Eksporto apmokėjimo sąlygos

EKSPORTO APMOKĖJIMO
SĄLYGOS

TURINYS

Įvadas.............................3
Mokėjimo sąlygos......................4

Nedokumentinių mokėjimų vykdymas.....4

Avansinis mokėjimas..............5

Mokėjimas tiekiant..............5

Atvira sąskaita.................5

Dokumentinių mokėjimų vykdymas.....6

Dokumentinis akredityvas...........7
Muitas............................8
Prekių pristatymo sąlygos...................9
Teisinis pagrindas – JT Vienos konvencija.........10
Pagrindiniai mokėjimo sąlygų požymiai............10

Pirkimo kaina ir mokama suma........11
Mokėjimo valiuta................11
Mokėjimo vieta.................11
Mokėjimo terminas...............11
Refinansavimas.................12
Refinansavimo kaštai..............12
Mokėjimo įvykdymo kaštai..........13
Mokėjimo instrumentai.............13
Mokėjimo garantavimas............13
Išvados.............................14
Literatūros sąrašas........................15
Priedai

ĮVADAS

Prekių mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o da-niausiai – tiesiog būdas garantuoti savo egzistavimą. Dabar tarptautinė prekyba laisvesnė negu bet kada, kadangi pasaulis išmoko laisvosios prekybos pamoką, o kai kurios postkomunistinės šalys, tarp jųų ir Lietuva, dar tik pradeda savo kailiu pajusti, ar tikrai užsienio prekybą riboti žalinga.
Dauguma mokslininkų ir ekonomistų pritaria tarptautinės prekybos liberalizavimui, muitų ir kitų barjerų panaikinimui. Ši pozicija remiasi ekonomine analize, įrodančia laisvosios prekybos naudą ne tik kiekvienai valstybei, bet ir visam pasauliniam ūkiui. Tačiau pateikiama nemažai svarių argumentų, teisinančių prekybinių apribojimų įvedimą ir rodančių jų blogą įtaką atskiros visuomenės grupės ar valstybės požiūriu.
Šiuo metu Lietuvos ekonomikoje jaučiamas pagyvėjimas. Kyla tiek lietuviškų įmonių gamybos galimybės, tiek jų gaminių kokybė. Šaalies rinka nėra tokia didelė, kadangi šalyje nėra daug gyventojų, todėl daug įmonių dairosi į kaimynines, arba ir tolimesnes šalis, kur galėtų savo produkciją sėkmingai realizuoti.
Įmonė išsikėlusi užduotį eksportuoti produkciją į užsienį patenka į tarptautinės konkurencijos sąlygas. Užsienio rinka kelia žymiai didesnius reikalavimus pr

rekėms negu vidaus rinkoje. Efektyvi veikla užsienio rinkoje neįmanoma be gero ir detalaus užsienio sąlygų žinojimo. Būtina žinoti, tos šalies į kurią eksportuos veikiančius įstatymus, tos šalies kultūrinę aplinką, papročius, vidaus bei užsienio politiką, tos šalies valiutines, finansine bei atsiskaitymų taisykles. Šiame darbe nagrinėsiu tarptautinius finansinius atsiskaitymus, mokėjimo instrumentus, muitus, prekių pristatymo sąlygas, kadangi tai tikrai svarbus dalykas pradėjus vystyti prekybinius santykius su užsienio šalimis.

MOKĖJIMO SĄLYGOS

Visus mokėjimus galima suskirstyti į dvi dideles grupes:
n mokėjimai, vykdomi be iš anksto sutartų papildomo mokėjimo sąlygų – tai vadinamieji nedokumentiniai mokėjimai;
n mokėjimai, kurie vykdomi, tik patenkinus tam tikras iš anksto sutartas sąlygas vadinami dokumentiniais mokėjimais.

