Finansų rinka

TURINYS

ĮVADAS........................
.......................3
1. Finansų rinkos formavimosi
ypatybės........................
......4
2. Pinigų ir kapitalo rinkų finansiniai
instrumentai......................
...6

2.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir
rūšys........................6

2.2. Verslo įmonių vertybiniai
popieriai.......................
....7

2.3. Skolos vertybiniai
popieriai.......................
........7

2.4. Mišrieji vertybiniai
popieriai.......................
........9

2.5. Užsienyje platinami skolos vertybiniai
popieriai.....................9

2.6. Valstybės skolos vertybiniai
popieriai.......................
..11

2.7. Išvestiniai vertybiniai
popieriai.......................
.......12
3. Tarptautinės finansų rinkos
struktūra.......................
........15
4. Pasaulinė kredito ir finansų rinka.
Eurorinka.......................
....17
IŠVADOS.......................
.....................22
Literatūros
sąrašas.......................
.................23

ĮVADAS

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis.
Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių
pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas
ypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl
drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą
tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių
elementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansų
rinkų „gglobalinė integracija“, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų
rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną
globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina
tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje
sunku pervertinti.

Finansų rinkos apima pinigų (trumpalaikių investicijų iki 1 metų),
kredito, kapitalo (ilgalaikių lėšų, t.y. vertybinių popierių) bei įvairių
sandorių, susijusių su pinigų ir kapitalo judėjimu, rinką.

Finansų rinka plačiąja prasme apibūdinama kaip teisinių, institucinių
ir organizacinių – techninių priemonių, kuriomis suderinama laisvo kapitalo
pasiūla ir paklausa, visuma. Finansų rinkose sukoncentruojamos piniginės
santaupos bei laikinai laisvos lėšos ir investuojamos ten, kkur jos gali
duoti didžiausios naudos.

Dažnai pinigai vadinami šiuolaikinės ekonomikos krauju, o finansų
rinkos – arterijomis, kuriomis šis kraujas pulsuoja ir pasiskirsto bendrojo
vidaus produkto kūrimo procese. Juo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau
išvystytos jos finansinės rinkos ir tuo svaresnį vaidmenį vaidina
finansinės investicijos.

Šio darbo tikslas y

yra apžvelgti pasaulines finansų rinkas, jų
naudojamus instrumentus bei pasaulinius finansinius santykius.

1. FINANSŲ RINKŲ FORMAVIMOSI YPATYBĖS

Finansų rinkos gali būti skirstomos į finansavimo ir kreditavimo
rinkas. Nupirkdamas akcines bendrovės išleidžiamų akcijų, investuotojas
tampa savininku arba bendrasavininku, finansuojančiu atitinkamos įmonės
veiklą. Kreditavimo rinkose investuotojai skolina kapitalą. Didesnę šių
rinkų dalį formuoja bankai perskolindami indėliais pritrauktus pinigus.

Pagal investavimo riziką finansų rinkos skirstomos į pinigų ir
kapitalo rinkas. Pinigų rinkoje investuotojai siekia saugiai ir trumpam
(iki vienerių metų) investuoti laikinai laisvas lėšas. Bendra investavimo
taisyklė – kuo saugesnės investicijos, tuo mažesnės potencialios pajamos.
Investuojant kapitalo rinkoje tikslas yra pelnas, todėl šioje rinkoje
sąmoningai daugiau ar mažiau rizikuojama, nors investicijos (pvz., į
akcijas arba į išvestinius instrumentus) g.b. ir trumpalaikės.

Pinigų rinkos produktai (instrumentai)

▪ indėliai bankuose,

▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai,

▪ iždo vekseliai,

▪ atviros rinkos vekseliai,

▪ solidžių bankų akceptuoti vekseliai ir kt.

Kapitalo rinkos produktai (insgtrumentai)
▪ notos ir obligacijos,

▪ akcijos,

▪ mišrūs vertybiniai popieriai,

▪ išvestiniai innstrumentai (fjučeriai, opcionai ir kt.).

Finansų rinkose galima išskirti atskirą segmentą – Vertybinių popierių
rinkas. Šioms rinkoms būdingi specifiniai dėsningumai bei ypatybės.

VP rinka sudėtinga, nes joje dalyvauja daug ūkio subjektų:

▪ emitentai, leidžiantys VP;

▪ tarpininkai, dalyvaujantys platinant VP bei antrinėje VP

apyvartoje;

▪ investuotojai, investuojantys savo pinigus į VP.

Be to, VP sudėtingumą lemia ir tai, kad norint joje dalyvauti, reikia
turėti aukštą kvalifikaciją investiciniams sprendimams priimti. VP rinkos
sudėtingumo problema reikalauja rinkos priežiūros ir reguliavimo. Lietuvoje
šias funkcijas atlieka VP komisija. VP rinkos reguliavimas bei priežiūra
reikalinga, nes egzistuoja dar ir apgaulės pavojaus problema.

VP ri

inkoje prekiaujama finansiniais instrumentais (VP), kurie nutolę
nuo realaus kapitalo judėjimo ir kurie išreiškia tik kapitalo nuosavybės
simbolius. Šios ypatybės kelia pavojų apgauti investuotoją. Pvz.,
emitentas, leisdamas VP, gali pateikti iškreiptą ar neišsamią informaciją
apie save ir taip suklaidinti investuotoją, nuslėpdamas investavimo į savo
VP riziką.

Apgaulės galimybės gali kilti ir iš tarpininkų pusės.

Egzistuoja ir likvidumo problema susijusi su antrinės VP apyvartos
apimtimi. Perkant VP, investuotus pinigus galima atgauti dažniausiai juos
perparduodant kitam investuotojui.

Taigi, kiekvienas suinteresuotas kuo didesne VP apyvarta. Kadangi
antrinės VP apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl VP rinkos
reguliavimo institucijos privalo kontroliuoti rinkos vystymąsi. Kuo daugiau
kartų perparduodamas VP, tuo didesnė apyvarta ir likvidumas.

Vadinasi, labai svarbu, kad visuomenėje susiformuotų VP
perpardavinėjimo tradicijos, kurių Lietuvoje šiandien dar trūksta, todėl ir
likvidumo problema pas mus labai aktuali.

VP rinkoje dominuoja VP viešoji apyvarta. Viešoji apyvarta – tai VP
siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant VP
viešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai
kreipiantis į visuomenę ir kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų.

Sandoriai, kurie sudaromi dėl VP privačiai, neįeina į viešosios
apyvartos sąvoką (pvz., UAB akcijos nėra viešosios apyvartos objektas).

VP rinka skirstoma į: pirminę rinką ir antrinę rinką.

Pirminėje rinkoje VP išleidžiami emitento parduodami pirmą kartą.

Antrinėje rinkoje VP perparduodami. Šioje rinkoje susidaro galimybė ne
tik parduoti VP kitiems bet ir nustatyti realią VP kainą kiekvienu momentu.

