ES kospektai

Europos Sąjungos teisės struktūraEuropos Sąjungos ramsčiai – neformalus, plačiai naudojamas skirtingai reglamentuojamų ES veiklos sričių pavadinimas.1 ramstis – EAPB, EB, Euratomas2 ramstis – Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)3 ramstis) – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosios teisės srityje (PTBTS).ES teisės šaltiniai1. Normos – kurios yra Bendrijų ir Europos Sąjungos steigimo sutartyse ir teisės aktuose, kurie jas pakeičia arba papildo. Jų visuma sudaro taip vadinamą pirminę teisę.2. Visuma normų, sukurtų institucijų aktais – antrinė arba išvestinė teisė.3. Tarptautinės sutartys tarp Bendrijų (arba Bendrijų ir valstybių narių kartu) ir trečiųjų šalių – kartais dar vadinama papildanti teisė.4. Europos Bendrijų teisingumo teismo praktika. 5. Bendrijų teisės bendrieji principai (kai kurie autoriai bendruosius principus priskiria pirminei teisei, nes antrinės teisės aktai turi jų nepažeisti).Bendrijų tarptautinės sutartys – tai dar viena svarbi ES teisės šaltinių grupė. Jos gali būti suskirstytos į 3 kategorijas: 1) sutartys tarp Bendrijų ir vienos ar daugiau valstybių, nesančių ES narėmis; 2) sutarys tarp Bendrijų ir VN, veikiančių bendrai ir kitų valstybių – mišrios sutartys; 3) sutartys tarp ES valstybių narių (veikiančių atskirai) ir kitų valstybių. Pagal savo pobūdį EB tarptautinės sutartys dažniausiai sudaromos prekybos, bendradarbiavimo klausimais. Bendrieji teisės principai yra įprastas teisės šaltinis tose valstybėse, kurių civilinė teisė yra pagrįsta romėnų teisės tradicijomis. Jie pateikia vertybes ir pagrindines taisykles, kuriomis vadovaujantis aiškinamos rašytinės teisės normos ir užpildomos rašytinės teisės spragos. ES teisėje bendrųjų teisės principų turi laikytis ES institucijos, kai jos priima teisės aktus, taip pat ir valstybės narės, kai jos įgyvendina ES teisę. Taigi bendrieji teisės principai turi pirminio šaltinio galią.Bendruosius EB teisės principus galima sąlyginai suskirstyti į 4 grupes:1) Administracinio teisėtumo principai – taisyklės, kurios nustato ribas ES institucijų ir VN administracinės valdžios veiksmams – pvz., teisėtumo, nediskriminavimo, proporcingumo, teisinio tikrumo principai;2) Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės – pvz., teisė į nuosavybę, į privataus gyvenimo apsaugą, teisė į gynybą ir kt.;3) Ekonominės laisvės – (laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas);4) Auganti grupė „politinių principų“ – subsidiarumo, lojalumo, viešumo.Europos Bendrijų teisingumo teismo ir Pirmojo instancijos teismo praktika – nors EBTT ir Pirmos instancijos teismas ir nepriima teisės aktų, t.y. nekuria teisės tiesiogiai, galime vis tik kalbėti apie šių teismų sprendimus, preliminarius nutarimus, kaip apie ES teisės šaltinį, kuris užpildo rašytinės teisės spragas ir pagrindžia jos reikšmingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kas EBTT savo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs tokias svarbias koncepcijas, kaip EB teisės viršenybė, tiesioginis veikimas, valstybių atsakomybė, kurios turi esminę reikšmę ES teisės praktiniam taikymui.

PIRMINĖ TEISĖ

Ją sudaro Bendrijų steigimo sutartys, taip pat jas papildantys teisės aktai, kartu su prisijungimo sutartimis. Detaliau:

I. Steigimo sutartys:1.Europos Anglių ir Plieno Bendrijos EAPB sutartis (1951 m.)2.Europos ekonominės bendrijos EEB sutartis (1957 m.)3.Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) sutartis

II. Grupės sutarčių ar susitarimų, kurios papildo ar keičia steigimo Sutartis:1.Konvencija dėl tam tikrų institucijų, bendrų visoms EB (1957)2.Susiliejimo sutartis – konvencija, įsteigianti vieningą Tarybą ir vieningą Komisiją (1965)3.Biudžetinės sutartys1. Aktas dėl tiesioginių rinkimų į Europos Parlamentą (1976)4.Vieningas Europos Aktas (1986)5.Mastrichto sutartis (1992)6.Amsterdamo sutartis7.Nicos sutartis

III. Keturios Prisijungimo (Stojimo) sutartysPažymėtina, kad sudarius pirmąsias tris iš jų, valstybės tapo Europos Bendrijų narėmis, o sudarius paskutiniąją (Austrija, Suomija, Švedija) – Europos sąjungos narėmis.

Kas būdinga pirminės teisės šaltiniams?1.tam, kad įsigaliotų, būtina, kad būtų sudarytos ir ratifikuotos visų VN pagal jų konstitucinius reikalavimus;2.tai aukščiausią teisinę galią turinčios normos ES teisės sistemoje;3.jų galiojimo ar teisėtumo negalima ginčyti Europos Bendrijų Teisingumo Teisme;4.gali būti pakeistos tik sutartyse numatyta tvarka (ES Sutarties 48 straipsnis numato, kad tam tikslui turi būti šaukiama tarpvyriausybinė konferencija).

Steigimosi sutarčių turinys yra dvejopas. Visų pirma jos reglamentuoja bendros rinkos sukūrimą ir kitas priemones Bendrijų tikslams pasiekti, antra – pačios organizacijos ir jos institucijų funkcionavimą. Pagal savo reglamentavimo pobūdį EAPB sutartį galima priskirti „statiminės sutarties“ kategorijai, t.y. sutarčiai, kuri detaliai išdėsto Bendrijos politikos nuostatus. Tuo tarpu EEB ir Euratom sutartys – tai „rėminės sutartys“, kurios nurodo tik bendras politines gaires, kurioms institucijos turi suteikti konkrečią teisinę išraišką. EEB ir Euratom sutartys sudarytos neribotam laikui, EAPB – 50 metų (jos galiojimas šiuo metu jau yra pasibaigęs).Šalia steigiamojo pobūdžio Sutarčių, kurias galima laikyti tam tikra rašytine konstitucija, yra ir kitokie susitarimai tarp valstybių-narių, taip vadinamos papildančios konvencijos, kurias irgi kai kurie autoriai priskiria pirminei Bendrijų teisei. Kitų autorių nuomone, tokios Konvencijos nėra EB teisės šaltiniais griežta prasme, tačiau įeina į EB teisės sudėti.

ANTRINĖ TEISĖ

Šią teisės šaltinių grupę sudaro ES institucijų priimami teisės aktai. Jų yra įvairių rūšių, priklausomai nuo to, kokioje ES veiklos srityje (ramstyje) jie yra priimami. Be to yra išskiriami standartiniai teisės aktai – t.y. tie teisės aktai, kurie numatyti pirminės teisės šaltiniuose, ir nestandartiniai – susiformavę praktikoje.Standartiniai teisės aktai yra šie:*reglamentai*direktyvos*sprendimai*rekomendacijos*nuomonėsReglamentai yra tiesioginio veikimo aktai, tai yra privalomi valstybėms narėms ir jų subjektams nuo jų įsigaliojimo. Jie turi būti visiškai vienodai taikomi visose valstybėse narėse, todėl jų taikymui nereikia, ir netgi negalima priimti nacionalinių teisės aktų, nebent tai numatyta pačiame reglamente. Reglamentai taikomi visuotinai, tai reiškia, kad nėra įasmenintas ratas asmenų, kuriems reglamentas bus taikomas.Direktyvos – reikalauja perkėlimo į nacionalinę teisę, ir palieka valstybėms narėms tam tikrą laisvę pasirenkant perkėlimo formą bei būdą. Vis tik yra ir tam tikri privalomi reikalavimai, kurių valstybės narės negali pažeisti. Tai yra:*VN turi perkelti direktyvą per joje nurodytą terminą;*Direktyvos nuostatos turi būti perkeltos pilnai;*Jos turi būti perkeltos privalomojo pobūdžio teisės aktu; *Apie direktyvos įgyvendinimą būtina informuoti Komisiją.Direktyva, skirtingai nei reglamentas yra adresuota tik valstybėms narėms, kurioms kyla pareiga ją įgyvendinti.Sprendimas kaip taisyklė turi konkretų adresatą, kuris ir privalo jį įgyvendinti. Rekomendacijos dažniausiai adresuojamos valstybėms narėms, o nuomones institucijos teikia viena kitai. Jų neprivalomas pobūdis nereiškia, kad jos neturi jokios teisinės reikšmės. Reglamentai, direktyvos ir sprendimai įsigalioja nuo juose nurodytos datos arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo. Individualaus pobūdžio sprendimai siunčiami adresatui ir įsigalioja nuo pranešimo dienos.

Standartiniai teisės aktai, kuriuos institucijos priima antrajame ramstyje (bendroje užsienio ir saugumo politikoje – BUSP), yra šie:*bendrieji BUSP principai ir bendros gairės*bendros strategijos;*bendri veiksmai;*bendros pozicijos.Šiuos teisės aktus priima Europos Vadovų Taryba ir Taryba. Jie laikomi tarpiniais tarp teisinių ir politinių instrumentų, nes EBTT neturi kompetencijos tikrinti jų teisėtumo.

Standartiniai teisės aktai, kuriuos institucijos priima trečiajame ramstyje (policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) yra šie: *bendros pozicijos;*pamatiniai sprendimai;*sprendimai;*konvencijos (jas turi pasirašyti ir, prireikus, ratifikuoti VN).

Pamatiniai sprendimai turi pranašumų su direktyvomis, o sprendimai – su sprendimais, priimamais pirmajame ramstyje. Skirtumas tik tas, kad trečiojo ramsčio teisės aktai negali turėti tiesioginio veikimo. Dėl teisės aktų priėmimo procedūros, reikia pažymėti tai, kad iniciatyvą teikti pasiūlymus dėl teisės aktų turi, visų pirma, valstybės narės, o ne tik Komisija. Pastebėtina ir tai, kas EBTT turi ribotą kompetenciją tikrinti trečiojo ramsčio aktų teisėtumą.

Nestandartiniai antrinės teisės aktai*programinio pobūdžio (veiksmų programos, baltosios ir žaliosios knygos, elgesio kodeksai ir pan);*deklaratyvaus pobūdžio (rezoliucijos, deklaracijos, išvados, pranešimai).Atskiras grupes nestandartinių aktų sudaro institucijų vidaus tvarką reglamentuojantys aktai ir tarpinstituciniai susitarimai.

Kaip jau buvo minėta, Bendrijų teisė turi būti:*viršesnė už nacionalinę teisę;*Bendrijų teisės veikimas yra tiesioginis;*Bendrijų teisė yra privalomojo pobūdžio valstybėms narėms.

ES bendrijų teisės veikimą užtikrina:*Europos Komisija (Komisija atlieka šioje srityje 2 esmines f-jas: 1) ES teisės pažeidimų prevencija 2) Pažeidimų išaiškinimas ir tyrimas);*Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismai (užtikrina, kad aiškinantis ir taikant šią sutartį būtų laikomasi teisės normų. Šių teismų nagrinėjamas bylas galima suskirstyti į dvi stambias grupes: 1) bylos pagal tiesioginius ieškinius 2) bylos pagal nacionalinių teismų teikiamus užklausimus (preliminarūs nutarimai). Pastebėtina, kad antrosios grupės bylas nagrinėja ir preliminarius nuratimus nacionaliniams teismams teikia tik EBTT, tuo tarpu pirmosios grupės bylos yra paskirstytos tarp abiejų teismų. Jei bylą nagrinėjo Pirmos instancijos teismas, jo priimtą sprendimą galima apskųsti EBTT, kuris, tokiu atveju veikia kaip apeliacinis teismas. Tačiau jei bylą nagrinėjo EBTT, jo sprendimas yra neskundžiamas.

2.kl. ES struktūraPagrindinė ES struktūros sudedamoji dalis – “Institucinis trikampis”, t.y. Europos parlamentas, ES Taryba (Ministrų taryba), Europos Komisija. Europos parlamentas renkamas kas 5 metus, tiesioginiais rinkimais. ES šalies pilietis, nuolat gyvenantis kitoje ES šalyje gali rinkti EP ir būti renkamas. EP šiuo metu posėdžiauja 626 parlamentarai, kurie yra susiskirstę į 7 politines grupes. Yra t.t. reikalavimai kiek narių gali sudaryti EP partiją.EP neturi savarankiškos teisės aktų leidybos iniciatyvos teisės (prašo Komisijos). Teisės aktų priėmimas: teisės išplėstos nuo konsultavimo procedūros iki bendro sprendimo proceso.EP posėdžiauja Strasbūre ir Briuselyje (generalinis sekretoriatas Liuksemburge).EP vykdo tokias pagrindines f-jas:1. Vykdo visų ES institucijų visų pirma Komisijos, demokratinę kontrolę.2. Su Taryba “dalijasi” įstatymų leidžiamosios valdžios f-ją.3. Vaidina svarbų vaidmenį tvirtinant ES biudžetą.ES “Instituciniame trikampyje” veikia 3 tarybos: Europos Vadovų Taryba (EVT), ES Taryba (Ministrų Taryba) (ESMT) ir Europos Taryba (ET).Europos vadovų tarybą sudaro ES valstybių vadovai, Ši taryba kartu su Europos Komisijos pirmininku posėdžiauja reguliariai (dažniausiai 4 k. per metus). EVT atlieka šias f-jas:1. Formuoja strategines ES vystymosi kryptis2. Koordinuoja ES politiką ir sprendžia “užstrigusius” klausimusSpecifinės sritys: BUSP, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje, ekonominė, pinigų ir užimtumo politikos. Sprendimai priimami konsensuso metodu ir dažniausiai išreiškiami prezidentaujančios šalies išvadomis.ESMT – tai šalių narių atstovų dažniausiai ministrų susitikimai. Pirmininkauja kas 6 mėn. kita valstybė narė. Per metus įvysta virš 80 susitikimų. Taryba turi skirtingus pavadinimus priklausomai nuo to, kokie ministrai susirenka. Gali būti tokios tarybos formacijos:1. bendrieji reikalai ir išoriniai santykiai (+saugumo ir gynybos politika, bei plėtros politika)2. ekonominė ir finansų politika (+biudžetas)3. teisingumas ir vidaus reikalai4. užimtumas ir socialinė politika, sveikatos ir vartotojų apsauga.5. konkurencingumas (vidaus rinka pramonė ir tyrimai, turizmas)6. transportas, telekomunikacijos ir energetika7. žemės ūkis ir žuvininkystė8. aplinka9. švietimas, jaunimas, kultūra, adiovizualinė politika.Pagrindinės ESMT f-jos.1. Priima ES teisės aktus (kai kuriose srityse kartu su EP)2. Užtikrina šalių narių ekonominių politikų koordinavimą.3. ES vardu sudaro tarptautines sutartis su trečiosiomis šalimis ir tarpt. Organizacijomis4. Kartu su EP tvirtina ES biudžetą.5. Priima spr. įgyvendinant bendrąją užsienio reikalų ir saugumo politiką6. Koordinuoja ŠN veiklą teisingumo ir vidaus reikalų srityse.7. Skiria kitų institucijų narius (Komisija, Audito Rūmai, teismo skyriai) ar nustato jų sk. ESMT balsai priimant sprendimus tarp šalių narių yra paskirstyti proporcingai jų dydžiui ir gyventojų sk. Priklausomai nuo srities Taryba spr. priima: paprasta balsų dauguma, kvalifikuota balsų dauguma arba vienbalsiai. Kvalifikuota balsų dauguma: 232 balsai ir daugiau nei pusę šalių balsuojant dėl Komisijos skyrimo. Kitais atvejais – 232 balsai ir 2/3 šalių su galimybe patikrinti, kad jos sudaro mažiausiai 62 proc. ES gyventojų.Europos Komisija atstovauja “bendrąjį” Europos interesą ir yra integracijos “variklis”. Pgr. EK f-jos:1. Inicijuoja ES teisės aktų priėmimą.2. Užtikrina ES rteisės aktų, biudžeto, programų įgyvendinimą.3. Prižiūri kaip ŠN laikosi ES teisės4. Atstovauja ES tarptautinėje arenoje, kai kuriais klausimais vykdo derybas.EK struktūrą sudaro 20 komisarų, kuriuos EP pritarimu skiria ŠN. Jie veikia nepriklausomai ir atstovauja europinį interesą. Komisijos sudėtis atnaujinama kas 5 m. Didžiosios šalys turi po 2 komisarus, kitos po 1. Komisijos posėdžiai vyksta kiekvieną trečiadienį Briuselyje. Kitos ES struktūros dalys: Teisingumo Teismas (aiškina ES teisę, sprendžia ŠN įsipareigojimų nevykdymo atvejus, sprendžia ginčus tarp ES teisės subjektų), Audito Rūmai (kontroliuoja ES biudžetą ir institucijų finansinę veiklą, patariamoji f-ja.), Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetas, Regionų Komitetas, Ombudsmenas, Europos investicijų Bankas, Europos Centrinis Bankas.

3 klausimas. Sprendimų priėmimas ES.Sprendimų priėmimas (angl. decision-making) – terminas, apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką. Šią tvarką nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Yra priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Iš esmės visus ES priimamus sprendimus galima taip suskirstyti:· principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai; · sprendimai dėl teisės aktų priėmimo; · bendrosios prekybos politikos sprendimai; · bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimai; · sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse; · sprendimai dėl biudžeto; · administraciniai sprendimai.Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai siejasi su esamų Bendrijų steigimo sutarčių pakeitimais, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymu, naujų valstybių priėmimu į ES, naujų integracinių projektų (pvz., vieningos rinkos programos, ekonominės ir pinigų sąjungos, naujų valstybių priėmimo strategijos ir kt.) įgyvendinimu ir visais kitais reikalais, ypač svarbiais Europos Sąjungai. Principinius politinius ir konstitucinius sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos viršūnių tarybą. Paprastai (su retomis išimtimis) Europos viršūnių taryboje nebalsuojama ir visi sprendimai priimami bendru sutarimu. Tačiau nors Europos viršūnių tarybos sprendimai yra principiniai politiniai, jie neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama kitoms ES institucijoms – Tarybai ir Komisijai, kurios pasirūpina atitinkamų teisės aktų priėmimu ar kitokiais reikalingais administraciniais veiksmais.

