įvykdymo data nesutampa, t.y. sandoryje nurodomas išankstinis pirkimas ir pardavimas. Viskam, kas tik turi neapibrėžtą perspektyvą gali būti sudaromi opcionai. Opciono vertė iš esmės priklauso nuo VP kainos pasikeitimo.

Opciono vertę veikia 2 veiksniai:

– VP kainų pasikeitimo dažnumas (nepastovumas);

– opciono galiojimo trukmė (laiko vertė).

Opcionas, kuriuo galima naudotis keletą metų, turės didesnę kainą negu opcionas kuriuo galima naudotis kelis mėnesius.

Opcionai gali būti vadinami europietiškais ir amerikietiškais.

Europietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis tik suėjus sandorio galutiniam terminui.

Amerikietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis viso sandorio galiojimo metu, tačiau jų premijos (opciono įsigijimo išlaidos) yra didesnės.

Gali būti taikomas ir dvigubas opcionas. Šiuo atveju vienu metu perkamas, ir opcionas pirkti, ir opcionas parduoti VP. Jis numato tą pačią kainą tam pačiam VP, tuo metu pirkti arba parduoti. Dvigubas opcionas naudojamas tuo atveju, kai sunku nustatyti VP kainos kitimo kryptį. Tuomet opciono pirkėjas save apdraudžia nuo didelio kainų svyravimo, o opciono pardavėjas išlošia, jeigu kaina lieka stabili.

3. Tarptautinės finansų rinkos struktūra

Finansų rinkoje sudaromos finansinės transakcijos, remiantis finansiniu mechanizmu, kuis funkcionuoja finansų rinkoje vekselių, čekių, depozitų, akcijų, obligacijų, kreditų ir pan. pavidalu.

Atsižvelgiant į transakcijų sudarymo sąlygas, tarptautinę finansų rinką galima suskirstyti į du segmentus:

• nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę, t.y. tokios, kurios aptarnauja skolininkus ir užsienio kreditorius. Transakcijos vykdomos tos šalies, kur tokia rinka veikia, valiuta;

• eurorinkos, arba vadinamosios eksteritorinės rinkos. Jose atliekamos eurovaliutinės operacijos (t.y. transakcijos vykdomos ne toje šalyje, iš kur kilusi valiuta, pvz. Svarais sterlingų už Didžiosios Britanijos ribų). Greta funkcionuojanti pinigų eurorinka, kaip ir kapitalų eurorinka, nėra nacionalinių valiutos institucijų kontroliuojamos.

Tarptautinę finansų rinką sudaro:

pinigų rinka. Apyvartos subjektas šioje rinkoje – tarptautiniai depozitai ir paskolos, bankų emituoti vertybiniai popieriai (trumpalaikiai). Tai rinka, kurioje atliekamos didelės apimties transakcijos. Mokėjimai šioje rinkoje vykdomi per trumpą laiką (paprastai ne ilgiau kaip per metus);

kapitalų rinka. Apyvartos subjektas šioje rinkoje – finansiniai instrumentai, kurių išpirkimo terminas didesnis nei vieneri metai. Tai parduodami vertybiniai popieriai (obligacijos, akcijos), emituoti vyriausybių, tarptautinių organizacijų, įmonių ir kitų institucijų;

terminuotos finansų rinkos. Apyvartos subjektas – tokie finansiniai instrumentai, kurie suteikia finansų rinkos dalyviui apsaugą nuo rizikos.

Ši rizika gali kilti keičiantis procentų normai, akcijų kainai ir to išdavoje – spekuliacijos. Šioje rinkoje sudaromos transakcijos, išimtinai biržose vadinamos fjučersais ir opcionais;

kreditų rinka. Apyvartos subjektas – bankų suteikiami kreditai užsienio klientams. Atskirų šalių finansų rinkoje reguliuojantį vaidmenį atlieka centrinis bankas.