Antrinė VP rinka gali būti: organizuota VP bi
iržoje (biržinė prekyba)
ir neorganizuota (užbiržinė prekyba).

2. PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ FINANSINIAI INSTRUMENTAI

2.1. Vertybiniai popieriai, jų formos ir rūšys

Šiuolaikinis VP apibendrinti pakankamai sunku. Per egzistavimo
šimtmečius VP įvairovė labai išaugo. Jie tapo sparčiausiai besivystanti,
dominuojanti ir tampanti vis sudėtingesnių šiuolaikinių finansų rinkos
dalimi.

Vertybiniai popieriai – tai nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo
pusė, kuri funkcionuoja lygiaverčiai su fizine kapitalo puse kaip
savarankiškas pirkimo-pardavimo objektas.

Svarbiausi bruožai būdingi visiems VP:

➢ VP savininkas (investuotojas) turi didesnę ar mažesnę galimybę gauti

vienkartines ar periodiškas pajamas;

➢ VP turi gerai teisiškai sureguliuotą pirminę ir antrinę rinkas, todėl

jie pranašesni už kitus finansų investicijų objektus, (kitos investicijos

tik sąlyginai);

VP būdingos šios savybės:

➢ saugumas, t.y. nuosavybės teisės apsauga,

➢ galimybė greitai įvykdyti piniginius įsipareigojimus,

➢ minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos investuotojams, emitentams bei

tarpininkams,

➢ VP rinkos vientisumas, standartizacija, efektyvi priežiūra.

Egzistuoja vertybinių popierių įvairovė. Vertybinius popierius pagal
įvairius požymius galima skirstyti į rūšis:

1. Pagal išpirkimo terminą:

– trumpalaikiai VP (išpirkimo terminas iki 1m.),

– vidutinio termino VP (išpirkimo terminas 1-5 m.),

– ilgalaikiai VP (išpirkimo terminas virš 5 m.),

– neterminuoti VP (be išpirkimo termino).

2. Pagal ekonominę prigimtį:

– nuosavybės VP (akcijos),

– skolos (kredito) VP (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos
privilegijuotos akcijos, perleidžiamieji indėlių sertifikatai),

– išvestiniai VP (VP teisės, ateities sandoriai, apsikeitimo
sandoriai, opcionai).

3. Pagal pajamų išmokėjimo būdus:

– fiksuotų pajamų VP (obligacijos, privilegijuotos akcijos),

– kintamų pajamų VP (paprastosios akcijos).

4. Pagal emitentus:

– verslo įmonių VP,

– valstybės VP,

– užsienio valstybių VP.

5. Pagal išleidimo formą VP gali būti:

– materialūs (popieriniai sertifikatai, lakštai),

– nematerialūs (įrašai buhalterinės apskaitos sąskaitose ir
registruose).

2.2. Verslo įmonių vertybiniai popieriai

Akcija – tai serijomis leidžiamas VP, liudijantis apie d

dalyvavimą
nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta į akcijas.
Akcijos yra investicijų (nuosavybės) VP, pažymintis jų savininkų
(akcininkų) dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir
neturtines teises.

Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti vardinės (nurodomas
savininkas, duomenys įrašomi į AB akcininkų registracijos knygą. UAB
akcijos gali būti tik vardinės) ir pareikštinės (savininkas yra jos
pateikėjas, akcijos laisvai cirkuliuoja ir nereikia AB sutikimo joms
įsigyti).

Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos gali būti: paprastosios
(šių akcijų savininkams išmokamų dividendų suma kinta priklausomai nuo
gauto pelno sumos) ir privilegijuotosios (jos yra saugesnės už parastąsias,
bet suteikia mažiau teisių ir esant sėkmingiems AB finansiniams metams, yra
mažiau pelningos). Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju
(akcijų savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei
pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti
perkelta į kitus ūkinius metus) ar nekaupiamuoju dividendu (savininkams
neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkinius
metus).

2.3. Skolos vertybiniai popieriai

Vekselis yra VP – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai
įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje
nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.

Vekseliai gali būti dviejų rūšių:

• paprastasis (solo) vekselis. Šio vekselio davėjas pats pasižada

sumokėti jame nurodytą sumą).

• įsakomasis (trata) vekselis. Jo davėjas (trasantas) paveda kitam

asmeniui (trasatui) sumokėti jame nurodytam asmeniui (remitentui)

tam tikrą sumą.

Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – kada
verslo įmonė skolon kitai tiekia prekes, žaliavas ir t.t.

Vekseliai būna trumpalaikiai (iki 12 mėn.). Šalies viduje dažnai
naudojami paprastieji (solo) vekseliai), o tarptautiniuose atsiskaitymuose
(prekyboje) – įsakomieji (trata) vekseliai. Vekselius gali išrašyti įvairių
rūšių verslo įmonės ir fiziniai asmenys.

Kiekvienas vekselis gali būti perleistas kitam asmeniui, įforminant
indosamentą (perduodamasis įrašas vekselio kitoje pusėje, liudijantis kad
vekselis atiteko kitam asmeniui). Vekselio apmokėjimas gali būti
garantuojamas laiduojant kitų asmenų visą arba dalį sumos.

Pastaruoju metu užsienio šalyse išpopuliarėjo antrines rinkas turintys
vekseliai:

atviros rinkos vekseliai;

bankų akceptuoti vekseliai.

Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės,
prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinę
rinką. Jie priskiriami prie vienų iš saugiausių VP. Šiuos vekselius
pirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios stambios AB,
kurios iš karto operatyviai gautus pinigus panaudoja savo apyvartiniam
kapitalui kredituoti. (Tuo tarpu tradiciniai komerciniai vekseliai išrašomi
ne už skolinamus pinigus, bet už kreditan tiekiamas prekes.)

Bankų akceptuoti vekseliai. Bankas akceptuodamas vekselį už tam tikrą
mokestį, gaunamą iš savo kliento (skolininko), pats tampa tiesioginiu
vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Bankas
akceptuodamas vekselį tuo pačiu pažymi jį savo gerai žinomu vardu ir taip
išpopuliarina tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose labiausiai
paplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomieji
eksportuotojų vekseliai.

Obligacijos – serijomis leidžiami terminuoti skolos VP, teikiantys jų
savininkui pajamas, dažniausiai obligacijų galiojimo metu periodiškai
mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises,
nurodomas obligacijoje. Obligacijos palūkanų norma ir nominalioji vertė
nekinta per visą obligacijos galiojimo laiką. Obligacijos yra vidutinės
trukmės (1-10 metų) ir ilgalaikiai (10-20 metų) VP. Kai kuriose valstybėse
vidutinės trukmės obligacijos vadinamos notomis. Obligacijas gali leisti
tik AB, UAB neturi teisės.

