FA METODAI
Tai būdai, kuriais apdorojama ekonominė informacija, gauta iš įvairių analizės šaltinių. Kadangi fin. analizė susijusi su daugeliu mokslų, todėl joje ir taikomi tų mokslų būdai.
Nustatoma rodikliai, dinamika, struktūra, veiksniai darantys poveikį.
Techninių priemonių pagalba visi analizės duomenys gali būti grafiškai pateikiami ir apibendrinami analitinėse lentelėse.
1. Tradiciniai (bendraekonominiai) būdai (Grupavimas, palyginimas, procentai, vidurkiai, indeksai, balansinis sugretinimas, detalizavimas, apibendrinimas, eliminavimas: a) grandininiu keitimu; b) skirtumų; c)
saldo);
2. Matematiniai-statistiniai būdai (Koreliacija, imitacinis modeliavimas, matematinis programavimas, matricinis modeliavimas ir kt).
Techninės priemonės: grafikai, diagramos, kartogramos, analitinės lentelės.
Grupavimas – tai toks būdas, kurį taikant apjungiami į atskiras grupes tam tikri rodikliai, vienodi pagal savo ekonominę reikšmę ar kitus požymius.
Rodikliai gali būti grupuojami pagal vieną ar kelis požymius. Priklausomai nuo grupavimo tikslo, gali būti atliekami topologiniai, struktūriniai ir faktoriniai grupavimai. Topologiniai grupavimai remiasi ištisinio arba atrankinio stebėjimo duomenimis, kurie gali būti skirstomi į klases, kurios gali būti apjungiamos į grupes. Darbuotojų užmokesčio fondas gali būti skirstomas į vienetinę ir laikinę klases.
Struktūrinis grupavimas – toks, kuris naudojamas tiriant vidinę visumos struktūrą. Turtas grupuojamas į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.
Faktorinis grupavimas atliekamas naudojant rodiklius, kurie apjungiami pagal priežastinių ryšių vienodumą. Pagaminta produkcija priklauso nuo trijų gamybos veiksnių grupių: darbo, darbo priemonių, darbo objekto.
Grupavimas padeda išaiškinti lemiamas tendencijas, poveikį rezultatiniams rodikliams ir sudaro pagrindą vėlesniam detalizavimui.
Palyginimas – vienas labiausiai paplitusių būdų. Lyginami ataskaitiniai duomenys su pasirinkta baze (planiniais rodikliais, praeito periodo duomenimis, vidutiniais šakiniais rodikliais, pirmaujančių įmonių duomenimis, prognoziniais ir kt. duomenimis, standartais, normatyvais ir t.
t.).
Lyginami duomenys turi būti palyginami laiko atžvilgiu, įvertinimo prasme, apskaičiuoti pagal vienodą metodiką, turėti vienodą struktūrą.
Analizuojant ekonominius rodiklius pagrindinis analizės tikslas – ne tik apskaičiuoti nukrypimus, bet ir veiksnius, įtakojusius rodiklių kitimą.
Veiksniams apskaičiuoti taikomi tokie būdai: balansinių sugretinimų ir eliminavimo.
Tais atvejais, kai veiksniai yra susieti adityviniu ryšiu, taikomas balansinių sugretinimų būdas.
Pardavimai = l1 + g – l2
∆Pardavimai = ∆l1 + ∆g1 – ∆l2
Jis dažniausiai naudojamas balanso analizei.
Eliminavimas – reiškia panaikinimą arba atsiribojimą nuo kokių nors veiksnių. Tai loginis būdas, kai ekonomistas abstrahuodamasis nuo įvairių šalutinių veiksnių poveikio, nagrinėja vieną ekonominį reiškinį ar veiksnį.
Trys būdai:
1. grandininių pakeitimų būdas;
2. skirtumų būdas;
3. saldo būdas.
Grandininiai pakeitimai padeda apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką rezultatiniam rodikliui tada, kai tie veiksniai tarpusavyje susieti multiplikaciniu būdu.
Skirtumų būdas: apskaitai (apskaičiavimui) imami nukrypimai nuo bazinio dydžio.
1) (a1 – a0) * b1 * c1 = ∆2 (a)
2) a1 * (b1 – b0) * c1 = ∆2 (b)
3) a1 * b1 * (c1 – c0) = ∆2 (c)
Saldo – likučio būdas. Jį taikant iš rezultatinio rodiklio pokyčio nuo pasirinktos bazės atimama apskaičiuotų veiksnių suma ir gaunamas rezultatas.
Taikymo taisyklės:
1. Visada pirmoje eilėje turėtų būti apskaičiuojami kiekybiniai veiksniai, pabaigoje – kokybinių veiksnių įtaka. Jei pasitaiko keli kiekybiniai veiksniai, tai pirmoje eilėje skaičiuojama reikšmingiausio veiksnio įtaka, o vėliau nuo jo priklausančių veiksnių įtaka;
2. Taikant šį būdą teisingiausi rezultatai gaunami skaičiuojant 3, 4
maksimum 5 veiksnius.
ĮMONIŲ FINANSINĖS ANALIZĖS ORGANIZAVIMAS
Analizės darbą atlieka tie asmenys, kurie suinteresuoti gauti analitinę informaciją. Analitine informacija yra suinteresuoti vidaus ir išorės analitinės informacijos vartotojai, bet nepriklausomai nuo to, kas atlieka analizę, turi būti pirmiausiai sudaromas analizės planas ir programa.
Analizės planas turi atskleisti analizės tikslą, jos šaltinius, atlikėjus, terminus, pasirinkti (pateikti) rodiklius, kurie bus analizuojami ir numatyti analizės rezultatų pateikimo formą bei svarstymo būdą.
Analizė gali būti atliekama išsamiai ir dalinė (teminė). Išsamią analizę dažniausiai atlieka įmonės vadovai ir paskirti asmenys. Kartais įmonės ar organizacijos turi specialius padalinius, bet praktikoje dažniausiai analizę planuoja ir atlieka įmonės ekonominės tarnybos, vadovaujamos vyr.
buhalterio. Apibendrinti analizės duomenys pateikiami aukščiausioms valdymo grandims, kurios priima sprendimus. Išorės vartotojai (ministerijos, statistikos departamentas, mokesčių tarnybos, įvairios visuomeninės organizacijos ir kt.) irgi gali atlikti analizę juos dominuojančiais klausimais. Tada jų analizės tikslas ir objektas bus konkretesni. Analizės šaltiniai irgi apims tik juos dominančius klausimus, bet ir jų analizės planuose atsispindės analizuotini rodikliai, analizės metodika, informacijos šaltiniai, terminai bei rezultatų pateikimo forma.
Kiekvienas planas papildomas programa. Programa detalizuoja planą. Joje parodomos pagrindinės analizės formos, jų klausimai, gali būti numatomos analitinių lentelių formos, rodikliai ir kas bus atsakingas už šių pasiūlymų įdiegimą.
Analizės organizavimas priklauso nuo analizę atliekančio subjekto tikslų, bet turi panašius analizės etapus:
1. analizės plano ir programos sudarymas;
2. analizės šaltinių rinkimas ir jų patikimumo patikrinimas;
3. rodiklių tyrimas, veiksnių ir priežasčių įtakos, jų lygiui ir dinamikai išaiškinimas;
4. rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių nurodymas;
5. rezultatų įgyvendinimas ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė.
