FA metodai

FA METODAI

Tai būdai, kuriais apdorojama ekonominė informacija, gauta iš įvairių
analizės šaltinių. Kadangi fin. analizė susijusi su daugeliu mokslų, todėl
joje ir taikomi tų mokslų būdai.
Nustatoma rodikliai, dinamika, struktūra, veiksniai darantys poveikį.
Techninių priemonių pagalba visi analizės duomenys gali būti grafiškai
pateikiami ir apibendrinami analitinėse lentelėse.
1. Tradiciniai (bendraekonominiai) būdai (Grupavimas, palyginimas,
procentai, vidurkiai, indeksai, balansinis sugretinimas, detalizavimas,
apibendrinimas, eliminavimas: a) grandininiu keitimu; b) skirtumų; c)
saldo);
2. Matematiniai-statistiniai būdai (Koreliacija, imitacinis modeliavimas,
matematinis programavimas, matricinis modeliavimas ir kt).
Techninės priemonės: grafikai, diagramos, kartogramos, analitinės lentelės.
Grupavimas – tai toks būdas, kurį taikant apjungiami į atskiras ggrupes tam
tikri rodikliai, vienodi pagal savo ekonominę reikšmę ar kitus požymius.
Rodikliai gali būti grupuojami pagal vieną ar kelis požymius. Priklausomai
nuo grupavimo tikslo, gali būti atliekami topologiniai, struktūriniai ir
faktoriniai grupavimai. Topologiniai grupavimai remiasi ištisinio arba
atrankinio stebėjimo duomenimis, kurie gali būti skirstomi į klases, kurios
gali būti apjungiamos į grupes. Darbuotojų užmokesčio fondas gali būti
skirstomas į vienetinę ir laikinę klases.
Struktūrinis grupavimas – toks, kuris naudojamas tiriant vidinę visumos
struktūrą. Turtas grupuojamas į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.
Faktorinis grupavimas atliekamas naudojant rodiklius, kurie apjungiami
pagal priežastinių ryšių vienodumą. Pagaminta produkcija priklauso nuo
trijų gaamybos veiksnių grupių: darbo, darbo priemonių, darbo objekto.
Grupavimas padeda išaiškinti lemiamas tendencijas, poveikį rezultatiniams
rodikliams ir sudaro pagrindą vėlesniam detalizavimui.
Palyginimas – vienas labiausiai paplitusių būdų. Lyginami ataskaitiniai
duomenys su pasirinkta baze (planiniais rodikliais, praeito periodo
duomenimis, vidutiniais šakiniais rodikliais, pirmaujančių įmonių
duomenimis, prognoziniais ir kt. du

uomenimis, standartais, normatyvais ir t.
t.).
Lyginami duomenys turi būti palyginami laiko atžvilgiu, įvertinimo prasme,
apskaičiuoti pagal vienodą metodiką, turėti vienodą struktūrą.
Analizuojant ekonominius rodiklius pagrindinis analizės tikslas – ne tik
apskaičiuoti nukrypimus, bet ir veiksnius, įtakojusius rodiklių kitimą.
Veiksniams apskaičiuoti taikomi tokie būdai: balansinių sugretinimų ir
eliminavimo.
Tais atvejais, kai veiksniai yra susieti adityviniu ryšiu, taikomas
balansinių sugretinimų būdas.
Pardavimai = l1 + g – l2
∆Pardavimai = ∆l1 + ∆g1 – ∆l2
Jis dažniausiai naudojamas balanso analizei.
Eliminavimas – reiškia panaikinimą arba atsiribojimą nuo kokių nors
veiksnių. Tai loginis būdas, kai ekonomistas abstrahuodamasis nuo įvairių
šalutinių veiksnių poveikio, nagrinėja vieną ekonominį reiškinį ar veiksnį.
Trys būdai:
1. grandininių pakeitimų būdas;
2. skirtumų būdas;
3. saldo būdas.
Grandininiai pakeitimai padeda apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką
rezultatiniam rodikliui tada, kai tie veiksniai tarpusavyje susieti
multiplikaciniu būdu.
Skirtumų būdas: apskaitai (apskaičiavimui) imami nukrypimai nuo bazinio
dydžio.
1) (a1 – a0) * b1 * c1 = ∆2 (a)
2) a1 * (b1 – b0) * c1 = ∆2 (b)
3) a1 * b1 * (c1 – c0) = ∆2 (c)
Saldo – likučio būdas. Jį taikant iš rezultatinio rodiklio pokyčio nuo
pasirinktos bazės atimama apskaičiuotų veiksnių suma ir gaunamas
rezultatas.
Taikymo taisyklės:
1. Visada pirmoje eilėje turėtų būti apskaičiuojami kiekybiniai veiksniai,
pabaigoje – kokybinių veiksnių įtaka. Jei pasitaiko keli kiekybiniai
veiksniai, tai pirmoje eilėje skaičiuojama reikšmingiausio veiksnio įtaka,
o vėliau nuo jo priklausančių veiksnių įtaka;
2. Taikant šį būdą teisingiausi rezultatai gaunami skaičiuojant 3, 4
maksimum 5 veiksnius.

ĮMONIŲ FINANSINĖS ANALIZĖS ORGANIZAVIMAS

Analizės darbą atlieka tie asmenys, kurie suinteresuoti gauti analitinę
informaciją. Analitine informacija yra suinteresuoti vidaus ir išorės
analitinės informacijos vartotojai, bet nepriklausomai nuo to, kas atlieka
analizę, turi būti pi

irmiausiai sudaromas analizės planas ir programa.
Analizės planas turi atskleisti analizės tikslą, jos šaltinius, atlikėjus,
terminus, pasirinkti (pateikti) rodiklius, kurie bus analizuojami ir
numatyti analizės rezultatų pateikimo formą bei svarstymo būdą.
Analizė gali būti atliekama išsamiai ir dalinė (teminė). Išsamią analizę
dažniausiai atlieka įmonės vadovai ir paskirti asmenys. Kartais įmonės ar
organizacijos turi specialius padalinius, bet praktikoje dažniausiai
analizę planuoja ir atlieka įmonės ekonominės tarnybos, vadovaujamos vyr.
buhalterio. Apibendrinti analizės duomenys pateikiami aukščiausioms valdymo
grandims, kurios priima sprendimus. Išorės vartotojai (ministerijos,
statistikos departamentas, mokesčių tarnybos, įvairios visuomeninės
organizacijos ir kt.) irgi gali atlikti analizę juos dominuojančiais
klausimais. Tada jų analizės tikslas ir objektas bus konkretesni. Analizės
šaltiniai irgi apims tik juos dominančius klausimus, bet ir jų analizės
planuose atsispindės analizuotini rodikliai, analizės metodika,
informacijos šaltiniai, terminai bei rezultatų pateikimo forma.
Kiekvienas planas papildomas programa. Programa detalizuoja planą. Joje
parodomos pagrindinės analizės formos, jų klausimai, gali būti numatomos
analitinių lentelių formos, rodikliai ir kas bus atsakingas už šių
pasiūlymų įdiegimą.
Analizės organizavimas priklauso nuo analizę atliekančio subjekto tikslų,
bet turi panašius analizės etapus:
1. analizės plano ir programos sudarymas;
2. analizės šaltinių rinkimas ir jų patikimumo patikrinimas;
3. rodiklių tyrimas, veiksnių ir priežasčių įtakos, jų lygiui ir dinamikai
išaiškinimas;
4. rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių
nurodymas;
5. rezultatų įgyvendinimas ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė.

