Finansų analitika

1.Globalizacijos tendencijos ir finansai. Pagrindiniai globalinių finansų komponentai: Tarptautinės finansų rinkos; Tarptautinė bankininkystė; Tarptautiniai korporatyviniai finansai; Tarptautinės portfelinės investicijos, Globalinių finansų aplinka.

Globalizacija-pasaulinis bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimas.
Globalizacija-fundamentalus procesas, kuris keičia pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą.
Globalizacija-sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę.

Pagrindinės globalizacijos prielaidos:
1.Laisvi mainai (prekyba);
2.Tarptautinių korporacijų atsiradimas;
3.Gerai išsivysčiusios telekomunikacijos, kompiuterizuota informacijos technologija;
4.Internetas;
5.Auganti konkurencija;
6.Globalių produktų ir paslaugų atsiradimas;
7.Poreikis kaštų mažinimui.

Globalizacijos tendencijos 20004+
1.Tolesnis globalizacijos augimas
2.Investicijų augimas, įmonių koncentracija, partnerystė įvairiose srityse
3.Tarptautinių korporacijų, aliansų kūrimasis

Globalizacijos privalumai:
1.Pagrindinis globalizacijos privalumas – jos teikiama ekonominė pažanga;
2.Greitas naujausių technologijų plitimas;
3.Žmonijos suvienijimas politinėje, ekonominėje sistemose, sudarant sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika;
4.Darbo jėgos ir kapitalo laisvas judėjimas.

Globalizacijos trūkumai
1.Globalizacijos procesai nėra valdomi, stichiški
2.Įgyja vis didesnę galią ekonominėje ir politinėje srityse
3.Nacionalinė valstybė praranda ekonominį ir politinį vaidmenį
4.Įvairioms kultūroms kyla suvienodinimo pavojus
5.Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms

Ekonomikos integracija:
1.Didėjantis ekonomikų viena kita pasitikėjimas;
2. Galimybės parduoti ir pirkti kiiekvienoje pasaulio šalyje;
3.Galimybės dirbti ir turėti kapitalo bet kurioje pasaulio vietoje;
4.Globalinių rinkų augimas finansų srityje.

Ekonomikos integracija galima dėl:
-Technologijos;
-Tinklo formavimo;
-Komunikacijos;
-Komunizmo žlugimas;
-Tendencija formuoti laisvą prekybą;
-Interneto;
-Ekon. Kooperacijų augimo-prekybos blokų (EU, NAFTA,etc.)

Prekybos nauda:
-Augantis pasirinkimas;
-Didesnis augimo potencialas;
-Galimybės turėti aukštesnį ekonominį reitingą;
-Didesnės įsidarbinimo galimybės.

Prekybos neigiamos pusės:
-Didėja at

totrūkis tarp išsivysčiusių ir neišsivysčiusių šalių, turtingų ir neturtingų;
-Nėra galimybių įeiti į turtingųjų rinką;
-Darbuotojų eksploatacija.

Korporatyvinė plėtra – nacionalinių kompanijų kūrimas.
Bruožai:
1.Didėjančios pajamos;
2.Mažėjantys kaštai;
3.Geresnės galimybės naudotis ištekliais;
4.Proceso kontrolė;
5.Pagrindinių tiekėjų kontrolė;
6.Masto ekonomija.

Korporatyvinis dominavimas:
1.Aplinkos pažeidimas;
2. Žmonių išnaudojimas;
3.Monopolijos jėga;
4.Ekonomikos degradacija;
5.Neatsinaujinantys šaltiniai;
6.Kultūrų pažeidimai.
7.Etinė atsakomybė bizniui;
8.Atsakomybė globalaus biznio;
9. Padidėjęs atotrūkis tarp turtingų ir vargšų-priežastis terorizmo;
10.Pastangos panaikinti prekybos barjerus.

Globalizacija ir augimas pasaulinėje ekonomikoje:
Globalizacijos svarba ir neginčytinumas yra toliau diskutuojamas Tarptautinio valiutų fondo ir Pasaulio Banko metiniuose susirinkimuose. Globalizacija liečia ir ekonomikos ir organizacijų integraciją visame pasaulyje.

1.Teigiamas ir neigiamas globalizacijos poveikis šalių vystymuisi.

Globalizacijos privalumai:
1.Pagrindinis globalizacijos privalumas – jos teikiama ekonominė pažanga;
2.Greitas naujausių technologijų plitimas;
3.Žmonijos suvienijimas politinėje, ekonominėje sistemose, sudarant sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika;
4.Darbo jėgos ir kapitalo laisvas judėjimas.

Globalizacijos trūkumai:
1.Globalizacijos procesai nėra valdomi, stichiški
2.Įgyja vis didesnę galią ekonominėje ir politinėje srrityse
3.Nacionalinė valstybė praranda ekonominį ir politinį vaidmenį
4.Įvairioms kultūroms kyla suvienodinimo pavojus
5.Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms

2. Klausimas: Finansų sistemos apibūdinimas. Institucinė struktūra. Finansų sektoriaus priežiūra.

Bendrai apie finansus iš knygos:
Finansai-ekonominiai piniginei santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant BVP ir nac. Pajamas yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai,siekiant vykdyti valstybės f-jas ir užtikrinti ekonomikos plėtros salygas
Finansai atlieka sias f-jas:
pinigų fondų sudarymo; 2)finigu fondo naudojimo; 3)pinigu fondu sudarymo ir naudojimo kontroles.
Kiekviena finansinė operacija atlieka paskirstomąja ir ko

