EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA

Untitled

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

Rūta Radzevičiūtė

Ekonomikos ir verslo pagrindų

Ištęstinių studijų programos IV k.

EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA

Referatas

Vadovas doc. dr.

Vilnius,2012

TURINYS

Įvadas

Prieš pradėdama rašyti šį referatą, norėčiau labai trumpai apžvelgti Europos sąjungos istorija. Kodėl ir kokiam tikslui buvo reikalinga tokia sąjunga? Kokie žmonės įkūrė Europos sąjunga? Kokių tikslų siekė žmonės, įkūrę tokią sajungą? Kokios valstybės įtrauktos į Europos sąjungą?

Mano nuomone, pagrindinis Europos sąjungos sukūrimo tikslas buvo, regiono konkurencingumo stiprinimas (Kinijos, JAV bei kitų esamų ir būsimų supervalstybių atžvilgiu). Antroji, ne mažiau svarbi priežastis, tai gaalimybės keistis ištekliais (žmogiškaisiais, gamtos ištekliais bei kt.). Ne mažiau svarbesnė ir ekonominė sąjungos pusė, tai rinkų bei eksporto plėtra, bendrosios ES rinkos, prekybos plėtra ir augimas.

Didelę įtaką sąjungos kūrimui turėjo 1940-1945 m. karas europoje. Todėl istorinės Europos Sąjungos šaknys glūdi Antrajame pasauliniame kare. Europos integracijos idėja kilo europiečiams nusprendusnebeleisti, kad pasikartotų tokios žudynės ir griovimas.Vinstonas Čerčilis 1946 m. išskyrė šiuos pagrindinius motyvus:

santarvė: demokratinė Europa – kaip alternatyva nacionalinėms valstybėms;

saugumas ir taika: atskiros valstybės iki 1945 m. taip ir nesugebėjo išvengti karų;

laisvė ir mobilumas: laaisvas prekių (kapitalo, paslaugų, asmenų) judėjimas, keitimasis informacija bei idėjomis, nuomonėmis;

ekonominė gerovė: didesnis ekonominis stabilumas ir aiškesnės perspektyvos;

bendra įtaka ir potenciali galia: kartu ES valstybės akumuliuoja didesnius išteklius ir pasižymi didesne įtaka tokių valstybių kaip JAV, Rusija, Kinija atžvilgiu nei ve

eikdamos atskirai ir žiūrėdamos vien tik savo interesų.

Šalių įstojusių į Europos sąjungą istorija

1950 m. gegužės 9 d. R. Šumanas (Prancūzijos užsienioreikalų ministras) pateikė idėją apie dviejų Europos valstybių ekonominę sąjungą (Prancūzijos ir VFR). Tai buvo EAPS pradžia. ES buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia buvo siekiama skatinti ekonominį bendradarbiavimą remiantis prielaida, kad tarpusavyje prekiaujančios šalys tampa vienos nuo kitų ekonomiškai priklausomos ir todėl labiau linkusios vengti konfliktų. Todėl 1958 m. buvo sukurta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir iš pradžių sustiprintas ekonominis šešių šalių – Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos – bendradarbiavimas. Nuo to laiko buvo sukurta didžiulė bendra rinka. Ji plėtojama toliau, kad būtų išnaudotos visos jos teikiamos galimybės.

Europos sąjungos pirmtaką – Europos anglių ir plieno susivienijimą – įkūrė šešios valstybės 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje paasirašiusios sutarį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d.: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vakarų Vokietija. 1957 m. kovo 25 d. šios valstybės pasirašė Romos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. 1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba. 1973 m. prisijungė kitos valstybės: Airija, Danija (įskaitant Grenlandiją, bet be Farerų salų), Jungtinė Karalystė. 1981 m. − Graikija. 1985 m. vasario 1 d., po 1982 metų referendumo, iš ES išstoja Grenlandija. 1986 m. įstoja – Ispanija, Portugalija. Principinis sprendimas išplėsti Europos Sąjungą į

Centrinę ir Rytų Europą buvo priimtas 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje.Tuo pat metu buvo patvirtinti ir kriterijai, kuriuos turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti Europos Sąjungos narėmis:

politinis kriterijus: stabilios politinės institucijos garantuojančios demokratiją, teisės viršenybė, žmogaus teisės, pagarba mažumų teisėms;

ekonominis kriterijus: veikianti rinkos ekonomika, galinti išlaikyti konkurencinį spaudimą Europos Sąjungos rinkoje;

acquis communautaire perėmimo kriterijus: šalies kandidatės sugebėjimas perimti esančius reikalavimus, nustatytus Europos Sąjungos viduje.

1990 m. po Vokietijos suvienijimo, į Europos Sąjungą įjungiama buvusi Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika). Antroji plėtra į Šiaurės ir Rytų Europą 1995 m. įstojo – Austrija, Suomija, Švedija. Trečiasis plėtros etapas į rytus buvo 2004 m. 2004 m. įstoja Vidurio, Rytų Europos ir Baltijos šalys: Čekija,Estija, Kipras (išskyrus šiaurinę salos dalį), Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Ketvirtasis plėtros etapas buvo nukreiptas į rytus 2007 m. 2007 m. sausio 1 d. pagal pasirašytą stojimo sutartį prie Europos Sąjungos prisijungė Bulgarija ir Rumunija.