FINANSINĖS ANALIZĖS ŠALTINIAI
Analizės šaltiniai – visa informacija, naudojama analizei atlikti. Jie gali būti klasifikuojami įvairiais aspektais, pvz.: pagrįsta įmonių apskaitos darbo specifika:
1. planiniai ir normatyviniai šaltiniai. Jie apima trumpalaikius ir ilgalaikius bei strateginius įmonių planus. Normatyvai susiję su įmonės išteklių naudojimu, pvz.: medžiagų sunaudojimo normos, darbo laiko, darbo užmokesčio normatyvai ir kiti;
2. analizės šaltinis – atskaitomybė, pvz.: finansinės apskaitos atskaitomybė, statistinė atskaitomybė, vidinės apskaitos teikiama atskaitomybė;
3. neapskaitiniai šaltiniai gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos, pvz.:
konferencijų medžiaga, įvairių protokolų informacija, iš auditorių, laikraščių gaunama informacija, asmeniniai darbuotojų ir darbininkų stebėjimai, spaudos, techninė informacija (projektai, darbo brėžiniai, techniniai pasai ir pan.), teisinė dokumentacija, vertybinių popierių biržos informacija ir pan.;
4. apskaitos teikiama informacija (apskaitiniai šaltiniai):
* Buhalterinės apskaitos teikiama informacija
* Statistinės apskaitos teikiama informacija
* Operatyvinė-techninė apskaita arba vidinės apskaitos teikiama informacija. Susijusi su gamybiniais dalykais, pvz.: prekių judėjimu, darbininkų judėjimu, t.y. su gamybiniais dalykais.
Šie duomenys gali būti dažnai fiksuojami.
Visi analizės šaltiniai, naudojami analizėje, turi būti patikimi; todėl asmuo, pradedantis analizę ir surinkęs jos šaltinius, turėtų įsitikinti jų patikimumu, atlikdamas formalų ar esminį patikrinimą. Formalus patikrinimas
– kai susipažįstama su analizės šaltinio pagrindiniais rekvizitais bei juridiniu apiforminimu. Svarbu patikrinti ar teisingai užpildytos eilutės, ar teisingai atlikti aritmetiniai veiksmai ir pan. Prie esminio finansinės atskaitomybės patikrinimo priskiriamas finansinėse ataskaitose parodytų rodiklių tarpusavio darnumo patikrinimas. Finansinių ataskaitų rodiklių tarpusavio darnumo patikrinimas yra svarbus dėl to, kad analizės metu gautume objektyvią analitinę informaciją.
FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS
Įmonių veiklos analizėje yra naudojamos įvairios analizės rūšys. Todėl analizės rūšys grupuojamos ir klasifikuojamos pagal tam tikrus požymius:
1. Analizės uždavinius;
2. Analizės atlikimo laiką;
3. Tyrimo aspektą;
4. Nepanaudotų galimybių (rezervų) išaiškinimo ir įvertinimo metodiką;
5. Tyrimo objektus;
6. Subjektus;
7. Pagal tyrimų apimtį;
8. Pagal periodiškumą;
9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir informacijos apdorojimą.
1. Analizė pagal uždavinius:
1.Plano pagrįstumo analizė;
2.Planų vykdymo kontrolės ir prognozavimo metu 3.atliekama analizė;
4.Veiklos rezultatų įvertinimo analizė;
5.Nepanaudotų įmonės galimybių atskleidimo analizė.
2. Pagal analizės atlikimo laiką:
1.Retrospektyvinė (praeito laikotarpio analizė);
2.Operatyvinė (trumpalaikė: kasdien, kas savaitę ir pan.);
3.Perspektyvinė arba prognozinė analizė (privalumas: analizuojant prognozių arba planų duomenis atliekami variantiniai skaičiavimai, kurie leidžia pamatyti įmonės veiklos rezultatų priklausomybę nuo veiksnių, o tai leidžia pasirinkti optimalų planą ar prognozę).
3. Atliekant įmonių veiklos analizę yra keliama šiek tiek daugiau uždavinių negu nagrinėjant finansinę veiklą. Įmonių veiklos analizė, kada klasifikuojama pagal tyrimo aspektus išskiriamos dvi analizės kryptys:
1. Įmonės veiklos techninė-ekonominė analizė, kurios metu analizuojami įmonės gamybinėje-ūkinėje veikloje naudojamų išteklių būklė, panaudojimas, įmonės apsirūpinimas jais (staklės, medžiagos, darbo ištekliai, įrengimai ir pan.)
2. Finansinės analizės aspektas. Finansinė analizė apima tiktai finansinių rodiklių, kurie atsispindi finansinėje atskaitomybėje tyrimą. O finansinėje atskaitomybėje atsispindi galutiniai įmonės veiklos rodikliai, kurie parodo įmonės pelningumą, mokumą, įsipareigojimus, kapitalo panaudojimo racionalumą.
4. Pagal rezervų išaiškinimo ir įvertinimo metodiką:
1.Palyginamoji analizė (kelių įmonių, šakos);
2.Funkcinė-vertinė analizė, kai derinami įmonės techniniai rodikliai su ekonominiais;
3.Daugiafaktorinė analizė, kai naudojami matematiniai-statistiniai metodai.
5.Pagal tyrimo objektus:
Visos įmonės lygmenyje atliekam analizė;
Gamybinio padalinio;
Darbo vietos;
Gaminio.
6. Pagal subjektus:
Įmonė pati atlieka savo veiklos analizę;
Finansinės institucijos (Mokesčių inspekcija);
Bankų įstaigos;
Statistikos organai;
Įmonės akcininkai, investitoriai, savininkai.
7. Pagal tyrimo apimtį:
Kompleksinė analizė (tyriama visa įmonės veikla, pradedant gamybiniais ir baigiant finansiniais rodikliais);
Teminė analizė ( tik pelną ir pan.).
8. Pagal periodiškumą:
Sisteminė. Sistemingai – kiekvieną mėnesį ir pan.;
Vienkartinė.
9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir apdorojimą:
Rankiniu būdu;
Kompiuterizuotai.
FA gali būti naudojamos visos aukščiau išvardintos rūšys. Tačiau susipažinus su rinkos šalyse naudojamomis analizės klasifikacijomis galime pastebėti tik 3 finansinės analizės rūšis:
1. Horizontali analizė: imame balansą, paskaičiuojame A, B ir C skyriaus dinamiką.
2. Vertikali analizė: imame turtą ir žiūrime kokį svorį ilgalaikis turtas sudaro bendrame turte.
3. Santykių (santykinių rodiklių) analizė: naudoja santykinius rodiklius:
apyvartumas, pelningumas ir pan.
Galima naudoti ir SWOT analizę.
Mūsų kursas paremtas finansine atskaitomybe.
Nagrinėsime retrospektyvine prasme ( kas jau praėję).
HORIZONTALI IR VERTIKALI FINANSINIŲ ATASKAITŲ ANALIZĖ
Šios sąvokos yra tėjusios iš rinkos ekonomikos šalių. Vertikali analizė atitinka finansinių ataskaitų struktūros analizę, o horizontali – dinamikos analizę.
* Vertikali balanso analizė yra pagrįsta santykinių rodiklių apskaičiavimu, t. y. atitinkamų balanso straipsnių lyginimu su bendra balansine suma.
