Kuršių Nerija

Tikslai ir uždaviniai

1. Praplėsti savo žinias apie Lietuvą ir Kuršių Neriją.
2. Išsamiau susipažinti su Kuršių Nerija, jos istorija.
3. Smulkiau išanalizuoti Kuršių Nerijos lankytinas vietas.
4. Padėti grupėms keliaujančioms į Kuršių Neriją.
5. Ugdyti praktinius įgūdžius sudarant turistinius maršrutus.

Įvadas

Senojo Testamento tradicijoje dykuma – tai dvasinė erdvė. Čia siaučia įvairios dvasios, labai aštrėja pojūčiai, patiriami svarbūs egzistenciniai išgyvenimai. Todėl džiugu, kad ir mūsų krašte yra tokia mini dykuma, kur nors trumpam galima atsidurti tarp vėjo, smėlio ir vandens stichijų, užmiršti pasaulio tuštybes. Būtent todėl ir darau projektinį darbą apie Kuršių Neriją. Taaip pat norėjau aprašyti ir įamžinti Kuršių Nerijos grožį, įspūdingumą, savitumą. Ir palengvinti grupių vadovų darbą ruošiantis kelionei į Kuršių Neriją.
Šiame projektiniame darbe aprašiau visas žymiausias gyvenvietes, esminius faktus apie Kuršių Neriją, lankytinus objektus. Stengiausi suteikti kuo daugiau informacijos apie nakvynės vietas, taip pat pridėjau žemėlapį, kad būtų lengviau orientuotis. Tikiuosi visa ši informacija bus naudinga.
Daryti šį projektinį darbą buvo labai miela ir malonu, nes Kuršių Nerija yra nuostabi vieta, kurią tikrai verta aplankyti. Netgi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė:
„Sėdėjau ant kopos ir žiiūrėjau į jūrą. Ypatingai saulės nurausvintas buvo dangus – palši debesys slenka . slenka . išdidžiai. Matau, kaip milžiniškas Praamžius laimina atsiklaupusį piligrimą. Šalia laukia debesų laivas. Iš dangaus krašto atskrenda sparnuotas slibinas. Atrodo, jis užgoš, apglėbs ir nusineš piligrimo laivą, kuris toks menkas ir

r mažas atrodo toje besimainančioje dangaus erdvėje. Slenka . slenka . debesys išdidžiai.“

Kuršių Nerija

Atvykę keltu iš Klaipėdos į Smiltynę, patenkate į Kuršių Neriją – siaurą 97km ilgio pusiasalį, skiriantį Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Plačiausia Neringos vieta 4km, siauriausia – 400m. Lietuvai priklauso šiaurinė 52km ilgio Kuršių nerijos dalis, kurioje ir įsikūręs Nerijos miestas.
Kuršių nerija yra nepaprasto grožio, unikalus, savitas žemės lopinėlis. Gamtovaizdis savitas smėlio kopomis, reta augmenija, augančia smėlingame dirvožemyje. Miškai dengia 70,1 procentą Nerijos paviršiaus. Juose galima pamatyti laisvai vaikštinėjančių briedžių, stirnų, šernų, lapių, kiškių. 1991m įkurtas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas. 2000m pabaigoje Kuršių Nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Kuršių Nerijoje iš viso randama apie 900 augalų rūšių, iš kurių net 27 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.
Gyvenvietėse vyrauja nendrėmis ir raudonomis čerpėmis dengti sttogai, puošti lėkiais ir vėjalentėmis. Niekur kitur jūs nepamatysite burvaičių – kurėnų bei vėtrungių, kurios liudija apie pagrindinį Neringos gyventojų užsiėmimą – žvejybą, kuri yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas.
Gintaras – taip pat neatskiriama Neringos įvaizdžio dalis. Nidoje Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galerijoje – muziejuje jūs susipažinsite su gintaro istorija, sužinosite, kur jo radimvietės ir kaip jis paverčiamas juvelyriniu stebuklu.
Kuršių Nerijos gamta ir ramybe nuo seno žavėjosi menininkai. Rašytojas, Nobelio premijos laureatas, Thomas Mannas Nidoje praleido tris vasaras. XIX a. pabaigoje Ni

idoje, H.Blode‘s viešbutyje buvo įsikūrusi vokiečių dailininkų ekspresionistų kolonija.
Neringa – vienas gražiausių ir populiariausių Lietuvos kurortų. Svetingi viešbučiai ir poilsio namai visada pasiruošę puikiai priimti svečius, organizuoti pramogas.
Nidos parapija įkurta 1847m. Iki tol gyvenvietė priklausė XVIII a. pab. įsteigtai Juodkrantės parapijai. Naujoji Nidos bažnyčia pašventinta 1888m. tai gražus gotikinio stiliaus raudonų plytų evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas. 1966 – 1988m Nidos bažnyčios patalpose veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus.
Neringos mieste nuolat vyksta kultūros ir sporto renginiai, menininkų parodos, konferencijos, festivaliai, simpoziumai.