Labai norėčiau paminėti, kad Lietuva taip pat stengiasi aktyviai prisijungti prie Europos sąjungos plėtros. Lietuvos diplomatų iniciatyva į jį 2004 m. Buvo įtrauktos ir Pietų Kaukazo šalys: Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija. Toks kaimynystės formatas leidžia mūsų nedideliai valstybei aktyviau palaikyti santykius ne tik su tradiciniais partneriais Rytų Europoje, bet ir su mažiau pažįstamomis Viduržemio jūros regiono šalimis. Juk į ES kaimynystės lauką patenka ir Izraelis, ir besikurianti Palestinos valstybė. Šitaip įs

sitraukiame į tarptautinius procesus, plečiame savo vaidmenį regioniniame ir netgi globaliniame bendradarbiavime.(Europos sąjungos plėtra ir rytų politika 2003-2004, Europos integracijų studijų centras, Leido ir spauzdino UAB „Sapnų sala“, 2005 m. )

Europos sąjungos tikslai

Pradžioje buvusi vien ekonomine sąjunga dabar ji tapo ir organizacija, veikiančia įvairiausiose politikos srityse nuo pagalbos vystymuisi iki aplinkos. Atsižvelgiant į šį pokytį 1993 m. jos pavadinimas pakeistas iš EEB į Europos Sąjungą (ES).

Jau pusę amžiaus ES užtikrina taiką, stabilumą ir klestėjimą, padeda kelti gyvenimo standartus. Buvo įvesta ir bendra Europos valiuta. Panaikinus pasienio kontrolę prie ES vidaus sienų galima laisvai keliauti po didžiąją žemyno dalį. Be to, tapo daug lengviau išvykti gyventiir dirbti į kitą Europos šalį.

ES veikla grindžiama teisinės valstybės principais. Tai reiškia, kad visa ES veikla reglamentuojama Sutartimis, kurias laisva valia ir demokratiškai pasirašo visos valstybės narės. Šiuose įpareigojančiuose susitarimuose nustatomi daugelio ES veiklos sričių tikslai.

Vienas iš pagrindinių tikslų – propaguoti žmogaus teises pačioje ES ir visame pasaulyje. Žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms – tai pagrindinės ES vertybės. 2009 m. pasirašius Lisabonos sutartį visos šios teisės įtvirtintos viename dokumente – ES pagrindinių teisių chartijoje. ES institucijos bei ES šalių vyriausybės teisiškai įpareigotos jas užtikrinti visais atvejais, kai taikomi ES teisės aktai.

Bendroji rinka – tai pagrindinė ekonominė ES varomoji jėga. Dėl jos daugumaprekių, pa

aslaugų, kapitalo ir žmonių ES teritorijoje gali judėti laisvai. Vienas iš kitų pagrindinių tikslų – kuo labiau panaudoti didžiulį jos potencialą, kad europiečiams iš to būtų kuo daugiau naudos.

Plėtros procesui tęsiantis ES ir toliau stengiasi pasiekti, kad jos valdymo institucijos taptų skaidresnės ir demokratiškesnės. Daugiau galių suteikta tiesiogiai renkamam Europos Parlamentui, didesnis vaidmuo skirtas ir su Europos institucijomis bendradarbiaujantiems valstybių narių parlamentams. Be to, ES piliečiai turi vis didesnį dalyvavimo politiniame procese būdų pasirinkimą. (Europos sąjungos plėtra ir rytų politika 2003-2004, Europos integracijų studijų centras, Leido ir spauzdino UAB „Sapnų sala“, 2005 m. )

Ekonominė situacija naujose ES šalyse

Prieš pradėdama rašyti apie Europos sąjungos plėtros strategija norėčiau trumpai peržvelgti ekonominę sitauacija naujose Europos sąjungos šalyse. Tik apžvelgus ekonominę situacija naujose europos sąjungos šalyse, galima pamatyti ekonominius sunkumus, su kuriomis susiduria naujosios europos sąjungos šalys. Ir kokie veiksniai lemia tolesnę europos sąjungos plėtros strategija.

2008 m. pasaulį sukrėtus ekonomikos krizei ES šalių vyriausybės, Europos centrinis bankas ir Komisija ėmėsi intensyvių ilgalaikių veiksmų. Jie visi glaudžiai bendradarbiavo siekdami remti ekonomikos augimą ir užimtumą, apsaugoti santaupas, išlaikyti įmonėms ir namų ūkiams prieinamų kreditų srautą, užtikrinti finansinį stabilumą ir geresnę valdymo sistemą ateičiai.

“Galimai antrajaifinansų krizės bangai Baltijos valstybės pasirengusios geriau”, – tikino Estijos premjeras Andrusas Ansipas, lygindamas dabartinę Estijos, Latvijos ir Lietuvos padėtį su ta, kuriai esant šias tris šalis užklupo 2008-aisiais prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė.

