Euro įvedimo reikšmė

1328 0

TURINYS

ĮVADAS 3

EUROPOS SĄJUNGOS EKONOMINIŲ RODIKLIŲ APŽVALGA 4

VIENINGA VIDINĖ RINKA 6

EURAS IR LIETUVA 9

UŽSIENIO PREKYBOS POKYČIAI LITĄ SUSIEJUS SU EURU 14

EURO POVEIKIS LIETUVOS ĮMONIŲ VEIKLAI, 15

KURIOS EKSPORTUOJA PREKES Į ES ŠALIS 15

IŠVADOS 18

LITERATŪRA 19ĮVADAS

Sėkmingas euro įvedimas — vienas iš didžiausių laimėjimų šiuolaikinėje Europos ekonomikos istorijoje.

Dabar Europos verslo visuomenė plėtoja savo veiklą visiškai naujoje ekonominėje aplinkoje. Joje nėra išlaidų, susijusių su valiutų keitimu, išnyko valiutos kurso rizika, lengviau palyginti valstybių, dalyvaujančių Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS), kainas. Perųjimas prie euro turi įtakos visoms įmonėms, kad ir kokiai veiklos rūšiai jos priklausytų. Nepriklausomai nuo too, ar įmonėje dirba 20, ar 2 000 žmonių, ar ji veikia gamybos, ar aptarnavimo sferoje, ar ji yra vietinės, ar tarptautinės reikšmės, euras turi tiesioginę įtaką įmonės veiklai bei daugiau ar mažiau visiems jos darbo aspektams.

Lietuvos, įstojusios į Europos Sąjungą (ES) laukia ir narystė EPS, taip pat ireuro įvedimas. Šio proceso svarbą įvertina ne tik vyriausybinės institucijos. Bendradarbiaudamos su ES valstybėmis, šalies įmonės jau nuo praėjusių metų pradžios susiduria su euro problema. Todėl įmonėms pravartu susipažinti su euro įvedimo tvarka, įvedimo fazėmis, euro pooveikiu rinkai ir integracijos etapais.

Šio mano darbo tikslai yra šie:

· Išsiaiškinti euro, kaip bendros ES valiutos reikšmę ekonomikai;

· Apžvelgti, kaip pasikeitė ekonominiai rodikliai tose šalyse, kuriose buvo įvestas euras;

· Pavaizduoti, kokią įtaką euras turi Lietuvos įmonėms, palaikančioms komercinius ryšius su ES šalimis;

· Išsiaiškinti, kokią įt

taką euras turi Lietuvos eksportui bei importui.EUROPOS SĄJUNGOS EKONOMINIŲ RODIKLIŲ APŽVALGA

Svarbiausi naujos Europos sukūrimo motyvai – siekimas išvengti karo grėsmės ir įtvirtinti demokratijos vertybes, atkurti ekonomiką ir pakelti tautų gerovę, padidinti Europos vaidmenį pasaulio ekonomikoje. Dauguma motyvų – ekonominiai, todėl svarbu akcentuoti jų įgyvendinimo rezultatus.

Trumpai apžvelgiant ES ekonomikos laimėjimus, pažymėtinas ES vidaus rinkos dydis (376 mln. vartotojų) bei būsimos plėtros įtaka, dėl kurios vidaus rinka sieks beveik 500 mln. vartotojų.

1999 m. ES sukurto Bendrojo vidaus produkto (BVP) dydis sudarė 7900 mlrd. Eurų ir buvo maždaug lygus JAV, bet beveik du kartus viršijo Japonijos BVP. Visoje Bendrijoje BVP 1999 m. išaugo 4,8 procento. Didžiausias ekonomikos augimas 1999 m. pasiektas mažesnėse šalyse narėse – Airijoje (BVP augimas sudarė 9,8 proc.), Liuksemburge (7,5 proc.), Suomijoje (4 proc.).

Vienam gyventojui 1999m. sukurtas BVP sudarė 21131 eurą. Didžiausias BVP vienam gyyventojui tenka Liuksemburge (38773 eurai), o mažiausias – Portugalijoje (14198 eurai) .

1 pav. ES bendrasis vidaus produktas pagal šakas, 2000 m.