Apskaičiuotas balanso straipsnio lyginamasis svoris turto arba nuosavybės apimtyje parodo to straipsnio reikšmingumą. Vertikalios analizės metu nustatoma turto ir nuosavybės struktūra, kuri apibūdina įmonėje turimo turto kokybę bei jo finansavimo šaltinius. Turint kelerių metų balanso struktūros rodiklius, galima įvertinti tendencijas turto kitimo srityje, o taip pat finansavimo šaltinių pokyčius. Vakarų pasaulyje ataskaitos, pateikiančios kiekvieno straipsnio lyginamąjį svorį vadinamos struktūrinėmis ataskaitomis.
Rinkos šalyse dažnai tokios struktūrinės ataskaitos yra pridedamos prie finansinės atskaitomybės. Jomis norima supažindinti skaitytoją su balanso rodiklių kitimo tendencijomis.
Jei struktūriniame balanse nustatome, kad įmonėje didėja ilgalaikis turtas, tai galima daryti išvadą, kad įmonė plečia savo veiklą, įsigydama ilgalaikio turto. Pagal ilgalaikio turto lyginamąjį svorį lyginant su trumpalaikiu turtu galima įvertinti gamybos pobūdį. Jei dominuoja ilgalaikis turtas, tai galima teigti, kad įmonė priklauso mašinų gamybos ar kitos veiklos sričiai, kuri reikalauja turėti daugiau ilgalaikio turto. Jei dominuoja trumpalaikis turtas – aptarnavimo sfera, prekyba; reikia turėti daugiau atsargų ir mažiau ilgalaikio nemobilaus turto.
Priklausomai nuo veiklos pobūdžio atitinkamai kinta dinamikoje minėti rodikliai.
Detalizuojant vertikalią balanso analizę, turto pusėje būtina ištirti nepageidautinų straipsnių augimą, kaip antai debitorinis įsiskolinimas, gautinos sumos. (Vakaruose 30 – 60 dienų įsiskolinimas laikomas dar priimtinu). Pastebėjus tokių straipsnių buvimą ir didėjimą, turi būti nukreiptas analizės dėmesys į šių straipsnių detalų tyrimą.
Vertikali balanso pasyvo analizė parodo įmonės veiklos finansavimo struktūrą. Finansavimas vykdomas iš savų šaltinių (A skyrius) ir iš skolintų šaltinių. Abu šaltiniai yra leistini, tačiau turi būti išlaikyta optimali proporcija tarp jų. Jei nenormaliai didėja vienas ar kitas finansavimo šaltinis, tai visada priimtinesnis yra savų lėšų finansavimo šaltinio didėjimas. Tačiau finansų teorijoje yra laikoma neprotinga naudotis tik viena finansavimo forma, nes skolintų šaltinių naudojimas visada veda prie nuosavo kapitalo pelningumo didėjimo, jeigu skolinto kapitalo išlaidos ( palūkanos) nėra labai aukštos.
Šį vertikalios analizės procesą galima pavaizduoti tokia schema:
Turtas Savininkų kapitalas ir įsipareigojimai
100%
100 %
Analizuojant balanso pasyvo struktūrą, būtina išskirti straipsnius, kurių didėjimas yra nepageidautinas, nes analizė tik balanso skyrių ne visada parodo tikrąją finansinę būklę. Nepageidautini didėjimui balanso pasyvo straipsniai:
Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, susiję su skolomis: finansinėmis, prekybos, biudžetui, darbuotojams, soc. draudimui.
Todėl detalizuojant vertikalią analizę, reiktų atkreipti dėmesį į minėtų straipsnių lyginamąjį svorį ir pokyčius.
Vertikalią analizę papildo horizontali analizė. Horizontali analizė – tai yra dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Jis atliekamas absoliučiais dydžiais ir procentais. Turto analizė traktuojama analogiškai kaip ir vertikalioji analizė, t. y. absoliučiais ir santykiniais dydžiais stebimas ilgalaikio ir trumpalaikio turto kitimas, atkreipiamas dėmesys į nepageidautinų straipsnių didėjimą, o taip pat turto elementų pokyčiai yra derinami su nuosavybės (įsipareigojimų) pokyčiais. Tų rodiklių derinimo metu ieškoma neracionalių finansavimo šaltinių panaudojimo atvejų (mokėtinos sumos).
Apibendrinant balanso vertikalią ir horizontalią analizę reikia pabrėžti, jog tai yra tik finansinės analizės įžanga, kurios metu nustatomos (diagnozuojamos) įmonės finansinės būklės kritinės būsenos ir nurodomos gairės detalesnei ( giluminei) analizei atlikti. Detali analizė būtina dėl to, kad nustatyti tikrąsias pastebėtų pokyčių priežastis.
PELNO IR NUOSTOLIO ATASKAITOS HORIZONTALI IR VERTIKALI ANALIZĖ
Pelno ir nuostolio ataskaitą analizuojant panaudojamas pardavimų rodiklis kaip bazinis rodiklis, nuo kurio sumos apskaičiuojami ataskaitos straipsnių lyginamieji svoriai. Pelno ir nuostolio ataskaitoje pardavimai prilyginami
100 %. Ši pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių struktūra, atvaizduota dinamikoje, padeda įvertinti įmonės pelningumą įvairiuose lygiuose (gamybinės ūkinės veiklos pelningumas ir finansinės veiklos pelningumas (nuo veiklos pelno į apačią)). Be to, iš vertikalios analizės duomenų galima spręsti apie įmonės sąnaudų bei išlaidų racionalumą.
Horizontali analizė, kaip ir vertikali, tik absoliučiais dydžiais ir procentais, rodo pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių kitimą. Šios analizės tikslas toks pat kaip ir vertikalios analizės. Tikslas bendras –
diagnozuoti įmonės pelno susidarymo veiksnius, ypatingą dėmesį atkreipiant į tuos, kurie daro neigiamą poveikį grynojo pelno didėjimui. Be to, šios analizės rūšys padeda nustatyti tolimesnes detalesnės analizės kryptis.
Struktūrinė analizė skiriasi nuo horizontalios analizės tuo, kad ji parodo tiriamojo reiškinio arba objekto reikšmingumą.
BALANSO IR PELNO(NUOSTOLIO) ATASKAITŲ ANALIZĖ
Iš balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitų galima apskaičiuoti ne tik santykinius rodiklius, bet ir išvesti eilę absoliučių rodiklių. Vienas iš reikšmingiausių absoliutinių balanso rodiklių yra apyvartinio kapitalo rodiklis. Apyvartinis kapitalas – tai rodiklis, parodantis trumpalaikį turtą, likusį įmonės žinioje sumokėjus visus trumpalaikius įsipareigojimus.
Tai kapitalas, kuris nuolat yra įmonės apyvartoje. Apyvartinio kapitalo dydis – tai būtina apyvartinio turto suma tam tikram įmonės gamybos lygiui palaikyti. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti gamybą, vykdyti įsipareigojimus. Apyvartinis kapitalas nėra parodomas balanse, bet įvairių informacijos vartotojų yra skaičiuojamas ir analizuojamas.
Jis gali būti apskaičiuotas dviem būdais:
1. TT– TĮ= AK
2. SK + IĮ– IT= AK
APYVARTINIO KAPITALO ANALIZĖ
Pirmiausia atliekama dinamikos analizė. Analizuojama sudėtinių elementų sudėtis ir struktūra, atliekama apyvartinio kapitalo veiksnių analizė.