Obligacijos pagal mokamų pajamų formas gali būti:

• fiksuotos palūkanų normos;

• kintamosios palūkanų normos (palūkanos yra apskaičiuojamos

kiekvieną kartą kai būna mokamos, prie pinigų rinkos palūkanų

normos pridedant fiksuotąjį rizikos priedą);

• pelno obligacijos (leidžia pretenduoti į dalį AB pelno);

• neatkarpinės („nulinio kupono“) obligacijos (neteikia akivaizdžių

periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos

parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą.. investuotojas

uždirba iškarto, nupirkdamas pigiau. „Nulinio kupono“ obligacijos

išvaduoja nuo palūkanų reinvestavimo rūpesčių, tačiau bendrojo

palūkanų lygio kitimai labiau veikia tokių obligacijų rinkos

kursą).

2.4. Mišrieji vertybiniai popieriai

Be klasikinių vertybinių popierių formų (akcijų ir obligacijų),
egzistuoja ir mišrieji VP, kurie turi ir akcijų ir obligacijų savybių. Prie
jų priklauso:

▪ privilegijuotosios akcijos,

▪ konvertuojamos obligacijos,

▪ perleidžiamieji indėlių sertifikatai.

Šie VP skirti investuotojams, kuriems akcijų rizika yra per didelė, o
obligacijų duodamos pajamos per mažos.

Konvertuojamos (keičiamos) obligacijos suteikia teisę po tam tikro
laiko (pvz.:5 m), po jų išleidimo, per apibrėžtą laiką (pvz.: per kitus 3
m) konvertuoti (iškeisti) į paprastąsias akcijas, pagal iš anksto fiksuotą
kursą. Šias obligacijas gali išleisti tik AB ir jų emisija ribojama kartu
su kt. rūšių obligacijomis nuosavu bendrovės kapitalu. Tokias obligacijas
paprastai išleidžia rizikingos AB, nes konvertuojamomis obligacijomis
lengviau pritraukti reikiamą kapitalą.

Perleidžiamieji indėlių sertifikatai (NCDS) – kilę iš indėlių.
Šiandieniniai bankai vilioja stambius indėlininkus, siūlydami įdėti
indėliu, turinčius antrinę rinką. Perleidžiamieji indėlių sertifikatai –
vertybiniais popieriais įforminami standartizuotų ir didelių sumų indėliai
(pvz., JAV – ne mažiau kaip 100 000 $, Didžiojoje Britanijoje – ne mažiau
kaip 50 000 £) kuriuos jų savininkai gali parduoti antrinėje rinkoje (iki
nesuėjęs jų grąžinimo terminas). Tokie VP suderina taupytojų norą savo
santaupas investuoti trumpesniam laikui, negu terminai, kuriems bankas
ketina šias lėšas skolinti pats.

2.5. Užsienyje platinami skolos vertybiniai popieriai

Pastaruoju metu plečiasi užsienio ir tarptautinės rinkos, nes
intensyvėja tarptautiniai kapitalo srautai, o skolos vertybinių popierių
emitentai ir investuotojai turi galimybę pasinaudoti kitų šalių taikomomis
lengvatomis arba žemesniu užsienio šalių palūkanų lygiu. Todėl šiandien vis
daugiau tarptautinėse rinkose emituojama obligacijų, atviros rinkos
vekselių.

Išskiriamos tokios emitentų grupės: finansų bendrovės; verslo įmonės
(pramonės, prekybos, paslaugų bendrovės); valstybinės institucijos
(vyriausybės, savyvaldybės, centriniai bankai).

Tokias emisijas padeda išplatinti žinomiausi tarptautiniai
investiciniai bankai, pvz., „Namura securities“ (Japonija), JP Morgan
(JAV), „Merrill Lynch“ (JAV), „Deutche Morgan Grenfell“ (Didžioji
Britanija) ir kt.

Tarptautinėse rinkose leidžiami skolos VP vadinasi eurovekseliais ir
euroobligacijos (euro – reikšmė, kad šių VP savininkai yra užsieniečiai).

Euroobligacija – tarptautinė obligacija, išleidžiama valstybės ar AB
kuria nors užsienio, o ne tos šalies, kur ji platinama, valiuta, tai VP su
nustatyta palūkanų norma, įvertinta tam tikra valiuta.

Gali būti euroobligacija parduodama keliose tarptautinėse rinkose.
Šiuo atveju, kai VP nominalioji vertė išreiškiama eurovaliuta, palūkanos
yra mokamos ir skola grąžinama taip pat eurovaliuta.

Euroobligacijų rinka išplito septintajame dešimtmetyje po to, kai JAV
vyriausybė priėmė aktą dėl palūkanų sulyginimo, t.y. iš savo gyventojų ėmė
mokesčius (1-2 % dydžio) nuo užsienio VP pirkimo sumos. Tuo pasinaudojo
užsienio skolininkai (emitentai), pradėję leisti naujas obligacijas
Europoje JAV doleriais (t.y. eurodolerių obligacijas). Jų palūkanų normos
buvo didesnės už tas, kurias būtų tekę mokėti, jei obligacijos būtų
išleistos jų šalyse. Bet šių euroobligacijų palūkanų normos buvo gerokai
mažesnės negu obligacijų bet kuria Europos šalių valiuta.

Taigi, euroobligacijos yra naudingos keliais aspektais:

• perkant neišskaičiuojami mokesčiai;

• euroobligacijos leidžiamos anonimine (neardine) forma, t.y. jų

savininkas neužregistruojamas VP emitento apskaitoje;

• euroobligacijos būdamos nenacionalinės valiutos vertybiniai

popieriai, nepatenka į VP komisijos reguliavimo sferą (o tai

sumažina jų emisijos išlaidas).

Išvada: eurorinkos tampa patrauklesnėmis negu vietinės, nes jose nėra
vietinės valdžios apribojimų.

Jeigu emitentas VP platina konkrečioje valstybėje, tos šalies valiuta,
tai tokie VP vadinami tiesiog užsienio obligacijomis arba užsienio
vekseliais. Jie dažnai dar turi savo „pravardes“, pvz., užsienio emitentų
Jungtinėse Valstijose išplatintos obligacijos vadinamos „Yankee bonds“,
Didžiojoje Britanijoje – „Bulldog bonds“, Japonijoje „Samurai bonds“.

1996 m. apie 40 % skolos VP emisijų užsienio ir eurorinkose buvo
išplatinta už USD (JAV doleriais)(nors jų lyginamasis svoris palaipsniui
mažėja), 17 % emisijų išplatinta DEM (Vokietijos markėmis), 12 % emisijų
JPY (Japonijos jenomis), 7,5 % emisijų FRF (Prancūzijos frankais), 6 % CHF
(Šveicarijos frankais).

Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje šių rinkų paslaugomis
intensyviai pradeda naudotis ir postsocialistinių šalių valstybės, jų tarpe
ir Lietuva. Pvz., 1997 m. „Mažeikių Nafta“, tarpininkaujant JAV investicijų
bankui „CB First Boston“ eurodolerių rinkoje išplatino 7 mėn. trukmės
eurovekselius. Tais pačiais metais Lietuvos energetikos įmonė „Lietuvos
Energija“ išleido 3 metų trukmės skolos vertybinius popierius – euronotas,
75 mln. USD nominaliosios vertės, su kintamomis palūkanomis.