1. NEDOKUMENTINIŲ MOKĖJIMŲ VYKDYMAS

1.1. Išankstinis mokėjimas
Išankstinis mokėjimas reiškia visos sutartyje numatytos sumos sumokėjimą prie gaunant prekes. Eksportuotojui išankstinis mokėjimas – palankiausia ir saugiausia mokėjimo sąlyga, nes šiuo atveju ekksportuotojui visiškai nėra nesumokėjimo rizikos. Be to išankstinis mokėjimas atlieka ir finansavimo funkciją, nes eksportuotojas gauna pinigus ir sutaupo palūkanų arba finansavimo išlaidas. Šiuo atveju eksportuotojui nereikia pačiam finansuoti savo prekių pardavimo, priešingu nei tuo atveju, jei mokėjimo terminas importuotojui atidedamas.
Eksportuotojai apie išankstinis mokėjimas gali sutarti dėl šių priežasčių:
n eksportuotojas turi stiprią galią rinkoje;
n pirkėjas pasitiki pardavėju, nes pirkėjas sumoka neapsidraudęs nuo galimo prekių nepateikimo;
n jei pirkėjo mokumas nežinomas;
n eksportuojant unikalius gaminius, kurie gaminami pagal specialų importuotojo užsakymą.
Esant išankstinio mokėjimo sąlygai, mokėjimo instrumentais dažniausiai na

audojami tarptautinio mokėjimo pavedimas ir čekis. Eksportuotojui patariama palaukti ir neišsiųsti prekių, kol pagal čekį nebus sumokėta. Nes jei eksportuotojas išsiunčia prekes, gavęs čekį (nelaukdamas jo apmokėjimo), jis rizikuoja, nes gali pasirodyti, kad pirkėjas bankrutavo arba laikinai nemokus.
Išankstinio mokėjimo rizikos eksportuotojo požiūriu – rizika labai maža, nes gavus išankstinį mokėjimą, eksportuotojui praktiškai nėra jokių rizikų.
Išankstinio mokėjimo sąlyga naudojama parduodant investicines prekes, kurių gamyba reikalauja išankstinio finansavimo.

1.2. Avansinis mokėjimas
Avansinis mokėjimas reiškia dalies sutartyje numatytos sumos sumokėjimą prieš gaunant prekes. Atsiskaitant už prekes, kurių gamybos laikas yra ilgas, gali būti naudojami daliniai mokėjimai.
Avansinio mokėjimo rizikos eksportuotojo požiūriu – pardavimo ir kredito rizikos eksportuotojui išlieka tuo atveju, jei jis gamina unikalią produkciją, kuriai nėra alternatyvios rinkos, arba kurią bus galima perparduoti tik už labai mažą kainą, nes eksportuotojas iš anksto gavo tik dalį mokėjimo.

1.3. Mokėjimas tiekiant
Esant mokėjimo tiekiant sąlygai, prekė perduodama tik už ją sumokėjus. Apmokama gali būti grynaisiais arba čekiu. Jei sutarta mokėjimo sąlyga Mokėjimas tiekiant, tai eksportuotojas paveda vežėjui ne tik prekės transportavimą, bet ir išperkamojo mokesčio gavimą.
Mokėjimo tiekiant sąlygos privalumai ir rizikos eksportuotojo atžvilgiu:
n privalumas yra tas, kad importuotojui prekės bus atiduotos tik tuo atveju, jei šis sumokės, arba patvirtins mokėjimą.
n Rizikos eksportuotojui lieka šios: pardavimo rizika, susidaranti tiek prekės gamybos, tiek tiekimo etapuose (importuotojas atsisako pr

riimti prekes ir kartu – mokėti); politinė ir politinė – ekonominė rizika bus aktuali eksportuotojui tik tuo atveju, jei ši rizika atsiranda, išsiuntus prekes, tačiau dar negavus mokėjimo (prekių konfiskavimas, transferų uždraudimas); valiutos kurso rizika tęsis eksportuotojui tol, kol mokėjimas bus gautas.