Prie dalies principinių politinių ir konstitucinių sprendimų teisinio įforminimo (pvz., sprendimo dėl naujų valstybių priėmimo į ES ar tarptautinių sutarčių sudarymo ES vardu) prisideda ir Europos Parlamentas (EP).EP sprendžiant principinius konstitucinius ir politinius klausimus turi didelę svarbą, nes be jo sutikimo tokių sprendimų priimti nebegalima. Modifikuotoje Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartyje vadinamąją EP pritarimo procedūrą yra numatyta dar labiau išplėsti. Joje nustatyta, kad EP pritarimo reikės norint įvesti sankcijas ir jas taikyti savo įsipareigojimų nevykdančiai valstybei narei.Pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų), yra iš ES valstybių įgaliotųjų atstovų, t. y. ministrų, sudaryta ES Taryba. Taryba priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba, jeigu tai numatyta Bendrijų steigimo sutartyse, kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau iki teisės akto projekto perdavimo Tarybai, kad ji priimtų galutinį sprendimą, pačiame projekto parengimo ir svarstymo darbe dalyvauja ir kitos ES institucijos – Komisija ir EP, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) bei Regionų komitetas (RK). Komisijai šiame procese priklauso teisės akto inicijavimo ir jo projekto parengimo teisė, tuo tarpu kitos institucijos priimant sprendimus paprastai pareiškia savo nuomonę bei konsultuoja Komisiją ir Tarybą. Tačiau Taryba, nors ir privalo susipažinti su konsultuojančių institucijų nuomone, nebūtinai turi į ją atsižvelgti. Tik labai nedaugeliu klausimų (kai kuriais laisvo judėjimo klausimais) Taryba yra suvaržyta ir negali priimti teisės akto, negavusi EP sutikimo. EP pritarimo procedūra yra labiau taikoma teisiškai įforminant principinius politinius ir konstitucinius sprendimus.Taigi principinė sprendimų dėl teisės aktų priėmimo schema atrodytų taip: Komisija teikia teisės akto projektą Tarybai; EP (taip pat EB steigimo sutartyje numatytais atvejais arba savo iniciatyva – ESRK ir (arba) RK) pareiškia savo nuomonę ir konsultuoja Tarybą; Taryba (vieningai arba kvalifikuota balsų dauguma) priima sprendimą. Vis dėlto ilgainiui dėl integracijos gilinimo ši principinė procedūra evoliucionavo ir keitėsi. Čia aprašytu būdu (dabar dažniausiai vadinamu konsultacine procedūra) visi teisės aktai buvo priiminėjami tik iki 1987 m., kai įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Šis dokumentas išplėtė EP teises ir numatė vadinamąją bendradarbiavimo procedūrą.Bendradarbiavimo procedūra (EB steigimo sutarties 252 straipsnis) nuo konsultacinės procedūros skiriasi tuo, kad EP įgijo didesnes teises. Jis gali teisės akto projektą svarstyti antrą kartą. Per pirmąjį svarstymą EP pareiškia savo nuomonę, o Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir EP nuomone, parengia bendrą poziciją, su kuria vėl yra supažindinamas EP, ir jis vėl gali pareikšti savo nuomonę. Tačiau ir šiuo atveju galutinis žodis priklauso Tarybai, kuri turi teisę neatsižvelgti į po antrojo svarstymo EP pareikštą nuomonę. Tiktai tokiu atveju ji privalo sprendimą priimti ne kvalifikuota balsų dauguma, bet vieningai. Konsultacinė ir bendradarbiavimo procedūros buvo taikomos EB steigimo sutarties nurodytais atvejais. Dalis klausimų ir toliau buvo sprendžiama pagal konsultacinę procedūrą, bet dalis (ypač susiję su vieningos rinkos programos įgyvendinimu) – pagal bendradarbiavimo procedūrą.1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis vėlgi įdiegė kai kurias sprendimų dėl teisės aktų priėmimo tvarkos naujoves. EP teisės buvo dar labiau išplėstos – daliai EB kompetencijai priklausančių klausimų spręsti įvesta vadinamoji bendro sprendimo procedūra (pagal EB steigimo sutarties 251 straipsnį). Tai tokia sprendimų priėmimo procedūra, kai Europos teisės aktai priimami jau ne vien Tarybos, bet dviejų institucijų – EP ir Tarybos – vardu. Vis dėlto šių institucijų galimybės dar toli gražu nėra lygios. Bendro sprendimo procedūros naujovė – tai galimybė teisės akto projektą EP svarstyti trečią kartą. Jeigu Taryba neatsižvelgia į po antrojo svarstymo pareikštą EP nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, tai EP savo balsų dauguma gali vetuoti Tarybos sprendimą. Kad būtų to išvengta, ypač svarbus tapo antrasis teisės akto projekto svarstymas EP. Jo metu išryškėjus EP ir Tarybos nesutarimams sudaromas specialus taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir EP atstovų ir kurio užduotis – parengti kompromisinį, abiem pusėms priimtiną teisės akto tekstą, už kurį galėtų balsuoti ir Taryba, ir EP. Kol kas priimant teisės aktus priklausomai nuo nagrinėjamų projektų turinio yra taikomos visos trys procedūros. Tačiau 1999 m. įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje yra numatyta beveik visiškai atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti šiek tiek supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.Atskirą ES sprendimų grupę sudaro sprendimai, priimami dėl ES bendrosios prekybos politikos, kai ES valstybės nori vienu balsu vesti derybas dėl prekybos sąlygų su kitomis pasaulio valstybėmis. Tada pagrindine ES derybininke tampa Komisija, kuri privalo veikti pagal Tarybos nustatytą mandatą. Mandato turinį nustato Taryba, kuri gali priimti sprendimą ir kvalifikuota balsų dauguma. EP čia nedalyvauja ir yra galimos tik neformalios Tarybos ir EP konsultacijos.Kvalifikuota balsų dauguma: kiekviena valstybė turi Bendrijų steigimo sutartyse nustatytą balsų skaičių. 232 balsai ir daugiau negu pusei šalių balsuojant dėl Komisijos pasiūlymokitais atvejais – 232 balsai ir 2/3 šalių su galimybe patikrinti, kad jos sudaro mažiausiai 62 proc. visų ES gyventojų4. Klausimas :Muitu sąjungos sukurimas,5. Klausimas: Svarbiausi bendrosios rinkos bruožai:ĮvadasIntegracija – procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio ryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi.Ekonominė integracija – tai nacionalinių ekonomikų susijungimas, ribų, skiriančiūų ekonominę veiklą vienoje valstybėje nuo kitos panaikinimas. Pokariniu laikotarpiu ekonomikos tapo atviros ir tarpusavyje susijusios. Naujų rinkų ir naujų gamybos vietų paieška veda į “biznio globalizaciją”, kadangi įmonės pertvarko ir perkelia savo veiklią į užsienį, susiliejant su nacionalinėmis ekonomikomis.Pasaulio ekonomikų didėjanti integracija spartėja dėl technologinių pasiekimų: pigus oro transportas, kompiuteriai telefonai, faksai, satelitinė televizija ir t. t., tačiau ją labai stabdo valstybių prekybos nepakankamo liberalizavimo politika. Pokariniu laikotarpiu buvo pastebimas ne tik prekybos liberalizavimas ir biznio globalizacija, bet ir regioninių prekybos blokų formavimasis, apsprendęs gilesnę ir platesnę integraciją tarp dalyvaujančių narių. Kai kurios šalių grupės orientavosi į laisvą prekybą, kitos į bendrą valiutą ar bendrą politiką. Europos sąjunga yra geriausiai žinoma iš šių blokų. Joje laisvai gali judėti prekės, paslaugos, darbo jėga ir kapitalas, o dabar jau ir bendra valiuta. Dauguma literatūros šaltinių išskiria penkias ekonominės integracijos pakopas: laisvos prekybos zona, muitų sąjunga, bendra rinka, ekonominė sąjunga, politinė sąjunga. 4 klausimas Muitų sąjunga4.1 Muitų sąjungos samprataMuitų sąjunga (angl. Customs union, pranc. Union douaniere, vok. Zollunion) – laisvosios prekybos erdvė tarp dviejų ir daugiau valstybių, taip pat bendrasis išorinis tarifas ir bendros prekybos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu taisyklės. Viena vertus, muitų sąjungos narės panaikina tarpusavio prekybos apribojimus, kita vertus, importuojamoms į muitų sąjungos teritoriją prekėms taikomi vienodi tarifai ir kvotos nepriklausomai nuo to, per kurią valstybę prekės įvežamos. Dėl to importuojamiems produktams nebereikia taikyti prekių kilmės reikalavimų. Be to, muitų sąjungos narės vykdo bendrą užsienio prekybos politiką, taiko bendras muitų procedūras, susitaria dėl pajamų, gautų iš muitų, pasiskirstymo ir pan. Muitų sąjunga, kaip ir laisvosios prekybos erdvė, yra regioninio preferencinio susitarimo rūšis. Europos Bendrijų valstybės muitų sąjungą įgyvendino 1968 m. liepos 1 d., kai buvo įvestas bendrasis išorinis tarifas ir panaikintos tarpusavio prekybos kvotos. Trys iš šešių EB įsteigusių valstybių, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas, dar anksčiau, t. y. 1948 m., buvo sudariusios Beneliukso muitų sąjungą. EB atžvilgiu muitų sąjunga buvo laikoma ne savaiminiu, bet vienu iš etapų įgyvendinant bendrąją rinką. Nuo 1990 m. maždaug aštuonerius metus vyko diskusijos ir tarp Estijos, Latvijos bei Lietuvos dėl Baltijos šalių muitų sąjungos sudarymo. Šia idėja ypač palaikė Latvija, ir netgi buvo sutarta dėl konkrečios trišalės muitų sąjungos įgyvendinimo datos (1998 m.). Tačiau ši Baltijos šalių prekybinio susitarimo forma nebuvo įgyvendinta dėl nesugebėjimo suderinti kiekvienos iš jų prekybos režimų ir pirmenybės teikimo integracijai į ES, o ne platesnio trišalio bendradarbiavimo formos. Prasidėjus Estijos, o vėliau ir Latvijos bei Lietuvos deryboms su ES dėl narystės, trišalės Baltijos šalių sąjungos idėjos buvo atsisakyta. Visos trys Baltijos šalys įstojusios į ES galiausiai taps vienos didelės muitų sąjungos narėmis.4.2 BMT – bendrasis muitų tarifasES, reguliuodama prekybą, siekė ne tik sukurti kliūčių neturinčią vidaus rinką, kuri apsaugotų laisvą ir sąžiningą konkurenciją. Ji taip pat siekė, kad išorinis pasaulis ją laikytų vienu prekybos vienetu, kad bet kam, nesančiam ES ir norinčiam turėti verslo reikalų su kuonors, esančiu ES viduje, būtų taikomi vienodi apribojimai, mokėjimai ar teisės nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje yra ta kita šalis, su kuria turima reikalų.Pagrindinė Bendrijos šiam tikslui skirta priemonė buvo bendrasis išorinis tarifas. Tai iš esmės papildo laisvą prekių judėjimą, nes jeigu valstybėms narėms būtų leista išlaikyti savus nacionalinius muitų tarifus, joms reikėtų palikti ir muitinės kontrolę, nors ji būtų taikoma tik gaminiams, patekusiems į Bendriją iš išorės. Taip būtų rimtai pakenkta vieningai rinkai, o ką jau kalbėti apie visus galimus nepageidautinus ekonominius padarinius, tokius kaip prekybos nukrypimai.Nuo EB sutarties įsigaliomo ir dabar bendrojo muitų tarifo (BMT) taisyklės gerokai pasikeitė.Besikaičiantis BMT patyrė nemažai įtakos tiek iš vidaus, tiek iš išorės, konkrečiai jį veikė:o nujų valsybių narių įstojimas;o bendroji žemės ūkio politika, dėl kurios žemės ūkio produkcijai buvo taikoma speciali importo mokesčių sistema;o 1998 m. sausio 1 d. Įsigaliojusi Tarptautinė konvencija dėl suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos, kuri suvienodino muitų ir prekybos klasifikavimo sistemas; ES įgyvendino šią konvenciją priimdama Reglamentą 2658/872, kuriame yar kombinuotoji nomenklatūra (CN) ir Bendrijos integruotasis tarifai (TARIC);o derybos dėl tarifų, vykdytos pagal Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT), t.y. Dilono, Kenedžio, Tokijo ir Urugvajaus raunduode; kiekvienas jų vienaip ar kitaip pakeirė BMT nustatytus tarifus;o individualūs ir daugiašaliai prekybos susitarimai, sudaryti su ne valstybėmis narėmis, kurie tokias šalis atleido nuo BMT nustatytų muitų ar juos sumažino.Norint taikyti BMT ir juo vadovautis turi būti išsami teisinė bazė, skirta tokiems klausimams kaip kilmės taisuklės, muitinis įvertinimas, BMT taikomos išimtys ir t. t. Iš pradžių jos buvo nustatytos atskiruose dokumentuose, tačiau neseniai visos buvo konsoliduotos viename Bendrijos muitinės kodekse, priimtame 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu, kuris nuo to laiko vadinamas BMK reglamentu. Po metų jis buvo papildytas reglamentu, skirtu įgyvendinti gana bendro pobūdžio BMK reglamenro nuostatoms; nuo to laiko šis reglamentas vadinamas Įgyvendinimo reglamentu.BMT pateikia du muitų stulpelius. Vienas skirtas “automatiniam” tarifui, kuris sudarė dalį pirminio BMT. Kitas stulpelis skirtas “konvenciniams “ tarifams, dėl kurių buvo susitarta GATT tarifų mažinimo kontekste. BMT, taikomo pramonės gaminiams, vidurkis yra 4,7 proc.4.3 BMT išimtysGali būti daugybė aplinkybių, dėl kurių tam tikroms priemonėms daroma išimtis taikant BMT nustatytus muitus. Pirmoji iš tokių aplinkybių – gaminio galutinis panaudpjimas. Antai tokaim gaminiui kaip toluolas netaikomas BMT nustatytas muitas, jeigu jis naudojamas kitam tikslui, o ne kaip energijos ar šilumos gamybai skirti dagalai. Jei gaminys skirtas tokiam tikslui, importuotojas turi įvykdyti keletą įsipareigojimų: prekės ne tik privalo būti panaudotos tam tikslui, kuris pateisina išimtį, bet ir turėtų atitinkamus buhalterinius įrašus, o atliekant patikrinimą turi būti pateikti visi jam reikalingi dokumentai.Dar yra laikinosios išimtys. Leidžiama pateikti BMT nustatytą muitą arba jo nebetaikyti prekėms, tačiau tai negali viršyti 20 proc. taikomo tarifo ir trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Yra dvejopos aplinkybės, kai Taryba gali leisti tokais išimtis. Pirmosios siejasi su įvairiais susitarimais dėl preferencinės prekybos, sudaryatis su terčiosiomis šalimis, ir jais siekiama sumažinti paprastai taikomus BMT muitus. Antroji išimčių grupė – tos, kurias taikant, Tarybos nuomone, ES prekybininkai turėtų naudos, pvz., kai tam tikras gaminys negaminamas ES, bet jis reikalingas ES gamintojams gamybos procese.Taip pat yra išimčių tam tikroms gaminių rūšims. Įvairiems gaminiams, kurie labiau skatina viešuosius, o ne komercinius poreikius, taip pat taikomos išimtys dėl BMT muitų. Tos išimtys taikomos prietaisams, švietimo, mokslo ir kultūros reikmenim, medicinos prietaisams ir prekėms, skatinančioms prekybą.Gali būti ir taip, kad išimtis tarifams, taikomas tik jos nacionalinei teritorijai, valstybė narė suteiks atskirai veikdama. Pripažįstama, jog kartais kai kurie daiktai tam tikrose valstybėse narėse yar nevienodai prieinami, kad būtų patenkinta paklausa, ir šios valstybės gali būti tradiciškai priklausomos nuo tokių prekių importo iš trečiųjų šalių. Jei minėtosios aplinkybės yra lemiamos, Taryba gali leisti valstybei narei taikyti tarifines kvotas.4.4 BMT taikomų muitų įvertinimasDauguma pagal BMT taikomų muitų nustatomi ad valorem, t. y. Jie yra išreikšti kaip procentas nuo importuojamo daikto vertės. Todėl ypač svarbu, kad ši vertė būtų nustatoma kiek įmanoma teisingiau ir vienodai.Esminės įvertinimo taisyklės yra nustatytos BMK reglamente, o procedūriniai reikalavimai- Įgyvendinimo reglamente.Reglamentas išdėsto penkis įvertinimo metodus, kurie paeiliui turi būti taikomi tol, kol bus tinkamas metodas: prekių sandorio vertė, tapačių prekių sandorio vertė, panašių prekių sandorio vertė, dedukuotoji vertė ir apskaičiuotoji vertė.Prekių sandorio vertė. Tai yar pirmasis taikytinas metodas. Sandorio vertė yra apibūdinama kaip kaina, sumokėta ar priklausanti sumokėti už prekes parduotas eksportui į ES. “Sumokėta ar priklausantisumokėta kaina” yra mokėjimas pardavėjui už importuojamas prekes. Jis apima mokėjimus trečiosiom šalims, kurie yra įsipareigojimui pardavėjui dalis. Mokėjimas nebūtinai turi būti pinigų pervedimo formos: jis gali būti ir kredityvas ar kitoks vertybinis popierius.
Tapačių prekių sandorio vertė. Jei nėra lengva taikyti sandorio vertės konkrečioms prekėms, kitas metodas, kurį turi būti stengiamasi panaudoti, yra tapačių prekių sandoris. Šiuo atveju labai daug priklauso nuo konsultacijų tarp muitinės ir importuotojo, per kurias gauta informacija leidžia taikyti tokią sandorios vertę. “Tapačios prekės” – tai prekės, kurios yra vienodos pagal visus požymius, įskaitant jų fizines savybes, kokybę ir pripažinimą.Panašių prekių sandorio vertė. Kitas labai tinkamas metodas nustatyti tinkamą vertę būtų panašių prekių, parduotų eksportui į ES ir eksportuotų panašiu laiku kaip ir vertinamosios prekės, sandorio vertė. “Panašios prekės” – tai prekės, pagamintos toje pačioje šalyje kaip ir vertinamosios prekės, kurios, nors ir nėra panašios pagal visas savybes, turi panašių požymių ir sudedamųjų dalių, leidžiandžių jas naudoti toms pačioms funkcijoms ir galinčių būti jų pakaitalu.Dedukuotosios prekės. Jei nė vienas iš minėtųjų metodų nėra tinkamas, turi būti taikoma dedukuotoji vertė. Tai vertė, pagrįsta prekės vieneto kaina, kuria didžiausias importuotų prekių kiekis ES yar parduodamas asmenims, nesusijusiems su pardavėjais.Apskaičiuota vertė. Toliau – apskaičiuota vertė, t.y. vertė, kurią sudaro keleto elementų sumos, būtent: išlaidos medžiagoms ir importuojamoms prekėms pagaminti; pelno norma ir bendrosios išlaidos, kurios paprastai nustatomos pagal tokios pat rūšies prekių pardavimą; vežimo ir draudimo iki įvežimo į ES muitų teritoriją vietos išlaidos.Pagrįstų priemonių taikymas. Jei minėtieji metodai netinka, muitinė vertė turi būti nustatoma naudojant pagrįstas priemones, kurios atitinka BMK ir GATT VII straiipsnio principus bei bendrąsias taisykles, taip pat remiantis duomenimis, prieinamais ES. GATT Įvertinimo kodeksui nustatytos aiškinamosios pastabos išaiškino, kad jeigu minėtieji penki metodai negali būti sėkmingai taikomi, tai juos vis tiek reikėtų taikyti, bet “pagrįstai lanksčiai”.

5 klausimas. Bendroji rinka

5.1 Bendrosios rinkos samprata

Bendroji rinka – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Bendrosios rinkos kūrimo tikslai gali būti tiek ekonominiai, tiek politiniai. Ekonomikos teorijoje bendroji rinka laikoma viena iš ekonominės integracijos – valstybių narių tarpusavio ekonominės veiklos kliučių laipsniško šalinimo – etapų. Dauguma praktinių ekonominės integracijos bandymų pasaulyje prasideda nuo laisvosios prekybos, vėliau – muitų sąjungos įgyvendinimo, o paskui stengiamasi sukurti bendrąją rinką.Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kurios svarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių reguliavimas. Kitaip sakant, panaikinama diskriminacija tarp įvairioms valstybėms priklausančių veikėjų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų) ir nustatomas bendras diskriminacinis režimas trečiųjų šalių veikėjų atžvilgiu. Bendroji rinka efektyviausiai veikia ne tik tarp valstybių narių pašalinus kliūtis keturioms laisvėms, bet ir suderinus jų ekonominę politiką. Postūmį derinti politiką gali duoti jau egzistuojančios ekonominės integracijos struktūros: pvz., muitų sąjungos funkcionavimas gali paskatinti valstybes nares suvienodinti užsienio prekybos politiką. Kartu ekonominės politikos sričių koordinavimas, ypač bendros politikos nustatymas, tiesiogiai apriboja valstybių narių laisvę vykdyti savarankišką ekonominę politiką. Sėkmingas pinigų sąjungos įgyvendinimas gali ženklinti naują ekonominės integracijos tarp ES valstybių etapą ir savo ruožtu daryti įtaką tolesniam kitų politikos sričių, pvz., iždo politikos, derinimui,tačiau integracijos raida yra yra sunkiai prognozuojama ir priklauso nuo įvairių politinių bei ekonominių aplinkybių.Įgyvendinti bendrąją rinką – buvo vienas iš pagrindinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) tikslų. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai priklausančių valstybių sanglaudą. Įgyvendinant bendrąją rinką kartu buvo numatyta ir nuosekliai suvienodinti valstybių narių ekonominę politiką.Norint sukurti efektyviai veikiančią bendrąją rinką tarp Europos valstybių, turinčių “mišraus” tipo ekonomiką, reikėjo ne tik pašalinti visas kliūtis keturioms laisvėms, bet ir panaikinti rinką iškraipančias vyriausybių intervencines priemones. EB kompetencija pirmiausia yra susijusi su vidaus rinkos veikimu – išeklių paskirstymu ir beveik neapima tokių funkcijų kaip makroekonominė stabilizacija ar perskirstymas. Taigi komisija daugiausia dėmesio skyrė bendrosios rinkos veikimo kliūčių šalinimui. Svarbų vaidmenį dereguliuojant vidaus rinką ir užtikrinant verslo bei kai kurių valstybių narių paramą suvaidino Komisijos pasiūlytas naujas požiūris į techninį derinimą. Buvo pasiūlyta daugelyje sričių standartų suvienodinimą pakeisti abipusiu skirtingų normų pripažinimu, kurio turėjo užtekti, kad produktai galėtų laisvai cirkulioti bendrosios rinkos teritorijoje.Patvirtinus bendrosios rinkos programą ir pradėjus ją vykdyti daugiau dėmesio buvo skirta naujų politikos sričių derinimui ir Bendrijos plėtrai.