1995 m. gruodžio mėn. Lietuvos Vyriausybė pirmą kartą įžengė į
tarptautinę paskolų rinką, kurioje tarpininkaujant Japonijos investicijų
bankui „Nomura“, USD išplatino 2 m. trukmės euronotas su 10 % metinėmis
palūkanomis, kai tuo metu 2 m. trukmės JAV iždo notos teikė apie 5,5 %
palūkanas. Lietuvos VVP teiktas didelis rizikos priedas reiškė, kad
tarptautiniai investuotojai šiuos VVP laikė labai rizikingais
(spekuliatyviais).

2.6. Valstybės skolos vertybiniai popieriai

Šiuolaikinių valstybių vyriausybės leidžia į apyvartą tokius VP:

– trumpalaikius iždo vekselius;

– vidutinialaikes iždo obligacijas (notas);

– ilgalaikes iždo obligacijas.

Iždo VP (ypač iždo vekseliai) yra patys saugiausi ir jų teikiamų
palūkanų lygis yra atskaitos taškas pageidaujamam pelningumui nustatyti,
kada investuojama į rizikingesnes ekonomikos sritis. Vyriausybė skolinasi
vidaus ir tarptautinėse finansų rinkose, leisdama vyriausybės skolos VP
(t.y. iždo VP).

Iždo vekseliai – trumpalaikiai (iki 12 mėn.) šalies vyriausybės VP.
Šie VP parduodami su diskontu, t.y. pigiau jų nominaliosios vertės, o
išperkami pagal nominaliąją vertę. Standartiniai iždo vekselių terminai
Vakarų Europos šalyse 3, 6, 9, 12 mėn. Šalių vyriausybės, kurių finansų
rinka nėra stabili (pvz. Lietuva), dažnai išleidžia ir 1 mėn. trukmės iždo
vekselius.

Iždo VP gali būti platinami tokiais būdais:

▪ individualiuoju,

▪ viešuoju,

▪ aukciono būdu.

Dažniausiai šalies vyriausybei, kaip iždo VP emitentui, atstovauja
Finansų ministerija. Iždo VP platinami konsultuojant ir tarpininkaujant
Centriniam bankui.

Jeigu iždo VP platinami individualiuoju būdu, tai Finansų ministerija
tiesiogiai derasi su viena arba keliais emisijoje tarpininkaujančiais
investicijų bankais. Tai populiarus tarptautinių emisijų būdas. Pvz.: 1995-
1997 m. Lietuvos Vyriausybė padedant investicijų bankams „Nomura“
(Japonija) ir „J.P. Morgan“ (JAV) tokiu būdu už JAV dolerius išplatino savo
eurovekselius ir euronotas.

Jeigu iždo VP platinami viešuoju būdu, emisijos sąlygos paskelbiamos
iš anksto ir investuotojai jomis remdamiesi gali pirkti šiuos VP visą
emisijos laiką, kuris kartais užtrunka net kelis mėnesius.

Tačiau, kaip rodo pasaulio valstybių praktika, didžioji dalis iždo VP
nacionalinėse rinkose išplatinama rengiant aukcionus, kuriose laimi tie
investuotojai, kuriuos tenkina mažesnis iždo VP pelningumas. Šis būdas
taikomas ir Lietuvoje.

Svarbiausi Lietuvos VVP pirkėjai yra šalies komerciniai bankai,
investuojantys laikinai laisvas lėšas. Apie 30-50 % VVP nuperka užsienio
investuotojai (daugiausia kaimyninių šalių Estijos, Latvijos, Rusijos).

2.7. Išvestiniai vertybiniai popieriai

Išvestiniai VP (IVP) – iš anksto sudaromais sandoriais įgyjamos ir
antrinę rinką turinčios tam tikros teisės į pirminius (bazinius) VP (t.y.
įvairių rūšių akcijos ir obligacijos).išvestiniai VP susiję su aukštesnio
lygmens finansų kūrimu. IVP leidžia sumažinti investavimo riziką arba
padidinti pajams iš VP.

Europoje įsikūrę finansinių IVP centrai yra labai specializuoti. Pvz.:
Prancūzijoje IVP rinka sukoncentruota specialioje 1986 m. įkurtoje biržoje
MATIF (Tarptautinė Prancūzijos išvestinių finansinių instrumentų rinka),
Vokietijoje analogiškas funkcijas atlieka 1990 m. įkurta birža DTB
(Vokiečių išankstinių įsipareigojimų birža), 1982 m. buvo įkurta šiuo metu
didžiausia Europoje LIFFE (Tarptautinė Londono finansinių ateities sandorių
birža).

Pagal teises į bazinius VP ir išvestinį lygmenį IVP skirstomi į:

▪ antrinius IVP,

▪ tretinius IVP,

▪ ketvirtinius IVP.

Antriniai IVP – yra tam tikros teisės į pirminius VP (akcijas,
obligacijas). Jiems priskiriama:

✓ teisės į emituojamas akcijas,

✓ ateities sandoriai (fjučeriai),

✓ opcionai (pasirinkimo sandoriai) ir kt.

Tretiniai IVP – tai tam tikros teisės į antrinius IVP arba išvestinius
finansų rodiklius (pvz.: akcijų indeksus). Vadinasi, nuo pirminių (bazinių)
VP juos skiria papildomas lygmuo – antriniai IVP. Šiems tretiniams IVP
priskiriama: ateities pasirinkimo sandoriai (opcionai), kurių objektas –
akcijų indeksai, taip pat ir ateities sandorio pasirinkimo teisės.

Ketvirtiniai IVP – tai aukščiausias finansinės rinkos lygmuo. Jie
naudojami kol kas tik JAV rinkose. Tai – akcijų indeksų ateities sandorio
pasirinkimo teisės.

Teisė į emituojamas akcijas – tai laikina privilegija per tam tikrą
laiką už nustatytą (fiksuotą) kainą įsigyti naujai leidžiamų verslo įmonės
akcijų. Tokios teisės gali būti : trumpalaikės (2-4 savaitės), ilgalaikės
(3 m., 5 m., o kartais 20 m.).

Teisės pirminėje rinkoje platinamos kaip akcijų priedai, kuriais
skatinamas papildomas naujos laidos akcijų pirkimas. AB išleisdama naujas
akcijas ir suteikdama esamiesiems akcininkams pirmumo teisę, padidina
teises proporcingai jų turimam akcijų kiekiui. Jeigu akcininkas neketina
pirkti naujų akcijų, jis gali šias teises parduoti antrinėje rinkoje.

