Antrinės rinkos

Turinys

1. Rinkos prekybos sistema arba vieta 3

1.1. Biržos 3

1.2. Užbiržinė rinka 4

1.3. Nepriklausomos elektroninės prekybos sistemos 4
2. Užsakymų tipai 5

2.1. Rinkos užsakymai 5

2.2. Limituoti užsakymai 5

2.3. Stop – užsakymas 5

2.4. Stop-limituotas užsakymas 5

2.5. Sąlyginai-rinkos užsakymas 6

2.6. Užsakymai su nustatytu išleidimo į rinką laiku 6

2.7. Užsakymai, priklausantys nuo dydžio 6
3. “Trumpas” pardavimas 7

3.1. “Trumpo” pardavimo apribojimai 7
4. Sandoriai su atsarga 7

4.1. Paskolos iki pareikalavimo norma 7

4.2. Reikalavimai sandoriams su atsarga 7
5. Dylerio, kaip market-meikerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje 8

5.1. Dylerio sąnaudos 8

5.2. Dylerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje 8

5.3. Nacionalinė rinkos sistema 9
6. Instituciniai investuotojai paprastųjų akcijų rinkoje 10

6.1. Prekyba akcijų blokais 10

6.2. Programinė prekyba 10
7. Fondų indeksai 12
8. Kitų šalių akcijų riinkos 13

8.1. Tarptautiniai akcijų indeksai 13

8.2. Tarptautinių investicijų priežastys 14
Literatūra 15

1. Rinkos prekybos sistema arba vieta

Jungtinėse Amerikos Valstijose antrinė prekyba akcijomis ir
obligacijomis vyksta taip vadinamose rinkos prekybos sistemose, arba
vietose (locations), kurioms priskiriama: pirmaujančios nacionalinės
biržos, regioninės biržos, užbiržinė rinka, nepriklausomos elektroninės
prekybos sistemos. Nežiūrint į tai, kad prekyba obligacijomis vyksta
biržoje, jų aktyvumas nežymus, palyginti su prekybos apimtim užbiržinėse
rinkose.

Rinkos prekybos sistemų esmė yra brokerių ir dylerių darbas. Brokeris
(broker) – tai investuotojo, pageidaujančio dalyvauti prekyboje, agentas,
kuris neperka ir neparduoda asmeninius vertybinius popierius. Dyleris
(dealer), priešingai, noriai ir aktyviai perka arba pparduoda juos (t.y.
didina ar mažina savo pozicijas esamuose akyvuose). Tam tikru momentu
dyleriai pareiškia apie savo ketinimą pirkti aktyvą paklausos kaina (bid
price) arba parduoti jį didesne už siūlomą kaina (ask price; offer price).

1. Biržos

Biržos (stock exchanges) – tai juridiniai asmenys, kurių veiklą
reguliuoja Vertybinių po

opierių ir biržų Komisija (Securities and Exchange
Commission (SEC).Biržos nariai naudoja bendrus resursus sandoriams tam
tikromis paprastosiomis akcijomis. Akcijos, dalyvaujančios biržoje,
vadinamos kotiruojamomis akcijomis (listed stocks). Tokiu būdu terminas
“pirma rinka” taikomas kotiruojamųjų akcijų prekybai biržos salėje. Tam,
kad akcijos pasidarytų kotiruojamomis, kompanija turi pateikti pareiškimą
ir užtikrinti visų reikalavimų, keliamų toje biržoje, kurioje planuojama
prekyba, įvykdymą.

Teisę prekiauti akcijomis biržos salėje gali gauti firmos arba
fiziniai asmenys, kurie nusiperka vietą (seat) biržoje.Tokiu būdu jie tampa
biržos nariais. Biržos nariai gali vykdyti sandorius savo ar savo klientų
vardu. Pastarasis biržos narys yra brokeris.

Sandoris dėl kiekvienos akcijos vykdomas nustatytoje vietoje, kuri
vadinama postu (post). Taip vadinamas specialistas (specialist) atlieka
kotiruojamosios akcijos market-meikerio vaidmenį. Biržos narys gali atlikti
kelių kompanijų paprastųjų akcijų “specialisto” vaidmenį , bet kiekviena
kotiruojamoji akcija gali turėti vienintelį “specialistą”. Užbiržinėse
rinkose yra daugybė market-meikerių.

Jungtinėse Amerikos Vaalstijose didžiausios nacionalinės biržos yra
Niujorko fondų birža (New York Stock Exchange (NYSE), dažnai vadinama Big
Board, ir Amerikos fondų birža (American Stock Exchange (ASE arba AMEX)).
Niujorko fondų birža yra didžiausia JAV.

Apart nacionalinių, egzistuoja penkios regioninės biržos: Vidurio
Vakarų Fondų Birža, Ramiojo Vandenyno, Filadelfijos, Bostono ir Cincinato
fondų biržos. Šiose biržose kotiruojamos dviejų tipų akcijos: 1) Kompanijų,
kurios negali (arba nenori) kotiruotis nacionalinėse biržose, akcijos; 2)
akcijos, kurios kotiruojasi ir nacionalinėse biržose. Pastarąsias vadinama
akcijomis su dviguba kotiruote (dually listed stocs). Dvigubų kotiruočių
privalumas yra tas, kad vietinės brokerių fi
irmos, pageidaujančios prekiauti
atitinkamomis akcijomis, gali nusipirkti sau vietą regioninėje biržoje, kas
yra daug pigiau, nei nacionalinėje biržoje. Akivaizdu, kad vietinės
brokerių firmos gali pasinaudoti nacionalinių biržų narių paslaugomis,
tačiau tokiu atveju jiems teks dalintis komisinius.

Egzistuoja taip pat Arizonos birža Fenikse. Tai birža su elektronine
prekybos sistema, kurioje prekyba prasideda po prekybos uždarymo
nacionalinėse biržose. Sandoriai joje atliekami tarp anoniminių dalyvių
elektroninio tinklo pagalba.

Regioninės biržos konkuruoja su nacionalinėmis dėl smulkių sandorių
vykdymo. Pirmaujantys nacionaliniai brokeriai praktikuoja panašių sandorių
perdavimą regionams, siekdami sumažinti einamąsias išlaidas, susijusias su
jų vykdymu.