Pasak premjero, padėtis ne tik Estijoje, bet ir kitose dviejose Baltijos šalyse neva pagerėjo dėl to, kad Estijoje buvo įvestas euras. “Aplinkybė, kad Estija įsivedė eurą, padidino užsienio investuotojų pasitikėjimą ne tik Estija, bet ir visomis Baltijos šalimis”, – įsitikinęs Estijos ministras pirmininkas.
Tiesa, A.Ansipas tikisi, kad antrosios krizės bangos nebus, tačiau jei ji ištiktų, padėtis esą būtų palankesnė nei prieš trejus metus.

Baltijos šalims tikriausiai pagelbėtų ir karti patirtis. Štai Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis net parašė knygą “Kaip Latvija įveikėkrizę”, iš kurios galėtų mokytis ne tik Baltijos šalys, bet ir kitos valstybės.

O kaipgi laikosi visos dešimt buvusių socialistinių šalių, pastarąjį dešimtmetį prisijungusių prie Europos Sąjungos ir vis dar vadinamų naujosiomis ES narėmis? Kokia būtų jų padėtis, jei iš tiesų kiltų nauja krizės banga?

Didžiosios Britanijos savaitraščio “The Economist” analitikai teigia, kad šių šalių padėtis iš tiesų neatpažįstamai pasitaisė. Juk prieš kelerius metus būtent šios šalys pirmos pajuto krizės rykštę: jų finansinė padėtis smarkiai blogėjo, ir taip nedideli gyvenimo standartai smuko. Trims iš jų – Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai 2008-2009 m. prireikė ir solidžios tarptautinės pagalbos.

Tuo metu po didinamuoju stiklu atsidūrusioms ES naujokėms išties ėmė labai nesisekti. Ne kartą buvo kalbama apie galimą Latvijos, vėliau Vengrijos ar Rumunijos bankrotą. Dabar tokius gąsdinimus jau esame pamiršę, nes Graikijos ar Portugalijos padėtis šiuo metu yra nepalyginti blogesnė.
Į klausimą, kaip Rytų Europa išsikapanojo, padeda atsakyti tarptautinės reitingų agentūros, kurios vis dar grasina mažinti JAV ar Japonijos tarptautinio skolinimosi reitingus, tačiau jau kuris laikas juos didina naujosioms ES narėms. Pavyzdžiui, “Standard & Poor’s” neseniai kilstelėjo Estijos skolinimosi reitingą iki AA- lygio ir pastatė ją vos dviem laipteliais žemiau už JAV. Savo ruožtu “Moody’s” rugpjūčio 4 d. suteikė A1 reitingą Čekijai ir patikino, kad tvirta šios šalies finansų sistema apsaugos ją nuo krizės.

Be to, visose dešimtyje ES narių ekonomika šiuo metu auga (Lenkijoje labiausiai – 4 proc. per metus), biudžeto deficitas mažėja, o nedarbo lygis krinta. Trys iš jų – Estija, Slovakija ir Slovėnija priklauso ir euro zonai, tad ne pačios gauna tarptautinę paramą, o kaip tik, esant reikalui, prie jos prisideda.

Kai kurioms jų ES skolų krizė gali išeiti net į naudą. Tarkime, analitikai spėja, kad ES skolų krizė ir pasaulinis ekonomikos sulėtėjimas privers investuotojus atsigręžti į Čekijos vyriausybės obligacijas, kurios atrodo kaip saugus prieglobstis.

“Čekijos krona ir kitos Rytų Europos valiutos iš to taip pat gali turėti naudos”, – prognozuoja “Record Plc” analitikas Boba Noyenas. Juk Čekijos krona euro atžvilgiu šiemet jau sustiprėjo 2,4 proc.

Kas naudinga Čekijos kronai, visai neparanku Lenkijos zlotui. Tarkime, brangstantis Šveicarijosfrankas muša zloto vertę, tad lenkai susidariusią padėtį netgi praminė “franko košmaru”. Nuo liepos pradžios frankas zloto atžvilgiu pabrango 20 proc. Tokia padėtis itin nepalanki 700 tūkst. Lenkijos gyventojų, frankais paėmusių būsto paskolas, kurių bendra vertė siekia 152 mlrd. zlotų.

Panaši su valiuta susijusi problema kamuoja ir Vengriją. Kaip ir kitos euro zonai dar nepriklausančios šalys, Vengrija niekaip nesugeba sumažinti biudžeto deficito. Vienintelė galimybė būtų mažinti palūkanų normas, bet tai automatiškai reiškia didelę infliaciją, o ši būtų didelis smūgis iš bankų užsienio valiuta paskolas paėmusiems gyventojams.

Ekonomikos konsultacijų bendrovės “Capital Economics” analitikas Neilas Shearingas pabrėžia, kad naujosios ES narės nuo senbuvių vis dar gerokai atsilieka pagal vienam gyventojui tenkantį PVP, – šiuo požiūriu geriau sekasi tik Slovėnijai ir Čekijai. Tačiau, tarkime, Rumunijai jas dar vytis ir vytis.
Kitas dalykas – iliuzija, kad ekonomika naujosiose ES narėse ir toliau augs taip sparčiai, kaip šiuo metu. Ypač gali sušlubuoti šių šalių eksportas.