Infliacija ES šalyse 1999 m. sudarė 1,2 procento, 2000 m. siekė beveik 2 procentus. Didžiausia 1999 m. ji buvo Airijoje (2,5 proc.), mažiausia – Austrijoje (0,5 proc.).

Nedarbas ES yra gana aukšto lygio: 1999 m. visose 15 – oje šalių narių jis siekė 9,2 procento. aukščiausiu nedarbo lygiu pasižymi Ispanija (15,9 proc.) ir Italija bei Prancūzija (po 11,3 proc.). Mažiausias nedarbas yra Liuksemburge (2,3 proc.), Nyderlanduose (3,3 proc.) ir Austrijoje (3,8 proc.).

Nors darbo išlaidos atskirose ES šalyse skiriasi 3 – 4 kartus, tačiau vidurkis yra panašus ka

aip Japonijoje, bet viršija analogišką JAV vidurkį. Mėnesinis darbo užmokestis (dviejų asmenų šeimos be vaikų, dirbančių rankų darbą perdirbimo pramonėje) 1999 m. didžiausias buvo Liuksemburge (3226 eurai), o mažiausias Ispanijoje (1961 euras).

Paslaugų sektorius yra svarbiausias ES ekonomikos struktūroje (65 proc. užimtųjų, apie 70 proc. sukurto BVP) . Žemės ūkis ES sukuria šiek tiek daugiau nei 2 proc. BVP, perdirbimo pramonė – 23 proc., statybos – apie 5 proc. BVP. Paslaugų sektoriaus augimui didelės įtakos turėjo pastarųjų metų informacinių technologijų sektoriaus plėtra.

Europos Sąjungos šalių narių eksporte vyrauja mašinos ir transporto priemonės (48 proc.), pramoninės prekės (28 proc.), t.y. gatava produkcija.

2 pav. ES eksporto struktūra, 2000 m. (mlrd. Eurų)

ES taip pat daugiausiai importuoja mašinų ir transporto priemonių (39 proc.), kitų pramoninių prekių (28 proc.) ir energijos bei žaliavų (20 proc.).

3 pav. Svarbiausios ES importo šalys, 2000 m.

ES pagrindinės prekybos partnerės yra JAV. Aktyvi prekyba vyksta su europos ekonominės erdvės šalimis. Tačiau Europos vidaus rinkoje suvartojama daugiau kaip pusė šalių narių pagamintos produkcijos. 1999 metais šalių narių eksportas į kitas šalis nares sudarė 63,5 proc. nacionalinio eksporto ir 61,7 proc. nacionalinio importo.

4 pav. Svarbiausios ES eksporto šalys, 2000 m.VIENINGA VIDINĖ RINKA

Euro įvedimas, e-verslas (elektroninis verslas), Europos Sąjungos plėtra paskatino atkreipti dėmesį į vartotojų politiką ir ES Vartotojų vidinę rinką. Nuo 2002-01-01 vieningos ES valiutos – Euro – įvedimas panaikino vieną iš pagrindinių psichologinių kliūčių tiesioginiam vartotojų dalyvavimui vidinėje rinkoje. Euro įvedimas, bei prekių ka

ainos eurais lengvina vartotojams kainų lyginimą ir skatina sudaryti prekybinius sandėrius kitose šalyse, o verslininkams siūlyti prekes kitos šalies vartotojui. Elektroninio verslo plėtra panaikina daugumą geografinių ir logistinių barjerų. Įmonės, ypač smulkus ir vidutinis verslas, ir vartotojai, esantys skirtinguose ES kraštuose, gali lengvai vystyti komercinius santykius. ES plėtros perspektyva taip pat reikalauja tolimesnių veiksmų stiprinant Vartotojų teisių gynimą. Šalys – kandidatės dar neturi išvystytos vartotojų teisių gynimo praktikos bei efektyvių šios srities įstatymų, todėl neatlikus tam tikrų teisinių reformų, galima tikėtis įstatyminės praktikos komplikavimosi vieningoje ES.