5.2 Bendrosios rinkos programa

Bendros rinkos programa – programa, pradėta diegti 1985 m. Europos Bendrijai siekiant iki 1992 m. pabaigos pašalinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, kapitalo bei asmenų judėjimui tarp valstybių narių. Dėl nustatyto konkretaus įgyvendinimo termino ji dar vadinama “Europa 1992”.Fizinės kliūtys prekių ir asmenų judėjimui – muitinių ir imigracijos postų veikla prie valstybių narių sienų – buvo akivaizdžiausia bendrosios rinkos fragmentiškumo apraiška. Todėl programoje Komisija aiškiai išreiškė siekį iki 1992 m. pabaigos visiškai panaikino tokio pobūdžio kliūtis. Siekdama panaikinti muitinių formalumus ir prekių tikrinimą prie valstybių narių sienų, Komisija numatė dviejų etapų veiksmų planą. Pirmiausia valstybės narės turėjo suvienodinti muitinių formas ir įdiegti vienodą administracinį dokumentą. 1992 m. spalio mėn. Komisija paskelbė Bendrijos muitų kodeksą, kuriame buvo numatytos bendros prekių įvežimo, vertinimo, sandėlių funkcionavimo ir kitos taisyklės. Dėl šių priemonių ženkliai sumažėjo dokumentų pildymo darbo ir pastovų kertant valstybių narių sienas.Pažymėtina, jog didelė dalis priemonių buvo skirta žemės ūkio produktų vežimui per valstybių narių sienas. Šioje srityje prekių kontrolė buvo ypač reikalinga siekint apsisaugoti nuo ligų plitimo į kitas valstybes nares. Programoje buvo nurodytos 63 priemonės, skirtos pašalinti kliūtims, susijusioms su produktų atitikties sveikatos standartams kontrole bei prekyba gyvuliais, paukštiena, žuvies produktais ir pan. dar 18 primonių buvo skirta suvienodinti fermų sanitarinėms sąlygoms. Beveik visos minėtos priemonės buvo įgyvendintos iki 1992 m. pabaigos.Kur kas sunkiau buvo šalinti kliūtis asmenų judėjimui. Valstybės narės turėjo įdiegti bendras politinio prieglobsčio, imigracijos, vizų ir pasų kontrolės trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu taisykles ir panaikinti pasų kontrolę prie vidaus sienų. Taip pat buvo siekiama pagerinti policijos bendradarbiavimą ir suderinti priemones, nukreiptas prieš terorizmą, narkotikų gabenimą ir kitokią nelegalią veiklą. Įgyvendinti šias priemones buvo numatyta trijuose dokumrntuose, pasirašytuose tarp valstybių narių: Dublino konvencijoje dėl išorinių sienų taisyklių, Konvencijoje dėl išorinių sienų ir Šengeno sutartyje, skirtoje visų formalumų prie vidaus sienų panaikinimui. Tačiau šių dokumentų nuostatos buvo gana lėtai įgyvendinamos. Bendrosios rinkos programoje buvo numatytos gana sudėtingos mokesčių sistemos derinimo priemonės. Joms buvo siekiama ne tik panaikinti kontrolę prie vidaus sienų, bet ir sumažinti dėl skirtingų mokesčių dydžių ir apmokestinimo taisyklių egzistuojančius bendrosios rinkos iškraipymus. Programa numatė pridėtinės vertės mokesčių (PVM) derinimo priemones ir siekė sukurti bendrą PVM mokėjimo sistemą, kuri įsigaliotų panaikinus vidaus kontrolę. Tačiau PVM derinimo priemonėms nepritarė valstybės narės, kuriose didelis PVM yra pagrindinis pajamų bei socialinių programų finansavino šaltinis. Dėl galimų neigiamų politinių padarinių kai kurios valstybės nepritarė ir išimčių PVM panaikinimui. Kitas svarbus netiesioginių mokesčių sistemos derinimo elementas – akcizų suderinimas. Pagrindinės prekių grupės, Bendrijos valstybėse apmokestinamos akcizais, yra kuras, alkoholis ir tabakas.1999 m. buvo įgyvendinta “prekių be muito mokesčio” pardavimo Bendrijos teritorijoje (oro uostuose ar keltuose) panaikinimas.Didžiausia bendrosios rinkos programoje numatytų priemonių dalis buvo skirta techninėms kliūtims naikinti. Ši kategorija apėmė daug įvairių sričių: produktų standartus, bandymus ir sertifikavimą, kapitalo judėjimą, viešuosius pirkimus, laisvą darbo jėgos judėjimą, transportą, naujas technologijas, intelektinę nuosavybę ir įmonių mokesčius. Tai, kad valstybėse narėse gaminiams taikomi skirtingi standartai, gali būti netarifinė prekybos kliūtis.Siekdama pakeisti susidariusią padėtį, Komisija ėmė plačiau taikyti abipusio pripažinimo principą, kuris turėjo padėti sparčiau šalinti dėl lėto standartų derinimo egzistuojančias prekybos kliūtis. Daugelyje sričių skirtingų standartų derinimą turėjo pakeisti skirtingų standartų pripažinimas sutarus, kad jie atitinka esminius sveikatos ir saugumo reikalavimus. Komisija siekė ne visiškai panaikinti derinimą, bet išplėsti sritis, kurioms būtų taikomas abipusio pripažinimo principas. Taip pat buvo numatyta sukurti institucijas, patvirtinančias, kad gaminiai atitinka esminius reikalavimus. Įrodant, kad prekė atitinka esminius atitinkamose direktyvose nustatytus reikalavimus, svarbos turi Europos Bendrijos ženklas, kurį gaminiui suteikia gamintojas arba sertifikavimo institucija.Komisijos nuomone, naujas požiūris negalėjo būti taikomas visoms gaminių rūšims. Kai kuriose srityse valstybės narės tradiciškai detaliai reglamentavo gaminių standartus, grįsdamos tai saugumo ar sveikatos apsaugos sumetimais. Nors šias taisykles įgyvendinti valstybėse narėse yra gana sudėtinga, vis dėlto tikimasi, jog tai sumažins verslo išlaidas, atsirandančias dėl valstybinio reguliavimo ir skirtingų standartų taikymo Bendrijos teritorijoje.Kita sritis, kurioje XX a. devinto dešimtmečio viduryje bendroji rinka praktiškai neveikė, buvo viešieji pirkimai. Bendrosios rinkos programoje buvo numatytos septynios priemonės, kuriomis buvo siekiama pašalinti rinkos iškraipymus, atsirandančius dėl kitų valstybių narių įmonių diskriminavimo. Netrukus buvo patvirtintos direktyvos, įtvirtinančios taisyklių įgyvendinimą atskirose srityse – energetikos, transporto, telekomunikacijų, statybos ir kitų paslaugų teikimo.Programoje taip pat buvo numatytaos priemonės, turinčios liberalizuoti asmenų judėjimą Bendrijos teritorijoje. 1992 m. įsigaliojo direktyvos, studentams, pensininkams ir kitoms nedirbančių asmenų kategorijoms įtvirtinančios teisę gyventi Bendrijos teritorijoje. Siekdama skatinti darbo jėgos judėjimą Bendrijoje, Komisija pateikė keletą pasiūlymų dėl abipusio išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Bendrosios rinkos programoje taip pat buvo išdėstyti pasiūlymai, kuriais buvo siekiama liberalizuoti įvairių paslaugų teikimą Bendrijos teritorijoje. Aštuonios priemonės buvo skirtos bankų veiklos liberalizavimui, grindžiamam trimis principais: pagrindinių bankų vaiklos reguliavimo struktūrų bei reikalavimų suderinimas valstybėse narėse, kilmės valstybės kontrolė ir abipusis pripažinimas. Panašiais principais buvo pagrįstas ir draudimo paslaugų bei sandorių vertybiniais popieriais liberalizavimas: buvo numatyta suderinti esminius standartus, įgyvendinti kilmės valstybės kontrolę ir abipusį kitų standartų pripažinimą tarp valstybinių priežiūros institucijų.Transporto paslaugų liberalizavimui skirtos priemonės buvo išdėstytos pagal transporto rūšis. Bendrosios rinkos programoje buvo numatytos priemonės, liberalizuojančios oro transporto paslaugų teikimą, vežimus keliais bei vandeniu. Komisija taip pat pasiūlė liberalizuoti kabelinio bei palydovinio ryšio paslaugas ir nustatyti standartus mobiliojo ryšio telefonų, elektroninių atsiskaitymų, dokumentų apsaugos bei televizijos srityse. Be to programoje buvo numatyti devyni pasiūlymai, reglamantuojantys įvairius intelektinės nuosavybės teisių aspektus, tarp jų – Bendrijos prekių ženklo įgyvendinimą, kompiuterių programų apsaugą, biotechnologinių išradimų apsaugą, autorių teises, susijusias su kabelinio ir palydovinio ryšio paslaugomis, autorinių darbų nuomą ir pan.Galiausiai prie techninių kliūčių šalinimo kategorijos buvo priskirti pasiūlymai, susiję su įmonių teise bei įmonių apmokestinimu. Taryba patvirtino tris pasiūlymus, susijusius su skirtingomis įmonių apmokestinimo taisyklėmis. Vienas iš jų buvo skirtas kapitalo prieaugio, atsirandančio po susiliejimų ir kitokių restruktūrizavimo procedūrų, apmokestinimo taisyklėms, kiti – dvigubo apmokestinimo pervedant dividendus iš vienos valstybės narės į kitą problemos sprendimui ir filialų pelno apmokestinimo taisyklių nustatymui.Išvardytos bendrosios rinkos programoje numatytos priemonės rodo programos kompleksiškumą ir svarbą siekint liberalizuoti prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą tarp valstybių narių. Parama konkrečioms priemonėms priklausė nuo jų pobūdžio, galimo poveikio atskiroms valstybėms narėms ir politinės paramos bei administracinių gebėjimų, todėl dažnai sprendimas dėl priemonės patvirtinimo būdavo ilgų derybų tarp valstybių narių (ir Komisijos) rezultatas. Sklandžiausiai buvo patvirtintos priemonės, susijusios su kliūčių prekių judėjimui prie vidaus sienų šalinimu, kapitalo judėjimo liberalizavimu, tuo tarpu tokie klausimai kaip Europos įmonės statutas ar PVM mokėjimo yaisyklės tebėra neišspręsti.6. Ekonominė ir pinigų sąjunga-įgyvendinimo etapaiIki EPS sukūrimo bendrojoje rinkoje buvo vykdomos skirtingos monetarinės politikos, dėl ko nuolat buvo pastebima valiutų devalvacija/revalvacija, kas darė įtaką prekybai, investicijoms, finansų rinkoms, ekonominiam augimui. Valiutų konversiją buvo siekiama šalinti fiksuoto pariteto pagrindu ar bendra valiuta. Įvedus bendrą valiutą labai palengvėja bendros rinkos funkcionavimas, kuriama stabili makroekonominė aplinka, taip pat ši valiuta tampa viena svarbiausių keitimo ir rezervų valiuta pasauly, kas leistų europiečiams dengti importą savo valiuta. Bendra valiuta įvesta ne iš karto. 1970m. parašyta Vernerio ataskaita, kurioje siūloma EPS įkurti palaipsniui. Pagal šią ataskaitą 1971m. priimta Tarybos rezoliucija, numatanti įkurti EPS pagal suplanuotus etapus. 1972m. pasirašyta Bazelio sutartis, pagal kurią buvo nustatyti EB valiutų kursų bendri svyravimai siaurose ribose dolerio atžvilgiu (gyvatės principas). Tačiau laikui einant ši sistema subyrėjo. 1979m. sukurtas valiutų keitimo mechanizmas-tai sistema, pagal kurią EPS šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą siaurose ribose. Tam kiekvienai valiutai EKIU (vadinasi fiksuotų kiekvienos šalies valiutų svorių, kurie sudarė EKIU valiutų krepšelį) atžvilgiu buvo nustatyti baziniai kursai – pariteto ribos. Stiprioms valiutoms buvo leista svyruoti +/- 2,25%, silpnoms- +/-6%. 1991m. gruodžio mėn. 12 šalių valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė ES (Mastrichto)sutartį. Kadangi joje buvo apibrėžta negrįžtamoji Europos bendrijos transformacija į ekonominę ir pinigų sąjungą, ji tuo pačiu apibrėžia ir Ekonominės ir pinigų sąjungos konstitucinius pagrindus. Apibrėžiant EPS ypač akcentuojami šie elementai: stabili valiuta (kainų stabilumas), kaip pagrindinis pinigų sąjungos tikslas, tvirti valstybių biudžetai ir ekonominės politikos koordinavimas bei valdymas ir nepriklausomas Europos centrinis bankas.

Po 1990m. iškilo EPS destabilizuojančios problemos. Buvo liberalizuotas kapitalo judėjimas – dėl to prarastos spekuliacijų prevencijos priemonės. Taip pat Vokietijos sujungimas reikalavo daug išlaidų, dėl ko susidarė biudžeto deficitas. 1997m. buvo sukurtas VKM II, kuriame senos šalys narės galėjo dalyvauti savanoriškai, o naujos-privalomai. VKM II metu siekiama apsisaugoti nuo nepalankaus užsienio valiutų rinkų spaudimo, susieti ne euro zonos valiutas su euru, orientuoti ne euro zoną stabilumo, konvergencijos link, padėti adaptuotis prie euro, ne euro zonos valiutoms nustatyta centrinė svyravimo norma 15%. Skiriami 3 EPS įgyvendinimo etapai (1990-2002): 1990 07 01-1993 12 31 – bendros rinkos sukūrimas – buvo sukurta bendroji rinka, užtikrintas laisvas kapitalo judėjimas, sukurti ekonominės politikos koordinavimo rėmai, visos valstybės vertinamos pagal konvergencijos kriterijus, uždraustas privilegijuotas skatinimas iš finansinių institucijų.Konvergencijos kriterijai, kuriuos turi atlikti valstybės, siekiančios įstoti į EPS:1. Kainų stabilumas – infliacijos tempai per paskutinius 12 mėnesių negali daugiau kaip 1.5% viršyti trijų mažiausius infliacijos tempus turinčių valstybių narių infliacijos lygio.2. Valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas – biudžeto deficitas neturi viršyti 3% BVP, o valstybės skola – 60%BVP. Dėl šio kriterijaus Mastrichto sutartyje buvo numatytos kai kurios išlygos. 3. Valiutos kurso stabilumas – ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės nacionalinė valiuta neturi būti devalvuota kitų EPS valiutų atžvilgiu, o kursų svyravimai apie centrines normas neturi peržengti VKM nustatytų leistinų svyravimo ribų. 4. Žema palūkanų norma – vidutinė ilgalaikė paskutinių 12 mėnesių palūkanų norma negali daugiau kaip 2% viršyti trijų, aukščiausią kainų stabilumą turinčių valstybių narių vidutinės ilgalaikės palūkanų normos.1994 01 01- 1998 12 01 – finansinių institucijų sukūrimas – įkurtas Europos pinigų institutas, ECB pirmtakas, atsakingas už ES valstybių pinigų politikos koordinavimą, sugalvotas euro pavadinimas(1995m.). Pereita nuo ekonomikos stebėjimo prie augimo ir darbo vietų kūrimo, vykdoma ekonominė konvergencija, biudžeto politika, Bendrijai ir valstybėms narėms nustatomos bendros ekonominės gairės.1999 01 01-2002 07 01 – euro įvedimas – negrįžtamai užfiksuoti euro ir EPS narių valiutų keitimo kursai, euras tampa vienintele EPS valiuta, euro išorinis kursas plaukiojantis.

6 kl. Ekonominė ir pinigų sąjunga: įgyvendinimo etapaiEPS nuo 1990 iki 2002 buvo įgyvendinama 3 etapais:1 etapas – 1990 07 01 – 1993 12 31 – bendrosios rinkos sukūrimas2 etapas – 1994 01 01 – 1998 12 31 – finansinių institucijų sukūrimas3 etapas – 1999 01 01 – 2002 07 01 – euro įvedimasEPS sukūrimas tampa privalomas kai patenka į teisės aktą – Mastrichto sutartį. EPS įgyvendina glaudesnio bendradarbiavimo principą. 1 etapas – 1990 07 01 – 1993 12 31 Tikslai: · Užbaigti bendros rinkos kūrimą· Stiprinti integracijos procesus egzistuojančiuose konstituciniuose rėmuose· Siekti ekonominės konvergencijos ir geresnio politikos koordinavimo tarp ES šaliųRezultatai:· Sukurta bendroji rinka (kapitalo judėjimas)· Sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai (konvergencijos programos)· Valstybės vertinamos pagal konvergencijos kriterijus· Uždraustas privilegijuotasis skatinimas iš finansų institucijų (1994)Konvergencijos kriterijai:· Kainų stabilumas – infliacijos tempai per pask. 12 mėn. negali daugiau kaip 1.5 proc. punkto viršyti 3 mažiausius infliacijos tempus turinčių VN infl. lgio· Valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas – biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola – 60 proc. BVP.· Valiutos kurso stabilumas – ne mažiau kaip 2 m. iš eilės nacional. valiuta neturi būti devalvuota kitų Europos pinigų sistemos valiutų atžvilgiu, o kursų svyravimai neturi peržengti VKM nustatytų leistinų svyravimo ribų.· Žema palūkanų norma – vidutinė ilgalaikė pask. 12 mėn. palūk. n. negali daugiau kaip 2 proc. punkto viršyti 3 aukščiausių kainų stabilumą turinčių VN vidutinės ilgalaikės pal. n.2 etapas – 1994 01 01 – 1998 12 31 Tikslai:· Įkurti instituciją, kurios pagrindu būtų formuojamas ECB · Pasiekti nacionalinių bankų nepriklausomybę· Kontroliuoti konvergencijos rodikliusRezultatai:· Europos pinigų instituto įsteigimas – EB pirmtakas, atsakingas už ES valstybių pinigų politikos koordinavimą· Euro pavadinimas (1995 Madridas)3 etapas – 1999 01 01 – 2002 07 01Tikslai:· Vykdyti pinigų politiką (ECBS)Rezultatai:· Negrįžtamai užfiksuoti euro ir EPS narių valiutos keitimo kursai· Euras – vienintelė EPS valiuta· Euro išorinis kursas – plaukiojantis

7. Ekonominė ir pinigų sąjunga: Mastrichto kriterijaiEkonominės ir pinigų sąjungos kūrimo procesas prasidėjo 1989 metais, kai Madride susirinkusi Europos viršūnių taryba pritarė Europos Komisijos pirmininko Žako Delors‘o planui ekonominę ir pinigų sąjungą sukurti trim etapais. Pirmojo ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etapo metu (1990-1994) buvo pašalinti paskutiniai laisvo kapitalo judėjimo suvaržymai tarp EB centrinių bankų vadovų komitetui buvo suteikti papildomi įgaliojimai ekonominės ir pinigų politikos bendradarbiavimui stiprinti, siekiant kainų stabilumo. Mastrichto sutartis (Europos Sąjungos sutartis) – tai Europos Sąjungos sutartis, kurią 1992 m. vasario 7 d. Nyderlandų mieste Mastrichte (todėl ji dažnai vadinama Mastrichto sutartimi) pasirašė dvylikos valstybių – Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos – įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. ES sutartis numatė tokius jos tikslus: a) skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą; b) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje; c) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą; d) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje; e) išlaikyti teisinės sistemos (acquis) vientisumą. Mastrichto sutartyje buvo numatyti kriterijai (valstybių makroekonominės būklės ir finansų politikos „konvergencijos“ kriterijai), pagal kuriuos bus sprendžiama ar ES valstybė jau pasirengusi pilnavertiškai dalyvauti ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Norėdamos įsivesti eurą, valstybės narės turi pasiekti aukštą tvarios ekonominės konvergencijos laipsnį. Kriterijai apima:1. „Pasiektas didelis kainų stabilumas“. Tai reiškia, kad „valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio“; 2. „Bendrojo šalies biudžeto tvarumas“. Tai reiškia, kad tyrimo metu Taryba neturi manyti, kad valstybėje narėje yra perviršinis deficitas. Yra perviršinis deficitas ar ne, Taryba nusprendžia atsižvelgdama į: -planinio arba faktinio valstybės biudžeto santykį su BVP rinkos kainomis, kuris neturėtų viršyti 3%, ir -valstybės skolos santykį su BVP rinkos kainomis, kuris neturėtų viršyti 60%. Tačiau vertinant, kaip laikomasi iždui keliamų reikalavimų, bus atsižvelgiama ir į tokius veiksnius, kaip ankstesnė pažanga mažinant biudžeto nesubalansuotumą ir (arba) išimtinius ir laikinus veiksnius, dėl kurių atsiranda biudžeto nesubalansuotumas. Taip pat tikimasi, kad valstybės narės, kurių valstybės skolos ir BVP santykis viršija 60%, sumažins jį iki pamatinės vertės pakankamai sparčiai.3. „Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizmo nustatytų norminių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo bet kokios kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu“. Šio kriterijaus tenkinimas vertinamas pirmiausia žiūrint, ar valiutos kursas yra panašus į pagrindinį kursą euro atžvilgiu, taip pat atsižvelgiama į veiksnius, kurie galėjo sąlygoti valiutos kurso padidėjimą. [Tai atspindi faktą, kad 1993 m. rugpjūtį VKM svyravimo ribos buvo išplėstos nuo ±2.25 iki ±15%, todėl „norminių VKM svyravimo ribų“ reikšmė tapo ne tokia aiški. Be to, 1999 m. sausio 1 d. trečiajame EPS etape valiutos kurso mechanizmą pakeitė naujas valiutos kurso mechanizmas, kur dalyvaujančių valiutų dvišalių pagrindinių kursų standartinės svyravimo ribos euro atžvilgiu yra ±15%.] Taip pat nagrinėjami su „dideliais nukrypimais“ susiję klausimai. 4. „Konvergencijos patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos“. Tai reiškia, kad „vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo, valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neviršija daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos matuojamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu, atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus.“ Galiausiai, vertinant atsižvelgiama dar į keletą veiksnių, tokių kaip „rinkų integracijos rezultatai, einamosios sąskaitos mokėjimo balansų būklė ir pokyčiai bei gaminio vienetui tenkančių darbo sąnaudų ir kitų kainų rodiklių pokyčių tyrimas“. Šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu, dalyvaujant VKM II. VKM II yra euro zonos šalių ir ES valstybių narių, neįsivedusių euro, valiutos kurso politikos sistema. Pagrindinis šios sistemos bruožas – nustatomas valstybės, neįsivedusios euro, nacionalinės valiutos ir euro centrinis kursas bei leistinos kurso svyravimo ribos, ne didesnės kaip ± 15 procentų centrinio kurso. Valstybės, dalyvaujančios VKM II, centrinis valiutos kursas turi atitikti jos ekonomikos pagrindus ir garantuoti konkurencingumą.Mažiausiai kartą per dvejus metus, arba paprašius valstybei narei, neįsivedusiai euro, Europos Komisija ir ECB parengia ataskaitas apie valstybės pasiektą pažangą vykdant konvergencijos kriterijus, ir šias ataskaitas pateikia ES Tarybai.Pasiūlius Europos Komisijai, ES Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir aptarusi Europos Vadovų Tarybos susitikime, nusprendžia, ar valstybė narė atitinka Mastrichto sutartyje nustatytus kriterijus.8 klausimas. Laisvas prekių judėjimas: nesuderinti sektoriai ir abipusio pripažinimo principasĮgyvendinat Vidaus rinkos programą, kitas vidaus rinkai skirtas programas ir jose numatytas priemones bei šalinant kliūtis laisvam prekių judėjimui, būtina skirti dvi sritis, susijusias su prekių judėjimu – nesuderintas ir suderintas.Nesuderintoms sritims priklauso didelės produktų grupės, kurioms nenustatyti bendrieji ES reikalavimai. Laisvą prekių judėjimą tokiose srityse užtikrina bendrieji produktų saugos reikalavimai ir abipusis pripažinimo principas bei Teisingumo Teismo sprendimai. EB sutartyje šias sritis reglamentuoja 28-30 straipsniai ir Teisingumo Teismo sprendimai.Suderintoms sritims taikomi du požiūriai – senasis ir naujasis, jiems būdingas teisės derinimas, reglamentuojant reikalavimus produktams ir kai kuriuos vidaus rinkos funkcionavimo aspektus.ES šalių tarpusavio prekybos analizė parodė, kad 50 proc. parduodamų produktų priskiriami suderintai sričiai, 30 proc. produktų taikomi skirtingi nacionaliniai reikalavimai, o likusiai daliai – jokie specialūs reikalavimai nenustatyti. Laisvą tokių produktų judėjimą ES vidaus rinkoje užtikrina bendrieji prekių saugos reikalavimai ir abipusio pripažinimo principo įgyvendinimas.Reikalavimus, keliamus prekių judėjimui nesuderintose srityse, įgyvendina valstybių narių viešojo administravimo institucijos – centrinės valdžios, regioninės ir vietinės valdžios arba valstybės finansuojamos institucijos. Jų veikla labai svarbi ir daro tiesioginę įtaką valstybės narės ekonomikai bei verslo plėtrai.Abipusio pripažinimo principą taiko ir nacionalinės, regioninės bei vietinės valdžios institucijos. Veiksmingas šio principo įgyvendinimas labai priklauso nuo valstybių narių bendradarbiavimo su Komisija ir abipusio pasitikėjimo. Tam tikslui naudojami „paketo“ susitikimai, „kontaktiniai taškai“, skirti problemoms išsiaiškinti, sprendimų paieška. Šio principo įgyvendinimas priklauso nuo pačių valdžios institucijų: ar tinkama nacionalinių administracinių veiklos organizacija, ar valdžios institucijos galios reglamentuotos ir pan. Labai svarbu, kad valstybių narių administracijos, įgyvendindamos laisvo prekių judėjimo reglamentavimo sąlygas nesuderintose srityse, siekdamos savo vartotojų, visuomenės sveikatos, darbo ir aplinkos bei kitų interesų apsaugos, taiko proporcingumo principą ir tinkamą apsaugos lygį. Apsauga daugiausiai taikoma „jautriems“ sektoriams, todėl juose iškyla problemų įgyvendinant abipusio pripažinimo principą maisto produktų, elektros inžinerijos, automobilių pramonės, statybos, cheminių medžiagų ir kt. srityse. Nepakankamas abipusio pripažinimo principo veiksmingumas gali būti paaiškinamas nepagrįstu administracijos delsimu ir mokesčiais arba biurokratinėmis kliūtimis rinkos dalyviams.Kalbant apie apsaugos lygį, nelyginamas dviejų valstybių narių esminis teisės atitikimas; lyginami tik praktiniai rezultatai įgyvendinus valstybių narių nacionalinę teisę. Valstybės narės interesų apsaugai gali taikyti tris apsaugos lygius:1. Minimalus apsaugos lygis, kurį reglamentuoja tam tikros srities techniniai ir moksliniai pasiekimai2. Aukštas apsaugos lygis, kurį leidžia ES sutartys ir Teisingumo Teismo sprendimai3. Neproporcingas apsaugos lygis, neparemtas moksliškai pagrįstais rezultatais, nepateisinamas siekiamais tikslaisPriimtinas valstybėse narėse taikomas apsaugos lygis turėtų būti tarp minimalaus ir aukšto apsaugos lygių. Nepriimtinas apsaugos lygis, kaip ir pabrėžiama daugelyje Teisingumo Teismo bylų, yra neproporcingas lygis. Bendrijoje taip pat nepriimtinas nepakankamas apsaugos lygis, leidžiantis Bendrijoje judėti prekei, kurios saugumas yra mažesnis nei keliami minimalūs reikalavimai.Teisinis pagrindas prekių judėjimui nesuderintose srityse yra Teisingumo Teismo sprendimas, žinomas kaip Cassis de Dijon (1979 m. vasario 20 d.) Teisingumo Teismo sprendimu nustatytas abipusio pripažinimo principas: Prekė, teisėtai pagaminta ar importuota ir parduodama vienoje valstybėje narėje, turi teisę būti parduodama ir kitoje valstybėje narėje“ (Teisingumo Teismas priėmė sprendimą išnagrinėjęs bylą tarp Prancūzijos ir Vokietijos dėl draudimo į Vokietiją įvežti juodųjų serbentų likerį „Cassis de Dijon“, kurio alkoholio koncentracija tesudarė 20 proc. lyginant su Vokietijoje gaminamais 25 proc. alkoholio koncentracijos likeriais). Teisingumo Teismo sprendimu pabrėžiama, kad neleistinos ne tik įtakos prekybai tarp šalių turinčios priemonės, bet ir priemonės, potencialiai galinčios turėti įtakos prekybai. Pačios priemonės nebūtinai turi būti diskriminacinio pobūdžio. Vertinant šias priemones svarbiausias dėmesys kreipiamas ne į valstybėje narėje priimtų priemonių tikslus, o į jų padarinius. Valstybė narė negali užkirsti kelio konkuruojantiems produktams iš kitų valstybių narių vien todėl, kad jie šiek tiek skiriasi nuo vietinių produktų. Jei taip atsitinka, Komisija imasi procedūrų tokiems pažeidimams pašalinti – pažeidimus nagrinėja Teisingumo Teismas.Jeigu nėra suderintų taisyklių, teisėtai kitoje valstybėje narėje pagamintos ir parduodamos prekės patekimas į kitos valstybės narės teritoriją gali būti ribojamas tada, jeigu tik taip įmanoma įgyvendinti privalomus reikalavimus (visuomenės sveikatos apsaugos, vartotojų apsaugos, gerinant fiskalinę priežiūrą, užtikrinant komercinių operacijų teisingumą, jeigu ribojimas atitinka siekiamus tikslus ir mažiausiai trukdo prekybai. Tais atvejais, aki nėra aukštesnio prioriteto už laisvo prekių judėjimo principą, priemonė laikoma lygiaverčio poveikio kiekybiniam apribojimui priemone.Pagal Cassis de Dijon bylos sprendimą, valstybė narė (gėrimų produkcijos srityje), nesant Bendrijos nuostatų, gali įsivesti privalomus standartus. Tokiu atveju skirtumai valstybėse narėse nėra traktuojami kaip lygiaverčio poveikio priemonė, jei jie nepažeidžia 28 str., jei standartai ir reikalavimai yra bendrųjų interesų pobūdžio ir turi aukštesnį prioritetą nei laisvo prekių judėjimo principas.Jei prekių judėjimui netaikoma išimtis (30 str.), pagal Teisingumo Teismo sprendimą prekė turi patekti į rinką su atitikties įvertinimo sertifikatais, išduotais eksportuojančioje šalyje. Tai reiškia, kad importuojamas produktas turi atitikti eksportuojančios šalies standartus, t. y. vietinis produktas turi atitikti savo valstybės narės reikalavimus.