Europos sąjungos kaimynystės politika

Europos Sąjungai priėmus sprendimą dėl didžiausios istorijoje ES plėtros 2004 m. bei aiškėjant naujų narių įsijungimo artimiausią dešimtmetį grafikui, viena svarbiausių klausimų ES išorinių santykių darbotvarkėje liko santykių su kaimyninėmis valstybėmis, kurios negali ir neketina tapti ES narėmis – projektavimas ir plėtra. Šios problemos aktualumą rodo statistika – po patarojo ES plėtros etapo 25valstybių blokas, turintis 450 mln. Gyventojų, įsigijo 10 tūkstančių km. ilgio(sausumos ir jūrų) sieną su daugiau, nei 20 valstybių. Daugelis šių valstybių dėl politinio ir ekonominio silpnumo yra laikomos nestabiliais žiedais. 2002 m. Kopenhagos ES Vadovų Taryba patvirtino, jog “plėtra teikia galimybę plėsti stabilumą ir saugumą už naujų sąjungos sienų”. Todėl vienas iš svarbiausių ES uždavinių yra saugumo gerovės ir kaiminystėje užtikrinimas. Buvo siekiama išsklaidyti baimes, jog po pastarojo ES plėtros etapo atsiras nauja “geležinė uždanga” tarp demokratinių ir klestinčių ES narių, bei “visų kitų”. .(Europos sąjungos plėtra ir rytų politika 2003-2004, Europos integracijų studijų centras, Leido ir spauzdino UAB „Sapnų sala“, 2005 m. )

Europos sąjungos plėtros strategija

Europos Sąjunga posavo susikūrimo keletą kartų sėkmingai plėtėsi priimdama naujus narius. Plėtros procesas nėra sustojęs ir ateityje planuojama priimti dar daugiau naujų narių. Nuolatinė Europos Sąjungos plėtra kelia vis daugiau klausimų dėl jos plėtros ribų – ar Europos Sąjunga turėtų apsiriboti geografine Europa, ar naujų narių priėmimas neparalyžiuos ir taip sudėtingo sprendimo priėmimo mechanizmo?

2006 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba priėmė vadinamąjį „naująjį ES šalių narių konsensusą dėl plėtros“. Išvadose konstatuota ES plėtros proceso sėkmė, patvirtinti ES prisiimti įsipareigojimai plėtrai, o taip pat numatyta taikyti griežtas narystės sąlygas valstybėms kandidatėms. Numatytos priemonės, skirtos derybų proceso tobulinimui (daugiau dėmesio skirti politiniams narystės kriterijams; sunkius klausimus svarstyti ankstyvose derybų proceso stadijose) bei ES gebėjimo integruoti ES nares vertinimui (biudžeto, efektyvaus ES institucijų funkcionavimo ir kitais požiūriais), kurios leis užtikrinti deramą šalių kandidačių pasirengimą narystei bei padės išvengti galimo nepageidaujamo jų narystės poveikio.

2011 m. spalio 12 d. Komisija pristatė Komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl 2011 m. ES plėtros paketo, kurį sudaro šie dokumentai:

Plėtros strategija bei pagrindiniai iššūkiai 2011-2012 metais;

Pažangos ataskaitos dėl Islandijos, Kroatijos, Turkijos, Makedonijos, Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Serbijos ir Kosovo.

Šiuo metu Valstybės kandidatės statusą turi Kroatija, Makedonija, Islandija ir Turkija.

Plėtros strategijos dokumente teigiama,kad pasiektas naujas Europos Sąjungos plėtros procesas etapas. Tai, kad baigtos stojimo derybos su Kroatija ir atvertos durys šalies narystei 2013 m. viduryje, patvirtina, kad po dešimtajame dešimtmetyje Balkanus nuniokojusių konfliktų vykdoma teisinga politika, kuria siekiama visame regione įtvirtinti taiką, stabilumą, demokratiją ir galiausiai atverti narystės ES galimybes. Šis naujas įrodymas, kad ES plėtros politika skatinami pokyčiai, suteikia dar didesnį postūmį vykdyti reformas visose plėtros šalyse.

Vykdydama plėtros politiką ES išplečia savo taikos, stabilumo ir gerovės erdvę, ir atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius šios sąvokos įgauna naują prasmę. Dramatiški įvykiai Viduržemio jūros pietiniame regione ir Artimuosiuose Rytuose ir jų nulemta nestabili padėtis pabrėžia ES plėtros procesu įtvirtintą Pietryčių Europos stabilumo ir demokratijos tikslosvarbą.

Nuo tada, kai buvo priimtas paskutinis plėtros dokumentų paketas, Vakarų Balkanuose įvyko daugiau teigiamų pokyčių. Suėmus Ratko Mladičių ir Goraną Hadžičių ir juos perdavus Tarptautiniam baudžiamajam tribunolui buvusiajai Jugoslavijai (TBTBJ), pašalinta viena pagrindinių kliūčių Serbijos kelyje į Europą. ES raginimu, Belgradas ir Priština pirmą kartą užmezgė neoficialų dialogą, nuo kurio produktyvumo didžia dalimi priklausys abiejų šalių pažanga kelyje į ES. Daugumoje plėtros šalių padaryta pažanga vykdant su ES susijusias reformas. Bevizis režimas pradėtas taikyti dar dviejų Vakarų Balkanų šalių, Albanijos bei Bosnijos ir Hercegovinos, piliečiams.( Europos Sąjunga: plėtros procesai, B. Melnikas, E. Chlivickas, T. Razauskas, V.Pipirienė 2011 m.

