TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………….………………………………………………………..31. Finansų rinkos formavimosiypatybės…………………………………………………………..………………42. Pinigų ir kapitalo rinkų finansiniaiinstrumentai……………………………………………………….…….6 2.1. Vertybiniai popieriai, jų formos irrūšys…………………………………………………………….6
2.2. Verslo įmonių vertybiniaipopieriai………………………………………………………….……….7 2.3. Skolos vertybiniaipopieriai………………………………………………………….……………………7 2.4. Mišrieji vertybiniaipopieriai………………………………………………………….………………….9 2.5. Užsienyje platinami skolos vertybiniaipopieriai…………………………………………………..9 2.6. Valstybės skolos vertybiniaipopieriai………………………………………………………….……11 2.7. Išvestiniai vertybiniaipopieriai………………………………………………………….……………..123. Tarptautinės finansų rinkosstruktūra………………………………………………………….………………..154. Pasaulinė kredito ir finansų rinka.Eurorinka………………………………………………………….……..17IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………22Literatūrossąrašas…………………………………………………………………………………………………………23
ĮVADAS
Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis.Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambiųpasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamasypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėldrąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimątarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčiųelementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansųrinkų „globalinė integracija“, besiremianti nacionaline valiutos ir finansųrinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vienąglobalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatinatarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyjesunku pervertinti. Finansų rinkos apima pinigų (trumpalaikių investicijų iki 1 metų),kredito, kapitalo (ilgalaikių lėšų, t.y. vertybinių popierių) bei įvairiųsandorių, susijusių su pinigų ir kapitalo judėjimu, rinką. Finansų rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, instituciniųir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalopasiūla ir paklausa, visuma. Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginėssantaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kur jos galiduoti didžiausios naudos. Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansųrinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojovidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriauišvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidinafinansinės investicijos. Šio darbo tikslas yra apžvelgti pasaulines finansų rinkas, jųnaudojamus instrumentus bei pasaulinius finansinius santykius. 1. FINANSŲ RINKŲ FORMAVIMOSI YPATYBĖS
Finansų rinkos gali būti skirstomos į finansavimo ir kreditavimorinkas. Nupirkdamas akcines bendrovės išleidžiamų akcijų, investuotojastampa savininku arba bendrasavininku, finansuojančiu atitinkamos įmonėsveiklą. Kreditavimo rinkose investuotojai skolina kapitalą. Didesnę šiųrinkų dalį formuoja bankai perskolindami indėliais pritrauktus pinigus. Pagal investavimo riziką finansų rinkos skirstomos į pinigų irkapitalo rinkas. Pinigų rinkoje investuotojai siekia saugiai ir trumpam(iki vienerių metų) investuoti laikinai laisvas lėšas. Bendra investavimotaisyklė – kuo saugesnės investicijos, tuo mažesnės potencialios pajamos.Investuojant kapitalo rinkoje tikslas yra pelnas, todėl šioje rinkojesąmoningai daugiau ar mažiau rizikuojama, nors investicijos (pvz., įakcijas arba į išvestinius instrumentus) g.b. ir trumpalaikės.
Pinigų rinkos produktai (instrumentai) ▪ indėliai bankuose, ▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai, ▪ iždo vekseliai, ▪ atviros rinkos vekseliai, ▪ solidžių bankų akceptuoti vekseliai ir kt. Kapitalo rinkos produktai (insgtrumentai)▪ notos ir obligacijos, ▪ akcijos, ▪ mišrūs vertybiniai popieriai, ▪ išvestiniai instrumentai (fjučeriai, opcionai ir kt.).
Finansų rinkose galima išskirti atskirą segmentą – Vertybinių popieriųrinkas. Šioms rinkoms būdingi specifiniai dėsningumai bei ypatybės. VP rinka sudėtinga, nes joje dalyvauja daug ūkio subjektų: ▪ emitentai, leidžiantys VP; ▪ tarpininkai, dalyvaujantys platinant VP bei antrinėje VP apyvartoje; ▪ investuotojai, investuojantys savo pinigus į VP. Be to, VP sudėtingumą lemia ir tai, kad norint joje dalyvauti, reikiaturėti aukštą kvalifikaciją investiciniams sprendimams priimti. VP rinkossudėtingumo problema reikalauja rinkos priežiūros ir reguliavimo. Lietuvoješias funkcijas atlieka VP komisija. VP rinkos reguliavimas bei priežiūrareikalinga, nes egzistuoja dar ir apgaulės pavojaus problema. VP rinkoje prekiaujama finansiniais instrumentais (VP), kurie nutolęnuo realaus kapitalo judėjimo ir kurie išreiškia tik kapitalo nuosavybėssimbolius. Šios ypatybės kelia pavojų apgauti investuotoją. Pvz.,emitentas, leisdamas VP, gali pateikti iškreiptą ar neišsamią informacijąapie save ir taip suklaidinti investuotoją, nuslėpdamas investavimo į savoVP riziką. Apgaulės galimybės gali kilti ir iš tarpininkų pusės. Egzistuoja ir likvidumo problema susijusi su antrinės VP apyvartosapimtimi. Perkant VP, investuotus pinigus galima atgauti dažniausiai juosperparduodant kitam investuotojui. Taigi, kiekvienas suinteresuotas kuo didesne VP apyvarta. Kadangiantrinės VP apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl VP rinkosreguliavimo institucijos privalo kontroliuoti rinkos vystymąsi. Kuo daugiaukartų perparduodamas VP, tuo didesnė apyvarta ir likvidumas. Vadinasi, labai svarbu, kad visuomenėje susiformuotų VP
perpardavinėjimo tradicijos, kurių Lietuvoje šiandien dar trūksta, todėl irlikvidumo problema pas mus labai aktuali. VP rinkoje dominuoja VP viešoji apyvarta. Viešoji apyvarta – tai VPsiūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant VPviešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešaikreipiantis į visuomenę ir kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų. Sandoriai, kurie sudaromi dėl VP privačiai, neįeina į viešosiosapyvartos sąvoką (pvz., UAB akcijos nėra viešosios apyvartos objektas). VP rinka skirstoma į: pirminę rinką ir antrinę rinką. Pirminėje rinkoje VP išleidžiami emitento parduodami pirmą kartą. Antrinėje rinkoje VP perparduodami. Šioje rinkoje susidaro galimybė netik parduoti VP kitiems bet ir nustatyti realią VP kainą kiekvienu momentu. Antrinė VP rinka gali būti: organizuota VP biržoje (biržinė prekyba)ir neorganizuota (užbiržinė prekyba).2. PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ FINANSINIAI INSTRUMENTAI
2.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys Šiuolaikinis VP apibendrinti pakankamai sunku. Per egzistavimošimtmečius VP įvairovė labai išaugo. Jie tapo sparčiausiai besivystanti,dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkosdalimi. Vertybiniai popieriai – tai nuosavybę liudijanti vertinė kapitalopusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaipsavarankiškas pirkimo-pardavimo objektas. Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP: ➢ VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti vienkartines ar periodiškas pajamas; ➢ VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus, (kitos investicijos tik sąlyginai); VP būdingos šios savybės: ➢ saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga, ➢ galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus, ➢ minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei tarpininkams, ➢ VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra. Egzistuoja vertybinių popierių įvairovė. Vertybinius popierius pagalįvairius požymius galima skirstyti į rūšis: 1. Pagal išpirkimo terminą: – trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1m.), – vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.), – ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.), – neterminuoti VP (be išpirkimo termino). 2. Pagal ekonominę prigimtį: – nuosavybės VP (akcijos), – skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamosprivilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai), – išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimosandoriai, opcionai). 3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus: – fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos), – kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos). 4. Pagal emitentus: – verslo įmonių VP, – valstybės VP, – užsienio valstybių VP. 5. Pagal išleidimo formą VP gali būti: – materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai), – nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose irregistruose).