FINANSINĖS ANALIZĖS ŠALTINIAI
Analizės šaltiniai – visa informacija, naudojama analizei atlikti. Jie gali
būti klasifikuojami įvairiais aspektais, pvz.: pagrįsta įmonių apskaitos
darbo specifika:
1. planiniai ir n

normatyviniai šaltiniai. Jie apima trumpalaikius ir
ilgalaikius bei strateginius įmonių planus. Normatyvai susiję su įmonės
išteklių naudojimu, pvz.: medžiagų sunaudojimo normos, darbo laiko, darbo
užmokesčio normatyvai ir kiti;
2. analizės šaltinis – atskaitomybė, pvz.: finansinės apskaitos
atskaitomybė, statistinė atskaitomybė, vidinės apskaitos teikiama
atskaitomybė;
3. neapskaitiniai šaltiniai gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos, pvz.:
konferencijų medžiaga, įvairių protokolų informacija, iš auditorių,
laikraščių gaunama informacija, asmeniniai darbuotojų ir darbininkų
stebėjimai, spaudos, techninė informacija (projektai, darbo brėžiniai,
techniniai pasai ir pan.), teisinė dokumentacija, vertybinių popierių
biržos informacija ir pan.;
4. apskaitos teikiama informacija (apskaitiniai šaltiniai):
* Buhalterinės apskaitos teikiama informacija
* Statistinės apskaitos teikiama informacija
* Operatyvinė-techninė apskaita arba vidinės apskaitos teikiama
informacija. Susijusi su gamybiniais dalykais, pvz.: prekių judėjimu,
darbininkų judėjimu, t.y. su gamybiniais dalykais.

Šie duomenys gali būti dažnai fiksuojami.
Visi analizės šaltiniai, naudojami analizėje, turi būti patikimi; todėl
asmuo, pradedantis analizę ir surinkęs jos šaltinius, turėtų įsitikinti jų
patikimumu, atlikdamas formalų ar esminį patikrinimą. Formalus patikrinimas
– kai susipažįstama su analizės šaltinio pagrindiniais rekvizitais bei
juridiniu apiforminimu. Svarbu patikrinti ar teisingai užpildytos eilutės,
ar teisingai atlikti aritmetiniai veiksmai ir pan. Prie esminio finansinės
atskaitomybės patikrinimo priskiriamas finansinėse ataskaitose parodytų
rodiklių tarpusavio darnumo patikrinimas. Finansinių ataskaitų rodiklių
tarpusavio darnumo patikrinimas yra svarbus dėl to, kad analizės metu
gautume objektyvią analitinę informaciją.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS
Įmonių veiklos analizėje yra naudojamos įvairios analizės rūšys. Todėl
analizės rūšys grupuojamos ir klasifikuojamos pagal tam tikrus požymius:
1. Analizės uždavinius;
2. Analizės atlikimo laiką;
3. Tyrimo aspektą;
4. Nepanaudotų galimybių (rezervų) išaiškinimo ir įvertinimo me

etodiką;
5. Tyrimo objektus;
6. Subjektus;
7. Pagal tyrimų apimtį;
8. Pagal periodiškumą;
9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir informacijos apdorojimą.
1. Analizė pagal uždavinius:
1.Plano pagrįstumo analizė;
2.Planų vykdymo kontrolės ir prognozavimo metu 3.atliekama analizė;
4.Veiklos rezultatų įvertinimo analizė;
5.Nepanaudotų įmonės galimybių atskleidimo analizė.
2. Pagal analizės atlikimo laiką:
1.Retrospektyvinė (praeito laikotarpio analizė);
2.Operatyvinė (trumpalaikė: kasdien, kas savaitę ir pan.);
3.Perspektyvinė arba prognozinė analizė (privalumas: analizuojant prognozių
arba planų duomenis atliekami variantiniai skaičiavimai, kurie leidžia
pamatyti įmonės veiklos rezultatų priklausomybę nuo veiksnių, o tai leidžia
pasirinkti optimalų planą ar prognozę).
3. Atliekant įmonių veiklos analizę yra keliama šiek tiek daugiau uždavinių
negu nagrinėjant finansinę veiklą. Įmonių veiklos analizė, kada
klasifikuojama pagal tyrimo aspektus išskiriamos dvi analizės kryptys:
1. Įmonės veiklos techninė-ekonominė analizė, kurios metu analizuojami
įmonės gamybinėje-ūkinėje veikloje naudojamų išteklių būklė, panaudojimas,
įmonės apsirūpinimas jais (staklės, medžiagos, darbo ištekliai, įrengimai
ir pan.)
2. Finansinės analizės aspektas. Finansinė analizė apima tiktai finansinių
rodiklių, kurie atsispindi finansinėje atskaitomybėje tyrimą. O finansinėje
atskaitomybėje atsispindi galutiniai įmonės veiklos rodikliai, kurie parodo
įmonės pelningumą, mokumą, įsipareigojimus, kapitalo panaudojimo
racionalumą.
4. Pagal rezervų išaiškinimo ir įvertinimo metodiką:
1.Palyginamoji analizė (kelių įmonių, šakos);
2.Funkcinė-vertinė analizė, kai derinami įmonės techniniai rodikliai su
ekonominiais;
3.Daugiafaktorinė analizė, kai naudojami matematiniai-statistiniai metodai.
5.Pagal tyrimo objektus:
Visos įmonės lygmenyje atliekam analizė;
Gamybinio padalinio;
Darbo vietos;
Gaminio.
6. Pagal subjektus:
Įmonė pati atlieka savo veiklos analizę;
Finansinės institucijos (Mokesčių inspekcija);
Bankų įstaigos;
Statistikos organai;
Įmonės akcininkai, investitoriai, savininkai.
7. Pagal tyrimo apimtį:
Kompleksinė analizė (tyriama visa įmonės veikla, pradedant gamybiniais ir
baigiant finansiniais rodikliais);
Teminė analizė ( tik pelną ir pan.).
8. Pagal periodiškumą:
Sisteminė. Sistemingai – kiekvieną mėnesį ir pan.;
Vienkartinė.
9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir apdorojimą:
Rankiniu būdu;
Kompiuterizuotai.

FA gali būti naudojamos visos aukščiau išvardintos rūšys. Tačiau
susipažinus su rinkos šalyse naudojamomis analizės klasifikacijomis galime
pastebėti tik 3 finansinės analizės rūšis:
1. Horizontali analizė: imame balansą, paskaičiuojame A, B ir C skyriaus

dinamiką.
2. Vertikali analizė: imame turtą ir žiūrime kokį svorį ilgalaikis turtas

sudaro bendrame turte.
3. Santykių (santykinių rodiklių) analizė: naudoja santykinius rodiklius:

apyvartumas, pelningumas ir pan.

Galima naudoti ir SWOT analizę.

Mūsų kursas paremtas finansine atskaitomybe.

Nagrinėsime retrospektyvine prasme ( kas jau praėję).