Pagal abipusio pripažinimo principą nesuderintose srityse valstybė narė privalo pripažinti, kad kitos valstybės narės teisė (įstatymai) apsaugo žmones, gyvūnus, augalus ir aplinką taip pat gerai, kaip ir jos pačios teisė. Šalys taip pat turi pripažinti pažymėjimus, išduotus atlikus bandymus kilmės šalies laboratorijose ir kt.Abipusio pripažinimo principas taikomas ir vadinamuosiuose Abipusio pripažinimo susitarimuose (angl. Mutual Recognition Agreements). Tokie susitarimai pasirašomi tarp ES ir trečiųjų šalių ir reiškia, kad šalys sutinka pripažinti, kad eksportuojančios šalies bandymų laboratorijos, atitikties įvertinimo įstaigos gali patvirtinti, jog produktas atitinka importuojančios šalies taisykles ir standartus (tokius susitarimus ES pasirašė su Australija, N. Zelandija, JAV, Kanada, Izraeliu, Japonija ir Šveicarija).Teisingumo Teismo sprendimu Bendrijoje įvestas abipusio pripažinimo principas nėra visa apimantis. Valstybės narės per metus vis dar priima apie 600 nacionalinių taisyklių. Valstybės narės siekia įrodyti, kad jų piliečiai, gyvūnai, augalai ar aplinka reikalauja specialios apsaugos arba laikosi nuomonės, kad valstybės narės parengtų savas, geresnes, taisykles, jei nebūtų ES taisyklių.9 klausimas. “Techninis derinimas: senasis ir naujasis požiūriai”Laisvas prekių judėjimas yra bendrosios rinkos pamatas. Mechanizmai, padedantys siekti šio tikslo, grindžiami naujų prekybos kliūčių pašalinimu, abipusiu pripažinimu bei techniniu derinimu.Naujų prekybos kliūčių, atsirandančių priėmus skirtingus nacionalinius techninius reglamentus ir standartus, galima išvengti taikant direktyvoje 98/34/EB1 nurodytą procedūrą. Valstybės narės įpareigotos pateikti Komisijai bei kitoms valstybėms narėms standartų ir techninių reglamentų projektus . Priėmimo atidėjimo laikotarpiu pastarieji gali būti nepriimami, suteikiant galimybę Komisijai ir valstybėms narėms sureaguoti. Nesulaukus reakcijos per pradinį trijų mėnesių priėmimo atidėjimo laikotarpį, techninių reglamentų projektai gali būti priimami. Priešingu atveju, jei yra prieštaravimų, gali būti skiriamas tolesnis trijų mėnesių priėmimo atidėjimo laikotarpis. Jei siūloma direktyva, tai priėmimo atidėjimo laikotarpis trunka dvylika mėnesių. Tačiau priėmimo atidėjimo laikotarpis netaikytinas, jei dėl skubių priežasčių valstybė narė įpareigota priimti techninius reglamentus per labai trumpą laiką, kad apsaugotų visuomenės sveikatą ar saugą, gyvūnus ar augalus. Direktyva 98/34/EB taip pat suteikia galimybę Komisijai, pasikonsultavus su valstybėmis narėmis, kviestis Europos standartų organizacijas rengti Europos standartus.Nacionaliniai techniniai reglamentai turi atitikti Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 ir 30 straipsnių nuostatas, kurios draudžia kiekybinius apribojimus ar jiems prilygstančias priemones. Europos Teisingumo Teismo bylose, ypač 120/78 byloje („Cassis de Dijon“ byloje) pateikiami abipusio pripažinimo pagrindiniai elementai. Šios bylos poveikis yra toks: Vienoje šalyje teisėtai pagaminti ar parduodami gaminiai iš esmės turėtų laisvai judėti Bendrijoje, kai tokie gaminiai atitinka tokį pat apsaugos lygį kaip ir eksportuojančioje valstybėje narėje ir kai jie yra parduodami eksportuojančios šalies teritorijoje.1 Direktyva 98/34/EB yra direktyvos 83/189/EEB kodifikavimas ir pataisos. Direktyva 98/34/EB buvo pakeista direktyva 98/48/EB. Nesant Bendrijos priemonių, savoje teritorijoje valstybės narės laisvai gali leisti įstatymus. Prekybos kliūtys, susidariusios dėl nacionalinių įstatymų skirtumų, gali būti tik tuomet priimtinos, jei nacionalinės priemonės: 1) yra būtinos, kad atitiktų privalomuosius reikalavimus (pavyzdžiui, sveikatos, saugos, vartotojų apsaugos, aplinkos apsaugos); 2) naudojamos teisėtam tikslui, kuris pateisina laisvo prekių judėjimo principo pažeidimą; 3) gali būti pateisintos teisėto tikslo atžvilgiu ir yra proporcingos tikslams.Laisvo prekių judėjimo apribojimų, kurie gali būti priimtini atitinkamai pagal EB sutarties 28 ir 30 straipsnius, galima išvengti ar pašalinti juos techniniu derinimu Bendrijos lygmeniu. Šis derinimas iš pradžių vyko ganai lėtai dėl dviejų priežasčių. Pirma, teisės aktai tapo pernelyg aukšto techninio lygio, nes jų tikslas buvo atitikti kiekvienos gaminių kategorijos individualius reikalavimus. Antra, techninio derinimo direktyvų priėmimas buvo grindžiamas Tarybos vieningumu. Bendroji rinka nebūtų sukurta iki 1992 m. gruodžio 31 d. nesant naujos reguliavimo metodikos, nustatančios tik bendrus esminius reikalavimus, sumažinusius valstybės institucijų kontrolę prieš pateikiant prekę į rinką, integruoto kokybės užtikrinimo ir kitokių šiuolaikinių atitikties įvertinimo metodų. Be to, kad Tarybai kvalifikuota dauguma lengviau būtų priimti techninio derinimo direktyvas, turėjo būti pritaikyta ir sprendimų priėmimo procedūra. Nauja reguliavimo metodika ir strategija buvo išdėstyta 1985 m. Tarybos rezoliucijoje dėl Naujojo požiūrio į techninį derinamumą ir standartizaciją, kurioje buvo nustatyti tokie principai: Teisės aktų derinimas apsiriboja esminiais reikalavimais, kuriuos turi atitikti į Bendrijos rinką pateikiami gaminiai, jei laisvas judėjimas Bendrijoje bus jiems naudingas. Esminius reikalavimus atitinkančių gaminių techninės charakteristikos, nurodytos direktyvose, išdėstytos darniuosiuose standartuose. Darnieji ar kiti standartai taikomi savanoriškai, ir gamintojas, kad tenkintų reikalavimus, visuomet gali taikyti kitas technines specifikacijas. Gaminiams, pagamintiems taikant darniuosius standartus, naudinga atitikties atitinkamiems esminiams reikalavimams prielaida .Įgyvendinant Naująjį požiūrį būtina, kad standartuose būtų siūlomas užtikrintas apsaugos lygis, atsižvelgiant į direktyvose nustatytus esminius reikalavimus, o nacionalinės institucijos vykdytų savo įsipareigojimus pagal direktyvoje nustatytus saugos ar kitokius reikalavimus. Be to, apsaugos straipsnio procedūra būtina suteikiant galimybę užginčyti gaminio atitiktį, atskleisti darniųjų standartų nesėkmę ar trūkumus.Kadangi pagal Naująjį požiūrį esminiai reikalavimai turi būti suderinti ir privalomi pagal direktyvas, šis būdas tinkamas tik tuomet, jei iš tikrųjų įmanoma atskirti esminius reikalavimus ir technines specifikacijas. Be to, bendriesiems esminiams reikalavimams nustatyti turi būti pakankamai platus vienarūšių gaminių asortimentas arba aiškiai atpažįstama horizontalioji rizika. Gaminio sritis ar susijusi rizika taip pat privalo būti tinkama standartizuoti . Be Naujojo požiūrio principų, dar reikalingos sąlygos patikimam atitikties įvertinimui. Šiuo atžvilgiu pagrindinis elementas yra kompetencija ir skaidrumu įgytas pasitikėjimas bei atitikties įvertinimo visapusiškos politikos ir principų nustatymas. 1989 m. Tarybos rezoliucijoje dėl Visuotinio požiūrio į sertifikavimą ir bandymus apibrėžiami tokie pagrindiniai Bendrijos atitikties įvertinimo politikos principai. Bendrijos teisės aktuose plėtojamas nuoseklus požiūris sudarant atitikties įvertinimo procedūrų įvairių etapų modulius ir nustatant šių procedūrų panaudojimo, šias procedūras atliekančių įstaigų paskyrimo ir CE ženklo vartojimo kriterijus. Apibendrintas su kokybės užtikrinimu susijusių Europos standartų (EN ISO 9000) ir reikalavimų, kuriuos turi vykdyti su kokybės užtikrinimu susijusios atitikties įvertinimo įstaigos (EN 45000), taikymas. Valstybėse narėse ir Bendrijos lygmeniu skatinamas abipusis akreditacijos sistemų pripažinimas bei palyginamųjų metodų taikymas. Skatinami abipusio pripažinimo susitarimai dėl tyrimų, bandymų ir sertifikavimo nereguliuojamose srityse. Programos mažina esamų kokybės infrastruktūrų (pavyzdžiui, kalibravimo ir metrologijos sistemų, tyrimų, bandymų laboratorijų, sertifikavimo ir kontrolės įstaigų, akreditavimo įstaigų) skirtumus valstybėse narėse ir tarp pramonės sektorių. Bendrijos ir trečiųjų šalių tarptautinę prekybą skatina abipusio pripažinimo susitarimai, bendradarbiavimo bei techninės paramos programos. Naujasis požiūris patobulino atitikties įvertinimą tokiu būdu, kad Bendrijos įstatymų leidėjas galėtų įvertinti skirtingų atitikties įvertinimo mechanizmų panaudojimo pasekmes. Buvo siekiama suteikti lankstumo atitikties įvertinimui per visą gamybos procesą, kad jis galėtų būti taikomas kiekvienos individualios operacijos reikmėms. Visuotinis požiūris įdiegė modulinį požiūrį, suskirsčiusį atitikties įvertinimą į daugelį operacijų (modulių). Šie moduliai skiriasi atsižvelgiant į gaminio raidos etapą (pavyzdžiui, projektavimas, prototipas, visa gamyba), naudojamo įvertinimo rūšį (pavyzdžiui, dokumentų patikrinimas, tipo patvirtinimas, kokybės užtikrinimas) ir įvertinimą atliekantį asmenį (gamintojas ar trečioji šalis). Visuotinis požiūris užbaigtas Tarybos sprendimu 90/683/EEB, kuris buvo pakeistas ir atnaujintas Sprendimu 93/465/EEB. Šiuose sprendimuose išdėstytose Naujojo požiūrio direktyvose pateikiamos atitikties įvertinimo bendrosios nuostatos ir detalios procedūros. Tuo būdu atitikties įvertinimas grindžiamas: gamintojo projektavimo ir gamybos vidaus kontrole; trečiosios šalies tipo tyrimu, suderintu su gamintojo vidine gamybos kontrole; trečiosios šalies tipo ar projektavimo tyrimais, suderintais su gaminio ar gamybos kokybės užtikrinimo sistemų trečiosios šalies patvirtinimu arba gaminio trečiosios šalies patikrinimu ; projektavimo ir gamybos vieneto trečiosios šalies patikrinimu; arba veikiančių kokybės užtikrinimo sistemų trečiosios šalies patvirtinimu.Sprendime 93/465/EEB ne tik nurodytos rekomendacijos, kaip panaudoti atitiktiesįvertinimo procedūras techniniame derinamume, bet ir derinamos CE ženklo žymėjimo ir vartojimo taisyklės.Standartiniai naujojo požiūrio direktyvų elementai Naujojo požiūrio direktyvos grindžiamos tokiais principais:Ų derinami tik esminiai reikalavimai;Ų tik esminius reikalavimus atitinkantys gaminiai gali būti pateikiami į rinką ir naudojami;Ų darnieji standartai, kurių nuorodiniai žymenys buvo paskelbti žurnale Official Journal of the European Communities ir kurie buvo priimti nacionaliniais standartais, laikomi atitinkančiais atitinkamus esminius reikalavimus;Ų darnieji standartai ar kitos techninės specifikacijos ir toliau taikomos savanoriškai, o gamintojai gali laisvai rinktis bet kokį techninį sprendimą, kuriuo būtų įvykdomi esminiai reikalavimai;Ų gamintojai gali pasirinkti skirtingas atitikties įvertinimo procedūras, pateiktas taikytinoje direktyvoje.Gaminiai, kuriems taikomi naujojo požiūrio direktyvų reikalavimai· Naujojo požiūrio direktyvos taikytinos gaminiams, kuriuos numatoma teikti (arba naudoti) į Bendrijos rinką pirmą kartą. Taigi direktyvos taikytinos naujiems gaminiams, pagamintiems valstybėse narėse, ir naujiems, taip pat kaip ir naudotiems ir nenaujiems gaminiams, importuotiems iš trečiųjų šalių.· Naujojo požiūrio direktyvose gaminio sąvoka skiriasi, todėl gamintojui tenka atsakomybė patikrinti, ar jo gaminys patenka į vienos ar daugiau direktyvų aprėptį.· Gaminiai, kuriems buvo padaryti reikšmingi pakeitimai, gali būti laikomi naujais gaminiais, kurie, pateikiant juos į Bendrijos rinką ir naudojant, turi atitikti taikytinų direktyvų nuostatas. Tai turi būti įvertinama kiekvienu konkrečiu atveju, jei nenurodyta kitaip.· Gaminių, kurie buvo pataisyti nepakeičiant jų originalių eksploatacinių savybių, paskirties arba tipo, atitikties pagal Naujojo požiūrio direktyvas nereikia įvertinti.· Gaminiai, kurie specialiai arba išimtinai skiriami kariniams arba policijos tikslams, aiškiai neįtraukiami į atitinkamų Naujojo požiūrio direktyvų aprėptį. Kitų direktyvų atveju valstybės narės tam tikromis sąlygomis, vadovaudamosios EB sutarties 296 straipsniu dėl gaminių, skirtų kariniams tikslams, gali neįtraukti tokių gaminių į direktyvų taikymo sritį.