Anksčiau griežta komisinių struktūra neleido sumažinti jų sandorio
apimties padidinimo sąskaita, tokiu būdu išlaidų ekonomija buvo ignoruojama
vykdant didelius sandorius. 1971 metais SEC leido sutartinius komisinius
sandoriams, kurių vertė viršija 500 000 dolerių. O 1975 metais buvo
visiškai panaikinti apribojimai minimaliems komisiniams. Dabar jų dydis
apsprendžiamas susitarimu tarp brokerio ir investuotojo.

2. Užbiržinė rinka

Ši rinka apima prekybos sistemą, kurioje prekiaujama kotiruojamomis
ir nekotiruojamomis akcijomis, taip pat obligacijomis. Prekybą vykdo ne
vienas, o daugelis market-meikerių. “Antra rinka” (second market)
suprantama kaip nekotiruojamųjų akcijų užbiržinė rinka. “Trečia rinka”
(third market) – kotiruojamųjų akcijų prekyba užbiržinėje rinkoje. Ši rinka
atsirado 60-ųjų metų pradžioje. Tokių rinkų dyleriai nebuvo biržų nariais
ir, atitinkamai, galėjo mažinti savo komisinius.

Dylerių veiklą užbiržinėje rinkoje reguliuoja Nacionalinė dylerių
vertybiniams popieriams asociacija (National Association of Securities
Dealers(NASD)). NASD yra privati organizacija,, ir jos veiklą reguliuoja
SEC. NASDAQ (National Association of Securities Dealers Quotation) – tai
elektroninių sistemų ko

otiruotė, kuri aprūpina itin aktyviai prekiaujamų
užbiržinės rinkos akcijų kainų kotiruote rinkos dalyvius.

3. Nepriklausomos elektroninės prekybos sistemos

Pirkėjui ir pardavėjui nebūtina visada naudotis dylerio ar brokerio
paslaugomis. Tiesioginiai akcijų sandoriai tarp suinteresuotų pusių
vadinami “ketvirta rinka” (fourth market). Ši rinka atsirado tam pačiam
tikslui, kaip ir “trečia” – kad sumažinti sandorio vykdymo išlaidas.

Šiuo metu sukurtos specialios kompiuterizuotos sistemos, kurios
leidžia investuotojams ieškoti ir pasirinkti pirkėjus ir pardavėjus.
INSTINET ir POSIT yra dvi žinomiausios sistemos. POSIT sistema pasirodė 80-
ųjų metų pabaigoje ir šiuo metu apima 80 institucinių investicijų
valdytojų. POSIT (Porfolio System for Institutional Investors) – tai
prekybos sistema, sukurta BARRA and Jefferies & Co. POSIT – tai ne paprasta
paieškos ir užsakymų palyginimo sistema, ji taip pat leidžia palyginti
portfelių pirkimą ir pardavimą taip, kad optimizuoti sistemos likvidumą.

2. Užsakymų tipai

Kad sandoris įvyktų, investuotojas privalo pranešti brokeriui
atitinkamą informaciją apie jį , tai yra akcijų arba obligacijų laidą,
kiekį ir užsakymo tipą. Žemiau mes apžvelgsime galimus užsakymų (arba
įsakymų) tipus.

1. Rinkos užsakymai

Kai investuotojas nori pirkti ar parduoti akcijas, sandorio kaina ir
įvykdymo sąlygos turi būti aptartos su brokeriu. Paprasčiausias užsakymo
tipas yra rinkos užsakymas (market order) – užsakymas, kuris turi būti
realizuotas geriausia galima rinkos kaina.

Kai vienu metu gaunami du ar daugiau užsakymų, fondų biržoje galioja
gavimo eiliškumo taisyklė. Užsakymai, atėję anksčiau, gauna aukštesnį
prioritetą. Kai kuriais atvejais didesnis prioritetas tarp užsakymų
vienodomis kainomis yra skiriamas tam tikram biržos dalyvių k

kontingentui.
Biržos taisyklės reikalauja, kad vieši užsakymai būtų tenkinami pirmi.

2. Limituoti užsakymai

Laikotarpiu tarp užsakymo forminimo ir jo įvykdymo, rinkoje gali
įvykti nepalankūs kainų pokyčiai, kas daro rinkos užsakymus nepatikimais.
Norėdamas išvengti netikėto kainų pasikeitimo, investuotojas gali sudaryti
limituotą užsakymą (limit order), nurodydamas jame ribinę (limitinę)
leidžiamą kainą. Toks užsakymas įvykdomas tik tada, jei rinkos kaina
sutampa arba viršija ribinę. Ribinis užsakymas pirkimui (buy limit order)
nustato maksimalią aktyvo pirkimo kainą, o ribinis užsakymas pardavimui
(sell limit order) nustato minimalią leidžiamą pardavimo kainą.

Ribinis užsakymas, kuris negali būti įvykdytas pateikimo į biržą
momentu, registruojamas ribinių užsakymų žurnale (limit order book), kurį
veda “specialistas”. Užregistruotiems žurnale užsakymams yra taikomi
prioritetai, kaip buvo aprašyta anksčiau.

3. Stop – užsakymas

Dar vienas sąlyginio užsakymo tipas – stop-užsakymas (stop order),
kuris įvykdomas, kai rinkos kaina pasiekia užsakyme nurodytos kainos lygį
(stop-kainos).Stop-užsakymas pirkimui (stop order to buy) įvykdomas, jei
rinkos kaina pakyla iki nurodytos užsakyme kainos ir, priešingai, stop-
užsakymas pardavimui (stop order to sell) įvykdomas, kai rinkos kaina
sumažėja iki nurodytos užsakyme. Stop-užsakymas naudojamas tais atvejais,
kai investuotojas neturi galimybių pastoviai sekti rinką.

Paprastai stop-užsakymas yra naudojamas laukiant nepalankaus kainų
pokyčio, o limituotas užsakymas – tikintis palankaus kainų kitimo.

Stop-užsakymai turi dvi problemas. Vertybinių popierių vertė dažnai
keičiasi staiga, ir jų judėjimo kryptis yra laikina. Be to, tuo metu, kai
stop-užsakymas atsiduria rinkoje, jis įgyja trūkumų, būdingų tokiems
užsakymams.