2.2. Verslo įmonių vertybiniai popieriai Akcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie dalyvavimąnuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas.Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintis jų savininkų(akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines irneturtines teises. Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti vardinės (nurodomassavininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UABakcijos gali būti tik vardinės) ir pareikštinės (savininkas yra jospateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo jomsįsigyti). Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti: paprastosios(šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuogauto pelno sumos) ir privilegijuotosios (jos yra saugesnės už parastąsias,bet suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yramažiau pelningos). Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju(akcijų savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jeipelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būtiperkelta į kitus ūkinius metus) ar nekaupiamuoju dividendu (savininkamsneišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkiniusmetus).
2.3. Skolos vertybiniai popieriai Vekselis yra VP – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškaiįsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyjenurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekseliai gali būti dviejų rūšių: • paprastasis (solo) vekselis. Šio vekselio davėjas pats pasižada sumokėti jame nurodytą sumą). • įsakomasis (trata) vekselis. Jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui) sumokėti jame nurodytam asmeniui (remitentui) tam tikrą sumą. Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – kadaverslo įmonė skolon kitai tiekia prekes, žaliavas ir t.t.
Vekseliai būna trumpalaikiai (iki 12 mėn.). Šalies viduje dažnainaudojami paprastieji (solo) vekseliai), o tarptautiniuose atsiskaitymuose(prekyboje) – įsakomieji (trata) vekseliai. Vekselius gali išrašyti įvairiųrūšių verslo įmonės ir fiziniai asmenys. Kiekvienas vekselis gali būti perleistas kitam asmeniui, įforminantindosamentą (perduodamasis įrašas vekselio kitoje pusėje, liudijantis kadvekselis atiteko kitam asmeniui). Vekselio apmokėjimas gali būtigarantuojamas laiduojant kitų asmenų visą arba dalį sumos. Pastaruoju metu užsienio šalyse išpopuliarėjo antrines rinkas turintysvekseliai: atviros rinkos vekseliai; bankų akceptuoti vekseliai. Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės,prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinęrinką. Jie priskiriami prie vienų iš saugiausių VP. Šiuos vekseliuspirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios stambios AB,kurios iš karto operatyviai gautus pinigus panaudoja savo apyvartiniamkapitalui kredituoti. (Tuo tarpu tradiciniai komerciniai vekseliai išrašomine už skolinamus pinigus, bet už kreditan tiekiamas prekes.) Bankų akceptuoti vekseliai. Bankas akceptuodamas vekselį už tam tikrąmokestį, gaunamą iš savo kliento (skolininko), pats tampa tiesioginiuvekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Bankasakceptuodamas vekselį tuo pačiu pažymi jį savo gerai žinomu vardu ir taipišpopuliarina tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose labiausiaipaplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomiejieksportuotojų vekseliai.Obligacijos – serijomis leidžiami terminuoti skolos VP, teikiantys jųsavininkui pajamas, dažniausiai obligacijų galiojimo metu periodiškaimokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises,nurodomas obligacijoje. Obligacijos palūkanų norma ir nominalioji vertėnekinta per visą obligacijos galiojimo laiką. Obligacijos yra vidutinėstrukmės (1-10 metų) ir ilgalaikiai (10-20 metų) VP. Kai kuriose valstybėsevidutinės trukmės obligacijos vadinamos notomis. Obligacijas gali leistitik AB, UAB neturi teisės. Obligacijos pagal mokamų pajamų formas gali būti: • fiksuotos palūkanų normos; • kintamosios palūkanų normos (palūkanos yra apskaičiuojamos kiekvieną kartą kai būna mokamos, prie pinigų rinkos palūkanų normos pridedant fiksuotąjį rizikos priedą); • pelno obligacijos (leidžia pretenduoti į dalį AB pelno); • neatkarpinės („nulinio kupono“) obligacijos (neteikia akivaizdžių periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą.. investuotojas uždirba iškarto, nupirkdamas pigiau. „Nulinio kupono“ obligacijos išvaduoja nuo palūkanų reinvestavimo rūpesčių, tačiau bendrojo palūkanų lygio kitimai labiau veikia tokių obligacijų rinkos kursą).
2.4. Mišrieji vertybiniai popieriai Be klasikinių vertybinių popierių formų (akcijų ir obligacijų),egzistuoja ir mišrieji VP, kurie turi ir akcijų ir obligacijų savybių. Priejų priklauso: ▪ privilegijuotosios akcijos, ▪ konvertuojamos obligacijos, ▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai. Šie VP skirti investuotojams, kuriems akcijų rizika yra per didelė, oobligacijų duodamos pajamos per mažos. Konvertuojamos (keičiamos) obligacijos suteikia teisę po tam tikrolaiko (pvz.:5 m), po jų išleidimo, per apibrėžtą laiką (pvz.: per kitus 3m) konvertuoti (iškeisti) į paprastąsias akcijas, pagal iš anksto fiksuotąkursą. Šias obligacijas gali išleisti tik AB ir jų emisija ribojama kartusu kt. rūšių obligacijomis nuosavu bendrovės kapitalu. Tokias obligacijaspaprastai išleidžia rizikingos AB, nes konvertuojamomis obligacijomislengviau pritraukti reikiamą kapitalą. Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – kilę iš indėlių.Šiandieniniai bankai vilioja stambius indėlininkus, siūlydami įdėtiindėliu, turinčius antrinę rinką. Perleidžiamieji indėlių sertifikatai –vertybiniais popieriais įforminami standartizuotų ir didelių sumų indėliai(pvz., JAV – ne mažiau kaip 100 000 $, Didžiojoje Britanijoje – ne mažiaukaip 50 000 £) kuriuos jų savininkai gali parduoti antrinėje rinkoje (ikinesuėjęs jų grąžinimo terminas). Tokie VP suderina taupytojų norą savosantaupas investuoti trumpesniam laikui, negu terminai, kuriems bankasketina šias lėšas skolinti pats.