Pagrindiniai faktai :

Plotas- 180 km ²,

Ilgis – apie 98 km.

Paplūdimio plotis – apie 10-50m.

Plačiausia vieta yra ties Bulvykio ragu (4 km į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8km.

Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380m.

Nerijoje iš viso yra apie 2km³ smėlio.

Miškai užima 6852ha (70% sausumos).

Ariama žemė sudaro – 5 ha, ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha.

1961m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės – Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida – sujungtos į Neringos miestą.
Neringos mieste šiuo metu nuolat gyvena apie 2,6 tūkst. gyventojų.

Istorija

Senoliai pasakojo, kad senų senovėje užmario salos valdovas Karvaitis išaugino dukrą milžinę Neringą. Ji padarė daug gero žmonėms. Audros metu ji brisdavo į jūrą ir už inkarų paėmusi žvejų laivus, atplukdydavo juos prie kranto. Pasiklydusiems girioje Neringa visada parodydavo kelią.
Kartą dievaitis Bangapūtys užsirūstino ant žmonių. Ke

elerius metus siautė jo sukelta audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio, patvino laukai ir pievos. Tuomet milžinė Neringa sumanė apginti žmones nuo Bangapūčio piktų kėslų. Prijuostėn prisisėmusi smėlio brido į vandenį. Kur smėlį bėrė, ten kopa liko. Milžinė supylė visą sausumos ruožą, kuris pastojo kelią bangoms ir vėjui, o žvejams atvėrė ramią įlanką. Nuo to laiko žmonės tarp vandenų įsiterpusią smėlio juostą praminė Neringa.
Ne vėliau kaip prieš 5 tūkstančius metų jūros bangos ir vėjai sunešė iš smėlio Kuršių neriją. Vėliau ji apaugo vešliais lapuočių (ąžuolų, liepų, uosių) miškais, nebuvo čia nei vėjo pustomo smėlio dykynių. Prie marių apsigyveno žmonės, kurie ne tik žvejojo, medžiojo, bet ir augino javus, turėjo naminių gyvulių. Į jūros pusę nuo Parnidžio kopos aptikta akmens amžiaus žmonių gyvenvietė: joje gyventa maždaug prieš 4 tūkstančius metų. Apie X amžių Nerijoje ėmė kurtis kaimai: šiaurinėje gale (tame, kur ir Klaipėda) – kuršių, o pietiniame – sembų (vienos prūsų genties). XII a. į mūsų protėvių žemes ėmė veržtis vokiečiai – kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Trumpiausias kelias iš jų užkariautų pietinių žemių į šiaurines ėjo per Neriją. 1283m Pilkopoje (dabar – Morskoje), 1330m – Rasytėje (dabar – Rybačij) išaugo vokiečių pilys. Sugriuvo jos, po Žalgirio mūšio išblėsus ordino garbei. Tačiau ir lig tol čia gyvenusių sembų jau beveik nebebuvo. Dauguma gyventojų buvo nauji, at
tsikėlę iš Kuršo (Kurliandijos) krašto, kur seniau gyveno kuršių gentys, todėl visą Neriją imta vadinti Kuršių nerija, marias – Kuršmarėmis. Nors Nerijos gyventojai – tiek senieji, tiek naujieji – beveik visi buvo baltai, šnekėjo panašia į mūsų kalba, visa Nerija iki pat I pasaulinio karo pabaigos priklausė Vokietijai ir buvo įvairiai vokietinama. 1923 – 1939m pietinėje Nerijos dalyje, kaip ir visame Klaipėdos krašte, plevėsavo lietuviška trispalvė. Nuo 1945m ji vėl priklauso Lietuvai.
Nuo pat XVI a. šio, rodos, tokio atokaus žemės lopinėlio neaplenkė nė vienas prošal ėjęs karas, būta maro epidemijos, badmečių. Bet skaudžiausios nelaimės prasidėjo tada, kai buvo be atodairos iškirsti Nerijos miškai. Netrūko jūros vėjas išardyti ploną susidariusio dirvožemio sluoksnį ir ėmė pustyti viską gožiantį smėlį. Žuvo po jo kalnais ne tik likęs miškas, bet ir ne vienas kaimas.
Neišvengė bendro likimo ir Nida. Seniausia taip vadinta gyvenvietė buvo visai kitoje vietoje negu dabartinė. Ji žinoma nuo 1387m, miesto teises gavo 1529m. deja, 1675-aisiais žmonėms iš šios vietos teko keltis kitur. Nida palikta siautėjančiam smėliui. Tiek senoje, tiek naujoje vietoje žmonės vertėsi labai sunkiai, skurdo, išvykdavo gyventi kitur. Minimu metu čia tebuvo 5 sodybos. Apie 1732 m jos vėl kėlėsi į naują vietą. Šįkart Nida įsikūrė ten, kur ji dabar yra. Čia gyventi buvo jau geriau, kaimas ėmė plėstis. Netoliese, Purvyne vadintoje vietoje apsistojo pabėgėliai iš smėliu užnešto Naglių kaimo. Vėl kilusio Nidai pavojaus išsigandę, dalis jos gyventojų pasislinko dar kiek į šiaurę ir įkūrė Skruzdynės kaimą. Dabar Purvynė ir Skruzdynė jau susiliejo su išaugusia Nida, o jų pavadinimus perėmė gatvės.