4. Stop-limituotas užsakymas

Stop-limituotas užsakymas (stop limit order) – tai limituoto ir stop-
užsakymo hibridas. Tokiame užsakyme investuotojas nurodo dvi kainas –
išleidimo į rinką (stop-kainą) ir išėmimo iš rinkos kainą. Skirtingai nei
stop-užsakymas, kuris pasiekęs nustatytos (stop-) kainos išleidžiamas į
rinką, stop-limituotas užsakymas tampa limituotu užsakymu (su ribine
kaina). Juo naudojamasi, norint sušvelninti rinkos kainų “šoko poveikį”
stop-užsakymui. Šiuo atveju kainos pasikeitimo įtaka po to, kai pasiekiama
stop-kaina ( ir tuo pačiu stop-užsakymo atsiradimas) apsiriboja numatyta
ribine kaina. Ribinė arba geresnė kaina gali pasirodyti “nepasiekiama”, tai
ir limituotas užsakymas, taip pat ir stop-limituotas užsakymas nebus
įvykdytas, tai yra neįvykdys savo apsaugos funkcijos.

5. Sąlyginai-rinkos užsakymas

Investuotojas taip pat gali pateikti sąlyginai-rinkos užsakymą
(market-if-touched order). Šis užsakymas įvedamas į rinką, kai pasiekiama
priimtina kaina.Ji būna dviejų rūšių: pardavimui ir pirkimui. Skirtingai
nei stop-užsakymas, pirkimui jis įvedamas į rinką tada, kai rinkos kaina
sumažės iki nurodytos reikšmės, o ne padidės. Pardavimo užsakymui –
atvirkščiai. Stop-užsakymas dažniausiai naudojamas, norint uždaryti esamas
pozicijas prieinama kaina (be tikslaus kainų nurodymo), o sąlyginai-rinkos
– pozicijų atidarymui prieinama kaina.

6. Užsakymai su nustatytu išleidimo į rinką laiku

Užsakymus pirkimui arba pardavimui galima pateikti tiesiogiai
atsidarant ar užsidarant prekybai. Atsidaromi užsakymai dalyvauja prekyboje
tik atsidarymo kainomis, užsidaromi užsakymai – tik užsidarymo kainomis.

Investuotojas taip pat gali pateikti užsakymus, turinčius
anuliuojamuosius nurodymus. Neatidėliotinas užsakymas (fill-or-kill order)
turi būti įvykdomas iškart patekęs į prekybos salę arba neatidėliotinai
anuliuojamas, jei neįmanomas įvykdymas. Užsakymai gali numatyti laiko
tarpą, kuriuo jie galioja: diena, savaitė mėnuo ar valandos. Atviras
užsakymas (open order), arba užsakymas, galiojantis iki pranešimo apie
atšaukimą (good-till-canceled order), galioja, kol nebus gautas pranešimas
apie atšaukimą.

7. Užsakymai, priklausantys nuo dydžio

Paprastosioms akcijoms galioja užsakymai, kurie klasifikuojami
priklausomai nuo numatomo sandorio dydžio. Standartinis lotas (round lot)
–tai užsakymas 100 akcijų. Nestandartinis lotas (odd lot), kaip taisyklė,
yra mažesnis, pavyzdžiui 75 akcijos. Tuo pačiu užsakymas 350 akcijų
suprantamas kaip keletas nestandartinių sandorių po 50 akcijų. Prekyba
didelėmis partijomis, arba blokais (block trade), – tai kokios nors rūšies
10 000 akcijų užsakymas arba užsakymas pilnai rinkos vertei, viršijančiai
200 000 dolerių.

Kaip nacionalinėse, taip ir regioninėse biržose tam tikrų dydžių
užsakymų paskirstymui yra naudojamos sistemos, kurių pagalba brokeriai
nukreipia juos tiesiogiai į postus “specialistams”, kur jie gali būti
įvykdyti. Niujorko fondų biržoje tokia sistema vadinasi Super DOT (Super
Designated Order Turnaround). Amerikos fondų biržos sistema Post Execution
Reporting leidžia nukreipti “specialistams” iki 2000 akcijų, o NASDAQ Small
Order Executio – apie 1000 vnt.

3. “Trumpas” pardavimas

INVESTUOTOJAS, TIKėDAMASIS, KAD AKCIJOS KAINA AUGS, IR NUSIPIRKęS Ją
Iš ANKSTO, GALI GAUTI PELNą. TARKIME, INVESTUOTOJAS LAUKIA KAINOS
SUMAžėJIMO. KOKIą NAUDą JIS GALI GAUTI Iš TO? ESANT “TRUMPAM “ PARDAVIMUI
(SHORT SELLING) INVESTUOTOJAS (SU BROKERIO PAGALBA) IMA AKCIJAS SKOLON,
PARDUODA JAS IR PRAėJUS KAžKURIAM LAIKUI PERKA JAS JAU DAUG žEMESNE KAINA
IR GRąžINA SKOLą. GRąžINDAMAS AKCIJAS, INVESTUOTOJAS, KAIP SAKANT, UžDARO
“TRUMPą” POZICIJą.

Jei akcijų kursas pakils, tai uždarant savo “trumpą” poziciją
investuotojas patirs esminius nuostolius.

1. “Trumpo” pardavimo apribojimai

Kad apsaugoti investuotoją nuo “trumpo” pardavimo galimų pasekmių,
jam uždedami apribojimai. Jie vadinami kainos pasikeitimo taisyklės (tick-
test rules).Jos duoda leidimą aktyvo “trumpam” pardavimui dviems atvejais.
Pirma, kai nustatyto aktyvo pardavimo vertė didesnė už paskutinį pardavimo
sandorį. Toks sandoris vadinamas prekyba su padidintu “tiku” (up-tick
trade). Antra, kai paskutinio sandorio kaina nepakito, lyginant su
ankstesniu, o to kaina didesne, nei dar ankstesnis. Toks sandoris vadinamas
prekyba su nuliniu padidintu “tiku” (zero up tick).

4. Sandoriai su atsarga

INVESTUOTOJAS GALI IMTI KREDITą IR PIRKTI VERTYBINIUS POPIERIUS. TUO
PAčIU JIS GALI PANAUDOTI NUPIRKTUS VERTYBINIUS POPIERIUS KAIP KREDITO
UžSTATą. SANDORIS, KADA VERTYBINIAI POPIERIAI NAUDOJAMI KREDITUI GAUTI, Už
KURį PERKAMA DALIS Jų, VADINAMAS PIRKIMAS SU ATSARGA (BUYING ON MARGIN).
SKOLINTų Lėšų NAUDOJIMAS AKTYVų PIRKIMUI VADINAMAS FINANSINE “SVIRTIMI”
(FINANCIAL LEVERAGE).