HORIZONTALI IR VERTIKALI FINANSINIŲ ATASKAITŲ ANALIZĖ
Šios sąvokos yra tėjusios iš rinkos ekonomikos šalių. Vertikali analizė
atitinka finansinių ataskaitų struktūros analizę, o horizontali – dinamikos
analizę.
* Vertikali balanso analizė yra pagrįsta santykinių rodiklių apskaičiavimu,
t. y. atitinkamų balanso straipsnių lyginimu su bendra balansine suma.
Apskaičiuotas balanso straipsnio lyginamasis svoris turto arba nuosavybės
apimtyje parodo to straipsnio reikšmingumą. Vertikalios analizės metu
nustatoma turto ir nuosavybės struktūra, kuri apibūdina įmonėje turimo
turto kokybę bei jo finansavimo šaltinius. Turint kelerių metų balanso
struktūros rodiklius, galima įvertinti tendencijas turto kitimo srityje, o
taip pat finansavimo šaltinių pokyčius. Vakarų pasaulyje ataskaitos,
pateikiančios kiekvieno straipsnio lyginamąjį svorį vadinamos
struktūrinėmis ataskaitomis.
Rinkos šalyse dažnai tokios struktūrinės ataskaitos yra pridedamos prie
finansinės atskaitomybės. Jomis norima supažindinti skaitytoją su balanso
rodiklių kitimo tendencijomis.
Jei struktūriniame balanse nustatome, kad įmonėje didėja ilgalaikis turtas,
tai galima daryti išvadą, kad įmonė plečia savo veiklą, įsigydama
ilgalaikio turto. Pagal ilgalaikio turto lyginamąjį svorį lyginant su
trumpalaikiu turtu galima įvertinti gamybos pobūdį. Jei dominuoja
ilgalaikis turtas, tai galima teigti, kad įmonė priklauso mašinų gamybos ar
kitos veiklos sričiai, kuri reikalauja turėti daugiau ilgalaikio turto. Jei
dominuoja trumpalaikis turtas – aptarnavimo sfera, prekyba; reikia turėti
daugiau atsargų ir mažiau ilgalaikio nemobilaus turto.
Priklausomai nuo veiklos pobūdžio atitinkamai kinta dinamikoje minėti
rodikliai.
Detalizuojant vertikalią balanso analizę, turto pusėje būtina ištirti
nepageidautinų straipsnių augimą, kaip antai debitorinis įsiskolinimas,
gautinos sumos. (Vakaruose 30 – 60 dienų įsiskolinimas laikomas dar
priimtinu). Pastebėjus tokių straipsnių buvimą ir didėjimą, turi būti
nukreiptas analizės dėmesys į šių straipsnių detalų tyrimą.
Vertikali balanso pasyvo analizė parodo įmonės veiklos finansavimo
struktūrą. Finansavimas vykdomas iš savų šaltinių (A skyrius) ir iš
skolintų šaltinių. Abu šaltiniai yra leistini, tačiau turi būti išlaikyta
optimali proporcija tarp jų. Jei nenormaliai didėja vienas ar kitas
finansavimo šaltinis, tai visada priimtinesnis yra savų lėšų finansavimo
šaltinio didėjimas. Tačiau finansų teorijoje yra laikoma neprotinga
naudotis tik viena finansavimo forma, nes skolintų šaltinių naudojimas
visada veda prie nuosavo kapitalo pelningumo didėjimo, jeigu skolinto
kapitalo išlaidos ( palūkanos) nėra labai aukštos.
Šį vertikalios analizės procesą galima pavaizduoti tokia schema:

Turtas Savininkų kapitalas ir įsipareigojimai

100%

100 %
Analizuojant balanso pasyvo struktūrą, būtina išskirti straipsnius, kurių
didėjimas yra nepageidautinas, nes analizė tik balanso skyrių ne visada
parodo tikrąją finansinę būklę. Nepageidautini didėjimui balanso pasyvo
straipsniai:
Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, susiję su skolomis: finansinėmis,
prekybos, biudžetui, darbuotojams, soc. draudimui.
Todėl detalizuojant vertikalią analizę, reiktų atkreipti dėmesį į minėtų
straipsnių lyginamąjį svorį ir pokyčius.
Vertikalią analizę papildo horizontali analizė. Horizontali analizė – tai
yra dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Jis
atliekamas absoliučiais dydžiais ir procentais. Turto analizė traktuojama
analogiškai kaip ir vertikalioji analizė, t. y. absoliučiais ir
santykiniais dydžiais stebimas ilgalaikio ir trumpalaikio turto kitimas,
atkreipiamas dėmesys į nepageidautinų straipsnių didėjimą, o taip pat turto
elementų pokyčiai yra derinami su nuosavybės (įsipareigojimų) pokyčiais. Tų
rodiklių derinimo metu ieškoma neracionalių finansavimo šaltinių
panaudojimo atvejų (mokėtinos sumos).
Apibendrinant balanso vertikalią ir horizontalią analizę reikia pabrėžti,
jog tai yra tik finansinės analizės įžanga, kurios metu nustatomos
(diagnozuojamos) įmonės finansinės būklės kritinės būsenos ir nurodomos
gairės detalesnei ( giluminei) analizei atlikti. Detali analizė būtina dėl
to, kad nustatyti tikrąsias pastebėtų pokyčių priežastis.
PELNO IR NUOSTOLIO ATASKAITOS HORIZONTALI IR VERTIKALI ANALIZĖ
Pelno ir nuostolio ataskaitą analizuojant panaudojamas pardavimų rodiklis
kaip bazinis rodiklis, nuo kurio sumos apskaičiuojami ataskaitos straipsnių
lyginamieji svoriai. Pelno ir nuostolio ataskaitoje pardavimai prilyginami
100 %. Ši pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių struktūra, atvaizduota
dinamikoje, padeda įvertinti įmonės pelningumą įvairiuose lygiuose
(gamybinės ūkinės veiklos pelningumas ir finansinės veiklos pelningumas
(nuo veiklos pelno į apačią)). Be to, iš vertikalios analizės duomenų
galima spręsti apie įmonės sąnaudų bei išlaidų racionalumą.
Horizontali analizė, kaip ir vertikali, tik absoliučiais dydžiais ir
procentais, rodo pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių kitimą. Šios
analizės tikslas toks pat kaip ir vertikalios analizės. Tikslas bendras –
diagnozuoti įmonės pelno susidarymo veiksnius, ypatingą dėmesį atkreipiant
į tuos, kurie daro neigiamą poveikį grynojo pelno didėjimui. Be to, šios
analizės rūšys padeda nustatyti tolimesnes detalesnės analizės kryptis.
Struktūrinė analizė skiriasi nuo horizontalios analizės tuo, kad ji parodo
tiriamojo reiškinio arba objekto reikšmingumą.
BALANSO IR PELNO(NUOSTOLIO) ATASKAITŲ ANALIZĖ
Iš balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitų galima apskaičiuoti ne tik
santykinius rodiklius, bet ir išvesti eilę absoliučių rodiklių. Vienas iš
reikšmingiausių absoliutinių balanso rodiklių yra apyvartinio kapitalo
rodiklis. Apyvartinis kapitalas – tai rodiklis, parodantis trumpalaikį
turtą, likusį įmonės žinioje sumokėjus visus trumpalaikius įsipareigojimus.
Tai kapitalas, kuris nuolat yra įmonės apyvartoje. Apyvartinio kapitalo
dydis – tai būtina apyvartinio turto suma tam tikram įmonės gamybos lygiui
palaikyti. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti
gamybą, vykdyti įsipareigojimus. Apyvartinis kapitalas nėra parodomas
balanse, bet įvairių informacijos vartotojų yra skaičiuojamas ir
analizuojamas.
Jis gali būti apskaičiuotas dviem būdais:
1. TT– TĮ= AK
2. SK + IĮ– IT= AK
APYVARTINIO KAPITALO ANALIZĖ
Pirmiausia atliekama dinamikos analizė. Analizuojama sudėtinių elementų
sudėtis ir struktūra, atliekama apyvartinio kapitalo veiksnių analizė.
Dinamikos analizė – apskaičiuotas apyvartinis kapitalas (AK) lyginamas su
praeitais laikotarpiais ir daromos išvados apie įmonės veiklos augimo
tendencijas.
Jei AK didėja, tai prasiplečia įmonės saugumo ribos, nes įmonė turi
pakankamai savų išteklių apyvartiniam kapitalui įsigyti. Tačiau AK
padidėjimas turėtų būti analizuojamas derinant šio rodiklio kitimą su
pardavimų rodiklio kitimu. Jei AK auga, o pardavimai ne – tai neefektyvu.
AK gali padidėti padidėjus ne tik trumpalaikiam turtui, bet ir finansavimo
šaltiniams – nuosavam kapitalui ir ilg. įsipareigojimams. Tačiau šio
finansavimo šaltinio padidėjimas ne visada gali daryti teikiamą poveikį
apyvartiniam kapitalui, nes jo paskirtis finansuoti ilgalaikį turtą, o ne
trumpalaikį.
Jei AK sumažėja, tai rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, įmonė tampa
silpnesnė. Lyginant AK kitimą su pardavimų kitimu, turime atkreipti dėmesį
į tai, kad šie dydžiai turėtų kisti vienoda linkme. Tačiau su mažesniu AK
sukūrus didesnes pajamas iš pardavimų, galime kalbėti apie AK racionalų
(efektyvų) panaudojimą.
Jei AK lieka nepakitęs. Tokia būklė susidaro tada, kai įmonėje neplėtojama
veikla. Detalizuojant šią analizę, reiktų išsiaiškinti ar tokia būklė yra
laikina ar pastovi ir su kuo ji yra susijusi. Viena iš priežasčių –
kapitalinių investicijų nutraukimas arba jų sumažėjimas.
Toks tyrimas yra tik išankstinė analizė, padedanti nustatyti tolimesnės
detalios analizės gaires.
AK sudaro turto ir nuosavybės elementai, įeinantys į apskaičiavimo
formules.
Pageidautina, kad trump. turto sudėtyje daugiau būtų mobilių straipsnių,
kurie greičiau virsta grynaisiais pinigais, t. y. tų kurie didina įmonės
lėšų apyvartumą ir nepageidautina, kad trumpalaikio turto sudėtyje
dominuotų nemobilūs straipsniai, rodantys AK “įšaldymą”.
Nepageidautinas straipsnis – “Per vienerius metus gautinos sumos”. Jo
didėjimas rodo, kad įmonė palaiko ryšius su nemokiomis įmonėmis. Todėl
analizuojant įmonės trump. turto struktūrą reikia išsiaiškinti gautinas
sumas pagal skolininkų pavadinimus bei gautinų sumų dydį, ar jau praėję
terminai ar dar ne. (Vakaruose 30 – 60 dienų).
Skaičiuojant AK į jo sumas įtraukiamos aktyve sukauptos pajamos ir
ateinančio laikotarpio sąnaudos, o pasyve sukauptos sąnaudos ir ateinančio
laikotarpio pajamos.
Nepageidautini straipsniai: “Per vienerius metus mokėtinos sumos:
mokesčiai, atlyginimai, Sodra”. Jos turėtų mažėti, o ne didėti.
Sudėties ir struktūros analizė yra aktuali tada, kai ieškoma rezervų
(galimybių) pagreitinti AK apyvartumą. AK apyvartumas didėja tada, kai yra
išlaisvinamos lėšos iš nemobilių trumpalaikio turto straipsnių, o taip pat
likviduojant tuos balanso straipsnius, kurie rodo įmonės finansinės skolos
neracionalų padidėjimą. AK yra vienas iš tokių rodiklių, parodančių įmonės
finansinę pusiausvyrą. Šioje srityje įmonių vadovai turi pastoviai gauti
informaciją apie AK kitimą tam, kad priimti racionalius valdymo sprendimus.
Antroji AK apskaičiavimo metodika dažnai vadinama įmonės finansavimo
šaltiniu. Nagrinėjant pagal šią formulę, AK susidaro iš savininko
investicijų, iš paskolų ir iš pelno ir taip pat iš įmonės turto pardavimo.
Šių AK šaltinių didėjimas daro teigiamą poveikį AK augimui. Savo ruoštu,
šie šaltiniai panaudojami skoloms grąžinti, nuostoliams atlyginti,
savininko tikslams panaudoti ir turtui pirkti. Sąryšis tarp šių šaltinių ir
jų panaudojimo turi būti pakankamai racionalus ir turi didinti AK, bet ne
mažinti. AK poreikis yra gana sunkiai tiksliai apskaičiuojamas. JAV
ekonomistai teigia, kad įmonėms reikia turėti apie 1 $ AK penkiolikai
pardavimų dolerių.

VEIKSNIAI DARANTYS POVEIKĮ AK

AK formuojasi ne vien tik iš trumpalaikių įsipareigojimų. AK formuoja
savininko investicijos į ilg. turtą, paskolos, pelnas ir turto pardavimas.
AK panaudojamas savininko tikslams, skoloms grąžinti, atlyginti nuostolį ir
pirkti turtą.
Analizuojant AK veiksnius, veiksniai gali būti nagrinėjami šiomis
kryptimis:

1. eksploatacine;

2. finansavimo.
Tiek pirmuoju, tiek antruoju būdu analizuojant AK veiksnius, susidaro
galimybė nustatyti jų poveikį remiantis balanso duomenimis.
1. Eksploatacine. AK įtakoja visi turto elementų pasikeitimo atvejai ir
įsipareigojimų pasikeitimo atvejai. Šios analizės tikslas, nustatyti AK
pasikeitimo priežastis bei įmonės apsirūpinimą apyvartiniu kapitalu.
2. Finansavimo. Analizuojant pagal antrąją metodiką, įvertinamas įmonės
finansavimo šaltinių panaudojimo įmonės veikloje racionalumas. Tačiau AK
veiksnių analizė bus pagrįsta tik tada, jeigu finansinė atskaitomybė yra
sudaryta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais. Tai reiškia, kad
jei ataskaitiniame laikotarpyje nebuvo pakeisti pagrindinių rodiklių
apskaitos metodai (FIFO, LIFO, vidutinių kainų ir t. t.). Nebaigta gamyba
arba pagaminta produkcija gali turėti broką. Įvairios atsiskaitymo formos
taip pat gali turėti įtakos analizės rezultatams.
AK veiksnių analizė svarbi nustatant įmonės mokumo būklę. Todėl analizės
metu turi būti įvertinti trumpalaikio turto (TT) elementų pokyčiai mokumo
aspektu. Tada TT elementų pokyčius reikia vertinti su trumpalaikių
įsipareigojimų (TĮ) pokyčiais. Remiantis AK elementų dydžiais yra
skaičiuojamas ir įmonės mokumo koeficientas. Kuo daugiau įmonė turi
mokėjimo priemonių lyginant su įsipareigojimais, tuo geresnė įmonės mokumo
būklė, tačiau to negalima absoliutizuoti. Mokumas priklauso ne vien tik nuo
mokumo priemonių perviršio, bet ir nuo mokėjimo struktūros.
Nagrinėjant veiksnius, darančius poveikį AK, kai kurie užsienio autoriai
(J. Hobbs, C. Moore) rekomenduoja AK pasikeitimo veiksnius analizuoti
naudojant algebrinę logiką ir taikyti buhalterinių įrašų rekonstrukciją.