Didžiausia tarptautinės reikšmės pinigų rinka yra Niujorke. Po to seka

Japonijos ir Vokietijos pinigų rinkos. Išvystytos pinigų rinkos (nors ir mažesnės tarptautinės reikšmės) yra ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Tarptautinės pinigų rinkos sudėtine dalimi yra eurovaliutos ir euroobligacijų rinka.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Europos bankuose sukaupta daug dolerių (eurodolerių). Tai – JAV mokėjimų balanso deficito išdava. Antra vertus, depozitų procentinė norma Londone buvo gerokai aukštesnė nei JAV.

Į Vakarų Europos bankus savo pinigus dėdavo naftą eksportuojančios šalys OPEC narės (Alžyras, Venesuela, Gabonas, Indonezija, Irakas, Iranas,

Katara, Kuveitas, Libija, Nigerija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo

Arabija ir Ekvadoras). Šie pinigai vadinami naftos doleriais.

Euroobligacijų emitentai yra stambios korporacijos, visuomeninės institucijos, tarptautinės organizacijos, vyriausybės, tuo rodydamos savo paklausą kapitalui. Pajamos, gautos iš euroobligacijų, dažniausiai neapmokestinamos. Pagrindinės nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę ir vykdančios užsienio obligacijų emisiją, yra šios: Jungtinės

Amerikos Valstijos, Japonija, Vokietija ir Šveicarija.

Tarptautinės kapitalų rinkos analizė rodo, kad joje vyksta gana aktyvūs procesai: keičiasi rinkos dalyviai, skolų rūšys, skolinimosi mechanizmai. Ši pertvarka prasidėjo ir įgavo didelį mastą antroje 9-ojo dešimtmečio pusėje.

4. PASAULINIĖ KREDITO IR FINANSŲ RINKA.

Eurorinka

Pasaulinė kredito rinka – specifinė rinkos santykių sritis, kur nuolat vyksta piniginio kapitalo srautai tarp valstybių, o paklausa ir pasiūla formuojama kredito sugrąžinimo ir apmokėjimo sąlygomis.

Pasaulinė finansų rinka tai paskolinių kapitalų rinkos dalis, kur daugiausia vyksta vertybinių popierių emisija bei jų pirkimo-pardavimo sandoriai, taipogi ir eurovaliutomis. Kaip jau buvo minėta, tradiciškai skirstomos trumpalaikių paskolinių kapitalų rinka (pinigų rinka) ir vidutinės trukmės bei ilgalaikių kapitalų rinka (tiesiog kapitalų rinka).

Tačiau šis skirstymas palaipsniui praranda savo reikšmę. Praktikoje nuolat vyksta tarpusaviai kapitalų persilėjimai, trumpalaikiai įdėjimai tampa vidutinės trukmės ir ilgalaikiais kreditais (paprastai bankų ir valstybių garantijų pagalba).

Sandorių objektu pasaulinėje paskolinių kapitalų rinkoje yra kapitalas, pritraukiamas iš užsienio arba skolinamas juridiniams asmenims ir užsienio piliečiams. Funkciniu požiūriu čia kalbama apie tokius rinkos santykius, kurie aprūpina paskolinio kapitalo pritraukimą ir paskirstymą tarp valstybių tam, kad užtikrintų gamybos proceso nepertraukiamumą bei rentabilumą. Istoriškai pasaulinė paskolinių kapitalų rinka susiformavo iš nacionalinių kapitalų rinkų tarptautinių operacijų internacionalizacijos.

Šiuolaikinė pasaulinė kapitalų rinka atgijo XX am. 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Iki to laiko beveik 40 metų, dėl 1929-1930 m. pasaulinės ekonominės krizės, II Pasaulinio karo bei valiutinių apribojimų, ji buvo praktiškai neveikianti. Pradžioje ši rinka vystėsi labai lėtai ir pagrindinai kaip pasaulinė pinigų rinka, kur nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos buvo vykdomos trumpalaikės operacijos (iki 1 metų), kai paklausa buvo ilgalaikiams kreditams. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kapitalų rinkos vystymosi tempai padidėjo, o 7-9-siais dešimtmečiais paskolinių kapitalų rinkos mastai tapo didžiuliais.