Dinamikos analizė – apskaičiuotas apyvartinis kapitalas (AK) lyginamas su praeitais laikotarpiais ir daromos išvados apie įmonės veiklos augimo tendencijas.
Jei AK didėja, tai prasiplečia įmonės saugumo ribos, nes įmonė turi pakankamai savų išteklių apyvartiniam kapitalui įsigyti. Tačiau AK
padidėjimas turėtų būti analizuojamas derinant šio rodiklio kitimą su pardavimų rodiklio kitimu. Jei AK auga, o pardavimai ne – tai neefektyvu.
AK gali padidėti padidėjus ne tik trumpalaikiam turtui, bet ir finansavimo šaltiniams – nuosavam kapitalui ir ilg. įsipareigojimams. Tačiau šio finansavimo šaltinio padidėjimas ne visada gali daryti teikiamą poveikį apyvartiniam kapitalui, nes jo paskirtis finansuoti ilgalaikį turtą, o ne trumpalaikį.
Jei AK sumažėja, tai rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, įmonė tampa silpnesnė. Lyginant AK kitimą su pardavimų kitimu, turime atkreipti dėmesį į tai, kad šie dydžiai turėtų kisti vienoda linkme. Tačiau su mažesniu AK
sukūrus didesnes pajamas iš pardavimų, galime kalbėti apie AK racionalų (efektyvų) panaudojimą.
Jei AK lieka nepakitęs. Tokia būklė susidaro tada, kai įmonėje neplėtojama veikla. Detalizuojant šią analizę, reiktų išsiaiškinti ar tokia būklė yra laikina ar pastovi ir su kuo ji yra susijusi. Viena iš priežasčių –
kapitalinių investicijų nutraukimas arba jų sumažėjimas.
Toks tyrimas yra tik išankstinė analizė, padedanti nustatyti tolimesnės detalios analizės gaires.
AK sudaro turto ir nuosavybės elementai, įeinantys į apskaičiavimo formules.
Pageidautina, kad trump. turto sudėtyje daugiau būtų mobilių straipsnių, kurie greičiau virsta grynaisiais pinigais, t. y. tų kurie didina įmonės lėšų apyvartumą ir nepageidautina, kad trumpalaikio turto sudėtyje dominuotų nemobilūs straipsniai, rodantys AK “įšaldymą”.
Nepageidautinas straipsnis – “Per vienerius metus gautinos sumos”. Jo didėjimas rodo, kad įmonė palaiko ryšius su nemokiomis įmonėmis. Todėl analizuojant įmonės trump. turto struktūrą reikia išsiaiškinti gautinas sumas pagal skolininkų pavadinimus bei gautinų sumų dydį, ar jau praėję terminai ar dar ne. (Vakaruose 30 – 60 dienų).
Skaičiuojant AK į jo sumas įtraukiamos aktyve sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos, o pasyve sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos.
Nepageidautini straipsniai: “Per vienerius metus mokėtinos sumos:
mokesčiai, atlyginimai, Sodra”. Jos turėtų mažėti, o ne didėti.
Sudėties ir struktūros analizė yra aktuali tada, kai ieškoma rezervų (galimybių) pagreitinti AK apyvartumą. AK apyvartumas didėja tada, kai yra išlaisvinamos lėšos iš nemobilių trumpalaikio turto straipsnių, o taip pat likviduojant tuos balanso straipsnius, kurie rodo įmonės finansinės skolos neracionalų padidėjimą. AK yra vienas iš tokių rodiklių, parodančių įmonės finansinę pusiausvyrą. Šioje srityje įmonių vadovai turi pastoviai gauti informaciją apie AK kitimą tam, kad priimti racionalius valdymo sprendimus.
Antroji AK apskaičiavimo metodika dažnai vadinama įmonės finansavimo šaltiniu. Nagrinėjant pagal šią formulę, AK susidaro iš savininko investicijų, iš paskolų ir iš pelno ir taip pat iš įmonės turto pardavimo.
Šių AK šaltinių didėjimas daro teigiamą poveikį AK augimui. Savo ruoštu, šie šaltiniai panaudojami skoloms grąžinti, nuostoliams atlyginti, savininko tikslams panaudoti ir turtui pirkti. Sąryšis tarp šių šaltinių ir jų panaudojimo turi būti pakankamai racionalus ir turi didinti AK, bet ne mažinti. AK poreikis yra gana sunkiai tiksliai apskaičiuojamas. JAV
ekonomistai teigia, kad įmonėms reikia turėti apie 1 $ AK penkiolikai pardavimų dolerių.
VEIKSNIAI DARANTYS POVEIKĮ AK
AK formuojasi ne vien tik iš trumpalaikių įsipareigojimų. AK formuoja savininko investicijos į ilg. turtą, paskolos, pelnas ir turto pardavimas.
AK panaudojamas savininko tikslams, skoloms grąžinti, atlyginti nuostolį ir pirkti turtą.
Analizuojant AK veiksnius, veiksniai gali būti nagrinėjami šiomis kryptimis:
1. eksploatacine;
2. finansavimo.
Tiek pirmuoju, tiek antruoju būdu analizuojant AK veiksnius, susidaro galimybė nustatyti jų poveikį remiantis balanso duomenimis.
1. Eksploatacine. AK įtakoja visi turto elementų pasikeitimo atvejai ir įsipareigojimų pasikeitimo atvejai. Šios analizės tikslas, nustatyti AK
pasikeitimo priežastis bei įmonės apsirūpinimą apyvartiniu kapitalu.
2. Finansavimo. Analizuojant pagal antrąją metodiką, įvertinamas įmonės finansavimo šaltinių panaudojimo įmonės veikloje racionalumas. Tačiau AK
veiksnių analizė bus pagrįsta tik tada, jeigu finansinė atskaitomybė yra sudaryta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais. Tai reiškia, kad jei ataskaitiniame laikotarpyje nebuvo pakeisti pagrindinių rodiklių apskaitos metodai (FIFO, LIFO, vidutinių kainų ir t. t.). Nebaigta gamyba arba pagaminta produkcija gali turėti broką. Įvairios atsiskaitymo formos taip pat gali turėti įtakos analizės rezultatams.
AK veiksnių analizė svarbi nustatant įmonės mokumo būklę. Todėl analizės metu turi būti įvertinti trumpalaikio turto (TT) elementų pokyčiai mokumo aspektu. Tada TT elementų pokyčius reikia vertinti su trumpalaikių įsipareigojimų (TĮ) pokyčiais. Remiantis AK elementų dydžiais yra skaičiuojamas ir įmonės mokumo koeficientas. Kuo daugiau įmonė turi mokėjimo priemonių lyginant su įsipareigojimais, tuo geresnė įmonės mokumo būklė, tačiau to negalima absoliutizuoti. Mokumas priklauso ne vien tik nuo mokumo priemonių perviršio, bet ir nuo mokėjimo struktūros.
Nagrinėjant veiksnius, darančius poveikį AK, kai kurie užsienio autoriai
(J. Hobbs, C. Moore) rekomenduoja AK pasikeitimo veiksnius analizuoti naudojant algebrinę logiką ir taikyti buhalterinių įrašų rekonstrukciją.