Pirmasis nidiškis, nutaręs pasipriešinti negailestingam smėliui, buvo pašto stoties viršininkas Gotlibas Dovydas Kuvertas (1748-1827). Jis ėmėsi tvirtinti ir apsodinti pustomas kopas. Vėliau jo darbą pratęsė ir ypač daug nuveikė sūnus Georgas. Tai buvo praeito šimtmečio pradžioje. Panašūs darbai jau buvo pradėti visoje Kuršių Nerijoje. Sunku ir įsivaizduoti, kiek darbo įdėta, ją apželdinant. Juk kone kiekvienas čia augantis medelis žmogaus rankų smėlin pasodintas. Kilometrų kilometrais jūros pakrante tęsiasi žmonių suformuota apsauginė kopa (kad iš jūros į Neriją smėlio neprineštų). Nesibaigia šie darbai ir dabar, bet ar beaugs kada nors čia ąžuolai?
Nuolat kovojant su siautėjančiu smėliu, gyvenimas Nidoje nesustoja. 1745m čia atidaroma mokykla. Maždaug po šimto metų Nida, kaip ir kitos didesnės Neringos gyvenvietės, įsigyja „herbą“. Išleidžiamas įstatymas, kad kiekvienos gyvenvietės žvejų laivų vėtrungėse (čia jos vadinamos vėlukais) būtų skirtingi ženklai. Nidos ženklas – šachmatine tvarka išdėstyti du juodi ir du balti stačiakampiai. Šis ir kiti penki tada Nerijos gyvenvietėms suteikti ženklai įkomponuoti į dabartinį, dailininko A.Tarabildos sukurtą Neringos herbą.
1873m Nidoje, ant Urbo kalno, pastatytas švyturys, kuris ir dabar tebežvalgo į jūrą, iškilęs virš jos kone 80 metrų.
1888m Nidoje pastatyta neogotiško stiliaus bažnytėlė. Nuo 1969 m. joje buvo įsikūręs Neringos istorijos muziejus. Muziejaus Nidoje būta ir anksčiau: ten, kur dabar yra poilsio namai „Kastytis“. 1933 m. už vietinių žmonių surinktus pinigus buvo baigtas statyti specialiai muziejui skirtas pastatas, o eksponatų savo krašto istorija besidomintys nidiškiai jau anksčiau buvo pririnkę. Tačiau šis muziejus neišliko, o bažnyčią neseniai nutarta vėl naudoti tam, kam ji ir yra skirta.
Senos Nidos kapinaitės, esančios prie pat bažnytėlės, irgi atspindi šio krašto savitumą. Tik jam būdingi antkapiniai paminklai – krikštai, pasiekę mus dar iš pagonybės. Jie mediniai, ne aukštesni kaip 1,5 metro. Statydavo krikštus mirusiųjų kojūgalyje, vyrams – iš ąžuolo, uosio, puošus žirgeliais, moterims – iš eglės ar liepos, su augaliniu ornamentu. Seniau krikštus ne tik pjaustiniais puošdavo, bet ir dažydavo ryškiomis spalvomis. Yra čia ir kryžių su vokiškais užrašais, bet neretai juose lietuviškos pavardės. Beje, manoma, kad žvejas Mikis Engelynas, palaidotas čia daugiau kaip prieš dvidešimtmetį, buvo paskutinysis kuršis.
Prieš II pasaulinį karą į buvusius nerijos žvejų kaimelius priplūsdavo daugiau vasarotojų nei į tuometinę Palangą. 1930 – 1932 m čia vasarojo vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Tomas Mannas (1875 – 1955). Jo pageidavimu, klaipėdietis architektas H.Reismanas (projektavęs ir senąjį Nidos muziejų) Skruzdėlynės kopose pastatė liaudiškos architektūros namelį. Dabar jame veikia rašytojo memorialinis muziejus.
Yra Nidoje ir apie 50 vietinių meistrų statytų žvejų namelių, išpuoštų drožiniais. Tai liaudies architektūros paminklai. Daug jų yra, pavyzdžiui, Brolių gatvėje. Čia vienas namas ir įrengtas taip, kaip tais laikais, kai čia gyveno žvejo šeima. Šalia jo galima pamatyti ir laivus, kuriais žvejai plaukiodavo – kurėnus.
Neužmiršo nidiškiai ir tų, kurie pirmieji „pradėjo apželdinti liūdna Nidos dykumą miško medžiais“. Tai žodžiai iš užrašo ant paminklo, kurį jie dar 1864 m pastatė Gotlibui Dovydui Kuvertui. Jį galima pamatyti mažose kapinaitėse, tie kelio į Nidą atsišakojimu nuo pagrindinio Nerijos plento.
Bet įspūdingiausias – gamtos sukurtas paminklas prie Nidos: besitęsiančios į pietus nuo jos aukštos iki 60m kopos – Parnidžio, Raudonmiškio, Stirnabūdės, Kaspalėjos, Sklandytojų. jų papėdėje galima rasti vietą (stovi paminklas), kur 1933 – 1939 m buvo pagrindinė Lietuvos sklandytojų bazė, veikė sklandymo mokykla. Gamtininkai siūlo atkreipti dėmesį į keistą dumblą – mergelį, susikaupusį marių pakrantėje ties Parnidžio kopa: jį šis smėlio kalnas slinkdamas išspaudė iš marių dugno.
Didžiausia Neringos gyvenvietė kasmet keičiasi, gražėja. Baigtame statyti Nidos uoste supasi baltos jachtos ir kurėnas, o vakare įsižiebia naujieji uosto žiburiai.
Ant Parnidžio, išvydome naująjį Nidos kraštovaizdžio akcentą – lengvą, baltą naujosios Nidos bažnyčios bokštą. 2002 m vasarą nidiškiai šventė ilgai lauktos bažnyčios atidarymą. Naujoji Šv. Mergelės krikščionių globėjos bažnyčia (architektas Ričardas Krištapavičius) itin dera prie tradicinės kurorto architektūros, ji lengvų konstrukcijų, primenanti palapinę, stogas dengiamas nendrėmis, o į viršų stiebiasi perregima bokšto smailė, kurioje matyti kabantis varpas. Viena bažnyčios siena atveriama ir galima lauke su aplink ją esančiu amfiteatru sudaryti vieną erdvę, kurioje vyksta ne tik pamaldos, bet ir vargonų, rimtosios muzikos koncertai.