1.4. Atvira sąskaita
Esant mokėjimo sąlygai atvira sąskaita, eksportuotojas išsiunčia prekes bei sąskaitą – faktūrą pirkėjui prieš apmokėjimą. Šiuo atveju eksportuotojas praranda prekių kontrolę jau jas išsiųsdamas, ir jis nėra garantuotas, ar pirkėjas pamokės.
Atviros sąskaitos mokėjimo sąlygos rizikos eksportuotojo požiūriu – tai pati nepalankiausia mokėjimo sąlyga, nes, be prekių pardavimo rizikos (importuotojas gali atsisakyti imti prekes) susidaro dar ir politinė, kredito (mokėjimo negavimo), valiutos kurso rizikos. Taip pat eksportuotojui susidaro palūkanų išlaidos bei kitos finansavimo išlaidos.
Prekyba atvira sąskaita gali būti priimtina, jei tarp prekybos partnerių geri santykiai, eksportuotojas pasitiki importuotoju, o šalies rizikos nėra arba ji labai maža. Todėl ši mokėjimo sąlyga tinka tarp gerai vienas kitą pažįstančių partnerių, ji naudojama prekyboje tarp Europos valstybių, taip pat prekyboje su Šiaurės Amerika.

2. DOKUMENTINIŲ MOKĖJIMŲ VYKDYMAS

Inkasavimas, tai bankinė apskaitos operacija, kuria bankas savo kliento (eksportuotojo) pavedimu, naudodamas atsiskaitymo dokumentus, gauna iš mokėtojo (importuotojo) klientui priklausančią pinigų sumą už importuotojui išsiųstas prekes ar atliktas paslaugas, ir perveda šią sumą į kliento (eksportuotojo) sąskaitą.
Lietuvos požiūriu inkaso yra atsiskaitymo būdas kai – Lietuvos ek

ksportuotojas nurodo gauti apmokėjimą iš importuotojo, t.y. Lietuvos eksportuojanti firma kreipiasi į banką dėl inkaso atlikimo. Tokiu atveju tai yra eksporto inkaso.
Esant dokumentiniam inkaso, eksportuotojas perduoda savo bankui dokumentus, nurodydamas jog šie dokumentai turi būti perduoti importuotojui tik tuo atveju, kai importuotojas sumokes, akceptuos vekselį arba pasirašys neatšaukiamą mokėjimo pavedimą.
Dokumentinis inkaso eksportuotojo požiūriu:
n užtikrina saugumą ta prasme, kad importuotojas gaus dokumentus tik tuo atveju, jei įvykdys inkaso reikalavimus: sumokės arba akceptuos vekselį, arba pasirašys neatšaukiamą mokėjimo pavedimą.
n eksportuotojui išlieka pardavimo rizika, tiek gamybos etape, tiek tiekimo etape. Tai rizika, kad importuotojas nepriims dokumentų ar atsisakys akceptuoti vekselį, taigi ir mokėti. Šiuo atveju eksportuotojas gali patirti didelių išlaidų, susijusių su prekių sandėliavimu importuotojo šalyje, prekių grąžinimu atgal, draudimu, kainos nuolaida, siekiant parduoti prekes kitiems pirkėjams užsienyje ir kt. Todėl inkaso pavedime turi būti duoti aiškūs nurodymai, ką inkaso bankas turi daryti. Dėl to inkaso pavedime nurodoma „sandėliavimo ir draudimo sąlyga“
n išlieka mokėjimo uždelsimo rizika.
n taip pat išlieka rizika jog importuotojas nesumokės. Todėl inkaso pavedime turi būti duoti aiškūs nurodymai, ar reikia užprotestuoti vekselį, jei importuotojas laiku nesumoka.
n politinė rizika ir gi išlieka, ypač tuo atveju, jei prekės ir dokumentai jau išsiųsti į importuotojo šalį. Atidėto mokėjimo atveju ši rizika galioja ilgesnį laiką.