Europa keičia nacionalines valiutas

Nuo 2002 m. sausio 1 d. dvylika Europos šalių visam laikui atsisakė savo nacionalinių valiutų ir įsivedė visoms bendrą valiutą – eurą. Pereinamuoju laikotarpiu, kurio trukmė kiekvienoje šalyje vis kitokia, naujieji euro banknotai ir monetos buvo naudojami kartu su konkrečios šalies nacionaline valiuta. Tačiau jau 2002 m. kovo 1 d. euras tapo vienintele teisėta atsiskaitymo priemone visoje euro zonoje. Bendrąją valiutą įsivesti nusprendė 12 iš 15 Europos Sąjungos valstybių narių, t.y.:

Belgija,

Vokietija,

Graikija,

Ispanija,

Prancūzija,

Airija,

Italija,

Liuksemburgas,

Nyderlandai,

Austrija,

Portugalija,

Suomija.

(Danija, Švedija ir Didžioji Britanija taip pat yra Europos Sąjungos valstybės narės, tačiau šiuo metu jos yra apsisprendusios dar nepereiti prie bendros valiutos). (Danija yra II-ojo keitimo kurso mechanizmo (angl. ERM II) narė, vadinasi, Danijos krona yra susieta su
u euru, nors keitimo kursas ir nėra fiksuotas). Per keletą dienų daugiau nei 14 milijardų euro banknotų ir 50 milijardų euro monetų pakeitė beveik tokį pat skaičių nacionalinių valiutų banknotų ir monetų. Euro įvedimas turėjo įtakos daugiau nei 300 milijonų žmonių ir tai buvo iki šiol neregėto masto operacija.

1 paveikslas. Integracijos į ES įtakos Lietuvai įvertinimo schema

Susisteminus iki šiol Lietuvoje atliktus ES teisės aktų įgyvendinimo bei kitų narystės ES sąlygų vykdymo pasekmių tyrimų rezultatus gauta:

2002 – 2009 metų laikotarpiu investicijos į Lietuvos ūkį dėl stojimo į ES sudarytų apie 23 mlrd. litų. Įvertinta, kad ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų lėšos bendroje investicijų sumoje šiuo laikotarpiu sudarytų apie 9 mlrd. litų. Valstybės atliekamos investicijos siektų 4,5 mlrd. litų. Kita dalis investicijų būtų finansuojama privataus sektoriaus lėšomis.

Integracija į ES Lietuvai duos daug tiesioginės naudos išmokų iš ES biudžeto forma. Įvertinta, jog Europos Sąjungos struktūrinių ir Sanglaudos fondų lėšos, tiesioginės išmokos žemės ūkiui bei indėlis, kurį ES ir šalys donorės padarė (įsipareigojo padaryti) negrąžintinos pagalbos forma, 2002 –2009 metų laikotarpiu turėtų siekti apie 15 mlrd. litų.

Įvertinta, jog integracijos kaštai 2002– 2009 metų laikotarpiu sudarytų apie 16 mlrd. litų, iš kurių 9 mlrd. litų tektų valstybei. Didžiausia šių kaštų dalis susijusi su Lietuvos valstybės įmokomis į ES biudžetą. Analizuojamu laikotarpiu šios įmokos sudarytų apie 4,3 mlrd. litų. Taip pat nemaža kaštų dalis tenka darbų saugos reikalavimų įgyvendinimui (apie 3,5 mlrd. litų). Ignalinos AE uždarymo kaštai sudarytų apie 1,8 mlrd. litų (čia įvertintas tik 2002-2009m. laikotarpis, bei neįvertintos investicijos, susijusios su naujų elektrinių statyba, elektrinių modernizavimu bei gamtosaugos reikalavimų įgyvendinimu), valstybės administraciniai kaštai siektų apie 1,5 mlrd. litų. Taip pat įvertinta, jog Lietuvos ūkis patirs apie 1,7 mlrd. li.tų papildomų kaštų dėl darbo jėgos migracijos.

Vien Lietuvos eksportas dėl integracijos į ES lyginant su hipotetine nesiintegravimo situacija per 2002-2009 metus yra didesnis apie 1.9 karto. Tokią ženklią integracijos įtaką eksportui lemia tai, jog Lietuva su ES daugiausiai prekiauja tomis prekėmis, kurių prekyba, kaip įvertinta Lejour et al. (2001) tyrime labai padidėja dėl bendrosios rinkos sukūrimo (tekstilė, žemės ūkis ir kt.). Tačiau pažymėtina, jog derybinių skyrių įtaka yra persipynusi ir išskyrimas yra tik sąlyginis – bendrosios rinkos efektas taip pat apima tam tikrą visų kitų derybinių skyrių įtakos dalį.