Šių autorių metodika:
Turtas = SK + Į
IT + TT = SK + IĮ + TĮ algebrinė logika
AK = TT – TĮ = SK + IĮ – IT
apyvartinės neapyvartinės sąskaitos sąskaitos
Jei pasikeičia AK, tai tas pasikeitimas lygus:
∆ AK = ∆ TT – ∆ TĮ = ∆ SK + ∆ IĮ – ∆ IT
finansavimo aspektas
Išvada: AK kinta tada, jei ūkinė operacija turi nors vieną koresponduojančią apyvartinę sąskaitą, nes tik tada ta ūkinė operacija darys poveikį AK pasikeitimui.
Kada AK pasikeis?
1. AK padidėja – žiūrime pagal finansavimo šaltinius; jei padidėja SK, IĮ
ir jei sumažėja IT.
2. AK sumažėja – visais atvirkštiniais atvejais; jei sumažės SK, IĮ ir jei padidės IT.
Gilinant šią analizę, minėti autoriai, rekomenduoja vadovams pasirašant buhalterinius dokumentus įvertinti ūkinę operaciją, kuri yra registruojama apskaitoje. Iš ūkinės operacijos konteksto galima matyti ar ji didina ar mažina AK ir priimti reikiamą sprendimą.
1. Pvz.: Įsigyta įrengimų apmokant tik iš dalies. Jei įrengimų vertė yra
120 tūkst. Lt, o apmokama grynais 40 tūkst. Lt.
∆ AK = ∆ TT – ∆ TĮ = ∆ SK + ∆ IĮ – ∆ IT
– 40000 = – 40000 = + 80000 – (+ 120000)
2. Pvz.: Įsigyta medžiagų už 75 tūkst. Lt ir apmokėta grynais.
+ 75000
75000
3. Pvz.: Išleista ir parduota akcijų už 50 tūkst. Lt.
+ 50000 = + 50000 = + 50000
Autoriai rekomenduoja taikyti šią metodiką – atlikti ūkinių operacijų rekonstrukciją.
Gyvenime darant įvairius ūkinius sprendimus, reikia nuspręsti koks yra optimalus AK dydis. AK dydis tam tikra prasme parodo įmonės veiklos stabilumą ir saugumą.
1. Jei AK padidėja, tai įmonės saugumo ribos prasiplečia, tais atvejais, kai AK yra finansuojamas iš nuosavo kapitalo ir dalinai iš ilg.
įsipareigojimų. Ryškus ir pernelyg didelis ilg. įsipareigojimų augimas (ar vidutinės trukmės įsipareigojimų) nėra teigiamas veiksnys, nes su IĮ augimu didėja finansinės išlaidos, siaurėja įmonės finansinė nepriklausomybė, o tai gali nulemti blogesnius gamybinius ir finansinius rezultatus. Geresnė situacija, kai didėja nuosavas kapitalas.
2. AK sumažėjimas rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, ji tampa finansiškai mažiau pajėgi ir, kad iš apyvartinio kapitalo yra įsigyta ilgalaikio turto darant naujas kapitalines investicijas. Tačiau šiuo atveju galima tikėtis finansinės būklės pagerėjimo ateityje.
3. Kai AK nekinta, reiškia, kad įmonės veikla nėra plėtojama. Reikia išsiaiškinti ar tai laikina būklė, ar būklė susijusi su investicijų mažėjimu (nutraukimu).
PELNO ANALIZĖ
Pelnas yra vienas iš svarbiausių įmonės veiklos rodiklių, nes jis parodo įmonės veiklos efektyvumą. Pagrindinis analizės šaltinis pelnui analizuoti yra pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno rodikliai yra balanse, pelno (nuostolio) ataskaitoje ir pelno paskirstymo ataskaitoje.
Ataskaitinių metų pelnas gautas pelno (nuostolio) ataskaitoje formuojasi metų eigoje, vykdant įmonės gamybos programą ir tokiu būdu gaunamas bendrasis pelnas. Šį pelną mažina įmonės administracinė valdymo veikla, nes šioje veikloje susiformuoja papildomos išlaidos. Gautas veiklos pelnas gali mažėti arba didėti užsiimant kita veikla, finansine ir investicine veikla bei ypatinga veikla. Šių veiklų rezultate gaunamas ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą. Ir pagaliau atskaičius pelno mokestį lieka grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui. Šis pelnas yra rezultatinis įmonės veiklos rodiklis, kuris didina praėjusių metų nepaskirstytą pelną ir gali būti paskirstytas įmonės reikmėms.
Analizuojant pelną, pirmiausia reikia patikrinti pelno rodiklius įvairiose atskaitose.
Analizės uždaviniai:
1. Įvertinti pelno rodiklių kitimą (apskaičiuoti dinamiką);
2. Nustatyti veiksnius, nulėmusius pelno pasikeitimą;
3. Išaiškinti priežastis, dėl kurių susiformavo neigiami veiksniai.
Tikslinga ištirti ir teigiamų veiksnių susidarymo priežastis dėl to, kad po teigiamų veiksnių įtaka gali gludėti ir neigiamų veiksnių poveikis;
4. Pateikti pasiūlymus atskleistiems rezervams panaudoti (įgyvendinti).
Reikėtų pabrėžti, kad ne visiems šiems uždaviniams atskleisti yra palanki finansinė atskaitomybė (trūksta informacijos). Analizuojant reikėtų pasitelkti papildomą apskaitos teikiamą informaciją.
Dinamika.
Iš pelno (nuostolio) ataskaitos horizontalios analizės galime nustatyti visų joje parodomų pelnų dinamiką. Kiekvienos rūšies pelno kitimo procentas rodo tos veiklos srities pelno didėjimą arba mažėjimą. Lygindami pelno rodiklių kitimo procentus netiesiogiai galime įvertinti kai kurių veiksnių įtaką.
Pirmiausia palyginame bendro pelno ir pardavimų kitimo procentus. Šis palyginimas leidžia įvertinti dviejų veiksnių poveikį:
1. Pardavimų apimties;
2. Parduotos produkcijos savikainos.
BENDROJO PELNO VEIKSNIŲ ANALIZĖ
Bendrąjį pelną veikia 4 veiksniai:
1. Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelno dydžiu.
Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys. Kuo daugiau parduodama pelningos produkcijos, tuo daugiau gaunama pelno. Tačiau atskaitomybėje neturime pardavimų apimties kiekine išraiška, todėl naudojame svertinius rodiklius.
Baziniai pardavimai = ∑(q0 x p0)
Ataskaitiniai (faktiški) pardavimai = ∑(q1 x p1)
Faktiška realizacija plane priimtomis (bazinėmis) kainomis = ∑(q1 x p0)
k – pardavimų augimo koeficientas
Bazinis pelnas x k = Bendrasis pelnas, perskaičiuotas pagal pardavimų augimo procentą
Pardavimų (q) veiksnys apskaičiuojamas taip:
Perskaičiuotas BP – Bazinis BP = ∆BP dėl pardavimų augimo
2. Parduotos produkcijos struktūros ir asortimento kitimas. Struktūra –
kiekvienos produkcijos rūšies lyginamasis svoris bendroje produkcijos apimtyje.
Planas Faktiškai
A 33 % A 20 %
B 33 % B 30 %
C 34 % C 50 %
100 % 100 %
Augant lyginamajam svoriui pelningų gaminių bendrasis pelnas didėja ir atvirkščiai.