Kaip atvykti į Neringą

Jums reikia pasiekti Klaipėdą.
Iš Vilniaus, Kauno, Palangos, Šiaulių , Panevėžio, Alytaus , Marijampolės traukiniu, autobusu, mikroautobusu.
Važiuojant išnuomotu autobusu arba lengvuoju automobiliu geriausias kelias yra pro Šiaulius į Klaipėdą. Tačiau važiuojant pro Tytuvėnus galima sutaupyti nemaža dalį kelio.
Kelias iš Klaipėdos Į Kuršių Neriją.
Jums reikia persikelti per Kuršių marias keltu, į Smiltynę, iš kurios autobusu, mikroautobusu ar kita transporto priemone toliau keliausite Neringoje.
Autobusai (sezono metu kas pusvalandį, ne sezono metu kas valandą) bei mikroautobusai išvyksta tik iš I-osios Perkėlos (Senoji – Žvejų g. 8)
Jei atvykote savo autotransportu, patartina naudotis II-osios Perkėlos (Naujoji – Nemuno g. 8) paslaugomis.

Neringos miesto gyvenvietės

Alksnynė
Alksnynės viensėdyje gyvena kelios šeimos. Seniau šioje vietoje buvo Kuršių marių įlanka. Gilinant vagą laivams plaukioti, ši įlanka buvo užpilta iškastu gruntu. XIX a. pab. apželdinant kopas, pastatyta kopų prižiūrėtojo sodyba, kuri ir buvo pavadinta Alksnyno vardu. Šioje gyvenvietėje yra įsikūręs Alksnynės kontrolinis postas, kuriame yra renkama vietinė rinkliava už įvažiavimą į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją administruojamą Neringos savivaldybės. Maždaug už 500 m nuo Alksnynės, kairėje kelio pusėje pamatysite paminklą, skirtą žuvusiems 1945 m. sausio pabaigoje Raudonosios armijos kariams. 3 km nuo Alksnynės, dešinėje kelio pusėje, kur miškas šiek tiek nutolsta nuo kelio, dar šiandien žymūs žole apaugę pastatų pamatai. Čia buvusiame namelyje nuo seno gyveno pašto kelio prižiūrėtojas. Šioje vietoje Po prūsų ir prancūzų (1870-1871) karo čia buvo pastatyti mediniai barakai kuriuose apgyvendinti karo belaisviai, dirbę šių apylinkių palvės ir prieškopių apsodinimo darbus. Vėliau, kai belaisviai buvo paleisti, čia apgyvendino kopų želdinimo darbus dirbusias moteris. vietos gyventojai pamario palvės klonį pavadino Meilės kloniu, o netoli jos buvusią kopą – Meilės kopos vardu.