Naujos šalys – kandidatės prisijungti prie ES

Turkija

ES pradėtas derybų procesas su Turkija dėl narystės ES, tapo svarbiu ES instrumentu santykiuose su Turkija, akcentuojant narystei ES būtinų demokratinių, administracinių ir ekonominių vidaus reformų įgyvendinimą, palaikant glaudų dialogą užsienio ir saugumo politikos klausimais, stiprinant regioninį ekonomikos konkurencingumą ir diversifikuojant energijos išteklių bei transporto srautus. Deja, nuo 2010 m. nebuvo atidarytas nė vienas naujas derybų skyrius, nes 2006 m. pabaigoje dėl Turkijos atsisakymo vykdyti Ankaros susitarimo Papildomą protokolą bei pripažinti Kipro Respubliką, ES nusprendė sustabdyti derybas aštuoniuose derybiniuose skyriuose bei neuždaryti nei vieno derybinio skyriaus, kol nebus progreso dėl Ankaros susitarimo Papildomo protokolo įgyvendinimo. ES,siekdama pradėti naują konstruktyvių ES santykių su Turkija etapą, remiantis konkrečiais veiksmais bendro intereso srityse, pavedė Europos Komisijai inicijuoti ES-Turkijos pozityviąją darbotvarkę (positive agenda), kurios tikslas – suteikti naują impulsą užšaldytam derybų procesui, skiriant didesnį dėmesį ekspertinio lygmens bendradarbiavimui. Pozityvioji darbotvarkė turėtų apimti tokias sritis kaip politinės reformos, užsienio politikos dialogas, ES acquis perkėlimas, vizos, mobilumas ir migracija, prekyba, energetika, kova su terorizmu ir dalyvavimas ES programose.

Labai svarbu, kad Turkija tęstų reformas, susijusias su politiniais narystės kriterijais. Specialios ES reikalų ministerijos įsteigimas – šiuo požiūriu daug vilčių teikiantis ženklas. Nors per pastarąjį dešimtmetį padaryta didelė pažanga demokratinių reformų srityje, reikia nemažų tolesnių pastangų siekiant praktiškaiužtikrinti pagrindines demokratines  laisves, visų pirma saviraiškos laisvę, moterų teises ir religijos laisvę. Neseniai Turkijos priimti religinių bendruomenių fondų teisės aktai, suteikiantys galimybę atgauti konfiskuotą religinių bendruomenių fondų turtą, – svarbus žingsnis į priekį. Europos Komisija pasirengusi padėti Turkijai vykdyti būtinas reformas, be kita ko, tęsiant įgyvendinant konstitucinės reformos procesą.

Islandija

Per praėjusius metus ženkliai pasistūmėta Islandijos stojimo į ES procese. Pažangą derybose nulėmė tai, kad dėl gilių Islandijos demokratinių tradicijų, dalyvavimo Europos ekonominėje erdvėje ir Šengeno erdvėje šalies ekonominės ir sienos valdymo struktūros jau glaudžiai integruotos į ES, o viešojo administravimo lygis yra aukštas.

Islandijos stojimo procesas tęsėsi, baigiamas Islandijos teisės aktų tikrinimas. Šalies integracijos į ES lygis jau aukštas daugelyje vidaus politikos sričių ir tai didelis pranašumas vykstant šiam procesui. Komisija atsižvelgia į Islandijos ypatumus ir lūkesčius, laikydamasi dabartinės stojimo derybų strategijos ir visiškai paisydama Sąjungos acquis principų. Toliau atvirai ir konstruktyviai bendradarbiaujant buvo rasti sprendimai, patvirtinantys aukštą ES ir Islandijos valdžios institucijų bendradarbiavimo lygį. Tuo remiantis pradėtos stojimo derybos dėl specifinių derybų skyrių. Atidaryta vienuolika derybinių skyrių, iš kurių aštuoni uždaryti. Bendras suderinimo lygis, visų pirma į Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Šengeno susitarimus įtrauktuose skyriuose, geras, todėl derybos turėtų vykti sklandžiai.Islandijai reikės vykdyti esamus įsipareigojimus, pavyzdžiui, nustatytus ELPA priežiūros institucijos pagal Europos ekonominės erdvės susitarimą.

Makedonija

Vis dar neišspręstas buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pavadinimo klausimas tarp Makedonijos ir Graikijos 2011 m. spalio 12 d. Europos Komisija trečią kartą pakartojo rekomendaciją Tarybai pradėti narystės ES derybas su Makedonija, tačiau ES nepavyko pasiekti konsensuso šiuo klausimu. 2012 m. kovo 15 d. ES ir Makedonija pradėjo, Europos Komisijos inicijuotą aukšto lygio stojimo dialogą (High level accession dialogue)  dėl Makedonijos narystės ES. Dialogo tikslas – paskatinti reformų procesą Makedonijoje bei palengvinti būsimas derybas dėl narystės ES.