Kokia šio veiksnio įtaka?
z – savikaina z0 – bazinė savikaina z1 – faktiška savikaina
∑(q0 x p0) – ∑(q0 x z0) = BPstr.0
∑(q1 x p0) – ∑(q1 x z0) = BPstr.1
Struktūros veiksnio įtaka apskaičiuojama taip:
Iš faktiško pelno esant faktiškam kiekiui, faktiškos produkcijos struktūrai ir plane priimtomis kainomis atimamas planinis pelnas perskaičiuotas pagal pardavimų augimo procentą.
BP(q1str.1p0z0) – BP(q1str.0p0z0) = ∆BP (dėl struktūros)
3. Savikainos veiksnys. Šis veiksnys daro atvirkščiai proporcingą poveikį bendrajam pelnui. Augant savikainai pelnas mažėja ir atvirkščiai.
Skaičiuojant šį veiksnį, iš faktiškos savikainos atimama bazinė savikaina (planinė) perskaičiuota pagal faktišką pardavimų apimtį.
∑(q1 x z1) – ∑(q1 x z0) = ∆BP (dėl savikainos pasikeitimo)
= ∆z z > = BP <
z < = BP >
4. Produkcijos pardavimo kainų pokytis. Tarp kainos ir pelno egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys. Augant kainoms pelnas didėja ir atvirkščiai.
∑(q1 x p1) – ∑(q1 x p0) = ∆p p > = BP >
p < = BP <
Kai apskaičiuojame visų veiksnių įtaką, tada visus skaičiavimus reikia patikrinti.
∆BPq + ∆BPstr. + ∆BPz + ∆BPp = ∆BP = BP1 – BP0
Apskaičiavus veiksnius išsiaiškinamos neigiamai veikusių veiksnių priežastys ir pateikiami pasiūlymai kaip likviduoti bendrąjį pelną neigiamai veikusias priežastis. Priežastis galime išaiškinti tik detalizuodami kiekvieno veiksnio kitimą.
PINIGŲ SRAUTŲ ANALIZĖ
Atsirado JAV dėl ekonominių aplinkybių. Vedant apskaitą kaupimo principu ir apskaičiuojant pelną įmonės gaudavo grynąjį pelną, bet atsitikdavo, kad pelninga įmonė bankrutuodavo. Paaiškėjo, kad grynieji pinigai labai svarbūs, nesant jų, įmonės tampa nemokios ir žlunga.
1961 m. Buhalterių institutas rekomendavo sudaryti pinigų srautų ir fondų ataskaitą (Lietuvoje – nutarimas Nr. 804 – Finansinės būklės pasikeitimas).
1971 m. Apskaitos pagrindų taryba išleido naują rekomendaciją sudaryti finansinės būklės pasikeitimo ataskaitą, rengiamą:
1. pinigų srautų pagrindu;
2. apyvartinio kapitalo pagrindu.
Nuo 1987 m. Finansinės apskaitos standartų taryba priėmė naują standartą
Nr. 95, kuris vadinosi Pinigų srautų ataskaita. Įsigaliojo nuo 1988 07 15
ir tapo finansinės atskaitomybės sudėtine dalimi.
Lietuvoje patvirtinta 1993 10 27(29) d. Nr. 804 ir nuo 1994 m. įmonės sudarinėja šią ataskaitą.
Privalumai: labai pažangi, nes suteikia ormacijos apie ūkines operacijas, kuriose naudojami pinigai. Ji parodo ne tik ūkio subjekto finansinę situaciją, bet ir pinigų judėjimą per visą tiriamą laikotarpį. Pinigai –
mobiliausias fin. šaltinis. Jų negavimas įmonei labai skaudžiai atsiliepia.
Pinigus didina :
– produkcijos realizavimas;
– nereikalingo IT ir TT pardavimas;
– TĮ ir IĮ padidėjimas;
– savininkų kapitalo padidėjimas.
Pinigus mažina:
– įsigyjamos materialinės vertybės;
– sumažėję pinigai, kai grąžinamos skolos;
– jei sumažėja sav. kapitalas.
Visi apibūdinti atvejai aprodo grynųjų pinigų padidėjimo ir sumažėjimo atvejus. Informacijos šaltiniu gali būti finansinės atskaitomybės balansas bei pelno/nuostolio ataskaita. Pinigų srautų ataskaita sudaroma remiantis minėtomis formomis. Yra 2 pinigų srautų ataskaitų sudarymo būdai:
1. Tiesioginis.
2. Netiesioginis.
Netiesioginis būdas nėra toks tikslus kaip tiesioginis. Nepriklausomai nuo naudojamo sudarymo būdo, visi pinigų srautai skirstomi į tam tikras rūšis.
Pagal vakarietišką sistemą pinigų srautai skirstomi į:
1. ūkinės gamybinės veiklos pinigų sr.;
2. investicinės veiklos pinigų sr.;
3. finansinės veiklos pinigų sr.
Lietuviškoje ataskaitoje yra šiek tiek kitokia klasifikacija:
1. pinigų srautai iš įmonės veiklos;
2. pin. sr. iš investicinės veiklos;
3. pin. sr. iš finansinės veiklos;
4. pin. sr. iš ypatingos veilos.
Pinigų srautai iš įmonės veiklos – parodomas įmonės veiklos rezultatas, pirmiausiai – grynasis pelnas. Pelnas įtraukiamas, nes daroma prielaida, kad įmonei gavus pelną greitu laiku tikėtina, kad įmonė uždirbs ir pinigus.
Taip pat įtraukiamas nusidėvėjimas bei nematerialaus turto amortizacija.
Įtraukiamas todėl, kad tai ne piniginis straipsnis, mažinantis grynąjį pelną. Pridedami ir pinigai, parodantys debitorinio įsiskolinimo sumažėjimą, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimą, atsargų sumažėjimą. Visi šie punktai didina pinigų srautus. Norint apskaičiuoti grynąjį pinigų srautą, reikia numatyti ir pinigų išmokėjimo atvejus. Jie susiję su TT
įsigijimu, o taip pat su TĮ – gautinų sumų padidėjimas, atsargų padidėjimas, kreditorinio įsiskolinimo arba mokėtinų sumų sumažėjimas, sukaupto įsiskolinimo sumažėjimas ir kitų skolų sumažėjimas.
Pin. sr. iš investicinės veiklos – yra šie šaltiniai:
– pardavus IT;
– svetimų vertybinių popierių pardavimas.
Sumažėja, kai:
– įsigyjamas IT;
– kitų įmonių vertybinių popierių pirkimas, skolų pirkimas.
Pin. sr. iš finansinės veiklos – šaltiniai:
– pinigai iš įsipareigojimų likvidavimo ir kapitalo pasikeitimo;
– įmonės vertybinių popierių pardavimas;
– įvairių įsiskolinimų padidėjimas.
Sunaudojami pinigai :
– įsipareigojimams sumažinti;
– išperkant nuosavus vertybinius popierius;
– išmokant dividendus.