Juodkrantė
Antroji pagal dydį Neringos miesto gyvenvietė, išsidėsčiusi Kuršių marių pakrantėje tarp aukštų parabolinių kopų. Plaukiant mariomis ši vietovė atrodo labai tamsi, todėl manoma, kad Juodkrantės pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių: „juodas krantas“.
Rašytiniuose šaltiniuose Juodkrantė pirmą kartą paminėta 1429 m. 1854 – 1855 m. jos prieigose aptikta gintaro, kurio iškasta 2250 tonų, o 1882 m. surasta labai vertingų priešistorinių gintaro dirbinių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Juodkrantė garsėjo kaip europinio lygio kurortas. Ir šiuo metu Juodkrantė siūlo puikų poilsį ir ramybę.

JUODKRANTĖS BENDRUOMENĖS NAMAI

Kalno g. 7, LT-5870, Neringa, Juodkrantė Tel. 8 (469) 53158

Namas pastatytas 1881metais ir priklausė Dedat šeimai, o vila vadinosi “Monbijou” vardu. Pastatas restauruotas 1998 metais. Projekto autorė architektė Janina Naujalienė.

JUODKRANTĖS BAŽNYČIA

L. Rėzos g. 56, LT-5870, Neringa, Juodkrantė

1885 m. pastatyta neogotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia, kurioje kurį laiką veikė Miniatiūrų muziejus. 1989m. bažnyčia grąžinta Juodkrantės evangelikų liuteronų bendruomenei. Joje vyksta evangelikų liuteronų ir Romos katalikų pamaldos.

AKMENS SKULPTŪRŲ PARKAS JUODKRANTĖS KRANTINĖJE
Ekspozicija buvo kuriama 1997 – 1999 metais tarptautinio skulptorių simpoziumo “Žemė ir vanduo” metu. Ją sudaro 31 skulptūra, kurias sukūrė menininkai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių.
MEDINIŲ SKULPTŪRŲ “RAGANŲ KALNO” EKSPOZICIJA

Tai unikali ekspozicija po atviru dangumi. 71 skulptūrą iš ąžuolo išskaptavo 1979 – 1981 metų vasaromis į Juodkrantę suvažiavę Lietuvos (daugiausia Žemaitijos) tautodailininkai, medžio drožėjai. Senojo kalno skulptūrų tema – pasaulis, kuriame gyvena raganos, velniai ir Neringos legendų herojai. 1988 metų vasarą skulptoriai papildė ansamblį dar 12 skulptūrų, daugiausia žaidybinio pobūdžio: sūpuoklės, kalneliai, kėdės. 1999 – 2002 metais simpoziumo “Raganų kalnas” metu ekspozicija buvo papildyta naujomis skulptūromis, o senosios – restauruotos.

LIUDVIKO RĖZOS PAMINKLAS

L.Rėzos g. 8, LT-5870, Neringa, Juodkrantė
1994 metais atidengtas skulptoriaus Arūno Sakalausko paminklas Liudvikui Rėzai Juodkrantės L. Rėzos pagrindinės mokyklos kieme.

APŽVALGOS AIKŠTELĖ ANT AVINO KALNO

40 metrų aukščio kopa, nuo kurios į pietų pusę 9 km tęsiasi pilkųjų (mirusių) kopų ruožas, paskelbtas Naglių gamtos rezervatu. Pakilus į šią kopą atsiveria gražus vaizdas į Kuršių marias ir Baltijos jūrą.

JUODKRANTĖS GARNIŲ IR KORMORANŲ KOLONIJA

Tik išvažiavus iš Juodkrantės Nidos link, dar nepakilus į statųjį Avino kalną, sengirėje yra kitas – Garnių kalnas, vardą gavęs nuo netoliese įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos. Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje. 2000 metų duomenimis, joje perėjo 582 pilkųjų garnių ir 1361 didžiųjų kormoranų pora.