3. DOKUMENTINIS AKREDITYVAS

Dokumentinis akredityvas yra abstrakti ir sąlyginė mokėjimo garantija, kurią pateikia importuotojo bankas, kad eksportuotojui per tam tikrą laikotarpį bus sumokėta prekybos sandoryje numatyta suma, jei jis pateiks prekę reprezentuojančius reikalingus dokumentus.
Paprastai eksportuotojas siekia, kad dokumentinis akredityvas būtų išleistas kuo greičiau, kad jame būtų numatytas kuo paprastesnių dokumentų pateikimas.
Eksportuotojo požiūriu, įvairių formų akredityvų privalumai yra tie, kad
n bet kuris akredityvas suteikia eksportuotojui abstrakčią ir sąlyginę mokėjimo garantiją;
n mokėjimo rizika labai maža arba jos iš viso nėra, jei eksportuotojas vykdo visas akredityvo sąlygas;
n jei akredityvas patvirtintas, tai eksportuotojas papildomai dar gauna antrojo banko mokėjimo garantiją;
n mokėjimą gali atlikti bankas eksportuotojo šalyje;
n galioja tarptautinės taisyklės, reguliuojančios dokumentinių akredityvų vykdymą.

MUITAS

Muitai – labiausiai naudojama prekybos politikos priemonė. Muitai yra valstybės suformuota netiesioginių mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas ir įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius.
Paprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia tarptautinės ekonomikos reguliavimo priemonė. Pripažįstant laisvosios prekybos naudą, tiek atskirai šaliai, tiek atskirai pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnės šalys ne visada gali naudotis kitais ekonominių ryšių reguliavimo būdais.
Pasaulinėje praktikoje šalies muitų sistema įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais:
n įstatymais, reguliuojančiais prekių ir kitų gėrybių, kurios vežamos per valstybinę sieną, apmuitinimo metodologiją, juridinių ir fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus;
n įstatymais, reglamentuojančiais muitinių tarnybų darbą, jų teises, pareigas, muitinės procedūras, kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus su šia veikla susijusius klausimus.
Eksportas – yra prekių išvežimas iš šalies, todėl yra speciali eksporto muitų sistema. Tai sąrašas prekių, kurių išvežimu į užsienį valstybė nesuinteresuota, tačiau draudimų netaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti šalies gamtinių išteklių išvežimą arba šalyje jaučiant kokių nors prekių stygių. Atskirais atvejais eksporto muitai duoda galimybę padidinti eksportuojamos produkcijos kainą kitų šalių vartotojų sąskaita ir, nedidinant eksporto apimčių, papildyti valstybės biudžeto pajamas. Tačiau tada reikia turėti labai tvirtas tos prekės pozicijas pasaulinėje rinkoje.
Taigi, pasirinkus šalį, į kurią bus eksportuojamos prekės reikia gerai išsinagrinėti ne tik Lietuvos Respublikos taikomus muitus, bet ir kitos šalie mokesčius, kuriais gali būti „apkrauta“ norima atvežti prekė. Dėl ko gali išaugti jos kaina kitos šalies rinkoje.