Pinigų srautų analizei ir valdymui keliami tokie uždaviniai:
1. būtina rūpintis nepriekaištinga pinigų judėjimo dokumentų bei pinigų likučių apskaita ir jų kontrole;
2. analizuoti veiksnius, nulėmusius pinigų srautų sumažėjimą bei užkirsti kelią nuostoliams dėl piktnaudžiavimo ir vagysčių;
3. tirti skolinamų lėšų grąžinimo realumą bei neskolinti lėšų neįsitikinus jų grąžinimo galimybėmis;
4. išanalizuoti grynųjų pinigų pakankamumą būtiniems atsiskaitymams su darbuotojais, biudžetu, bankais ir kreditoriais. Nelaikyti didelio pinigų kiekio, kuris nesukuria pajamų;
5. išanalizuoti viršplaninio grynųjų pinigų likučio panaudojimo efektyvumą.
Analizuojant pinigų srautus, gali būti taikoma balansinės lygybės formulė:
T = SK + Į
IT + TT (išskyrus grynuosius pinigus) + GP = SK + IĮ + TĮ;
GP = SK + IĮ + TĮ – IT – TT(išskyrus grynuosius pinigus).
Remiantis šia formule galima analizuoti piniginių išteklių pasikeitimo priežastis. Grynųjų pinigų suma pakinta tik tada, kai ūkinė operacija susijusi su grynųjų pinigų sąskaita. Visas ūkines operacijas, susijusias su grynaisiais pinigais, galima sugrupuoti į operacijas, didinančias grynuosius pinigus ir operacijas, mažinančias grynuosius pinigus.
Grynųjų pinigų pasikeitimas Δ GP lygus:
Δ GP = Δ Nuosavybė – Δ Nepiniginės sąskaitos.
Jei išieškotas debitorinis įsiskolinimas, pinigai didėja, parduota žemė –
pinigai didėja, grąžinta skola – pinigai mažėja, parduotos obligacijos –
pinigai didėja ir t.t.
Remiantis pinigų srautų ataskaita, apskaičiuojami lyginamieji svoriai iš kiekvienos veiklos ir remiantis tais duomenimis nustatoma, kuri veikla duoda įmonei daugiausiai piniginių išteklių.
Pinigų srautai – vieni iš reikšmingiausių finansinės analizės elementų.
Jais remiantis galima apskaičiuoti ne vieną santykinį rodiklį.
SANTYKINIAI RODIKLIAI IR JŲ KLASIFIKAVIMAS FINANSINĖJE ANALIZĖJE
Santykinis rodiklis sudaromas dalijant du pasirinktus dydžius, siekiant įvertinti nagrinėjamą ekonominį reiškinį.
Finansinėse ataskaitose pateikiami tik absoliutūs rodikliai. Santykiniai rodikliai kartais apskaičiuojami ir pateikiami tuo tikslu, kad vaizdžiau apibūdinti ekonominius reiškinius ir procesus vykstančius įmonėje.
Absoliutūs rodikliai atspindi tam tikrą visumą nagrinėjamų reiškinių, bet šie rodikliai nėra tokie vaizdūs kaip santykiniai. Pvz.: išlaidų suma gali būti matuojama ir mln. litų ir iš pažiūros gali būti įvertinta kaip labai didelė, tačiau iš absoliutaus jo dydžio negalime pasakyti ar įmonė dirbo efektyviai. Tik apskaičiavus išlaidas vienam pardavimų litui įmanoma įvertinti įmonės veiklos efektyvumą. Taip pasireiškia santykinių rodiklių privalumai.
Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Pirmiausia reikia vadovautis tokiais principais:
1. Reikia žinoti koks yra įmonės arba jos padalinių tikslas ir pasirenkant santykinius rodiklius juos reikia derinti su bendru visos įmonės tikslu.
2. Nustatoma tam tikra santykinių rodiklių sistema, nes vienas santykinis rodiklis visko neatskleidžia. Prie pelno rodiklio naudojami papildomi pelningumo rodikliai, apibūdinantys įmonės veiklos efektyvumą.
Rinkos ekonomikos sąlygomis analizei gali būti pasirinkti įvairūs santykiniai rodikliai, tačiau juos pasirenkant reikia vengti psiaudosantykinių rodiklių, kurie apskaičiuojami iš tarpusavyje nesusietų dydžių (kiek palūkanų tenka vienam darbininkui).
Įmonės veiklai vertinti reikia pasirinkti minimalų santykinių rodiklių skaičių, kuris leistų analizuojant vertinti pagrindines įmonės veiklos sritis. Įmonės viduje skirtingiems valdymo lygiams įvertinti irgi reiktų parinkti tokius rodiklius, kurie atspindėtų padalinio specifiką. Specifika turi būti siejama su pagrindiniu įmonės tikslo siekimu.
Santykiniai rodikliai turi ir trūkumų.
Trūkumai glūdi tame, kad ne visada vienas santykinis rodiklis pilnai apibūdina tiriamąjį reiškinį. Todėl tas santykinis rodiklis turi būti papildytas kitais, realiau nusakančiais tiriamąjį objektą. Pvz.: turime dvi įmones. Įmonė A viršijo savo pardavimų lygį 20 %, o B – 30 %. Atrodytų, kad geriau dirbo įmonė B. Tačiau reiktų išsiaiškinti kokią rinkos dalį užima tos įmonės. Tarkime, kad A – 55 %, o B – tik 10 %.
Trūkumas: santykiniai rodikliai, juos formuojant, turi būti logiškai suderintas skaitiklis su vardikliu laiko atžvilgiu, tiriamos visumos dydžiu, rodiklių apskaičiavimo metodikos požiūriu ir kt. metodais (nurašymo metodai, atsargų įvertinimo metodai).
Trūkumas: santykiniai rodikliai labai gerai pasiduoda įvairioms manipuliacijoms. Finansinės ataskaitos jų vartotojams turi ne tik ekonominę, bet ir psichologinę prasmę (poveikį). Tarkime laikotarpio pabaigoje mokumo koeficientas 1,5 (TT/TĮ = 30000/20000). Metų pabaigoje
10000 padengiame TĮ, tada mokumo koeficientas 2 (20000/10000).
Kaip yra klasifikuojami santykiniai rodikliai?
Santykiniai rodikliai finansinėje analizėje vaidina labai svarbų vaidmenį ir jie yra formuojami (klasifikuojami) priklausomai nuo analizės tikslo.
Pagal veiklos sferą, išskiriami šakiniai rodikliai, pagal įmonės finansinės būklės sritis ir pan.
Klasifikuojant rodiklius dažniausiai pasitaiko rodikliai suskirstyti pagal įmonės finansinės būklės vertinimo kriterijus.
Autoriai Ch. White, A. Sondhi, D. Fried. Jų monografija: šie autoriai išstudijavo 100 įmonių ataskaitas (JAV) ir pateikė rodiklius, kuriuos naudojo auditoriai savo auditinėje veikloje. Paprašė, kad auditoriai įvertintų visus santykinius rodiklius nuo 0 iki 9. Aukščiausiu balu 8,21
buvo įvertinti pelningumo rodikliai ( aukščiausias balas kapitalo pelningumas), 7,22 – įsiskolinimo rodikliai, 7,10 – likvidumo rodikliai.
Žemiausias balas 4,02 – apyvartinio kapitalo pelningumo rodiklis.
Rodiklių grupės:
1. Pelningumo;
2. Mokumo:
a) trumpalaikio mokumo;
b) ilgalaikio mokumo;
3. Veiklos efektyvumo (apyvartumo);
4. Kapitalo rinką apibūdinantys rodikliai.
Suomis Jaane Lechtinen parašė monografiją apie santykinius rodiklius –
“Santykinių rodiklių pagrįstumas ir patikimumas”.