2.5. Užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai Pastaruoju metu plečiasi užsienio ir tarptautinės rinkos, nesintensyvėja tarptautiniai kapitalo srautai, o skolos vertybinių popieriųemitentai ir investuotojai turi galimybę pasinaudoti kitų šalių taikomomislengvatomis arba žemesniu užsienio šalių palūkanų lygiu. Todėl šiandien visdaugiau tarptautinėse rinkose emituojama obligacijų, atviros rinkosvekselių. Išskiriamos tokios emitentų grupės: finansų bendrovės; verslo įmonės(pramonės, prekybos, paslaugų bendrovės); valstybinės institucijos(vyriausybės, savyvaldybės, centriniai bankai). Tokias emisijas padeda išplatinti žinomiausi tarptautiniaiinvesticiniai bankai, pvz., „Namura securities“ (Japonija), JP Morgan
(JAV), „Merrill Lynch“ (JAV), „Deutche Morgan Grenfell“ (DidžiojiBritanija) ir kt. Tarptautinėse rinkose leidžiami skolos VP vadinasi eurovekseliais ireuroobligacijos (euro – reikšmė, kad šių VP savininkai yra užsieniečiai). Euroobligacija – tarptautinė obligacija, išleidžiama valstybės ar ABkuria nors užsienio, o ne tos šalies, kur ji platinama, valiuta, tai VP sunustatyta palūkanų norma, įvertinta tam tikra valiuta. Gali būti euroobligacija parduodama keliose tarptautinėse rinkose.Šiuo atveju, kai VP nominalioji vertė išreiškiama eurovaliuta, palūkanosyra mokamos ir skola grąžinama taip pat eurovaliuta. Euroobligacijų rinka išplito septintajame dešimtmetyje po to, kai JAVvyriausybė priėmė aktą dėl palūkanų sulyginimo, t.y. iš savo gyventojų ėmėmokesčius (1-2 % dydžio) nuo užsienio VP pirkimo sumos. Tuo pasinaudojoužsienio skolininkai (emitentai), pradėję leisti naujas obligacijasEuropoje JAV doleriais (t.y. eurodolerių obligacijas). Jų palūkanų normosbuvo didesnės už tas, kurias būtų tekę mokėti, jei obligacijos būtųišleistos jų šalyse. Bet šių euroobligacijų palūkanų normos buvo gerokaimažesnės negu obligacijų bet kuria Europos šalių valiuta. Taigi, euroobligacijos yra naudingos keliais aspektais: • perkant neišskaičiuojami mokesčiai; • euroobligacijos leidžiamos anonimine (neardine) forma, t.y. jų savininkas neužregistruojamas VP emitento apskaitoje; • euroobligacijos būdamos nenacionalinės valiutos vertybiniai popieriai, nepatenka į VP komisijos reguliavimo sferą (o tai sumažina jų emisijos išlaidas). Išvada: eurorinkos tampa patrauklesnėmis negu vietinės, nes jose nėravietinės valdžios apribojimų. Jeigu emitentas VP platina konkrečioje valstybėje, tos šalies valiuta,tai tokie VP vadinami tiesiog užsienio obligacijomis arba užsieniovekseliais. Jie dažnai dar turi savo „pravardes“, pvz., užsienio emitentųJungtinėse Valstijose išplatintos obligacijos vadinamos „Yankee bonds“,Didžiojoje Britanijoje – „Bulldog bonds“, Japonijoje „Samurai bonds“. 1996 m. apie 40 % skolos VP emisijų užsienio ir eurorinkose buvoišplatinta už USD (JAV doleriais)(nors jų lyginamasis svoris palaipsniuimažėja), 17 % emisijų išplatinta DEM (Vokietijos markėmis), 12 % emisijųJPY (Japonijos jenomis), 7,5 % emisijų FRF (Prancūzijos frankais), 6 % CHF(Šveicarijos frankais). Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje šių rinkų paslaugomisintensyviai pradeda naudotis ir postsocialistinių šalių valstybės, jų tarpeir Lietuva. Pvz., 1997 m. „Mažeikių Nafta“, tarpininkaujant JAV investicijųbankui „CB First Boston“ eurodolerių rinkoje išplatino 7 mėn. trukmėseurovekselius. Tais pačiais metais Lietuvos energetikos įmonė „LietuvosEnergija“ išleido 3 metų trukmės skolos vertybinius popierius – euronotas,75 mln. USD nominaliosios vertės, su kintamomis palūkanomis. 1995 m. gruodžio mėn. Lietuvos Vyriausybė pirmą kartą įžengė įtarptautinę paskolų rinką, kurioje tarpininkaujant Japonijos investicijųbankui „Nomura“, USD išplatino 2 m. trukmės euronotas su 10 % metinėmispalūkanomis, kai tuo metu 2 m. trukmės JAV iždo notos teikė apie 5,5 %palūkanas. Lietuvos VVP teiktas didelis rizikos priedas reiškė, kadtarptautiniai investuotojai šiuos VVP laikė labai rizikingais(spekuliatyviais).2.6. Valstybės skolos vertybiniai popieriai Šiuolaikinių valstybių vyriausybės leidžia į apyvartą tokius VP: – trumpalaikius iždo vekselius; – vidutinialaikes iždo obligacijas (notas); – ilgalaikes iždo obligacijas. Iždo VP (ypač iždo vekseliai) yra patys saugiausi ir jų teikiamųpalūkanų lygis yra atskaitos taškas pageidaujamam pelningumui nustatyti,kada investuojama į rizikingesnes ekonomikos sritis. Vyriausybė skolinasividaus ir tarptautinėse finansų rinkose, leisdama vyriausybės skolos VP(t.y. iždo VP). Iždo vekseliai – trumpalaikiai (iki 12 mėn.) šalies vyriausybės VP.Šie VP parduodami su diskontu, t.y. pigiau jų nominaliosios vertės, oišperkami pagal nominaliąją vertę. Standartiniai iždo vekselių terminaiVakarų Europos šalyse 3, 6, 9, 12 mėn. Šalių vyriausybės, kurių finansųrinka nėra stabili (pvz. Lietuva), dažnai išleidžia ir 1 mėn. trukmės iždovekselius. Iždo VP gali būti platinami tokiais būdais: ▪ individualiuoju, ▪ viešuoju, ▪ aukciono būdu. Dažniausiai šalies vyriausybei, kaip iždo VP emitentui, atstovaujaFinansų ministerija. Iždo VP platinami konsultuojant ir tarpininkaujantCentriniam bankui. Jeigu iždo VP platinami individualiuoju būdu, tai Finansų ministerijatiesiogiai derasi su viena arba keliais emisijoje tarpininkaujančiaisinvesticijų bankais. Tai populiarus tarptautinių emisijų būdas. Pvz.: 1995-1997 m. Lietuvos Vyriausybė padedant investicijų bankams „Nomura“(Japonija) ir „J.P. Morgan“ (JAV) tokiu būdu už JAV dolerius išplatino savo