1. Paskolos iki pareikalavimo norma

Lėšas akcijų pirkimui brokeris gali gauti banke. Kredito išdavimo
norma vadinama paskolos iki pareikalavimo , arba kredito iki pareikalavimo
norma (call money rate; broker loan rate). Šią tarifą ir paslaugos kainą
investuotojas turi sumokėti brokeriui.

2. Reikalavimai sandoriams su atsarga

Brokeris neturi teisės skolinti savo klientui jokios sumos. Nuo 1934
metų Įstatymu dėl vertybinių popierių ir biržų klientų vertybinių popierių
pirkimams už bankų kreditus yra nustatyti apribojimai. Šis įstatymas
draudžia išduoti kreditą, viršijantį atitinkamos akcijų rinkos vertės dalį.
Ta vertybinių popierių rinkos vertės dalis, kurią investuotojas turi įnešti
į sąskaitą, vadinama pirmine atsarga (initial margin requirement). 1934
metų įsakymas suteikė teisę JAV Federalinės rezervų sistemos (FRS) valdymo
Tarybai nustatinėti pirminės atsargos dydį (Taisyklės T ir U). Jis
skirtingas akcijoms ir obligacijoms ir šiandien sudaro 50%, nors buvo
laikas, kai šis dydis buvo mažesnis nei 40%. Be to, FRS nustato ir
minimalios atsargos dydį. Tai investuotojo minimaliai leidžiama asmeninių
lėšų dalis (maintenance margin requirement) atsargų sąskaitoje palyginti su
bendra nusipirktų vertybinių popierių verte. Jei asmeninių lėšų dalis tampa
mažesnė už minimalią atsargą, investuotojas turi padidinti ją įnešdamas
pinigų sumą, užtikrinančią reikalaujamo lygio pasiekimą. Investuotojas
gauna iš brokerio pranešimą apie būtiną sąskaitos padidinimą (marginal
call). Jei jis nepajėgus to padaryti , lėšų trūkumo sąskaitoje padengimui
parduodamos akcijos.

5. Dylerio, kaip market-meikerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje

PIRKIMO IR PARDAVIMO UžSAKYMų DISBALANSAS GALI STAIGIAI KEISTI
SANDORIų KRYPTį NUO VIENų PRIE KITų. BE įSIKIšIMO TOKS LAIKINAS DISBALANSAS
GALI DESTABILIZUOTI RINKą, NESUBALANSUOTų PIRKIMO UžSAKYMų SRAUTAS GALI
SUKELTI KURSų AUGIMą. KURSų PADIDėJIMAS SAVO RUOžTU GALI SUKELTI LAVINą
PIRKIMų, PAGRįSTų KLAIDINGU SUPRATIMU APIE VERTYBINIų POPIERIų VERTėS
PADIDėJIMą. GALUTINIAM REZULTATE RINKA SUKOREGUOS KURSUS, KAS įTAKOS Jų
STAIGų KRITIMą.

Dyleriai palaiko rinkos balansą sumažindami skirtumus tarp paklausos
ir pasiūlos.Būtent dyleriai yra “nepertraukiamos” rinkos (tai yra greito
sandorio įvykdymo) garantas.Paklausos ir pasiūlos kainų skirtumas, arba
kainų kritimas – tai mokestis dyleriams už nepertraukiamumo ir kainų
stabilumo aprūpinimą, esant galimam užsakymų disbalansui. Dyleriai taip pat
atlieka du svarbius vaidmenis.Jie aprūpina prekybos dalyvius informacija
apie aktyvų kainas, kas leidžia sandorius įgyvendinti itin efektyviai, o
daugelyje rinkų jie yra aukcionų organizatoriai ir pagrindiniai veikėjai.

1. Dylerio sąnaudos

Pasiūlos ir paklausos kainų skirtumui įtakos turi rinkos palaikymo ir
rizikos, kurią prisiima dyleris, kompensavimo sąnaudos. Svarbiausias
sąnaudų komponentas – užsakymų vertė. Tai sąnaudos įrengimams,
administravimo ir darbo užmokesčio sąnaudos. Kuo mažesnės tos sąnaudos,
tuo mažesnis kainų skirtumas. Nuo 60-ųjų metų, pradėjus mažėti
kompiuterizacijos išlaidoms ir pagerėjus personalo paruošimui, šios
sąnaudos ėmė mažėti.

Rizika, susijusi su dylerių darbu, taip pat reikalauja kompensacijos.
Nepertraukiamos prekybos ir kainų stabilumo užtikrinimui dyleris turi
palaikyti vertybinių popierių atsargas (“ilga” pozicija) ir vykdyti
popierių, kurių atsargose nėra, “trumpą” prekybą. “Ilgų” arba “trumpų”
pozicijų palaikymas susijęs su trijų rūšių rizika. Viena iš jų – tai
“kainos rizika”, susijusi su neapibrėžta būsima aktyvų kaina. Taip gryna
“ilga” pozicija tampa rizikinga dėl vertybinių popierių kursų kritimo, o
švari “trumpa” pozicija – dėl jų pakilimo.

Kita rizikos rūšis susijusi su pozicijų uždarymo terminų
neapibrėžtumu. Šis faktorius daugiausia lemia užsakymų gavimo dažnumas, tai
yra rinkos dinamika. Kuo dažnesni sandoriai, tuo mažiau vidutiniškai
laikosi vieno ar kito vertybinio popieriaus pozicija. Pagaliau, nors
dyleriai geriau informuoti apie užsakymų (ir kainų) srautus rinkoje nei
likusieji rinkos dalyviai, kai kuriais atvejais jie rizikuoja sudarydami
sandorius su labiau informuota puse. Tais atvejais labiau informuoti
sandorio dalyviai gauna naudą dylerio sąskaita. Todėl dylerių kainų
skirtumas turi numatyti tokią galimybę. Kai kuriuos sandorius, kurie bus
apžvelgti toliau, galima laikyti “neskaidriais”, arba “tamsiais”
(informationless trades). Tai yra šioje situacijoje dyleris žino arba tiki
tuo, kad siūlomo sandorio tikslas nesusijęs su vertybinio popieriaus kurso
kitimo nauda.

2. Dylerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje

Užbiržinėje rinkoje sandorius su vertybiniais popieriais gali
atlikti keli dyleriai. Todėl tokia rinka yra vadinama dylerių rinka.Dylerių
skaičius priklauso nuo atitinkamo vertybinio popieriaus prekybos apimties.
Jei prekyba kokiomis nors akcijomis nelabai aktyvi, tai pakanka vieno ar
dviejų dylerių. Ryšium su naujų apribojimų įvedimu, apart pakankamo
kapitalo darbui su duotos rūšies akcijomis, kitų reikalavimų neiškyla.
Naujų dylerių atsiradimas sudaro konkurenciją ir mažina paklausos ir
pasiūlos kainų skirtumą. Be to, esant keliems dyleriams didėja rinka, kas
užtikrina rinkos efektyvumą labiau, nei biržinė rinka, kuri gali palaikyti
tik vieną “specialistą”.

Didelis konkurencingumas, platumas ir imlumas – tai pagrindiniai
užbiržinės rinkos privalumai.

3. Nacionalinė rinkos sistema

60-aisiais ir 70-ųjų metų pradžioje amerikietiška antrinė vertybinių
popierių rinka darėsi vis labiau fragmentinė. Fragmentinė rinka suprantama
kaip rinka, kurioje atitinkami vertybinių popierių užsakymai apdorojami
atskirai nuo kitų. Pavyzdžiui, akcijos gali būti perkamos ir biržose, ir
užbiržinėse rinkose. Tokiu būdu, vienas ir tas pats užsakymas gali būti
vertinamas skirtingai priklausomai nuo to, kur jis bus vykdomas.

Rinkos politikoje pastoviu aptarimo objektu yra investuotojų užsakymų
įvykdymo efektyvumo laipsnis. Pirmiausia turima omenyje tas faktas, kad
brokeris ne visada sutartį įvykdo klientui palankiausia kaina. Kita nerimo
priežastis yra “slaptų”, tai yra viešai neskelbiamų, sandorių su
kotiruojamomis akcijomis augimas. Jis įmanomas todėl, kad duomenys apie
sandorių kainas regioninėse biržose ir “trečiojoj rinkoj” automatiškai
neatsiduria didžiosiose nacionalinėse biržose.

Šių diskusijų rezultatas – tai 1975 metais surengtas specialus
Kongreso posėdis, kuriame buvo priimtas Įstatymas apie vertybinius
popierius (Securities Act of 1975), kuris nurodė Vertybinių popierių ir
biržų Komisijai “užtikrinti nacionalinės vertybinių popierių biržos
formavimą.”. Nacionalinės vertybinių popierių sistemos rinkos
įgyvendinimas numato penkis Komisijos suformuotus tikslus:

1) organizuoti viešą visų įvykdytų sandorių paskelbimo sistemą;

2) sukurti kotiruočių surinkimo ir indikacijos sistemą (paklausos ir

pasiūlos kainų);

3) sukurti užsakymų vertybinių popierių pirkimui ir pardavimui apdorojimo

ir sandorių su kotiruojamomis akcijomis paskelbimo sistemas;

4) panaikinti apribojimus biržų narių galimybei įtakoti užbiržinius

sandorius su kotiruojamomis akcijomis;

5) organizuoti bendranacionalinę limitinių užsakymų apsaugą nuo

“neadekvataus” jų įvykdymo kitose rinkose;

6) sukurti taisykles, nustatančias vertybinių popierių išleidimą į

prekybą nacionalinės rinkos sistemos ribose (NMS).

1978 metais pradėjo veikti Tarprinkinė prekybos sistema (Intermarket
Trading System (ITS)) kotiruojamosios akcijoms. Ji buvo kuriama kaip
elektroninė akcijų kotiruotės visose biržose sistema, taip pat užbiržinėje
rinkoje. Be to, sistema užtikrina tarptautinių sandorių įvykdymą.
Pranešimai apie kotiruojamųjų akcijų sandorius skirtingose rinkose
atsispindi Kotiruočių konsoliduotoje sistemoje (Consolidated Quotation
System (CQS)).

Kol nacionalinėje akcijų prekybos rinkos sistemoje vyko pasikeitimai,
obligacijų rinkoje nebuvo pastebėta jokių poslinkių, nežiūrint į tai, kad
aktyvi prekyba susikoncentravo užbiržinėje rinkoje. Todėl užbiržiniai
obligacijų sandoriai neskelbiami. Neanonsuojamos ir obligacijų pirkimo ir
pardavimo kainos.

6. Instituciniai investuotojai paprastųjų akcijų rinkoje

INSTITUCIONALIZAVIMAS PASIREIšKIA AKCIJų, KURIOS RANDASI FINANSINIų
INSTITUTų VALDYME, DALIES PADIDėJIME, TAIP PAT UžSAKYMų, VYKDOMų
INSTITUCINIų INVESTUOTOJų AUGIME LYGINANT SU PRIVAčIAIS SANDORIAIS.
PAPRASčIAUSIA, PRIVAčIų ASMENų AKCIJų VALDYMAS įGAVO šALUTINį POVEIKį, KADA
FINANSINIAI INSTITUTAI, TOKIE, KAIP INVESTICINIAI IR PENSINIAI FONDAI,
DRAUDIMO KOMPANIJOS IR KT., TAMPA VERTYBINIų POPIERIų LAIKYTOJAIS IR
TARPININKAIS SANDORIUOSE SU JAIS.

Akcijų rinkos institucionalizavimas privedė prie specialių atitinkamų
sandorių įvykdymo mechanizmų sukūrimo, o būtent: 1) prekybos blokais (block
trades), tai yra sandoriai su dideliu tokių pačių akcijų kiekiu; 2)
programinės prekybos (program trades) – sandoriai tuo pačiu metu su
dideliu kiekiu skirtingų akcijų.

Šie du institucinių sandorių tipai atliekami kompiuterinio
telekomunikacinio tinklo pagalba, apjungiančio finansinius institutus –
sandorio dalyvius, tai yra didžiausias brokerių firmas, investicines
kompanijas ir t.t. Ši komunikacinio tinklo dalyvių rinka vadinama
“viršutinės pakopos” rinka (upstairs market). Minėta rinka užtikrina
institucinių investuotojų sandorių likvidumą , ir, be to, teigiamai įtakoja
“fragmentinių rinkų” susijungimą į vientisą nacionalinę rinką.