Šių autorių metodika:
Turtas = SK + Į
IT + TT = SK + IĮ + TĮ algebrinė logika
AK = TT – TĮ = SK + IĮ – IT

apyvartinės neapyvartinės

sąskaitos sąskaitos

Jei pasikeičia AK, tai tas pasikeitimas lygus:
∆ AK = ∆ TT – ∆ TĮ = ∆ SK + ∆ IĮ – ∆ IT

finansavimo aspektas

Išvada: AK kinta tada, jei ūkinė operacija turi nors vieną
koresponduojančią apyvartinę sąskaitą, nes tik tada ta ūkinė operacija
darys poveikį AK pasikeitimui.

Kada AK pasikeis?
1. AK padidėja – žiūrime pagal finansavimo šaltinius; jei padidėja SK, IĮ

ir jei sumažėja IT.

2. AK sumažėja – visais atvirkštiniais atvejais; jei sumažės SK, IĮ ir

jei padidės IT.

Gilinant šią analizę, minėti autoriai, rekomenduoja vadovams pasirašant
buhalterinius dokumentus įvertinti ūkinę operaciją, kuri yra registruojama
apskaitoje. Iš ūkinės operacijos konteksto galima matyti ar ji didina ar
mažina AK ir priimti reikiamą sprendimą.
1. Pvz.: Įsigyta įrengimų apmokant tik iš dalies. Jei įrengimų vertė yra

120 tūkst. Lt, o apmokama grynais 40 tūkst. Lt.
∆ AK = ∆ TT – ∆ TĮ = ∆ SK + ∆ IĮ – ∆ IT

– 40000 = – 40000 = + 80000 – (+ 120000)
2. Pvz.: Įsigyta medžiagų už 75 tūkst. Lt ir apmokėta grynais.

+ 75000

75000
3. Pvz.: Išleista ir parduota akcijų už 50 tūkst. Lt.
+ 50000 = + 50000 = + 50000

Autoriai rekomenduoja taikyti šią metodiką – atlikti ūkinių operacijų
rekonstrukciją.
Gyvenime darant įvairius ūkinius sprendimus, reikia nuspręsti koks yra
optimalus AK dydis. AK dydis tam tikra prasme parodo įmonės veiklos
stabilumą ir saugumą.
1. Jei AK padidėja, tai įmonės saugumo ribos prasiplečia, tais atvejais,
kai AK yra finansuojamas iš nuosavo kapitalo ir dalinai iš ilg.
įsipareigojimų. Ryškus ir pernelyg didelis ilg. įsipareigojimų augimas (ar
vidutinės trukmės įsipareigojimų) nėra teigiamas veiksnys, nes su IĮ augimu
didėja finansinės išlaidos, siaurėja įmonės finansinė nepriklausomybė, o
tai gali nulemti blogesnius gamybinius ir finansinius rezultatus. Geresnė
situacija, kai didėja nuosavas kapitalas.
2. AK sumažėjimas rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, ji tampa
finansiškai mažiau pajėgi ir, kad iš apyvartinio kapitalo yra įsigyta
ilgalaikio turto darant naujas kapitalines investicijas. Tačiau šiuo atveju
galima tikėtis finansinės būklės pagerėjimo ateityje.
3. Kai AK nekinta, reiškia, kad įmonės veikla nėra plėtojama. Reikia
išsiaiškinti ar tai laikina būklė, ar būklė susijusi su investicijų
mažėjimu (nutraukimu).
PELNO ANALIZĖ
Pelnas yra vienas iš svarbiausių įmonės veiklos rodiklių, nes jis parodo
įmonės veiklos efektyvumą. Pagrindinis analizės šaltinis pelnui analizuoti
yra pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno rodikliai yra balanse, pelno
(nuostolio) ataskaitoje ir pelno paskirstymo ataskaitoje.
Ataskaitinių metų pelnas gautas pelno (nuostolio) ataskaitoje formuojasi
metų eigoje, vykdant įmonės gamybos programą ir tokiu būdu gaunamas
bendrasis pelnas. Šį pelną mažina įmonės administracinė valdymo veikla, nes
šioje veikloje susiformuoja papildomos išlaidos. Gautas veiklos pelnas gali
mažėti arba didėti užsiimant kita veikla, finansine ir investicine veikla
bei ypatinga veikla. Šių veiklų rezultate gaunamas ataskaitinių metų pelnas
prieš apmokestinimą. Ir pagaliau atskaičius pelno mokestį lieka grynasis
ataskaitinių metų pelnas paskirstymui. Šis pelnas yra rezultatinis įmonės
veiklos rodiklis, kuris didina praėjusių metų nepaskirstytą pelną ir gali
būti paskirstytas įmonės reikmėms.
Analizuojant pelną, pirmiausia reikia patikrinti pelno rodiklius įvairiose
atskaitose.
Analizės uždaviniai:
1. Įvertinti pelno rodiklių kitimą (apskaičiuoti dinamiką);
2. Nustatyti veiksnius, nulėmusius pelno pasikeitimą;
3. Išaiškinti priežastis, dėl kurių susiformavo neigiami veiksniai.
Tikslinga ištirti ir teigiamų veiksnių susidarymo priežastis dėl to, kad po
teigiamų veiksnių įtaka gali gludėti ir neigiamų veiksnių poveikis;
4. Pateikti pasiūlymus atskleistiems rezervams panaudoti (įgyvendinti).
Reikėtų pabrėžti, kad ne visiems šiems uždaviniams atskleisti yra palanki
finansinė atskaitomybė (trūksta informacijos). Analizuojant reikėtų
pasitelkti papildomą apskaitos teikiamą informaciją.

Dinamika.
Iš pelno (nuostolio) ataskaitos horizontalios analizės galime nustatyti
visų joje parodomų pelnų dinamiką. Kiekvienos rūšies pelno kitimo procentas
rodo tos veiklos srities pelno didėjimą arba mažėjimą. Lygindami pelno
rodiklių kitimo procentus netiesiogiai galime įvertinti kai kurių veiksnių
įtaką.
Pirmiausia palyginame bendro pelno ir pardavimų kitimo procentus. Šis
palyginimas leidžia įvertinti dviejų veiksnių poveikį:

1. Pardavimų apimties;

2. Parduotos produkcijos savikainos.

BENDROJO PELNO VEIKSNIŲ ANALIZĖ

Bendrąjį pelną veikia 4 veiksniai:
1. Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelno dydžiu.
Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys. Kuo daugiau parduodama
pelningos produkcijos, tuo daugiau gaunama pelno. Tačiau atskaitomybėje
neturime pardavimų apimties kiekine išraiška, todėl naudojame svertinius
rodiklius.
Baziniai pardavimai = ∑(q0 x p0)
Ataskaitiniai (faktiški) pardavimai = ∑(q1 x p1)
Faktiška realizacija plane priimtomis (bazinėmis) kainomis = ∑(q1 x p0)
k – pardavimų augimo koeficientas

Bazinis pelnas x k = Bendrasis pelnas, perskaičiuotas pagal pardavimų

augimo procentą
Pardavimų (q) veiksnys apskaičiuojamas taip:

Perskaičiuotas BP – Bazinis BP = ∆BP dėl pardavimų augimo
2. Parduotos produkcijos struktūros ir asortimento kitimas. Struktūra –
kiekvienos produkcijos rūšies lyginamasis svoris bendroje produkcijos
apimtyje.