ontroline funkcija.
Kiekviena finansu sitemos sudedamoji dalis apima ti jai budinga finansiniu santykiu sferą. Finansų sistema – ekonominiu piniginių santykiu, per kuriuoss sudaromi, naudojami ir kontroliuojami pinigu fondai, ivairiu sferų visuma. Kitaip sakant – amoniu, gyventoju ir valstybes pinigu fondu sudarymo, naudojimo ir kontroliavimo formu bei metodu visuma.
Finansu sistema sudaro: decentralizuoti (imoniu, organizaciju ir namu ukio) ir centralizuoti (valstybes) finansai.
Finansų sistemos tikslas – sudaryti sąlygas susitikti dviem dalyviams: pinigu savininkams, kurie juos sutaupę ir nori parduoti arba apskolinti tiems, kurie stokoja pinigu ir nori ju nusipirkti arba pasiskolinti. Dažnai šias pinigu turėtoju ir ju pirkėju grupes rinkoje suveda draugėn finansiniai tarpininkai: bankai, investicijų kompanijos ir kitokios įst.
Iš jos duoto atsisviesti referato:
Finansu infastruktura gali buti apibreziama kaip „taisyklių, instituciju ir sistemu rinkinys, kurio aplinkoje ekonimokos agentai atlieka finansinius sandorius“.
Finansu sistemos dydis gali buti matuojamas per ja pervedamu lesu apimtimi, jame veikiančiu firmu ir suteikiamu paslaugu skaičiumi bei ivairumu, ar siame sektoriuje įdarbinamu ekonominiu ištekliu apimtimi.
Kiekvienam is finansu infrastruktūros elementu efektyvumas matuojamas atskirai, siūloma ivertinti finansu sistemos gyli kuris parodytu ir jos efektyvumą. Tam naudojamasi namu kreditu, suteiktu privaciam sektoriui dalimi salies BVP, akciju rinkos kapitalizacijos dalimi BVP, privataus ir viesojo sektoriaus ilgalaikiu vertyb pop. Kapitalizacijos dalimi BVP ir bendros akciju rinkos kapitalizacijos rodikliais. Skirtingi rodiklia at
tspindi skirtingas sistemos dalis, kada siu daliu poveikis ekonomikai nera vienodas. Tokiu atveju, finansu infrastruktūros tyrimui naudojami rodikliai išsiskiria į atskirai biržų, bankų ir kitų depozitiniu ir nedepozitiniu finansu sistemos instituciju efektyvumo matavimo koeficientus. Tiriant ekonomikos augimo priklausomybę nuo akcijų I biržosvystymosi ivertina3 rodiklius: biržos kapitalizacijos ir šalies BVP santykį, apyvartos greitį bei procentinį listinguojamų nacionaliniu imoniu akciju pokyti.
Rinkos dydžio matas: vertybiniu popieriu birzos kapitalizacijos ir BVP santykis
Rinkos efektyvumo matas: apyvartumas.
II Nebankinių finansinių institucijas galima išskirti i 5 grupes: į bankus panasios institucijos, draudimo kompanijos, privatus pensiju ir taupymo fondai, investiciniai fondai ir vystymo bankai. Sios institucijos yra vertinamos pagal bendrojo turto ir BVP santyki, kas parodo ju dydi, bei isipareigojimu privaciam sektoriui santykis su BVP, kurio matuojamas siu instituciju aktyvumas. Draudimo kompanijoms isiskiriami gyvybes draudimo prasiskverbimo ir tankumo rodikliai.
III Bankinis sektorius Pagr rodikliai: *banku koncentracija *užsienio banku turto ir skaiciaus dalis *valstybiniu banku dalis, siais rodikliais matuojama bankinio sektoriaus struktūra, o efektyvumas matuojamas – gryna banku palukanu marža ir ju pridetinemis išlaidomis.
Finansu rinkos institucijomis vadinami alternatyvus finansavimo budai, kuriais perduodamos finansines lesos sistemoje. Ju skirstymas apima: bankus, vertybiniu pop. birzas, kitas finansines institucijas, nepriskiriamas ne vienai is ankstesniu grupiu (draud imones, investicinei fondai, kredito unijos ir pan.)
Bankai ir birzos tampa ne 2 prieingi va
ariantai, o papaildancios niena kita institucijos.
Pagr banku f-jos: kredito suteikimas, likvidumo užtikrinimas ir informacijos perdavimas
Pagr. Birzu f-jos: kredito paskirstymas, rizikos apjungimas, investuotoju informacijos ir monitorinio kastu mazinimas. Be to suteikia platesne investicinio portfelio diversifikavimo galimybe nei bankai, bei leidžia kiekvienam investuotojui atskirai pasirinkti priimtina gaunamo pajamingumo bei rizikos laipsnio santyki.
Finanasu institucijos, išskyrus birzas, dar vadinamos fin tarpininkais. I ju tarpa patenka ir bankai.
Finansų sektoriaus priežiūra (potemė)
Finansų infrastruktūros taisykles.Viena is finansų infrastruktūros sudedamuoju daliu – jos reguliacija:reguliuojančios institucijos, taisykles, įstatymai. Finansų infrstrukturos taisykles galima išskirti i sekančias grupes: bendras finansus institucijų reguliavimas ir centrinio banko vaidmuo, valstybes vykdomas makroekonomine politika ir tiesiogines finansų sistemos sąsajos su jais, pasirinktas teisinis salies modelis, apskaitos standartai
Teisinis reguliavimas.Yra kuriami reguliaciniai mechanizmai bei taisykles, užtikrinančios finansų rinkos efektyvumą
Efektyvumas gali buti paiekiams apsaugant finansu sitema nuo sistemines rizikos, apsaugotu dalyviu teises bei leistu pasiekti specifiniu tikslu. Tacaiu reguliacija neturi buti per didele.Turi buti užtikrinamas ir atitinkamas veiksmu laisves lygis. Įstatymine reguliuojanti baze.Valstybes kisimasis i fin sektoriu turi buti optimalus,turi vesti prie kriziu išvengimo užtikrinimo
Apskaitos standartaiAtskirai ivertinamas ir salies apskaitos standartu vaidmuo finansu infrastruktūroje, nes butent ji itakoja visuomenei pateikiamos ir viesai prieinamos informacijos platuma, faktu atspindėjimo realuma ir patikimuma.
Finansu sistemos efektyvumo didėjimui ir ekonomikos augimo skatinimui, svarbus yra reguliavimas, kuris ir sudaro palankias salygas atskiru infrastruktūros instituciju efektyvumo augimui, optimalios struktūros susiformavimui.
Teisine valstybes sistema, galiojantys istatymai, tiesiogiai veikiantys aktyvuma finansu rinkose, istatytminis finansu instituciju reguliavimas turi didžiausia itaka salies finansu sistemos funkcionavimui ir infrastruktūros efektyvumui, matuojant ji ekonomikos augimo tempais.

1. Finansu sektoriaus prieziura?
Siuo metu finansu istaigu pieziura lietuvoje vykdo 3 institucijos:
Lietuvos bankas (prižiūri bankus, kredito unijas t.y. paskolu rinka)
Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba (draudimo bendroves, draudimo brokeriai)
Vertybiniu popieriu komisija (finansu makleriu imones, banku specializuoti finansu makl. Padaliniai, investiciniai fondai, pensiju fondai)
2. Kokia yra birzos prekybos sistema?
Biržos prekybos sitema yra centralizuota ir dematerializuota. Piemas prekybos metodas taikomas akcijoms, pagr. Jo bruožas – visi prekybos sesijos sandoriai vienos emisijos akcijoms registruojami vieningu rinkos kursu. Rinkos kaina nustatoma atsižvelgiant i pasiūla ir paklausa, laikantis maksimalios apyvartos principo, t.y. turi buti nupirktas ar parduotas didžiausias imanomas vertyb. Pop. skaicius. Minimalaus skirtumo tarp siūlomu pirkti ir prduoti vertyb. Pop. skaiciaus, nustatytas remiantis ankstesniu principu. Antrasis prekybos metodas taikomas Vyriausybes vertyb po., rinkoje atsiradusiems 1994 metu liepa. Jiems netaikomas vieningo kurso principas. Sandoriai registruojami pradedant gautu pavedimu pirkti Vyriausybes vertyb. Pop. didžiausia kaina.