PREKIŲ PRISTATYMO SĄLYGOS

Ruošiantis eksportuoti prekes į kitą šalį taip pat reikia žinoti kaip tos prekės pasieks pirkėją, kaip bus paskaičiuoti vežimo kaštai. Tam yra specialūs terminai, naudojami prekyboje – Incoterms. Jie yra skirstomi grupėmis Štai pagrindinės grupė, kuria turi įsidėmėti eksportuotojas, ir atsirinkti sau palankiausias bei tinkamiausias:
E grupė – šiai grupei priklauso tik viena terminas EXW. Pagal šį terminą pardavėjas pateikia prekes pirkėjui savo teritorijoje (įmonėje, sandėlyje). Eksportuotojas neprivalo pakrauti prekių į pirkėjo transportą, gauti muitinės leidimo išvežti prekes. Atskirais atvejais sutartyje gali būti numatyta pardavėjo atsakomybe už prekių pakrovimą. Pirkėjui tenka visos išlaidos ir rizika, susijusi su prekių transportavimu.
C grupė – šiai grupei priklauso CFR, CIF, CPT ir CIP terminai. Pagal šiuos terminus pagrindinė dalis pristatymo išlaidų yra padengiama eksportuotojo.
F grupė – šiai grupei priklauso terminai FCA, FAS, FOB. Pagal šiuos teminus pagrindinio transportavimo išlaidas apmoka pirkėjas.
D grupė – šiai grupei priklauso terminai DAF, DES, DEQ, DDU, DDP. Pagal šiuos terminus eksportuotojas prekes pristato iki nurodyto punkto.
Veiksniai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, nustatant pristatymo sąlygas:
n C grupėje eksportuotojas apmoka transportavimo išlaidas, todėl svarbu tiksliai nurodyti pristatymo punktą, iki kurio turi būti apmokėtas transportavimas.
n C grupėje eksportuotojas laikomas įvykdęs savo įsipareigojimus prekių išsiuntimo šalyje. Tai reškia kad į eksportuotojo įsipareigojimus įeina išlaidų apmokėjimas už prekių pervežimą įprastiniu būdu iki paskirties vietos, o atsitiktinio prekių sugadinimo ar praradimo rizika ir papildomos išlaidos, atsiradusios perdavus prekes transportuotojui, tenka pirkėjui.
n Pagal D grupės terminus eksportuotojas atsako už prekių pristatymą į numatytą punktą ar uostą. Eksportuotojui priklauso visa rizika ir jis apmoka visas išlaidas už prekių pristatymą į numatytą vietą.
n Prekių praradimo ir sugadinimo rizika taip pat įsipareigojimai apmokėti tam tikras išlaidas pereina iš eksportuotojo pirkėjui nuo to momento, kai eksportuotojas įvykdo priekių tiekimo įsipareigojimus.

TEISINIS PAGRINDAS – JT VIENOS KONVENCIJA

Įvairių šalių skirtingi įstatymai trukdo tarptautinei prekybai, todėl būtina suvienodinti tarptautinės prekybos sąlygas. Komisija prie Jungtinių Tautų parengė JT konvencijos projektą dėl prekių pirkimo ir pardavimo tarptautinių sutarčių.
Ši konvencija įsigaliojo 1988 01 01. Ši Konvencija sudaro prielaidas vienodai suprasti ir traktuoti atskirų šalių teises ir pareigas, nurodytas tarptautinės prekybos sutartyse.
Vienos konvencija taikoma tik sudarant tarptautines prekių pirkimo ir pardavimo sutartis ir galioja tuo atveju, jei:
1) abiejų tarptautinės prekybos partnerių šalys yra prisijungusios prie Vienos konvencijos;
2) jei eksportuotojo buvimo vieta yra prie minėtos sutarties prisijungusioje šalyje.
Sutarties šalys gali nenorėti, kad galiotų Vienos konvencijos teise, bet tai jie turi aiškiai nurodyti savo sutartyje.
Mokėjimo sąlygos importuotojų ir eksportuotojų požiūriu yra skirtingos pagal jų naudingumą ar rizikos laipsnį (žr.1 lentelę).

PAGRINDINIAI MOKĖJIMO SĄLYGŲ POŽYMIAI

1 lentelė. Eksportuotojo ir importuotojo interesų priešprieša
Importuotojo interesai Eksportuotojo interesai
n neprisiimti jokios rizikos (tiekimo, kredito, pirkimo, garantų rizikos)n išvengti kredito finansavimo kaštųn mokėti kuo vėliaun prekes gauti kuo anksčiau n neprisiimti jokios rizikos (tiekimo, pardavimo, kredito, garantų rizikos)n išvengti kredito finansavimo kaštųn mokėjimą gauti kuo anksčiaun prekes pateikti kuo vėliau