Planas Faktiškai
A 33 % A 20 %
B 33 % B 30 %
C 34 % C 50 %

100 % 100 %
Augant lyginamajam svoriui pelningų gaminių bendrasis pelnas didėja ir
atvirkščiai.
Kokia šio veiksnio įtaka?
z – savikaina
z0 – bazinė savikaina
z1 – faktiška savikaina
∑(q0 x p0) – ∑(q0 x z0) = BPstr.0
∑(q1 x p0) – ∑(q1 x z0) = BPstr.1
Struktūros veiksnio įtaka apskaičiuojama taip:
Iš faktiško pelno esant faktiškam kiekiui, faktiškos produkcijos struktūrai
ir plane priimtomis kainomis atimamas planinis pelnas perskaičiuotas pagal
pardavimų augimo procentą.
BP(q1str.1p0z0) – BP(q1str.0p0z0) = ∆BP (dėl struktūros)
3. Savikainos veiksnys. Šis veiksnys daro atvirkščiai proporcingą poveikį
bendrajam pelnui. Augant savikainai pelnas mažėja ir atvirkščiai.
Skaičiuojant šį veiksnį, iš faktiškos savikainos atimama bazinė savikaina
(planinė) perskaičiuota pagal faktišką pardavimų apimtį.
∑(q1 x z1) – ∑(q1 x z0) = ∆BP (dėl savikainos pasikeitimo)

= ∆z

z > = BP <

z < = BP >
4. Produkcijos pardavimo kainų pokytis. Tarp kainos ir pelno egzistuoja
tiesiogiai proporcingas ryšys. Augant kainoms pelnas didėja ir atvirkščiai.
∑(q1 x p1) – ∑(q1 x p0) = ∆p

p > = BP >

p < = BP <
Kai apskaičiuojame visų veiksnių įtaką, tada visus skaičiavimus reikia
patikrinti.
∆BPq + ∆BPstr. + ∆BPz + ∆BPp = ∆BP = BP1 – BP0
Apskaičiavus veiksnius išsiaiškinamos neigiamai veikusių veiksnių
priežastys ir pateikiami pasiūlymai kaip likviduoti bendrąjį pelną
neigiamai veikusias priežastis. Priežastis galime išaiškinti tik
detalizuodami kiekvieno veiksnio kitimą.

PINIGŲ SRAUTŲ ANALIZĖ

Atsirado JAV dėl ekonominių aplinkybių. Vedant apskaitą kaupimo principu ir
apskaičiuojant pelną įmonės gaudavo grynąjį pelną, bet atsitikdavo, kad
pelninga įmonė bankrutuodavo. Paaiškėjo, kad grynieji pinigai labai
svarbūs, nesant jų, įmonės tampa nemokios ir žlunga.
1961 m. Buhalterių institutas rekomendavo sudaryti pinigų srautų ir fondų
ataskaitą (Lietuvoje – nutarimas Nr. 804 – Finansinės būklės pasikeitimas).
1971 m. Apskaitos pagrindų taryba išleido naują rekomendaciją sudaryti
finansinės būklės pasikeitimo ataskaitą, rengiamą:

1. pinigų srautų pagrindu;

2. apyvartinio kapitalo pagrindu.
Nuo 1987 m. Finansinės apskaitos standartų taryba priėmė naują standartą
Nr. 95, kuris vadinosi Pinigų srautų ataskaita. Įsigaliojo nuo 1988 07 15
ir tapo finansinės atskaitomybės sudėtine dalimi.
Lietuvoje patvirtinta 1993 10 27(29) d. Nr. 804 ir nuo 1994 m. įmonės
sudarinėja šią ataskaitą.
Privalumai: labai pažangi, nes suteikia ormacijos apie ūkines operacijas,
kuriose naudojami pinigai. Ji parodo ne tik ūkio subjekto finansinę
situaciją, bet ir pinigų judėjimą per visą tiriamą laikotarpį. Pinigai –
mobiliausias fin. šaltinis. Jų negavimas įmonei labai skaudžiai atsiliepia.

Pinigus didina :

– produkcijos realizavimas;

– nereikalingo IT ir TT pardavimas;

– TĮ ir IĮ padidėjimas;

– savininkų kapitalo padidėjimas.
Pinigus mažina:

– įsigyjamos materialinės vertybės;

– sumažėję pinigai, kai grąžinamos skolos;

– jei sumažėja sav. kapitalas.
Visi apibūdinti atvejai aprodo grynųjų pinigų padidėjimo ir sumažėjimo
atvejus. Informacijos šaltiniu gali būti finansinės atskaitomybės balansas
bei pelno/nuostolio ataskaita. Pinigų srautų ataskaita sudaroma remiantis
minėtomis formomis. Yra 2 pinigų srautų ataskaitų sudarymo būdai:

1. Tiesioginis.

2. Netiesioginis.
Netiesioginis būdas nėra toks tikslus kaip tiesioginis. Nepriklausomai nuo
naudojamo sudarymo būdo, visi pinigų srautai skirstomi į tam tikras rūšis.
Pagal vakarietišką sistemą pinigų srautai skirstomi į:

1. ūkinės gamybinės veiklos pinigų sr.;

2. investicinės veiklos pinigų sr.;

3. finansinės veiklos pinigų sr.
Lietuviškoje ataskaitoje yra šiek tiek kitokia klasifikacija:

1. pinigų srautai iš įmonės veiklos;

2. pin. sr. iš investicinės veiklos;

3. pin. sr. iš finansinės veiklos;

4. pin. sr. iš ypatingos veilos.
Pinigų srautai iš įmonės veiklos – parodomas įmonės veiklos rezultatas,
pirmiausiai – grynasis pelnas. Pelnas įtraukiamas, nes daroma prielaida,
kad įmonei gavus pelną greitu laiku tikėtina, kad įmonė uždirbs ir pinigus.
Taip pat įtraukiamas nusidėvėjimas bei nematerialaus turto amortizacija.
Įtraukiamas todėl, kad tai ne piniginis straipsnis, mažinantis grynąjį
pelną. Pridedami ir pinigai, parodantys debitorinio įsiskolinimo
sumažėjimą, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimą, atsargų sumažėjimą. Visi
šie punktai didina pinigų srautus. Norint apskaičiuoti grynąjį pinigų
srautą, reikia numatyti ir pinigų išmokėjimo atvejus. Jie susiję su TT
įsigijimu, o taip pat su TĮ – gautinų sumų padidėjimas, atsargų
padidėjimas, kreditorinio įsiskolinimo arba mokėtinų sumų sumažėjimas,
sukaupto įsiskolinimo sumažėjimas ir kitų skolų sumažėjimas.
Pin. sr. iš investicinės veiklos – yra šie šaltiniai:

– pardavus IT;

– svetimų vertybinių popierių pardavimas.
Sumažėja, kai:

– įsigyjamas IT;

– kitų įmonių vertybinių popierių pirkimas, skolų pirkimas.
Pin. sr. iš finansinės veiklos – šaltiniai:
– pinigai iš įsipareigojimų likvidavimo ir kapitalo pasikeitimo;
– įmonės vertybinių popierių pardavimas;
– įvairių įsiskolinimų padidėjimas.
Sunaudojami pinigai :

– įsipareigojimams sumažinti;

– išperkant nuosavus vertybinius popierius;

– išmokant dividendus.
Pinigų srautų analizei ir valdymui keliami tokie uždaviniai:
1. būtina rūpintis nepriekaištinga pinigų judėjimo dokumentų bei pinigų
likučių apskaita ir jų kontrole;
2. analizuoti veiksnius, nulėmusius pinigų srautų sumažėjimą bei užkirsti
kelią nuostoliams dėl piktnaudžiavimo ir vagysčių;
3. tirti skolinamų lėšų grąžinimo realumą bei neskolinti lėšų neįsitikinus
jų grąžinimo galimybėmis;
4. išanalizuoti grynųjų pinigų pakankamumą būtiniems atsiskaitymams su
darbuotojais, biudžetu, bankais ir kreditoriais. Nelaikyti didelio pinigų
kiekio, kuris nesukuria pajamų;
5. išanalizuoti viršplaninio grynųjų pinigų likučio panaudojimo efektyvumą.