4.Tarptautiniai finansai ir tarptautinė ekonominė aplinka

Finansų sistemos struktūra- ekonom. veikiančių finansinių instrumentų, rinkų , ir institucijų mišinys.
Finansų sistemos efektyvumo didėjimui ir ekonomikos augimo skatinimui, svarbiausias yra reguliavimas, sudarantis sąlygas augimui.
Ekonominė aplinka – tai verslo makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką verslo sprendimams ir veiksniams.
Vadybininkui reikia domėtis tiek šalies ekonomika, tiek tarptautinės ekonomikos visuma dėl šių priežasčių:
Įvairių rinkų dydžio ir savybių nustatymo
Rizikos laipsnio, veikiant tam tikroje šalyje įvertinimo
Aukšto augimų sektorio nustatymo
Investavimo sprendimų priėmimo
Efektyvaus kompanijų išteklių panaudojimo.
Pasaulyje žinomos 3 ekonominės sistemos : kapitalizmas, socializmas ir mišri sistema.
Nacionalinė ekonominė aplinka .Iš esmės visų šalių vyriausybės siekia 4 pagrindinių ekonominių tikslų:
visiško įdarbinimo(užimtumo)
spartaus ekonominio augimo
žemos infliacijos normos
šqalies mokėjimų balanso deficito nebuvimo.
Ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: rinka,užsienio ir vidaus prekyba, rinkos reguliavimo priemonės, valiutos politika, BNP(bendras nacionalinis produktas).
Ekonomikos augimo priklausomybė nuo akcijų biržos vystymosi 3 rodikliai:
Biržos kapitalizacijos ir šalies BVP santykis
apyvartos greitis
procentinis listinguojamų nacionalinių įmonių akcijų pokytis.
Užsienio ekonominė politika apima visą vyriausybinę politiką ir sprendimus, susijusius su šalies tarptautinės prekybos ir investicijų dydžiu, sudėtimi, kryptimi, prigimtimi.
Politikos investicijos į ekonomiką aspekatai:viešasis interesas(privalomas indeliu draudimas), privati informacija ir ideologija(įsitikinimai apie vyriausybės įtakos ekonomikai ribas).
Pagrindiniai ekonominiai kintamieji:
ekonomikos struktūra- šalies gyventojų sk, jų procentinis augimas, pajamų lygis bei pasiskirstymas, gamtiniai ištekliai.Ekonomikos infrastruktūra yra visų išorinių priemonių ir paslaugų, palaikančių įmonių darbą, visuma.
pramonės struktūra, apibrėžiama : įėjimo ir išėjimo barjerais, konkuruojančių įmonių sk., rinkos pasidalijimu tarp verslo šakų,
rinkos augimas, paprastai matuojamas valiutos pagrindu, jos pagrindu vertinama ir infliacijos norma
pajamų lygis ir ekonomikos augimas
sektoriuas tendencijos
ekonomikos atvirumas, importas eksportas
tarptautinis įsiskolinimas rodo tautos galimybę padengti užsienio skolas, esant mokėjimų balanso krizei.
urbanizacijos laipsnio rodiklis.
Dempingo problemos.Dempingas – bet koks pardavimas eksporto rinkoje už žemesnę kainą, nei ta, kurią palaiko tos šalies tiekėjai(plius transportas ir užsienio paskirstymo kaštai), nepaisant esamos motyvacijos.
Svarstomi būdai, kaip sumažinti šalių nedarbo lygį ir pagerinti mokėjimų balansą ilguoju laikotarpiu.Tada taikoma gan įvauri protekcionizmo politika.

1. tarifai
kiekio apribojimai
kiti netarifiniai barjerai(NTBs)
valiutų kontolė
Empyrinių tyrimų metu patebėta abipusė finansų rinkų (biržų) ir ekonomikos augimo priklausomybė, tačiau tokie rezultatai gaunami dėl biržų specifikos vertybinių popierių kainose atspindėti ateities lūkesčius, auganti ekonomika didina vertybinių popierių biržų reikšmę, o šios efektyvumas ir išsivystymo laipsnis sudaro sąlygas spartesniam šalies augimui.
Kuo labiau išsivysčiusi ekonomika, tuo didesnė dalis lėšų perskirstoma per kitus finansinius tarpininkus (draudimo kompanijas, biržos,pensijų fondai,mutual fondai ir kiti nebankiniai finansiniai tarpininkai), tačiau aiškaus priežastinio ryšio tarp šių institucijų ir augimo pastebėta nebuvo.

Teisinė valstybės sistema, galiojantys įstatymai, tiesiogiai veikiantys aktyvumą finansų rinkose, įstatyminis finanssų institucijų reguliavimas turi didžiausią įtaką šalies finansų funkcionavimui ir infrastruktūros efektyvumui, matuojant jį ekonomikos augimo tempais.

Ekonomikos išsivystymo laipsnį atitinkanti finansų infrastruktūra pozityviai veikia ekonomiką.Kitu atveju augimas galimas, bet mažesniais tempais.

Finansų sistemos poveikis ekonomikai pagal endogeninio augimo teoriją, pasireiškia skatinant technologijos augimą ir inovacijas.

Nors atskirų projektų įvertinimas ir priklauso nuo konkrečios rinkos situacijios ir skiriasi tarp šalių, bet globalus finansų rinkų jungimasis šiuos kaštus mažina.tai spartina ekonomikos vystymąsi dėl didesnio investicinių projektų grąžos bei pelningumo.

Esant atitinkamam finansų struktūros išsivystymo lygiui, skolinimasis finansų rinkoje ir vertybinių popierių biržų stiprėjimas sąlygoja spartesnį ekonomikos augimą, nei tradicinio bankinio sektoriaus dominavimas.

Bankų finansinis tarpininkavimas sumažina sandorių kaštus smulkiems investuotojams, atsirandančius dėl informacijos ir laiko retumo vertinant galimos investicijos pelningumą, skolininko patikimumą ir kt aspektus, ir taip prisideda prie ekonomikos augimo.
Tarptautiniai finansai ir tarptautinė ekonominė aplinka.Tarptautiniai finansai yra susiję su šalių realių pajamų formavimo ir vartojimo išdėstymu tam tikrą laikotarpį ekonomikose, susijusiose su pasaulio rinkomis. Jų pagrindas – šalių būtinumas ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti išorinį balansą.Ekon.aplinka – verslo makroekonomikos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais, bei tendencijomis, darančiomis įtaką verslo sprendimams ir veiksmams.Ją tiria pasaulio bankai pagal grupes: priklauso ES, nepriklauso ir galvojančios, siekiančios priklausyti ES.

7. Užsienio prekybos finansavimas. Šalies rizika

Užsienio prekybos finansavimas.

Tarptautinė prekyba (international trade) – keitimasis prekėmis ir paslaugomis, kuris vyksta tarp valstybių. Tarptautinė prekyba šalims suteikia galimybę gauti tam tikrų prekių ir paslaugų, kurių jos pačios negali pasigaminti, arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų (pvz., dėl to, kad mažai žaliavų arba dėl pažangesnės technologijos). Šalys, prekiaudamos viena su kita, gali padidinti savo ekonomikos galią ir kartu pakelti šalies pragyvenimo lygį.

Šalies rizika.
Šalies rizika matuojama vertinant 3 blokus:
Visuomeninis, socialinis, politinis veiksnys;
Makroekonominis.
Specializuotas.
Šalies rizika susideda iš:
I. Politinės rizikos- a)Užsienio rizikos(ginkluoti susirėmimai);

b) vidaus rizikos (revoliucija, teroras, boikotas).
II. Ekonominės rizikos- a) darbuotojų veiksmai (streikai ir išsiuntimas);

b) pinigų kredito politika- fiskalinė politika- (infliacija, skolos užsienio šalims, kapitalo judėjimo tvarkymas);

c) pramonės politika (pramonės plėtra);

d) geografinis žaliavų trūkumas.
Šalies rizikos nustatymo metodai:
1. Čia 30 skiriama politinei rizikai ir 70- ekonominiai rizikai. Politinė rizika priklauso nuo šalies sugebėjimo vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, “įsileisti” užsienio investuotojus. Ekonominė rizika priklauso nuo šalies gebėjimo vykdyti ekonominius įsipareigojimus, nuo šalies infrastruktūros integruotumo į tarptautinę rinką ir nuo šalies finansinio ir ekonominio priklausymo nuo kitų šalių. Šio metodo trūkumai: veiksniai yra subjektyvūs; duomenys yra tik praeities (labai sunku prognozuoti besivystančias valstybes).
2. Čia siūloma apibrėžti kiekvienos šalies pažeidžiamiausias sritis ir naudoti scenarijų: “Kas atsitiktų, jeigu.”. Šiuo metodu įmanoma nustatyti maksimalią šalies riziką, tačiau sunku tarpusavyje lyginti atskirų šalių riziką.