Pasaulinės kapitalų rinkos neatsiejama dalimi yra nacionalinio kapitalo nukreipimas į užsienį arba užsienio kapitalo pritraukimas.

Klasikiniai užsienio kreditai grindžiami kredito suteikimo vietos ir valiutos principu (dažniausiai kreditoriaus valiuta). Tai reiškia, kad įmonė užsienyje gaudama kreditą, jį gauna tos šalies valiuta.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje palaipsniui susiformavo eurorinka, kuri beveik nuolat plečiasi.

Eurorinka – tai pasaulinės kapitalų rinkos dalis, kurioje bankai vykdo depozitines- kreditines operacijas eurovaliutomis.

Eurovaliuta – tai valiuta, pervesta į užsienio bankų sąskaitas, ir jais naudojama operacijose visose šalyse, įskaitant tos valiutos šalį-

emitentę.

Nors eurovaliutos funkcionuoja pasaulinėje rinkoje, jos išlaiko nacionalinių valiutinių vienetų formą. Priedas „euro“ liudija, kad nacionalinės valiutos tapo nacionalinių finansų organų nekontroliuojamos.

Tai „benamės“ valiutos. Pvz., eurodoleriai, pervesti į užsienio bankus, esančius už JAV ribų arba laisvojoje bankų zonoje Niujorke (nuo 1981 m.).

Operacijos su eurodoleriais yra JAV nereglamentuojamos.

Pradžioje eurodoleriais buvo vadinami doleriai, kurie buvo užsieniečių nuosavybėje ir deponuoti bankuose už JAV ribų. Depozitai doleriais už JAV

ribų egzistavo dar XIX am. pabaigoje, kai 3 mėn. vekseliai buvo padengiami europietiškų bankų indėlių sąskaita. Skirtingai nuo dabartinės eurodolerių rinkos, tada nebuvo palūkanų normų nepriklausomų nuo nacionalinių normų;

operacijos ir dalyvių kiekis buvo nedidelis; indėliai doleriais, patenkantys į kreditorių rankas, vėliau paprastai nebuvo perleidžiami, o buvo įdedami į JAV.

Eurovaliutų rinka, iš pradžių eurodolerių, susiformavo 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jeigu indėlio doleriais savininkas perveda jį iš amerikietiško banko į užsienio, tai doleris vadinamas eurodoleriu. Tokio dolerio pavertimo eurodoleriu esmė ta, kad dolerių savininko lėšos patenka kaip indėlis į užsienio banko dispoziciją, kuris panaudoja juos kreditinėms operacijoms kitose šalyse. Palaipsniui eurodolerio sąvoka plėtėsi ir įtraukė dolerius, kuriuos naudoja užsienio bankai esantys už JAV ribų bei laisvosios bankų zonos teritorijoje.

Eurovaliutų rinkos vystymąsi sąlygojo tokie veiksniai:

▪ objektyvus lankstaus tarptautinio valiutinio-kreditinio mechanizmo, aptarnaujančio išorinę ekonominę veiklą, būtinumas;

▪ vedančių valiutų konvertavimo įvedimas 5-ojo dešimtmečio pabaigoje

– 6-ojo dešimtmečio pradžioje;

▪ nacionaliniai įstatymai skatino bankų ir įmonių lėšų laikymą užsienio bankuose, siekiant iš to pasipelnyti.