eurovekselius ir euronotas. Jeigu iždo VP platinami viešuoju būdu, emisijos sąlygos paskelbiamosiš anksto ir investuotojai jomis remdamiesi gali pirkti šiuos VP visąemisijos laiką, kuris kartais užtrunka net kelis mėnesius. Tačiau, kaip rodo pasaulio valstybių praktika, didžioji dalis iždo VPnacionalinėse rinkose išplatinama rengiant aukcionus, kuriose laimi tieinvestuotojai, kuriuos tenkina mažesnis iždo VP pelningumas. Šis būdastaikomas ir Lietuvoje. Svarbiausi Lietuvos VVP pirkėjai yra šalies komerciniai bankai,investuojantys laikinai laisvas lėšas. Apie 30-50 % VVP nuperka užsienioinvestuotojai (daugiausia kaimyninių šalių Estijos, Latvijos, Rusijos).2.7. Išvestiniai vertybiniai popieriai Išvestiniai VP (IVP) – iš anksto sudaromais sandoriais įgyjamos irantrinę rinką turinčios tam tikros teisės į pirminius (bazinius) VP (t.y.įvairių rūšių akcijos ir obligacijos).išvestiniai VP susiję su aukštesniolygmens finansų kūrimu. IVP leidžia sumažinti investavimo riziką arbapadidinti pajams iš VP. Europoje įsikūrę finansinių IVP centrai yra labai specializuoti. Pvz.:Prancūzijoje IVP rinka sukoncentruota specialioje 1986 m. įkurtoje biržojeMATIF (Tarptautinė Prancūzijos išvestinių finansinių instrumentų rinka),Vokietijoje analogiškas funkcijas atlieka 1990 m. įkurta birža DTB(Vokiečių išankstinių įsipareigojimų birža), 1982 m. buvo įkurta šiuo metudidžiausia Europoje LIFFE (Tarptautinė Londono finansinių ateities sandoriųbirža). Pagal teises į bazinius VP ir išvestinį lygmenį IVP skirstomi į: ▪ antrinius IVP, ▪ tretinius IVP, ▪ ketvirtinius IVP. Antriniai IVP – yra tam tikros teisės į pirminius VP (akcijas,obligacijas). Jiems priskiriama: ✓ teisės į emituojamas akcijas, ✓ ateities sandoriai (fjučeriai), ✓ opcionai (pasirinkimo sandoriai) ir kt. Tretiniai IVP – tai tam tikros teisės į antrinius IVP arba išvestiniusfinansų rodiklius (pvz.: akcijų indeksus). Vadinasi, nuo pirminių (bazinių)VP juos skiria papildomas lygmuo – antriniai IVP. Šiems tretiniams IVPpriskiriama: ateities pasirinkimo sandoriai (opcionai), kurių objektas –akcijų indeksai, taip pat ir ateities sandorio pasirinkimo teisės. Ketvirtiniai IVP – tai aukščiausias finansinės rinkos lygmuo. Jienaudojami kol kas tik JAV rinkose. Tai – akcijų indeksų ateities sandoriopasirinkimo teisės.
Teisė į emituojamas akcijas – tai laikina privilegija per tam tikrąlaiką už nustatytą (fiksuotą) kainą įsigyti naujai leidžiamų verslo įmonėsakcijų. Tokios teisės gali būti : trumpalaikės (2-4 savaitės), ilgalaikės(3 m., 5 m., o kartais 20 m.). Teisės pirminėje rinkoje platinamos kaip akcijų priedai, kuriaisskatinamas papildomas naujos laidos akcijų pirkimas. AB išleisdama naujasakcijas ir suteikdama esamiesiems akcininkams pirmumo teisę, padidinateises proporcingai jų turimam akcijų kiekiui. Jeigu akcininkas neketinapirkti naujų akcijų, jis gali šias teises parduoti antrinėje rinkoje. Teisės į emituojamas akcijas gali būti atskiri nuo akcijų irsavarankiškai funkcionuoti kaip pirkimo-pardavimo objektai antrinėjerinkoje (šiuo atveju jie tampa labai rizikingi). Teises paprastai galimaparduoti antrinėje rinkoje tuo atveju, jeigu akcijų rinkos kaina yradidesnė už jų emisijos kainą. Šis skirtumas ir lemia pačių teisių rinkoskainą. Net ir mažas akcijos kainos pakitimas rinkoje gali labai paveiktiteisės kainą. Teisės emituojamų skolos VP nėra paplitusios, nes jų rinkos kaina yrapakankamai stabili. Teisės rinkos kainos reakcija į akcijos kainos pokyčius yra labaididelė ir greita. Tačiau investuojant pinigus į akciją ir į jos IVP, galimaapsidrausti nuo rinkos nestabilumo. Ateities sandoriai (fjučeriai) – išankstiniai dviejų sandorio šaliųįsipareigojimai po apibrėžto laiko nupirkti iš kitos sandorio šalies (arbaparduoti jai) sutartą pirminių (bazinių) VP kiekį sandorio sudarymo metufiksuota kaina. Dažniausiai ši kaina būna labai artima to laiko pirminio(bazinio) VP rinkos kainai. Jeigu pirminio (bazinio) VP rinkos kaina krinta(arba kyla), tai laimi tas, kuris buvo įsipareigojęs šį VP pirkti (arbaparduoti). Ateities sandorio (fjučerio) savininkas (nusipirkęs fjučerį)įsipareigoja pirkti ar parduoti VP ir atsisakyti vykdyti šį sandorį neturiteisės. Jis privalo laikytis sandoryje numatytų sąlygų. Dažniausiaiateities sandorius aptarnauja rinkos tarpininkai (dažnai biržos). Įsigyjantfjučerį, būtina sumokėti pradinį įnašą (garantinį užstatą). Tai tam tikrasprocentas nuo bendros ateities sandorio sumos. Jo dydis priklauso nuo VPrinkos kainos nestabilumo (nustatomas 5% – 10 %). Šis pradinis įnašas(užstatas) ir yra reali investicija ateities sandorių rinkoje. Jeigu bazinio VP kaina žymiai pakito, birža iš pralaimėjusios šaliesgali pareikalauti papildomo kompensacinio įnašo, kuris pervedamaslaiminčiai šaliai kaip einamasis pelnas. Tačiau bazinio VP kainai staigiai