Reitingavimas.
Reitingas- vertės nustatymas.
Reitingai, iš vienos pusės, talpina savyje vertinimus apie ateitį, o iš kitos pusės, panaudojami investuotojų teisių apginimui.Todėl reitingų sudarymo pastangos greičiau nukreiptos į „blogiausių” galimybių nustatymą „matomoje” ateityje, nei į praeities pasiekimų ir dabarties įvertinimą. Reitingai, būdami ilgalaikės rizikos įvertinimo rodikliais, talpina savyje ir daugybę kitų tiriamų nestatistinių veiksnių.
Reitingų nustatymo paslaugomis nuolat naudojasi finansinės bei investavimo kompanijos, bankai, vystymo, vyriausybinės bei vietinės valdžios agentūros.
Ypatingai svarbūs rinkos ekonomikos sąlygomis yra šalių reitingai. Jie ne tiktai sumažina vyriausybės skolinimosi rinkose kainą, bet ir skatina investicijas į šalies ūkį, pasitikėjimą ūkio subjektais, aktyvina ekonominius ir prekybinius ryšius su užsieniu. Galioja taisyklė, kad ūkio subjektų reitingas negali būti aukštesnis nei šalies. Todėl šalyje, kuri neturi tarptautinės rinkos ekspertų įvertinimo, jo negali turėti ir bankai bei kompanijos. Reitingų agentūros kredito rizikos laipsnį žymi atitinkamomis raidėmis ir ženklais, kurie (atsižvelgdami į agentūrą) turi skirtingą reikšmę.
Reitingų klasės:
A-aukščiausio saugumo lygis;
B- vidutinio saugumo lygis;
C-bloga būklė;
D- įsipareigojimų nevykdymo lygis.
Pagrindiniai rodikliai, kurie vertinami reitinguojant valstybes: 1) einamosios sąskaitos balansas; 2) įsiskolinimai; 3) mokėjimo balanso deficitai;4) ekonomikos struktūra ir augimas; 5) valiutos kursos ir konvertuojamumas; 6) BVP vienam gyventojui; 7) oficialios atsargos; 8) taupymas, t.y. santaupų dydis; 9) infliacija; 10) kapitalo rinkų prieinamumas; 11) susiskaidymas į grupes (visuomenės); 12) visuomenės lūkesčiai; 13) priverstinis valdymo rėžimas; 14) korupcija, politikos lankstumas; 15) kriminalinis ar karinis sukilimas; 16) tarptautinis įsipareigojimai ir integracija; 17) įstatymų bazė; 18) nacionalizacija; 19) politinė aplinka; 20) regioninė politika; 21) infrastruktūra ir vietinių paslaugų valdymas; 22) darbo kaštai ir produktyvumas (našumas).

Valiutos rizika, politinė rizika, rinkos rizika, mokėjimų rizika.
Valiutinę riziką galima apibrėžti kaip valiutų kursų svyravimo įtaką finansiniams ūkio subjekto rezultatams. Valiutos rizika- galimybė, kad dėl valiutų kursų svyravimų investicijų vertė nominuota atitinkama valiuta pasikeis nepalankia kryptimi.
Rinkos rizika- atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų pokyčio rinkoje. Ji gali būti: a) absoliučioji, kuri apskaičiuojama pagal bendrojo pelno svyravimus; b) santykinė- apskaičiuojama pagal nuokrypį nuo indekso. Rinkos rizika, tai pagrindinė rizika- galimybė, kad VP ar kitų instrumentų rinkos kaina padidės ar sumažės ir tuo įtakos turto grąžą. Apsisaugant nuo staigių rinkos svuravimų, reikia diversifikuoti investicinį portfelį, investuoti ilgesniam laikotarpiui.
Mokėjimo rizika- atsiranda, kai kita šalis nenori ar negali įvykdyti savo įsipareigojimų, skolinių. Mokėjimo rizika- galimybė, kad sandorio šalis laiku ir/ar pilnai neįvykdys savo įsipareigojimų, priimtų sudarant sandorį.
Politinė/ šalies rizika- galimybė, kad šalyse kur investuotas turtas nepalankia kryptimi pasikeis plėtra ir/ ar įvyks nepalankūs įvykiai (paikeitimai ekonomikos politikoje ar teisinėje aplinkoje, liaudies neramumai, karai), kas galėtų esminiai paveikti investicijų valdymą.

Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai:
susikaupęs įsiskolinimas- tai bet kuris nuolat pasikartojantis trumpalaikis įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir mokesčių mokėjimą.
komercinis kreditas- tai skolos tarp įmonių. Komercinis kreditas- tai savaiminis finansavimo šaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas.
Kredito institucijų paskolos. Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito) teikiant trumpalaikį finansavimą.
komerciniai vekseliai- tai didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinius vekselius naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika.

8. Tarptautinė komercinė bankininkystė.

Bankas – finansinė institucija, telkianti laikinai laisvas įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšas bei namų ūkių santaupas, teikianti paskolas, atliekant piniginius atsiskaitymus, vykdanti pinigų ir vertybinių popierių emisiją, atliekanti su jais , užsienio valiuta bei auksu susijusias operacijas ir kitas funkcijas.

Pagal veiklos pobūdį ir atliekamas funkcijas, bankai skiriami į dvi pagrindines rūšis: centrinis bankas ir komercinis bankas.

Yra bankinės ir nebankinės institucijos.
Nebankinių institucijų grupės:
Į bankus panašios institucijos (kreditinės unijos).
Draudimo kompanijos.
Privatūs pensijų ir taupymo fondai.
Investiciniai fondai.
Vystymo bankai.
Šios institucijos vertinamas pagal bendrojo turto ir BVP santykį.
Hipotekinės paslaugos – nekilnojamojo turto finansinės paslaugos.
Komercinių bankų sektoriaus pagrindiniai rodikliai: bankų koncentracija, užsienio bankų turto ir skaičiaus dalis bei valstybinių bankų dalis.
Šiais rodikliais matuojama bankinio sektoriaus struktūra.
Efektyvumas matuojamas bankų palūkanų marža ir jų pridėtinėm išlaidom.
Sisteminė rizika – vieno vieneto žlugimas daro didelę įtaką visai sistemai, gali ją net suardyti.
Marža – tai pelnas, kurį sau uždeda bankas.
Liboras(LIBOR) – palūkanų bazė.

13. VP rinka. Finansinės institucijos Lietuvoje, jų poveikis ekonomikos augimui

Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. VP rūšys – akcijos, obligacijos, Vyriausybės vertybiniai popieriai, taupymo lakštai, teisės ir kt.
Vertybinių popierių rinka – tai finansinių paslaugų rinkos dalis, apimanti kapitalo ir pinigų rinkas bei sudaranti sąlygas perduoti nuosavybės teisę į vertybinius popierius. Čia vyksta VP pirminė emisija ir antrinė prekyba.

Vertybinių popierių rinkos funkcijos:
Susieti ir apjungti taupančiuosius bei investuojančius;
Atlikti pirminį ir antrinį vertybinių popierių paskirstymą ir viešai juos pateikti rinkai;
Kainodaros f–ja (vertybiniai popieriai kaip ir kiekviena prekė turi savo išlaidas ir kainą);
Komercinė f-ja (susieti paklausą su pasiūla, organizuoti pardavimus);
Susieti ir suderinti investicines banko operacijas, biržinę ir nebiržinę vertybinių popierių prekybą ir hipotekos priemonių rinką;
Perskirstyti investicinius išteklius (vertybinių popierių rinka perskirsto išteklius tarp ūkinių veiklos sričių bei paverčia santaupas investicijomis);
Laikytis vertybinių popierių rinkos standartų, etinių normų, taisyklių, užtikrinti, kad jų būtų laikomasi.
Vertybinių popierių rinka gali būti suskaidyta:
Pinigų rinką (apima trumpalaikes kreditines operacijas);
Kapitalo rinką (apima vidutines ir ilgalaikes kreditines operacijas);
Fondų rinką (apima kreditines operacijas, aptarnaujant vertybinius popierius pirminėje, antrinėje ir kitose rinkose);
Hipotekos rinką (apima kreditines operacijas, aptarnaujant nekilnojamo turto rinką).
Vertybiniai popierių apyvarta gali būti:
pirminė (pasiūlymas įsigyti VP jų išleidimo metu bei jų perleidimas investuotojų nuosavybėn);
antrinė (pasiūlymas įsigyti jau išleistų į apyvartą VP, taip pat jų perleidimas kitiems investuotojams).
Pagal sandorio vietą yra išskiriama:
biržinė VP apyvarta.
užbiržinė VP apyvarta.
Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:
a) Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos konjunktūrą.
b) Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai (toliau – FMĮ), investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:
savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas,
konsultuoja investuotojus VP kainų ir investavimo į juos klausimais,
valdo savo klientų VP portfelius,
atidaro klientams VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.
c) Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas)
d) Kliringo bankas – institucija, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su VP tarp FMĮ ir bankų pagal gautas iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo instrukcijas. Centrinis depozitoriumas ir Kliringo bankas (šiuo metu – Lietuvos banko Atsiskaitymų centras) užtikrina VP ir pinigų pateikimo vienu metu principą.
e) Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.
f) Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių.
g) Klientai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę VP sąskaitas.
h) Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija, atliekanti VP rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos funkcijas.