2011 m. birželio mėn. parlamento rinkimai Makedonijoje beveik atitiko tarptautinius standartus, ir šalis tęsė su stojimu į ES susijusiasreformas. Šalis toliau pakankamai gerai atitinka politinius ES narystės kriterijus. Tam tikra pažanga padaryta įgyvendinant parlamento, teismų sistemos, viešojo administravimo reformas ir užtikrinant nacionalinių mažumų teises bei jų apsaugą, nors šiose srityse lieka svarbių neįgyvendintų uždavinių. Reikia daugiau pastangų, visų pirma užtikrinant žodžio laisvę žiniasklaidoje, teismų nepriklausomumą, vykdant viešojo administravimo reformą ir kovojant su korupcija. Reikia sustiprinti politinių jėgų pastangas bendradarbiauti. Europos Komisija tebesilaiko savo pasiūlymo pradėti antrąjį asociacijos proceso etapą, kaip nustatyta SAS, ir ragina Europos Tarybą nedelsiant imtis atitinkamų veiksmų.  

Kroatija

Kroatijos įstojimas bus svarbus žingsnis istoriniame Vakarų Balkanų integracijos į ES projekte. ES nuolat pabrėžia, kad jos politika Vakarų Balkanų atžvilgiu grindžiama integracija pradedant dešimtojo dešimtmečio viduryje priimtu vadinamuoju regioniniu požiūriu ir, svarbiausia, – 1999 m. ir 2003 m. Salonikų aukščiausiojo lygio susitikimuose pradėtame stabilizacijos ir asociacijos procese, kuris patvirtino, kad Vakarų Balkanų ateitis yra ES.

Stojimo derybos su Kroatija baigtos 2011 m. birželio mėn., nes Kroatija per praėjusius metus pasiekė likusių sričių baigiamuosius orientacinius tikslus, be kita ko, ir nustatytuosius sunkiuose derybų skyriuose, kaip antai teismų sistema ir pagrindinės teisės bei konkurencijos politika. Kroatija pasiekė neblogų rezultatų kovodama su korupcija, įvedė naują objektyvią ir skaidrią teisėjų ir prokurorų skyrimo sistemą ir labai pagerino grįžtančių pabėgėlių aprūpinimo būstuprogramų įgyvendinimą. Smarkiai pasistūmėta restruktūrizuojant ekonominius sunkumus patiriančias laivų statyklas. Jeigu bus baigtos reikalingos ratifikavimo procedūros, Kroatija turėtų įstoti į ES 2013 m. liepos 1 d.

Galimos kandidatės prisijungti prie ES

Taip pat, Europos Sąjunga dar gali plėstis Balkanų regione – galimos kandidatės prisijungti yra Serbija ir Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Albanija bei Kosovas.

Manoma, kad Serbija, Juodkalnija ir Bosnija ir Hercegovina galėtų įstoti dar iki 2020 m., jei pagerės ekonominė padėtis, atslūgs etninė įtampa. Viršūnių Susitikime Salonikuose 2003 m. kaip vienas iš svarbiausių ES plėtros tikslų buvo nustatyta buvusios Jugoslavijos valstybių integracija. Šis tikslas taip pat taikytinas ir Albanijai, kuri jau yra pasirašiusi ES Asociacijos sutartį.

Albanija

Albanija padarė nedidelę pažangą siekdama atitikti politinius narystės kriterijus ir įgyvendinti 2010 m. gruodžio mėn. Europos Tarybos patvirtintoje Europos Komisijos nuomonėje nustatytus dvylika pagrindinių prioritetų, kad būtų pradėtos stojimo derybos. Padaryta tam tikra pažanga kovojant su organizuotu nusikalstamumu, gerinant kalinamų asmenų sąlygas kalėjimuose, užtikrinant vaiko teises, tačiau nepakankama pažanga teismų sistemos reformos, kovos su korupcija politikos, nuosavybės teisių srityse, taip pat gerinant romų bendruomenės gyvenimo sąlygas, be to, nepakankamai pastangų dedama siekiant rezultatų, susijusių su parlamento veikla ir rinkimais. Albanija pradėjo įgyvendinti veiksmų planą, kuriuo atsižvelgiama į Europos Komisijos nuomonėje išdėstytas rekomendacijas. Vis dėlto siekiant užtikrinti numatytų veiksmų veiksmingumą ir išsamumą reikia daugiau pastangų, be kita ko, glaudžiai bendradarbiaujant su opozicija. Albanijai reikės dėti nuolatines pastangas ir padaryti akivaizdžią pažangą sprendžiant visus šiuos klausimus, kad Europos Komisija galėtų rekomenduoti suteikti šaliai ES kandidatės statusą ir pradėti su ja stojimo į ES derybas.