1. Prekyba akcijų blokais

Prekyba akcijų blokais – tai 100 000 ar daugiau vienos rūšies
akcijų arba 200 000 dolerių ar didesnės vertės sandoriai. Šiuo metu šie
sandoriai sudaro maždaug pusę visų sandorių.

Kadangi didelio kiekio užsakymų įvykdymas apsunkina “specialisto”
darbą, jiems padėti buvo sukurta nauja technologija. Institucinis klientas
susisiekia su brokerių firmos agentu ir pareiškia apie savo norą pateikti
užsakymą akcijų bloko

pirkimui ar pardavimui. Agentas perduoda užsakymą brokerių firmos skyriui,
užsiimančiam tokių užsakymų vykdymu. Prekiautojai iš biržos vykdymo
skyriaus susisiekia su kitai institutais, ieškodami vieno ar kelių užsakymo
partnerių, tai yra savo veikloje jie naudojasi “viršutinės pakopos” rinka.
Jei sandorio vykdytojas surastas, tai jis sėkmingai užbaigiamas.
Bet jei prekiautojai negali rasti finansinio tarpininko, pasiruošusio
paimti visą bloką, tada realizavimo užduotis tenka brokerių firmos market-
meikeriui. Market-meikeris gali priimti vieną iš dviejų sprendimų: 1) firma
užima viso bloko atitinkamą poziciją , ir tokiu atveju privalo naudoti
nuosavą kapitalą; 2) neįvykdytas užsakymas realizuojamas kitų
konkuruojančių market-meukerių pagalba.

2. Programinė prekyba

Programinė prekyba – tai didelio kiekio skirtingų akcijų pirkimas
ir/arba pardavimas vienu metu. Tokie sandoriai taip pat vadinami vertybinių
popierių “krepšio” prekyba (basket trades), kadangi perkamas ir parduodamas
vertybinių popierių rinkinys, arba “krepšys”.

Programinė prekyba numato skirtingus būdus komisinių išmokėjimui
instituciniams sandorių dalyviams. Jų pasirinkimas priklauso nuo daugelio
faktorių: pirmiausia, nuo sandorio neįvykdymo geriausia kaina rizikos,
antra, nuo rizikos, kad brokerių firmos, į kurias buvo kreiptasi su
realizavimo sandorio pasiūlymu, gali panaudoti informaciją apie jį,
siekdami naudos dėl galimo kainų pasikeitimo vykdant sandorį (tokia
praktika JAV vadinama “priešakiniu bėgimu – fruntrun the transaction).

Agentinė schema. Programinė prekyba pagal agentinę schemą (agency
basis) numato vykdytojo pasirinkimą tik pagal brokerių firmų paskelbtas
komisinių normas. Išrinkta brokerių firma deda pastangas sandorio
realizavimui geriausiomis kainomis. Agentinės schemos trūkumas yra tas, kad
nežiūrint į žemus komisinius, sandorio įvykdymo kaina gali būti nepalanki,
be to, įmanomas informuotų agentų sandorio “aplenkimas” .

Skatinamoji schema. Skatinamojoje schemoje (agency intentive
arrangement) programinės prekybos paslaugų apmokėjimas vykdomas etaloninio
portfelio (benchmark porfolio) vertės įvertinimo pagrindu, atitinkančiu
aktyvų, dalyvaujančių sandoryje, portfeliui. Tokiu atveju kiekvieno aktyvo
vertė fiksuojama pagal uždarymo kainas, arba pagal vidutinę praėjusios
prekybos dienos kainą. Jei brokerių firma sekančią dieną realizuoja sandorį
geresniu nei “etaloninio portfelio” būdu (tai yra parduodama didesne kaina
ir mažesne perkant), tai apart komisinių ji gauna premiją.

Kas bus, jei firma nesugebės “viršyti” etaloninį lygį? Galimi keli
variantai. Vienu atveju paslaugų apmokėjimas apsiriboja komisiniais, kitu
turima omenyje pačios brokerių firmos dalies rizikos prisiėmimo galimai
nepalankiai sandorio baigčiai. Šioje nepalankioje situacijoje brokerių
firma turi padengti nuostolius savo sąskaita, tuo pačiu rizikuodama savo
kapitalu. Todėl kuo didesnė rizika, prisiimam brokerių firmos, tuo didesni
sandorio komisiniai.

Liko aptarti sandorio “aplenkimo” problemą. Jei brokerių firmos žino,
kad kažkuris finansinis institutas ruošiasi įgyvendinti programinį sandorį
praėjusios prekybinės dienos kainomis, jis gali pasinaudoti šia informacija
savais tikslais. Kad šito išvengti, taikoma kita programinės prekybos
realizavimo schema. Įmonėms – potencialioms užsakymo vykdytojoms,
suteikiama tik būtina portfelio esminių parametrų informacija, kuri
leidžia joms spręsti užsakymo priėmimo klausimą, nežinant aktyvų ir jų
kiekio. Firmai, pasiūliusiai geriausias užsakymo vykdymo sąlygas, pranešama
pilna visų parametrų informacija. Tokiu būdu sumažėja tikimybė įvykdyti
sandorį “geriausia kaina”. Sandoris gali būti įvykdytas “aukščiausios
pakopos” rinkoje arba užsakymas perduotas NASDAQ tinklais į biržą,
naudojant Niujorko fondų biržos Super DOT tipo automatinio vykdymo sistemą
.

7. Fondų indeksai

FONDų INDEKSAI, ARBA VERTYBINIų POPIERIų RINKOS INDEKSAI, ATLIEKA
įVAIRIAS FUNKCIJAS – NUO ETALONINIO RODIKLIO, PAGAL KURį VERTINAMAS
PROFESIONALAUS FINANSINIO VADYBININKO DARBAS, IKI PADėTIES INDIKATORIAUS AR
VERTYBINIų POPIERIų RINKOS PADėTIES.