Taigi, abu tarptautinio sandorio dalyviai nori sumažinti riziką ir kaštus. Susitarimas dėl mokėjimo sąlygų dažnai priklauso nuo galios tarp partnerių pasiskirstymo.
Pagrindinės mokėjimo sąlygos išvardytos rizikos didėjimo eksportuotojui tvarka:
1. Išankstinis arba avansinis mokėjimas.
2. Dokumentinis akredityvas.
3. Atvira sąskaita.
Pagrindiniai mokėjimo sąlygų požymiai:
1. Pirkimo kaina ir (arba) mokama suma
n būtina vienareikšmiškai nurodyti pirkimo kainą ir (arba) mokėjimo sumą bei galimus mokamos sumos papildymus bei pakeitimus:
– atskirai apmokamus papildomus kaštus;
– sutartus prekės kainos pakeitimus;
– taikomas kainos nuolaidas;
– išankstinio mokėjimo dalį arba mokėjimą dalimis, jei tai numatoma sutartyje.
n eksportuotojui naudinga, kad sutartyje būtų nurodyta, jog importuotojas vykdo mokėjimą be apribojimų, ir eksportuotojas gali laisvai disponuoti sumokėta suma. Tai reiškia, jog importuotojas nebegali sieti įvykdyto mokėjimo su prekių sandoriu.
n Reikia nurodyti kokias išankstines sąlygas būtina patenkinti arba kokie būtini įrodymai, kad mokėjimas būtų įvykdytas arba kad mokėjimo gavėjas turėtų teisę reikalauti šio mokėjimo.

2. Mokėjimo valiuta
n sutartyje būtina nurodyti mokėjimo valiutą. Galimos alternatyvos:
– eksportuotojo šalies valiuta;
– importuotojo šalies valiuta;
– trečiosios šalies valiuta;
– esamo arba sutartyje apibrėžto valiutos krepšelio valiuta;
– nurodoma importuotojo arba eksportuotojo įvairių sutartyje nurodytų valiutų pasirinkimo galimybė.

3. Mokėjimo vieta
n Sutartoje mokėjimo vietoje skolininkas turi sumokėti. Mokėjimo vieta gali būti nustatyta ši:
– eksportuotojo įmonės buvimo vieta;
– importuotojo įmonės buvimo vieta.
n nustatant mokėjimo vietą, kartu pasidalijamos su mokėjimu susijusios rizikos.
n eksportuotojui naudingiau susitarti, kad nustatyta mokėjimo vieta būtų šalies viduje.

4. Mokėjimo terminas
n mokėjimo terminas gali būti nustatytas tam tikru laiko momentu:
– mokėjimo terminas gali būti nurodytas konkrečią kalendorinę datą, t.y. visiškai fiksuotas;
– mokėjimo terminas gali būti priklausomas nuo sandorio vykdymo;
– gali būti nustatytas vėliausias mokėjimo terminas.
n mokėjimo terminas gali būti nustatytas tam tikru laikotarpiu:
– atidedant mokėjimą ir nurodant sutartą galutinį mokėjimo terminą;
– atidedant mokėjimą ir suteikiant mokėtojui galimybę pasirinkti iš alternatyvių mokėjimo datų.
n jeigu skolinininkas nemoka, tai mokėjimo uždelsimas pradedamas skaičiuoti nuo vėliausio mokėjimo termino. Sutartyje būtina nurodyti mokėjimo vėlavimo pasekmes.

5. Refinansavimas
n Refinansavimo būtinumą sąlygoja sutartyje numatytas mokėjimo termino atidėjimas arba – ypač gaminant investicines prekes – eksportuotojo kapitalo poreikis gamybos fazėje;
n Refinansavimu dažniausiai rūpinasi eksportuotojas, tačiau tai gali atlikti ir importuotojas.
n Daugelis veiksnių nulemia, kuri sandorio šalis vykdo refinansavimą. Tam turi įtakos situacija kredito rinkoje, palūkanų dydis, laukiamas valiutos kurso pasikeitimas, dalyvių kreditingumas ir kt.