Nida
Didžiausia gyvenvietė ir Neringos miesto administracinis centras. Nidoje šiuo metu gyvena apie 1550 nuolatinių gyventojų, kas vasarą čia atostogauja apie 50 tūkst. poilsiautojų. Pirmą kartą Nida paminėta Kryžiuočių ordino dokumentuose 1385 m. “Noyken”, “Noyden” vardu. Trys buvę kaimai – Nida, Skruzdynė ir Purvynė – šiuo metu ir sudaro Nidos gyvenvietę. Anksčiau čia daugiausia gyveno žvejai, o nuo XIX a. pabaigos Nida ima garsėti kaip kurortas. Šiuo metu – tai puiki vieta poilsiui.

ŽVEJO ETNOGRAFINĖ SODYBA

Naglių g. 4, LT- 5872, Neringa, Nida
Tel./faksas: 8 (469) 52372
el. paštas: neringosmuz@is.lt
Darbo laikas: 05-09 mėn. II-VII 10.00-18.00

10-04 mėn. II-VI 10.00-17.00
Žvejo etnografinė sodyba yra ant marių kranto, pietinėje senosios Nidos dalyje, buvusiame Inkaro kaime. Sodybą sudaro kiemas, želdiniai, šulinys, gyvenamieji ir ūkinis pastatai. Gyvenamajame name įrengta interjero ekspozicija su 19 amžiaus pabaigai – 20 amžiaus pradžiai būdinga įranga, baldais, audiniais, namų apyvoka, darbo įrankiais.

V. ir K. MIZGIRIŲ GINTARO GALERIJA – MUZIEJUS

Pamario g. 20, LT-5872, Neringa, Nida.
Tel. 8 (469) 52573, tel./faksas: 8 (469) 52 141
el. paštas: info@ambergallery.lt , www.ambergallery.lt
Darbo laikas: 05-09 I-VII – 9.00-21.00

04 ir 10 I-VII – 10.00-19.00
Muziejuje susipažinsite su Baltijos gintaro istorija, jo morfologija, kurią atskleidžia įvairaus dydžio, formos ir spalvos unikalūs eksponatai. Jūsų dėmesį patrauks inkliuzų kolekcija, sužinosite “Juodkrantės lobio” paslaptis, pasivaikščiosite “Gintaro keliu”. Menininkų namuose galėsite lankyti menininkų, dirbančių su gintaru, parodas.

NIDOS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA

Pamario g. 43, LT-5872, Neringa, Nida

1888 metais buvo pastatyta neogotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia. 1966 – 1988 metais Nidos bažnyčios patalpose veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus. Nuo 1988 metų pabaigos čia vyksta Evangelikų Liuteronų ir Romos katalikų pamaldos, vargonų muzikos ir kameriniai koncertai.

NIDOS ETNOGRAFINĖS KAPINĖS

Šalia Nidos Evangelikų Liuteronų bažnyčios yra XIX – XX amžiaus Nidos etnografinės kapinės. Etnografinėse kapinėse yra originalūs antkapiniai paminklai – krikštai, viena iš pačių seniausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje, atsiradusi XVII amžiuje. Vyrų krikštuose būdavo išpjaustomi žirgų galvų, augalų bei paukščių motyvai, o moterų antkapiniuose paminkluose šalia paukščių buvo augalų ir širdies motyvai.

THOMO MANNO MEMORIALINIS MUZIEJUS

Skruzdynės g. 17, LT-5872, Neringa, Nida
Tel./faksas 8 (469) 52260,
el. paštas: mann@nida.omnitel.net , www.mann.lt
Darbo laikas: 06-08 mėn. II-VII 10.00-18.00

09-05 mėn. II-VI 11.00-17.00
Suaugusiems – 2 Lt. Mokiniams ir studentams – 0,50 Lt.
Atokiau nuo Nidos gyvenvietės, ant “Uošvės” kalno, stovi dviaukštis, niekuo iš aplinkos neišsiskiriantis Thomo Manno vasarnamis. Vasarnamis buvo pastatytas 1930 metais. Rašytojas čia praleido tris vasaras (1930 – 1932 m.). Čia gyvendamas jis kūrė “Juozapo istorijas” ir kalbą “Dvasinė rašytojo situacija mūsų laikais”, kurią turėjo skaityti Hagoje. Nuo kopos, vadintos “Uošvės kalnu”, gali pamatyti atsiveriantį vadinamąjį “Italijos reginį”. Thomas Mannas apie jį rašė: “Reginys marių, leidęs vaizduotis, kad esi prie Viduržemio jūros, – tokį įspūdį dar labiau stiprino smėlis. Pietūs šiaurėje, Tonio Kregerio mišinys, nuo seno gerai pažįstamas ir mylimas”