Iš pradžių tai lietė tik JAV, kur 1957 metais buvo įvestos diferencijuotos palūkanų normos priklausomai nuo indėlio termino ir uždraustas indėlių iki pareikalavimo bei indėlių trumpesnių nei 30 dienų termino palūkanų išmokėjimas. Dėl palūkanų normų sumažėjimo bei palūkanų išmokėjimo dolerių savininkams atšaukimas tapo naudingiau deponuoti juos užsienyje. Su tuo susijęs eurodolerių atsiradimas. Su laisvosios bankinės zonos Niujorke 1981 m. sukūrimu, kur bankų operacijų su ne rezidentais režimas tapatus su eurovaliutiniais sandoriais, į eurodolerių rinkos geografiją įjungta ir teritorija pačių JAV.

Pasaulinio kreditų ir finansų rinkos, įskaitant eurorinką, ypatumai:

1. Milžiniški mastai. 8-jame dešimtmetyje tarptautinės kreditinės ir finansinės operacijos sudarė vidutiniškai 400 mlrd. dolerių į metus (dešimtmetį padidėjo 2,5 karto). 9-ojo dešimtmečio pradžioje jų apimtis skaičiuojama trilijonais dolerių. Ypatingai dideli eurorinkos mastai:

bruto-apimtis – maždaug 4,5 trln. dolerių (palyginimui: 1960 m. – 2 mlrd.

dolerių); 2/3 eurorinkos išteklių įplaukia iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Tokią padėtį sąlygoja kreditų multiplikatoriaus veikimas – tai koeficientas, atspindintis ryšį tarp indėlių ir kreditinių operacijų padidėjimu, dėl tarpbankinių depozitų sukūrimo. Ta pati eurovaliutų suma metų bėgyje ne vieną kartą panaudojama depozitinėms-paskolinėms operacijoms.

2. Ryškių laiko ir erdvės ribų nebuvimas. Pasaulinė kreditų ir finansų rinka funkcionuoja nepertraukiamai, įveikdama laiko juostų apribojimus, ieškant optimalių sąlygų (ekonominių, ypatingai mokestinių ir politinių)

kreditinėms-finansinėms operacijoms.

3. Institucinis ypatumas. Instituciniu požiūriu pasaulinė kreditų ir finansų rinka – tai kreditinių-finansinių institucijų sąveika, per kurias įgyvendinamas paskolinio kapitalo judėjimas tarptautinių ekonominių santykių sferoje.

Šioms institucijoms priskiriamos privačios įmonės, bankai, biržos, valstybinės įmonės, valstybiniai ir savivaldos organai, tarptautiniai finansiniai institutai. Pasaulinės kapitalų rinkos institucinė struktūra sąlyginai stabili skirtingai nuo pasaulinės valiutinės sistemos, kuri periodiškai reorganizuojama dėl jos struktūrinės krizės.

Institucinis eurorinkos ypatumas – tai eurobankų kategorijos ir tarptautinių bankų konsorciumų išskyrimas.

Transnacionaliniai bankai – tai milžiniški tarptautiniai kreditiniai-finansiniai kompleksai universalaus tipo, užsienyje turintys iššakotą filialų tinklą, vykdantys operacijas įvairiose šalyse bei įvairiomis valiutomis. Šių bankų pasaulinės paskolinių kapitalų rinkos monopolizavimas leidžia jiems diktuoti savo sąlygas mažesniems bankams.

4. Skolintojų įėjimo į pasaulinę paskolinių kapitalų rinką apribojimas.

Pagrindiniais skolintojais šioje rinkoje yra vyriausybės, tarptautiniai valiutinės-kreditinės ir finansinės institucijos. Besivystančios šalys turi ribotas galimybes pasinaudoti pasaulinės rinkos paskolomis. Aplamai jos naudoja tiesiogines užsienio investicijas, pagalbą, tarptautinių organizacijų paskolas arba priverstos mokėti tarptautiniams bankams brangiau, nei analogiški skolintojai iš išsivysčiusių valstybių.