Teisės į emituojamas akcijas gali būti atskiri nuo akcijų ir
savarankiškai funkcionuoti kaip pirkimo-pardavimo objektai antrinėje
rinkoje (šiuo atveju jie tampa labai rizikingi). Teises paprastai galima
parduoti antrinėje rinkoje tuo atveju, jeigu akcijų rinkos kaina yra
didesnė už jų emisijos kainą. Šis skirtumas ir lemia pačių teisių rinkos
kainą. Net ir mažas akcijos kainos pakitimas rinkoje gali labai paveikti
teisės kainą.

Teisės emituojamų skolos VP nėra paplitusios, nes jų rinkos kaina yra
pakankamai stabili.

Teisės rinkos kainos reakcija į akcijos kainos pokyčius yra labai
didelė ir greita. Tačiau investuojant pinigus į akciją ir į jos IVP, galima
apsidrausti nuo rinkos nestabilumo.

Ateities sandoriai (fjučeriai) – išankstiniai dviejų sandorio šalių
įsipareigojimai po apibrėžto laiko nupirkti iš kitos sandorio šalies (arba
parduoti jai) sutartą pirminių (bazinių) VP kiekį sandorio sudarymo metu
fiksuota kaina. Dažniausiai ši kaina būna labai artima to laiko pirminio
(bazinio) VP rinkos kainai. Jeigu pirminio (bazinio) VP rinkos kaina krinta
(arba kyla), tai laimi tas, kuris buvo įsipareigojęs šį VP pirkti (arba
parduoti).

Ateities sandorio (fjučerio) savininkas (nusipirkęs fjučerį)
įsipareigoja pirkti ar parduoti VP ir atsisakyti vykdyti šį sandorį neturi
teisės. Jis privalo laikytis sandoryje numatytų sąlygų. Dažniausiai
ateities sandorius aptarnauja rinkos tarpininkai (dažnai biržos). Įsigyjant
fjučerį, būtina sumokėti pradinį įnašą (garantinį užstatą). Tai tam tikras
procentas nuo bendros ateities sandorio sumos. Jo dydis priklauso nuo VP
rinkos kainos nestabilumo (nustatomas 5% – 10 %). Šis pradinis įnašas
(užstatas) ir yra reali investicija ateities sandorių rinkoje.

Jeigu bazinio VP kaina žymiai pakito, birža iš pralaimėjusios šalies
gali pareikalauti papildomo kompensacinio įnašo, kuris pervedamas
laiminčiai šaliai kaip einamasis pelnas. Tačiau bazinio VP kainai staigiai
svyruojant jau kitą dieną situacija gali pasikeisti ir pralaimėjusi šalis
gali laimėti. Ši sistema vadinama užstato (pradinio įnašo) koregavimo pagal
rinką sistema. Įprastiniai bazinių VP rinkos kainos svyravimai ateities
sandorių rinkoje lengvai gali duoti santykinai didelį pelną ar nuostolį.

Ateities sandorių objektais gali būti: iždo vertybiniai popieriai
(vekseliai, obligacijos, AB akcijos, užsienio valiuta ir kt. prekės.

Opcionas – pasirinkimo sandoris, kuris suteikia opciono savininkui
pasirinkimo teisę pirkti parduoti VP už tam tikrą sutartą kainą ateityje.
Opciono pirkėjas už šią pasirinkimo teisę sumoka pardavėjui (emitentui) tam
tikrą pinigų sumą vadinama premija. Opciono sudarymas kainuoja 5-10 %
sandorio sumos, priklausomai nuo opciono galiojimo laikotarpio trukmės.
Opciono pirkėjas nėra įpareigotas pirkti ar parduoti VP, o tik turi tokią
teisę. Tuo tarpu opciono pardavėjas (emitentas) įsipareigoja opciono
pirkėjui įvykdyti VP pirkimo ir pardavimo sandorį ateityje už tam tikrą
fiksuotą kainą.

Opcionai gali būti dviejų rūšių: pirkimo opcionas ir pardavimo
opcionas.

Pirkimo opcionas (arba pirkėjo opcionas) suteikia teisę jo savininkui
(turėtojui) pirkti VP tam tikra kaina ir nustatytu laiku ateityje.

Pardavimo opcionas (arba pardavėjo opcionas) suteikia teisę opciono
turėtojui (savininkui) parduoti VP sandoryje nurodyta kaina ir laikotarpiu.

Opcionas ypatingas tuo, kad sandorio pasirašymo data ir jo įvykdymo
data nesutampa, t.y. sandoryje nurodomas išankstinis pirkimas ir
pardavimas. Viskam, kas tik turi neapibrėžtą perspektyvą gali būti sudaromi
opcionai. Opciono vertė iš esmės priklauso nuo VP kainos pasikeitimo.
Opciono vertę veikia 2 veiksniai:

– VP kainų pasikeitimo dažnumas (nepastovumas);

– opciono galiojimo trukmė (laiko vertė).

Opcionas, kuriuo galima naudotis keletą metų, turės didesnę kainą negu
opcionas kuriuo galima naudotis kelis mėnesius.

Opcionai gali būti vadinami europietiškais ir amerikietiškais.

Europietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis tik suėjus sandorio
galutiniam terminui.

Amerikietiškieji opcionai suteikia teisę rinktis viso sandorio
galiojimo metu, tačiau jų premijos (opciono įsigijimo išlaidos) yra
didesnės.

Gali būti taikomas ir dvigubas opcionas. Šiuo atveju vienu metu
perkamas, ir opcionas pirkti, ir opcionas parduoti VP. Jis numato tą pačią
kainą tam pačiam VP, tuo metu pirkti arba parduoti. Dvigubas opcionas
naudojamas tuo atveju, kai sunku nustatyti VP kainos kitimo kryptį. Tuomet
opciono pirkėjas save apdraudžia nuo didelio kainų svyravimo, o opciono
pardavėjas išlošia, jeigu kaina lieka stabili.

3. TARPTAUTINĖS FINANSŲ RINKOS STRUKTŪRA

Finansų rinkoje sudaromos finansinės transakcijos, remiantis
finansiniu mechanizmu, kuis funkcionuoja finansų rinkoje vekselių, čekių,
depozitų, akcijų, obligacijų, kreditų ir pan. pavidalu.

Atsižvelgiant į transakcijų sudarymo sąlygas, tarptautinę finansų
rinką galima suskirstyti į du segmentus:

• nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę, t.y. tokios, kurios

aptarnauja skolininkus ir užsienio kreditorius. Transakcijos vykdomos

tos šalies, kur tokia rinka veikia, valiuta;

• eurorinkos, arba vadinamosios eksteritorinės rinkos. Jose atliekamos

eurovaliutinės operacijos (t.y. transakcijos vykdomos ne toje šalyje,

iš kur kilusi valiuta, pvz. Svarais sterlingų už Didžiosios Britanijos

ribų). Greta funkcionuojanti pinigų eurorinka, kaip ir kapitalų

eurorinka, nėra nacionalinių valiutos institucijų kontroliuojamos.