2 lentelė. Integracijos į ES įtaka bendrojo vidaus produkto išlaidų komponentams per 2002-2009 metų laikotarpį, mln.Lt

Derybiniai skyriai BVP skaičiavimas išlaidų metodu

Galutinio vartojimo išlaidos Bendrosios vidaus investicijos Prekių ir paslaugų eksportas Prekių ir paslaugų importas Iš viso BVP

Namų ūkio vartojimo išlaidos Vyriausybės vartojimo išlaidos Nepelno institucijų vartojimo išlaidos* Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas Atsargų pasikeitimai*

Nr. 1 Laisvas prekių judėjimas 20684 6074 – 7336 – 25271 26702 32662

Nr. 2 Laisvas asmenų judėjimas -654 -78 – -9 – -30 -711

Nr. 3 Laisvė teikti paslaugas 2466 727 – 882 – 3014 3189 3899

Nr. 4 Laisvas kapitalo judėjimas 6549 1931 – 5407 – 6386 7501

Nr. 26 Išoriniai santykiai -88 -26 – -26 – -97 723 -961

Nr. 29 Finansinės ir biudžetinės nuostatos 21909 5552 – 14089 – 18081 23470

Iš viso 50866 14180 – 27679 – 28187 55052 65860

*modeliu nevertintaEURAS IR LIETUVA

Nuo 2002 m. euras – bendra Europos Sąjungos (ES) valiuta tapo realybe. Taigi Europos Sąjunga turi bendrą vienijantį dalyką, kurį jos piliečiai regi kasdien savo piniginėse. Šio žingsnio svarba – begalinė. Galimybių bei su jomis susijusių pavojų – taip pat begalinė. Neveltui pasirengimas euro pinigų cirkuliavimui yra ES prioritetas. Nuo to, kaip jį sutiks ES piliečiai, didžia dalimi priklauso ES įvaizdis ir netgi pritarimas ar nepritarimas tolesnei integracijai ir ES plėtrai. Bendros valiutosįvedimas yra paskutinis iš didžiųjų integracijos projektų prieš būsimąją ES plėtrą. Lietuva susiejo litą su euru. Tai svarbus žingsnis ne tik ekonomine, bet ir simboline prasme. Reikia tikėtis, kad tai paskatins aktyvesnį Lietuvos įmonių persiorentavimą į ES rinkas. ES ekonominis ir pinigų sąjungos nariais tikriausiai tapsime vėliau nei ES nariais ir dėl to vyks nemažai diskusijų. Pirmiausia tai Lietuvos banko nepriklausomybė ir ją įteisinantis įstatymas. Seimas tokį su ES teise suderintą įstatymą priėmė, dėl jo kilo nemažai diskusijų. Jų reikia, nes sprendžiami fundamentalūs dalykai – mūsų pinigų sistemos stabilumas ir patikimumas. Lietuvos banko nepriklausomybė ir pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas – yra tie akmenys, kurie daugelyje šalių sutvirtino pinigų sistemą ir sudarė tinkamas sąlygas tolydžiam ekonomikos augimui. Ir to reikia pirmiausia mums patiems, o ne Europos Sąjungai. Sprendimas tapti euro zonos nare gali būti priimtas tik praėjus dvejiems metams po įstojimo į ES. Kitas svarbus aspektas yra valiutos kurso keitimo mechanizmas: nauja valstybė, siekianti tapti Europos pinigų sąjungos nare, turi atitikti griežtus Mastrichto konvergencijos kriterijus (kainų stabilumas, valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas, valiutos kurso stabilumas ir žema palūkanų norma). Dabar dar per anksti žiūrėti į Mastrichto kriterijus, nes ar Lietuva juos atitinka, ar ne – spręsis tik po keleto metų. Tačiau atsižvelgiant į daugelį aspektų, Lietuva, kaip ir kitos šalys kandidatės, turėtų atitikti šiuos kriterijus tuo metu, kai bus priimamas šis sprendimas. 