svyruojant jau kitą dieną situacija gali pasikeisti ir pralaimėjusi šalisgali laimėti. Ši sistema vadinama užstato (pradinio įnašo) koregavimo pagalrinką sistema. Įprastiniai bazinių VP rinkos kainos svyravimai ateitiessandorių rinkoje lengvai gali duoti santykinai didelį pelną ar nuostolį. Ateities sandorių objektais gali būti: iždo vertybiniai popieriai(vekseliai, obligacijos, AB akcijos, užsienio valiuta ir kt. prekės. Opcionas – pasirinkimo sandoris, kuris suteikia opciono savininkuipasirinkimo teisę pirkti parduoti VP už tam tikrą sutartą kainą ateityje.Opciono pirkėjas už šią pasirinkimo teisę sumoka pardavėjui (emitentui) tamtikrą pinigų sumą vadinama premija. Opciono sudarymas kainuoja 5-10 %sandorio sumos, priklausomai nuo opciono galiojimo laikotarpio trukmės.Opciono pirkėjas nėra įpareigotas pirkti ar parduoti VP, o tik turi tokiąteisę. Tuo tarpu opciono pardavėjas (emitentas) įsipareigoja opcionopirkėjui įvykdyti VP pirkimo ir pardavimo sandorį ateityje už tam tikrąfiksuotą kainą. Opcionai gali būti dviejų rūšių: pirkimo opcionas ir pardavimoopcionas. Pirkimo opcionas (arba pirkėjo opcionas) suteikia teisę jo savininkui(turėtojui) pirkti VP tam tikra kaina ir nustatytu laiku ateityje. Pardavimo opcionas (arba pardavėjo opcionas) suteikia teisę opcionoturėtojui (savininkui) parduoti VP sandoryje nurodyta kaina ir laikotarpiu. Opcionas ypatingas tuo, kad sandorio pasirašymo data ir jo įvykdymodata nesutampa, t.y. sandoryje nurodomas išankstinis pirkimas irpardavimas. Viskam, kas tik turi neapibrėžtą perspektyvą gali būti sudaromiopcionai. Opciono vertė iš esmės priklauso nuo VP kainos pasikeitimo.Opciono vertę veikia 2 veiksniai: – VP kainų pasikeitimo dažnumas (nepastovumas); – opciono galiojimo trukmė (laiko vertė). Opcionas, kuriuo galima naudotis keletą metų, turės didesnę kainą neguopcionas kuriuo galima naudotis kelis mėnesius. Opcionai gali būti vadinami europietiškais ir amerikietiškais. Europietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis tik suėjus sandoriogalutiniam terminui. Amerikietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis viso sandoriogaliojimo metu, tačiau jų premijos (opciono įsigijimo išlaidos) yradidesnės. Gali būti taikomas ir dvigubas opcionas. Šiuo atveju vienu metuperkamas, ir opcionas pirkti, ir opcionas parduoti VP. Jis numato tą pačiąkainą tam pačiam VP, tuo metu pirkti arba parduoti. Dvigubas opcionasnaudojamas tuo atveju, kai sunku nustatyti VP kainos kitimo kryptį. Tuometopciono pirkėjas save apdraudžia nuo didelio kainų svyravimo, o opcionopardavėjas išlošia, jeigu kaina lieka stabili.3. TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS STRUKTŪRA
Finansų rinkoje sudaromos finansinės transakcijos, remiantisfinansiniu mechanizmu, kuis funkcionuoja finansų rinkoje vekselių, čekių,depozitų, akcijų, obligacijų, kreditų ir pan. pavidalu. Atsižvelgiant į transakcijų sudarymo sąlygas, tarptautinę finansųrinką galima suskirstyti į du segmentus: • nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę, t.y. tokios, kurios aptarnauja skolininkus ir užsienio kreditorius. Transakcijos vykdomos tos šalies, kur tokia rinka veikia, valiuta; • eurorinkos, arba vadinamosios eksteritorinės rinkos. Jose atliekamos eurovaliutinės operacijos (t.y. transakcijos vykdomos ne toje šalyje, iš kur kilusi valiuta, pvz. Svarais sterlingų už Didžiosios Britanijos ribų). Greta funkcionuojanti pinigų eurorinka, kaip ir kapitalų eurorinka, nėra nacionalinių valiutos institucijų kontroliuojamos. Tarptautinę finansų rinką sudaro: pinigų rinka. Apyvartos subjektas šioje rinkoje – tarptautiniaidepozitai ir paskolos, bankų emituoti vertybiniai popieriai(trumpalaikiai). Tai rinka, kurioje atliekamos didelės apimtiestransakcijos. Mokėjimai šioje rinkoje vykdomi per trumpą laiką (paprastaine ilgiau kaip per metus); kapitalų rinka. Apyvartos subjektas šioje rinkoje – finansiniaiinstrumentai, kurių išpirkimo terminas didesnis nei vieneri metai. Taiparduodami vertybiniai popieriai (obligacijos, akcijos), emituotivyriausybių, tarptautinių organizacijų, įmonių ir kitų institucijų; terminuotos finansų rinkos. Apyvartos subjektas – tokie finansiniaiinstrumentai, kurie suteikia finansų rinkos dalyviui apsaugą nuo rizikos.Ši rizika gali kilti keičiantis procentų normai, akcijų kainai ir toišdavoje – spekuliacijos. Šioje rinkoje sudaromos transakcijos, išimtinaibiržose vadinamos fjučersais ir opcionais; kreditų rinka. Apyvartos subjektas – bankų suteikiami kreditaiužsienio klientams. Atskirų šalių finansų rinkoje reguliuojantį vaidmenįatlieka centrinis bankas. Didžiausia tarptautinės reikšmės pinigų rinka yra Niujorke. Po to sekaJaponijos ir Vokietijos pinigų rinkos. Išvystytos pinigų rinkos (nors irmažesnės tarptautinės reikšmės) yra ir kitose Vakarų Europos šalyse.Tarptautinės pinigų rinkos sudėtine dalimi yra eurovaliutos ireuroobligacijų rinka. Septintojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Europos bankuose sukaupta daugdolerių (eurodolerių). Tai – JAV mokėjimų balanso deficito išdava. Antra