Privilegijuotą įėjimą į pasaulinę paskolinių kapitalų rinką įgauna tų šalių skolintojai, kurie gavo kreditus iš TVF ir TPRB.

5. Pasaulinės paskolinių kapitalų rinkos universalumas. Joje įgyvendinamos tarptautiniai valiutiniai, kreditiniai, finansiniai, atsiskaitymo, garantinės operacijos. 2/3 eurorinkos operacijų įvyksta tarpbankinėje rinkoje, 1/3 – depozitinės-kreditinės operacijos su nebankiniais klientais.

6. Supaprastinta standartizuota sandorių sudarymo procedūra, naudojant naujausią kompiuterinę technologiją. Eurodepozitų trukmė sudaro nuo 1

dienos iki 1 metų, kartais iki 2 metų, bet paprastai 6 mėnesius. Tipiška tarpbankinių depozitų suma – 5-10 mln. dolerių, kartais keliskart daugiau.

Kreditinių operacijų dydis nuo 1 mln. iki kelių šimtų mln. JAV dolerių.

7. Kredito kaina pasaulinėje rinkoje. Į ją įeina palūkanos ir įvairūs komisiniai. Palūkanų normų specifika eurorinkoje yra tame, kad eurorinkos palūkanų normos yra santykinai savarankiškos nacionalinių normų atžvilgiu. Tačiau eurorinka išlieka priklausoma nuo nacionalinių paskolinių kapitalų rinkos normų. Tuo pačiu tarptautinės palūkanų normos turi atvirkštinę įtaką nacionalinių normų lygiui. Nuo 6-ojo dešimtmečio pasaulinėje rinkoje dominuoja plaukiojančios palūkanų normos, kurios keičiasi per nustatytus laiko tarpus (3-6 mėnesiai) priklausomai nuo rinkos konjunktūros. Palūkanų normų svyravimus sąlygoja ekonomikos būsena, tarptautiniai valiutiniai-kreditiniai santykiai, bankų likvidumas, infliacijos tempas, plaukiojančių valiutų kursų dinamika, tarptautinių operacijų valiutų ir kreditų rizikos padidėjimas, nacionalinės kreditavimo politikos kryptis.

8. Didesnis operacijų pelningumas eurovaliutomis, negu nacionalinėmis valiutomis. Turima omeny, kad normos euroindėlių didesnės, o eurokreditų mažesnės, nes euroindėliams netaikoma būtinų rezervų sistema, kurios komerciniai bankai privalo laikyti neprocentinėje sąskaitoje CB, be to netaikomas palūkanų pajamų mokestis.

Pasaulinė kapitalų rinka, ypač jos svarbiausias sektorius – eurorinka, ne patenka į nacionalinę ir tarptautinę kontrolę. Kaip jau buvo minėta, eurorinkos ypatumas yra tame, kad nėra rezervinių reikalavimų indėliams ir kreditams (išskyrus atskiras šalis), taip pat palūkanų normų limitų. Tai sudaro sąlygas nekontroliuojamam dideliam kapitalų kiekiui judėjimui, apeinant valstybinias sienas ir reglamentus, tuo pačiu iššaukiant staigų pinigų pritekėjimą į nacionalines kapitalų rinkas, arba atvirkščiai –

kapitalų nutekėjimą, spekuliacinių operacijų padidėjimą.

Nuo 7-ojo dešimtmečio išsivysčiusios šalys ėmėsi priemonių apriboti nacionalines kapitalų rinkas nuo eurorinkos tam, kad galėtų kontroliuoti jos veiklą.

Po derybų 1979 m. buvo prieita susitarimo dėl saikingos eurorinkos kontrolės įvedimo tokiais būdais:

✓ Komerciniai bankai privalo pateikti nacionaliniams bankų kontrolės organams konsoliduotus balansus, duomenis apie užsienio padalinius ir išplėstus duomenis apie kreditus eurorinkoje;

✓ JAV ir Vokietija pasiūlė įvesti minimalius rezervinius reikalavimus, bet kitos šalys atmetė šį pasiūlymą, nes ne visose šalyse yra taikomas toks kreditų reguliavimo metodas. JAV 1979 m.

spalio mėn. įvedė 8% minimalius rezervinius reikalavimus eurodoleriniams indėliams nacionaliniuose bankuose.