6. Refinansavimo kaštai
n siaurąja prasme jei apima palūkanas ir kitus kaštus, kuriuos reikalauja apmokėti refinansuojanti institucija. Plačiąja prasme prie refinansavimo kaštų gali būti priskirti kredito draudimo bei kiti draudimo kaštai.
n Susitarimas dėl refinansavimo kaštų pasidalijimo gali būti:
– sąlygotas naudojamų mokėjimo instrumentų;
– priimtas remiantis tuo, kuri sandorio šalis vykdo refinansavimą;
– susitarta, jog importuotojas mokės vadinamąsias gavėjo palūkanas, kurios tik idealiu atveju gali būti didesnės nei eksportuotojo dengiami refinansavimo kaštai.
n dalijantis refinansavimo kaštus, svarbu atsižvelgti į partnerių šalyse galiojantį mokėjimo vykdymo ir valiutinių apribojimų reguliavimą.

7. Mokėjimo įvykdymo kaštai
n jie apima bankų rinkliavas, vekselių mokesčius ir kt.
n Mokėjimų įvykdymo kaštų dydis priklausys nuo pasirinktos mokėjimo sąlygos, pvz. Tarptautinio mokėjimo pavedimo kaštai yra žymiai mažesni nei akredityvo kaštai;
n Galimos šios mokėjimo įvykdymo kaštų pasidalijimo galimybės:
– apmoka importuotojas;
– apmoka eksportuotojas;
– kiekvienas apmoka savo šalyje susidarančius kaštus;
– kitoks pasidalijimas.
n faktiškai šių kaštų pasidalijimas priklauso nuo partnerių galios, nuo šalyse galiojančių mokėjimą reguliuojančių potvarkių.

8. Mokėjimo instrumentai
n jie priklauso nuo sutartyje sutartų mokėjimo sąlygų.
n Kai kuriems mokėjimo instrumentams būdingi esminiai mokėjimo sąlygų požymiai ir tuo požiūriu iš esmės sutampa su mokėjimo sąlyga.

9. Mokėjimo garantavimas
n Mokėjimo garantijas eksportuotojo ar importuotojo po-iūriu gali užtikrinti:
– sutartyje aiškiai nurodyti mokėjimą garantuojantys dokumentai;
– tinkamai pasirinktas mokėjimo instrumentas.

IŠVADOS

Paprastai įmonės į tarptautinį verslą įsitraukia norėdamos padidinti pardavimus, įsigyti naujų išteklių, sumažinti konkurencijos riziką. Lietuva dar pakankamai jauna šalis, kuri tik mokosi užsiimti tarptautiniu verslu. Žinoma, per 11 laisvu metų ji ir jos įmonės, bei jose dirbantys žmonės jau daug ką išmoko, tačiau dar yra ko mokytis. Tuo labiau, kad aplinkui yra labai daug pavyzdžių, t.y. šalių, sėkmingai dirbančių eksporto rinkose, net gi tokios tolimos nuo Lietuvos šalys kaip pvz.Kinija ar Japonija. Kai kurių užsienio firmų savos produkcijos eksportas ir yra vienintelis verslas.Užsienio prekyba yra naudinga tuo, kad šalys gali keistis tarpusavyje turinčios skirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodus darbo ir kapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje.
Aptariant finansavimo klausimus, naujų dalykų taip pat neatrasi. Yra žiūrima į tarptautinę patirtį, ja naudojamasi, pritaikoma mūsų šaliai ir čia galiojantiems įstatymams. Svarbiausia yra atrasti gerą nišą eksportuoti savo produkcijai ir pritaikyti kuo palankesnes apmokėjimo sąlygas, priklausomai nuo konkurencijos, firmoje bei partnerio galimybių, savitarpio supratimo bei susitarimo.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.G.Startienė. Tarptautinės prekybos finansavimas, 2002 m.
2. E.Vilkas. Muitai, 1993 m.
3. J.Pridotkienė. Tarptautinis verslas, 2002 m.
4. www.lda.lt/export
5. Incoterms, 2000

Leave a Comment