vertus, depozitų procentinė norma Londone buvo gerokai aukštesnė nei JAV. Į Vakarų Europos bankus savo pinigus dėdavo naftą eksportuojančiosšalys OPEC narės (Alžyras, Venesuela, Gabonas, Indonezija, Irakas, Iranas,Katara, Kuveitas, Libija, Nigerija, Jungtiniai Arabų Emyratai, SaudoArabija ir Ekvadoras). Šie pinigai vadinami naftos doleriais. Euroobligacijų emitentai yra stambios korporacijos, visuomeninėsinstitucijos, tarptautinės organizacijos, vyriausybės, tuo rodydamos savopaklausą kapitalui. Pajamos, gautos iš euroobligacijų, dažniausiaineapmokestinamos. Pagrindinės nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinęreikšmę ir vykdančios užsienio obligacijų emisiją, yra šios: JungtinėsAmerikos Valstijos, Japonija, Vokietija ir Šveicarija. Tarptautinės kapitalų rinkos analizė rodo, kad joje vyksta ganaaktyvūs procesai: keičiasi rinkos dalyviai, skolų rūšys, skolinimosimechanizmai. Ši pertvarka prasidėjo ir įgavo didelį mastą antroje 9-ojodešimtmečio pusėje. 4. PASAULINIĖ KREDITO IR FINANSŲ RINKA. EURORINKAPasaulinė kredito rinka – specifinė rinkos santykių sritis, kur nuolatvyksta piniginio kapitalo srautai tarp valstybių, o paklausa ir pasiūlaformuojama kredito sugrąžinimo ir apmokėjimo sąlygomis. Pasaulinė finansų rinka tai paskolinių kapitalų rinkos dalis, kurdaugiausia vyksta vertybinių popierių emisija bei jų pirkimo-pardavimosandoriai, taipogi ir eurovaliutomis. Kaip jau buvo minėta, tradiciškaiskirstomos trumpalaikių paskolinių kapitalų rinka (pinigų rinka) irvidutinės trukmės bei ilgalaikių kapitalų rinka (tiesiog kapitalų rinka).Tačiau šis skirstymas palaipsniui praranda savo reikšmę. Praktikoje nuolatvyksta tarpusaviai kapitalų persilėjimai, trumpalaikiai įdėjimai tampavidutinės trukmės ir ilgalaikiais kreditais (paprastai bankų ir valstybiųgarantijų pagalba). Sandorių objektu pasaulinėje paskolinių kapitalų rinkoje yrakapitalas, pritraukiamas iš užsienio arba skolinamas juridiniams asmenimsir užsienio piliečiams. Funkciniu požiūriu čia kalbama apie tokius rinkossantykius, kurie aprūpina paskolinio kapitalo pritraukimą ir paskirstymątarp valstybių tam, kad užtikrintų gamybos proceso nepertraukiamumą beirentabilumą. Istoriškai pasaulinė paskolinių kapitalų rinka susiformavo išnacionalinių kapitalų rinkų tarptautinių operacijų internacionalizacijos. Šiuolaikinė pasaulinė kapitalų rinka atgijo XX am. 6-ojo dešimtmečiopradžioje. Iki to laiko beveik 40 metų, dėl 1929-1930 m. pasaulinėsekonominės krizės, II Pasaulinio karo bei valiutinių apribojimų, ji buvopraktiškai neveikianti. Pradžioje ši rinka vystėsi labai lėtai irpagrindinai kaip pasaulinė pinigų rinka, kur nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigosbuvo vykdomos trumpalaikės operacijos (iki 1 metų), kai paklausa buvoilgalaikiams kreditams. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kapitalų rinkosvystymosi tempai padidėjo, o 7-9-siais dešimtmečiais paskolinių kapitalųrinkos mastai tapo didžiuliais. Pasaulinės kapitalų rinkos neatsiejama dalimi yra nacionaliniokapitalo nukreipimas į užsienį arba užsienio kapitalo pritraukimas. Klasikiniai užsienio kreditai grindžiami kredito suteikimo vietos irvaliutos principu (dažniausiai kreditoriaus valiuta). Tai reiškia, kadįmonė užsienyje gaudama kreditą, jį gauna tos šalies valiuta. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje palaipsniui susiformavo eurorinka, kuribeveik nuolat plečiasi. Eurorinka – tai pasaulinės kapitalų rinkos dalis, kurioje bankai vykdodepozitines- kreditines operacijas eurovaliutomis. Eurovaliuta – tai valiuta, pervesta į užsienio bankų sąskaitas, irjais naudojama operacijose visose šalyse, įskaitant tos valiutos šalį-emitentę. Nors eurovaliutos funkcionuoja pasaulinėje rinkoje, jos išlaikonacionalinių valiutinių vienetų formą. Priedas „euro“ liudija, kadnacionalinės valiutos tapo nacionalinių finansų organų nekontroliuojamos.Tai „benamės“ valiutos. Pvz., eurodoleriai, pervesti į užsienio bankus,esančius už JAV ribų arba laisvojoje bankų zonoje Niujorke (nuo 1981 m.).Operacijos su eurodoleriais yra JAV nereglamentuojamos. Pradžioje eurodoleriais buvo vadinami doleriai, kurie buvo užsieniečiųnuosavybėje ir deponuoti bankuose už JAV ribų. Depozitai doleriais už JAVribų egzistavo dar XIX am. pabaigoje, kai 3 mėn. vekseliai buvo padengiamieuropietiškų bankų indėlių sąskaita. Skirtingai nuo dabartinės eurodoleriųrinkos, tada nebuvo palūkanų normų nepriklausomų nuo nacionalinių normų;operacijos ir dalyvių kiekis buvo nedidelis; indėliai doleriais,patenkantys į kreditorių rankas, vėliau paprastai nebuvo perleidžiami, obuvo įdedami į JAV. Eurovaliutų rinka, iš pradžių eurodolerių, susiformavo 5-ojodešimtmečio pabaigoje. Jeigu indėlio doleriais savininkas perveda jį išamerikietiško banko į užsienio, tai doleris vadinamas eurodoleriu. Tokiodolerio pavertimo eurodoleriu esmė ta, kad dolerių savininko lėšos patenkakaip indėlis į užsienio banko dispoziciją, kuris panaudoja juos kreditinėmsoperacijoms kitose šalyse. Palaipsniui eurodolerio sąvoka plėtėsi irįtraukė dolerius, kuriuos naudoja užsienio bankai esantys už JAV ribų bei