Bosnija-Hercegovina

Vis dėlto kai kuriose šalyse svarbios reformos vėlavo, dažnai dėl vidaus politinių įvykių ir krizių. Reformos itin smarkiai vėlavo ir dėl jų įgyvendinimo nebuvo vidaus politinio sutarimo Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Albanijoje. Geras valdymas, teisės viršenybė, administracinių gebėjimų stiprinimas, nedarbas, ekonominė reforma ir socialinė įtrauktis tebėra pagrindiniai daugumos šalių uždaviniai. Susirūpinti verčia kai kurie įvykiai susiję su žodžio laisvėsužtikrinimu žiniasklaidoje. Nesutarimai dėl statuso toliau trukdo Kosovui. Itin susirūpinti verčia pastarojo meto įvykiai šiaurės Kosove.

Bosnijos ir Hercegovinos politinių veikėjų veiksmai toliau patvirtina, kad nėra bendro sutarimo dėl bendros šalies krypties ir ateities bei institucinės santvarkos. Nepasiektas konsensusas, kaip užtikrinti ir gerinti institucijų veikimą kartu užtikrinant šalies pagrindinių tautų interesus, visų pirma atsižvelgiant į visuotinai remiamus šalies narystės ES siekius. Bendras reformų tempas labai lėtas. Nepaisant to, pasiekta tam tikrų pozityvių rezultatų, visų pirma susijusių su 2010 m. gruodžio mėn. šalies piliečiams suteiktu beviziu režimu keliaujant į ES. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog po ilgų derybų, 2012 m. vasario mėn. buvo patvirtinta nauja šalies Vyriausybė ir priimtas 2012 m. šalies biudžetas. 2011 m. birželio mėn. šaliesvadovai susitarė plėtoti struktūrinį dialogą su ES teisingumo klausimais, kaip stabilizacijos ir asociacijos proceso priemonę, kuriuo siekiama užtikrinti nepriklausomą, veiksmingą, nešališką ir atskaitingą teismų sistemą.

Serbija  

Kadangi Serbija pasiekė žymios pažangos įgyvendindama politinius Kopenhagos kriterijus, Stabilizacijos ir Asociacijos proceso sąlygas, taip pat bendradarbiaudama su ICTY, Europos Komisija 2011 m. rekomendavo suteikti Serbijai šalies kandidatės statusą, jei Belgradas tęs dialogą su Priština ir neatidėliodamas įgyvendins jau pasiektus susitarimus. Siūloma, kad derybos dėl stojimo į ES būtų pradėtos tik tuomet, kai Serbija pasieks esminės pažangos įgyvendindama vieną svarbiausių prioritetų –  imsis tolesnių žingsnių normalizuojant santykius su Kosovu.

2012 m. kovo 3 d. Europos vadovų taryba nusprendė suteikti Serbijai ES šalies kandidatės statusą. Tačiau konsensusas dėl šio klausimo buvo pasiektas tik tada, kai Europos Komisija priėmė vienašalę deklaraciją, kuria įsipareigojo Serbijai taikyti sustiprintos priežiūros procedūrą, vertinant kaip pastaroji vykdo ES narystės siekiančioms šalims keliamus reikalavimus teisės viršenybės įtvirtinimo, verslo aplinkos gerinimo ir nacionalinių mažumų teisių užtikrinimo srityse. Belgrado-Prištinos dialogo metu pasiektų susitarimų įgyvendinimas ES yra nurodomas kaip vienas esminių dėl Serbijos tolesnės pažangos kelyje į ES.

Juodkalnija

2010 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba Juodkalnijai suteikė šalies kandidatės statusą ir patvirtino Europos Komisijosišvadose dėl Juodkalnijos narystės ES prašymo nustatytus septynias pagrindines sąlygas, kad būtų pradėtos stojimo derybos. Juodkalnija padarė nemažą pažangą siekdama atitikti Kopenhagos politinius kriterijus ir pasiekė iš esmės patenkinamų rezultatų, visų pirma pagal nustatytus pagrindinius prioritetus. Pagerinta teisės aktų ir institucinė sistema siekiant sustiprinti parlamento darbą, rinkimų sistemą, viešosios administracijos profesionalumą ir atsiejimą nuo politikos, teismų nepriklausomumą ir atskaitomybę, kovą su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, žiniasklaidos laisvę ir bendradarbiavimą su pilietine visuomene. Vis dėlto reikia nuolatinių pastangų siekiant daugiau konkrečių rezultatų teisinės valstybės srityje, visų pirma tiriant aukšto lygio pareigūnų korupcijos ir organizuotų nusikaltimų bylas. Buvo teigiamų žingsnių ir vykdant kovos su diskriminacija politiką bei gerinant perkeltųasmenų padėtį. Dabar šiais rezultatais reikia praktiškai pasinaudoti mažinant pažeidžiamų grupių, įskaitant perkeltus asmenis, diskriminaciją.

2012 m. birželio 29 d. pradėtos ES narystės derybos su Juodkalnija suteikė naują impulsą ES plėtros politikai bei atvėrė naujas perspektyvas V. Balkanų šalims europinės integracijos kelyje. Europos Komisija narystės derybose su Juodkalnija laikysis naujo požiūrio (new approach) principo, kurio esmė, pradėti ir baigti derybas sunkiausiais derybiniais skyriais. Juodkalnijos atveju tai būtų 23 ir 24 skyriai („Teismai ir pagrindinės teisės“, „Teisingumas, laisvė ir saugumas“). Šie derybiniai skyriai bus atidaryti pirmieji, o uždaryti paskutinieji, nes nuo progreso šiuose dviejuose derybiniuose skyriuose priklausys progresas dėl visų likusių derybinių skyrių.