Tarptautinę finansų rinką sudaro:

pinigų rinka. Apyvartos subjektas šioje rinkoje – tarptautiniai
depozitai ir paskolos, bankų emituoti vertybiniai popieriai
(trumpalaikiai). Tai rinka, kurioje atliekamos didelės apimties
transakcijos. Mokėjimai šioje rinkoje vykdomi per trumpą laiką (paprastai
ne ilgiau kaip per metus);

kapitalų rinka. Apyvartos subjektas šioje rinkoje – finansiniai
instrumentai, kurių išpirkimo terminas didesnis nei vieneri metai. Tai
parduodami vertybiniai popieriai (obligacijos, akcijos), emituoti
vyriausybių, tarptautinių organizacijų, įmonių ir kitų institucijų;

terminuotos finansų rinkos. Apyvartos subjektas – tokie finansiniai
instrumentai, kurie suteikia finansų rinkos dalyviui apsaugą nuo rizikos.
Ši rizika gali kilti keičiantis procentų normai, akcijų kainai ir to
išdavoje – spekuliacijos. Šioje rinkoje sudaromos transakcijos, išimtinai
biržose vadinamos fjučersais ir opcionais;

kreditų rinka. Apyvartos subjektas – bankų suteikiami kreditai
užsienio klientams. Atskirų šalių finansų rinkoje reguliuojantį vaidmenį
atlieka centrinis bankas.

Didžiausia tarptautinės reikšmės pinigų rinka yra Niujorke. Po to seka
Japonijos ir Vokietijos pinigų rinkos. Išvystytos pinigų rinkos (nors ir
mažesnės tarptautinės reikšmės) yra ir kitose Vakarų Europos šalyse.
Tarptautinės pinigų rinkos sudėtine dalimi yra eurovaliutos ir
euroobligacijų rinka.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Europos bankuose sukaupta daug
dolerių (eurodolerių). Tai – JAV mokėjimų balanso deficito išdava. Antra
vertus, depozitų procentinė norma Londone buvo gerokai aukštesnė nei JAV.

Į Vakarų Europos bankus savo pinigus dėdavo naftą eksportuojančios
šalys OPEC narės (Alžyras, Venesuela, Gabonas, Indonezija, Irakas, Iranas,
Katara, Kuveitas, Libija, Nigerija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo
Arabija ir Ekvadoras). Šie pinigai vadinami naftos doleriais.

Euroobligacijų emitentai yra stambios korporacijos, visuomeninės
institucijos, tarptautinės organizacijos, vyriausybės, tuo rodydamos savo
paklausą kapitalui. Pajamos, gautos iš euroobligacijų, dažniausiai
neapmokestinamos. Pagrindinės nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę
reikšmę ir vykdančios užsienio obligacijų emisiją, yra šios: Jungtinės
Amerikos Valstijos, Japonija, Vokietija ir Šveicarija.

Tarptautinės kapitalų rinkos analizė rodo, kad joje vyksta gana
aktyvūs procesai: keičiasi rinkos dalyviai, skolų rūšys, skolinimosi
mechanizmai. Ši pertvarka prasidėjo ir įgavo didelį mastą antroje 9-ojo
dešimtmečio pusėje.

4. PASAULINIĖ KREDITO IR FINANSŲ RINKA. EURORINKA

Pasaulinė kredito rinka – specifinė rinkos santykių sritis, kur nuolat
vyksta piniginio kapitalo srautai tarp valstybių, o paklausa ir pasiūla
formuojama kredito sugrąžinimo ir apmokėjimo sąlygomis.

Pasaulinė finansų rinka tai paskolinių kapitalų rinkos dalis, kur
daugiausia vyksta vertybinių popierių emisija bei jų pirkimo-pardavimo
sandoriai, taipogi ir eurovaliutomis. Kaip jau buvo minėta, tradiciškai
skirstomos trumpalaikių paskolinių kapitalų rinka (pinigų rinka) ir
vidutinės trukmės bei ilgalaikių kapitalų rinka (tiesiog kapitalų rinka).
Tačiau šis skirstymas palaipsniui praranda savo reikšmę. Praktikoje nuolat
vyksta tarpusaviai kapitalų persilėjimai, trumpalaikiai įdėjimai tampa
vidutinės trukmės ir ilgalaikiais kreditais (paprastai bankų ir valstybių
garantijų pagalba).

Sandorių objektu pasaulinėje paskolinių kapitalų rinkoje yra
kapitalas, pritraukiamas iš užsienio arba skolinamas juridiniams asmenims
ir užsienio piliečiams. Funkciniu požiūriu čia kalbama apie tokius rinkos
santykius, kurie aprūpina paskolinio kapitalo pritraukimą ir paskirstymą
tarp valstybių tam, kad užtikrintų gamybos proceso nepertraukiamumą bei
rentabilumą. Istoriškai pasaulinė paskolinių kapitalų rinka susiformavo iš
nacionalinių kapitalų rinkų tarptautinių operacijų internacionalizacijos.

Šiuolaikinė pasaulinė kapitalų rinka atgijo XX am. 6-ojo dešimtmečio
pradžioje. Iki to laiko beveik 40 metų, dėl 1929-1930 m. pasaulinės
ekonominės krizės, II Pasaulinio karo bei valiutinių apribojimų, ji buvo
praktiškai neveikianti. Pradžioje ši rinka vystėsi labai lėtai ir
pagrindinai kaip pasaulinė pinigų rinka, kur nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos
buvo vykdomos trumpalaikės operacijos (iki 1 metų), kai paklausa buvo
ilgalaikiams kreditams. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kapitalų rinkos
vystymosi tempai padidėjo, o 7-9-siais dešimtmečiais paskolinių kapitalų
rinkos mastai tapo didžiuliais.

Pasaulinės kapitalų rinkos neatsiejama dalimi yra nacionalinio
kapitalo nukreipimas į užsienį arba užsienio kapitalo pritraukimas.

Klasikiniai užsienio kreditai grindžiami kredito suteikimo vietos ir
valiutos principu (dažniausiai kreditoriaus valiuta). Tai reiškia, kad
įmonė užsienyje gaudama kreditą, jį gauna tos šalies valiuta.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje palaipsniui susiformavo eurorinka, kuri
beveik nuolat plečiasi.

Eurorinka – tai pasaulinės kapitalų rinkos dalis, kurioje bankai vykdo
depozitines- kreditines operacijas eurovaliutomis.

Eurovaliuta – tai valiuta, pervesta į užsienio bankų sąskaitas, ir
jais naudojama operacijose visose šalyse, įskaitant tos valiutos šalį-
emitentę.

Nors eurovaliutos funkcionuoja pasaulinėje rinkoje, jos išlaiko
nacionalinių valiutinių vienetų formą. Priedas „euro“ liudija, kad
nacionalinės valiutos tapo nacionalinių finansų organų nekontroliuojamos.
Tai „benamės“ valiutos. Pvz., eurodoleriai, pervesti į užsienio bankus,
esančius už JAV ribų arba laisvojoje bankų zonoje Niujorke (nuo 1981 m.).
Operacijos su eurodoleriais yra JAV nereglamentuojamos.