laisvosios bankų zonos teritorijoje. Eurovaliutų rinkos vystymąsi sąlygojo tokie veiksniai: ▪ objektyvus lankstaus tarptautinio valiutinio-kreditinio mechanizmo, aptarnaujančio išorinę ekonominę veiklą, būtinumas; ▪ vedančių valiutų konvertavimo įvedimas 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo dešimtmečio pradžioje; ▪ nacionaliniai įstatymai skatino bankų ir įmonių lėšų laikymą užsienio bankuose, siekiant iš to pasipelnyti. Iš pradžių tai lietė tik JAV, kur 1957 metais buvo įvestosdiferencijuotos palūkanų normos priklausomai nuo indėlio termino iruždraustas indėlių iki pareikalavimo bei indėlių trumpesnių nei 30 dienųtermino palūkanų išmokėjimas. Dėl palūkanų normų sumažėjimo bei palūkanųišmokėjimo dolerių savininkams atšaukimas tapo naudingiau deponuoti juosužsienyje. Su tuo susijęs eurodolerių atsiradimas. Su laisvosios bankinėszonos Niujorke 1981 m. sukūrimu, kur bankų operacijų su ne rezidentaisrežimas tapatus su eurovaliutiniais sandoriais, į eurodolerių rinkosgeografiją įjungta ir teritorija pačių JAV. Pasaulinio kreditų ir finansų rinkos, įskaitant eurorinką, ypatumai:1. Milžiniški mastai. 8-jame dešimtmetyje tarptautinės kreditinės ir finansinės operacijos sudarė vidutiniškai 400 mlrd. dolerių į metus (dešimtmetį padidėjo 2,5 karto). 9-ojo dešimtmečio pradžioje jų apimtis skaičiuojama trilijonais dolerių. Ypatingai dideli eurorinkos mastai: bruto-apimtis – maždaug 4,5 trln. dolerių (palyginimui: 1960 m. – 2 mlrd. dolerių); 2/3 eurorinkos išteklių įplaukia iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Tokią padėtį sąlygoja kreditų multiplikatoriaus veikimas – tai koeficientas, atspindintis ryšį tarp indėlių ir kreditinių operacijų padidėjimu, dėl tarpbankinių depozitų sukūrimo. Ta pati eurovaliutų suma metų bėgyje ne vieną kartą panaudojama depozitinėms-paskolinėms operacijoms.2. Ryškių laiko ir erdvės ribų nebuvimas. Pasaulinė kreditų ir finansų rinka funkcionuoja nepertraukiamai, įveikdama laiko juostų apribojimus, ieškant optimalių sąlygų (ekonominių, ypatingai mokestinių ir politinių) kreditinėms-finansinėms operacijoms.3. Institucinis ypatumas. Instituciniu požiūriu pasaulinė kreditų ir finansų rinka – tai kreditinių-finansinių institucijų sąveika, per kurias įgyvendinamas paskolinio kapitalo judėjimas tarptautinių ekonominių santykių sferoje. Šioms institucijoms priskiriamos privačios įmonės, bankai, biržos, valstybinės įmonės, valstybiniai ir savivaldos organai, tarptautiniai finansiniai institutai. Pasaulinės kapitalų rinkos institucinė struktūra sąlyginai stabili skirtingai nuo pasaulinės valiutinės sistemos, kuri periodiškai reorganizuojama dėl jos struktūrinės krizės. Institucinis eurorinkos ypatumas – tai eurobankų kategorijos ir tarptautinių bankų konsorciumų išskyrimas. Transnacionaliniai bankai – tai milžiniški tarptautiniai kreditiniai-finansiniai kompleksai universalaus tipo, užsienyje turintys iššakotą filialų tinklą, vykdantys operacijas įvairiose šalyse bei įvairiomis valiutomis. Šių bankų pasaulinės paskolinių kapitalų rinkos monopolizavimas leidžia jiems diktuoti savo sąlygas mažesniems bankams.4. Skolintojų įėjimo į pasaulinę paskolinių kapitalų rinką apribojimas. Pagrindiniais skolintojais šioje rinkoje yra vyriausybės, tarptautiniai valiutinės-kreditinės ir finansinės institucijos. Besivystančios šalys turi ribotas galimybes pasinaudoti pasaulinės rinkos paskolomis. Aplamai jos naudoja tiesiogines užsienio investicijas, pagalbą, tarptautinių organizacijų paskolas arba priverstos mokėti tarptautiniams bankams brangiau, nei analogiški skolintojai iš išsivysčiusių valstybių. Privilegijuotą įėjimą į pasaulinę paskolinių kapitalų rinką įgauna tų šalių skolintojai, kurie gavo kreditus iš TVF ir TPRB.5. Pasaulinės paskolinių kapitalų rinkos universalumas. Joje įgyvendinamos tarptautiniai valiutiniai, kreditiniai, finansiniai, atsiskaitymo, garantinės operacijos. 2/3 eurorinkos operacijų įvyksta tarpbankinėje rinkoje, 1/3 – depozitinės-kreditinės operacijos su nebankiniais klientais.6. Supaprastinta standartizuota sandorių sudarymo procedūra, naudojant naujausią kompiuterinę technologiją. Eurodepozitų trukmė sudaro nuo 1 dienos iki 1 metų, kartais iki 2 metų, bet paprastai 6 mėnesius. Tipiška tarpbankinių depozitų suma – 5-10 mln. dolerių, kartais keliskart daugiau. Kreditinių operacijų dydis nuo 1 mln. iki kelių šimtų mln. JAV dolerių.7. Kredito kaina pasaulinėje rinkoje. Į ją įeina palūkanos ir įvairūs komisiniai. Palūkanų normų specifika eurorinkoje yra tame, kad eurorinkos palūkanų normos yra santykinai savarankiškos nacionalinių normų atžvilgiu. Tačiau eurorinka išlieka priklausoma nuo nacionalinių paskolinių kapitalų rinkos normų. Tuo pačiu tarptautinės palūkanų normos turi atvirkštinę įtaką nacionalinių normų lygiui. Nuo 6-ojo dešimtmečio pasaulinėje rinkoje dominuoja plaukiojančios palūkanų normos, kurios keičiasi per nustatytus laiko tarpus (3-6 mėnesiai) priklausomai nuo rinkos konjunktūros. Palūkanų normų svyravimus sąlygoja ekonomikos būsena, tarptautiniai valiutiniai-kreditiniai santykiai, bankų likvidumas, infliacijos tempas, plaukiojančių valiutų kursų dinamika, tarptautinių operacijų valiutų ir kreditų rizikos padidėjimas, nacionalinės kreditavimo politikos kryptis. 