10Laisvas prekių judėjimas Senasis požiūrisSenojo požiflrio techninis reglamentavimas– Nėra aiškaus ir bendro modelio – Didele ir nevienalyte direktyvų grupe– Daug papildančių direktyvų– Nustatomi reikalavimai maisto ir pramonės gaminiams, siauroms prekių grupėms, nustataiu detalius techninius reikalavimus ir konkrečias produktų charakteristikas– Apima ne tik reikalavimus produktams, bet ir kt. aspektus Direktyvos dideles apimties. Bendroji produktų saugaBendrosios rinkos princiopų įgyvendinimas bei augantys vartotojų apsaugos reiaklavimai sąlygojo bendrų reiaklavimų produktams, tiekiamiems į ES rinką nustatyma. Vien iš pagrindinių sąlygų- produktas, vartojant jį normaliomis sąlygomis, turi būti saugus vartotojui. Todėl daugumatechninių reiaklavimų nustatyti siekiant užtikrinti tinkamą produktų lygį. Produktų kokybiniai parametrai (su nedidelėmis išimtimis) nėra reglamentuojami ES teisės akatuose.Direktyva dėl bendrosios produktų saugos 2001/95/ECBendrijos teisės aktų rengimas vyko dviem kryptimis, nustatant :– horizontalus reiaklavimus, taikomus visiems maisto produktams ar didelėms jų grupėms. Pastarisiais metais EK prioriteta teikai būtent horizontaliam reguliavimui, kai nustatomi tik svarbiausi reiaklavimai, susiję su vissuomenės sveikata ir vartotojų apsaugą;– vertikalaus pobūdžio – taikomus konkriems produktams. Tai sudėtingas , įvairių interesų derinimo reikalaujantis ir ilgai trunkantis procesas.Horizontalūs reikalavimai (Pagrindinės direktyvos) visiems maisto produktams ar didelems grupėms (maisto higiena, maisto priedai, medžiagoms, besiliečiančioms su maistu, maisto teršalams, specialaus paruošimo ir specialios paskirties maistui (šaldytam, dietiniam ir kt.), produktų kontrolei, žymejimui ir kt.) (95/2/EC maisto priedus reglamentuojanti direktyva) Vertikalaus pobūdžio reikalavimai (Specifnės direktyvos) konkretiems maisto produktams (Sokolado produktai, cukrus, medus, vaisių sultys, mineralinis vanduo. kai kurie vaisiai ir daržovės ir kt.). Atskiros direktyvos reglamentuoja vaisių ir darzovių kokybės reikalavimus.Atskiros Bendrijos taisyklės reglamentuoja specifinių maisto produktų, kilusių iš konkretaus regiono, vietos ar šalies(neprikalusomai nuo to, ar Bendrijos teritorijoje, ar trečioje šalyje) registracija.Ekologiškai švarių žemės ūkio ir maisto produktų augimui, gamybai, kontrolei ir zymėjimui keliami specialūs ir griežtai kontroliuojami reiaklavimai.Komisija tvirtinašalių, iš kurių leidžiamaimportoti tokius produktus į ES, sarašą. Tam taikru būdu apdorotam maistui, pav.šaldytiems produktams, keliami specifiniai reikalavimaipačiam šaldymo procesui, produktų laikymo sąlygoms, jų ženklinimui.Maisto saugos užtikrinimas visoje maisto tvarkymo grandinėjeMaisto produktų savybės priklauso nuo visos maisto gaminimo grandinės ir nuo visų etapų. Būtent todėl maisto sauga yra glaudžiai susijusi ne tik su jo gamyboje naudojamomis žaliavomis ar gamybos procesais, bet ir su gyvulių bei augalų sveikatą ir daugeliu kitų aspektų, kurie yra reglamentuojami Bendrijos teisės aktuose.I Maisto produktai (bendrosios higienos taisyklės, oficiali maisto kontrolė, maisto ženklinimas, maisto priedai, maisto įpakavimas, genetiškai modifikuotas maistas)II Veterinarija (gyvulių sveikata, gyvulių laikymo sąlygos, gyvulių identifikavimas ir registravimas, išorinė Bendrijos sienų( importo –eksporto) kontrole, vidinė veterinarine kontrolė, reikalavimai gyvūninės kilmės produktus gaminančioms įmonėms, reikalavimai pašarams)III Fitosanitarija (augalų sveikata-kensmingi organizmai, pesticidai, teršalai; reikalavimai sėkloms ir dauginamajai medžiagai; augalų higiena, išorine Bendrijos kontrolė). Bendrieji maisto produktų higienos principai (93/43/EEC)Tikslas- vartotojų sveikatos apsauga, užtikrinti maisto apsauga nuo mikrobiologinio užteršimo maisto produktų gamybos, transportavimo, laikymo ir pardavimo metu( tai reiškia, kad direktyvo reiaklavimai taikomi ir mažmeniniems prekybos įmonėms) Taikomi visiems maisto produktams, išskyrus gyvūninės kilmės (14 vertikali direktyva) Pagrįsti rizikos veiksnių vertinimu ir kritinių taškų controlėNustatomi mikrobiologiniai kriterijai ir temperatūros režimasĮmonės vadovaujasi geros higienos praktikos kodeksuMaisto įmonių pareiga – į rinką tik saugūs maisto produktai Rizikos veiksnių analizė ir svarbieji valdymo taškai (RVASVT)-kiekviena įmonė privalo turėti tokią sistemą-tikrinti kritinius taškus.Bendrieji maisto įstatymo principai (Reglannentas Nr.178/2002 (EC) – nustatyti bendrieji reikalavimai maisto produktams.Skatinamas integruotas požiūris i maisto saugąTik saugūs maisto produktai gali buti tiekiami į rinką

Turi būti užtikrinta galimybė nustatyti maisto kilmęVienodi reikalavimai Bendrijos ir trečiųjų šalių maisto produktamsDraudžiainas nesaugių maisto produktų eksportasApibrėžia maisto tvarkymo įmonių atsakomybė ir pareigosMaisto kontrotė vykdoma visuose maisto tvarkymo etapuoseMaisto reklama, žymėjimas ir pateikimas neturi klaidinti vartotojoMaisto reglamentavimo principai turi būti taikomi ir pašaramsLaisvas prekių judėjimasNaujasis požiūris Bendroji produktų saugaDirektyva dėl bendrosios produktų saugos 2001/95/ECReglamentuoja reikalavimus produktams, kuriems nėra išleistų specifinių reikalavimųReglamentuoja reikalavimus produktams, kai specifines direktyvos neapima visų rizikos veiksnių 1 Taikoma tik plataus vartojimo gaminiamsTaikoma produktams, parduodamiems paštu ar elektroninės prekybos būduNeapima paslaugų, teikiamų vartotojams, saugos •Nustato gamintojų ir platintojų atsakomybęDraudžia pavojingų vartotojams produktų ekspotąNaujojo požiūrio direktyvų principai Esminiai reikalavimai -aiškiai nurodomi tik pageidautini rezultatai, o pasiekimo būdai • neNuorodos į standartus – standardzacijos organizacijos įgaliotos sukurti standartusAtitikties įvertinimo politika – standartai laisvanoriški, CE žymėjimasNaujojo požiūrio direktyvų pranašumaiĮstatymų leidejams lengviau susitarti dėl esminių principųDėl technologijų pažangos direktyvų nereikia nuolat keisti .ES šalys direktyvas įgyvendina joms primtinomis teisinėmis priemonėmisNenustatomas vieninielis būdas gamintojui įgyvendinti direktyvų reikalavimus11 klausimas: Laisvo asmenų judėjimo kategorijos.Laisvas darbo jėgos judėjimas reiškia, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi ir dirbti toje valstybėje narėje, kurios piliečiu jis nėra. L.a.j-o užuomazgas galima įžvelgti jau 1951 metų Europos Anglių ir Plieno bendrijos sutartyje, kurios 69 straipsnis įpareigojo valstybes nares pašalinti apribojimus, grindžiamus nacionaline priklausomybe, valstybių narių piliečiams įsidarbinti anglies bei plieno pramonėje, jei jie turi ”pripažintą kvalifikaciją anglies gavybos ir plieno lydimo veikloje” Ribojimas galimas buvo tik sveikatos ar viešosios politikos pagrindu.Laisvo asmenų judėjimo Europos Bendrijoje oficialia pradžia laikytina 1957 Europos Ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Būtent šio dokumento 2 straipsnis numatė bendrosios rinkos sukūrimą, kurios įgyvendinimui 3-iame tos pačios sutarties straipsnyje yra įtvirtintas reikalavimas panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui.Europos Bendrijų sutarties 39 straipsnis numatė, jog turi būti panaikinta bet kokia diskriminacija pilietybės pagrindu įsidarbinant, gaunant atlyginimą už darbą ir visais kitais darbo sąlygų atžvilgiais. Taikomi apribojimai gali būti pateisinti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, sveikatos sumetimais. Darbo jėgos judėjimo laisvės nuostatos netaikomos tarnybai valstybiniame sektoriuje.Teisiškai pasiektas laisvas asmenų judėjimas buvo 1968 metų liepos 1 dieną, kai Europos Bendrijų valstybės įgyvendino muitų sąjungą – vieną iš bendrosios rinkos įgyvendinimo etapų. 1985 ”Baltojoje knygoje išvardintos priemonės, kurių reikia imtis, siekiant pašalinti kliūtis laisvam gamybos veiksnių judėjimui ir sukurti bendrą rinką. Išskiriamos trys kliūčių kategorijos: fizinės kliūtys; techninės kliūtys; mokesčių kliūtys.” Šengeno sutartis.1987 metų liepos 1 dieną įsigaliojo Suvestinis Europos Aktas. Numatė vidaus rinkos kaip erdvės be sienų su keturiomis laisvėmis sukūrimą iki 1993 metų sausio 1 dienos. Šengenas II1997 metais pasirašyta Amsterdamo sutartis. Į 1999 metais įsigaliojusią sutartį buvo inkorporuota Šengeno sutartis kaip Europos teisės dalis taikytina trylikoje valstybių, taigi šiuo metu į Europos Sąjungą stojančioms šalims teks prisiimti Šengeno teisę be išlygų. Pagal Šengeno sutarties nuostatas laikotarpyje nuo 1995 metų liepos iki 2001 metų balandžio Europos Sąjungos teritorijoje buvo visiškai panaikinta vidaus sienų kontrolė. Paskutiniosios tai padarė Skandinavijos valstybės.Su laisvu asmenų judėjimu siejasi ir Dublino konvencija.Laisvas darbo jėgos judėjimas taikomas tik asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę.Išskiriamos tokios laisvo darbo jėgos judėjimo kategorijos: samdomas darbuotojas ir savarankiškai dirbantis asmuo (pastarieji naudojasi įsisteigimo laisve, be to čia būtent įksitomi yra laisvų profesijų atstovai).Norminiuose Europos Bendrijų dokumentuose tiesiogiai nėra apibrėžiama, kas yra darbuotojai. Europos Bendrijų teisingumo teismas darbuotojais laiko asmenis, kurie per tam tikrą laiką atlieka veiklą, susijusią su vadovybės nurodymais, ir už šią veiklą gauna nustatytą atlyginimą. […] asmuo atlieka nesavarankišką veiklą.” Turi teisę atvykti ir apsigyventi, teisę turėti atitinkamas įsidarbinimo sąlygas ir teisę pasilikti priimančios šalies teritorijoje pasibaigus darbo santykiamsLaisvas darbuotojų judėjimas apibrėžiamas EB sutarties 38-42 (buv. 48-51). Šiai kategorijai negali būti priskiriami asmenys, atvykę į kitos valstybės narės teritoriją ne ekonominiais tikslais, kaip pavyzdžiui studentai. Savarankiškai dirbančiųjų asmenų sąvoka reiškia, kad asmuo veikia savo sąskaita ar rizika, už savo darbą gauna atlygį, todėl į šią kategorija nepatenka labdaringa veikla. Bendras savarankiškai dirbančiųjų ir darbuotojų bruožas – tam tikrų asmenų vykdoma veikla, o pagrindinis atribojantis kriterijus veiklos savarankiškumas. Šių dviejų kategorijų skirtumai gali būti įžvelgiami ir tame, jog pradedant tam tikrą darbinę veiklą darbuotojams keliami reikalavimai, pavyzdžiui reikalaujama kalbos mokėjimo pažymėjimo ir gebėjimo atlikti tam tikrą veiklą, o tiems, kurie nori įsisteigti, pavyzdžiui, advokatai, gydytojai ar patarėjai mokesčių klausimais, yra reikalingi įvairūs pažymėjimai, įrodantys atitinkamus sugebėjimus ir žinias, gali būti net rengiami egzaminai. Taigi savarankiškai dirbantiesiems paprastai keliami aukštesni nei dirbantiesiems reikalavimai. Ypač savarankiškai dirbantiesiems asmenims yra aktualus diplomų bei kvalifikacijos pripažinimo klausimas.Savarankiškai dirbantiesiems asmenims priskiriamos kelios iš įsisteigimo teisės išplaukiančios veiklos kategorijos, pavyzdžiui kai asmenys įsisteigė priimančioje valstybėje siekdami vykdyti asmeninį verslą, praktikuoti savo profesiją (laisvų profesijų atstovai). Taigi, Savarankiškai dirbančiųjų kategoriją reikia aiškinti per įsisteigimo teisę. Įsisteigimo sąvoka yra tampriai susijusi su asmenų judėjimo, paslaugų teikimo bei kapitalo judėjimo laisvėmis. Tam, kad tinkamai ją suvoktume, turime atriboti nuo paslaugų teikimo laisvės.Taigi įsisteigimo laisvė reiškia savarankiškos veiklos pradėjimą ir vykdymą, kitaip, – tai teisė siekti veiklos kaip asmeniui, sukuriančiam sau darbo vietą ir teisė įsisteigti ir valdyti įmonę pagal šalies, kurioje įsteigiama įmonė, nacionalinius reikalavimus. Paslaugų teikimo laisvė reiškia paslaugos atlikimą už kurią atlyginama. Įsisteigimo laisvė ir paslaugų teikimo laisvė turi vieną jas siejančią ypatybę – abi šios veiklos rūšys yra atlygintinospaslaugų teikimo laisvę galime traktuoti kaip papildomą įsisteigimo teisės atžvilgiuBūdingas paslaugos požymis – paslauga teikiama per valstybės sieną. Čia išryškėja dar vienas skirtumas lyginant su įsisteigimu. Įsisteigusiam asmeniui nereikia specialiai veiklos vykdymui kirsti valstybinę sieną, priešingai – ši laisvė gali būti siejama su priimančiosios valstybės vidaus reikalais. Galimas atvejis, kai įsisteigimo laisvei yra būdingas ”sienos kirtimas”. Tuomet pagrindinė skirtumo lyginant su paslaugų teikimu esmė yra ta, jog įsisteigimo atveju darbo atlikėjas turi būti anksčiau įsikūręs priimančioje valstybėje. Be to, vykdamas teikti paslaugą asmuo kitos valstybės teritorijoje būna laikinai, o įsisteigimo atveju asmuo, atliekantis darbą yra nuolatos įsisteigęs savo ar priimančiosios valstybės teritorijoje. Pagal direktyvos 73/148/EEB nuostatas veikla, kurios trukmė ne ilgesnė nei trys mėnesiai yra traktuojama kaip paslauga. Galimos išimtys, kai priimančiojoje valstybėje tvirtai įsisteigiama, pavyzdžiui nupirkus bendrovės akcijas. Atribojant gali būti reikšminga ar buvo suteikta viena paslauga, ar jos buvo teikiamos nuolat.Tyrimai rodo, jog 2002 metais Europos Sąjungoje 14,6% visų dirbančiųjų asmenų buvo savarankiškai dirbantys asmenys. Iš jų maždaug 10,7% sudarė savarankiškai dirbančios moterys. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas prie Vyriausybės savarankiškai dirbančiuosius asmenis apibrėžia: “asmenys, dirbantys nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su keliais partneriais ir neturintys nuolatinių samdomų darbuotojų. Jų veikla remiasi individualiu narių darbu. Šiai grupei taip pat priskiriami patentininkai.” 12 kl. Trumpai: Apribojimai gali būti taikomi viešosios tvarkos, visuomeninės saugumo ir sveikatos sumetimais, o laisvo darbo jėgos judėjimo principas su kai kuriomis retomis, nesistemingai taikomomis išimtimis netaikomas nacionalinių viešiujų paslaugų sektoriaus darbuotojams. Specifinis atvejis yra sporto asociacijų taisyklės, siekiančios apriboti galimybes sportininkams palikti savo kilmės šalį. Šios taisyklės turi būti suderinamos su laisvo judėjimo principų ir nesudaryti tam kliūčių.

13. Laisvas paslaugų judėjimas: finansinių paslaugų rūšysEB sutartyje apibrėžiama, kad paslaugos yra tai, kas normaliai teikiama už atlyginimą ir kam netaikoma asmenų, prekių, ir judėjimo laisvė. Laisvė teikti paslaugas apima paslaugų teikimo formas, p. veiklą, p. sektorius, savarankiškai dirbančius asmenis. Bendra paslaugų rinka – tai ne tik judėjimas, bet ir taisyklės, kurios veikia visose valstybėse ir leidžia sukurti rinką. Laisvas paslaugų judėjimas nustatomas šiuose teisės aktuose: Baltoji knyga vidaus rinkai (1985 m.), Suvestinis Europos Aktas (1987), Programa vidaus rinkai įgyvendinti. Šiuose teisės aktuose numatyta iki 1992 m. gruodžio 31 d. pašalinti technines, fizines ir mokestines kliūtis egzistuoti vidaus rinkai kaip erdvei be sienų su 4 laisvėmis, tarp kurių yra ir paslaugų judėjimo laisvė.Baltojoje knygoje vidaus rinkai pateikti trijų tipų Komisijos pasiūlymai, apimantys: · finansines paslaugas (priemonės bankams, priemonėms draudimui, priemonės perduodamiems vertybiniams popieriams (VP)); · transportą (priemonės oro transportui, jūros transportui, sausumos transportui); · naujas technologijas ir paslaugas (radijo ir televizijos reklama, kabelinis perdavimas, informacijos paslaugų rinkos atvėrimas, tinklų sistemos – bankų, prekybos, gamintojų).Programoje vidaus rinkai įgyvendinti laisvas paslaugų judėjimas apima:– finansinių paslaugų liberalizavimą;– draudimo ir bankų kontrolės derinimą;– transporto ir telekomunikacijų rinkų atvėrimą.Paslaugų teikimo formos:· paslaugos teikėjas vyksta į kitą valstybę narę (VN) teikti paslaugos;· p. gavėjas vykstą į kitą VN gauti paslaugos;· tiek p. gavėjas, tiek p. teikėjas yra už vidaus sienų;· vien tik paslauga išeina už vidaus sienų (pvz., telekomunikacijos).Paslaugų teikimo sritys: pramoninio pobūdžio veikla, komercinio pobūdžio veikla, amatai, profesinė veikla. Asmuo, teikiantis paslaugas, gali laikinai vykdyti veiklą valstybėje, kurioje teikiama paslauga, tomis pačiomis sąlygomis, kokias ta valstybė taiko savo piliečiams. Laisvės teikti paslaugas reglamentuojančioje Tarybos direktyvoje 73/148/EEC nurodoma, kad asmenys, turintys teisę judėti iš vienos valstybės į kitą, yra šie:· turintys tikslą įsisteigti savarankiškai veiklai vykdyti arba teikti paslaugas (įsisteigus – leidimas gyventi neribotos trukmės, teikiant paslaugas – teikimo laikotarpiu, jei jis > nei 3 m. );· turintys tikslą gauti paslaugą kitoje valstybėje,– nurodytų asmenų sutuoktiniai, vaikai iki 21 m. ir išlaikytiniai. Išimtys taikomos dėl viešosios politikos, viešojo saugumo ir visuomenės sveikatos. Sektorinės politikos kryptys: energetika; viešieji pirkimai; informacinė visuomenė; pašto paslaugos; finansinės paslaugos. Egzistuoja bendrų ekonominių interesų paslaugos, kurioms valstybės skiria ypatingą dėmesį ir neskuba liberalizuoti, nes egzistuoja nacionaliniai skirtumai ir turi būti atsižvelgta ypatingus ES bendruomenės bruožus. Tai – energijos ir šilumos tiekimas, telekomunikacijų ir pašto paslaugos. Lisabonos strategija numato iki 205 m. liberalizuoti 60% elektros energijos rinkos.Finansinės paslaugos (bankininkystė, draudimas, VP) sukuria apie 70% PV. Šiuo atveju turi būti suderinti du prieštaringi reikalavimą: išlaikyti griežtus finansinio saugumo kriterijus ir leisti sektoriui dirbti pakankamai lanksčiai, kad patenkintų naujus ir vis sudėtingesnius klientų visoje Europoje reikalavimus. Pagal abipusio pripažinimo principą, jei finansinės paslaugos legaliai įteisintos vienoje VN, jos turi būti atviros naudotojams ir kitose VN be derinimo su šių šalių įstatymais, išskyrus įstatymus, susijusius su vartotojų apsauga.Bankininkystės rinkos elementai:· esminis įėjimo į bankininkystės rinką VN įstatymų derinimas;· kilmės šalies bankų (home-country) ir kitų kredito institucijų priežiūra;· nacionalinių priežiūros institucijų taisyklių ir kilmės šalies taisyklių abipusis pripažinimas.Reikalavimai paslaugų sektoriui: griežta kontrolė ir pakankamas lankstumas. Direktyvomis reguliuojama kredito institucijų priežiūra, nustatant priežiūros objektą (tai yra mokumas, nuosavų fondų, rizikos ir nefinansinių interesų atitikimas), metodus, atsakomybę. Yra kontroliuojama kredito institucijų rizika, apsaugomi indėlininkai, nustatytas mokumo rodiklis, kreditų panaudojimas.Kitos bankininkystės reglamentavimo sritys: – kredito institucijų verslo perkėlimas ir tęsimas;– kredito institucijų reorganizavimas ir likvidavimas;– investicinių firmų ir kredito institucijų kapitalo pakankamumas;– bankų ir kitų kredito institucijų metinės ataskaitos;– užsienio kredito ir finansinių institucijų filialų apskaitos dokumentai;– elektroninių mokėjimų kodeksas;– santykiai tarp kortelių turėtojų ir kortelių leidėjų;– kova su mokėjimų apgaule ir klastojimais;– elektroninė prekyba;– pinigų plovimo prevencija;– rizikos kapitalo fondai ir t.t.Abipusio pripažinimo principu bankams išduodama licencija “single bank licence”. Jei bankas turi tokia licenciją, reiškia, kad ši kredito institucija yra patikima ir gali būti atidaryta bet kurioje VN be jokių kitų formalumų arba pasiūlyti savo paslaugas kitose VN.Draudimo veiklos reglamentavimas:· gyvybės draudimas (3 direktyvos dėl : 1) laisvės įsisteigti – VN taikoma single authorisation system: dokumentas, kuris leidžia įmonei įsisteigti visose šalyse narėse, o trečiosioms šalims – žalios kortos sistema; 2) laisvės teikti paslaugas; 3) reglamentavimo ir koordinavimo);· ne gyvybės draudimas (direktyva, reglamentuojanti įsisteigimą – vieno leidimo sistemą; riziką kitoje valstybėje; prisiimamas rizikas: transportavimo, prekybos kreditų, gaisrų ir kt.);· specialiosios sritys (privalomas motorinių transporto priemonių draudimas – laisvė teikti paslaugas, keleivio draudimas, įvykiai už aukos rezidavimo šalies ribų; teisinės apsaugos draudimas; indėlių draudimas);· draudimo įmonių priežiūra (metinė atsakomybė ir konsoliduotos ataskaitos).Vertybinių popierių rinką reglamentuoja “Bendrasis pasas” (1993), Kapitalo minimumo reglamentavimo direktyva (1993), Finansinių paslaugų veiksmų planas (2001), Finansinių paslaugų strategija. VP paslaugos įstatymiškai reguliuojamos siekiant didinti investicijų lygį bendrijoje ir pasaugoti investuotojus. Nuo 1979 m. koordinuojamos VP patekimo į oficialų VP biržos sąrašą sąlygos, 1993 m. priimtos direktyvos, sukūrusios bendrąją VP rinką. VP rinkos tikslai:· suderinti pagrindinius standartus;· taikyti abipusį nacionalinių priežiūros institucijų pripažinimą šalyje, kurioje įsteigta pagrindinė buveinė, koordinuoti priežiūros institucijų darbą kilmės šalyje.Investicinės įmonės gali vykdyti savo veiklą ES pagal savo kilmės VN išduotą bendrą leidimą – Europos pasą. Priežiūrą vykdo kilmės šalies institucijos pagal unifikuotas taisykles, bendradarbiaudamos su VN, kurioje veikia investicinė įmonė. Yra nustatytos minimalios taisyklės (akcinio kapitalo pakankamumo, pradinio kapitalo), garantuojančios pakankamą investuotojo apsaugos lygį.14. Steigimosi – apribojimai vienų valstybių narių piliečių steigimuisi kitoje valstybėje narėje yra draudžiami.