12 iš 15 Europos Sąjungos narių tapo Europos pinigų sąjungos narėmis, taigi šios valstybės mato daugiau pranašumų nei trūkumų. Mažai ir atvirai ekonomikai stabilus valiutos kursas yra didelis pranašumas daugeliu aspektų, o bene svarbiausias iš jų – tai, kad yra sukuriama stabili aplinka investuotojams. Fiksuotas valiutos kursas neišspręs visų problemų, būtina atitinkamai pritaikyti ir suderinti kitas politikas. Norint tapti Europos pinigų sąjungos dalyve, reikia 71 sureguliuoti fiskalinį deficitą ir tai daryti reikia ne dėl to, kad ES reikalauja, o dėl mūsų pačių gerovės. Euroskeptikai baiminasi, kad įvesdami eurą prarasime nacionalinį identitetą. Tačiau nėra jokio ryšio tarp valiutos ir nacionalinio identiteto ir tai nėra toks svarbus dalykas, kaip valiutų kursų mechanizmo sukurta stabili aplinka verslui. Bendros valiutos buvimas tarp daugelio šalių yra ekonominis pranašumas, kuris yra daug naudingesnis, nei mitinis požiūris, pabrėžiantis nacionalinės valiutos svarbą. Įvedus bendrus pinigus nelieka jokių kliūčių laisvam prekių, paslaugų, kapitalo judėjimui. Straipsnio tikslas: 1) apžvelgti eurovaliutos atsiradimą, jos vystymąsi sąlygojančias aplinkybes; 2) apibrėžti pagrindines priežastis lėmusias EPS sukūrimą. Eurovaliuta – Europos Bendrijos (EB) ūkio “rišamoji medžiaga”. Suinteresuotu žvilgsniu pažvelkime į eurovaliutos atsiradimą ir vystymąsi nulėmusias aplinkybes, susiedami šį procesą su mūsų šalies pinigų sistema ir būtinais jos pokyčiais, žengiant link Europos Sąjungos. Dar Europos Bendrijos užuomazgoje, pradinėje jos raidos stadijoje (1957 m. Romos sutartis) pasipylė siūlymai derinti bei vienodinti nacionalines pinigų politikas ir eiti prie bendros, visoje Bendrijoje naudojamos valiutos. Pripažįstant potencinę Europos valiutų sąjungos (EVS) sudarymo naudą, visgi prireikė daugiau kaip 20 metų, kol 1979-aisiais ekiu buvo įvestas į finansų rinką. Visoms be išimties šali.ms iškilo nemažai kliuvinių įsitraukiant į valiutų sąjungos kūrimo procesą. Didžiausias stabdys – šalių ekonominės brandos skirtingumas. Konkrečiai tai atlyginimų lankstumo laipsnis, kas, be kita ko, siejasi su svyravimų darbo rinkoje amplitude ir darbo mobilumo lygiu; praktikuojamų fiskalinių sistemų ypatumai; ekonomikos augimo tempai ir jos atvirumo laipsnis, pinigų sistemai vadovaujančių nacionalinių institucijų tarptautinė reputacija ir t.t. Skirtumais paženklinti šalių Bendrijos narių ne tik ekonominiai rezultatai, bet ir požiūris į juos, pavyzdžiui, nuomonė dėl infliacijos ir užimtumo. Vieningas pinigų zonos sukūrimas ekonomine prasme pageidautinas tuo atveju, kai susijungia ekonomikos, pasiekusios vienodą išsivystymo lygį. Susijungus vienodo ekonomikos išsivystymo lygio šalims, jos galės pasinaudoti vieningų pinigų privalumais, pirmiausia – investicijų ir darbo rinkos didėjimu bei pažanga. Susijungus kelioms skirtingo ekonomikos išsivystymo lygio šalims, lanksčių keitimo kursų panaikinimas gali būti joms nepalankus. Atsiliekančios šalys rizikuoja nespėti kartu su kitomis šalimis, be to, kuriam laikui prarastų rinkos (eksporto) dalį ekonomiškai stipresnių regionų naudai. Dėl to ekonomiškai silpnesniuose regionuose būtų nevisiškai panaudojama darbo jėga. Dėl regionuose atsiradusių didelių pajamų struktūros skirtumų vieningoje pinigų zonoje galėtų kilti socialinių ir politinių neramumų. Siekiant palaikyti santarvę visuomenėje, reikėtų didelių finansinių pervedimų. Ryšium su tuo svarstyta galimybė prie vieningos Europos valiutos eiti tam tikrais valiutų blokais, kuriuos sudarytų panašaus ekonomikos ir infliacijos lygio šalys. Nustatant Europos valiutų sąjungos galutinio tikslo pasiekimo prioritetus, atsirado grupuotės, tarp jų kilo ginčai. Pagrindinis konfliktas kilo tarp “ekonomistų” ir “monetaristų” dėl pereinamojo laikotarpio strategijos. 1978 m. Europos Taryba nutarė įkurti Europos monetarinę sistemą (EMS). Sistema pradėjo veikti 1979 m. ir siekė dviejų pagrindinių tikslų:

1) sukurti žemyne stabilią pinigų zoną;

2) paspartinti integracijos procesą.