Pradžioje eurodoleriais buvo vadinami doleriai, kurie buvo užsieniečių
nuosavybėje ir deponuoti bankuose už JAV ribų. Depozitai doleriais už JAV
ribų egzistavo dar XIX am. pabaigoje, kai 3 mėn. vekseliai buvo padengiami
europietiškų bankų indėlių sąskaita. Skirtingai nuo dabartinės eurodolerių
rinkos, tada nebuvo palūkanų normų nepriklausomų nuo nacionalinių normų;
operacijos ir dalyvių kiekis buvo nedidelis; indėliai doleriais,
patenkantys į kreditorių rankas, vėliau paprastai nebuvo perleidžiami, o
buvo įdedami į JAV.

Eurovaliutų rinka, iš pradžių eurodolerių, susiformavo 5-ojo
dešimtmečio pabaigoje. Jeigu indėlio doleriais savininkas perveda jį iš
amerikietiško banko į užsienio, tai doleris vadinamas eurodoleriu. Tokio
dolerio pavertimo eurodoleriu esmė ta, kad dolerių savininko lėšos patenka
kaip indėlis į užsienio banko dispoziciją, kuris panaudoja juos kreditinėms
operacijoms kitose šalyse. Palaipsniui eurodolerio sąvoka plėtėsi ir
įtraukė dolerius, kuriuos naudoja užsienio bankai esantys už JAV ribų bei
laisvosios bankų zonos teritorijoje.

Eurovaliutų rinkos vystymąsi sąlygojo tokie veiksniai:

▪ objektyvus lankstaus tarptautinio valiutinio-kreditinio mechanizmo,

aptarnaujančio išorinę ekonominę veiklą, būtinumas;

▪ vedančių valiutų konvertavimo įvedimas 5-ojo dešimtmečio pabaigoje

– 6-ojo dešimtmečio pradžioje;

▪ nacionaliniai įstatymai skatino bankų ir įmonių lėšų laikymą

užsienio bankuose, siekiant iš to pasipelnyti.

Iš pradžių tai lietė tik JAV, kur 1957 metais buvo įvestos
diferencijuotos palūkanų normos priklausomai nuo indėlio termino ir
uždraustas indėlių iki pareikalavimo bei indėlių trumpesnių nei 30 dienų
termino palūkanų išmokėjimas. Dėl palūkanų normų sumažėjimo bei palūkanų
išmokėjimo dolerių savininkams atšaukimas tapo naudingiau deponuoti juos
užsienyje. Su tuo susijęs eurodolerių atsiradimas. Su laisvosios bankinės
zonos Niujorke 1981 m. sukūrimu, kur bankų operacijų su ne rezidentais
režimas tapatus su eurovaliutiniais sandoriais, į eurodolerių rinkos
geografiją įjungta ir teritorija pačių JAV.

Pasaulinio kreditų ir finansų rinkos, įskaitant eurorinką, ypatumai:
1. Milžiniški mastai. 8-jame dešimtmetyje tarptautinės kreditinės ir

finansinės operacijos sudarė vidutiniškai 400 mlrd. dolerių į metus

(dešimtmetį padidėjo 2,5 karto). 9-ojo dešimtmečio pradžioje jų apimtis

skaičiuojama trilijonais dolerių. Ypatingai dideli eurorinkos mastai:

bruto-apimtis – maždaug 4,5 trln. dolerių (palyginimui: 1960 m. – 2 mlrd.

dolerių); 2/3 eurorinkos išteklių įplaukia iš ekonomiškai išsivysčiusių

šalių. Tokią padėtį sąlygoja kreditų multiplikatoriaus veikimas – tai

koeficientas, atspindintis ryšį tarp indėlių ir kreditinių operacijų

padidėjimu, dėl tarpbankinių depozitų sukūrimo. Ta pati eurovaliutų suma

metų bėgyje ne vieną kartą panaudojama depozitinėms-paskolinėms

operacijoms.
2. Ryškių laiko ir erdvės ribų nebuvimas. Pasaulinė kreditų ir finansų

rinka funkcionuoja nepertraukiamai, įveikdama laiko juostų apribojimus,

ieškant optimalių sąlygų (ekonominių, ypatingai mokestinių ir politinių)

kreditinėms-finansinėms operacijoms.
3. Institucinis ypatumas. Instituciniu požiūriu pasaulinė kreditų ir

finansų rinka – tai kreditinių-finansinių institucijų sąveika, per kurias

įgyvendinamas paskolinio kapitalo judėjimas tarptautinių ekonominių

santykių sferoje. Šioms institucijoms priskiriamos privačios įmonės,

bankai, biržos, valstybinės įmonės, valstybiniai ir savivaldos organai,

tarptautiniai finansiniai institutai. Pasaulinės kapitalų rinkos

institucinė struktūra sąlyginai stabili skirtingai nuo pasaulinės

valiutinės sistemos, kuri periodiškai reorganizuojama dėl jos struktūrinės

krizės. Institucinis eurorinkos ypatumas – tai eurobankų kategorijos ir

tarptautinių bankų konsorciumų išskyrimas. Transnacionaliniai bankai – tai

milžiniški tarptautiniai kreditiniai-finansiniai kompleksai universalaus

tipo, užsienyje turintys iššakotą filialų tinklą, vykdantys operacijas

įvairiose šalyse bei įvairiomis valiutomis. Šių bankų pasaulinės

paskolinių kapitalų rinkos monopolizavimas leidžia jiems diktuoti savo

sąlygas mažesniems bankams.
4. Skolintojų įėjimo į pasaulinę paskolinių kapitalų rinką apribojimas.

Pagrindiniais skolintojais šioje rinkoje yra vyriausybės, tarptautiniai

valiutinės-kreditinės ir finansinės institucijos. Besivystančios šalys

turi ribotas galimybes pasinaudoti pasaulinės rinkos paskolomis. Aplamai

jos naudoja tiesiogines užsienio investicijas, pagalbą, tarptautinių

organizacijų paskolas arba priverstos mokėti tarptautiniams bankams

brangiau, nei analogiški skolintojai iš išsivysčiusių valstybių.

Privilegijuotą įėjimą į pasaulinę paskolinių kapitalų rinką įgauna tų

šalių skolintojai, kurie gavo kreditus iš TVF ir TPRB.
5. Pasaulinės paskolinių kapitalų rinkos universalumas. Joje įgyvendinamos

tarptautiniai valiutiniai, kreditiniai, finansiniai, atsiskaitymo,

garantinės operacijos. 2/3 eurorinkos operacijų įvyksta tarpbankinėje

rinkoje, 1/3 – depozitinės-kreditinės operacijos su nebankiniais

klientais.
6. Supaprastinta standartizuota sandorių sudarymo procedūra, naudojant

naujausią kompiuterinę technologiją. Eurodepozitų trukmė sudaro nuo 1

dienos iki 1 metų, kartais iki 2 metų, bet paprastai 6 mėnesius. Tipiška

tarpbankinių depozitų suma – 5-10 mln. dolerių, kartais keliskart daugiau.