Toks draudimas galioja ribojimams bet kurios valstybės narės piliečiams įsisteigusiems bet kurioje valstybėje narėje , steigti agentūras, filialus ar dukterines įmones.Steigimosi laisvė apima teisę: · Imtis savarankiškos veiklos,· Steigti bei vadovauti įmoneiTomis pačiomis sąlygomis, kurios galioja tos valstybės piliečiams (išimtis – veiklos sritys, susiję su tos šalies valstybinės veiklos įgyvendinimu)Įsisteigimo laisvė įgalina ūkio subjektus( fizinius asmenis ar įmones) nepertraukiamai vykdyti ūkinę veiklą vienoje ar keliose ES valstybėse, nepatiriant diskriminacijos ir apribojimų (išskyrus ypatingus atvejus).Įsisteigimo formos:· Pirminis (savarankiškai dirbantys asmenys, įmonės)· Antrinis (atstovybės, filialai, dukterinės įmonės)Įsisteigimo laisvė apima teisę siekti veiklos kaip asmeniui, susikuriančiam darbo vietą (savarankiškai dirbantis asmuo) ir teisę įsteigti ir valdyti įmonę pagal valstybės, kurioje steigiama įmonė, nacionalinius reikalavimus. Tai pat apibrėžiama antrinio įsisteigimo laisvė, t.y. agentūrų, skyrių, filialų įsteigimas. Įsisteigimo laisvė draudžia taikyti užsieniečiams specialius reikalavimus, grindžiamus viešąją politika, saugumu ar sveikatos apsauga.Įsisteigimo subjektai:· ES pilietybės reikalavimas (savarankiškai dirbantys asmenys)· Įmonės buveinė arba centriniai valdymo organai arba pagrindinė veikla yra ES teritorijojeAbipusis diplomų, pažymėjimų ar kitų kvalifikacijos įrodymų pripažinimas taip pat yra susijęs su įsisteigimo laisve.ES įmonių teisė: Europos bendrovė

Ūkio ministerija parengė Europos bendrovių įstatymo projektą, kuriuo įtvirtinama nauja, dar ir Europos Sąjungoje (ES) netaikyta, juridinio asmens teisinė forma – Europos bendrovė (EuB). Įstatymo projektu siekiama užtikrinti ES Tarybos Reglamento dėl Europos bendrovės statuto taikymą.Projekte numatyta, kad EuB įstatymas įsigalios kartu su Reglamentu visoje ES tuo pačiu metu – spalio 8-ąją.Nuo Lietuvos įstojimo į ES dienos mūsų šalyje įsigalios pirmoji nauja Lietuvoje įmonių forma – Europos ekonominių interesų grupės. EuB, kaip verslo organizavimo formą, verta rinktis didelėms įmonėms. Reglamente dėl Europos bendrovės statuto įtvirtinamas minimalus Europos bendrovės įstatinis kapitalas yra 120 tūkst. eurų.Europos bendrovė gali būti įkuriama keturiais atvejais: 1. vienydamos turimą potencialą į EuB galės jungtis akcinės bendrovės iš skirtingų valstybių; 2. į EuB galės būti pertvarkoma akcinė bendrovė, kuri kitoje valstybėje ne mažiau kaip dvejus metus turi antrinę bendrovę ar filialą; 3. bendro valdymo Europos bendrovę galės steigti AB ir UAB; 4. pagaliau EuB galės įsteigti skirtingose valstybėse įsteigti juridiniai asmenys arba juridiniai asmenys, kitoje valstybėje įsteigę ne mažiau kaip dvejus metus veikiančią bendrovę ar filialą.Reglamente suteikiama teisė valstybėms narėms pačioms nustatyti reikalavimus Europos bendrovės administracijai, todėl įstatymo projekte siūloma riboti valdymo bei priežiūros institucijų narių skaičių. Taip pat, atsižvelgiant į Lietuvoje įsteigtų akcinių bendrovių vadovų teisių, pareigų ir atsakomybės specifiką, įtvirtinamas reikalavimas, kad vienas iš kolegialaus valdymo organo narių būtų atsakingas už EuB valdymą taip, kaip dabar už valdymą atsako akcinės bendrovės vadovas.Be Reglamento ir Europos bendrovių įstatymo nuostatų, EuB bus taikomi ir kiti Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys akcines bendroves. Pavyzdžiui, Europos bendrovėms galios Akcinių bendrovių įstatymas, mokestiniai įstatymai ar atskiras ūkinės komercinės veiklos sritis reguliuojantys teisės aktai.Tikimasi, kad Europos bendrovė, kaip juridinio asmens teisinė forma, leis įmonėms, kurių veikla yra platesnė nei vietinių poreikių tenkinimas vienoje iš ES valstybių, efektyviau planuoti ir plėtoti verslą, esant poreikiui, suvienyti valdymo struktūrą, geriau organizuoti sprendimų priėmimą.Patvirtinta nauja teisinė įmonės organizavimo forma – EuB – padės suvienyti keliose ES šalyse veikiančias įmones ar jos filialus ir taip sumažinti administravimo išlaidas, sutaupyti mokesčių. Keliose ES šalyse veikiančios mažesnės įmonės galės susijungti į bendras akcines bendroves. EuB kol kas aktualiausia didesnėms bendrovėms, nes numatytas minimalus jos įstatinis kapitalas – 120.000 EUR. “EuB galės ieškoti sau palankiausios teisinės aplinkos, nes mokesčius mokės pagal buveinės valstybės įstatymus. Taip pat įvairių filialų nuostolius bus galima kompensuoti iš kitų pelno, taip atsiranda balansavimo galimybė. Įmonė galės su visais savo padaliniais vesti vieną buhalteriją, sutaupys administravimo išlaidų, taip pat išlaidų teisininkams, atsirandančioms dėl nevienodos teisinės aplinkos”, – VŽ komentavo Ina Jakubėnaitė, Ūkio ministerijos Įmonių ir ekonomikos valdymo departamento Įmonių teisės skyriaus vyriausioji specialistė.EB gali steigti įmonė, veikianti bent dviejose bendrijos šalyse. Taip galima prisijungti ir partnerių filialą kitoje ES valstybėje. Steigiant EuB jungimo būdu taikoma nuolaida dėl bendros mokesčių sistemos, leidžianti išvengti dvigubo apmokestinimo.“EuB yra lanksti, galinti greitai savo buveinę perkelti į palankesnius mokesčius ar verslo aplinką, galinčią pasiūlyti valstybę”, – priduria p. Jakubėnaitė. Mažesnėms keliose valstybėse veikiančioms įmonėms aktuali 2005 m. viduryje įsigaliosianti direktyva, leisianti lengviau sujungti keliose ES valstybėse veikiančias AB į vieną.Anot p. Jakubėnaitės, bus suvienodintos jungimosi procedūros, kurios dabar sudėtingos jungiantis keliose šalyse veikiančioms įmonėms. “Jei norima jungtis turint mažesnį įstatinį kapitalą – galima bus kurti bendrą akcinę bendrovę susijungimo būdu. Jei kapitalas gali būti didesnis ir norima tikrumo ir apibrėžtumo – geriau kurti EuB”, – aiškina skirtumus p. Jakubėnaitė.Bendroves sujungti turėtų būti pigiau, nei, pavyzdžiui, pasikeitus rinkos sąlygoms, likviduoti antrinę įmonę kitoje ES šalyje. Šiuo metu tokios procedūros brangios ir sudėtingos dėl nevienodų valstybių įstatymų.Įvairiose bendrijos valstybėse AB ir UAB atitikmenų juridinio asmens galios ir įgaliojimai gali labai skrtis, o Europos galios visoje ES tokios pačios.Oficialiai tokios bendrovės visoje ES teritorijoje pradės veikti nuo spalio 8 d.16. LAISVAS KAPITALO JUDĖJIMASLaisvas kapitalas yra vienas iš esminių elementų, būtinų Europos vidaus rinkai funkcionuoti. Jis apima pinigų bei finansinio kapitalo judėjimą, tiesiogines investicijas ir kitas su kontrole susijusiais kapitalo judėjimo formas. Mokėjimų liberalizavimas yra lemiama laisvo prekių, asmenų ir paslaugų judėjimo dalis. Rinkos dalyviai, ypač SVV atstovai, turi gauti pasiskolinti kapitalo mažiausia kaina, o investuotojai ir kapitalo skolintojai turi turėti galimybę pasiūlyti savo išteklius rinkoje ten, kur jų labiausiai reikia. Todėl svarbu, kad kapitalas judėtų laisvai ir mokėjimai būtų vykdomi tos šalies valiuta, kurioje yra kreditorius ar kredito gavėjas. Kapitalo judėjimo liberalizavimo prielaidos:· Bendrosios rinkos sukūrimas (Europos pinigų sistemą; finansinės rinkos poreikis);· Investicijos Bendrijoje ir trečiosiose šalyse. EEB steigimo sutartyje nurodomi šie kapitalo liberalizavimo tikslai:– kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui panaikinimas– VN teisės derinimas siekiant užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos koordinavimą;– Europos Investicijų Banko (EIB) įkūrimas palengvinti ekonominę plėtrą.Siekiant užtikrinti bendrosios rinkos funkcionavimą, VN turi progresyviai panaikinti visas kliūtis laisvam kapitalo judėjimui, susijusiam su asmenimis, reziduojančiais VN, ir bet kokią diskriminaciją, susijusią su pilietybe ar su rezidavimo vieta, kur buvo investuotas kapitalas.Einamieji mokėjimai, susiję su kapitalo judėjimu tarp VN, turi būti laisvi nuo visų kliūčių.VN turi būti įmanomai liberali suteikdama leidimus keisti valiutą, kurie vis dar būtini šios sutarties įsigaliojimo.VN, liberalizuodama kapitalo judėjimą, taikydama vietinės kapitalo ir kredito sistemos taisykles, tai turi daryti nediskriminaciniu būdu. Paskolos VN ar jos regioninės ar vietinės valdžios netiesioginiam ar tiesioginiam finansavimui negali būti teikiamos kitai VN, nebent valstybės susitartų. Komisijai, kuri konsultuoja Pinigų komitetą, pasiūlius, Taryba priima būtinas direktyvas. Komisija turi pasiūlyti Tarybai priemones laipsniškam VN valiutų keitimo politikos koordinavimui, atsižvelgiant į laisvą kapitalo judėjimą tarp šių valstybių ir trečiųjų šalių. Jeigu priemonės negali panaikinti VN valiutų keitimo kursų ir skatina asmenis, reziduojančius vienoje šalyje, panaudoti laisvesnes pervedimų galimybes Bendrijos viduje, siekiant išvengti vienos VN taisyklių laisvam kapitalo judėjimui iš trečiosios šalies, ta šalis po konsultacijų su kita VN ir Komisija turi priimti tinkamas priemones įveikti šiuos sunkumus.Valstybė narė turi stengtis vengti įvesti Bendrijos viduje bet kokias naujas valiutos keitimo kliūtis laisvam kapitalo judėjimui ir einamiesiems mokėjimams, susijusiems su tokiu judėjimu, ir turi stengtis veikiančias taisykles nedaryti dar didesnėmis kliūtimis.VN turi informuoti Komisiją apie kapitalo judėjimą iš trečiųjų šalių tiek, kiek jos apie tai žino. Komisija gali pateikti VN šiuo klausimu nuomonę. Jei kapitalo judėjimas priveda prie veikiančios rinkos išbalansavimo kurioje nors valstybėje narėje, Komisija gali (po konsultacijos su Pinigų komitetu ir tos valstybės vadovybe) taikyti apsaugos priemones kapitalo judėjimo liberalizavimo srityje, Komisijai nustačius sąlygas ir detales. Turinti sunkumų VN gali slaptumo ir skubos pagrindu priimti jai atrodančias būtinas priemones savo pačios iniciatyva. Komisija ir kitos VN turi būti informuotos apie tokias priemones vėliausiai jų įsigaliojimo datą. Tokiu atveju Komisija, po konsultacijos su Pinigų komitetu, nutaria pritarti arba atšaukti priemones. Pinigų komitetasKiekviena VN turi taikyti ekonominę politiką, būtiną užtikrinti jos mokėjimų balanso pusiausvyrą ir išsaugoto jos valiutos pasitikėjimą, siekiant rūpintis aukštu užimtumu ir pastoviomis kainomis. Siekiant skatinti VN politikų koordinavimą pinigų srityje reikiamu lygiu, būtinu bendrajai rinkai funkcionuoti, įkuriamas Pinigų komitetas su patariamuoju statusu. VN ir Komisija kiekviena skiria po 2 narius į Pinigų komitetą. Pinigų komitetas atlieka tokias užduotis:· turi žinoti monetarinę ir finansinę situaciją VN ir Bendrijoje bei bendrą mokėjimų situaciją VN ir reguliariai rengti ataskaitas Tarybai ir Komisijai;· pagal Tarybos arba Komisijos reikalavimus arba savo iniciatyva teikti nuomonę.

Europos investicijų bankas (EIB)EIB uždavinys – įnešti, turint išteklių, į kapitalo rinką ir panaudojant savo nuosavus išteklius, į subalansuotą ir pastovų bendrosios rinkos augimą, įgyvendinant Bendrijos interesus. Šiam tikslui bankas, dirbdamas ne pelno siekimo pagrindu, turi teikti paskolas ir duoti garantijas, kurios palengvins tokių projektų finansavimą visuose ekonomikos sektoriuose. Tai:· projektams mažiau išsivysčiusiuose regionuose;· projektams modernizuojamose ir pertvarkomose įmonėse ar naujų veiklų vystymui, pradėtam bendrosios rinkos pažangiose įmonėse, kur projektai yra tokio dydžio ar pobūdžio, kad jų dėl įvairių priežasčių negali pilnai finansuoti atskiros VN;· kelių VN bendrų interesų projektams, kurie yra tokios apimties ar pobūdžio, kad jų negali pilnai finansuoti individualios VN. Kapitalo liberalizavimo tikslai:1) galimybė verslui ir privatiems asmenims gauti tinkamas finansines paslaugas bendrojoje rinkoje su laisvu prekių, paslaugų ir asmenų judėjimu;2) pinigų stabilumas siejant su bendru kainų lygiu ir keitimo kursų pokyčiais – esminė prielaida kuriant bendrąją rinką;3) finansinių rinkų suvienijimas siekiant optimaliai panaudoti Bendrijos išteklius.Siekimas pašalinti technines kliūtis kapitalo judėjimo liberalizavimui atsispindi šiuose teisiniuose aktuose:· Baltoji knyga vidaus rinkai (1985): kalbant apie finansines paslaugas, numatė priemones bankams, draudimui, perduodamiems vertybiniams popieriams.· Suvestinis Europos Aktas (1985): nurodė vidaus rinkos kaip erdvės be sienų su keturiomis laisvėmis sukūrimą iki 1992.12.31.· Programa vidaus rinkai įgyvendinti: siekė pašalinti fizines, technines ir mokestines kliūtis iki 1992.12.31; numatė finansinių paslaugų liberalizavimą, draudimo ir bankų kontrolės derinimą, transporto ir telekomunikacijų rinkų atvėrimą. Pasiūlė liberalizuoti tokias transakcijas kaip VP išleidimas, investavimas ir paveldėjimas; sandoriai su visuomeninių įstaigų išleistais VP ir ilgalaikiu prekybos kreditu. Pagal Europos Bendrijų sutartį:– Visos kliūtys kapitalo judėjimui tarp VN bei tarp VN ir trečiųjų šalių turi būti uždraustos.– Visos kliūtys mokėjimams tarp VN bei tarp VN ir trečiųjų šalių turi būti uždraustos (56 str).– 56 str. nuostatos trečiųjų šalių atžvilgiu turi nepažeisti 1993.12.31 nacionalinėje ir Bendrijos teisėje galiojusių laisvo kapitalo judėjimo į ir iš trečiųjų šalių apribojimų, apimant tiesiogines investicijas, inv. į nekilnojamąjį turtą (įsisteigimą), finansinių paslaugų teikimą ir vertybinių popierių įleidimą į VP rinką. – 56 str. nuostatos neturi pažeisti VN teisių: 1) taikyti atitinkamas jų veikiančios mokesčių teisės nuostatas, kurios skirtingos mokesčių mokėtojams gyvenamosios vietos arba kapitalo investavimo vietos požiūriu; 2) imtis reikiamų priemonių apsaugoti nac. teisę ar taisykles nuo pažeidimų (ypač mokesčių ir finansinių institucijų priežiūros srityje), arba pritaikyti procedūras deklaruoti kapitalo judėjimą administravimo arba statistinės informacijos tikslais, arba taikyti visas pateisinamas priemones, kurios remiasi viešąja politika arba viešuoju saugumu. – Ten, kur išimtinėmis sąlygomis kapitalo judėjimas į ir iš trečiųjų šalių yra rimtų sunkumų priežastimi veikti ekonominei ir pinigų sąjungai, Taryba kvalifikuotos daugumos principu pasiūlius Komisijai ir po konsultacijos su ECB gali taikyti apsaugos priemones trečiųjų šalių atžvilgiu laikotarpiui ne ilgesniam kaip 6 mėn., jei šios priemonės yra būtinos.– Taryba gali šiuo atveju nustatyti ir būtinas skubias priemones.– esant rimtoms politinėms priežastims, VN gali skubos pagrindu imtis vienašališkų priemonių prieš trečiąją šalį;– Taryba kvalifikuota dauguma Komisijos pasiūlymu nutaria pritarti arba pašalinti priemones. Europos pinigų institutas, veikęs 1994.01.01 – 1988.01.01 siekė 1) sustiprinti centrinių bankų (CB) bendradarbiavimą ir pinigų politikos koordinavimą, 2) pasirengti ECBS įkūrimui, bendros pinigų politikos vykdymui bei bendros valiutos įvedimui. Europos centrinis bankas (ECB), įkurtas 1998.01.01, kartu su nacionaliniais CB sudaro Eurosistemą, kurios tikslas išlaikyti kainų stabilumą, apsaugant euro vertę. Eurosistemos uždaviniai:· apibrėžti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką;· tvarkyti užsienio valiutos operacijas;· laikyti ir valdyti VN užs. valiutų rezervus· palaikyti sklandų atsiskaitymo sistemos veikimą.

Europos investicinis fondas (1994), kurį įsteigė Europos investicinis bankas, EK ir Europos finansinės institucijos, atlieka tokias funkcijas: 1) rizikos kapitalo, 2) garantijų investavimo institucijoms funkcija SVV.Teisinė bazė, reglamentuojanti laisvą kapitalo judėjimą1. Kapitalo judėjimas ir mokėjimai (tarybos direktyva 88/361/EEB)Kapitalo judėjimo nomenklatūra: 1) tiesioginės investicijos;2) investicijos į NT;3) operacijos su VP, kuriais paprastai prekiaujama kapitalo rinkoje;4) kolektyvinio investavimo įmonių akcijų operacijos;5) operacijos VP ir kt. finansinėmis priemonėmis, kuriomis paprastai prekiaujama pinigų rinkoje;6) einamųjų ir indėlių sąskaitų finansų įstaigos operacijos;7) su komerciniais sandoriais ar paslaugų teikimu susiję kreditai, kuriuose dalyvauja rezidentai;