Kosovas

2011 metais, dėl parlamento rinkimų ir  užsitęsusio naujojo prezidento rinkimų parlamente proceso, įgyvendinant reformų darbotvarkę padaryta menka pažanga. Per parlamento rinkimus buvo užfiksuota didelių pažeidimų, kuriuos Kosovo valdžia privalės pašalinti. Reikia  didesnių Kosovo valdžios pastangų kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Viešoji administracija silpna, teismų sistemos reformos įgyvendinimas tebekelia sunkumų.

Dar kelios stiprios Europos valstybės nėra įstojusios į Europos Sąjungą − Norvegija, Šveicarija, Islandija, Lichtenšteinas. Norvegija ir Šveicarija mėgino pradėti derybas dėl stojimo (Norvegija – net du kartus), tačiau derybos nutrūko dėl referendumuose stojimui nepritarusių piliečių. Šiuometu minėtos valstybės yra EFTA narės.

Europos mažosios valstybės (San Marinas, Andora, Monakas) tikriausiai niekada neįstos į Europos Sąjungą, kadangi jų specialūs įstatymai prieštarauja ES standartams. Vatikanas taip pat neturėtų stoti į sąjungą dėl savo unikalaus statuso.

Oficialiai daugiau valstybių kandidačių nėra. Pastaruoju metu Ukraina ir Gruzija yra pareiškusios sieksiančios įstojimo į ES.

Išvados

Europos sąjungos pradininkės buvo šešios valstybės (Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija) kurios bendradarbiavo daugiausia prekybos ir ekonomikos srityse. Dabar 27 ES šalyse, kuriose gyvena beveik 500 milijonų žmonių, sprendžiama daug kitų klausimų, tiesiogiai susijusių su mūsų kasdieniu gyvenimu.

Europos Sąjunga (ES) yra demokratinių Europos valstybių šeima,pasiryžusi veikti išvien taikos ir gerovės labui. Tai nėra kokia nors nauja valstybė, pakeisianti esamas. Tačiau ES nėra ir vien tik tarptautinio bendradarbiavimo organizacija. Iš tiesų ši sąjunga yra unikali. Jos valstybės narės yra įsteigusios bendras institucijas, kurioms perduoda dalį savo suvereniteto, kad tam tikri konkretūs bendro intereso klausimai galėtų būti demokratiškai sprendžiami Europos lygmeniu.  

Europa – tai žemynas, kuriame gyvena daug skirtingas tradicijas ir kalbas turinčių tautų, kurias vienija demokratijos, laisvės ir socialinio teisingumo vertybės. Europos Sąjunga gina šias vertybes. Ji puoselėja Europos tautų bendradarbiavimą skatindama vienybę, išsaugodama kultūrų įvairovę ir užtikrindama, kad priimami sprendimai kuo labiau atitiktų piliečių požiūrį.

XXI amžiuje, nuolat didėjant pasaulio tarpusavio priklausomybei, labiau nei bet kada anksčiau kiekvienam Europos piliečiui reikės kartu dirbti su kitų šalių žmonėmis pažinimo, atvirumo ir solidarumo dvasia.

Kol kas Lietuvoje Europos Sąjunga didžiaja dalimi tebėra minimos geruoju. Lietuvos žmonės nenusivylę Europa, į ją vis dar žvelgia kaip į gerovės, teisingumo ir stabilumo šaltinį. Tačiau neriant į Europos reikalų svarstymą neišvengiamai atsiranda ir mitų, pagristų įvairiais nesusipratimais ir paraimanymais. Paradoksalu, bet projektas startavo dramatiškomis Europos Sąjungai sąlygomis, kai Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiai pasakė „ne“ Europos konstitucijai. Šis „ne“ dar kartą parodė, kad ryšys tarp Europos sąjungos ir piliečių tebėra silpnas.(Lietuvių mitai apie EuroposSąjunga, Leidėjas VŠĮ Informacijos vadybos centras)

Literatūra

Europos Sąjunga: plėtros procesai, B. Melnikas, E. Chlivickas, T. Razauskas, V.Pipirienė 2011 m.

Švietimas apie Europos sąjungą: Informacija ir metodika, išleido: VPU politologijos ir socialogijos katedra, Lietuvos konfliktų prevencijos asociacija,2003 m.

Siekiant Europos Sąjungos plėtros, Vilnius: Leidykla „Alora“, 2003 m.

Europos Sąjungos plėtra ir Rytų politika 2003-2004, Europos integracijų studijų centras, Leido ir spauzdino UAB „Sapnų sala“, 2005 m.

Lietuvos kalias į Europos Sąjunga, K. Maniokas, R. Vilpišiauskas, D. Žeruolis, 2004 m.

Lietuvių mitai apie Europos sąjungą, Leidėjas VŠĮ Informacijos vadybos centras, 2005 m.

Leave a Comment