Labiausiai paplitęs akcijų rinkos indeksas yra pramoninis Dow Jones
indeksas. Finansiniame procese dažnai naudojami ir kiti akcijų indeksai:
laisvas Standard & Poor’s 500 indeksas, Niujorko fondų biržos laisvas
akcijų indeksas, Amerikos fondų biržos indeksas, NASDAQ laisvas indeksas,
ir Value Line laisvas indeksas. Egzistuoja dar daugybė kitų akcijų indeksų,
pavadintų žinomiausių investicinių vadybininkų pavardėmis, tokių kaip
Wilshire Stock, Russell Stock. Kaip taisyklė, rinkos indeksai kyla arba
krenta kartu. Indeksų struktūrą lemia trys faktoriai: rinkos apimties
lygis; atskirų akcijų lyginamasis svoris; vidurkio metodas. Akcijos
dalyvauja indekse tam tikru svoriu, tokiu būdu indeksas yra vidutinė
reikšmė. Yra trys indekso akcijų svorio įvertinimo būdai: 1) įvertinimas
pagal kompanijos – emitento rinkos kainą (lygi akcijos rinkos kainai
padaugintai iš akcijų, esančių apyvartoje kiekio); 2) įvertinimas pagal
vienos akcijos kainą (neatsižvelgiant į kiekį); 3) priskyrimas vieno ir to
pačio svorio kompanijai-emitentui, nepriklausomai nuo kainos ir laidos
apimties.

Po to, kai išvardinamos dalyvaujančios indekse akcijos, nurodant jų
svorius, būtina išvesti atskirų indekso komponentų vidurkius. Egzistuoja du
vidurkio išvedimo metodai: aritmetinis ir geometrinis. Dažniausiai
naudojamas aritmetinis.

Fondų indeksus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priskiriami
indeksai, į kuriuos įeina visos duotojoje prekybos sistemoje (biržoje,
tinkle ir t.t) dalyvaujančios akcijos; antrajai – indeksai, į kuriuos
įeina skelbiančios kompanijos specialiai atrinktos akcijos; trečiajai –
tokie indeksai, kuriuose akcijos atrenkamos pagal tam tikrus rodiklius,
pvz. kapitalizavimą. Pirmajai grupei priskiriami biržų indeksai, pvz.
Niujorko ir Amerikos fondų biržų, kurie įvertina visų biržoje kotiruojamų
akcijų rinkos kainas. Antrajai grupei priskiriami trys populiariausi
indeksai: pramoninis indeksas Dow Jones, Standard & Poor’s 500 ir Value
Line. Dow Jones jungia 30 stambiausių pramoninių kompanijų akcijas,
kotiruojamų Niujorko fondų biržoje. Korporacijos – kompanijos Dow Jones –
Wall Street Journal įkūrėjo atrinktų tokių akcijų emitentai. Indekso
sudėtis laikas nuo laiko keičiasi dėl kompanijų, įeinančių į indeksą,
susiliejimo, bankrotų, aktyvumo sumažėjimo arba, atvirkščiai, įvedant
anksčiau nedalyvavusią greitai besivystančią kompaniją. Keičiantis
įeinančių į indeksą akcijų sąrašui, jis koreguojamas, kad atitiktų anksčiau
buvusias reikšmes.
Į Standard & Poor’s 500 įeina akcijos, kotiruojamos svarbiausiose
nacionalinėse ir užbiržinėse rinkose. Indekso sudėtį nustato kompanijos
Standard & Poor’s 500 komitetas, kuris gali papildyti arba išbraukti
atskiras akcijas arba kokios nors srities akcijų grupę. Komiteto tikslas
yra nustatyti tokia indekso struktūrą, kuri tiksliausiai atspindėtų fondų
rinkos būklę. Skelbiamas kompanijos Arnold Bernhard & Co. indeksas Value
Line taip pat apima platų spektrą akcijų, kotiruojamų Niujorko ir Amerikos
fondų biržose ir užbiržinėje rinkoje.

Į trečią grupę įeina Wilshire Indexes, skelbiamos Wilshire
Associates, ir Russel Indexes, skelbiamos Frank Russel – pensinių fondų ir
kitų institucinių investuotojų konsultanto. Pagrindinis akcijų įtraukimo į
indeksą kriterijus yra ų kapitalizavimo lygis. Išsamiausias yra Wilshire
5000 indeksas, į kurį įeina beveik 6000 kompanijų akcijos (ankščiau buvo
5000). Į Wilshire 4500 įeina visos Wilshire 5000 akcijos, išskyrus 500
akcijų, įeinančių į S&P 500. Tokiu būdu Wilshire 4500 įtraukia mažesnio
kapitalizavimo, nei Wilshire 5000 akcijas. Russell 3000 indeksas jungia
pirmų 3000, surūšiuotų pagal kapitalizavimą, kompanijų akcijas. Atitinkamai
Russell 1000 įtraukia pirmo 1000 kompanijų akcijas, o Russell 2000 indeksas
– paskutinių 2000, tai yra santykinai mažo kapitalizavimo akcijos.

Visi svarbiausi indeksai, išskyrus Dow Jones ir Value Line, akcijų
svoriams įvertinti naudoja kompanijų-emitentų kapitalizavimą. Dow Jones
indekse akcijos vertinamos pagal kainą (atsižvelgiant į dividendus ir
skaidymą), o Value Line indekse visos akcijos turi vienodą kainą.

8. Kitų šalių akcijų rinkos

ANKSčIAU JAV VERTYBINIų POPIERIų RINKOJE LEMIAMą VAIDMENį VAIDINO
PRIVATūS INVESTUOTOJAI, DABAR – INSTITUCINIAI INVESTUOTOJAI. TOKIA PAT
SITUACIJA PASTEBIMA KITOSE IšSIVYSčIUSIOSE šALYSE. INSTITUCINIAMS
INVESTUOTOJAMS, PALYGINTI SU PRIVAčIAIS, BūDINGA TARPTAUTINIO LYGIO
DIVERSIFIKACIJA, TAI YRA KAPITALO PERKėLIMAS į KITų šALIų RINKAS.
STAMBIAUSIOS YRA JAV IR JAPONIJOS RINKOS. KADANGI VERTė MATUOJAMA JAV
DOLERIAIS, KINTANT JENOS KURSUI, LYGINAMOJI VERTė TAIP PAT KINTA.

Kitų šalių fondų rinkose apyvartinių sandorių (round trip trading –
vertybinių popierių pirkimas nedelsiant juos parduodant) norma yra
aukštesnė. Be komisinių, į normą įskaitomi mokesčiai, taip eilė rinkos
išlaidų. Pastaruoju metu sandorių operacinių išlaidų skirtumas skirtingose
šalyse mažėja.

Daugelio firmų akcijos kotiruojamos ne tik nacionalinėse biržose, bet
ir užsienyje, o didelių firmų – iškarto keliose šalyse. Skirtingose šalyse
ir biržose pasiruošimas įsileisti užsienio vertybinius popierius į
nacionalines biržas yra skirtingas.