1. Pagrindiniai VP rinkos dalyviai
Vertybinių popierių rinkos dalyviai – tai fiziniai ar juridiniai asmenys, parduodantys ar perkantys vertybinius popierius, tarpininkaujantys bei aptarnaujantys jų apyvartą.
Vertybinių popierių rinkos dalyvius galima suskirstyti į grupes:
Emitentai
Tarpininkai
Investuotojai
Akcininkai
Klientai
Finansų maklerio įmonė

2. Kokie pagrindiniai VP komisijos uždaviniai?
prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos taisyklių vertybinių popierių apyvartoje;
imtis priemonių, užtikrinančių veiksmingą vertybinių popierių rinkos veikimą ir investuotojų apsaugą;
teikti pasiūlymus dėl valstybės ekonominės politikos, skatinančios vertybinių popierių rinkos plėtrą, formavimo;
skleisti informaciją apie vertybinių popierių rinkos veikimo principus;
imtis kitų priemonių Vertybinių popierių rinkos įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su vertybinių popierių rinka, įgyvendinti.
3. Kas yra pirminė ir antrinė VP rinka?

Pirminė rinka – tai santaupų pavertimas investicijomis, nes pinigai už vertybinių popierių emisiją tiesiogiai atitenka emitentams.
Antrinė rinka – tai rinka, kurioje vyksta pirminėje rinkoje išleistų VP apyvarta.

4. Kokios pagrindines VP biržos funkcijos?

Vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos konjunktūrą.
Funkcijos:
koncentruoti VP paklausą bei pasiūlą;
organizuoti pirminę viešąją apyvartą bei prekybą VP, jų įtraukimą į prekybos sąrašus, kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus;
skatinti sąžiningą prekybą VP ir užkirsti kelią manipuliavimui kaina bei kitiems nesąžiningiems veiksmams;
skleisti unifikuotą informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus vertybinius popierius, bei leisti oficialų biuletenį, kuriame kartu su biržos kainomis pateikiama informacija apie emitentus, kurių VP yra prekybos sąrašuose;
vykdyti apibendrintus VP rinkos tyrimus ir skelbti jų rezultatus.
5. Kaip organizuota VP birža?

Biržos organai yra šie:

1. visuotinis biržos akcininkų susirinkimas;

2. biržos stebėtojų taryba (šiuose įstatuose bei biržos vidaus teisės aktuose stebėtojų taryba vadinama biržos taryba);

3. biržos valdyba;

4. biržos vadovas (prezidentas).

Biržos valdyba ir biržos vadovas yra biržos valdymo organai. Biržos taryba yra biržos priežiūros organas.

Biržos valdymo organai privalo veikti biržos ir jos akcininkų naudai, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis biržos įstatais.

VP biržoje privalo būti sudarytos stebėtojų taryba ir valdyba. Stebėtojų tarybos funkcijas VP biržoje atlieka biržos taryba. Biržos taryba sudaroma laikantis šių proporcijų:
1/3 – emitentų, investitorių, jų susivienijimų (asociacijų, konfederacijų ir pan.) pasiūlyti asmenys, neturintys nuosavybės ar darbo santykių su VP biržos nariais;
ne mažiau kaip 1/3 – biržos narių pasiūlyti asmenys.

6. Kokios pagrindinės problemos būdingos VP rinkai?

Rinkos sudėtingumo problema – ją lemia tai, kad investiciniams sprendimams priimti reikia turėti pakankamai aukštą kvalifikaciją, būtina šios rinkos priežiūra ir reguliavimas.
Investuotojų problema – gana smulkūs investuotojai, nedidelės užsienio investicijų apimtys.
Psichologinės problemos –psichologinės investuotojų nuostatos ir lėtas reagavimas į pokyčius;
Apgaulės problemos – šioje rinkoje egzistuoja padidėjusi galimybė apgauti investuotoją, kadangi yra prekiaujama finansiniais instrumentais.
Likvidumo problema – per mažas likvidumas, kadangi nesubalansuota kapitalo ir vertybinių popierių pasiūla.

14. Vertybiniai popieriai. Prekyba. Instrumantai.
Lietuvos vertybinių popierių rinka pradėjo formuotis tik 1992 m. priėmus pirmuosius jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, įsteigus Nacionalinę vertybinių popierių biržą bei kitas vertybinių popierių rinkos funkcionavimui būtinas institucijas.
Nors jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką Lietuvoje, teisiniu požiūriu vertybiniai popieriai, prekyba jais, o svarbiausiai investuotojų interesai vertybinių popierių rinkoje iki šiol detaliai nenagrinėjami.
Tradicinis požiūris teigia, kad investuotojai investuoja savo kapitalą į vertybinių popierių rinką tikėdami, jog rinka yra teisinga bei žinodami, jog vertybinių popierių teisė reikalauja laisvos ir sąžiningos prekybos. Efektyvi ir sąžininga prekyba vertybiniais popieriais vyksta tuomet, kai rinkos dalyviai vienodai disponuoja reikšminga vertybinių popierių kainai informacija. Prekiavimas vertybiniais popieriais žinant viešai neatskleistą, esminę informaciją, susijusią su vertybinius popierius išleidusiu emitentu, yra bene labiausiai investuotojų į tokius vertybinius popierius, neturinčių galimybių susipažinti su vidine informacija, interesus pažeidžiantis reiškinys.
Vertybinio popieriaus samprata
LR Civiliniame kodekse vertybiniai popieriai pripažįstami kaip atskira civilinių teisių objektų rūšis:
Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.
Kaip teigia LR Civilinio kodekso komentaro autoriai, “vertybiniai popieriai gali būti materialūs, t.y. nustatytos formos ir turinio dokumentai (pvz., čekis) ir nematerialūs, t.y. neturintys materialios formos (pvz., nematerialios akcijos)”. Taigi Civilinis kodeksas vertybinius popierius (tame tarpe ir nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu.
LR Civiliniame kodekse vertybinis popierius apibūdinamas kaip “dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui“. Pagal Kodekso 1.101 straipsnį, “vertybiniai popieriai yra dviejų rūšių: investiciniai (akcijos, obligacijos ir kt.) ir neinvesticiniai (čekiai, vekseliai ir kt.)“. Vertybiniai popieriai taip pat skirstomi į materialius, t.y. nustatytos formos ir turinio dokumentus, ir nematerialius, t.y. neturinčius materialios formos.
LR Civiliniame kodekse pateikto “vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, sąrašo negalima laikyti baigtiniu, nes įstatymai gali numatyti ir kitokių vertybinių popierių . taip pat įstatymai gali pateikti kitą investicinių vertybinių popierių apibrėžimą”, kuris naudojamas šiuos santykius reguliuojančiuose įstatymuose.
Vertybinių popierių rinkos įstatyme vertybiniais popieriais yra laikomi tokie vertybiniai popieriai, kuriais galima prekiauti vertybinių popierių rinkose:
• akcinių bendrovių akcijos bei depozitoriumo pakvitavimai dėl akcijų;
• skolos vertybiniai popieriai;
• vertybiniai popieriai, kurie suteikia teisę įsigyti 1 ir 2 punkte nurodytus vertybinius popierius pasirašymo ar keitimo būdu, įskaitant ir tuos, kurie suteikia teisę tik gauti pinigus.
Vertybiniais popieriais pagal LR Vertybinių popierių rinkos įstatymą taip pat laikomi būsimieji sandoriai dėl vertybinių popierių, opcionai bei vertybinių popierių indeksų sandoriai.
LR Civilinis kodeksas akciją apibrėžia kaip vertybinį popierių, kuris patvirtina jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti įmonės valdyme, jei įstatymai nenumato ko kita, teisę į įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po įmonės likvidavimo ir kitas įstatymų numatytas teises.
Vertybinių popierių apibrėžimai įvairių šalių teisėje skiriasi, priklausomai nuo to, kaip jie apibrėžiami tos šalies vertybinių popierių rinką reglamentuojančiuose įstatymuose.
Sąvokos
Akcija – vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę gauti tam tikrą akcinės bendrovės pelno dalį (dividendą).
Obligacija – (lot. įsipareigojimas, pasižadėjimas), vertybinis popierius, suteikiantis jo turėtojui teisę gauti popieriuje pažymėtą sumą, o iki jos gavimo – reguliarias palūkanas.
Investuotojas – asmuo, nuosavybės teise turintis vertybinių popierių arba ketinantis jų įsigyti.
Vertybinių popierių rinka apibūdinama, kaip vieta, kurioje vyksta organizuota prekyba vertybiniais popieriais.