EMS gerokai sumažino infliaciją ES šalyse ir palaikė valiutos keitimo kurso stabilumą. Padėjo suartinti Bendrijos šalių ekonomiką. Svarbiausieji Europos monetarinės sistemos komponentai:

• Europos piniginis vienetas ekiu (European currency unit);

• valiutų keitimo kursų mechanizmas;

• kreditavimo mechanizmas;

• nuokrypio indikatorius;

• Europos valiutos kooperacijos fondas (EVKF).

Pagrindinis vaidmuo EMS teko piniginiam vienetui ekiu, kuris atlikoketurias funkcijas:

• valiutų keitimo priemonė;

• valiutų kurso nuokrypio indikatorius;

• intervencijos ir kreditavimo sistemų priemonė;

• EMS centrinių bankų abipusio atsiskaitymo priemonė.

Ekiu – Europos Sąjungos šalių valiutų krepšelis, kurį tam tikru santykiu sudarė visų Sąjungos šalių valiutas. Kiekvienos šalies valiutos dalis ekiu krepšelyje priklausė nuo šalies ekonominio pajėgumo. Ekiu reikšmė nuolat didėjo, tačiau jis neatliko pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. Ekiu buvo naudojamas tik nesusijusiose su grynaisiais pinigais operacijose. Kaip mokėjimo priemonė buvo panaudota ne daugiau kaip 1% EB šalių komercinių sandorių kasmetinės apimties. Apibendrinant EMS veikimą galima teigti, kad valiutų keitimo kursųsantykinis stabilumas buvo pasiektas:

• konverguojant infliacijos normas;

• derinant palūkanų normas prie valiutos keitimo normų;

• reguliuojant valiutos keitimo rinkas;

• didinant sistemos kredito galimybes.

EMS perėjo tris vystymosi stadijas. Trečiosios stadijos pabaigoje išryškėjo trys svarbūs momentai:

• kapitalo judėjimo liberalizavimo būtinumas;

• sprendimai sukurti užbaigtą Europos valiutų sąjungą (EVS);

• Vokietijos susivienijimas, turėjęs įtakos tiek Vokietijos ekonomikai, tiek netiesiogiai kitoms šalims.

Perėjus prie vieningos valiutos, baigėsi EMS formavimo procesas. Be Europos pinigų sistemos (EPS) nebūtų galima sukurti vieningos valiutų sąjungos. EVS etapai buvo tiksliai apib.rėžti 1989 m. “Deloro ataskaitoje” (Delors Report). Šią ataskaitą Europos viršūnių tarybai parengė ekspertų komitetas, sudarytas iš Europos Bendrijos centrinių bankų vadovų ir kelių nepriklausomų bankininkystės ekspertų. Ataskaitoje numatyti trys EPS etapai. 1989 m. Madrido viršūnių susirinkime nutarta priimti “Deloro” trijų pakopų planą ir pirmąją jo dalį pradėti įgyvendinti 1990 metais.

Pirmasis EVS etapas tęsėsi nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. Nuo tada panaikinti visi valiutos ir kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimai (išskyrus kelias išimtis). Pradėta glaudesnė koordinacija ir bendra valstybių narių ekonominės politikos kontrolė. Centrinių bankų valdytojų komitetas sustiprino centrinių bankų bendradarbiavimą. Mažame Olandijos Mastrichto miestelyje 1991 m. gruodžio 10 d. įsteigta Europos valiutų sąjunga ir pasirašyta galutinė sutartis. Taip buvo žengtas lemiamas žingsnis – judėjimas vieningos valiutos link tapo negrįžtamu. Be to, Mastrichte leista Didžiajai Britanijai neprisijungti prie EVS, tokia pat išimtis suteikta ir Danijai. Mastrichto sutartyje nustatyti pagrindiniai konvergencijos kriterijai, kuriuos privalo įvykdyti ES šalys, norinčios tapti EVS narėmis.