8) finansinės paskolos ir kreditai;9) laidavimai, kitos garantijos ir įkaito teisės;10) pervedimai vykdant draudimo sutartis;11) asmeninio kapitalo judėjimas;12) finansinio turto fizinis importas ir eksportas ir kt. kapitalo judėjimas.Direktyva skelbia:· Visos kliūtys kapitalo judėjimui tarp fiz. ir jur. asmenų, reziduojančių VN, turi būti pašalintos 1990 m. pr.· Pinigų ir kvazi pinigų operacijos – liberalizuotos;· Specialūs saugikliai leidžia VN sudaryti kliūtis trumpalaikio kapitalo judėjimui, jei pažeidžiama jos pinigų ir valiutos keitimo politika;· VN turi siekti tokio kapitalo judėjimo liberalizavimo su trečiosiomis šalimis, kokį taiko trečiosios šalys. EB sutartis draudžia kliūtis, bet didelių apimčių kapitalo išvežimas turi būti deklaruojamas iš anksto, kad nacionalinės šalys galėtų vykdyti efektyvią priežiūrą ir išvengti nac. teisės ir taisyklių pažeidimo. Bendrijos finansinė rinka liberalizuota nuo 1993.01.01. Europos įmonės ir piliečiai gali laisvai pasirinkti bankų paslaugas, NT paskolas, VP, draudimą. ETT sprendimas – laisvo kapitalo ir paskolų judėjimo neturi sulaikyti nacionalinės nuostatos, kurios gali įtakoti atsisakyti bankų, įsteigtų kitoje VN, paslaugų. 2. Pinigų plovimo prevencija (91/308/EEB, 91/308/EB).Direktyvos, taikomos 1) kredito institucijoms ir 2) finansinėms institucijoms, įskaitant ir draudimą, nurodo:· pinigų plovimas draudžiamas;· reikalavimas nustatyti klientų tapatybę;· sandorių, turinčių pinigų plovimo požymių, tyrimas;· kredito ir finansinių įstaigų bendradarbiavimas su institucijomis, atsakingomis už pinigų plovimą;· informacijos klientui ar tretiesiems asmenims neatskleidimas dėl tyrimo;· įgyvendina kredito ir finansų institucijose vidaus kontrolės ir informacijos perdavimo tvarką. · Prie Komisijos įkūrimas Pinigų plovimo informacinis komitetas.· VN imasi priemonių direktyvos įgyvendinimui ir nustato bausmes. 3. Mokėjimai ir atsiskaitymo sistemos.Teisės aktai: 1) dėl tarptautinių kredito pervedimų (97/5/EB), 2) dėl atsiskaitymų baigtumo mokėjimo ir VP atsiskaitymo sistemose (98/26/EB); 3) Komisijos rekomendacija dėl operacijų elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir ypač dėl jas išleidusių bei turinčių asmens santykių (97/489/EB); 4) reglamentas dėl tarptautinių mokėjimų eurais (2560/2001). 17. Konkurencijos politika: draudžiami susitarimai ir praktikaVisi susitarimai tarp įmonių, įmonių asociacijų sprendimai ir bendri veiksmai, kurie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos prevencija, kliūtys ar iškraipymas bendrojoje rinkoje, draudžiami kaip nesuderinami su bendrąja rinka.Draudžiami susitarimai, kurie (81 strp):ü Tiesiogiai ar netiesiogiai nustato pirkimo ar pardavimo kainas ar bet kokias kitas prekybos salygas;ü Riboja ar kontroliuoja gamyba, rinkas, technine pletra ar investicijas;ü Pasidalina rinkas ar tiekimo saltinius;ü Vienodiems sandoriams su skirtingais prekybos partneriais taiko nevienodas salygas, kurios sudaro jiems blogesnes konkurencines salygas;ü Sudarytomis sutartimis privercia partneri prisiimti papildomu isipareigojimu, kurie savo pobudziu ar komerciniu panaudojimu nesusije su sutarties objektu.Draudžiami susitarimai automatiskai negalioja.Draudžiami susitarimai (81 strp) (komisijos sprendimai):1. Kainu nustatymas-Sutartine praktika tuo paciu metu ir tu paciu produktu atžvilgiu siekiant vienodo kainu kilimo-horizontalius kainu susitarimus horizontalius išskirtinius sandorius-publikuoti prekybos asociacijoms tarifus ar rekomenduojamus mokescius, neatsižvelgiant i amoniu kastu struktūros skirtumus-taikyti suderintus metodus skaičiuojant kainu priedus2. Nauju dalyviu iejimo i rinka ribojimas-mazmenininkai susitare parduoti tik konkretaus gamintojo produkta-nuolaidos nuolatiniams pirkėjams-bendri pirkimu susitarimai-isskirtiniai paskirstymo susitarimai (paralelinio importas)18. Konkurencijos politika: draudžiamu susitarimu išimtysLeidžiami susitarimai tarp amoniu ar amoniu asociacijuü Jei jie prisideda prie prekiu gamybos ar paskirstymo gerinimo ir skatina technine bei ekonomine pazanga, tuo pat metu vartotojams suteikiant sazininga dali naudos ir nesudaro imonems galimybes pasalinti konkurencija pakankamai dideles produktu dalies atžvilgiu.ü Atitinkant tokius reikalavimus, Komisija-suteikia leidima (negatyve clearance),-suteikia leidima (individual exemption),-priestaravimu konstatavimas.Leidžiami susitarimai tarp amoniu ar amoniu asociaciju (be notifikavimo Komisijai)1. Igalioto bendradarbiavimo forma -bendri lyginamieji amoniu ir ekonomikos sektoriu tyrimai -bendras statistikos parengimas -bendras rinkos tyrimas -bendradarbiavimas atsiskaitymu srityje -bendros finansines garantijos -bendri tyrimu ir vystymo kontraktu projektai -bendras gamybos, sandėliavimo, transporto panaudojimas -bendras užsakymu, bendru pardavimu, aptarnavimo ir taisymo paslaugu teikimas ir bendra reklama2. Išskirtinio atstovavimo sutartys -kontraktai su komerciniais agentais -subrangovines sutartysVertikaliu kliuciu išimtys (susitarimai tarp amoniu, veikiančiu skirtingose gamybos ar disturbacijos grandines lygmenyse): 1. Bendradarbiavimo susitarimai -specializacijos susitarimai -mokslo ir vystymo susitarimai -bendros imones 2. Paskirstymo susitarimai -isskirtiniai paskirstymo susitarimai -isskirtiniai pirkimo susitarimai 3. Pramonines nuosavybes teise -patentu licenciniai susitarimai -francizes susitarimai -know how licenciniai susitarimai19. Konkurencijos politika: horizontalūs ir vertikalūs susitarimai1957m. Romoje sudarytoje EEB sutartyje buvo nustatytos konkurencijos taisyklės, suformuluotos 85-90 straipsniuose. 1993m. įsigaliojusi Europos Sąjungos įkūrimo sutartis įtvirtino bendrosios rinkos funkcionavimą remiantis konkurencijos principais.EEB sutarties 85 ir 86 straipsniai apima konkurenciją ribojančius veiksmus, kurie turi įtakos prekybai tarp valstybių narių. Kitaip tariant, ES konkurencijos teisė taikoma tais atvejais, kai konkurenciją ribojantys veiksmai išeina už nacionalinės rinkos ribų. Galioja bendras ES konkurencijos teisės aukštesniosios galios principas, ypač tais atvejais, kai ES konkurencijos teisė numato griežtesnius reikalavimus, susijusius su konkurencijos apsaugojimu, negu valstybės narės nacionalinė teisė. Svarbią reikšmę ES konkurencijos teisės praktikos formavimuisi turi Europos Teisingumo Teismas, kuris reziduoja Liuksemburge. Tai yra institucija, kurios sprendimai formuoja ES konkurencijos taisyklių taikymo praktiką. Prie šio Teismo yra įkurtas Pirmosios instancijos teismas, kurio tiesioginė kompetencjia yra nagrinėti konkurencijos bylas.1. EEB sutarties konkurencijos taisyklės EEB sutarties 85 ir 86 straipsniuose apibrėžiamos konkurencijos taisyklės leidžia tvirtinti, kad konkurencija yra svarbiausias bendrosios rinkos funkcionavimo principas.Ūkio subjektų susitarimai (EEB sutarties 85 straipsnis). EEB sutarties 85 straipsnio pirmoji dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų, asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. 85 straipsnio antroji dalis nustato, kad šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Šio straipsnio draudimas apima ne tik bet kokia forma sudarytus susitarimus, bet ir suderintus veiksmus. Nors tokie įmonių veiksmai ir nėra įrodytų susitarimų rezultatas, tačiau būtent įmonių veiksmų, ribojančių konkurenciją, sutapimas įrodo prieš konkurenciją nukreiptą įmonių bendradarbiavimą, t.y. suderintus veiksmus. Svarbus minėto straipsnio ypatumas yra tas, kad konkurenciją ribojančių susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai platus ir apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek vertikaliuosius susitarimus (pirkimo – pardavimo arba tiekimo sutartis). Horizontalus susitarimas – tarp įmonių, veikiančių tame pačiame gamybos ar paskirstymo grandinės lygmenyje. Vertikalus susitarimas – tarp skirtingų gamybinės ar paskirstymo grandinės atstovų (pvz. gamintojų ir distributorių).1999 m. Komisija įvedė de minimis taisyklę, pagal kurią apibrėžiami minimalios reikšmės susitarimai: horizontalus susitarimas, neviršijant 5% dalies bendrojoje rinkoje; vertikalus susitarimas, neviršijant 10% sujungtos rinkos dalies. Komisija laiko, kad tokios apimties susitarimai neiškraipo konkurencinės aplinkos.Remiantis EEB sutarties 85 straipsnis straipsnio trečiąja dalimi, EEB sutartimi įgaliotos institucijos gali nuspręsti, kad 85 straipsnio draudimas netaikomas kai kuriems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams. Detaliau tai paaiškinama ET reglamente Nr.17, kuris numato galimybę taikyti bedrąsias ir individualias išimtis. Individualios išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo – pardavimo, distribucinėms, licencijų ir technologijų perdavimo, specializacijos, tyrimo ir tobulinimo sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos (EK) reglamentais. Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrolei vykdyti EEK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimo vykdymo, privalomųjų įpareigojimų ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas (EEB sutarties 86 straipsnis). EEB sutarties 86 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos dalyje, jeigu tai gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių.

20 klausimasValstybės pagalba – priemonės, kuriomis valstybės apsaugo ar remia atskiras įmones ar šakas, taip iškreipdamos konkurenciją. Šios priemonės apima tiek tiesioginę finansinę paramą, tiek kitokias paramos formas (specifines lengvatas). Valstybės pagalbos kontrolei buvo skirti Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutarties 87-93 straipsniai.87 straipsnyje nustatytas bendras principas, kad visokia valstybės pagalba (tiek piniginė, tiek kitokių formų, pvz., mokesčių lengvatos), kuri iškreipia konkurenciją suteikdama palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai ir turi įtakos prekybai Bendrijos teritorijoje, yra draudžiama. Tame pačiame straipsnyje numatytos išimtys, suderinamos su bendrosios rinkos veikimu:· socialinio pobūdžio pagalba atskiriems vartotojams, jei ji teikiama be jokio gaminio kilme paremtos diskriminacijos;· pagalba, skirta gaivalinių nelaimių ir kitų ypatingų įvykių padarytai žalai pašalinti;· pagalba, skiriama kai kuriems Vokietijos regionams, kuriems įtakos turėjo Vokietijos padalijimas.Taip pat numatytos išimtys, kurių suderinimas su bendrąja rinka gali būti svarstomas:· pagalba, skiriama skatinant regionų, kuriuose gyvenimo lygis yra nenormaliai žemas arba kuriuose labai paplitęs nedarbas, ekonominę plėtrą;· pagalba, skiriama vykdyti projektams, kurie svarbūs bendriems Europos interesams, arba tuomet, kai valstybėje narėje esama rimtų ekonominių sukrėtimų;· pagalba, skatinanti tam tikrą ekonominę veiklą arba ekonominius regionus, jei tai neigiamai nepaveikia prekybos sąlygų.Komisijos pasiūlytas minėtąsias išimtis kvalifikuota balsų dauguma turi patvirtinti Ministrų Taryba. Valstybės narės privalo iš anksto pranešti Komisijai apie numatomą pagalbą ir gauti jos sutikimą.Komisijai buvo suteikta teisė nuolatos kontroliuoti valstybių narių teikiamą pagalbą. Komisijai nusprendus, jog teikiama pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, valstybė narė privalo ją panaikinti. Pirmaisiais Bendrijos egzistavimo dešimtmečiais Komisija pritardavo daugumai valstybės pagalbos teikimo atvejų. Ši tendencija pasikeitė pradėjus įgyvendinti vieningos rinkos programą, ir Komisija ėmėsi griežtesnės valstybės pagalbos priežiūros, siekdama sumažinti bendrosios rinkos iškraipymus, atsirandančius dėl subsidijų ir kitokių pagalbos formų. Tačiau nors valstybės pagalbos mastas sumažėjo, ji vis dar sudaro apie 3 proc. Bendrijos bendrojo vidaus produkto. Daugiausia pagalbos teikiama anglių, geležinkelių transporto ir žemės ūkio sektoriams.22. Lisabonos strategija: tikslas ir tikslo siekimo priemonės, Lietuvos prioritetai.Tikslas – tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomika pasaulyje, galinčia užtikrinti tolygų augimą su daugiau ir geresnių darbo vietų bei artimesne sanglauda.Tikslo siekimo būdai: infomacinės visuomenės kūrimas ir mokslinių tyrimų skatinimas, struktūrinės reformos konkurencingumui ir inovacijoms skatinti bei vidaus rinkos užbaigtumas; Europos socialinio modelio modernizavimas, investicijos į žmogų ir socialinės atskirties mažinimas;Augimui ir sveikos ekonominės būklės užtikrinimui palankios makroekonominės politicos derinimo taikymas. Konkretūs tikslo įgyvendinimo žingsniai:· Informacinės visuomenės visiems kūrimas;· Europos mokslinių tyrimų zonos steigimas;· Palankios aplinkos pradėti ir plėtoti inovacinį verslą ypač SVV kūrimas;· Ekonomikos reformos siekiant užbaigti pilnai funkcionuojančią vidaus rinką;· Efektyvi ir integruota finansų rinka.· Makroekonominės politicos koordinavimas;· Švietimo ir mokymo orientavimas gyvenimui ir darbui informacinėje visuomenėje;· Aktyvios užimtumo politicos plėtojimas;· Socialinės apsaugos modernizavimas;· Socialinio įtrauktumo skatinimas.Lietuvos prioritetai pagal Lisabonos strategiją:· Vidaus rinkos užbaigtumas;· Verslo klimato pagerinimas;· Žinių ekonomikos kūrimas;· Reformos skirtos daugiau, bei geresnėms darbo vietoms ir socialinei sanglaudai sukurti;· Subalansuota plėtra ateities gerovės vardan.Vidaus rinkos užbaigimas: teisės aktų įgyvendinimas ir efektyvus taikymas; konsultacijos siekiant užtikrinti sutarimą dėl rengiamų vidaus rinkos įstatymų pagal Lisabonos strategiją energetikos ir transporto srityse; darbo kuriant integruotas finansines paslaugas ir viešųjų pirkimų rinkas, paspartinimas; energetikos, transporto ir telekomunikacijų kaip tarpusavio junglumo išsiplėtusioje ES įgyvendinimas.Telekomunikacijų rinkos liberalizavimas (2003);Energetikos rinkos liberalizavimas ir integravimas į ES energetikos rinką;Dujų sektoriaus direktyvų įgyvendinimas;Bendradarbiavimas kuriant Baltijos elektros energijos rinką ir integruojant į Vakarų Europos elektros energijos rinką, sujungiant Lietuvos ir Lenkijos energetines sistemas, ir integruojant į Skandinavijos elektros rinką ir t.t.23. ES regioninės politikos atsiradimo prielaidos ir fondai.Regioninės politikos prielaidos:· Ekonominės-panaudoti atsiliekančių regionų potencialą;· Socialinės-išvengti gyvenimo kokybės blogėjimo atsilikusiuose regionuose;· Demografinės-reguliuoti darbo jėgos migraciją į išsivysčiusius regionus, sumažinto gyventojų senėjimo problemą atsilikusiuose regionuose;· Politinės-išvengti kraštutinių politinių pažiūrų ir ES paramos mažėjimo.ES struktūriniai fondai:Europos regioninės plėtros fondas. Finansuoja struktūrinę pagalbą per regionų plėtros programas nepalankiausiose sąlygose esančiuose regionuose. Programomis siekiama mažinti socialinį –ekonominį disbalansą tarp ES regionų. Europos socialinis fondas. Pagrindinis ES socialinės politikos instrumentas. Teikia paramą darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, perkvalifikavimui, darbo vietų kūrimui. Pagrindinis dėmesys skiriamas jaunimo nedarbo, ilgalaikio nedarbo ir socialiai nepalankesnėse sąlygose esančių asmenų nedarbo mažinimui. Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas:Orientavimo dalis-finansuoja priemones kaimo vietovių struktūriniams pokyčiams skatinti: infrastruktūrai, gamybai modernizuoti, amatams, naujai ekonominei veiklai.Garantijų dalis-tiesioginės išmokos žemės ūkiui.Žuvininkystės finansinis instrumentas: paramos priemonės didinti žuvininkystės sektoriaus konkurencingumą-stiprinti sektoriaus verslo įmones, siekiant išlaikyti balansą tarp žvejybos pajėgumų ir egzistuojančių išteklių.Sanglaudos fondas. Finansuojami aplinkosaugos ir transporto infrastruktūros projektai VN, kurios BVP vienam gyventojui mažesnis nei 90% ES vidurkio.Pretenduoja Ispanija (50%), Portugalija (20%), Graikija (20%), Airija (10%).24 kl. Struktūrinė politika:bendrijos iniciatyvosBendrijos iniciatyvos yra specialiosios programos, kurios skirtos bendroms ES valstybių narių problemoms spręsti. Todėl Europos Komisija yra atsakinga už Bendrijos iniciatyvų rengimą ir įgyvendinimą. Europos Komisija parengia gaires ir nurodo kiekvienos Bendrijos iniciatyvos tikslus, mastą bei tinkamą įgyvendinimo metodą. Remiantis Europos Komisijos gairėmis, ES valstybės narės kartu arba atskirai rengia programas Bendrijos iniciatyvoms įgyvendinti. Planavimo laikotarpiui yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission Guidelines) kiekvienai iš jų. Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis, rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri paramos projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos. 2000-2006 m. iš ES struktūrinių fondų yra finansuojamos keturios Bendrijos iniciatyvos:1.INTERREG III: bendradarbiavimas abipus sienos, tarpvalstybinis ir tarpregioninis bendradarbiavimas subalansuotai plėtrai ir teritorijų planavimui skatinti (finansuojama iš ERPF);

2. URBAN: miestų regeneravimas (finansuojama iš ERPF);3. LEADER II: kaimo bendruomenių plėtra (finansuojama iš EŽŪGOF);4. EQUAL: tarpvalstybinis bendradarbiavimas diskriminacijai ir nelygybei darbo rinkoje mažinti (finansuojama iš ESF).Bendrijos iniciatyvoms įgyvendinti skirta 5,35 proc. visų ES struktūrinių fondų 2000-2006 m. lėšų. 2004-2006 m. laikotarpiu naujos ES valstybės narės gaus paramą iš INTERREG ir EQUAL iniciatyvų, o URBAN ir LEADER iniciatyvų finansuojamos priemonės bus integruotos į pirmojo ar antrojo uždavinio nacionalines programas.2006-2006 m. laikotarpiu įgyvendinti skirta 5,35 proc. visų ES struktūrinių fondų 2000-2006 m. lėšų. 2004-2006 m. laikotarpiu naujos ES valstybės narės gaus paramą iš INTERREG ir EQUAL iniciatyvų, o URBAN ir LEADER iniciatyvų finansuojamos priemonės bus integruotos į pirmojo ar antrojo uždavinio nacionalines programas [ ].2000-2006 m. laikotarpiu įgyvendinama INTERREG III programa; ji turi tris dalis (A, B ir C). INTERREG III A (bendradarbiavimas abipus sienos) finansuoja bendras programas tarp NUTS III regionų, kurie turi bendrą ES vidaus arba išorės sausumos sieną. 2004-2006 m. laikotarpiu bus įgyvendinama bendra Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado programa. Taip pat 2004-2006 m. laikotarpiu Lietuva galės gauti paramą iš INTERREG III B (tarpvalstybinio bendradarbiavimo) programos. EQUAL Bendrijos iniciatyva taip pat remiasi tarptautiniu bendradarbiavimu bei partneryste tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus. Joje siekiama plėtoti inovacines priemones ir netradicinį požiūrį darbo rinkos ir socialinės integracijos srityse. EQUAL Bendrijos iniciatyvai įgyvendinti 2004-2006 m. Lietuva turi parengti atskirą programą.