NERINGOS ISTORIJOS MUZIEJUS

Pamario g. 53, LT-5872, Neringa, Nida
Tel./faksas: 8 (469) 52372; tel.: 8 (469) 51162.
el. paštas: neringosmuz@is.lt
Darbo laikas: 05-09 mėn. II-VII 10.00-18.00

10-04 mėn. II-VI 10.00-17.00
Suaugusiems – 2 Lt. Vaikams – 0,50 Lt.
Pakeliui į Thomo Manno muziejų, šalia garsiojo Hermano Blodės viešbučio, išnyra šiuolaikiškos architektūros pastatas, kuriame įkurdintas Neringos istorijos muziejus. Jo ekspozicijose pristatomi Kuršių nerijos gyventojų verslai, žvejybos įrankiai, kurėnų, kiudelvalčių, bradinių ir vindkartinių valčių maketai, stintų bumbintojas ir varnų gaudymas, Nidos neolito gyvenvietės radiniai, Nidos pašto stoties istorija. Šios ekspozicijos akcentas – Nidos pašto stoties savininko F. C. Kuverto licenzijos, gaminti pašto stotyje – smuklėje alų, kopija (1785 metai), bei foto reprodukcijos ir žemėlapiai, atspindintys europinės reikšmės pašto kelio, pašto stočių gyvenimo specifiką. Kiti stendai jums parodys 19 amžiaus ir 20 amžiaus pradžios Nidos kurortinio gyvenimo koloritą, gyventojų kasdieninį gyvenimą bei senos, išskirtinę padėtį kelis šimtmečius užėmusios nidiškių Froese šeimos istoriją.

PAMINKLAS G. D. KUVERTUI PRIE NIDOS

Paminklas pirmajam Nidos apylinkių apželdintojui, pastatytas 1856 metais. Vėliau šioje vietoje buvo pradėti laidoti kopų prižiūrėtojai, miškininkai. Paminklas yra G.D.Kuverto gatvės gale (važiuojant iš Nidos dešinėje kelio Klaipėda – Kaliningradas pusėje). Senosiose Nidos miškininkų kapinaitėse ilsisi du miestą išgelbėję miškininkai – tėvas Gottliebas Dovydas ir sūnus Georgas Kuvertai. Jie XIX amžiuje pradėjo želdinti keliaujančiąją Nidos kopą ir palvę prie senojo Pašto kelio, taip išgelbėdami Nidą ir senąjį Pašto kelią nuo užpustymo smėliu.

PARNIDŽIO KOPA IR SAULĖS LAIKRODIS KALENDORIUS

52 metrų aukščio kopa, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Saulės laikrodžio – kalendoriaus obelisko aukštis – 13,8 metrai. 1999 metais uragano metu dalis obelisko atskilo.

ŠVYTURYS ANT URBO KALNO NIDOJE

Tai vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Pastatytas 1874 metais ant 51 metrų aukščio Urbo kalno. Antrojo pasaulinio karo metais buvo susprogdintas, 1956 metais atstatytas. Švyturio aukštis – 29,3 metrų.

TYLOS SLĖNIS
Tylos slėnis yra Nidos pietinėje dalyje, Parnidžio kopos papėdėje. Slėnio pradžioje stovi 1991 m. pastatytas koplytstulpis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Preila

Tai trečioji pagal dydį Neringos miesto gyvenvietė, įsikūrusi įlankoje tarp Preilos ir Ožkų ragų, apželdintų kopų užuovėjoje. 1836 – 1843 m. Preilą įkūrė užpustytų Naglių ir Karvaičių kaimų gyventojai. Gyvenvietė nedidelė, bet jauki.

PAŽINTINIS TAKAS NAGLIŲ GAMTOS REZERVATE

Susipažinti su Naglių gamtos rezervatu galima 31 – ajame km. Nuo čia įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, veda lentinis pėsčiųjų takas, suteikiantis galimybę pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu. Kitose rezervato vietose lankytis neleistina.

MIRTIES SLĖNIS
Šis slėnis yra tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų. Ten 1870 – 1872 m. buvo laikomi prancūzų belaisviai. Dėl labai blogų sąlygų daug belaisvių mirė, todėl slėnis buvo pavadintas šiuo vardu.

Pervalka

Mažiausia Neringos miesto gyvenvietė, kurią vakaruose juosia kopų kalvagūbris. Manoma, kad šio žvejų kaimelio pavadinimas kilęs nuo veiksmo – valčių pervilkimo. Ši gyvenvietė, kaip ir Preila, buvo įkurta užpustytų Naglių ir Karvaičių kaimų gyventojų. Pietinėje Pervalkos dalyje yra 53 m. aukščio Skirpsto kalno kopa.