Euro įvedimas iš esmės keičia tarptautinę pinigų sistemą, kurioje didžiąją praėjusio šimtmečio dalį vyravo JAV doleris. Pagrindiniai euro pranašumai yra tokie:

• euras turėtų tapti svarbi sandorių valiuta tarptautinėje prekyboje, kadangi euro zonos šalių bendroji prekybos apimtis labai didelė, be to, pirkėjai ir tiekėjai šalyse, prekiaujančiose su euro šalimis, šią valiutą naudos grynai komerciniais tikslais;

• euras turėtų tapti svarbia valiuta finansiniams sandoriams vykdyti;

• euro įvedimas ir cirkuliacija turėtų sumažinti infliaciją euro zonoje. Jokia kita valiutos zona neturi tokių griežtų oficialių įsipareigojimų kovoti su infliacija;

• euras turėtų padėti sukurti didelę ir likvidžią kapitalo rinką, o daugelis žinomų Europos kapitalo rinkų struktūrų bus pergrupuotos. Aiškus euro rinkos dydis kapitalo rinkas turėtų padaryti labiau likvidžias, pritraukti tiek investuotojus tiek paskolų gavėjus;

• rinka, kurioje investuotojams labiau rūpės kredito rizika negu valiutų kurso rizika, paskatins didesnę paskolų gavėjų grupę išleisti vertybinius popierius. Tokiu būdu euras skatins pagrindinius paskolų gavėjus, t.y. daugiausia dideles verslo įmones tiesiogiai kreiptis į kreditorius išleidžiant obligacijas;

• euro įvedimas skatins konkurencijos didėjimą Europos finansų sektoriuje ir spartesnę rinkos integraciją;

• euras padidins finansinių produktų rinkų skaidrumą klientams bus lengviau palyginti kainas už šalies ribų. Kartu su naujai paskirstymo kanalais, atsirandančiais dėl technologinės pažangos, labai padidės finansinių produktų tiekėjų konkurencija;

• suintensyvėjusi konkurencija ir didėjanti rinkos integracija turėtų paspartinti prasidedantį Europos bankų sektoriaus restruktūrizavimą. Kol kas jie konsolidavosi tik šalių viduje, tačiau reikia tikėtis, kad jie vis labiau konsoliduosis ir už šalies ribų. Prielaidų tam yra;

• išnyks pinigų keitimo kaštai. Tai naudinga tiek verslo subjektui, tiek eiliniam vartotojui;

• įsigalės teisingesnė konkurencija. Euro zonos šalys dalyvės nebegalės dirbtinai sumažinti savo pinigų vertės ir tuo būdu skatinti šalies įmonių eksporto bei kenkti valstybių, turinčių stiprią vidaus valiutą, gamintojams;

• suaktyvės investicijų skatinimas, nes nebebus valiutų kursų svyravimo rinkos, o tai skatins didesnį ekonominį augimą, naujų darbo vietų kūrimą;

• ECB didmeninė mokėjimų sistema TARGET bus svarbi rinkos integravimo varomoji jėga. TARGET sudarys galimybę visiems ES valstybių bankams atlikti mokėjimus realiu laiku, nepaisant nacionalinių sienų. Ši kapitalo rinka bus labai glausta, leis greitai ir veikmingai sureguliuoti likvidumą;

• suvienodės kainos. Bendros valiutos įvedimas padidins konkurenciją, kuri privers įmones suvienodinti kainas bei minimaliai jas sumažinti. Tai didelis privalumas vart.otojams. Galima pastebėti ir neigiamų bendros valiutos įvedimo pasekmių:

• padidėjusi konkurencija ne vienai įmonei gali reikšti bankrotą ar būtinybę susijungti. Dėl to gali būti prarasta daug darbo vietų;

• didelės išlaidos dėl valiutų keitimo, kurių didžioji dalis teks EVS šalių verslo subjektams. Įmonės, finansų investicijos turės pritaikyti naujai valiutai įvairią įrangą (pardavimo automatus, grynųjų pinigų išdavimo įrengimus, kasos a

. . .

Join the Conversation

×
×