1. Tarptautiniai akcijų indeksai

Užsienio rinkų veiklą apibūdina įvairūs vertybinių popierių indeksai.
Kiekvienoje vykdančioje prekybą vertybiniais popieriais šalyje
apskaičiuojamas bent vienas toks indeksas. Jeigu šalyje veikia ne viena
birža, indeksai apskaičiuojami kiekvienoje jų. Indeksus taip pat sudarinėja
kitos organizacijos, analitinės ir konsultacinės įmonės.

Japonijoje egzistuoja du pagrindiniai indeksai. Pirmas – Tokijo
biržos sudarytas Tokijo akcijų indeksas (Tokyo Stock Price Index (TOPIX)).
Šis suvestinis indeksas pristato visas Tokijo fondų rinkos “pirmosios
sekcijos” akcijas, tai yra labiausiai paplitusias ir aktyviai apdorojamas
stambiausių Japonijos korporacijų akcijas. Antras – firmos Nihon Keizai
Shimbun,Inc. sudarytas ir pristatomas Nikkei 225 indeksas (Nikkei 225 Stock
Average) . Jis apima 225 “pirmos sekcijos” stambiausias kompanijas.

Londono birža turi eilę indeksų. Dažniausiai naudojamas Financial
Times Industrial Ordinary Index (FT 30), kuris apima 30 stambiausių
kompanijų. Išsamesnis indeksas – biržos indeksas Financial Times Stock
Exchange 100 (FTSE 100). Indeksas apima 100 stambiausių Didžiosios
Britanijos kompanijų, kurios sudaro didžiausią nacionalinės fondų rinkos
dalį. Indeksus publikuoja leidybinis koncernas Fincial Times ir Statistikos
institutas (Institute for Actuaries). Šie statistiniai indeksai bendru
pavadinimu FTA (viso 54 indeksai) apima įvairias ekonomikos sritis. Tokio
tipo laisvajame indekse dalyvauja daugiau nei 700 akcijų.

Vienas svarbiausių Vokietijos fondų indeksų yra DAX (Deutscher
Aktienindex) – Frankfurto fondų biržos indeksas (FWB). Indeksas DAX apima
30 aktyviausiai prekiaujamų FWB akcijų. Dar vienas poliarus indeksas – FAZ,
publikuojamas kassavaitiniame laikraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung.
Indekse dalyvauja 100-to stambiausių Frankfurto biržos kompanijų akcijos.
Prancūzijoje nacionalinė fondų brokerių asociacija ir Paryžiaus birža
skelbia 40-ies stambiausių emitentų akcijų indeksą – CAC 40 (Cotation
Assistee en Continu). Šis pavadinimas atitinka Paryžiaus biržos
elektroninės prekybos sistemos pavadinimą. Besiintegruojančioje Europoje
indeksai CAC 40, FTSE ir DAX patikimai atspindi bendrą Europos rinką. Prie
kitų plačiai žinomų nacionalinių fondų indeksų priskiriami Honkongo biržos
indeksai – Hang Seng Index, Toronto biržos laisvas indeksas TSE 300 ir
Šveicarijos indeksas SPT (Swiss Perfomante Index), apimantis beveik 400
šalies įmonių ir kompanijų.

Atsižvelgdami į didėjantį susidomėjimą investuoti į užsienio akcijas,
finansiniai institutai sukūrė eilę tarptautinių akcijų indeksų. Tokiems
indeksams priskiriamas JAV pensijų fondų plačiai naudojamas Morgan Stanley
Capital International Europe, Australia, Far East Index (EAFE Index). Šis
indeksas apima 21 šalies daugiau nei 2000 kompanijų akcijų kainas.
Santykinai nauji tarptautiniai akcijų indeksai yra: The Financial Times
World Index, Salomon Brothers – Russell Global Equity Index ir Global
Index.

2. Tarptautinių investicijų priežastys

Padidinti portfelio pelningumą be rizikos arba sumažinti riziką be
nuostolių galima įtraukiant kitų šalių akcijas. Tokio teigiamo poveikio
priežastis yra pasaulio rinkos atskirų segmentų maža koreliacija.
Koreliacijos koeficientas gali svyruoti nuo –1 iki +1. Jo reikšmė rodo
įvykių tarpusavio priklausomybės lygį. Jeigu rinkos yra stipriai teigiamai
koreliuotos (tai yra koreliacijos koeficientas artėja prie +1), tai šios
rinkos “kyla” ir “krenta” kartu. Investavimas abiejose rinkose tuo pačiu
metu yra “perdėtas”, nes laukiami rezultatai bus vienodi ir operacinės
išlaidos bus aukštos. Kuo koreliacijos koeficientas arčiau 0, tuo daugiau
“nepriklausomi” rinkos kainų svyravimai. Skirtingų šalių aukštą
“nepriklausomybės” lygį sąlygoja mokesčių sistemos, finansų politikos,
bendro politinio stabilumo, gyventojų skaičiaus augimo ir t.t. skirtumai.
Kadangi tam tikros šalies akcijų kursą daugiausia įtakoja vietinės sąlygos
ir politika, kompanijų akcijų grupių kainos kinta skirtinga kryptimi ir
skirtingu laipsniu. Tokie nevienodi akcijų kursų pasikeitimai leidžia
investuotojui sumažinti rizikos laipsnį, o tai stimuliuoja jo
suinteresuotumą tarptautinėse investicijose.

Pelningumo koreliacija įvairiose šalyse skirtinga. Smarkai
besiskiriančių šalių pelningumo koreliacija yra daug mažesnė už 1, ir
atvirkščiai. Pvz.: didžiausios koreliacijos koeficientas – 0,81 – JAV ir
Kanados. Teigiamas koreliacijos koeficientas rodo, kad šalių akcijų kursai
taip pat kaip ir ekonomika, tam tikru būdu susijusios. Tai reiškia, kad
tarptautinė diversifikacija turi savo ribas. Kitaip tariant, skirtingų
šalių rinkos – tai mažai tarpusavyje susijusios bendros rinkos dalys.
Investicinio kapitalo skirstymas tarp jų leidžia iš esmės, bet ne visiškai,
sumažinti formuojamų portfelių pelningumo kaitą.

Literatūra

1. Управление инвестициями. Фрэнк Дж. Фабоцци. М.: – Инфра-М, 2000.

Leave a Comment