8. Didesnis operacijų pelningumas eurovaliutomis, negu nacionalinėmis valiutomis. Turima omeny, kad normos euroindėlių didesnės, o eurokreditų mažesnės, nes euroindėliams netaikoma būtinų rezervų sistema, kurios komerciniai bankai privalo laikyti neprocentinėje sąskaitoje CB, be to netaikomas palūkanų pajamų mokestis.Pasaulinė kapitalų rinka, ypač jos svarbiausias sektorius – eurorinka,ne patenka į nacionalinę ir tarptautinę kontrolę. Kaip jau buvo minėta,eurorinkos ypatumas yra tame, kad nėra rezervinių reikalavimų indėliams irkreditams (išskyrus atskiras šalis), taip pat palūkanų normų limitų. Taisudaro sąlygas nekontroliuojamam dideliam kapitalų kiekiui judėjimui,apeinant valstybinias sienas ir reglamentus, tuo pačiu iššaukiant staigųpinigų pritekėjimą į nacionalines kapitalų rinkas, arba atvirkščiai –kapitalų nutekėjimą, spekuliacinių operacijų padidėjimą. Nuo 7-ojo dešimtmečio išsivysčiusios šalys ėmėsi priemonių apribotinacionalines kapitalų rinkas nuo eurorinkos tam, kad galėtų kontroliuotijos veiklą. Po derybų 1979 m. buvo prieita susitarimo dėl saikingos eurorinkoskontrolės įvedimo tokiais būdais: ✓ Komerciniai bankai privalo pateikti nacionaliniams bankų kontrolės organams konsoliduotus balansus, duomenis apie užsienio padalinius ir išplėstus duomenis apie kreditus eurorinkoje; ✓ JAV ir Vokietija pasiūlė įvesti minimalius rezervinius reikalavimus, bet kitos šalys atmetė šį pasiūlymą, nes ne visose šalyse yra taikomas toks kreditų reguliavimo metodas. JAV 1979 m. spalio mėn. įvedė 8% minimalius rezervinius reikalavimus eurodoleriniams indėliams nacionaliniuose bankuose. ✓ Iškeltas klausymas apie informacijos apie eurorinką surinkimo pagerinimą; ✓ Buvo sukurtas pulas iš šimtų Vakarų Europos bankų transnacionalinių bankų operacijoms eurorinkoje reguliavimui. Bandymai kontroliuoti eurorinką ne davė laukiamų rezultatų.Reikalavimas pateikti bankų konsoliduotą tarptautinių operacijųatskaitomybę susidūrė su sunkumais, susijusiais su buhalterinės praktikosskirtumais, nacionalinių bankų įstatymais ir bankų veiklos paslaptimi. Minimalių rezervinių reikalavimų bankų eurooperacijoms įvedimas nevisada sutampa su atskirų šalių nacionaliniu kreditų reguliavimu irvietinių bankų padėties pablogėjimu palyginus su užsienio bankais. Galimybėcentrinių bankų bei nacionalinių kontrolės organų įtakoti palūkanų normas,operacijų eurorinkoje apimtį bei sąlygas yra ribotos. Bandymai reguliuoti eurorinką nukreipti ne tiek į kontrolės nustatymą,kiek į nacionalinių bankų veiksmų koordinavimą eurorinkoje.
IŠVADOS
Pasaulinės paskolinės rinkos veikla glaudžiai susijusi si finansųrinka. Jų tarpusavio ryšys stiprėja, nes pastebima tendencija tradiciniųbankinių kreditų formų pakeitimas vertybinių popierių emisija. Bankai,ypatingai tarptautiniai, pageidauja, suteikus kreditą, perleisti jį kitamkreditoriui kai trūksta likvidžių išteklių. Pasaulinė finansų rinka specializuojasi pagrindinai vertybiniųpopierių emisija (pirminė rinka) ir jų pirkime-pardavime (antrinė rinka).Paklausą finansų rinkoje formuoja įmonės, tame tarpe ir bankai, pervertybinių popierių emisiją, o taip pat valstybė, kuri suteikia paskolas.Išskiriamos užsienio ir tarptautinės obligacinės paskolos. Klasikinės paskolos, laisvo obligacijų išleidimo forma, užsienio VPrinkoje grindžiamos vietos, valiutos ir kotiruotės biržoje vienybe. Pvz.,prancūziška paskola angliškoje finansų rinkoje buvo išleidžiama svaraissterlingais ir įgyjama Anglijos investitoriais Londono kotiruotės pagrindu.
Dabartinėmis sąlygomis užsienio obligacinių paskolų emitentais yra tikpirmaujančios šalys. Kiekvienoje iš jų išsaugomas specifinis jų išleidžiamųobligacijų pavadinimas: Šveicarijoje – Chocolate Bonds, Japonijoje –Samourai Bonds, JAV – Jankee Bonds, Didžiojoje Britanijoje – Bulldog Bonds.Užsienio obligacinių paskolų rinka reguliuojama šalies-emitentėsįstatymais, bet atsižvelgia į rinkos sąlygas palūkanų apmokestinimo,emisijos tvarkos ir antrinės rinkos funkcionavimo aspektu. Šis pasaulinėsfinansų rinkos sektorius turi mažėjimo tendenciją. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. R. Čižaitė. Finansų rinkos (konspektas studentams). Vilnius, VK, 2002 2. R.A. Grižas. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai. Vilnius, 1997 3. L.N. Krasavina…. Meždun 4. arodnyje valiutno-kreditnyje i finansovyje otnošenija. Moskva, 1994