Apie Lietuvos VP rinką
Nemateriali rinka
Vertybiniai popieriai yra nematerialūs ir fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Vertybinių popierių perleidimas yra fiksuojamas, darant atitinkamus įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
Reguliuojama rinka ir užbiržinė prekyba
Reguliuojamą antrinę vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje organizuoja Vilniaus vertybinių popierių birža. VVPB yra savireguliuojanti organizacija, kuri priima ir įgyvendina taisykles bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius listingavimo, prekybos ir kitų procedūrų tvarką VVPB. Už biržos ribų sudaromi sandoriai įvykdomi per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus, kurie apie sudarytus sandorius privalo pranešti VVPB.
Vertybinių popierių rūšys
Vertybinių popierių rinkos įstatymas nustato tokias vertybinių popierių rūšis:
akcinių bendrovių akcijos;
skolos vertybiniai popieriai;
pasirašymo teisės;
priemonės, patvirtinančios dalyvavimą investicinėje kintamojo kapitalo bendrovėje;
derivatyvai (finansiniai būsimieji sandoriai, būsimieji palūkanų normos sandoriai ir kiti);
depozitoriumo pakvitavimai dėk akcijų.
Rinkos priežiūra
Vertybinių popierių rinką reguliuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija.
Vertybinių popierių komisija yra valstybės institucija, kurios narius penkeriems metams skiria Seimas ir kuri veikia vadovaudamasi Vertybinių popierių rinkos įstatyme įtvirtintais principais bei taisyklėmis. Vertybinių popierių komisija, kaip valstybės įgaliota institucija, vykdo vertybinių popierių rinkos priežiūrą tam, kad sustiprintų viso finansų sektoriaus stabilumą ir patikimumą.
Vilniaus vertybinių popierių birža prižiūri rinkos dalyvių bei biržoje listinguojamų vertybinių popierių emitentų veiklą tiek, kiek tai susiję su biržoje prekiaujamų vertybinių popierių kainų formavimu, sandorių sudarymu ir vykdymu, bei biržos priimtų taisyklių ir kitų teisės aktų laikymusi. Vilniaus vertybinių popierių birža vykdo rinkos priežiūrą vadovaudamasi teisės aktais ir biržos priimtomis taisyklėmis bei teisės aktų nustatytos apimties. VVPB ir Vertybinių popierių komisija bendradarbiauja, vykdydamos rinkos priežiūros funkcijas.
Teisinė bazė
Teisinio reguliavimo tikslas yra sudaryti teisinį pagrindą sąžiningai, atvirai ir efektyviai veikti vertybinių popierių rinkai, kad būtų kuo geriau apsaugoti investuotojų interesai bei apribota sisteminė rizika.
Pagrindiniai teisės aktai, sukuriantys pagrindą siekti nurodytų tikslų, yra šie:
Vertybinių popierių rinkos įstatymas;
Akcinių bendrovių įstatymas;
Finansų įstaigų įstatymas;
Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas;
Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas;
Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas;
Pensijų kaupimo įstatymas .
Vadovaudamasi teisės aktais, Vilniaus vertybinių popierių birža, kaip savireguliuojanti organizacija, priima ir įgyvendina taisykles ir kitus teisės aktus, kad užtikrintų nuolatinį ir teisėtą rinkos veikimą.
Investuotojų apsauga
Lietuvos įstatymai nustato aukšto lygio apsaugą užsienio investuotojams.
Investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėję mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų.
15. FINANSŲ RINKOS. FINANSINIAI TARPININKAI. FINANSINIAI INSTRUMENTAI

FINANSINĖS PRIEMONĖS (INSTRUMENTAI)