Analizuojant pinigų srautus, gali būti taikoma balansinės lygybės formulė:
T = SK + Į
IT + TT (išskyrus grynuosius pinigus) + GP = SK + IĮ + TĮ;
GP = SK + IĮ + TĮ – IT – TT(išskyrus grynuosius pinigus).

Remiantis šia formule galima analizuoti piniginių išteklių pasikeitimo
priežastis. Grynųjų pinigų suma pakinta tik tada, kai ūkinė operacija
susijusi su grynųjų pinigų sąskaita. Visas ūkines operacijas, susijusias
su grynaisiais pinigais, galima sugrupuoti į operacijas, didinančias
grynuosius pinigus ir operacijas, mažinančias grynuosius pinigus.
Grynųjų pinigų pasikeitimas Δ GP lygus:

Δ GP = Δ Nuosavybė – Δ Nepiniginės sąskaitos.
Jei išieškotas debitorinis įsiskolinimas, pinigai didėja, parduota žemė –
pinigai didėja, grąžinta skola – pinigai mažėja, parduotos obligacijos –
pinigai didėja ir t.t.
Remiantis pinigų srautų ataskaita, apskaičiuojami lyginamieji svoriai iš
kiekvienos veiklos ir remiantis tais duomenimis nustatoma, kuri veikla
duoda įmonei daugiausiai piniginių išteklių.
Pinigų srautai – vieni iš reikšmingiausių finansinės analizės elementų.
Jais remiantis galima apskaičiuoti ne vieną santykinį rodiklį.

SANTYKINIAI RODIKLIAI IR JŲ KLASIFIKAVIMAS FINANSINĖJE ANALIZĖJE
Santykinis rodiklis sudaromas dalijant du pasirinktus dydžius, siekiant
įvertinti nagrinėjamą ekonominį reiškinį.
Finansinėse ataskaitose pateikiami tik absoliutūs rodikliai. Santykiniai
rodikliai kartais apskaičiuojami ir pateikiami tuo tikslu, kad vaizdžiau
apibūdinti ekonominius reiškinius ir procesus vykstančius įmonėje.
Absoliutūs rodikliai atspindi tam tikrą visumą nagrinėjamų reiškinių, bet
šie rodikliai nėra tokie vaizdūs kaip santykiniai. Pvz.: išlaidų suma gali
būti matuojama ir mln. litų ir iš pažiūros gali būti įvertinta kaip labai
didelė, tačiau iš absoliutaus jo dydžio negalime pasakyti ar įmonė dirbo
efektyviai. Tik apskaičiavus išlaidas vienam pardavimų litui įmanoma
įvertinti įmonės veiklos efektyvumą. Taip pasireiškia santykinių rodiklių
privalumai.
Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Pirmiausia reikia vadovautis tokiais
principais:
1. Reikia žinoti koks yra įmonės arba jos padalinių tikslas ir pasirenkant
santykinius rodiklius juos reikia derinti su bendru visos įmonės tikslu.
2. Nustatoma tam tikra santykinių rodiklių sistema, nes vienas santykinis
rodiklis visko neatskleidžia. Prie pelno rodiklio naudojami papildomi
pelningumo rodikliai, apibūdinantys įmonės veiklos efektyvumą.
Rinkos ekonomikos sąlygomis analizei gali būti pasirinkti įvairūs
santykiniai rodikliai, tačiau juos pasirenkant reikia vengti
psiaudosantykinių rodiklių, kurie apskaičiuojami iš tarpusavyje nesusietų
dydžių (kiek palūkanų tenka vienam darbininkui).
Įmonės veiklai vertinti reikia pasirinkti minimalų santykinių rodiklių
skaičių, kuris leistų analizuojant vertinti pagrindines įmonės veiklos
sritis. Įmonės viduje skirtingiems valdymo lygiams įvertinti irgi reiktų
parinkti tokius rodiklius, kurie atspindėtų padalinio specifiką. Specifika
turi būti siejama su pagrindiniu įmonės tikslo siekimu.
Santykiniai rodikliai turi ir trūkumų.
Trūkumai glūdi tame, kad ne visada vienas santykinis rodiklis pilnai
apibūdina tiriamąjį reiškinį. Todėl tas santykinis rodiklis turi būti
papildytas kitais, realiau nusakančiais tiriamąjį objektą. Pvz.: turime dvi
įmones. Įmonė A viršijo savo pardavimų lygį 20 %, o B – 30 %. Atrodytų, kad
geriau dirbo įmonė B. Tačiau reiktų išsiaiškinti kokią rinkos dalį užima
tos įmonės. Tarkime, kad A – 55 %, o B – tik 10 %.
Trūkumas: santykiniai rodikliai, juos formuojant, turi būti logiškai
suderintas skaitiklis su vardikliu laiko atžvilgiu, tiriamos visumos
dydžiu, rodiklių apskaičiavimo metodikos požiūriu ir kt. metodais (nurašymo
metodai, atsargų įvertinimo metodai).
Trūkumas: santykiniai rodikliai labai gerai pasiduoda įvairioms
manipuliacijoms. Finansinės ataskaitos jų vartotojams turi ne tik
ekonominę, bet ir psichologinę prasmę (poveikį). Tarkime laikotarpio
pabaigoje mokumo koeficientas 1,5 (TT/TĮ = 30000/20000). Metų pabaigoje
10000 padengiame TĮ, tada mokumo koeficientas 2 (20000/10000).
Kaip yra klasifikuojami santykiniai rodikliai?
Santykiniai rodikliai finansinėje analizėje vaidina labai svarbų vaidmenį
ir jie yra formuojami (klasifikuojami) priklausomai nuo analizės tikslo.
Pagal veiklos sferą, išskiriami šakiniai rodikliai, pagal įmonės finansinės
būklės sritis ir pan.
Klasifikuojant rodiklius dažniausiai pasitaiko rodikliai suskirstyti pagal
įmonės finansinės būklės vertinimo kriterijus.
Autoriai Ch. White, A. Sondhi, D. Fried. Jų monografija: šie autoriai
išstudijavo 100 įmonių ataskaitas (JAV) ir pateikė rodiklius, kuriuos
naudojo auditoriai savo auditinėje veikloje. Paprašė, kad auditoriai
įvertintų visus santykinius rodiklius nuo 0 iki 9. Aukščiausiu balu 8,21
buvo įvertinti pelningumo rodikliai ( aukščiausias balas kapitalo
pelningumas), 7,22 – įsiskolinimo rodikliai, 7,10 – likvidumo rodikliai.
Žemiausias balas 4,02 – apyvartinio kapitalo pelningumo rodiklis.
Rodiklių grupės:
1. Pelningumo;
2. Mokumo:
a) trumpalaikio mokumo;
b) ilgalaikio mokumo;
3. Veiklos efektyvumo (apyvartumo);
4. Kapitalo rinką apibūdinantys rodikliai.