Kiekviena santykinių rodiklių grupė turi savo sudėtyje įvairių rodiklių, kurie labai skiriasi. Pvz.: skirtingai apskaičiuoti pelningumo rodikliai, mokumo rodikliai, kapitalo struktūros rodikliai ir pan.
Santykinių rodiklių grupės analizuojamos vadovaujantis tais pačiais analizės principais kaip ir absoliutūs rodikliai. Pirmiausia jie analizuojami dinamikoje, lyginame su praėjusių metų duomenimis, kitų įmonių duomenimis, šakos rodikliais. Kai kurie rodikliai turi ribines (kontrolines) reikšmes, kurios nusistovėjusios iš analitikų patirties, kitos apskaičiuojamos auditinių konsultacinių firmų ar statistikos institucijų, pateikiamos informaciniuose leidiniuose arba naudojamos bankų suteikiant paskolas.
Dalis rodiklių neturi kontrolinių reikšmių ir yra vertinami bei interpretuojami remiantis jų kitimo tendencijomis.
Pvz.: likvidumo rodiklio kontrolinė reikšmė yra 2. Bankų apie 3,3. Neturi kontrolinės reikšmės: apyvartumo koeficientas, debitorinio įsiskolinimo koeficientas ir t. t.
PELNINGUMO ANALIZĖ
Pelningumas – įmonės sugebėjimas uždirbti pelną. Pelningumas – siejamas su santykine pelningumo išraiška – įmonės sugebėjimas gauti kuo daugiau pelno iš kiekvieno turto investuoto į įmonę lito. Užsienyje vadinama ne turto, o kapitalo pelningumu (ROCE).
Egzistuoja 3 pelningumo apskaičiavimo metodikos, priklausomai nuo to, kokia yra pasirenkama bazė pelningumui apskaičiuoti.
1. Pirmiausia finansinėje analizėje buvo naudojamas pardavimų pelningumo rodiklis:
2.Turto pelningumo metodika:
3. Kapitalo pelningumo metodika:
Šios 3 rodiklių skaičiavimo kryptys apibūdina tik bendras rodiklių skaičiavimo metodikas, kiekvienoje toje metodikoje galima apskaičiuoti rodiklius, naudojant įvairius tų rodiklių apskaičiuojamuosius elementus.
Visi apskaičiuojamieji elementai pasirenkami priklausomai nuo analizės tikslo ir analizės atlikėjo argumentacijos, nes ekonominėje literatūroje nėra griežtai nustatytų šių rodiklių apskaičiavimo formulių.
Šios 3 pelningumo apskaičiavimo metodikos nevienodai domina analitinės informacijos vartotojus.
Pardavimų pelningumas aktualus įmonių vadovams, taip pat verslo partneriams, kreditoriams.
Turto pelningumas svarbus įmonių vadovybei, nes ji sprendžia apie turto panaudojimo efektyvumą įmonėje, apie jos padalinių veiklos efektyvumą.
Kapitalo pelningumas aktualus esamiems ir potencialiems akcininkams, nes kiekvieną domina kiek pelno yra gaunama iš kiekvieno jų investuoto į tą įmonę lito.
1. PARDAVIMŲ PELNINGUMAS.
Tai vienas iš seniausių rodiklių. Analizei naudojami balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos duomenys. Galime apskaičiuoti keletą rodiklių:
1. Bendrasis pardavimų pelningumas:
Jis atspindi įmonės pagrindinės veiklos pelningumą. Tai ribinis rodiklis, kuris parodo kiek įmonė maksimaliai gali gauti pelno iš vieno pardavimų lito.
2. Veiklos pelningumas:
Jis parodo įmonės gamybinės – ūkinės veiklos pelningumą.
3. Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas:
4. Kitos veiklos pelningumas:
5. Ypatingos veiklos pelningumas:
6. Įprastinės veiklos pelningumas iki mokesčių išskaitymo:
7. Grynasis pelningumas:
Šie pelningumo rodikliai skaičiuojami dinamikoje, taip pat lyginami tarpusavyje. Toks palyginimas leidžia pamatyti įmonės pardavimų pelningumo rodiklių kitimo tempus. Galime nustatyti, kuri įmonės veiklos sritis davė aukštesnius pelningumo didėjimo tempus, o kuri atsiliko arba netgi nešė nuostolius.
Atliekant analizę rodiklių tarpusavio palyginimo būdu galime nustatyti, kuri veiklos sritis buvo pelningiausia ir kokios veiklos sritys mažino įmonės pagrindinės veiklos pelningumą ir kokios didino.
Naudojant šią pelningumo rodiklių skaičiavimo metodiką finansinėje analizėje dažnai yra vertinama įmonės veiklos rizika. Yra laikoma, kad pardavimų pelningumas iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo atspindi įmonės gamybinės – ūkinės veiklos riziką, o grynasis pelningumas arba įprastinės veiklos pelningumas atskaičius palūkanas ir mokesčius parodo įmonės finansinės veiklos riziką. Tačiau pagal lietuvišką pelno (nuostolio)
ataskaitą yra sudėtinga apskaičiuoti tokius pelningumo rodiklius, nes joje nėra parodytų palūkanų išlaidų straipsnio.
2. TURTO PELNINGUMAS
Šis rodiklis atsirado tik apie 1910-1912 metus. Turto pelningumui skaičiuoti ir analizuoti naudojami ne tik pelno (nuostolio) ataskaitos, bet ir balanso duomenys. Skaitiklyje pagal bendrą šio rodiklio išraišką naudojamas grynasis pelnas. Tačiau yra autorių, kurie rekomenduoja skaitiklyje naudoti pelno iki palūkanų ir mokesčių atskaičiavimo rodiklį.
Vardiklyje imamas vidutinis metinis turtas iš balanso. Taip daroma todėl, kad suderinti skaitiklį su vardikliu.
Analizuojamas turto pelningumas lyginant jį su praeitais laikotarpiais, vidutiniais šakiniais rodikliais, su analogiškų įmonių turto pelningumu ir skaičiuojame veiksnius, kurie darė įtaką turto pelningumo pasikeitimui:
Tai Du Pont analizė.
Šių dviejų veiksnių įtaka skaičiuojama taikant grandininių pakeitimų būdą, be to, toks rodiklio išskaidymas leidžia įmonei ne tik nustatyti turto pelningumo kitimo priežastis, bet ir prognozuoti savo veiklos strategiją. Iš šios formulės išskaidymo matyti, kad įmonė gali pasirinkti vieną ar kitą strategiją, t. y. arba didinti pardavimų pelningumą parduodant nedideles produkcijos partijas (Nijolės kailių prekyba) arba mažinamos pardavimo kainos ir didinamas apyvartumas (Maxima). Tačiau vadovams reikia būti labai atsargiems pasirenkant strategiją. Pasiektas didelis prekybos apyvartumas, tačiau kainų mažinti jau nebegalima – tada pelningumas nebegali augti.
Braunas sugalvojo detalizuoti Du Pont formulės veiksnius braižant Du
Pont’o piramidę.
IT 40 %
SK 33 %
IĮ 33 %
TĮ 34 %
TT 60 %
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]