Finansinėmis priemonėmis įvardijami įvairūs finansavimo būdai, neretai skirti pinigų ir kapitalo rinkose.
Pinigų rinkos priemonės. Pinigų rinkos priemonės turi trumpą padengimo laikotarpį, todėl joms būdinga:
Kainjų svyravimas
Didelė rizika
Priemonės:
Pervedamieji bankų indėlių sertidikatai. Tai skolos priemonės, kurias bankai parduoda indėlininkams ir už kurias pirmieji moka palūkanas bei grąžina beveik visi pagrindiniai komenrciniai bankai. Tai yra pagrindinis komercinių bankų findų šaltinis, gaunamas iš korporacijų, pinigų rinkos savitarpio fondų, labdaros įstaigų ir valstybės agentūrų.
Iždo vekseliai. Tai trumpalaikiai vyriausybės skolos priemonės. Jie išleidžiami 3, 6, 12 mėn padengimo laikotarpiui. Šios finansinės priemonės nemoka palūkanų, tačiau parduodamos su diskonto nuolaida. Iždo vekseliai yra likvidžiausias pinigų rinkos priemonės, kadangi nėra pažadų netesėjimo rizikos. Vyriausybė visada gali padisinti mokesčius ar išleisti valiutą, siekdama apmokėti savo skolas.
Komerciniai vertybiniai popieriai. Tai trumpalaikės skolos priemonės, kurias leidžia dideli bankai, gerai žinomos korporacijos. Komerciniai vertybiniai popieriai- tai pažyma apie trumpalaikės skolos gavimą. Tuo tarpu vekselyje yra skolintojo ir skolos gavėjo vardai, o pažymoe tik jo išleidėjo vardas. Reikalavimai:
Padengimo laikas turi būti ne didesnis kaip 7 dienos ir ne ilgesnis kaip metai.
Išleidimo teisę turi tik kompanijos, kurių grynasis turtas yra didesnis nei 50 mln. GBP ir kurių akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje.
Bankų akceptai. Tai pinigų rinkos priemonės, kurios buvo sukurtos tarptautinės prekybos finansavimo tikslams ir yra naudojamos jau šimtmečius. Bankų akceptai yra banko trata. Ją išleidžiančios firmos įsipareigoja apmokėti iki tam tikros datos, o bankas garantuoja mokėti pagal šį čekį, kuris patvirtinamas uždedant ant tratos banko antspaudą.
Atpirkimo sutartis. Tai trumpalaikės paskolos priemonės, kurias bankai naudoja pinigų skolinimuisi ir kur iždo vekseliai yra naudojami kaip užstatas. Jei skola negrąžinama ir kur iždo vekseliai yra naudojami kaip užsata. Šios sutartys yra svarbus bankų fondų, kurie daugiausia gaunami iš didelių korporacijų, šaltinis.
Federaliai fondai. Tai trumpalaikės paskolos tarp bankų jų depozitais Cntriniame banke, t.y. vieno banko paskola kitam bankui. Kadagi bankui gali pritrūkti savo reguliavimui reikalingo kapitalo rezervo, jis gali skolintis federalinių fondų rinkoje. Ji yra tiksliausias bankinės sistemos kredito rinkos barometras.
Eurodoleriai. Tai JAV doleriai, laikomi užsienio bankuose už JAV ribų, ar JAV užsienio skyriuose.
Kapitalo rinkos priemonės. Kapitalo rinkos priemonės yra skolos ir nuosavybės priemonės, kurių padengimo periodas ilgesnis nei 1 metai.
Akcijos- tai vertybiniai porpieriai, patvirtinantys jų savininko teisę į korporacijos grynųjų pinigų ar turto dalį.
Ipotekos- tai paskolos verslo firmoms ar individualiems žmonėms, skirtos namams, žemei ir t.t.
Korporacijų obligacijos. Tai ilgalaikės obligacijos, kurias leidžia korporacijos, turinčios labai aukštą kredito reitingą. Paprastai finansų priemonių savininkams korporacios palūkanųsaviniankams korporacijas moka du kartus per metus, o nominalioji obligacijų vertė išmokama pasibaigus padengimo terminui.
Valstybės vertybiniai popieriai- tai ilgalaikės obligacijos, kurias leidžia įvairios valstybės agentūros.
Valstijų ir vietinų valdžios organų obligacijos. Tai valstijų ir vietinės reišmės obligacijos, kurios vadinamos municipalinėmis obligacijomis. Tai yra ilgalaikės skolos priemonės, kurias išleidžia valstijų ir vietiniai valdžios organai, norėdami gauti fondų mokyklų statyboms, kelių tiesimui ir kt finansavimui.
Plataus vartojimo bankų komercinės paskolos. Tai paskolos vartotojams ir biznio firmoms. Jas teikia bankai bei finansinės kompanijos.

FINANSINĖS RINKOS

Finasų rinkos yra geriausias pavyzdys kaip pirkėjai ir pardavėjai gali sąveikauti, net jeigu juos skiria didžiuliai geografiniai atstumai. Finansinių sistema, susijusi su įvairiomis f-mis, atlieka savo paskirtį finansų rinkose, kur prekiaujama finansinėmis priemonėmis. Finansų rinkos yra pakankamai specializuotos tiek prekių, tiek prekiavimo būdų atžvilgiu.

Pinigų ir kapitalo rinkos.
pinigų rinka- rinka, kurioje prekiaujama trumpalaikiais piniginiais kreditais. Su pinigų rinka susijusios įstaigos- tai komerciniai bankai, vekselių diskonto kontoros, t.p. specialios akcinės kompanijos ir vyriaus,ybės įstaigos. Pagrindinės finansinės priemonės, kuriomis paremti kontaktai, yra įsakomieji vekseliai, iždo vekseliai ir pan. Pinigų rinka yra sukurta trumpalaikėms paskoloms įsigyti. T.p. pinigų rinka padeda ekonominiams vienetams valdyti likvidumą. Pagal susitarimą vertybiniai popieriai ar paskolos, turinčios mažesnį nei vienerių metų padengimo terminą, yra laikomos finansinėms pinigų rinkos priemonėms.
Kapitalo rinka- yra sukurta teikti ilgalaikes investicijas verslo firmoms, vartotojams ir vyriausybei. Finansinės priemonės verslo firmoms, vartotojams ur vyriausybei. Finansinės priemonės šioje rinkoje turi didesnį nei vienerių metų padengimo laiką.
Pinigų rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai ir skolintojai yra komerciniai bankai. Nefinansinės verslo įstaigos, turinčios laikinų fondų perteklių, taip pat teikia trumpalaikes paskolas bankams, vertybinių popierių tarpininkams ir kt pinigų rinkos institucijoms.
Pinigų rinkos subrinkos:
Iždo vekselių rinka
Pervedamų indėlių sertifikatų
Banko akceptai ir komerciniai trumpalaikiai vertybiniai popieriai
Eurovaliutų
Kapitalo rinkos subrinkos:
Ipotekų
Municipalinių obligacijų
Euroobligacijų
Paprastųjų akcijų
Neregistruotų vertybinių popierių

Atvirosios ir sutartinės rinkos
Finansų sistemoje yra vertas dėmesio skirtumas tarp atvirosios ir sutartinės rinkų. Įmonių obligacijos yr parduodamos atviroje rinkoje už didžiausią pasiūlytą kainą ir yra perkamos bei parduodamos daug kartų iki jų padengimo laiko pabaigos. Sutartinėje rinkoj korporacijų obligacijos dažniausiai parduodamos vienam ar keliams pirkėjams sudarant individualias sutartis.

Pirminės ir antrinės rinkos

Pagal prekybą vertybiniais popieriais finansinės rinkos gali būti skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminėje rinkoje perkamos ką tik išleistos akcijos, skolinamasi pinigų ipotekos būdu arba imama paskola iš banko verslo atsargom papildyti. Antrinėje rinkoje prekiaujama anksčiau išleistais vertybiniais popieriais. Pagrindinė antrinės rinkos f-ja- sudaryti likvidumą investuojantiems į vertybinius popierius.

Turimų prekių, būsimų sandorių ir pasirinkimo sandorių rinkos

Turimų prekių rinkoje perkami ir parduodami vertybiniai popieriai ir finansinės priemonės, jas tuoj pat prisistatant per 1-2 verslo dienas. Turimų prekių rinka- tai rinka, kurioje sudaromi sandoriai finansinėms priemonėms pateikti ateityje. Pasirinkimo sandoris- tai teisė ateityje už tam tikrą iš anksto sutartą kainą ir nustatyti laiko tarpą pardoti arba pirkti vartojamą prekę arba finansinį turtą sutarta kaina. Pasirinkimų rinka- rinka, kurioje investuotojui sudaroma galimybė sumažinti riziką dėl nepageidaujamo sandorio dalyviams pasirinkimo teisę pirkti ar parduoti sandoryje pasirinktą vertybinių popierių rūšį už jame nustatytą kainą.

Į kiekvieną finansų rinkos segmentą žiūrėti kaip į savarankišką ir kažkiek nepriklausomą rinką. Tai lemia taisyklės ir nuostatos bei tam tikros investuotojų privilegijos. Tačiau kai tik bent vieno segmento palūkanų norma ar vertybinių popierių kaina pasikeičia, į tai staigiai reaguoja palūkanų norma aer vertybinių popierių kaina pasikeičia, į tai staigiai reaguoja visos finansų rinkos. Finansų sistema lyg ir susiskaidžiusi į atskiras rinkas, tačiau yra jėgos, kurios sutelkia visų rinkų veikimą draugėn.

Pinigų rinka padeda gauti trumpalaikius kreditus, o kapitalo rinka-ilgalaikius. Besiskolinantieji gali ieškoti parankiausių kredito sąlygų bet kurioje rinkoje. Ši galimybė leidžia išlaikyti pavienių finansų rinkų vieningą sistemą ir nustatyti subalansuotą kredito kainą skirtingose rinkose.