L. RĖZOS SKULPTŪRA PRIE PERVALKOS

Tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo, K. Donelaičio “Metų” leidėjo, žmogaus, kilusio iš Karvaičių kaimo, medžio skulptūra, kurią sukūrė tautodailininkas E. Jonušas. Pastatyta 1975 metais kairėje kelio į Pervalką pusėje, ant Skirpsto kopos.

ŽIRGŲ ŠVYTURYS

Švyturys pastatytas 1900 metais Kuršių mariose ties Pervalka, už Agilos įlankos, priešais Birštvyno iškyšulio Žirgų ragą. Perstatytas du kartus. Šiuo metu – veikiantis. Pasiekiamas laivu ir matomas nuo Kuršių nerijos kranto.

Smiltynė

Tai valstybės saugomo Kuršių nerijos nacionalinio parko Klaipėdos miesto savivaldybės administruojama teritorija. Tai viena iš seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių. Jau Kryžiuočių ordino laikais čia stovėjo užeigos namai (Smiltynės kopos pietryčių papėdėje).1837 metais ji buvo perstatyta kopos viršūnėje. Smuklės nuomotojui priklausė ir perkėlos į miestą privilegija. Nuo 1870 metų Smiltynės kopos pradėtos želdinti. 1900 metais “Smiltynės draugijos” rūpesčių užbaigtas statyti kurhauzas (dabartinis “Smiltynės” viešbutis). 1936 metais Lietuvos buriuotojų sąjunga Smiltynėje įsteigė pirmąją buriavimo mokyklą (dabar Klaipėdos jachtklubas). Nuo šios vietos pietų kryptimi prasideda XIX amžiaus pabaigoje apsodintų linijiniu kopų gūbrys, besitęsiantis iki Juodkrantės.
Labiausiai turistų lankomos vietos Smiltynėje – Jūrų muziejus, vienintelis Lietuvoje Delfinariumas ir Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejus.

NACIONALINIO PARKO GAMTOS MUZIEJUS
Smiltynės pl. 10, Tel. (46)391177, el.paštas gamta@takas.lt
Darbo laikas: 06-08 mėn. II-VII 11.00-18.00;

05 ir 09 mėn. III-VII 11.00-17.00
Muziejus veikia nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. Ekspozicija išdėstyta trijuose restauruotuose pastatuose Smiltynėje, pasakoja apie Kuršių Nerijos – vieno gražiausių ir savičiausių gamtos kampelių Lietuvoje, – geologinę raidą, geografinius ypatumus, archeologiją, kraštovaizdžio formavimąsi, florą ir fauną.

LIETUVOS JŪRŲ MUZIEJUS – AKVARIUMAS, DELFINARIUMAS
Smiltynės pl. 3, Tel. (46) 490740, www.juru.muziejus.lt
Darbo laikas: 05 ir 09 mėn. III-VII 10.30-17.30

06-08 mėn. II-VII 10.30-18.30

10-04 mėn. VI-VII 10.30-16.30
1979 m. atlikus tvirtovės (XIX a. pastatyta kaip gynybinė pajūrio tvirtovė) restauraciją, joje buvo atidarytos pagrindinės Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijos. Muziejus įsikūręs šiauriausiame Kuršių Nerijos taške – Kopgalyje (Smiltynėje).
1944 m. atidarytas delfinariumas – vienintelis rytinėje Baltijos pakrantėje. Jis užbaigė Lietuvos jūrų muziejaus kompleksą, apimantį visas žmogaus santykių su jūra sritis.

Išvados
Senoliai pasakodavo, kad senų senovėje užmario salos vadovas Karvaitis išaugino dukrą milžinę Neringą. Ji padarė daug gero žmonėms. Audros metu ji brisdavo į jūrą ir už inkarų paėmusi žvejų laivus, atplukdydavo juos prie kranto. Pasiklydusiems girioje Neringa visada parodydavo kelią.
Kartą dievaitis Bangpūtys užsirūstino ant žmonių. Keliarius metus siautė jo sukelta audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio, patvino laukai ir pievos. Tuomet milžinė Neringa sumanė apginti žmones nuo Bangpūčio piktų kėslų. Prijuostėn prisisėmusi smėlio brido į vandenį. Kur smėlį bėrė, ten kopa liko. Milžinė supylė visą sausumos ruožą, kuris pastojo kelią bangoms ir vėjui, o žvejams atitvėrė ramią įlanką. Nuo to laiko žmonės tarp vandenų įsiterpusią smėlio juostą praminė Neringa.
Taip, pasak legendos, atsirado Kuršių Nerija.
Kokią aš ją mačiau, tokią ir įamžinau šiame projektiniame darbe.

Naudota Literatūra

1. Internetas (www.neringainfo.lt, www.tourism.lt)
2. ,,Lietuvos Turizmas 2000“, Saulės spektras, 2000 m.;

Leave a Comment