✓ Iškeltas klausymas apie informacijos apie eurorinką surinkimo pagerinimą;

✓ Buvo sukurtas pulas iš šimtų Vakarų Europos bankų transnacionalinių bankų operacijoms eurorinkoje reguliavimui.

Bandymai kontroliuoti eurorinką ne davė laukiamų rezultatų.

Reikalavimas pateikti bankų konsoliduotą tarptautinių operacijų atskaitomybę susidūrė su sunkumais, susijusiais su buhalterinės praktikos skirtumais, nacionalinių bankų įstatymais ir bankų veiklos paslaptimi.

Minimalių rezervinių reikalavimų bankų eurooperacijoms įvedimas ne visada sutampa su atskirų šalių nacionaliniu kreditų reguliavimu ir vietinių bankų padėties pablogėjimu palyginus su užsienio bankais. Galimybė centrinių bankų bei nacionalinių kontrolės organų įtakoti palūkanų normas, operacijų eurorinkoje apimtį bei sąlygas yra ribotos.

Bandymai reguliuoti eurorinką nukreipti ne tiek į kontrolės nustatymą, kiek į nacionalinių bankų veiksmų koordinavimą eurorinkoje.

Išvados

Pasaulinės paskolinės rinkos veikla glaudžiai susijusi si finansų rinka. Jų tarpusavio ryšys stiprėja, nes pastebima tendencija tradicinių bankinių kreditų formų pakeitimas vertybinių popierių emisija. Bankai, ypatingai tarptautiniai, pageidauja, suteikus kreditą, perleisti jį kitam kreditoriui kai trūksta likvidžių išteklių.

Pasaulinė finansų rinka specializuojasi pagrindinai vertybinių popierių emisija (pirminė rinka) ir jų pirkime-pardavime (antrinė rinka).

Paklausą finansų rinkoje formuoja įmonės, tame tarpe ir bankai, per vertybinių popierių emisiją, o taip pat valstybė, kuri suteikia paskolas.

Išskiriamos užsienio ir tarptautinės obligacinės paskolos.

Klasikinės paskolos, laisvo obligacijų išleidimo forma, užsienio VP

rinkoje grindžiamos vietos, valiutos ir kotiruotės biržoje vienybe. Pvz., prancūziška paskola angliškoje finansų rinkoje buvo išleidžiama svarais sterlingais ir įgyjama Anglijos investitoriais Londono kotiruotės pagrindu.

Dabartinėmis sąlygomis užsienio obligacinių paskolų emitentais yra tik pirmaujančios šalys. Kiekvienoje iš jų išsaugomas specifinis jų išleidžiamų obligacijų pavadinimas: Šveicarijoje – Chocolate Bonds, Japonijoje –

Samourai Bonds, JAV – Jankee Bonds, Didžiojoje Britanijoje – Bulldog Bonds.

Užsienio obligacinių paskolų rinka reguliuojama šalies-emitentės įstatymais, bet atsižvelgia į rinkos sąlygas palūkanų apmokestinimo, emisijos tvarkos ir antrinės rinkos funkcionavimo aspektu. Šis pasaulinės finansų rinkos sektorius turi mažėjimo tendenciją.

Literatūros sąrašas

1. R. Čižaitė. Finansų rinkos (konspektas studentams). Vilnius, VK,

2002

2. R.A. Grižas. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.

Vilnius, 1997

3. L.N. Krasavina…. Meždun

4. arodnyje valiutno-kreditnyje i finansovyje otnošenija. Moskva, 1994