TARPININKAI:
Bankai
Nebankinės institucijos
Nebankinių institucijų bruožai:
Jos sukuria finansinį turtą kreditoriams ir įsipareigojimus skolininkams, gerokai patrauklesnį nei naudojant tiesioginį lėšų pervedimo būdą
Ši f-ja yra atliekama pakeičiant galiojimo periodą
Ši veikla sumažina bei leidžia diversifikuoti riziką
Statybos susivienijimai
Tai pagrindiniai nebankiniai finansiniai tarpininkai. Privalumai:
Vyriausybė skatina privačių namų nuosavybę, sudarydama mokesčių lengvatas.
Palūkanos gaunamos atskaičius mokesčius.
Tai kad akcijos ir depoizitai apima tokią didelę statybos sąjungų įsipareigojimų dalį, yra ir paskirties rezultatas, tačiau svarbų vaidmenį čia suvaidino ir tai, kaip yra apmokestinamos statybos sąjungos gaunamos palūkanos. Išskyrus žemę, pasatus, įrangą, statybos susivienijimų neipotekinis turtas yra labai likvidus.
Draudimo kompanijos
Draudimo kompanijos veikia 2 skirtingais biznio srities veiklos režimais: ilgu periodu ir įprastu. Skirtumas toks, kad kompanijos pasirinkta sritis priklauso nuo jos specializacijos. Kompanijos, veikiančios ilgą periodą, kartais vadinamos gyvybės draudimo kompanijoms, nors jų veikla dažniausiai būna platesnė, ir tuomet jos vadinamos gyvybės kontoromis. Įvairių krypčių veikla yra gana skirtinga. Bendras visų draudimo kompanijų požymis yra tas, kad jos apdraudžia nuo finansinių nuostolių. Tai yra daroma renkant premijas bei mokesčius iš daugelio žmonių pagal sudarytą sutartį ir išmokant kompensaciją poliso savininkui. Bendras draudimas apima nelaimingus atsitikimus, trnsporto priemones, prekių tiekimą tranzitu, nekilnojamo turto nuostolius, įvairias įsipareigojimų formas, gaisrus ir stichines nelaimes. Ilgalaikis draudimas apima gyvybės ir sveikatos draudimą, santuokų bei giminų draudimus.
Pensijų fondai
Pasibaigus darbingam amžiui kiekvienas žmogus gali tikėtis tam tikros pensijos. Pensijų mokėjimo būdai įvairūs. Pensijų fonas- tai profesinė pensijų forma. Profesinė pensijų forma labiau tinka visuomeniniam sektoriui. Šis fondas yra išskirtas iš firmos valdomų aktyvų, todėl darbuotojų pensijos išsaugomos net firmai pasitraukus iš biznio. Kontraktas numato nūsimų pajamų normą pagal įnašus į fondą. Fondo tikslas- surinkti mokesčius, kad būtų išmokėtos pensijos, tai šiuo atvejui reikalavimas- sukaupti lėšas, kurios bus investutos į aktyvus, kad išsaugotų savo vertę, duodamos tam tikrą pelną pensijų fondui.
Pasitikėjimo trestai
Trestų tikslas- priimti lėšas iš individualių įmonių ar kompanijų ir investuoti jas į įvairius aktyvus. Šiuo atveju žmonės ar kompanijos, įnešusios savo lėšas į trestą, gauna tresto pajamų ar aktyvų. Norint supransti, kaip kontributoriai gauna dalį pelno, gaunamą tresto, reiia išsiaiškinti tresto veikos principus. Keičiantis tresto aktyvų kainai, popierių vertė keisis. Ji randama einamąją aktyvų vertę padalijus iš egzistuojančių vertybinių popierių skaičiaus. Tokie skaičiavimai paprastai atliekami kasdien, po to skelbiami finansinėje spaudoje. Aktyvų sukurtos pajamos yra išmokamos kasdiens, po to skelcbiami finansinėje spaudoje. Aktyvų sukurtos pajamos yra išmokamos tam tikrais intervalais. Trestai yra “atviro- uždaro” tipo. Tai reiškia, kad nauji indėlininkai gali bet kuriuo metu tapti tresto nariais, kaip ir esami indėlininkai gali padisinti savo turimų tresto vertybinių popierių skaičių.
Privalumai:
Smulkieji indėlininkai turi galimybę minimizuoti portfelio ziriką, investuodami į pigius ir į labai skirtingus aktyvus.
Tresto vertybiniai popieriai yra labai likvidūs.
Tresto pagrindinės sąlygos:
Draudžiamos investicijos į nekilnojamąjį turtą ir plataus vartojimo prekes
Trestas negali valdyti daugiau nei 10 proc. Bet kurios kompanijos pertfelio
Mažiausiai 75 proc portfelio turi būti investuota į akcijas, parduodamas žinomoje vertybinių popierių biržoje.
Investiciniai trestai
Investiciniai trestai skiriasi nuo kitų finansinių tarpininkų tuo, kad yra “uždari”. Trestų uždarums paaiškinamas tuo, kad jie nėra trestai bendrąją prasme, palyginti su pasitikėjimo trestais. Investiciniai trestai neturi jokių “globėjų”, o jų akcininkai turi tokias pat teises, kaip ir kompanijų.

Pagrindinė finansų sistemos f-ja yra pervesti lėšas iš perteklinio sektoriaus į deficitinį. fInansiniai tarpininkai tai atlieka, sukurdami aktyvus bei įsipareigojimus, kurie yra kur kas patrauklesni nei naudojant tiesioginį lėšų pervedimo būdą. Finansinių tarpininkų dėka yra mažinamos išlaidos ir dididama kreditavimo bei skolinimosi apimtis.
Nebankinio finansinio finansinio tarpininkavimo plėtojimas didina apyvartumo greitį ir dėl išlaidų kiekį. Apyvartumo greitis yra lygus visų išlaidų per tam tikrą laiką ir pinigų masės santykiui.
Koks yra depozitoriumo vaidmuo rinkoje?
Užbiržinė prekyba
Investuotojai, be centrinės rinkos sandorių bei tiesioginių sandorių, registruojamų NVPB, turi galimybę sudaryti sandorius, kurie registruojami ne NVPB, o už biržos ribų. Užbiržinė prekyba ar vertybinių popierių perleidimas vyksta investuotojams ar kitiems asmenims sudarant pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų, paveldėjimo ar kitas sutartis. 1997 m. liepos mėnesį, įgyvendinant atitinkamas Vertybinių popierių komisijos taisykles, NVPB priimtos Pranešimų apie už vertybinių popierių biržos ribų sudarytus sandorius dėl vertybinių popierių, įtrauktų į Biržos prekybos sąrašus, pateikimo taisykles. Remdamasi gautais pranešimais, NVPB nuolat informuoja rinkos dalyvius apie sandorius, sudarytus už biržos ribų. 1998 m. buvo patvirtintos šių taisyklių pataisos, draudžiančios nuo birželio mėnesio sudaryti užbiržinius sandorius atsiskaitant pinigais su vertybiniais popieriais, įtrauktais į Biržos Oficialųjį ir Einamąjį prekybos sąrašus.

Kuo skiriasi biržinė ir užbiržinė prekyba?
Depozitoriumo pakvitavimas – vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teise iš emitento gauti pajamas, kuriu dydis priklauso nuo emitento pajamų iš kito emitento akcijų, ir pakeisti pakvitavimai akcijas.
Depozitoriumas – užtikrina, kad pinigai ir vertybiniai popieriai tarp vertybinių popierių sandorio šalių judėtų lygiagrečiai, vykdo vertybinių popierių apskaitą. LCVPD kontroliuoja, kaip vertybinių popierių apskaita tvarkoma emitentų bei rinkos tarpininkų lygmenyje.

Leave a Comment