Kreditinių operacijų dydis nuo 1 mln. iki kelių šimtų mln. JAV dolerių.
7. Kredito kaina pasaulinėje rinkoje. Į ją įeina palūkanos ir įvairūs

komisiniai. Palūkanų normų specifika eurorinkoje yra tame, kad eurorinkos

palūkanų normos yra santykinai savarankiškos nacionalinių normų

atžvilgiu. Tačiau eurorinka išlieka priklausoma nuo nacionalinių

paskolinių kapitalų rinkos normų. Tuo pačiu tarptautinės palūkanų normos

turi atvirkštinę įtaką nacionalinių normų lygiui. Nuo 6-ojo dešimtmečio

pasaulinėje rinkoje dominuoja plaukiojančios palūkanų normos, kurios

keičiasi per nustatytus laiko tarpus (3-6 mėnesiai) priklausomai nuo

rinkos konjunktūros. Palūkanų normų svyravimus sąlygoja ekonomikos

būsena, tarptautiniai valiutiniai-kreditiniai santykiai, bankų

likvidumas, infliacijos tempas, plaukiojančių valiutų kursų dinamika,

tarptautinių operacijų valiutų ir kreditų rizikos padidėjimas,

nacionalinės kreditavimo politikos kryptis.

8. Didesnis operacijų pelningumas eurovaliutomis, negu nacionalinėmis

valiutomis. Turima omeny, kad normos euroindėlių didesnės, o

eurokreditų mažesnės, nes euroindėliams netaikoma būtinų rezervų

sistema, kurios komerciniai bankai privalo laikyti neprocentinėje

sąskaitoje CB, be to netaikomas palūkanų pajamų mokestis.

Pasaulinė kapitalų rinka, ypač jos svarbiausias sektorius – eurorinka,
ne patenka į nacionalinę ir tarptautinę kontrolę. Kaip jau buvo minėta,
eurorinkos ypatumas yra tame, kad nėra rezervinių reikalavimų indėliams ir
kreditams (išskyrus atskiras šalis), taip pat palūkanų normų limitų. Tai
sudaro sąlygas nekontroliuojamam dideliam kapitalų kiekiui judėjimui,
apeinant valstybinias sienas ir reglamentus, tuo pačiu iššaukiant staigų
pinigų pritekėjimą į nacionalines kapitalų rinkas, arba atvirkščiai –
kapitalų nutekėjimą, spekuliacinių operacijų padidėjimą.

Nuo 7-ojo dešimtmečio išsivysčiusios šalys ėmėsi priemonių apriboti
nacionalines kapitalų rinkas nuo eurorinkos tam, kad galėtų kontroliuoti
jos veiklą.

Po derybų 1979 m. buvo prieita susitarimo dėl saikingos eurorinkos
kontrolės įvedimo tokiais būdais:

✓ Komerciniai bankai privalo pateikti nacionaliniams bankų kontrolės

organams konsoliduotus balansus, duomenis apie užsienio padalinius ir

išplėstus duomenis apie kreditus eurorinkoje;

✓ JAV ir Vokietija pasiūlė įvesti minimalius rezervinius

reikalavimus, bet kitos šalys atmetė šį pasiūlymą, nes ne visose

šalyse yra taikomas toks kreditų reguliavimo metodas. JAV 1979 m.

spalio mėn. įvedė 8% minimalius rezervinius reikalavimus

eurodoleriniams indėliams nacionaliniuose bankuose.

✓ Iškeltas klausymas apie informacijos apie eurorinką surinkimo

pagerinimą;

✓ Buvo sukurtas pulas iš šimtų Vakarų Europos bankų transnacionalinių

bankų operacijoms eurorinkoje reguliavimui.

Bandymai kontroliuoti eurorinką ne davė laukiamų rezultatų.
Reikalavimas pateikti bankų konsoliduotą tarptautinių operacijų
atskaitomybę susidūrė su sunkumais, susijusiais su buhalterinės praktikos
skirtumais, nacionalinių bankų įstatymais ir bankų veiklos paslaptimi.

Minimalių rezervinių reikalavimų bankų eurooperacijoms įvedimas ne
visada sutampa su atskirų šalių nacionaliniu kreditų reguliavimu ir
vietinių bankų padėties pablogėjimu palyginus su užsienio bankais. Galimybė
centrinių bankų bei nacionalinių kontrolės organų įtakoti palūkanų normas,
operacijų eurorinkoje apimtį bei sąlygas yra ribotos.

Bandymai reguliuoti eurorinką nukreipti ne tiek į kontrolės nustatymą,
kiek į nacionalinių bankų veiksmų koordinavimą eurorinkoje.

IŠVADOS

Pasaulinės paskolinės rinkos veikla glaudžiai susijusi si finansų
rinka. Jų tarpusavio ryšys stiprėja, nes pastebima tendencija tradicinių
bankinių kreditų formų pakeitimas vertybinių popierių emisija. Bankai,
ypatingai tarptautiniai, pageidauja, suteikus kreditą, perleisti jį kitam
kreditoriui kai trūksta likvidžių išteklių.

Pasaulinė finansų rinka specializuojasi pagrindinai vertybinių
popierių emisija (pirminė rinka) ir jų pirkime-pardavime (antrinė rinka).
Paklausą finansų rinkoje formuoja įmonės, tame tarpe ir bankai, per
vertybinių popierių emisiją, o taip pat valstybė, kuri suteikia paskolas.
Išskiriamos užsienio ir tarptautinės obligacinės paskolos.

Klasikinės paskolos, laisvo obligacijų išleidimo forma, užsienio VP
rinkoje grindžiamos vietos, valiutos ir kotiruotės biržoje vienybe. Pvz.,
prancūziška paskola angliškoje finansų rinkoje buvo išleidžiama svarais
sterlingais ir įgyjama Anglijos investitoriais Londono kotiruotės pagrindu.

Dabartinėmis sąlygomis užsienio obligacinių paskolų emitentais yra tik
pirmaujančios šalys. Kiekvienoje iš jų išsaugomas specifinis jų išleidžiamų
obligacijų pavadinimas: Šveicarijoje – Chocolate Bonds, Japonijoje –
Samourai Bonds, JAV – Jankee Bonds, Didžiojoje Britanijoje – Bulldog Bonds.
Užsienio obligacinių paskolų rinka reguliuojama šalies-emitentės
įstatymais, bet atsižvelgia į rinkos sąlygas palūkanų apmokestinimo,
emisijos tvarkos ir antrinės rinkos funkcionavimo aspektu. Šis pasaulinės
finansų rinkos sektorius turi mažėjimo tendenciją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. R. Čižaitė. Finansų rinkos (konspektas studentams). Vilnius, VK,

2002

2. R.A. Grižas. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.

Vilnius, 1997

3. L.N. Krasavina.. Meždun

4. arodnyje valiutno-kreditnyje i finansovyje otnošenija. Moskva, 1994

Leave a Comment