25 kl. Struktūrinės politikos prioritetai LietuvojeBendrasis programavimo dokumentas, yra dokumentas, kurį patvirtina EK. BPD yra suderintas su suinteresuota valstybe po to, kai buvo įvertintas valstybės narės pateiktas planas, kuriame išdėstyta fondų ir valstybės narės veiklos strategija bei prioritetai, konkretūs uždaviniai, fondų bei kitų finansinių lėšų įnašas. Šis dokumentas suskirstytas į prioritetus ir įgyvendinamas per programos priedą, kuriame pateikta išsami informacija apie įgyvendinimo priemones. Lietuvos BPD išdėstytas nacionalinis strateginis socialinės ir ekonominės plėtros planas 2004-2006 metams. Jo pagalba bus įgyvendinami ten apibrėžti prioritetai, pagal kuriuos bus paskirstytos ir Lietuvai skirtos lėšos: Struktūrinės politikos prioritetai Lietuvoje:1. Socialinės ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtra (apie 458 mln. EUR iš jų apie 347 mln iš ERPF):· transporto infrastruktūros prieinamumas ir paslaugų kokybės gerinimas;· energetikos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimas;· energijos naudojimo efektyvumo plėtra;· aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkia prevencija;· sveikatos priežiūros įstaigų plėtra ir modernizavimas;· darbo rinkos, švietimo, profesinio rengimo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra.2. Žmogiškųjų išteklių plėtra (apie 217 mln. EUR, iš kurių apie164 mln.EUR iš ESF):· užimtumo gebėjimų ugdymas;· darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas;· socialinės atskirties prevencija ir socialiė integracija;· mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas;· žmopgiškųjų išteklių kokybės moksliniuose tyrimuose ir inovacijose didinimas.3. Gamybos sektoriaus plėtra (apie 319 mln. EUR, iš kurių apie 222 mln.EUR iš ERPF):· pramonės ir verslo plėtros skatinimas;· pramonės ir verslo aplinkos gerinimas;· informacinių paslaugų plėtra;· turizmo infrastruktūros vystymas.4. Kaimo ir žuvininkystės plėtra (apie 196 mln. EUR iš EŽŪOGF):· investicijos į žemės ūkio valdas;· jaunų ūkininkų įsikūrimas;· žū produktų perdirbimo bei rinkodaros gerinimas;· kaimo vietovių prisitaikymas ir plėtra;· Leader+ veiksmai· mokymas;· žvejybos pajėgumų subalansavimas;· sąlygų žvejųbos verslui pagerinimas ir žuvų išteklių plėtra.26 klausimas. BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA: PRIELAIDOS IR INSTRUMENTAIBŽŪP kaip Bendrijos politikos objektas pasireiškė EEB steigimo sutartyje 2 str per bendros rinkos sūkurimo principą ir kaip vienas iš EEB steigimo sutarties 2 str tikslų. Sutarties II priede yra išvardinti žemės ūkio produktai, kurie yra priklausomi nuo BŽŪP. Tai yra „pirmos stadijos“ perdirbimo produktai, pvz., malimo pramonės produktai ir pieno produkcija, bet ne tie produktai, kurie yra gaunami iš „antros stadijos“ perdirbimo (tačiau prekyba produktais, kurie neįeina į II priedą, taip pat priklauso nuo BŽŪP).BŽŪP principai:· Bendra žemės ūkio produktų rinka· Bendrijos preferencija· Finansinis solidarumasBŽŪP prielaidos:· Didinti žemės ūkio gamybą· Garantuoti normalų žemdirbių pragyvenimo lygį· Stabilizuoti rinkas· Užtikrinti maisto ir kitų žemės ūkio produktų tiekimą· Užtikrinti, kad maisti produktai pasiektų vartotojus jiems priimtinomis kainomis1962 m. sausio mėn. Ministrų Taryba priėmė sprendimą dėl grūdinių kultūrų bendros rinkos organizacijos priemonių. Nustatyti šie komponentai:· Tikslinės kainos. Praktikoje tikslinės kainos prarado savo reikšmę, išskyrus tuos atvejus, kai jos naudojamos apskaičiuoti kitus elementus· Intervencinės kainos. Intervencinės agentūros už jas gali pirkti produkciją taip nustatyti minimalų kainų lygį vietos rinkai· Slenkstinės kainos. Susidaro ties bendrąja siena; tai yra minimalios importo kainos su kintančiais importo mokesčiais, kurios neleidžia įvežti importuojamų prekių už mažesnę nei slenkstinė kaina· Eksporto subsidijos. Sumažina eksportuojamų prekių kainas nuo vidaus rinkos lygio iki eksporto rinkų lygioMokesčiai (dabar tarifai) ir eksporto subsidijos taip pat taikomi perdirbtų produktų žemės ūkio elementams.Kitos BŽŪP rinkos reguliavimo priemonės: tiesioginės išmokos, privatus sandėliavimas, ekonominis pūdyamas, gamybos kvota, importo licensijos, vidaus vartojimo skatinimas.BŽŪP finansuojamas iš Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo:· Orientavimo dalis (9 proc. lėšų)ü Struktūrinių pokyčių kaimo vietovėse skatinimo priemonės (infrastruktūra, gamybos modernizavimas, amatai, nauja ekonominė veikla)ü Atsiliekančių regionų plėtros or prisitaikymo prie ekonomikos pokyčių finansavimas· Garantijų dalis (91 proc. lėšų)ü Tiesioginės išmokos žemės ūkiuiü Intervenciniai pirkimaiü Kompensacinės išmokosü Parama gamybaiü Eksporto subsidijosBŽŪP įgyvendinimo mechanizmas:· Garantuotos supirkimo kainos (tikslinės, intervencinės)· Minimalios importo kainos· Kvotos (1984)· Ekonominis pūdymas· Biudžeto disciplina· Tiesioginės išmokos (1992)· Darbotvarke 2000 (konkurencingumo didinimas, kokybiški ir saugūs produktai, užtikrintas žemdirbių pragyvenimo lygis, aplinkos apsauga, galimybė papildomai užsidirbti)27.BŽŪP reforma (2003):tikslai ir priemonėsTikslai:-ES žemės ūkio konkurencingumo tarptautinėse rinkose didinimas;-BŽŪP supaprastinimas ir lankstumo užtikrinimas;-pasirengimas pokyčiams, susijusiems su plėtra geresnių ES pozicijų derybose su PPO užtikrinimas.Priemonės:-vieningos išmokos;-sektorinio suderinamumo principas;kiti reformos elementai: -įvedam finansinė disciplina ir moduliacija; -mažinamos pieno produktų intervencijnių pirkimų kainos; -panaikinamas intervencinis rugių pirkimas; -įvedamos papildomos išmokos už energetines kultūras ir baltymines kultūras apibrėžtų plotų ribose; -įvedama nauja kaimo plėtros priemonė Standartų pasiekimas.BŽŪP reforma: Senosioms valstybėms narėms: -vieningos išmokos schema – mokama ūkininkui kartą per metus už plotą; -sektoriaus suderinamumo principas – privaloma laikytis reglamentuojamų reikalavimų maisto saugai, gyvūnų gerovei, aplinkos apsaugai ir kt. Naujosioms valstybėms narėms: Adaptavimo dokumentai:– Tarybos sprendimo projektas dėl Stojimo sutarties atitinkamų nuostatų pakeitimo;Tarybos reglamento projektas dėl žemės ūkio paramos schemų pakeitimo.28 klausimas: Akcizo mokesčio reglamentavimas ESLietuvos Respublikos akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas, priimtas 2004 m. sausio 29 d. Ne visos Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Akcizų įstatymo nuostata dėl elektros energijos apmokestinimo akcizu – įsigalios nuo 2010 m. sausio 1 d., dėl akmens anglies, kokso ir lignito – nuo 2007 m. sausio 1 d., o dėl orimulsijos 0 Lt tarifo taikymo – nuo 2016 metų.Šiame įstatyme nustatyta, kad akcizais apmokestinamos 3 prekių grupės: 1) etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai;2) apdorotas tabakas;3) energetiniai produktai;4) elektros energija.Pagrindinės Europos Tarybos direktyvos, reglamentuojančios produktų apmokestinimo akcizais tvarką: 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyva Nr. 92/12/EEB „Dėl bendro pobūdžio priemonių, susijusių su akcizais apmokestintais produktais, bei tokių produktų laikymo, gabenimo ir kontrolės“. 1992 m. spalio 19 d. Europos Tarybos direktyva Nr. 92/79/EEB „Dėl mokesčių už cigaretes derinimo“. 1992 m. spalio 19 d. Europos Tarybos direktyva Nr. 92/81/EEB „Dėl akcizo už naftos produktus struktūrų derinimo“. 1992 m. spalio 19 d. Europos Tarybos direktyva Nr. 92/84/EEB „Dėl alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams taikomų akcizo normų suvienodinimo“.Mokesčių klausimus ES Steigimo sutartyse tiesiogiai reglamentuoja vos keli straipsniai, ir jie visų pirma susiję su bendrai rinkai itin svarbiais prekių ir paslaugų mokesčiais. Visos valstybės narės taiko akcizus alkoholiui, tabakui bei kuro produktams – minėtųjų mokesčių taikymas ES mastu griežtai reglamentuotas atitinkamų direktyvų. Akcizų srityje pagrindinius taikymo principus reglamentuoja Tarybos direktyva 92/12/EEB, o kiekvienos iš akcizų objektu laikomų prekių grupių (alkoholio, tabako, kuro) konkrečius apmokestinimo elementus (objektą, minimalius tarifus, lengvatas) reglamentuoja dar po kelias specialias direktyvas.Akcizas yra netiesioginis mokestis ir skaičiuojamas už prekes. Akcizas yra mokamas šalyje, kurioje prekės leidžiamos vartoti. Čia yra procedūrinių pakeitimų ir jie nėra labai paprasti, nors ir neturi tiesioginės įtakos mokesčio sumai.Svarbi akcizus reglamentuojančių teisės aktų harmonizavimo su ES teisynu dalis – akcizų tarifai. Kaip minėta, ES mastu akcizai nustatyti tik alkoholiui, tabakui ir kuro produktams (kitoms prekėms nacionalinius mokesčius nustatyti galima, tačiau ES į jų nustatymą „kišasi“ tiek, kiek jie neturi sudaryti prielaidų pasienio kontrolei). ES mastu nustatyti minimalūs tarifai, kuriuos valstybė narė privalo pasiekti. Taikyti didesnius nei minimalūs tarifus – kiekvienos valstybės narės apsisprendimo reikalas.Minimalūs alkoholiui taikytini tarifai Lietuvoje jau pasiekti. Tabako srityje nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo didesni tarifai tam tikriems tabako gaminiams – rūkomajam tabakui, cigarams, cigarilėms, jie bus suderinti su atitinkamomis minimaliomis normomis. Cigarečių akcizų tarifas bus derinamas su minimalia norma per pereinamąjį laikotarpį, kuris baigsis 2010 metais. Kelerius pastaruosius metus buvo nuolat didinamas kuro produktų akcizas, nes taikomi tarifai neatitiko minimalių kuro akcizų normų. Nuo 2004 m. sausio 1 d. tarifai buvo suderinti su minimaliomis normomis. Tačiau prieš pat 2004 m. sausio 1 d. energetinių produktų apmokestinimo klausimu buvo priimta nauja direktyva (Tarybos direktyva 2003/96/EB), kuri nuo 2004 m. sausio 1 dienos nustatė naujus, tam tikrais atvejais gerokai didesnius minimalius tarifus nei galioję 2003 m. gruodžio 31 dieną.Atsižvelgiant į tai, kad naujųjų tarifų įgyvendinimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. reikštų itin staigų mokesčio padidėjimą ir dėl to būtų žalingas ekonomikai bei namų ūkiams, kreiptasi į Komisiją su prašymu suteikti pereinamuosius laikotarpius direktyvos nuostatoms įgyvendinti. Komisija parengė direktyvos pakeitimo projektą, kurį jau pateikė svarstyti Tarybai, ir jame atsižvelgia į pateiktus prašymus. Taigi kuro akcizų tarifai dar didės, tačiau tai vyks palaipsniui ir bus galima prisitaikyti prie ekonomikos realijų.Kai kurie akcizų mokesčio tarifai keičiasiNuo gegužės 1 d. keičiasi kai kurie akcizų mokesčio tarifai. Cigarams buvo taikomas 30 Lt už kg tarifas, dabar – 38 Lt už kg; rūkomajam tabakui buvo – 30 Lt už kg, dabar – 111 Lt už kg; energetiniams produktams: gazoliui, skirtam šildymui, buvo 80 Lt už t, dabar – 86 Lt už t, mazutui (skystam kurui) buvo 45 Lt už t, dabar – 52 Lt už t, naftos dujoms ir dujų angliavandeniliams buvo – 376 Lt už t, dabar – 432 Lt už t. Kiti akcizų mokesčio tarifai lieka tie patys: pvz., gazoliams – 1002 Lt už t.Pagrindinės lengvatos lieka tos pačios: akcizai nemokami už eksportuojamas prekes, akcizais neapmokestinamas kuras, skirtas laivų, orlaivių atsargoms, akcizais apmokestinamos prekės tiekiamos diplomatinėms atstovybėms ir pan. Tik šiek tiek keičiasi kai kurių lengvatų taikymo procedūra, pvz., ūkio subjektas, pagaminęs energetinių produktų ir biologinės kilmės žaliavų mišinius, akcizų tarifą, sumažintą dalimi, proporcingai atitinkančia biologinės kilmės priemaišų dalį (procentais) produkto tonoje, gali taikyti tik turėdamas atitinkamą leidimą gaminti energetinius produktus, turinčius biologinės kilmės priemaišų.Kai kurių lengvatų neliko, pvz., panaikinta lengvata midui: etilo alkoholio akcizo mokesčio dydis buvo 3200 Lt už 1 hektolitrą absoliutaus alkoholio, o midui buvo taikomas 50 proc. mažesnis akcizo mokestis. Dabar šios lengvatos midui nebebus.29 kl. PVM STANDARTINIS DYDIS IR JO PANAUDOJIMO SĄLYGAPridėtinės vertės mokestis – netiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinama naujai sukurta produkto vertė. Europos Bendrijos valstybės pridėtinės vertės mokestį (PVM) bendrojoje rinkoje taiko nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, nes jis neiškraipo ūkio veiklos. Dėl nesuderintų PVM taikymo principų ir dydžių jis ilgą laiką trikdė prekybą tarp EB valstybių. Tačiau įgyvendinant vieningos rinkos programą buvo sutarta dėl PVM taikymo taisyklių suderinimo ir rastas kompromisas dėl PVM dydžio ribų bei apmokestinamų prekių (buvo numatytos tam tikros išimtys ir pereinamieji laikotarpiai).PVM yra vienas iš pagrindinių ES biudžeto pajamų šaltinių. Iki 1999 m. 1,4 proc. valstybėse narėse surenkamų PVM buvo pervedama į bendrą ES biudžetą. Dabar šis dydis yra sumažintas iki 1 procento. Bendrijos PVM taikymo principų įgyvendinimas yra viena iš narystės joje sąlygų, o su PVM susijusios direktyvos buvo įtraukos į Baltąją knygą, skirtą asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimui integracijai į Sąjungos vidaus rinką.PVM yra pagrindinis vartojimo mokestis. O vartojimo mokesčiai skatina šalies ekonomikos augimą. Kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų. PVM tam yra labai parankus. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, lengva jį surinkti. Administravimo ir kontrolės kaštai, palyginti su kitais mokesčiais, yra mažesni. Šalys, kuriose imamas PVM, linkusios manyti, jog norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia teikti pirmenybę vartojimo mokesčiams. Kadangi besivystančiai šaliai žalinga apmokestinti ne tik verslininkystės pajamas, bet ir taupomas lėšas, tai belieka apmokestinti vartojimą, ir čia geriausias būdas yra įvesti PVM, kaip efektyvų mokestį. PVM įvedamas kiekvienoje gamybos bei prekybos pakopoje ir jis gyvuoja, kol pasiekia vartotoją, t.y. mokestis perkeliamas galutiniam vartotojui, kuris pirkdamas prekes ir paslaugas, šį mokestį sumoka. Perkant šis mokestis jau atsispindi pirkimo kainoje, todėl kiekvienas pirkėjas yra PVM mokėtojas.PVM objektas yra pridėtoji vertė, kurią gamintojas, prekybininkas, tiekėjas prideda prie įsigytų žaliavų, medžiagų, prie prekių ar paslaugų vertės, kad sukurtų naują gaminį ar paslaugą.Apmokestinimo vieta – vieta, kur asmuo, teikiantis paslaugas, turi pagrindinę verslo vietą arba nuolatinę vietą, iš kurios paslaugos yra teikiamos. Nuo 2004 05 01 asmenys apmokestinami pirkimo šalyje.

PVM yra tiesiogiai neutralus įmonių veiklai, nes jį moka galutinis vartotojas.PVM yra prekių gamybos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė.Paprastai apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis, kurį gavo prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas). Apmokestinamajam asmeniui, t.y. pardavėjui, kuris vykdo ekonominę veiklą (gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūko veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą) už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas gavus atlygį, atsiranda prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį ir sumokėti į valstybės biudžetą. ES PVM standartinis tarifas 15 % (vienur jis siekia 25 proc., pvz.: Švedijoje, Danijoje, kitur 15 proc., pvz.: Liuksemburge, Vokietijoje, Lietuvoje – 18 proc.).Vaistams, medicinos prekėms, maisto produktams, knygoms, laikraščiams, žurnalams, keleivių transporto paslaugoms, turizmo paslaugoms dar taikomas lengvatinis 5 % tarifas. Nors ES pozicija suformuluota aiškiai – negali būti atleidžiama nuo mokesčių, ar naudotis lengvatomis, iškraipančiomis konkurenciją ir ES vidaus rinkos integralumą. Privaloma panaikinti visas konkurencijai žalingas lengvatas.Didžiąją dalį mokesčių srities acquis sudaro netiesioginius mokesčius, t. tarpe ir PVM, reglamentuojantys dokumentai, todėl jų harmonizavimas, pasikeitimai yra labai svarbūs integracijos į ES kontekste. 30 kl. TIESIOGINIŲ MOKESČIŲ REGLAMENTAVIMASES kompetencija mokesčių vienodinimo ir derinimo srityje labai nevienalytė, nes Bendrijos sutartyje įtvirtintas nevienodas teisinis pagrindas valstybių narių tiesioginiams ir netiesioginiams mokesčiams derinti ir vienodinti. Remiantis EB sutarties 93 (99) straipsniu Europos Tarybai (ET) suteikiama teisė priimti teisės aktus, reikalingus suderinti apyvartos, akcizo mokesčius ir kitokias netiesioginio apmokestinimo formas. Vadinasi, valstybės narės labai aiškiai pritarė ES kompetencijai reglamentuoti valstybių narių mokesčius – pridėtinės vertės mokestį, akcizus ar muitus.Aiškaus teisinio pagrindo (analogiško EB sutarties 93 (99) straipsniui), leidžiančio ET suderinti ir tiesioginius mokesčius, Europos Bendrijos sutartyje nenustatyta. Valstybės narės sąmoningai vengė perleisti ES kompetenciją tiesioginio apmokestinimo srityje šiuo atžvilgiu siekdamos dar išlaikyti savo suverenitetą. Nepaisant to, kad Europos Tarybai daugiausia suteikti kol kas juridiniai įgaliojimai priimti teisės aktus, reikalingus suderinti apyvartą, akcizo mokesčius ir kitokias netiesioginio apmokestinimo formas, yra priimta keletas ES direktyvų ir konvencijų, reglamentuojančių tiesioginio apmokestinimo Europos Sąjungoje principus. Svarbiausios iš jų:1. Susijungimų direktyva (90/434 EEB). Ši direktyva reglamentuoja įvairių skirtingose ES šalyse veikiančių įmonių jungimosi, turto perleidimo, akcijų, pasikeitus jų vertei, apmokestinimo klausimus. Ja siekiama eliminuoti ES veikiančių įmonių akcininkų mokesčius tais atvejais, kai įmonės reorganizuojamos. Dabar direktyva realiai eliminuoja kitoms šalims perduodamo turto bei akcijų, pasikeitus jų vertei, apmokestinimą. Kol kas dar neįmanomas neapmokestintas įmonių arba padalinių jungimasis, nes skirtingose ES šalyse šiuos dalykus reglamentuoja įmonių įstatymai. Pagrindiniai Susijungimų direktyvos principai:ü panaikina mokesčių naštą tai ES veikiančiai įmonei, kuri gauna tam tikrą turtą iš kitos ES šalies;ü eliminuoja kapitalo prieaugio dėl įmonių susijungimo arba akcijų pakeitimo apmokestinimą;ü leidžia perkelti neapmokestinamus įmonės atidėjimus ir kitus rezervus iš vienos šalies įmonės į kitą šioms įmonėms susijungus;ü leidžia perkelti nepanaudotus mokesčių nuostolius iš vienoje šalyje veikiančių įmonių į kitos šalies įmones;ü panaikina dėl anksčiau aprašytų sandorių atsirandančių paskirstomų akcijų apmokestinimą;ü atideda iš akcijų gaunamo pelno apmokestinimą iki to laikotarpio, kai šios akcijos bus parduotos. Pardavus akcijas pelnas yra apmokestinamas pagal individualioje ES šalyje galiojančius tarifus.Dėl visų nurodytų aplinkybių labai sumažėja įvairių įmonių sujungimo išlaidos. Tačiau Susijungimų direktyvos teikiamos lengvatos, mažinančios mokesčių naštą, nėra taikomos tada, kai nustatoma, jog įmonės buvo sujungtos arba reorganizuotos siekiant išvengti mokesčių (11, p.15).2. 1990 m. liepos 23 d. Europos Taryba priėmė Direktyvą Nr. 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos patronuojančioms ir antrinėms bendrovėms, esančioms skirtingose valstybėse narėse. Kaip matyti iš šios direktyvos pavadinimo, ja nesiekiama suderinti tiesioginių mokesčių taikymo valstybėse narėse apskritai; atvirkščiai, ji skirta tik vienam įmonių mokesčio aspektui – suvienodinti pelno, paskirstyto įmonėms, esančioms skirtingose valstybėse narėse, apmokestinimą.Direktyvos tikslai:1. Palengvinti tarpnacionalinių bendrovių steigimą ir jų veiklos sąlygas valstybėse narėse, padidinti jų produktyvumą, konkurencinę galią tarptautiniu lygiu. Jau Direktyvos preambulėje nurodoma, kad patronuojančių ir antrinių bendrovių, esančių skirtingose valstybėse narėse, mokesčių našta paprastai didesnė nei tų patronuojančių ir antrinių bendrovių, kurios veikia toje pačioje valstybėje narėje. Todėl Europos Taryba, atsižvelgdama į ES siekius suvienodinti verslo sąlygas skirtingose valstybėse narėse ir sukurti bendrą ES rinką, priėmė šią direktyvą (9, p.95).2. Apsaugoti visų Europos Sąjungos šalių patronuojančias įmones nuo pelno, gauto iš antrinių įmonių, apmokestinimo. Taip palengvinamas kapitalo judėjimas tarp skirtingų ES šalių. Remiantis šiuo norminiu dokumentu panaikinamas dvigubas pelno apmokestinimas. ES viduje sukuriama vientisa ir efektyviai funkcionuojanti rinka, kuri leidžia stambioms ir daug antrinių įmonių skirtingose Europos Sąjungos šalyse turinčioms patronuojančioms įmonėms smarkiai sumažinti mokesčių sąnaudas ir geriau konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Patronuojančios/antrinės įmonės direktyva panaikina mokestines sienas tarp skirtingų ES valstybių. Nors ji gana aiškiai apibrėžia dvigubo pelno apmokestinimo panaikinimą, tačiau skirtingų ES šalių mokesčių įstatymai šiek tiek skiriasi nuo Direktyvos Nr. 90/435/EEB nuostatų. Pavyzdžiui, Belgijoje yra taikoma 95 proc. pelno, gaunamo iš antrinės įmonės, mokesčio nuolaida (šiuo atveju antrinės įmonės statusas Belgijoje taikomas tokioms įmonėms, kurių patronuojanti įmonė turi daugiau kaip 5 proc. akcinio kapitalo). Tuo tarpu Graikijoje iš antrinės įmonės (šis statusas suteikiamas įmonėms, kurių patronuojanti įmonė turi daugiau nei 10 proc. akcinio kapitalo) gautas pelnas yra neapmokestinamas, tačiau investicijos trukmė į antrinę įmonę turi viršyti dvejus metus. Šitaip stengiamasi apriboti įvairias manipuliacijas, kuriomis siekiama išvengti mokesčių.3. Arbitražo konvencija. Šis dokumentas įsigaliojo 1995 m. sausio l d. ir yra skirtas panaikinti perskaičiuoto pelno iš susijusių Įmonių, veikiančių skirtingose ES šalyse, dvigubą apmokestinimą. Dvigubo apmokestinimo galimybės atsiranda tuo atveju, kai atskiros ES šalies institucija, atsakinga už mokesčių surinkimą, dirbtinai padidina (perskaičiuoja) individualios įmonės pelną. Perskaičiuojama remiantis prielaida, jog tam tikros įmonės deklaruotas pelnas neatitinka to pelno, kuris būtų gautas, jeigu įmonė būtų prekiavusi pagal tam tikros ES šalies dabar vyraujančias rinkos kainas. Pavyzdžiui, tam tikra įmonė deklaruoja 1000 eurų pelną, o tos šalies, kurioje įmonė veikia, atsakingos institucijos daro prielaidą, kad jeigu įmonė prekiautų pagal dabartines šios šalies rinkos kainas, jos pelnas būtų 1200 eurų, ir nuo šio perskaičiuoto pelno nustato valstybei mokėtiną pelno mokestį.Pagrindiniai Arbitražo konvencijos principai:ü Konvencija išsamiai apibūdina procedūras ir aplinkybes, kada įmonė gali pateikti savo apmokestinimo atvejį nagrinėti kompetentingai institucijai, kuri nustato, ar ta įmonė buvo apmokestinta teisingai;ü arbitražo procedūromis eliminuojamas dvigubas apmokestinimas skatina skirtingų ES šalių kompetentingas institucijas tarpusavio susitarimu eliminuoti dvigubą apmokestinimą;ü nustato atvejus, kada reikia kreiptis į ne priklausomą patariamąją komisijąü , kad ši pareikštų kompetentingą nuomonę apie pelno perskaičiavimą ü .