Suomis Jaane Lechtinen parašė monografiją apie santykinius rodiklius –
“Santykinių rodiklių pagrįstumas ir patikimumas”.
Kiekviena santykinių rodiklių grupė turi savo sudėtyje įvairių rodiklių,
kurie labai skiriasi. Pvz.: skirtingai apskaičiuoti pelningumo rodikliai,
mokumo rodikliai, kapitalo struktūros rodikliai ir pan.
Santykinių rodiklių grupės analizuojamos vadovaujantis tais pačiais
analizės principais kaip ir absoliutūs rodikliai. Pirmiausia jie
analizuojami dinamikoje, lyginame su praėjusių metų duomenimis, kitų įmonių
duomenimis, šakos rodikliais. Kai kurie rodikliai turi ribines
(kontrolines) reikšmes, kurios nusistovėjusios iš analitikų patirties,
kitos apskaičiuojamos auditinių konsultacinių firmų ar statistikos
institucijų, pateikiamos informaciniuose leidiniuose arba naudojamos bankų
suteikiant paskolas.
Dalis rodiklių neturi kontrolinių reikšmių ir yra vertinami bei
interpretuojami remiantis jų kitimo tendencijomis.
Pvz.: likvidumo rodiklio kontrolinė reikšmė yra 2. Bankų apie 3,3. Neturi
kontrolinės reikšmės: apyvartumo koeficientas, debitorinio įsiskolinimo
koeficientas ir t. t.
PELNINGUMO ANALIZĖ
Pelningumas – įmonės sugebėjimas uždirbti pelną. Pelningumas – siejamas su
santykine pelningumo išraiška – įmonės sugebėjimas gauti kuo daugiau pelno
iš kiekvieno turto investuoto į įmonę lito. Užsienyje vadinama ne turto, o
kapitalo pelningumu (ROCE).

Egzistuoja 3 pelningumo apskaičiavimo metodikos, priklausomai nuo to,
kokia yra pasirenkama bazė pelningumui apskaičiuoti.
1. Pirmiausia finansinėje analizėje buvo naudojamas pardavimų pelningumo
rodiklis:

2.Turto pelningumo metodika:

3. Kapitalo pelningumo metodika:

Šios 3 rodiklių skaičiavimo kryptys apibūdina tik bendras rodiklių
skaičiavimo metodikas, kiekvienoje toje metodikoje galima apskaičiuoti
rodiklius, naudojant įvairius tų rodiklių apskaičiuojamuosius elementus.
Visi apskaičiuojamieji elementai pasirenkami priklausomai nuo analizės
tikslo ir analizės atlikėjo argumentacijos, nes ekonominėje literatūroje
nėra griežtai nustatytų šių rodiklių apskaičiavimo formulių.
Šios 3 pelningumo apskaičiavimo metodikos nevienodai domina analitinės
informacijos vartotojus.
Pardavimų pelningumas aktualus įmonių vadovams, taip pat verslo
partneriams, kreditoriams.
Turto pelningumas svarbus įmonių vadovybei, nes ji sprendžia apie turto
panaudojimo efektyvumą įmonėje, apie jos padalinių veiklos efektyvumą.
Kapitalo pelningumas aktualus esamiems ir potencialiems akcininkams, nes
kiekvieną domina kiek pelno yra gaunama iš kiekvieno jų investuoto į tą
įmonę lito.

1. PARDAVIMŲ PELNINGUMAS.

Tai vienas iš seniausių rodiklių. Analizei naudojami balanso ir pelno
(nuostolio) ataskaitos duomenys. Galime apskaičiuoti keletą rodiklių:
1. Bendrasis pardavimų pelningumas:

Jis atspindi įmonės pagrindinės veiklos pelningumą. Tai ribinis rodiklis,
kuris parodo kiek įmonė maksimaliai gali gauti pelno iš vieno pardavimų
lito.
2. Veiklos pelningumas:

Jis parodo įmonės gamybinės – ūkinės veiklos pelningumą.
3. Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas:

4. Kitos veiklos pelningumas:

5. Ypatingos veiklos pelningumas:

6. Įprastinės veiklos pelningumas iki mokesčių išskaitymo:

7. Grynasis pelningumas:

Šie pelningumo rodikliai skaičiuojami dinamikoje, taip pat lyginami
tarpusavyje. Toks palyginimas leidžia pamatyti įmonės pardavimų pelningumo
rodiklių kitimo tempus. Galime nustatyti, kuri įmonės veiklos sritis davė
aukštesnius pelningumo didėjimo tempus, o kuri atsiliko arba netgi nešė
nuostolius.
Atliekant analizę rodiklių tarpusavio palyginimo būdu galime nustatyti,
kuri veiklos sritis buvo pelningiausia ir kokios veiklos sritys mažino
įmonės pagrindinės veiklos pelningumą ir kokios didino.
Naudojant šią pelningumo rodiklių skaičiavimo metodiką finansinėje
analizėje dažnai yra vertinama įmonės veiklos rizika. Yra laikoma, kad
pardavimų pelningumas iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo atspindi įmonės
gamybinės – ūkinės veiklos riziką, o grynasis pelningumas arba įprastinės
veiklos pelningumas atskaičius palūkanas ir mokesčius parodo įmonės
finansinės veiklos riziką. Tačiau pagal lietuvišką pelno (nuostolio)
ataskaitą yra sudėtinga apskaičiuoti tokius pelningumo rodiklius, nes joje
nėra parodytų palūkanų išlaidų straipsnio.

2. TURTO PELNINGUMAS
Šis rodiklis atsirado tik apie 1910-1912 metus. Turto pelningumui
skaičiuoti ir analizuoti naudojami ne tik pelno (nuostolio) ataskaitos, bet
ir balanso duomenys. Skaitiklyje pagal bendrą šio rodiklio išraišką
naudojamas grynasis pelnas. Tačiau yra autorių, kurie rekomenduoja
skaitiklyje naudoti pelno iki palūkanų ir mokesčių atskaičiavimo rodiklį.
Vardiklyje imamas vidutinis metinis turtas iš balanso. Taip daroma todėl,
kad suderinti skaitiklį su vardikliu.
Analizuojamas turto pelningumas lyginant jį su praeitais laikotarpiais,
vidutiniais šakiniais rodikliais, su analogiškų įmonių turto pelningumu ir
skaičiuojame veiksnius, kurie darė įtaką turto pelningumo pasikeitimui:

Tai Du Pont analizė.

Šių dviejų veiksnių įtaka skaičiuojama taikant grandininių pakeitimų
būdą, be to, toks rodiklio išskaidymas leidžia įmonei ne tik nustatyti
turto pelningumo kitimo priežastis, bet ir prognozuoti savo veiklos
strategiją. Iš šios formulės išskaidymo matyti, kad įmonė gali pasirinkti
vieną ar kitą strategiją, t. y. arba didinti pardavimų pelningumą
parduodant nedideles produkcijos partijas (Nijolės kailių prekyba) arba
mažinamos pardavimo kainos ir didinamas apyvartumas (Maxima). Tačiau
vadovams reikia būti labai atsargiems pasirenkant strategiją. Pasiektas
didelis prekybos apyvartumas, tačiau kainų mažinti jau nebegalima – tada
pelningumas nebegali augti.

Braunas sugalvojo detalizuoti Du Pont formulės veiksnius braižant Du
Pont’o piramidę.
———————–
IT 40 %

SK 33 %

IĮ 33 %

TĮ 34 %

TT 60 %

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Leave a Comment